Bankų sistema

Darbą atliko: M. Gricius IV91, A. Palenskis IV92
Darbą priėmė doc. G. Garšva

Bankų sistema
Bankų sistema yra viena iš svarbiausių šalies ūkiui, nes efektyviai paskirsto kapitalą ir kartu daro įtaką bendrojo nacionalinio produkto augimui. Bankų sistemos efektyvumas vertinamas kaip verslo efektyvumas, pasireiškiantis įmonių pelningumu ir socialiniu efektyvumu, bendra visuomenės gerove. Bankai gerina rizikos paskirstymą, padeda efektyviau naudoti lėšas, teikia informaciją rinkos dalyviams. Visa tai gerina investicinį klimatą, investicinių sprendimų kokybę ir rinkos dalyvių padėtį. Konkurencija, finansų rinkų ir bankų dereguliavimas bei technologinės naaujovės – tai triada, lemianti tolesnę bankų sistemos plėtrą. Sparčiai plėtojantis bankų sistemai, didėja bankų tyarpusavio konkurencija dėl kapitalo išteklių bei paslaugų vartotojų, dėl to auga kapitalo kaina ir mažėja pelno marža. Bankai priversti diversifikuoti savo veiklą: siūlo naujus produktus, pertvarko organizacines struktūras bei veržiasi į rinkas, kurios tradiciškai priklausė kitiems bankams. Tai skatina tolesnį konkurencijos augimą. Daugumos naujų paslaugų ir technologijų atsiradimą askatino procesas, vadinamas dereguliacija, tai reiškia, kad finansinių paslaugų pasiūlą ir kainas lemia rinkos paklausa, o ne vyriausybės nustatytos taaisyklės, t.y. bankų konkurencingumą nulemia veiklos efektybumas, o ne tai, kaip jie sugebės įtikti biurokratiniam aparatui. Technologinės naujovės, bankuose siejamos su kompiuterių bei kitos elektroninės įrangos diegimu, smarkiai pakeitė pačią bankų technologiją. Naujos informacijos apdorojimo bei kapitalo pervedimo technologijos, pagrįstos ko

ompiuterinių sistemų plėtote, keičia bankų paslaugų pristatymo būdus. Techninė komunikacijų ir technologijų pažanga kartu su finansų rinkos dereguliavimu, įveikusiu administracines kliūtis, varžančias konkurenciją ir saugančias šalių vidaus rinkas, panaikina skirtumą tarp vidinių ir užsienio finansų rinkų ir pasaulis tampa viena milžiniška rinka.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika.
Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema (ECBS). ECB oficialiai pradėjo funkcionuoti 1988m. birželio 1d., o ECBS – 1999m. sausio 1dieną. Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos bankas yra Europos centrinis bankas, kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino. Jis turi juridinio asmens statusą irr koordinuoja nacionalinių centrinių bankų (NCB) veiklą. Pagrindiniai ECBS tikslai yra stabilių kainų išlaikymas, bendros Europos Sąjungos ekonominės politikos rėmimas, valiutos rezervų kaupimas ir valdymas
Europos centrinio banko svarbiausioji funkcija yra nustatyti Europos Sąjungos pinigų politiką.
Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus.
Lietuvos Bankas ir jo uždaviniai:
• Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;
• Reguliuoti pinigų ir kredito ap

pyvartą;
• Vykdyti pinigų ir emisijos politiką;
• Nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
Lietuvos Banko valdymo schema pateikta Priede Nr.1.
Vieningos bankų sistemos kuri būtų pritaikoma visoms šalims nėra todel pateikiame keletos šalių bankų sistemų pavyzdžius( žiūrėti priedą Nr.2)

Iždo sistema

Valstybės iždas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos valdoma sąskaita banke, kurioje laikomi valstybės piniginiai ištekliai.
Iždo įstatymas ( žiūrėti Priedas Nr. 3)

Valstybės iždo valdymo struktūra
Lietuvos Respublikos Valstybės iždo įstatymas (1994 m. gruodžio 20 d. Nr. I-712) nustato Lietuvos Respublikos valstybės turinį, Valstybės iždo sąskaitos atidarymo, įmokų į Valstybės iždo sąskaitą ir išmokų iš jos atlikimo tvarką, Valstybės iždo bendrosios sistemos paskirtį, valdymą, funkcijas bei jų įgyvendinimą, valstybės pinigų fondų steigimą ir steigėjų bei valdytojų pareigas ir atsakomybę, valstybės biudžeto asignavimų pervedimo į valstybės pinigų fondus tvarką.
Šiuo įstatymu privalo vadovautis visos ministerijos, departamentai, kitos valstybės įstaigos ir organizacijos, bankai, visi valstybės biudžeto piniginius išteklius bei kitus valstybės piniginius išteklius kaupiantys ir naudojantys ūkio subjektai, kiek tai susiję su Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijų įgyvendinimu.
Valstybės iždo įstatymo nuostatos netaikomos savivaldybių biudžetams, savivaldybių įsteigtiems pinigų fondams ir kitiems savivaldybių piniginiams ištekliams, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.
Valstybės iždas funkcionuoja kaip atskiras departamentas Finansų ministerijos struktūroje. Valstybės iždo vadovas departamento direktorius. Iždo skyriai: Finansinio planavimo ir analizės skyrius, Bu

uhalterinės apskaitos skyrius, Biudžetinių įstaigų skyrius, Įmonių ir organizacijų finansavimo skyrius, Valstybės iždo kompiuterinės sistemos funkcionavimo ir vystymo skyrius ir Audito skyrius; jie organizuojami remiantis funkciniu pagrindu, kad atspindėtų pagrindines valstybės iždo funkcijas. Kiek įmanoma, valstybės ižde dirba pareigūnai, kvalifikuoti finansų, ekonomikos, apskaitos ir duomenų apdorojimo srityse.
Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijų įgyvendinimą reglamentuoja Biudžetinės sandaros, Valstybės skolos, Mokesčių administravimo, Biudžetinių įstaigų, Valstybės kontrolės, kiti ir šis įstatymai, kiti teisės aktai, jeigu juose nustatyta Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijų įgyvendinimo tvarka.

Valstybės iždo bendrosios sistemos funkcijos
1. valstybės piniginių išteklių valdymas;
2. valstybės piniginių išteklių kaupimas Valstybės iždo sąskaitoje, lėšų, esančių šioje sąskaitoje, išdavimas, šių procesų apskaita ir vidaus auditas, lėšų išsaugojimas ir racionalus naudojimas Valstybės iždo procedūrų metu;
3. valstybės turtinių įsipareigojimų ir valstybės skolos valdymas;
4. valstybės vardu sudaromų finansinių sandorių apskaita;
5. informacijos ir atskaitomybės apie valstybės piniginių išteklių sukaupimą ir išdavimą rengimas bei teikimas nustatyta tvarka;
6. valstybės piniginių išteklių srautų prognozavimas;
7. laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių investavimas.

Grynųjų pinigų surinkimas
1) Iždo departamentas disponuoja šiomis sąskaitomis:
• valstybės biudžeto einamąja sąskaita LVKB, Nr.
• valstybės biudžeto einamąja sąskaita LŽŪB, Nr.
• valstybės biudžeto valiutine sąskaita LVKB, Nr.
• valstybės biudžeto einamąja sąskaita LB, Nr.
• valstybės biudžeto valiutine sąskaita LB, Nr.
• surenkamąja palūkanų sąskaita AB banke VILNIAUS BANKAS, Nr.
• PB paskolos už parduotą dyzelinį kurą, grįžtančių lėšų sąskaita AB

B banke VILNIAUS BANKAS, Nr.
2) vidaus arba užsienio skolos sąskaitomis.

VBAMS
VBAMS – Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema – abreviatūra, sudaryta iš žodžių pirmųjų raidžių;
Iždo kompiuterinės informacinės sistemos pavadinimas.
Kompiuterizuotą sistemą sudaro visas valdymo priemonių kompleksas; viena vertus, tai techninės ir ryšių priemonės, programinė įranga, metodikos, mokymas, konsultavimas ir priežiūra; kita vertus, tai visų valdomų administracinių organizacinių vienetų sujungimas į vieną bendrą informacinę sistemą, ir galiausiai – tai visa naudojama informacija, sudaranti vieną visumą. Tik turint kompleksinę informaciją, verslo/finansų valdymo sprendiniai gali būti efektyvūs.
Ankstesniame kurse buvo nagrinėjama Iždo sistema – kas ją sudaro, kokie Iždo tikslai, funkcijos; kadangi pagrindinė VBAMS atsiradimo prielaida buvo pradėta Valstybės finansinių išteklių valdymo reforma, Iždo kūrimas, tai Iždo funkcijoms vykdyti reikėjo ir naujos, šiuolaikiškesnės kompiuterinės informacinės sistemos. VBAMS – tai priemonė Iždo funkcijoms atlikti, vykdomos finansų reformos sudedamoji dalis.
Programinės sistemos pavadinimas – Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema – atitinka jos turinį.
VBAMS diegimas – tai ne vienkartinis įvykdymo veiksmas, o procesas tiek diegimo užduočių etapų, tiek laiko atžvilgiu.
Kompiuterizuotos VBAMS diegimas tiesiogiai priklauso nuo Iždo vykdomų funkcijų, galiojančių apskaitos procedūrų, užsakymų programavimui ir jų sprendinių.
Naujos sistemos diegimas išjudina biudžetines įstaigas kompiuterizacijos šuoliui, paskatina tvarkyti finansų apskaitą atvira ir pažangia kompiuterizuota forma. Diegimo sėkmė labai priklauso nuo biudžetinių įstaigų apskaitos, finansų, informatikos specialistų požiūrio ir gebėjimo atsakingai dirbti sistemoje.
VBAMS STRUKTŪRA
Kadangi VBAMS pagrindas – standartinė programa NAVISION, tai VBAMS struktūra paveldėjo ir NAVISION struktūrą, t.y. ji susideda iš dviejų dalių: tai apskaitos sistema ir plėtros sistema; VBAMS duomenų bazės; galimybių keistis duomenimis (importo/eksporto funkcijos); duomenų apsaugos sistema.
Šiame vadove toliau bus plačiau nagrinėjama apskaitos sistema, kuri aktuali finansų apskaitos specialistams.
Plėtros sistema (dizainas, ataskaitų generavimas, programavimas); VBAMS duomenų bazės (jose laikoma visa informacija), jų kūrimas, išplėtimas, senų laikotarpių įrašų “suspaudimas”, priežiūra; keitimasis duomenimis su kitomis sistemomis; atsarginių kopijų darymas (atsarginės kopijos yra vienas iš apsaugos būdų) – visa tai reikalauja tam tikrų techninių žinių, teisių, vadinasi, tai yra daugiau informatikos specialistų, programuotojų sritis, todėl šiame kurse tie dalykai nebus nagrinėjami.
VBAMS apskaitos sistema, kaip ir kitos apskaitos programinės sistemos, yra modulinės struktūros. Kiekvienas modulis sudarytas iš daugelio objektų: nustatymo lentelių, darbų grupių, klasifikatorių, atnaujinimo dalies ir kt., sugrupuotų į to modulio meniu. Moduliai atitinka apskaitos sritis.
Kadangi visa VBAMS sukurta remiantis plėtros sistema, kuri yra neatsiejama programos dalis, standartinius modulius galima pritaikyti pagal Iždo sistemos poreikius, sukurti visiškai naujus modulius. Šiuo metu yra šeši moduliai.
Kiekvieno modulio struktūra yra panaši. Per nustatymo lenteles moduliai turi tarpusavio ryšį. Kokia nustatymo ir kita standartinė informacija, ką ji duoda, – apie tai plačiau bus kalbama nagrinėjant atskirą temą.
Iždo darbinės stotys
Iždo darbinė stotis yra asmeninis kompiuteris su skaičiuokle, į kurį turi būti perkeliama informacija iš bankų, kad būtų galima atnaujinti grynųjų pinigų prognozes ir užsienio valiutų pozicijas. Tai gali apimti programinę įrangą, kuri suteiks įvairiausių galimybių – nuo paprasto grynųjų pinigų prognozės modelio iki modernios iždo sistemos gryniesiems pinigams ir užsienio valiutų rizikai valdyti.
Visavertės iždo darbinės sistemos komponentai yra begaliniai. Žemiau pateikiami tipiški komponentų šaltiniai.
1. Grynųjų pinigų modelis turi būti parengtas įstaigoje ir būti pritaikytas konkrečiam verslui.
2. Yra keletas šaltinių iždo programinei įrangai įsigyti. Ji gali būti parašyta ne programinės įrangos įstaigose, o pagal pačios bendrovės specifikacijas, sukurta taip, kaip buvo užsakyta programa. Pasirinktinai standartiniai grynųjų pinigų valdymo ir užsienio valiutos rizikos tvarkymo paketai jau tampa prieinami už santykinai mažą kainą. Daugelis bendrovių sukūrė savo vidines sistemas, ir kai kurios dabar jas aktyviai pardavinėja kitoms bendrovėms.
3. Skaičiuoklė paprastai yra paketas.
4. Informacija apie biudžetus, transakcijas ir pataisas grynųjų pinigų sraute ir užsienio valiutos riziką gaunama iš pačios bendrovės.
5. Grynųjų pinigų balansus įdės bankai, o išoriniai duomenys, pvz., valiutos kursas ir palūkanų normos, gali būti gaunami arba iš bankų arba iš duomenų valdytuvų.

Biržų apskaitos sistema

Aukččiausias Biržos valdymo organas yra biržos akcininkų susirinkimas, kuris vyksta ne rečiau kaip vieną kartą per metus. Biržos akcininkų susirinkimas renka Revizinę komisiją, kuri tikrina Biržos finansinės apskaitos dokumentus, metinį balansą. Revizijos vykdomos ne rečiau kaip kartą per metus.
NVPB Taryba yra kolegialus organas, atliekantis biržos veiklos stebėjimo, analizės ir kontrolės funkcijas laikotarpiais tarp akcininkų susirinkimų. NVPB Taryba sudaroma iš 15 narių metų laikotarpį. Tarybos nariai privalo saugoti slaptą informaciją, kuri jiems tapo prieinama, vykdant savo tarnybines pareigas.
NVPB valdyba- tai taip pat kolegialus organas, kuris vadovauja bendrai biržos ūkinei – komerciniai veiklai ir tvarko jos reikalus tarp akcininkų susirinkimų. Biržos Valdyba sudaroma iš narių 3 metų laikotarpiui. Valdybos nariai solidariai atsako už bendrovei padarytus nuostolius.
Atlikti vykdomąsias funkcijas, biržos Valdyba samdo administraciją. Su administracijos prezidentu sudaroma darbo sutartis, pagal kurią prezidentas gali disponuoti biržos turtu ir piniginėmis lėšomis pagal Valdybos patvirtintą sąmatą, teikti pasiūlymus dėl administracijos sudėties, atstovauti biržai, sudarant sutartis, tvarkyti akcijų registracijos knygą.
Juridinė tarnyba sprendžia iškilusias biržos teisines problemas, nagrinėja pateiktus tarp biržos narių iškilusius nesutarimus, konsultuoja biržos vadovybę juridiniais klausimais.
Finansų departamentas atlieka Biržos veiklos apskaitą, sprendžia darbuotojų priėmimo, atleidimo ir kvalifikacijos kėlimo klausimus ir kt..

NVPB valdymo schema pateikta priede Nr. 4
Londono vertybinių popierių biržos prekybos schema Priedas Nr. 5

Audito sistema

Ekonominėje ir teisinėje literatūroje dėl daugelio priežasčių iki šiol nesutariama dėl audito sampratos. Tapo beveik įprasta “audito” sąvoką vartoti kaip “kontrolės”, “revizijos” sinonimą. Tačiau šios sąvokos toli gražu nesutampa, jos skiriasi savo turiniu.
Lietuvoje yra pasirinkta decentralizuota valstybės įstaigų vidaus audito sistema, t.y. auditas įdiegiamas pačioje įstaigoje.
Pagal Vyriausybės 2000 m. vasario 7 d. nutarimą Nr.127 vidaus audito tarnybos turi būti įsteigtos visose ministerijose ir apskričių viršininkų administracijose, departamentuose prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir prie ministerijų bei Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos; kitose valstybės įstaigose, taip pat valstybės įmonėse vidaus audito tarnyba steigiama, jeigu jose dirba daugiau kaip 300 darbuotojų, o jeigu jose dirba mažiau kaip 300 darbuotojų – steigiama vidaus auditoriaus pareigybė.
Veikiantys žinybinės kontrolės, revizijos, vidaus kontrolės ir panašūs padaliniai įstaigose, įmonėse turi būti reorganizuoti į audito tarnybas.
Ministerijos, apskričių viršininkų administracijos ir kitos paminėtos valstybės įstaigos bei įmonės, remdamosi šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintais nuostatais, turi parengti, suderinti su Finansų ministerija ir patvirtinti ministerijos, apskrities viršininko administracijos, valstybės įstaigos, valstybės įmonės vidaus audito tarnybos (vidaus auditoriaus) nuostatus ir darbo reglamentą;
Finansų ministerija turi metodiškai vadovauti vidaus audito tarnybų veiklai finansinio audito srityje, o Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija – valdymo ir veiklos audito srityje.
Vidaus auditas yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, kitų ministerijų ir valstybės įstaigų finansinės struktūros dalis, o vidaus auditoriai yra tiesioginiai institucijos darbuotojai.
Rinkos ekonomikoje veikia gana sudėtinga ekonominės kontrolės sistema, kurios objektyvų pobūdį lemia nuosavybės formų įvairovė ir valstybės mechanizmo funkcionavimo ypatybės. Šioje sistemoje galima išskirti tris sąlyginai savarankiškas grandis.
Pirmoji – tai įmonių ir organizacijų viduje veikianti (arba neveikianti) vadinamoji vidaus kontrolė, neseniai ekonomistų dar vadinta ūkine kontrole.
Antrąją sąlyginę ekonominės kontrolės grandį sudaro nepriklausomas auditas, kurį atlieka nepriklausomi auditoriai ir audito įmonės. Auditas, auditinė veikla (angl. audit activity, audit – “tikrinimas”, “revizija”) – tai oficialus finansinės ir buhalterinės apskaitos knygų, sąskaitų, atskaitomybės ir kitų dokumentų patikrinimas ir įvertinimas, ar finansinė atskaitomybė rodo tikrąją įmonių veiklos būklę, ar ji parengta pagal bendruosius apskaitos principus, galiojančius buhalterinės apskaitos teisės aktus.
Trečioji grandis – valstybės ekonominės kontrolės institucijos. Tai pirmiausia Valstybės kontrolė kaip aukščiausia ekonominės kontrolės institucija ir kontrolinės institucijos, veikiančios prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos: Valstybinės mokesčių inspekcijos, Muitinės ir Revizijų departamentai. Jas galima vertinti kaip specializuotas išorinės ekonominės kontrolės valstybės institucijas (išskyrus savivaldybių), užimančias savarankišką ir savitą vietą respublikos ekonominėje kontrolėje.
Kaip išskirtinę, specifinę kontrolės instituciją, nepriskirtiną nė prie vienos iš aukščiau minėtų kontrolės grandžių, reikėtų nurodyti savivaldybių tarybų kontrolieriaus tarnybas. Pastarųjų sudarymą ir veiklą nustato savivaldos, kaip vienos valdžios ir valdymo realizavimo formų, mechanizmo normalaus veikimo garantiją. Šią ekonominės kontrolės formą teisingiau būtų vadinti savivaldybių savikontrole.
Vienas svarbiausių ir pagrindinių valstybės kontrolės tikslų yra gauti objektyvią informaciją apie kiekvienos valdymo sistemos procesų eigą. Mat kontrolė turi užtikrinti ne tik valstybinę tvarką ir drausmę tvarkant ir naudojant lėšas bei turtą, bet ir veiklos tikslingumą bei ekonomiškumą, keliamų uždavinių, programų, normatyvų, standartų ir kitokių reikalavimų laikymąsi valdant.
Šiuo metu Lietuvoje kol kas neturime nacionalinių audito standartų. Jie jau senokai žinomi kai kuriose užsienio šalyse, juos yra patvirtinusios ir oficialiai aprobavusios ir kai kurios tarptautinės audito ir kontrolės organizacijos. Tuos standartus galima vertinti kaip ilgametės praktikos patvirtintų audito metodų kodifikaciją. Antra vertus, audito standartų visumą galima vertinti kaip kontrolierių ir auditorių profesinės veiklos darbo stilių, kurio būtina laikytis, jei standartai oficialiai juridiškai reglamentuoti.
Audito tikslai:
• įvertinti, ar įmonės finansinė atskaitomybė teisingai, pagrįstai ir visais reikšmingais atžvilgiais atspindi įmonės finansinę būklę, veiklos ir pinigų srautų rezultatus;
• įvertinti, ar įmonės finansinė atskaitomybė parengta pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius apskaitą bei bendruosius apskaitos principus.
Esmė ir būtinumas

Apibrėžus konkrečius audito tikslus kiekvienam finansinės atskaitomybės elementui galima pradėti faktinės informacijos rinkimą, t.y. pradėti auditavimą. Auditorius nustato, kokius paliudijančius (įrodančius, patvirtinančius) duomenis reikia surinkti. Jis remiasi tam tikrais audito organizavimo metodais, kurie padeda auditoriui surinkti pakankamą kiekį paliudijančių duomenų. Auditavimo procesas apima 7 etapus (žr. 1 pav.). Vakarų autorių literatūroje pateikiamas labai nevienodas audito etapų skaičius. Kai kurie autoriai labai detaliai aprašo daugelį darbų, kuriuos reikia atlikti audito metu, vadindami juos audito nuoseklumų, fazėmis arba etapais.

Pirmas audito etapas – audito strategija. Nuo geros strategijos parinkimo priklauso audito sėkmė. Audito strategija – tai pirmiausia audito tikslų, krypčių ir apimties nustatymas.

Antras audito etapas – susipažinimas su įmonės veikla. Kai kurie autoriai teigia, kad jis yra pagrindinis sėkmingam audito atlikimui, nes pateikia visą būtiną pradinę informaciją. Šiame etape auditorius susipažįsta su įmone, valdymo struktūra, technologiniais procesais. Studijuoja įmonės steigimo ir valdymo normatyvinius dokumentus.

Trečias audito etapas – tai audito plano sudarymas. Audito planas – tai numatomų priemonių ir darbų visuma, padedanti auditą atlikti nuosekliai, objektyviai ir visapusiškai, su minimaliomis išlaidomis. Audito planas padeda apibrėžti tikslus, darbų apimtį, nustatyti veiklos sritis, kurias reikia tikrinti. Be to, jis padeda sukoncentruoti dėmesį į pagrindines sritis ir atsiriboti nuo nereikalingo, antraeilio darbo (o juk tai būtų buvę papildomos išlaidos). Auditorius beveik niekada nedirba vienas, todėl planas taip pat padeda paskirstyti užduotis personalui. Paprastesnes užduotis gauna jaunesnysis personalas, o sunkesnės užduotys atitenka daugiau praktinės patirties turintiems darbuotojams.

Ketvirtas audito etapas – audito medžiagos rinkimas. Šiame etape renkami būtini ir patikimi duomenys auditui atlikti. Duomenys gali būti iš vidinių ir išorinių šaltinių. Kaip praktika rodo, išoriniai duomenys būna patikimesni.
Penktas audito etapas – tikrinimas. Čia įvertinama bendra apskaitos būklė, apskaitos darbuotojų kvalifikacija, pirminės informacijos apdorojimo kokybė, buhalterinių įrašų teisingumas, finansinių ataskaitų tikslumas.

1pav. Audito stadijos(etapai)

Šeštame etape pateikiama audito išvada. Šis etapas apibendrina sunkų ir sudėtingą visųankstesnių etapų darbą. Išvadoje auditorius, nurodęs tam tikrus trūkumus, turipateikti ir pasiūlymus jiems likviduoti.

Paskutiniame etape auditorius turi patikrinti, ar trūkumai, nurodyti jo pranešime, buvo pašalinti.
Auditeyra daugybė metodų, kurių pagalba auditorius gali surinkti patvirtinančiusfaktus (duomenis) tam, kad pasiektų audito tikslus. Audito atlikimo būdo irpriemonių pasirinkimas sąlygojamas dviem pagrindiniais kriterijais: 1) reikiasurinkti pakankamą kiekį patvirtinančių duomenų, kad būtų galima pareikšti savonuomonę apie įmonės finansinę atskaitomybę ir; 2) tokių patvirtinančių duomenųsurinkimo (audito atlikimo) išlaidos turi būti kaip galima mažesnės. Pirmaskriterijus yra svarbesnis, tačiau ir audito išlaidų minimizavimas yra būtinas,jeigu audito firma nori būti konkurentabili ir duoti pelną (jeigu auditoatlikimo išlaidos bus didesnės nei jo duodama nauda, tokia audito firma neturėsklientų). Todėl siekimas auditą atlikti kaip galima geriau su minimaliomisišlaidomis reikalauja gero auditinės veiklos planavimo (audito plano sudarymo).
Auditoriusturi gerai paruošti audito planą dėl šių priežasčių: 1) tai leis auditoriuisurinkti pakankamai kliento būklę patvirtinančių duomenų; 2) leis minimizuotiaudito išlaidas; 3) padės išvengti nesusipratimų su klientu. Daugelis autoriųaudito planavimą ir jo plano sudarymą laiko pirmuoju audito etapu ir į jįįtraukia audito strategiją bei visas priemones, skirtas susipažinti suaudituojamos įmonės veikla.

3.2. Audito planavimo schema

Auditopatikrinimas paprastai vyksta apibrėžta laiko tarpą (dažniausiai 2 savaites);dėl šio apribojimo audito firma turi gerai susiplanuoti savo darbus, įvertintikiek reikės žmonių ir t.t. kadangi tikrinamos įmonės skiriasi pajėgumais,dydžių, darbo specifika ir t.t. Planavimas ir audito plano bei programosparuošimas gali būti išskaidyti į keletą etapų. Autoriai audito planavimo etapusir jų eiliškumą išskiria įvairiai. 2 paveiksle pateikta bendra audito planavimoschema.
Pirminisaudito veiklos planavimasvyksta pradinėje audito stadijoje. Pirminis audito veiklos planavimas apimatokius sprendimus, kaip sutikimas pradėti (arba tęsti) kliento auditavimą,priežasčių, dėl kurių klientas užsako auditą, nustatymą, reikiamo personaloaudito atlikimui parinkimas ir raštiškas abiejų pusių (auditoriaus ir užsakovo)įsipareigojimų sudarymas.

2pav. Audito planavimo schema

Bendrųduomenų apie klientą rinkimas. Kad auditorius galėtų tinkamai irobjektyviai atlikti auditą, jis turi būti pakankamai gerai susipažinęs sukliento verslu ir ta pramonės šaka, kurioje dirba kliento kompanija. Didžiojidalis šios informacijos gaunama audituojant klientą, ypač jeigu tai naujasklientas. Kad surinkti reikiamą informaciją, auditoriui reikia: susipažinti sukliento verslu ir pramonės šaka; apžiūrėti įmonę ir tarnybines patalpas;susipažinti su įmonėje vykdoma veiklos politika (tai turi glaudų ryšį sufinansinėmis ataskaitomis); identifikuoti tarpusavio ryšius (tiek įmonės viduje,tiek įmonės su išore); įvertinti kitų (pašalinių) specialistų ir ekspertųporeikį.

Informacijosapie kliento juridinį statusą ir įsipareigojimus rinkimas. Šiame audito etape tikrinami trijųtipų, glaudžiai tarpusavyje susiję, juridiniai dokumentai ir jųarchyvai:

1) 1) kompanijosįregistravimo dokumentai, patvirtinantys jos juridinį statusą, ir jos įstatai;
2) 2) direktoriųtarybos susirinkimų ir akcininkų susirinkimų protokolai;
3) 3) sutartysir kontraktai.

Reikšmingumoįvertinimas, bendros verslo (vidinės), verslo kontrolės ir auditoriaus rizikosįvertinimas. Planuojant auditą labai svarbuįvertinti klaidų reikšmingumą (arba materialumą) ir bendrą audito riziką. Nuopirminio šių elementų įvertinimo labai priklauso audito darbų apimtis, o tuopačiu ir plano apimtis bei sudėtingumas ir, žinoma, auditokaina.

Susipažinimassu verslo kontrolės sistema ir kontrolės rizikosįvertinimas. Nustatyti kontrolės rizikos lygį yralabai sunku. Pirmiausia auditorius turi įsitikinti, ar vidinės kontrolės sistemapadeda apskaitos sistemai siekti savo tikslų, t.y. ar visos ūkinės operacijosatliekamos neviršijant įgaliojimų, o kitu atveju tik vadovybei leidus; ar visosoperacijos nedelsiant įrašytos teisingomis sumomis į atitinkamas sąskaitas irtuo laikotarpiu, kuriuo padarytos; ar nustatytais terminais sulyginamiapskaitiniai ir faktiniai duomenys ir ar padaryti atitinkami veiksmai nustačiusneatitikimus. Auditorius turi gerai ištirti vidinės kontrolės sistemos aplinką,kad galėtų įvertinti vadovybės požiūrį į kontrolę, jos informuotumą ir veiksmusįvairiais kontrolės klausimais. Tirdamas kontrolės aplinką, auditorius kartugauna informacijos apie kontrolės procedūras ir gali nuspręsti, ar jas naudotiar ne, ar reikia atlikti papildomus tyrimus, ar ne.

Bendroaudito plano ir audito programos paruošimas.Audito plane nurodoma jo pradžia ir pabaiga, tikrinamas laikotarpis, tikrinamidarbo barai, tikrinamų darbų apimtys ir atlikimo laikas, atrankinių tikrinimųsritys, apimtys ir laikas, konkrečių darbų vykdytojai (jei auditorius samdopadėjėjus, ekspertus ar kitus auditorius), numatomi svarbiausi audito testai(tikrinimas, apžvalga, apklausa, patvirtinimas, skaičiavimas ir perskaičiavimas,analizė). Planas turi būti parengtas taip, kad iš jo būtų galima matyti, kaipauditorius vykdys sutartyje numatytus darbus.

Visiklausimai, kuriuos reikia tirti ir nurodyti plane, išdėstomi taip, kad auditometu būtų ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai patikrinta kliento veikla,nustatyti ne tik pažeidimai, bet ir jų priežastys bei padariniai. Audito planasturi būti suderintas su užsakovu, tačiau visa atsakomybė už plano kokybę tenkaauditoriui. Tai padeda išvengti nesusipratimų dėl darbų apimties (ir kainos tuopačiu) ir konkrečių kontrolės veiksmų atlikimo laiko irbūdo.

Auditoprograma paprastai sudaroma pagal tris segmentus: 1) operacijų patikrinimas; 2)analitinės procedūros ; ir 3) atskirų elementų saldo patikrinimas. Kiekvienas iššių segmentų apžvelgiamas pagal ūkinių operacijų ciklus ir atskirassąskaitas.

Auditoprograma ūkinių operacijų segmente gali būti labai įvairi. Jos gali įtrauktipilną patikrinimą (kada vidinė verslo kontrolės sistema yra silpna), arbapriešingai, labiau akcentuojamas kontrolinių momentų testavimas (kada vidinėskontrolės sistema laikoma efektyvia).

Kadangianalitinės procedūros nėra brangiai kainuojančios, daugelis auditorių atliekapakankamai didelį jų kiekį. Analitinės procedūros atliekamos trijuose auditoatlikimo stadijose: 1) planavimo metu (kad padėtų auditoriui nuspręsti, kokieįrodymai jam reikalingi kad pasiekti planuojamą audito riziką); 2) operacijų iratskirų elementų saldo patikrinimo metu; 3) audito pabaigoje, kai norimaįsitikinti patikrinimo rezultatų atitikimu planuotiems.

Atskirųelementų saldo testų paruošimas paprastai būna sunkiausias planavimo procesas.Tai labiausiai subjektyvus procesas, reikalaujantis daugiausiai profesiniomąstymo.

Rizikos ir klaidų materialumo rodikliai, audito procedūros ir darbo dokumentai pateikiami Priede Nr. 6

5. AUDITO IŠVADOS

Auditoriuspatikrinęs finansines ataskaitas, turi pasakyti galutinę nuomonę apie jas.Kadangi auditorius savo nuomonę privalo suformuluoti raštu, tai šis raštiškaspareiškimas kartais vadinamas auditoriaus nuomone. Pažymėtina, kad auditoriusneprivalo duoti absoliučios garantijos dėl finansinės ataskaitos tikslumo,tačiau jis suformuluoja savo nuomonę, kitaip tariant, atsako į klausimą, arfinansinės ataskaitos tiksliai apibūdina kompanijos finansinę būklę, veiklosrezultatus ir atitinkamų finansinių rodiklių pasikeitimus per atitinkamąlaikotarpį. Vienas iš tikslesnių yra T.Burns ir H.Hendriksen: “Auditoriausišvada – tai dokumentas, kurį auditorius surašo patikrinęs finansinę ataskaitąir kuriame pateikia savo nuomonę ar sprendimą dėl jos.”

Pavyzdinęauditoriaus išvados formą, jos svarbiausius rekvizitus pateikia 13-asistarptautinis audito standartas “Auditoriaus išvada apie finansines ataskaitas”.Jame nurodoma, kad auditoriaus išvadoje turi būti pateikiami šierekvizitai:
1. 1. Pavadinimas.
2. 2. Adresas.
3. 3. Finansinėsinformacijos aprašymas.
4. 4. Naudojamųaudito standartų aprašymas.
5. 5. Nuomonėsapie finansines ataskaitas suformulavimas.
6. 6. Parašas.
7. 7. Auditoriausadresas.
8. 8. Išvadosdata.

Pasaulinėjeaudito praktikoje įprasta auditoriaus išvadas klasifikuoti į tris pagrindinesrūšis:
1. 1. Neribotaišvada (unqualified);
2. 2. Apribotaišvada (qualified);
3. 3. Nepalanki,neigiama išvada (adverse).

Neapribotaauditoriaus išvada- tai išvada be pastabų. Kartais ji vadinama gryna, “švaria”, kategoriška,nepriekaištinga, besąlygiška ir pan. Joje visada nurodoma, kad finansinėataskaita sudaryta remiantis bendraisiais apskaitos principais, ji yra tikra irteisinga.

Apribotaauditoriaus išvada- tokia išvada, kurioje auditorius be apribojimų negali išdėstyti savo nuomonėsapie finansinėse ataskaitose esančią informaciją. Ši išvada dažnai vadinama “supastabomis”, apibrėžta. Joje auditorius privalo trumpai suformuluoti savopastabas dėl apskaitos ir atskaitomybės būklės, tačiau tos pastabos neturipakeisti bendro teigiamo įvertinimo.

Nepalankioje(neigiamoje) išvadojeauditorius turi nurodyti, kad patikrinta atskaitomybė neatspindi faktinėsūkinės-gamybinės veiklos ir jos rezultatus parodo iškraipytai, kad apskaita buvotvarkoma nesivadovaujant bendraisiais apskaitosprincipais.

Finansinės rizikos ir patikimumo vertinimo sistemos, jose taikomi kriterijai, lyginamoji analizė.

Rizika yra nuolatinė bet kurios žmogaus veiklos, taip pat ir ekonominės bei finansinės, dalis. Galima iš anksto priimti sprendimus, mažinančius riziką, tačiau jos išvengti neįmanoma. Be to, rizika skatina ūkinę bei finansinę veiklą, o įmonės paprastai kartais būna linkusios labiau rizikuoti, o kartais stengiasi elgtis atsargiai.
Šaltiniuose rizika apibūdinama įvairiai:
• Rizika – tai kintamumas, susijęs su laukiamomis pajamomis ar pelno srautu;
• Rizika – tai pavojus, nuostolių ir netekimų galimybė;
• Rizika yra pavojus, kad firma patirs nuostolių dėl papildomų sąnaudų arba gaus mažiau pajamų, nei tikėjosi;
• Websterio žodyne rizika apibūdinama kaip pavojus, nuostolio galimybė.

riziką galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
• Grynoji rizika, kai yra tikimybė gauti tik nuostolį arba nulinį rezultatą;
• Spekuliatyvi rizika – tikimybė gauti tiek teigiamą, tiek neigiamą rezultatą.

Finansinė rizika priskiriama prie spekuliatyvios rizikos grupės, nes galimas dažno sprendimo rezultatas yra pajamos arba nuostoliai. Tai ypač būdinga tiems atvejams, kai atliekamos operacijos su vertybiniais popieriais, investuojant kapitalą ir pan..
Savo ruožtu finansinė rizika skiriama taip:
• Kreditinė rizika – pavojus neatgauti pagrindinių sumų ir procentinių pinigų;
• Procentinė rizika. Ją dažniausiai patiria komerciniai bankai ir kitos kreditinės įmonės, investiciniai fondai, kai pritraukiamų lėšų procentinės normos viršija kreditų procentines normas;
• Valiutinė rizika – pavojus netekti valiutos, keičiantis vienos valiutos santykio su kita valiuta kursui, taip pat patirti nuostolius nacionaline valiuta, atliekant užsienio prekybos, kreditines ir kitas operacijas;
• Prarastos finansinės naudos rizika. Tai netiesioginiai finansiniai nuostoliai (pavyzdžiui, negautas papildomas pelnas) dėl laiku neįvykdytų tinkamų sprendimų. Pavyzdžiui, nepasirūpinus savalaikiu draudimu, turto nuostoliai gaisro atveju bus didesni.

Kiti autoriai išskiria verslo, finansinę ir bendrą riziką. Ši klasifikacija, mūsų manymu, yra korektiškiausia, ji pilniau atspindi praktikoje vykstančius procesus. Verslo rizika suprantama kaip firmos nesugebėjimas padengti savo veiklos sąnaudų bei išlaidų. Verslo rizika yra paveldima – tai anksčiau priimtų investicinių bei kitų valdymo sprendimų rezultatas.
Finansinė rizika yra nesugebėjimas padengti finansavimo kaštų. Tai tiesioginis firmos finansavimo sprendimų pasireiškimo rezultatas. Ši rizika yra susijusi su finansiniu depozitoriumo pajėgumu dirbti kaip veikianti įmonė. Nagrinėjami klausimai apimtų tokius, ar pakanka kapitalo organizacijos vykdomoms operacijoms, kokios yra pajamos, pinigų srautai ir pelningumas. Tai nėra nagrinėjama, kada CVPD yra sandorio šalis, kadangi tuomet nagrinėjama sandorio šalies rizika. Finansinės rizikos įvertinimo aspektai apima CVPD kapitalo struktūrą ir jo finansinius rodiklius, jo nuosavybę, dividendus ir nuolaidų politiką, finansavimo klausimus, įskaitant sugebėjimą sukaupti papildomą kapitalą. Bus įvertinamas produktų įvairumas ir nustatomos kiekvieno iš jų apimtys per penkerių metų laikotarpį, išsiaiškinant, ar egzistuoja jų koncentracijos problemos. CVPD nuosavybė gali turėti daug skirtingų formų, kurios gali turėti skirtingą poveikį vertinimui. Šis vertinimas domėsis finansiniais ištekliais ir savininkų bei dalyvių finansinėmis paskatomis paremti CVPD esant reikalui.
Verslo ir finansinė rizika sudaro bendrąją riziką. Bendroji rizika – tai nesugebėjimas padengti tiek ūkinių, tiek finansinių sąnaudų.
Svarbu sužinoti ne tik verslo ar finansinę riziką didinančius, bet ir mažinančius veiksnius, kuriuos galima panaudoti rengiant priemones nesėkmėms išvengti.

Lentelė Nr. 1 BENDROSIOS RIZIKOS ĮVERTINIMO ANALIZĖS SCHEMA
Finansų rizikos valdymas – finansų valdymo dalis. Finansų rizikos valdymo sistema sudaro reikšmingą finansų valdymo sistemos dalį (aspektą), nes finansų rizikos valdymo priemonės ir pasekmės turi finansinę (vertinę) išraišką. (žiūrėti Priedą Nr.7)

Tarptautinių mokėjimų balansų finansinės dalies IS

Mokėjimų balansas — tai statistinė ataskaita, į kurią įtrauktos šalies išorės operacijos, įvykusios per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį. Mokėjimų balansą sudaro dvi sąskaitos: einamoji bei kapitalo ir finansinė. Einamojoje sąskaitoje parodytos visos užsienio prekybos operacijos, kapitalo pajamos ir einamieji pervedimai, o kapitalo ir finansinėje sąskaitoje — operacijos, susijusios su užsienio finansiniais aktyvais ir įsipareigojimais, bei atvaizduoti investicijų procesai. Svarbiausia mokėjimų balanso dalis yra šalies oficialiosios tarptautinės atsargos.

(Lietuvos Respublikos mokėjimų balansas (2003 m. sausio mėn.) Priedas Nr. 8)

Atsiskaitymų, apskaitos, apsaugos kodai, naudojami tarptautinėse finansinėse operacijose.

Lentelė Nr. 2 SWIFT-1 tinklo struktūra

Lentelė Nr. 3 4 SWIFT-2 tinklo struktūra

TC 68/SC 4
Securities and related financial instruments

Participating countries: 16
Observer countries: 14
Secretariat:
Switzerland (SNV)

Participating countries:
Austria (ON)
Belgium (IBN)
Bulgaria (BDS)
Canada (SCC)
France (AFNOR)
Germany (DIN)
Italy (UNI)
Japan (JISC)
Korea, Republic of (KATS)
Netherlands (NEN)
Spain (AENOR)
Sweden (SIS)
Turkey (TSE)
USA (ANSI)
United Kingdom (BSI)

Observer countries:
Argentina (IRAM)
China (SAC)
Colombia (ICONTEC)
Czech Republic (CSNI)
Denmark (DS)
Finland (SFS)
Iceland (IST)
Kenya (KEBS)
Poland (PKN)
Romania (ASRO)
Serbia and Montenegro (SZS)
Slovakia (SUTN)
South Africa (SABS)
Ukraine (DSSU)

ICS – the ICS (International Classification for Standards) notation of the group or sub-group in which a given standard is classified. If a standard is classified in several groups and/or sub-groups, the notations of all these groups and/or sub-groups, separated by a semicolon, are shown.

ISO 15022-1:1999

Securities — Scheme for messages (Data Field Dictionary) — Part 1: Data field and message design rules and guidelines

Edition: 1 (Monolingual)
Number of pages: 22
Technical committee / subcommittee: TC 68/SC 4

ICS: 03.060

Stage: 90.92

Stage date: 2002-01-10
Registration authority

Add to shopping basket

ISO 15022-1:1999 PDF version (en)
CHF 95,00 117 KB

ISO 15022-1:1999 PDF version (fr)
CHF 95,00 180 KB

ISO 15022-1:1999 paper version (en)
CHF 95,00

ISO 15022-1:1999 paper version (fr)
CHF 95,00

Abstract
No abstract available

1.1. STATEMENT OF FINANCIAL ACCOUNTING STANDARDS 125
SFAS 125: Accounting for Transfers and Servicing of Financial Assets and Extinguishments of Liabilities
– issued by Financial Accounting Standards Board in the United States
(Issued: June 1996. Effective for transfers and servicing financial assets and extinguishments of liabilities occurring after December 31, 1996)
(Supersedes SFAS 76, 77)
(Amends SFAS 65, 115, 122)
(Amended by SFAS 127)

I. Priešingai nei pirkimas ir pardavimas normalaus turto atveju, finansinio turto perdavimas dažnai reikalauja, jog turto perdavėjai ir toliau būtų įtraukti, dalyvautų, bendradarbiautų kartu su perduodamu turtu arba su turto perėmėju. Šis reikalavimas turi būti įgyvendinamas pagal šiuos punktus:

1. perduodamo turto izoliavimo, atskyrimo
2. apskaitos už:
• perdavimą dalies turtinių teisių
• finansinio turto prievoles
• paskolų pavertimą investicijomis
• pervedimus už pardavimus bei už tiesioginę finansinę nuomą
• vertybinių popierių kreditavimo transakcijas
• perpirkimo susitarimus, įskaitant “dollar rolls”, “wash sales”
• paskolų sindikavimas ir dalyvavimas
• faktoringo susitarimai
• rizikos pasidalijimas bankininkui sutinkant
• apmokėjimas įsipareigojimų

II. Perdavimai ir prievolės finansinio turto

1. Finansinio turto perdavimas gali būti laikomas pardavimu tada, kai yra gautas atlyginimas (kitoks nei palanki nauda) ir įgyvendintos šios sąlygos:
• Perduotas turtas yra atskirtas, izoliuotas nuo perdavėjo
• Perėmėjas įgyja besąlyginę teisę
• Perdavėjas neturi jokios perduoto turto kontrolės priemonės per perpirkimo susitarimą
• Pasibaigus finansinio turto perdavimui, perdavėjas turėtų pateikti finansinėse atąskaitose bet kokius išlaikytus interesus (tokius kaip turto priežiūra, naudingi, palankūs interesai, ir/arba neatskiriami interesai)
• Pasibaigus finansinio turto perdavimui, perdavėjas turėtų:
a) pripažinti turtą kaip parduotą
b) pateikti tikrają vertę atlyginimo gauto už pardavimą
c) pateikti bet kokią dėl transakcijos gautą naudą ar patirtus nuostolius
• pasibaigus finansinio turto perdavimui, perėmėjas turi patvirtinti, kad turtas buvo įsigytas už teisingą, tikrą kainą
• jeigu finansinio turto perdavimas neatitinka pardavimo kriterijų, jis turi būti apskaitomas vienu iš šių būdų.
1. Perdavimas su turto prievole

1. A transfer with servicing assets or liabilities
o the servicing assets or liabilities are initially measured at their fair value, and
o it shall be amortized in proportion to and over the period of estimated net servicing income or as net servicing loss.
2. A transfer of financial assets subject to prepayment
o Financial assets such as interest-only strips, loans, other receivables, or retained interests in securitizations shall be measured as investments in debt securities classified as available-for-sale or trading under SFAS 115.
3. A transfer of financial assets with secured borrowings and collateral
o if the secured party is permitted to sell or repledge the collateral and the debtor is not likely redeem the collateral,
 the debtor shall report the assets separately from other assets
 the secured party shall recognize the collateral as its assets and its obligations at the same time
o the secured party sells or repledge the collateral, proceeds from the sale or assets repledged are recognized as a transfer subject to the provision.
o if the debtor is in default, the secured party shall recognize the collateral as its assets at fair value.
o otherwise, the collateral is carried as assets by the debtor.
III. Extinguishment of liabilities: The debtor recognizes a liability is extinguished if either of the following conditions are met:
1. the debtor pays its obligations to the creditor, or
2. the debtor is released from the liabilities in some other judicial manner.
IV. Disclosures
1. If any repurchase agreement or securities lending transaction is made, its policy for collateral or other securities.
2. If a debt is extinguished “in substance,” a description of the transaction and the amount of debt to be considered extinguished.
3. If assets are set aside to meet a scheduled debt payment, a description of the nature of restriction on those assets.
4. If a fair value of assets obtained is not practically determinable, those items and reasons why not determinable.
5. For servicing assets and servicing liabilities,
o the amounts recognized and amortized during the year
o if a fair value is estimated, the method and underlying assumptions
o risk characteristics of underlying financial assets used to recognize servicing assets and liabilities
o provisions to recognized servicing assets, if any, and their changes during the period
I. Unlike the purchase or sale of normal assets, transfers of financial assets often require transferors provide continuing involvement either with the assets transferred or with the transferee. This statement provides implementation guidance for:
1. Isolation of transferred assets
2. Accounting for:
o transfers of partial interests
o servicing of financial assets
o securitizations
o transfers of sales-type and direct financing lease receivables
o securities lending transactions
o repurchase agreements, including “dollar rolls,” “wash sales”
o loan syndication and participation
o risk participation in banker’s acceptances
o factoring arrangements
o transfers of receivables with recourse, and
o extinguishment of liabilities
Transfers and servicing of financial assets
4. A transfer of financial assets shall be accounted for as a sale to the extent that consideration (other than beneficial interests) is received only if the following conditions are satisfied:
o the transferred asset is isolated from the transferor,
o the transferee obtains the right, free of conditions, and
o the transferor does not maintain any effective control over the transferred assets through any repurchase agreement.
o Upon completion of a transfer of financial assets, the transferor shall carry in its financial statements any retained interest (such as servicing assets, beneficial interests, and/or undivided interests)
o Upon completion of a transfer of financial assets, the transferor shall
 Recognize the assets as having been sold
 Recognize all consideration received as proceeds of the sale, at fair value
 Recognize any gain or loss on the transaction
o Upon completion of a transfer of financial assets, the transferee shall recognize assets received at their fair value.
o If a transfer of financial assets does not meet the criteria of a sale, it shall be accounted for in one of the following ways.

TARPBANKINIŲ OPERACIJŲ ELEKTRONINĖS SISTEMOS

Elektroninės banko operacijų sistemos skirstomos į dvi grupes:
1. banko pranešimų perdavimo,
2. atsiskaitymų.
Banko pranešimų sistemose operatyviai persiunčiami ir saugomi bankų dokumentai, o mokėjimus reguliuoja bankai – dalyviai. Atsiskaitymų sistemų funkcijos siejamos su narių tarpusavio reikalavimų ir įsipareigojimų vykdymu. Pirmajai grupei priklauso SWIFT (Society for Wordwide Interbank Financial Telecommunication) tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų per telekomunikacijų tinklą organizacija ir Bankwire – bankų komunikacijos tinklas, aptarnaujantis privatų sektorių, sistemos. Antrajai grupei priskiriamos tokios sistemos: JAV valstybinės rezervinės sistemos tinklas FED Wire; Niujorko elektroninė tarpbankinio kliringo – atsiskaitymų ir užskaitų – sistema CHIPS (Clearing House Interbank Payments system); Londono automatizuota atsiskaitymų rūmų mokėjimų užskaitymo sistema CHAPS (Clearing House Automated Payments System).
Japonijoje yra tarpbankinių pervedimų sistema ir kolektyvinis banko automatų – kasininkų tinklas, kuris vykdo depozitines ir mokėjimo operacijas.
Elektroninės sistemos taip pat skiriasi pagal dalyvių, dalyvaujančių pervedimuose ir atsiskaitymuose, kiekį. Pvz., SWIFT organizuoja dvišalį banko pranešimų persiuntimą, t.y. tarp dviejų dalyvių. Sistemose FED Wire, CHIPS, CHAPS persiuntimai yra daugiašaliai. Kai kurios sistemos yra specializuotos, pvz., FED Wire tinklas aptarnauja valstybinių vertybinių popierių rinką JAV.
Svarbiausią vaidmenį piniginių pervedimų sistemose vaidina EKM ir skaičiavimo centrai bankuose, kurie automatiškai tvarko bankų sąskaitas. Elektroninėmis priemonėmis atsiskaitymai vykdomi tiesiogiai per bankus arba per automatinių atsiskaitymų rūmus.

PAGRINDINĖS ELEKTRONINĖS BANKŲ KOMUNIKACIJOS SISTEMOS

Procentinių įkainių didėjimas pinigų rinkoje sąlygoja didelę finansinių lėšų vertę. Finansų įstaigoms, norinčioms laiku perduoti ir panaudoti pinigines lėšas, iškilo poreikis naudotis telekomunikacinėmis priemonėmis.
JAV bankai naudoja keturis pagrindinius telekomunikacijos tinklus duomenims apie pervedimus telegrafu perduoti:
• FED Wire – FRS (Federal Reserve System) pervedimų sistema;
• Bankwire – analoginė sistema, aptarnaujanti privatų sektorių (ją sukūrė korporacija “Payment and Telecommunications Services Corporation”);
• CHIPS;
• SWIFT.
Pirmoji pervedimų telegrafu sistema, sukurta JAV, yra FED Wire, priklausanti federalinei rezervinei sistemai. Ji aptarnauja 6 tūkstančius bankų, kurie suskirstyti į 12 rezervinių sričių. Ryšių linijų sistemą valdo EKM, esančios kiekviename iš 12 federalinių rezervinių bankų. Visos EKM turi tarpusavio ryšį per centrinio kompiuterio komutatorių, esantį Kalpeperyje.
Sistema FED Wire perduodami trijų rūšių pranešimai:
• Finansų įstaigų pervedimai iš rezervinių sąskaitų (išimtinai stambios sumos);
• Valstybės vertybinių popierių pervedimai;
• FRS administracinė ir tyrimų informacija.
Bankwire sistema aptarnauja privatų sektorių. Sistemą valdo vienas skaičiavimo centras, o informacija iki jos perdavimo adresatams saugoma kitame centre, į kurį ji patenka greitojo ryšio linijomis.
Sistema Bankwire teikia tokias paslaugas: patvirtina vertybinių popierių pirkimą ir pardavimą; pateikia vertybinių popierių saugojimo instrukcijas; perduoda akredityvus arba informaciją apie įvykdytą inkasavimą; siunčia ir priima bankų paštą; gauna informaciją apie klientų sąskitų būklę; patvirtina operacijas su užsienio valiuta.
Informacijai perduoti naudojamos arba nacionalinės ryšių sistemos, arba atskirų bankų komunikacijų tinklai, taip pat tarptautinės bankų atsiskaitymų automatizuotos sistemos.
Pasaulyje plačiai žinomi įvairūs tarpbankiniai tinklai. Žinomiausias iš jų yra tarptautinis tarpbankinių finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos tinklas SWIFT.
Pagrindinis SWIFT kūrimo tikslas buvo sudaryti sąlygas šios sistemos dalyviams prisijungti prie greito banko informacijos perdavimo visą parą tinklo, garantuojant aukštą pranešimų perdavimo kontrolės lygį ir apsaugant nuo nesankcionuoto jų naudojimo.
SWIFT pradėta kurti 1968m., 1972m. pateiktas sistemos projektas, o 1977m. sistema pradėjo dirbti. Jau per pirmąjį dešimtmetį SWIFT padėjo bankams taip unifikuoti operacijas, kad visis perduodami duomenys yra paprasto formato, kuris garantuoja patikimą apdorojimą. SWIFT, veikianti pagal bendras taisykles ir sąvokas, turinti bendrą dalykinę kalbą, ir galimybę prijungti naujus vartotojus, yra vienijanti ir organizuojanti šiuolaikinio finansinio pasaulio jėga.
Esant dideliam abonentų skaičiui, elektroniniams pervedimams vykdyti būtini standartai.
Dabar sistemos tipiniai pranešimai naudojami tokiose srityse:
• Klientų mokėjimų;
• Tarpbankinių mokėjimų;
• Duomenų apie prekybą pinigais ir valiuta;
• Kiekvienos dienos išrašų iš bankų einamųjų sąskaitų;
• Vertybinių popierių apiforminimo ir perdavimo;
• Operacijos inkasavimo ir akreditavimo;
• Klientų balansinės atąskaitos (atąskaitos apie grynųjų pinigų valdymą);
• Sąskaitos blokavimo čekiu-aviza;
• Prekybos tauriaisiais metalais;
• Sindikuoto kredito;
• Kelioninių čekių;
• Garantijų.
SWIFT sistemos standartai turėjo poveikį bankų veiklai. Įvairios šalys sukūrė naujas nacionalines kliringo sistemas, kurios suderintos su tarptautine atsiskaitymų sistema. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta sistema CHAPS, Prancūzijoje – SAGITTAIRE, o Šveicarijoje – SIC (Swiss Interbank Clearing).
Įsidėmėtina tai, kad sistema SWIFT nevykdo jkių kliringo funkcijų. Ji yra tik tarpbankinis komunikcijos tinklas.
SWIFT turi tenkinti tokius reiklavimus:
• Vykdyti pranešimų apie mokėjimo operacijas perdavimą nenaudojant dokumentų;
• Pagreitinti bankų keitimąsi informacija naudojant telekomunikacines priemones;
• Sumažinti tipinę riziką (pavyzdžiui, pranešimų dingimą, klaidingą mokėjimų persiuntimą, mokėjimo pavedimų falsifikavimą).
SWIFT yra taip organizuota duomenų perdavimo sistema, kurioje įvairių šalių bankai, turintys įvairių modelių ir skirtingo darbo greičio terminalus, puikiai supranta vienas kitą. Pranešimai gali būti perduodami bendrojo naudojimo linijomis arba specialiais kanalai.
SWIFT paslaugų esmė yra ta, kad sistemos dalyviams sudaroma galimybė perduoti duomenis, atsisakant jų perdavimo paštu, telegrafu ir teleksu. Visos mokėjimų instrukcijos ir kiti sistemos pranešimai yra standartinio formato. Todėl gavėjams mažėja problemų dėl pranešimų ir jų automatizuoto apdorojimo. Vykdomų transakcijų pastovus fiksavimas sudaro galimybę paprastai ir visiškai kontroliuoti įeinančius ir išeinančius potvarkius. Detalią kasdienę atąskaitą apie atliktas operacijas vartotojams generuoja pati sistema. Pranešimai iš banko į banką perduodami tuoj pat, automatiškai juos patikrinus. Jeigu pranešimo siuntėjas ir gavėjas tuo metu dirba komunikacijų tinkle, tai pranešimas perduodamas greičiau nei per 20 sek..
SWIFT nežino pranešimo turinio, išskyrus tą jo dalį, kuri būtina teisingam perdavimui. Tai – siuntėjo ir gavėjo identifikatoriai, pranešimo tipas ir jo prioritetai.
Visur, kur tik įmanoma, SWIFT naudoja tarptautinius standartus. Pranešimų tekstai, kurie buvo sukurti specialiai SWIFT sistemai, vis labiau naudojami už jos ribų ir tampa de facto standartiniais finansiniuose pranešimuose (operacijose, transakcijose).
SWIFT pasiūlė bankų identifikavimo sistemą, naudojančią BIC kodus. BIC kodai yra universali standartinė bankų identifikavo forma telekomunikaciniuose pranešimuose.

SWIFT pranešimų kategorijos, grupės ir tipai

SWIFT sistemoje yra 7 pranešimų kategorijos, apimančios per 70 tipų. Kiekvienas pranešimų tipas orientuotas į reikalavimus, keliamus duomenų vaizdavimui ir perdavimui bankų praktikoje. Pranešimas susideda iš laukų. Kai kurie iš jų yra būtini, kiti laukai gali būti praleidžiami arba koduojami įvairiais būdais. Bet visi laukai iš anksto yra numeruojami.
Visos SWIFT, kaip bankų finansinių komunikacijų sistemos, specifika atsiskleidžia pranešimų kategorijose, grupėse ir tipuose.
Kiekvienas pranešimas susideda iš keturių dalių: antraštės (header), teksto (text), pažymėjimo (authentificator) ir pabaigos (trailer).
Antraštėje turi būti 8 arba 11 skirsnių banko gavėjo adresas, siuntėjo terminalo kodas, 5 skirsnių eilės numeris, atliekantis kontrolės ir apsaugos funkciją, bei 3 skirsnių pranešimo kodas su 2 skirsnių prioriteto kodu.
LENTELĖ. SWIFT PRANEŠIMŲ KATEGORIJOS.

Pranešimo rūšis žymima 3 skirsnių kodu, kurio pirmasis skaitmuo atitinka operacijos kategoriją.
Priklausomai nuo pranešimo tipo kai kurie laukai būtinai turi būti užpildyti, kiti gali būti užpildyti pasirinktinai, bet kai kurie iš jų neturi būti pildomi ( pvz., pervedimo procentinis įkainis kliento sąskaita).

Pranešimo pavyzdžio struktūra pateikta šiame pav.

Pranešimo pradžia – Start of Message
Antraštė – Header
Teksto pradžia – Start of Text
Pranešimo tekstas – Text of Message
Teksto pabaiga – End of Text
Parametrai – Trailer
Pranešimo pabaiga – End of Message
Pranešimo pavyzdžio struktūra

Valiutoms žymėti naudojamas raidinis trijų skirsnių kodas. Pirmosios dvi raidės reiškia šalį, o paskutinė – atitinkamos šalies valiutą. Pvz., Vokietijos markė buvo žymima DEM, litas – LTL.

SWIFT KOMUTACIJOS TINKLAS

Sistemos techninę infrastruktūrą sudaro kompiuterių centrai, esantys visame pasaulyje. Šie centrai sujungti greitojo duomenų perdavimo linijomis, kurios priklauso valstybinių, nacionalinių ar komercinių ryšių tinklams. Sistemos širdį sudaro du apdorojimo centrai, esantys Olandijoje ir JAV, kurie jungiami su automatiniais regioniniais procesoriais, esančiais dažniausia kiekvienoje iš įstojusių į SWIFT šalių.
Dabar SWIFT tinklo struktūrą sudaro dvi sistemos: SWIFT-1 ir SWIFT-2. Tinklas SWIFT-2 vadinamas perspektyviuoju. Pranešimai iš vieno nario-banko kitam perduodami tokiais etapais:
1. Iš siuntėjo terminalo pranešimas per modemą nacionalinio tinklo ryšiais perduodamas vadinamajam regioniniam procesoriui; už pranešimo patikrinimą šiame etape atsako bankai-nariai, kurie nustato darbo su SWIFT terminalais režimą.
2. Regioninis procesorius vykdo įėjimo į tinklą SWIFT-1 funkciją. Jame sukaupti pranešimai koduojami ir tarptautinėmis ryšių linijomis perduodami operacijų centrui. Sistemoje naudojamos įvairios ryšių linijos (nacionalinės, komercinės) nuomojimo teisėmis.
3. Centre pranešimas tikrinamas. Įsitikinamas, ar tinkamas dokumento formatas, ar teisingi siuntėjų ir gavėjų terminalai bei adresai, nustatomas įrenginio, perdavusio pranešimą, statusas. Po to pranešimas kopijuojamas koduotu pavidalu. Kopijavimo procedūra SWIFT skiriasi nuo tokių pocedūrų kitose elektroninėse sistemose.
Vienas iš pagrindinių SWIFT pasiekimų yra specialių standartų banko dokumentacijos sukūrimas. Banko dokumentų unifikavimas padėjo išvengti sunkumų ir klaidų, kurias sąlygojo skirtingos dokumentų pildymo tradicijos įvairiose šalyse bei kalbų ypatumai. Visis dokumentai pritaikyti apie septyniasdešimties rūšių formatams, suskirstytiems į grupes pagal pagrindinių operacijų tipus. Pvz., grupė “operacijos su vertybiniais popieriais” apima apie 16, grupė “atsiskaitymai pagal akredityvus” – apie 18 rūšių dokumentų. Kaip jau anksčiau buvo minėta, kai kurios analogiškos kitų valstybių sistemos arba naudoja SWIFT standartus, arba juos automatiškai perveda į savo sistemos standartus.

SCHEMA. SWIFT-1 tinklo struktūra

SWIFT sistemai tobulinti buvo priimtas sprendimas sukurti banko informacijos sistemą SWIFT-2. Jos struktūra pateikiama pav. Nr.?
(SWIFT sistemos struktūra)

SWIFT-2 viename iš operacijų centrų veikia du valdymo centrai. Juose dirba procesoriai, kurie garantuoja sistemos funkcionavimą ir visų tinklo techninių įrenginių darbą be pertrūkių. Minėti du centrai taip pat gali pakeisti vienas kitą. Jie sėkmingai gali palaikyti visos sistemos darbą, sutrikus kokiam nors kontrolės procesoriui. Centrai yra sujungti į vientisą tinklą, prie kurio prijungti zoniniai pranešimų procesoriai, tiesiogiai aptarnaujantys pranešimų perdavimo procesą, t.y. informacijos kontrolę, saugojimą, perdavimą. Tokių procesorių skaičius nėra ribotas. Kiekvienas iš jų aptarnauja grupę regioninių procesorių, vykdančių tokias pat funkcijas kaip sistemoje SWIFT-1. Bankai-nariai su terminalais jungiami per antrojo lygio tinklą. Tobulesnis techninės bazės naudojimas leidžia saugoti informaciją apie atliktus pavedimus 4 mėnesius (sistemoje SWIFT-1 tokia informacija saugoma tik 14 dienų).

SCHEMA. SWIFT-2 SISTEMOS STRUKTŪRA.

Sistema SWIFT vystoma decentralizavimo būdu, didinant grandžių kiekį. Todėl mažėja centrinių procesorių darbo krūvis, didėja kontrolės efektyvumas, sistema gali dirbti be pertrūkio. Be to, nuolatos gali didėti jos laidumas zoninių procesorių skaičiaus didėjimo sąskaita. Susidaro palankios sąlygos plačiai naudoti palydovinį ryšį.

PRIEDAI
Priedas Nr.1

PriedasNr.2

FRS-federalinių rezervų sistema, DDFK- depozitų draudimofederalinė korporacija.

Lentelė Nr. 5 JAV bankų sistema ir jos valdymas

Lentelė Nr. 6 Prancūzijos bankų sistema

Lentelė Nr. 7 Vengrijos bankų sistema (postkomunistinė)

Lentelė Nr. 8 Vokietijos bankų sistemos organizacinė struktūra
Priedas Nr. 3

VALSTYBĖS IŽDO

ĮSTATYMAS

1994 m. gruodžio 20 d. Nr.I-712

Vilnius

Šiuo įstatymu įsteigiamas Lietuvos Respublikos valstybės
iždas.

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės iždas

Lietuvos Respublikos valstybės iždas (toliau – Valstybės
iždas) yra institucija, atsakinga už Lietuvos Respublikos
Vyriausybės finansinių reikalų tvarkymą.

Valstybės iždo paskirtis yra užtikrinti racionalų piniginių
išteklių, kuriais disponuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
valdymą bei šių išteklių naudojimą įstatymų nustatytiems
reikalams finansuoti.

Valstybės iždo funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos
finansų ministerija.

2 straipsnis. Valstybės iždo funkcijos

Valstybės iždo funkcijos yra šios:

1) valstybės biudžeto ir kitų Lietuvos Respublikos
Vyriausybės disponuojamų piniginių išteklių valdymas;

2) valstybės biudžeto ir kitų Lietuvos Respublikos
Vyriausybės disponuojamų išteklių sukaupimas iždo sąskaitose,
lėšų, esančių šiose sąskaitose, išdavimas, šių procesų apskaita
ir kontrolė, lėšų išsaugojimas ir racionalus naudojimas Valstybės
iždo procedūrų metu;

3) valstybės skolos valdymas;

4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės finansinių sandorių
apskaita;

5) informacijos apie valstybės biudžeto bei kitų Valstybės
iždo tvarkomų pinigų fondų pajamas ir išlaidas nustatyta tvarka
kaupimas ir teikimas.

3 straipsnis. Valstybės iždo valdymas

Valstybės iždui valdyti finansų ministras steigia Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos Valstybės iždo departamentą su
teritoriniais padaliniais.
Finansų ministras patvirtina Valstybės iždo departamento
struktūrą ir veiklos nuostatus.

Valstybės iždo departamentui vadovauja Finansų ministerijos
sekretorius – departamento direktorius, kurį finansų ministro
teikimu skiria, taip pat atleidžia Lietuvos Respublikos Ministras
Pirmininkas.

4 straipsnis. Valstybės iždo veiklos užtikrinimas

Valstybės iždo veiklos tvarką nustato finansų ministras. Ši
tvarka yra privaloma visoms ministerijoms, departamentams,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigoms ir žmonėms, bankams,
visiems valstybės biudžetą bei kitus Lietuvos Respublikos
Vyriausybės disponuojamus piniginius išteklius formuojantiems ir
naudojantiems ūkio subjektams.

5 straipsnis. Baigiamosios nuostatos

Valstybės iždas savo funkcijas įgyvendina nuosekliai,
vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisiniais aktais ir
pagal technines bei organizacines galimybes.
Šio įstatymo nuostatos netaikomos valstybinio socialinio draudimo
biudžetui ir kitiems fondams, kurie formuojami draudiminiu
principu.

Šis įstatymas pradedamas taikyti nuo 1995 m. sausio 1
dienos.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

Priedas Nr.4

Priedas Nr.5

Priedas Nr.6

Rizikos ir klaidų materialumo rodikliai

Auditorius,tikrindamas finansines ataskaitas, įvertina nustatytas jose klaidas, kurios galibūti reikšmingomis ir nereikšmingomis. Be to auditorius įvertina savo veiklosrizikos laipsnį. “Reikšmingumo” ir “rizikos” terminai dažniausiai vartojamikartu. Jie vartojami rengiant audito planą, tikrinant kliento ūkinę veiklatiksliau sakant visuose audito etapuose. Tarptautinėje audito praktikojeįprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius kliento finansinėjeatskaitomybėje, yra laikomis reikšmingomis, jeigu dėl jų informacijos vartotojaibuvo suklaidinti priimdami sprendimus.

Klaidųreikšmingumas(materialumas)- tai maksimaliaileistina klaidinga suma, kuri gali būti toleruojama finansinėje atskaitomybėjeir kuri neklaidina duotos atskaitomybės vartotojų priimant sprendimus.Materialumas nustatomas jau planavimo stadijoje tam, kad užtikrinti atliekamoaudito efektyvumą. Auditorius, tikrindamas finansines ataskaitas, įvertinanustatytas jose klaidas, kurios gali būti reikšmingos (esminės, materialinės) irnereikšmingos (neesminės, nematerialinės). Dažniausiai “reikšmingumo” sąvokanaudojama nustatant finansinės atskaitomybės patikimumą. Auditoriai reikšmingumo(materialumo) koncepciją naudoja sekančiais būdais: 1) kaip pagrindą patikrinimoplanavimui ir nustatant svarbius, netipiškus ir turinčius klaidų balansostraipsnius ir sąskaitas, kuriems reikia skirti daugiau dėmesio; 2) kaippagrindą surinktų duomenų įvertinimui; 3) kaip pagrindą priimant sprendimą dėlaudito išvados turinio.

Tarptautinėjeaudito praktikoje įprasta, kad visos klaidos, kurias nustato auditorius klientofinansinėje atskaitomybėje, yra laikomos reikšmingomis (materialinėmis), jeigudėl jų informacijos vartotojai buvo (ir yra) dezorientuojami priimdamisprendimus arba turėjo (turės ateityje) nuostolių.

Skiriamitrys p

Leave a Comment