Žiniasklaida

Žiniasklaidos išlaisvinimas
Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija,
internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad
niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią.
Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus.
Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju,
vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją
Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi
prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas
ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali
apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis
demokratais. Šėtonas siunta irr siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas
visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Niekas neneigia socialinės komunikacijos svarbos. Ir valstybė, ir Bažnyčia
socialinės komunikacijos priemones – spaudą, radiją, televiziją ir
internetą – vertina kaip pozityvią ir skatinančią jėgą. Tai ne tik žmogaus
išradingumo rezultatas, bet ir Dievo duotos dovanos žmogui apraiška, gana
efektyvus, o dažnai ir tikrasis mūsų gyvenamojo meto atšvaitas. Socialinė
komunikacija palaiko verslą ir prekybą, stimuliuoja ekonominę pažangą,
skatina atsakingą konkurenciją, veikia rinkos produktų kokybę, padeda
pirkėjui sužinoti produktų vertę. Šiandien ekonominės sistemos negali
funkcionuoti be komunikacijos įtakos.

Politinėje srityje socialinė koomunikacija padeda piliečiui geriau suvokti
politinius procesus ir apie juos informuoti, geriau pažinti ir kritiškiau
vertinti politinius lyderius. Padeda visuomenės vadams akis į akį kalbėtis
ir aiškintis aktualius viešojo gyvenimo klausimus. Komunikacijos dėka
skaitytojai ir žiūrovai suvokia pareigūnų kvalifikaciją, kompetencijos
stoką, sužino apie politinės moralės pažeidimus. Iš

šryškinamas viešasis
interesas, reikalas sąžiningai atlikti patikėtas pilietines pareigas,
kurias uždeda pati visuomenė.

Kultūros srityje socialinės komunikacijos priemonės padeda žmonėms prieiti
prie literatūros, muzikos, teatro; kitu būdu daugeliui tai būtų sunkiai
pasiekiama. Taigi komunikacija padeda formuoti žmogų, skatina gerbti
mokslą, išmintį ir grožį. Čia kalbama ne vien apie klasikines vertybes, bet
ir apie populiarų liaudies meną, kuris kilnina žmogų, jungia šeimas,
motyvuoja visuomenę, ne vienam šalina gyvenimo nuobodulį.

Švietimo srityje socialinė komunikacija padeda žmogui šviestis ir auklėti
save įvairioje aplinkoje, skirtingais amžiaus tarpsniais. Vaikai per ją
mokosi ir aritmetikos, jaunuoliams ji padeda atrasti pašaukimą, siekti
mokslinio laipsnio, seniems – išgirsti gyvenime dar negirdėtų dalykų,
internetas padeda įveikti didelius atstumus. Švietimas žmones pasiekia
šeimose, vienuolynuose ir net kalėjimuose.

Galiausiai religijos srityje spauda ir visa socialinė komunikacija
praturtina žiniomis ir idėjomis, tauriais asmenybių pavyzdžiais, iškelia
tikrąsias vertybes, skatinančias žmogų siekti švventumo. Komunikacija
talkina evangelizacijai ir katechezei. Ji tampa žmogui padrąsinimo, vilties
meilės šaltiniu. Žmonės, dėl negalios ar kitų priežasčių priversti
pasilikti namuose, gali per radiją ir TV dalyvauti šventų Mišių
liturgijoje, dvasinis gyvenimas pilnėja dalyvaujant įvykiuose, kad ir per
televiziją.

Net ligonis ir kalinys per televiziją tampa popiežiaus apaštališkųjų
kelionių dalyviu tarp milijoninių masių.

Deja, šiandien iš žmogaus dvasios gelmių išsiveržia reikalavimas: laisvinti
žiniasklaidą iš tarnavimo netiesai. Apie tai svariai atsiliepia ir
Pontifikalinė socialinės komunikacijos taryba, kalbėdama apie komu¬nikaciją
bei jos pažeidimus, kartais labai šiurkščius.

Mes gerai žinome, kad socialinės komunikacijos priemonės ga

ali būti
naudojamos kenkti individui, blokuoti pozityvų visuomenės nusiteikimą,
griauti žmonių gėrį, stumiant juos į negatyvias grupuotes, sukeliant
priešiškumą ir konfliktus, be saiko kritikuojant ir šmeižiant, kuriant
mentalitetą – čia „mes”, ten „jie”, maišant vulgarumą ir žmogų žeminančius
dalykus su teigiamais aspektais ir pateikiant visa tai kaip kokią
atrakciją, ignoruojant ar tyčiojantis iš visko, kas žmogų iškelia ar
kilnina. Spauda gali pateikti ir pateikia sąmoningai klaidinančias žinias,
dirgina ir jaudina skaitytojus perdėtu brutalumu, pasibjaurėtinom sekso
scenom ir apraiškom, nuo kurių jaunieji nėra apsaugoti. Visa tai rodoma ir
aprašoma kaip normalūs, kad ir ekscentriški, mados dalykai.

Socialinė komunikacija gali sėti blogio sėklą ekonomikoje, pataikaudama
turtui ir turtuoliui, stumdama šalin vargstančiųjų reikalus.
Neoliberalizmas būtų tipiškas pavyzdys, kur įstatymai tarnauja kaip
absoliutūs parametrai, nekreipiant dėmesio į žmones ir tautas bei jų
gyvybinius reikalus. Socialinė komunikacija padeda išnaudoti mažumas
savanaudiškiems interesams. Globalizacijos procesas gali teikti nepaprastų
galimybių bendram gėriui, bet ir čia esama valstybių ir tautų (o gal
valstybėlių ir tautelių), kurios pasmerktos beatodairiškam išnaudojimui.
Skurdą kenčiančios teritorijos tolydžio didėja. Vargų duobės gilėja ir
platėja, kai čia pat klesti turto perteklius, Plečiasi pavydo, neapykantos,
įtampos, net keršto ir konfliktų židiniai, kurie nieko gero nei pasauliui,
nei turtingiesiems nežada.

Matant tokias neteisybes, neužtenka, kad rašto, žodžio ir vaizdo kūrėjai
teisintųsi, jog jų darbas yra tik raportuoti apie įvykius. Daug neteisingo
žmonių skurdo yra ignoruojama. Pasirinkęs temą žurnalistas kraipo vienaip
ir kitaip, išsuka iš temos, iš

škreipia faktus. Politinės komunikacijos
struktūras ir technologijas irgi nulemia veiksniai, kad vienos informacijos
yra daug, o kitos trūksta. Nors dažnai informacija susiduria su dilema:
būti ar nebūti, gyventi ar žūti.

Ne vienas politikas naudoja socialinės komunikacijos priemones demagogijai
ir apgaulei. Jos remia kraštui žalingą politiką, nesąžiningus valdžios
žmones, moraliai supuvusius asmenis. Šaipomasi iš priešingai mąstančių,
iškraipomos jų mintys, žodžiai ir tikslai, melu ir propagandinėmis frazėmis
bei šmeižtu visa verčiama pajuokos objektu. Tokios žiniasklaidos savininkai
trina liniją tarp tiesos ir netiesos, ją iškreipdami skaldo žmones ir
klaidingais savo išvedžiojimais juos priešiškai nuteikia, kuria įtampą,
kiršina ir palaiko įtarinėjimų dvasią. Nuodydami visuomenę – skaitytojus,
klausytojus ir žiūrovus, – jie rengia dirvą naujiems socialiniams
konfliktams ir nesantaikai, visa tai kelia į pirmuosius puslapius,
suvedžioja skaitytojus, daro juos sensacijos ir melo vergais, o svarbiausia
– siekia prisipildyti pinigų savo kišenes. Dažnai pažeidžiamos asmens
teisės ir laisvės – net teisė gyventi. Skelbiamas etinis reliatyvizmas,
pateisinama mirties kultūra, sterilizacija, abortai, eutanazija, – ir visa
tai esą daroma mokslo ir technologijos vardan.

Spauda ir televizija perpildytos degraduojančių vulgarizmų kultūros
srityje. Visa tai teisinama dabartiniais papročiais, laiko mada, žmonių
norais. Poilsiui skirtos programos dvelkia korupcija, smurtu, pornografija.
Niekam neateina į galvą, kad sadizmas, žudynės (juo baisiau – juo geriau),
pornografija bei viešas seksualinių iškrypimų demonstravimas nuvertina
pačią tikrąją lytinio bendravimo paskirtį ir patį žmogų. Moteris daroma
viešo naudojimo preke iškrypėlių vyrų ir moterų gašlumui tenkinti.
Vedybinio gyvenimo ir šeimos sąvokos seniai sutryptos, da

abar į šėtoniškąjį
nuodėmės lizdą traukiami ir mažamečiai vaikai. Čia prisimintini Jėzaus
žodžiai: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų
geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų pakabintas jam ant kaklo ir jis
būtų paskandintas jūros gelmėse. Vargas pasauliui dėl papiktinimų.
Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas
ateina”.

Reikia paminėti socialinės komunikacijos žalą švietimui. Esame liudininkai,
kai, užuot propagavus mokslą ir švietimą, pakišamas šlamštas laikui veltui
praleisti. Kenčia vaikai, kenčia jauni ir suaugę. O ką kalbėti apie
socialinę komunikaciją kaip indoktrinacijos instrumentą: kontroliuoti
žmones ir aptemdyti jų protą, kad jie neįsisavintų gėrio, sulaikyti
informaciją ir žinias, kurias žmonės privalėtų žinoti. Tai yra autentiško
švietimo iškraipymas.

Ką beimtum į rankas, ką beskaitytum ar bežiūrėtum, nuolat išlenda
tendencija atsiriboti nuo religijos, tikėjimo ir moralės, visa tai
traktuojant paviršutiniškai, religinius įvykius perduoti kaip kuriozą,
taigi nevertą rimtesnio dėmesio, kartais palydint tai pajuokos ar paniekos
sakiniu. Nestinga žinių apie religines madas, apie sektas, taip
torpeduojamas autentiškas tikėjimas ir religija. Viskas matuojama
pasaulietišku žvilgsniu. Palyginkime pranešimus apie popiežiaus
apaštališkąsias keliones su kokios nors sektos narių savižudybėmis ar kokio
nors sektanto įvykdytu teroristiniu nusikaltimu. Pastarieji sulaukia
daugiau dėmesio ir informacijos. Krikščionybė traktuojama pagal bedievišką
pasaulio skonį, o amžinųjų vertybių paveikslas skepticizmo rėmuose
paliekamas praeities archyvui. Išvada: socialinė komunikacija (spauda,
radijas, televizija, internetas) gali kelti bendrąjį gėrį arba tarnauti
blogiui. Mums lieka tiktai pasirinkimo klausimas.

Kam tarnauja Lietuvos žiniasklaida? Tiesai ar melui? Dorybei ar nuodėmei?
Nusikaltėliui ar aukai?

Drįsčiau daryti išvadas. Lietuvos didžioji spauda tarnauja komercijai ir
sensacijai. Faktai ir tiesa lengvai paaukojami interesui. Teisingumas ir
moralė pakeičiami šmeižtu ir melu. Taisykle tampa nepagarba asmeniui.
Opiausios krašto problemos sprendžiamos labai paviršutiniškai – jaučiamas
margų sensacijų prieskonis. Žiniasklaida patogiai užmiršta, kad kiekvienas
asmuo turi teisingumu pagrįstą įgimtą asmens nepažeidžiamumą. Teisingumas
neleidžia, kad net mažuma ar individas būtų prievartaujami. Teisinė
valstybė yra moralinė valstybė, joje piliečių nepažeidžiamumo klausimas
laikomas išspręstu. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta.
Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo laidavimas
piliečiams, – visiems be išimties, -yra pagrindinis valstybės uždavinys.

Kaip paaiškinti tai, kad šios pagrindinės taisyklės, kurios galioja
visiems, aplenkia žiniasklaidą? Kodėl spaudoje šmeižiamas žmogus nesitiki
net teisme rasti teisybės, nes, ko gero, teisėjas, priėmęs teisingą
sprendimą, gali pats tapti spaudos neapykantos objektu. Ar galime
įsivaizduoti, kad valstybė, kuri nori save vadinti teisine, vis dar gyvena
kone pusę šimto metų trukusio neteisingumo ir melo palikimu? Arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius kalba apie antikristinę santarvę: „Neduok Dieve, kad
kada nors lietuvio sąmonėje būtų ištrinta riba tarp pasiaukojimo ir
išdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, nes tada būtų pasirašytas
nuosprendis dvasiniam tautos prisikėlimui”. Lietuvos žiniasklaida turi
atminti arkivyskupo žodžius, kad „netikros santarvės siekimas yra amoralus
savo esme, nes tarnauja tautos moralės pagrindams griauti”.

Žiniasklaida Lietuvoje neturi pataikauti žemam skoniui, melui, šmeižtui ir
pinigams, suplaukiantiems už reklamą: ji turi rūpintis pačia visuomene,
kuri yra sudaryta iš žmonių: vaikų, jaunuolių, tėvų ir mažus vaikus
auginančių motinų, senelių, ligonių. Jei televizijos, radijo ir spaudos
vadovai daugiau galvotų apie visuomenės apsaugą ir jaustų pilietinę
atsakomybę, visuomenė būtų saugesnė. Pirmasis žingsnis turi būti pačių
žmonių savikontrolė.

Jei tai nepadeda ir to nepaisoma, yra įstatymas. Valstybei suteikta pareiga
siekti bendrojo gėrio ir jį ginti. Kartais valstybė yra priversta ginti
moralines vertybes griežtu būdu. Šitokiomis sąlygomis valstybė ir tampa
valstybe. Ir neužmirškime: neteisingų pranešimų ir žinių dugne yra melas,
dažnai beatodairiškas.

Išeivija tokių opių problemų neturi, nors ir čia matome, kad idealizmas
mūsų spaudoje atšipo, o ideologinis nugarkaulis yra sulankstytas. Vis dėlto
išeivijos spauda laikosi etinių principų, įžūlus melas ir šmeižtas jai yra
svetimos sąvokos. Mūsų nelaimė: mažėja tiražai, o jaunosios kartos nusisuka
nuo lietuviškojo gyvenimo, taigi ir nuo lietuviškos knygos ar laikraščio.
Jei kas klaustų mano patarimo, siūlyčiau stiprios tautinės ir politinės
moralės profesionalams eiti į žiniasklaidą, bendradarbiauti provincijos
spaudoje ir ją stiprinti. Tai kas, kad ji maža ir silpna, tačiau švaresnė,
o kai kur ir visiškai švari. Jei negalime atversti į tiesos kelią didžiųjų
spaudos etikos piktnaudžiautojų, veikime išvien su mažais tauriaisiais.
Mūsų žingsniai bus maži, bet jie, būkime tikri, ves mus ir lietuviškąją
visuomenę, į šviesesnę rytdieną. Išeivijos lietuviams kartojau ir kartoju,
šaukiau ir šaukiu: kreipkimės į fondus, į lietuviškas organizacijas ir į
geros valios Amerikos lietuvius – reikia surinkti penkių milijonų fondą ir
Lietuvoje įsteigti rimtą, atsakingą ir įdomų dienraštį, kuris taptų
lietuvių tautai tautinių ir krikščioniškųjų vertybių kelrodžiu. Šį uždavinį
turėjome atlikti seniau. Laikas eina, o mes privalome rūpintis lietuvių
tautos likimu. Lietuvių fondas ir kitos šalpos institucijos neišvengs
atsakomybės, jei šio uždavinio neatliks. Fondų paskirtis – ne tik didinti
kapitalą ir jo nejudinant tik palūkanų vienam kitam pabarstyti, o ir
atlikti uždavinius, kuriuos diktuoja laikas ir lietuviškoji pareiga. Mes
esame atsakingi tiek lietuvių tautai, labai daug iškentėjusiai ir
tebekenčiančiai, tiek išeivijos istorijai. Mano tvirtu įsitikinimu,
šiandien tai yra pats svarbiausias, gyvybinis Amerikos lietuvių uždavinys.

Dr. Vytautas Antanas Dambrava

Leave a Comment