Žiniasklaidos išlaisvinimasŠiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija,internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kadniekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią.Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus.Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju,vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. DidžiąjąLietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairiprostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonasir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie galiapsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimisdemokratais… Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamasvisa, kas yra kilnu, švaru ir dora.
Niekas neneigia socialinės komunikacijos svarbos. Ir valstybė, ir Bažnyčiasocialinės komunikacijos priemones – spaudą, radiją, televiziją irinternetą – vertina kaip pozityvią ir skatinančią jėgą. Tai ne tik žmogausišradingumo rezultatas, bet ir Dievo duotos dovanos žmogui apraiška, ganaefektyvus, o dažnai ir tikrasis mūsų gyvenamojo meto atšvaitas. Socialinėkomunikacija palaiko verslą ir prekybą, stimuliuoja ekonominę pažangą,skatina atsakingą konkurenciją, veikia rinkos produktų kokybę, padedapirkėjui sužinoti produktų vertę. Šiandien ekonominės sistemos negalifunkcionuoti be komunikacijos įtakos.
Politinėje srityje socialinė komunikacija padeda piliečiui geriau suvoktipolitinius procesus ir apie juos informuoti, geriau pažinti ir kritiškiauvertinti politinius lyderius. Padeda visuomenės vadams akis į akį kalbėtisir aiškintis aktualius viešojo gyvenimo klausimus. Komunikacijos dėkaskaitytojai ir žiūrovai suvokia pareigūnų kvalifikaciją, kompetencijosstoką, sužino apie politinės moralės pažeidimus. Išryškinamas viešasisinteresas, reikalas sąžiningai atlikti patikėtas pilietines pareigas,kurias uždeda pati visuomenė.
Kultūros srityje socialinės komunikacijos priemonės padeda žmonėms prieiti
prie literatūros, muzikos, teatro; kitu būdu daugeliui tai būtų sunkiaipasiekiama. Taigi komunikacija padeda formuoti žmogų, skatina gerbtimokslą, išmintį ir grožį. Čia kalbama ne vien apie klasikines vertybes, betir apie populiarų liaudies meną, kuris kilnina žmogų, jungia šeimas,motyvuoja visuomenę, ne vienam šalina gyvenimo nuobodulį.Švietimo srityje socialinė komunikacija padeda žmogui šviestis ir auklėtisave įvairioje aplinkoje, skirtingais amžiaus tarpsniais. Vaikai per jąmokosi ir aritmetikos, jaunuoliams ji padeda atrasti pašaukimą, siektimokslinio laipsnio, seniems – išgirsti gyvenime dar negirdėtų dalykų,internetas padeda įveikti didelius atstumus. Švietimas žmones pasiekiašeimose, vienuolynuose ir net kalėjimuose.
Galiausiai religijos srityje spauda ir visa socialinė komunikacijapraturtina žiniomis ir idėjomis, tauriais asmenybių pavyzdžiais, iškeliatikrąsias vertybes, skatinančias žmogų siekti šventumo. Komunikacijatalkina evangelizacijai ir katechezei. Ji tampa žmogui padrąsinimo, viltiesmeilės šaltiniu. Žmonės, dėl negalios ar kitų priežasčių priverstipasilikti namuose, gali per radiją ir TV dalyvauti šventų Mišiųliturgijoje, dvasinis gyvenimas pilnėja dalyvaujant įvykiuose, kad ir perteleviziją.
Net ligonis ir kalinys per televiziją tampa popiežiaus apaštališkųjųkelionių dalyviu tarp milijoninių masių.
Deja, šiandien iš žmogaus dvasios gelmių išsiveržia reikalavimas: laisvintižiniasklaidą iš tarnavimo netiesai. Apie tai svariai atsiliepia irPontifikalinė socialinės komunikacijos taryba, kalbėdama apie komu¬nikacijąbei jos pažeidimus, kartais labai šiurkščius.
Mes gerai žinome, kad socialinės komunikacijos priemonės gali būtinaudojamos kenkti individui, blokuoti pozityvų visuomenės nusiteikimą,griauti žmonių gėrį, stumiant juos į negatyvias grupuotes, sukeliantpriešiškumą ir konfliktus, be saiko kritikuojant ir šmeižiant, kuriantmentalitetą – čia „mes”, ten „jie”, maišant vulgarumą ir žmogų žeminančiusdalykus su teigiamais aspektais ir pateikiant visa tai kaip kokiąatrakciją, ignoruojant ar tyčiojantis iš visko, kas žmogų iškelia ar
kilnina. Spauda gali pateikti ir pateikia sąmoningai klaidinančias žinias,dirgina ir jaudina skaitytojus perdėtu brutalumu, pasibjaurėtinom seksoscenom ir apraiškom, nuo kurių jaunieji nėra apsaugoti. Visa tai rodoma iraprašoma kaip normalūs, kad ir ekscentriški, mados dalykai.Socialinė komunikacija gali sėti blogio sėklą ekonomikoje, pataikaudamaturtui ir turtuoliui, stumdama šalin vargstančiųjų reikalus.Neoliberalizmas būtų tipiškas pavyzdys, kur įstatymai tarnauja kaipabsoliutūs parametrai, nekreipiant dėmesio į žmones ir tautas bei jųgyvybinius reikalus. Socialinė komunikacija padeda išnaudoti mažumassavanaudiškiems interesams. Globalizacijos procesas gali teikti nepaprastųgalimybių bendram gėriui, bet ir čia esama valstybių ir tautų (o galvalstybėlių ir tautelių), kurios pasmerktos beatodairiškam išnaudojimui.Skurdą kenčiančios teritorijos tolydžio didėja. Vargų duobės gilėja irplatėja, kai čia pat klesti turto perteklius, Plečiasi pavydo, neapykantos,įtampos, net keršto ir konfliktų židiniai, kurie nieko gero nei pasauliui,nei turtingiesiems nežada.
Matant tokias neteisybes, neužtenka, kad rašto, žodžio ir vaizdo kūrėjaiteisintųsi, jog jų darbas yra tik raportuoti apie įvykius. Daug neteisingožmonių skurdo yra ignoruojama. Pasirinkęs temą žurnalistas kraipo vienaipir kitaip, išsuka iš temos, iškreipia faktus. Politinės komunikacijosstruktūras ir technologijas irgi nulemia veiksniai, kad vienos informacijosyra daug, o kitos trūksta. Nors dažnai informacija susiduria su dilema:būti ar nebūti, gyventi ar žūti.
Ne vienas politikas naudoja socialinės komunikacijos priemones demagogijaiir apgaulei. Jos remia kraštui žalingą politiką, nesąžiningus valdžiosžmones, moraliai supuvusius asmenis. Šaipomasi iš priešingai mąstančių,iškraipomos jų mintys, žodžiai ir tikslai, melu ir propagandinėmis frazėmisbei šmeižtu visa verčiama pajuokos objektu. Tokios žiniasklaidos savininkai
trina liniją tarp tiesos ir netiesos, ją iškreipdami skaldo žmones irklaidingais savo išvedžiojimais juos priešiškai nuteikia, kuria įtampą,kiršina ir palaiko įtarinėjimų dvasią. Nuodydami visuomenę – skaitytojus,klausytojus ir žiūrovus, – jie rengia dirvą naujiems socialiniamskonfliktams ir nesantaikai, visa tai kelia į pirmuosius puslapius,suvedžioja skaitytojus, daro juos sensacijos ir melo vergais, o svarbiausia– siekia prisipildyti pinigų savo kišenes. Dažnai pažeidžiamos asmensteisės ir laisvės – net teisė gyventi. Skelbiamas etinis reliatyvizmas,pateisinama mirties kultūra, sterilizacija, abortai, eutanazija, – ir visatai esą daroma mokslo ir technologijos vardan.Spauda ir televizija perpildytos degraduojančių vulgarizmų kultūrossrityje. Visa tai teisinama dabartiniais papročiais, laiko mada, žmoniųnorais. Poilsiui skirtos programos dvelkia korupcija, smurtu, pornografija.Niekam neateina į galvą, kad sadizmas, žudynės (juo baisiau – juo geriau),pornografija bei viešas seksualinių iškrypimų demonstravimas nuvertinapačią tikrąją lytinio bendravimo paskirtį ir patį žmogų. Moteris daromaviešo naudojimo preke iškrypėlių vyrų ir moterų gašlumui tenkinti.Vedybinio gyvenimo ir šeimos sąvokos seniai sutryptos, dabar į šėtoniškąjįnuodėmės lizdą traukiami ir mažamečiai vaikai. Čia prisimintini Jėzausžodžiai: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtųgeriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų pakabintas jam ant kaklo ir jisbūtų paskandintas jūros gelmėse. Vargas pasauliui dėl papiktinimų.Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimasateina”.
Reikia paminėti socialinės komunikacijos žalą švietimui. Esame liudininkai,kai, užuot propagavus mokslą ir švietimą, pakišamas šlamštas laikui veltuipraleisti. Kenčia vaikai, kenčia jauni ir suaugę. O ką kalbėti apiesocialinę komunikaciją kaip indoktrinacijos instrumentą: kontroliuotižmones ir aptemdyti jų protą, kad jie neįsisavintų gėrio, sulaikyti
informaciją ir žinias, kurias žmonės privalėtų žinoti. Tai yra autentiškošvietimo iškraipymas.Ką beimtum į rankas, ką beskaitytum ar bežiūrėtum, nuolat išlendatendencija atsiriboti nuo religijos, tikėjimo ir moralės, visa taitraktuojant paviršutiniškai, religinius įvykius perduoti kaip kuriozą,taigi nevertą rimtesnio dėmesio, kartais palydint tai pajuokos ar paniekossakiniu. Nestinga žinių apie religines madas, apie sektas, taiptorpeduojamas autentiškas tikėjimas ir religija. Viskas matuojamapasaulietišku žvilgsniu. Palyginkime pranešimus apie popiežiausapaštališkąsias keliones su kokios nors sektos narių savižudybėmis ar kokionors sektanto įvykdytu teroristiniu nusikaltimu. Pastarieji sulaukiadaugiau dėmesio ir informacijos. Krikščionybė traktuojama pagal bedieviškąpasaulio skonį, o amžinųjų vertybių paveikslas skepticizmo rėmuosepaliekamas praeities archyvui. Išvada: socialinė komunikacija (spauda,radijas, televizija, internetas) gali kelti bendrąjį gėrį arba tarnautiblogiui. Mums lieka tiktai pasirinkimo klausimas.
Kam tarnauja Lietuvos žiniasklaida? Tiesai ar melui? Dorybei ar nuodėmei?Nusikaltėliui ar aukai?
Drįsčiau daryti išvadas. Lietuvos didžioji spauda tarnauja komercijai irsensacijai. Faktai ir tiesa lengvai paaukojami interesui. Teisingumas irmoralė pakeičiami šmeižtu ir melu. Taisykle tampa nepagarba asmeniui.Opiausios krašto problemos sprendžiamos labai paviršutiniškai – jaučiamasmargų sensacijų prieskonis. Žiniasklaida patogiai užmiršta, kad kiekvienasasmuo turi teisingumu pagrįstą įgimtą asmens nepažeidžiamumą. Teisingumasneleidžia, kad net mažuma ar individas būtų prievartaujami. Teisinėvalstybė yra moralinė valstybė, joje piliečių nepažeidžiamumo klausimaslaikomas išspręstu. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta.Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo laidavimaspiliečiams, – visiems be išimties, -yra pagrindinis valstybės uždavinys.
Kaip paaiškinti tai, kad šios pagrindinės taisyklės, kurios galioja
visiems, aplenkia žiniasklaidą? Kodėl spaudoje šmeižiamas žmogus nesitikinet teisme rasti teisybės, nes, ko gero, teisėjas, priėmęs teisingąsprendimą, gali pats tapti spaudos neapykantos objektu. Ar galimeįsivaizduoti, kad valstybė, kuri nori save vadinti teisine, vis dar gyvenakone pusę šimto metų trukusio neteisingumo ir melo palikimu? ArkivyskupasSigitas Tamkevičius kalba apie antikristinę santarvę: „Neduok Dieve, kadkada nors lietuvio sąmonėje būtų ištrinta riba tarp pasiaukojimo irišdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, nes tada būtų pasirašytasnuosprendis dvasiniam tautos prisikėlimui”. Lietuvos žiniasklaida turiatminti arkivyskupo žodžius, kad „netikros santarvės siekimas yra amoralussavo esme, nes tarnauja tautos moralės pagrindams griauti”.Žiniasklaida Lietuvoje neturi pataikauti žemam skoniui, melui, šmeižtui irpinigams, suplaukiantiems už reklamą: ji turi rūpintis pačia visuomene,kuri yra sudaryta iš žmonių: vaikų, jaunuolių, tėvų ir mažus vaikusauginančių motinų, senelių, ligonių. Jei televizijos, radijo ir spaudosvadovai daugiau galvotų apie visuomenės apsaugą ir jaustų pilietinęatsakomybę, visuomenė būtų saugesnė. Pirmasis žingsnis turi būti pačiųžmonių savikontrolė.
Jei tai nepadeda ir to nepaisoma, yra įstatymas. Valstybei suteikta pareigasiekti bendrojo gėrio ir jį ginti. Kartais valstybė yra priversta gintimoralines vertybes griežtu būdu. Šitokiomis sąlygomis valstybė ir tampavalstybe. Ir neužmirškime: neteisingų pranešimų ir žinių dugne yra melas,dažnai beatodairiškas.
Išeivija tokių opių problemų neturi, nors ir čia matome, kad idealizmasmūsų spaudoje atšipo, o ideologinis nugarkaulis yra sulankstytas. Vis dėltoišeivijos spauda laikosi etinių principų, įžūlus melas ir šmeižtas jai yrasvetimos sąvokos. Mūsų nelaimė: mažėja tiražai, o jaunosios kartos nusisukanuo lietuviškojo gyvenimo, taigi ir nuo lietuviškos knygos ar laikraščio.
Jei kas klaustų mano patarimo, siūlyčiau stiprios tautinės ir politinėsmoralės profesionalams eiti į žiniasklaidą, bendradarbiauti provincijosspaudoje ir ją stiprinti. Tai kas, kad ji maža ir silpna, tačiau švaresnė,o kai kur ir visiškai švari. Jei negalime atversti į tiesos kelią didžiųjųspaudos etikos piktnaudžiautojų, veikime išvien su mažais tauriaisiais.Mūsų žingsniai bus maži, bet jie, būkime tikri, ves mus ir lietuviškąjąvisuomenę, į šviesesnę rytdieną. Išeivijos lietuviams kartojau ir kartoju,šaukiau ir šaukiu: kreipkimės į fondus, į lietuviškas organizacijas ir įgeros valios Amerikos lietuvius – reikia surinkti penkių milijonų fondą irLietuvoje įsteigti rimtą, atsakingą ir įdomų dienraštį, kuris taptųlietuvių tautai tautinių ir krikščioniškųjų vertybių kelrodžiu. Šį uždavinįturėjome atlikti seniau. Laikas eina, o mes privalome rūpintis lietuviųtautos likimu. Lietuvių fondas ir kitos šalpos institucijos neišvengsatsakomybės, jei šio uždavinio neatliks. Fondų paskirtis – ne tik didintikapitalą ir jo nejudinant tik palūkanų vienam kitam pabarstyti, o iratlikti uždavinius, kuriuos diktuoja laikas ir lietuviškoji pareiga. Mesesame atsakingi tiek lietuvių tautai, labai daug iškentėjusiai irtebekenčiančiai, tiek išeivijos istorijai. Mano tvirtu įsitikinimu,šiandien tai yra pats svarbiausias, gyvybinis Amerikos lietuvių uždavinys.Dr. Vytautas Antanas Dambrava