asmeninio kompiuterio sandara

R E F E R A T A S

ASMENINIO KOMPIUTERIO SANDARA

VILNIUS
2006

Turinys:
1 4
2 Kompiuteris – tai elektroninis įrenginys, kuris gali apdoroti duomenis (informaciją) bei valdyti kitus įrenginius (procesus). 4
3 Kompiuterių sukūrimo pagrindai remiasi į 400 metų senumo istoriją. Matematikai ir filosofai savo teoriniais darbais sukūrė pagrindus kompiuterių atsiradimui. Tačiau tik XX a. antrojoje pusėje elektronikos mokslas tapo pajėgus įgyvendinti šiuos teorinius darbus praktiškai. 4
4 Šiuolaikinio personalinio kompiuterio šaknys yra Džono fon Noimano darbe, paskelbtame JAV 1940metais. Mes dar naudojame šį kompiuterio projektą šiandien. 4
5 Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios. Kiiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskai, kompaktiniai bei optiniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara. Visa tai labiau būdinga asmeniniems kompiuteriams. 4
5.1 Centrinis procesorius 4
5.2 Pirmųjų skaičiavimo mašinų procesoriaus darbą atliko elektroninės lempos – jų buvo daug, jos užimdavo daug vietos, išnaudodavo daug elektros. Šio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo išrasti tranzistoriai. Jie pakeitė elektronines lempas ne tik įvairiuose buitiniuose prietaisuose (rradijo imtuvuose) bet ir kompiuteriuose. 4
5.3 Mokslininkai toliau tyrė, kaip dar būtų galima sumažinti tranzistorių. Ir štai 1964 metais mažytėje silicio plokštelėje, mažesnėje už pieštuko smaigalį, pavyko sutalpinti keletą tranzistorių – taip buvo gauta pirmoji vadinamoji integrinė schema. Šių schemų atradimas buvo toks svarbus, ka

ad susikūrė net nauja mokslo šaka – mikroelektronika. 4
5.4 Maždaug apie 1970 metus mikroelektronikoje pasiektas vienas žymiausių laimėjimų – sukurtos integrinės schemos, sudarytos iš šimtų tūkstančių elementų. Jas imta vadinti mikroschemomis. Kiekviena tokia schema gali atlikti visas pagrindines kompiuterio funkcijas. Taip atsirado mikroprocesorius– pagrindinė kompiuterio dalis, jo smegenys (dažniausiai mikroprocesorių vadiname tiesiog procesoriumi). 4
5.5 Žodis „procesorius“ kilęs iš anglų kalbos žodžio „processor“ ir reiškia „apdorojantis, perdirbantis“, kitaip dar galėtume pasakyti „valdantis veiksmų procesą“. 5
5.6 Procesorius – pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis. 5
5.7 Centrinis procesorius atlieka 2 funkcijas: koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą ir atlieka logines bei aritmetines operacijas su duomenimis. Procesoriaus darbą valdo kompiuterinės programos. Norint vykdyti programą, procesorius ją įkrauna į operatyviąją atmintį. Po to jis dešifruoja kiekvieną programos komandą ir ją įvykdo. Kompiuterinės programos komandos nustato, kokios ir kookia tvarka turi būti atliktos operacijos, iš kur reikia paimti duomenis. Procesorius atlieka visas operacijas su duomenimis. Jis gali sudėti, atimti, sudauginti, padalyti, taip pat palyginti dviejų ląstelių turinį ir nustatyti, kurios reikšmė yra didesnė. Savo veiksmų rezultatus procesorius saugo operatyviojoje atmintyje. Programoje gali būti komandos, kurios nurodo įrašyti rezultatus į išorinę atmintį. Tada procesorius perduoda kontrolės signalus išorinei atminčiai ir laukia iš jos atsakymo. 5
5.8 Pagrindinis centrinio procesoriaus įvertinimo rodiklis- jo taktinis dažnumas. Kuo didesnis centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, tuo daugiau jis at
tlieka operacijų per sekundę. Taktinis dažnumas nuolat didėja. Po keleto metų turėsime centrinius procesorius, kurių taktinis dažnumas bus matuojamas dešimtimis GHz. 6
5.9 Norint pasiekti tokius aukštus taktinius dažnumus, buvo panaudota technika, vadinama sinchronizavimo dubliavimu. Kai didėja centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, labai svarbu, kad ir kiti PK komponentai sugebėtų dirbti atitinkamais greičiais. Tai labai nesunku padaryti centrinio procesoriaus kristalo viduje, tačiau kiti PK komponentai yra šio kristalo išorėje, ir dėl to atsiranda nemažai problemų. Kai dažnumas labai aukštas, plokštės spausdinti takeliai pradeda veikti kaip antena, ir atsiranda įvairios radijo triukšmų formos. Yra labai brangu likusią PK techninę įrangą versti dirbti tokiais pat greičiais, kaip ir centrinis procesorius. Šiuos problemos sprendimas buvo sudalinti taktinius dažnumus į 2 dalis: 6
5.10 Aukštas vidinis taktinis dažnumas, kuris nustato centrinio procesoriaus greitį; 6
5.11 Žemesnis įšorinis taktinis dažnumas, kuris nustato sisteminės šynos greitį. 6
5.12 Sinchrinizavimo dubliavimas atliekamas centrinio procesoriaus viduje. 6
5.13 Centrinis procesorius daugiausia bendrauja su operatyviąja atmintimi. Operatyvioji atmintis taip pat negali dirbti centrinio procesoriaus greičiais. Norint išgauti didžiausią centrinio procesoriaus darbo našumą, reikia minimizuoti išorinių perdavimų kiekį. Tuo tikslu naudojamas specialus vidinės atminties tipas, vadinamas kešu, kaip laikinoji saugykla. 6
5.13.1 Vidinė atmintinė. 6
5.13.2 Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors pasidėti – įsiminti, įrašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę. Atmintinė skirstoma į dvi stambias rūšis: vidinę ir išorinę. Vėlgi galime palyginti su
u žmogumi: smegenys – vidinė atmintinė, žmogaus naudojami užrašai – išorinė atmintinė. 6
5.13.3 Abiejų rūšių atmintinė turi savų privalumų ir trūkumų. Vidinėje atmintinėje galima labai greitai pasiekti bet kurią joje esančią informaciją. Tačiau šios atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė. Išorinė atmintinė gali būti didelė, nesunkiai pagaminama, tačiau joje esanti informacija pasiekiama lėčiau. Todėl visa informacija saugoma išorinėje atmintinėje, o į vidinę įkeliama tik ta, kurios reikia duotu momentu. 7
5.13.4 Kompiuterio vidinę atmintinę galime įsivaizduoti kaip popieriaus lapą, suskirstytą langeliais, į kuriuos rašomi skaičiai, reiškiantys komandas arba duomenis. Atmintinė būna kompiuterio sisteminiame bloke. 7
5.13.5 Dažniausiai minimos keturios esminės vidinės atmintinės rūšys: 1) pastovioji; .2) pagrindinė; 3) sparčioji; 4) vaizdo. 7
5.13.6 Pastoviojoje atmintinėje saugoma pati svarbiausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama (todėl ji angliškai vadinama – read only memory, kas reiškia „tik skaityti iš atmintinės“; dažnai galite sutikti angliško pavadinimo santrumpą ROM). 7
5.13.7 Pastoviojoje atmintinėje įrašoma pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (BIOS, angl. basic input/output system), kompiuterio darbo pradžia ir t. t. Informacija į šią atmintinę įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas jos negali pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas. 7
5.13.8 Pati svarbiausia vidinės atmintinės dalis – pagrindinė atmintinė. Nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas. Joje laikoma informacija, su kuria šiuo metu dirba centrinis procesorius. Tai būtų: 7
5.13.9 • operacinės sistemos branduolys; 7
5.13.10 • programa, su kuria šiuo metu dirbama (pavyzdžiui, te
eksto apdorojimo sistema); 7
5.13.11 • dalis duomenų, kuriuos naudoja šiuo metu aktyvi programa; 7
5.13.12 • duomenų, kurie rodomi vaizduoklyje, kodai – vaizdai. 7
5.13.13 Taigi pagrindinė atmintinė laiko programinę įrangą ir informaciją, kurią dirbdamas naudoja centrinis procesorius. Į ją įkeliama vartotojo pasirinkta ir vykdoma programa. 7
5.13.14 Daug keblumų su pagrindinės atmintinės pavadinimu. Angliškai ji vadinama „random access memory“ – tiesioginės kreipties atmintinė, sutrumpintai RAM. Šios atmintinės svarbiausia savybė – informacija joje surandama greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja. Nevengiama vadinti ir ilgokai: tiesioginės kreipties atmintine. Įvardijant pagrindine atmintine, pabrėžiamas šios atmintinės rūšies svarbumas vartotojui. 8
5.13.15 Kasmet kompiuteriai gaminami su vis didesne ir didesne pagrindine atmintine. Dabartinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa – 64 ir daugiau M baitų. 8
5.13.16 Sparčioji atmintinė (angl. cache memory) – tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma pati svarbiausia informacija, kurios dažnai prireikia procesoriui – jis ją gauna greičiau ir dėlto paspartėja viso kompiuterio darbas. 8
5.13.17 Šios atmintinės rūšis kompiuteriuose atsirado ne taip seniai, ji susijusi su mikroschemų gamyba ir gali būti laikoma tarytum pagrindinės atmintinės dalimi. 8
5.13.18 Analogiškai nuo pagrindinės atmintinės atsiskyrė ir vaizdo atmintinė (angl. „visual access memory“, sutrumpintai VRAM). Ji aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafinei informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti. 8
5.13.19 Magistralė. Vidinė atmintinė reikalinga procesoriaus vidiniam darbui. Čia jis atlieka įvairius veiksmus su duomenimis, čia saugomi rezultatai. Procesoriaus ryšiams su kitais įrenginiais bei įtaisais reikalinga speciali priemonė – magistralė. 8
5.13.20 Magistralės – tai linijos (laidai), jungiančios kompiuterio įrenginius į vientisą visumą. 8
5.13.21 Magistralė yra tarytum telefono linija, kuria naudodamasis kompiuteris gali pasiekti bet kurį įrenginį (jam „paskambinti“). Be abejo, kiekvienas įrenginys turi turėti specialias jungtis – adresus (tarytum telefono numerius), kad jomis vienareikšmiškai pasiektų reikiamą įrenginį. 8
1

2 Kompiuteris – tai elektroninis įrenginys, kuris gali apdoroti duomenis (informaciją) bei valdyti kitus įrenginius (procesus).
3 Kompiuterių sukūrimo pagrindai remiasi į 400 metų senumo istoriją. Matematikai ir filosofai savo teoriniais darbais sukūrė pagrindus kompiuterių atsiradimui. Tačiau tik XX a. antrojoje pusėje elektronikos mokslas tapo pajėgus įgyvendinti šiuos teorinius darbus praktiškai.
4 Šiuolaikinio personalinio kompiuterio šaknys yra Džono fon Noimano darbe, paskelbtame JAV 1940metais. Mes dar naudojame šį kompiuterio projektą šiandien.
5 Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskai, kompaktiniai bei optiniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara. Visa tai labiau būdinga asmeniniems kompiuteriams.
5.1 Centrinis procesorius
5.2 Pirmųjų skaičiavimo mašinų procesoriaus darbą atliko elektroninės lempos – jų buvo daug, jos užimdavo daug vietos, išnaudodavo daug elektros. Šio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo išrasti tranzistoriai. Jie pakeitė elektronines lempas ne tik įvairiuose buitiniuose prietaisuose (radijo imtuvuose) bet ir kompiuteriuose.
5.3 Mokslininkai toliau tyrė, kaip dar būtų galima sumažinti tranzistorių. Ir štai 1964 metais mažytėje silicio plokštelėje, mažesnėje už pieštuko smaigalį, pavyko sutalpinti keletą tranzistorių – taip buvo gauta pirmoji vadinamoji integrinė schema. Šių schemų atradimas buvo toks svarbus, kad susikūrė net nauja mokslo šaka – mikroelektronika.
5.4 Maždaug apie 1970 metus mikroelektronikoje pasiektas vienas žymiausių laimėjimų – sukurtos integrinės schemos, sudarytos iš šimtų tūkstančių elementų. Jas imta vadinti mikroschemomis. Kiekviena tokia schema gali atlikti visas pagrindines kompiuterio funkcijas. Taip atsirado mikroprocesorius– pagrindinė kompiuterio dalis, jo smegenys (dažniausiai mikroprocesorių vadiname tiesiog procesoriumi).

Centrinių procesorių kartos Lentelė
pk Centrinis procesorius Metai Tranzistorių skaičius
1- oji karta 8086 ir 8088 1978-81 29000
2-oji karta 80286 1984 134000
3- oji karta 80386DX ir 80386SX 1987-88 275000
4-oji karta 80486SX, 80486DX, 80486DX2 ir 80486DX4 1990-92 1200000
5-oji karta Pentium
Cyrix 6X86
AMD K5
IDT WinChip C6 1993-95
1996
1996
1997 3100000


3500000
Pagerinta 5-oji karta Pentium MMX
IBM/Cyrix 6x86MX
IDT WinChip2 3D 1997
1997
1998 4500000
6000000
6000000
6-oji karta Pentium Pro
AMD K6
Pentium II
AMD K6-2 1995
1997
1997
1998 5500000
8800000
7500000
9300000
Pegerinta 6-oji karta Mobile Pentium II
Mobile Celeron
Pentium III
AMD K6-3
Pentium III CuMine 1999 27400000
18900000
9300000
1250000
28000000
7-oji karta AMD original Athlon
AMD Athlon Thunderbird
Pentium 4 1999
2000 22000000
37000000
42000000
5.5 Žodis „procesorius“ kilęs iš anglų kalbos žodžio „processor“ ir reiškia „apdorojantis, perdirbantis“, kitaip dar galėtume pasakyti „valdantis veiksmų procesą“.
5.6 Procesorius – pagrindinis kompiuterio įtaisas, atliekantis įvairius veiksmus bei apdorojantis duomenis.
5.7 Centrinis procesorius atlieka 2 funkcijas: koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą ir atlieka logines bei aritmetines operacijas su duomenimis. Procesoriaus darbą valdo kompiuterinės programos. Norint vykdyti programą, procesorius ją įkrauna į operatyviąją atmintį. Po to jis dešifruoja kiekvieną programos komandą ir ją įvykdo. Kompiuterinės programos komandos nustato, kokios ir kokia tvarka turi būti atliktos operacijos, iš kur reikia paimti duomenis. Procesorius atlieka visas operacijas su duomenimis. Jis gali sudėti, atimti, sudauginti, padalyti, taip pat palyginti dviejų ląstelių turinį ir nustatyti, kurios reikšmė yra didesnė. Savo veiksmų rezultatus procesorius saugo operatyviojoje atmintyje. Programoje gali būti komandos, kurios nurodo įrašyti rezultatus į išorinę atmintį. Tada procesorius perduoda kontrolės signalus išorinei atminčiai ir laukia iš jos atsakymo.
5.8 Pagrindinis centrinio procesoriaus įvertinimo rodiklis- jo taktinis dažnumas. Kuo didesnis centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, tuo daugiau jis atlieka operacijų per sekundę. Taktinis dažnumas nuolat didėja. Po keleto metų turėsime centrinius procesorius, kurių taktinis dažnumas bus matuojamas dešimtimis GHz.
5.9 Norint pasiekti tokius aukštus taktinius dažnumus, buvo panaudota technika, vadinama sinchronizavimo dubliavimu. Kai didėja centrinio procesoriaus taktinis dažnumas, labai svarbu, kad ir kiti PK komponentai sugebėtų dirbti atitinkamais greičiais. Tai labai nesunku padaryti centrinio procesoriaus kristalo viduje, tačiau kiti PK komponentai yra šio kristalo išorėje, ir dėl to atsiranda nemažai problemų. Kai dažnumas labai aukštas, plokštės spausdinti takeliai pradeda veikti kaip antena, ir atsiranda įvairios radijo triukšmų formos. Yra labai brangu likusią PK techninę įrangą versti dirbti tokiais pat greičiais, kaip ir centrinis procesorius. Šiuos problemos sprendimas buvo sudalinti taktinius dažnumus į 2 dalis:
5.10 Aukštas vidinis taktinis dažnumas, kuris nustato centrinio procesoriaus greitį;
5.11 Žemesnis įšorinis taktinis dažnumas, kuris nustato sisteminės šynos greitį.
5.12 Sinchrinizavimo dubliavimas atliekamas centrinio procesoriaus viduje.
5.13 Centrinis procesorius daugiausia bendrauja su operatyviąja atmintimi. Operatyvioji atmintis taip pat negali dirbti centrinio procesoriaus greičiais. Norint išgauti didžiausią centrinio procesoriaus darbo našumą, reikia minimizuoti išorinių perdavimų kiekį. Tuo tikslu naudojamas specialus vidinės atminties tipas, vadinamas kešu, kaip laikinoji saugykla.
5.13.1 Vidinė atmintinė.
5.13.2 Procesorius atlieka įvairiausius veiksmus su duomenimis. Duomenis reikia kur nors pasidėti – įsiminti, įrašyti. Tam kompiuteris turi atmintinę. Atmintinė skirstoma į dvi stambias rūšis: vidinę ir išorinę. Vėlgi galime palyginti su žmogumi: smegenys – vidinė atmintinė, žmogaus naudojami užrašai – išorinė atmintinė.
5.13.3 Abiejų rūšių atmintinė turi savų privalumų ir trūkumų. Vidinėje atmintinėje galima labai greitai pasiekti bet kurią joje esančią informaciją. Tačiau šios atmintinės gamyba brangi, todėl ji kompiuteryje nėra didelė. Išorinė atmintinė gali būti didelė, nesunkiai pagaminama, tačiau joje esanti informacija pasiekiama lėčiau. Todėl visa informacija saugoma išorinėje atmintinėje, o į vidinę įkeliama tik ta, kurios reikia duotu momentu.
5.13.4 Kompiuterio vidinę atmintinę galime įsivaizduoti kaip popieriaus lapą, suskirstytą langeliais, į kuriuos rašomi skaičiai, reiškiantys komandas arba duomenis. Atmintinė būna kompiuterio sisteminiame bloke.
5.13.5 Dažniausiai minimos keturios esminės vidinės atmintinės rūšys: 1) pastovioji; .2) pagrindinė; 3) sparčioji; 4) vaizdo.
5.13.6 Pastoviojoje atmintinėje saugoma pati svarbiausia informacija, iš jos galima tik skaityti, o įrašyti į ją nieko neleidžiama (todėl ji angliškai vadinama – read only memory, kas reiškia „tik skaityti iš atmintinės“; dažnai galite sutikti angliško pavadinimo santrumpą ROM).
5.13.7 Pastoviojoje atmintinėje įrašoma pagrindinė įvesties ir išvesties sistema (BIOS, angl. basic input/output system), kompiuterio darbo pradžia ir t. t. Informacija į šią atmintinę įrašoma gaminant kompiuterį, vartotojas jos negali pakeisti. Sutrikus pastoviajai atmintinei, sutrinka ir viso kompiuterio darbas.
5.13.8 Pati svarbiausia vidinės atmintinės dalis – pagrindinė atmintinė. Nuo jos priklauso viso kompiuterio darbas. Joje laikoma informacija, su kuria šiuo metu dirba centrinis procesorius. Tai būtų:
5.13.9 • operacinės sistemos branduolys;
5.13.10 • programa, su kuria šiuo metu dirbama (pavyzdžiui, teksto apdorojimo sistema);
5.13.11 • dalis duomenų, kuriuos naudoja šiuo metu aktyvi programa;
5.13.12 • duomenų, kurie rodomi vaizduoklyje, kodai – vaizdai.
5.13.13 Taigi pagrindinė atmintinė laiko programinę įrangą ir informaciją, kurią dirbdamas naudoja centrinis procesorius. Į ją įkeliama vartotojo pasirinkta ir vykdoma programa.
5.13.14 Daug keblumų su pagrindinės atmintinės pavadinimu. Angliškai ji vadinama „random access memory“ – tiesioginės kreipties atmintinė, sutrumpintai RAM. Šios atmintinės svarbiausia savybė – informacija joje surandama greičiau, negu išorinėje atmintinėje, todėl ji dažnai vadinama operatyviąja. Nevengiama vadinti ir ilgokai: tiesioginės kreipties atmintine. Įvardijant pagrindine atmintine, pabrėžiamas šios atmintinės rūšies svarbumas vartotojui.
5.13.15 Kasmet kompiuteriai gaminami su vis didesne ir didesne pagrindine atmintine. Dabartinių kompiuterių pagrindinės atmintinės talpa – 64 ir daugiau M baitų.
5.13.16 Sparčioji atmintinė (angl. cache memory) – tai tarpininkė tarp pagrindinės atmintinės ir procesoriaus. Joje laikoma pati svarbiausia informacija, kurios dažnai prireikia procesoriui – jis ją gauna greičiau ir dėlto paspartėja viso kompiuterio darbas.
5.13.17 Šios atmintinės rūšis kompiuteriuose atsirado ne taip seniai, ji susijusi su mikroschemų gamyba ir gali būti laikoma tarytum pagrindinės atmintinės dalimi.
5.13.18 Analogiškai nuo pagrindinės atmintinės atsiskyrė ir vaizdo atmintinė (angl. „visual access memory“, sutrumpintai VRAM). Ji aptarnauja vaizduoklio procesorių ir skiriama grafinei informacijai, kuri turi būti vaizduojama ekrane, laikyti.
5.13.19 Magistralė. Vidinė atmintinė reikalinga procesoriaus vidiniam darbui. Čia jis atlieka įvairius veiksmus su duomenimis, čia saugomi rezultatai. Procesoriaus ryšiams su kitais įrenginiais bei įtaisais reikalinga speciali priemonė – magistralė.
5.13.20 Magistralės – tai linijos (laidai), jungiančios kompiuterio įrenginius į vientisą visumą.
5.13.21 Magistralė yra tarytum telefono linija, kuria naudodamasis kompiuteris gali pasiekti bet kurį įrenginį (jam „paskambinti“). Be abejo, kiekvienas įrenginys turi turėti specialias jungtis – adresus (tarytum telefono numerius), kad jomis vienareikšmiškai pasiektų reikiamą įrenginį.
5.13.21.1 Operatyvioji atmintis
5.13.21.2 Operatyvioji atmintis yra būtinas bet kuriuo kompiuterio komponentas. Prieš nagrinėjant atminties tipus, pažiūrėsime, iš ko ji sudaryta, ir kaip kompiuteris su ja dirba. Kompiuterio atmintį galima įsivaizduoti kaip tvarkingą atminties ląstelių seką. Norint saugoti ir išrinkti informaciją, kiekvienai ląstelei pažymėti kompiuteris naudoja adresus. Atminties ląstelė sudaryta iš mažesnių vienetų, vadinamų baitais. Baitas- tai atminties kiekis, reikalingas vienam simboliui saugoti. Baitų skaičius atminties ląstelėje priklauso nuo kompiuterio tipo. Baitas sudarytas dar iš mažesnių vienetų, vadinamų bitais. Bitas yra mažiausias duomenų vienetas, su kuriuo kompiuteris gali atlikti veiksmus. Bitas žymi dvejetainės sistemos skaitmenį, kuris gali įgyti tik vieną iš dviejų reikšmių: nulis arba vienetas. Dažniausiai baitas turi 8 bitus.
5.13.21.3 Kiekviena reikšmė atmintyje vaizduojama atskiru nuliukų ir vienetukų rinkiniu. Norint saugoti reikšmę, kompiuteris priskiria kiekvienam išrinktos atminties ląstelės bitui 0 arba 1 ir tuo pačiu sunaikina ankstesnį ląstelės turinį. Norint išrinkti reikšmę, kompiuteris kopijuoja nuliukų ir vienetukų rinkinį į kitą atminties vietą tolimesniam apdorojimui. Kopijavimo metu pradinės ląstelės turinys nepasikeičia.
5.13.21.4 PK turi dviejų tipų vidinę atmintį: tiesioginės kreipties arba operatyviąją atmintį, kuriuoje duomenys ir programos saugomi tik vykdymo metu, ir pastoviąją atmintį, kuri nuolat saugo duomenis arba programas. Operatyvioji atmintis praranda duomenis, kai tik kompiuteris išjungiamas arba perkraunamas. Iš pastoviosios atminties kompiuteris gali tik skaityti duomenis, bet negali jų ten įrašyti. Pastovioji atmintis saugo komandas, kuriuos reikalingos, kai tik kompiuteris įjungiamas. Operatyviosios atminties apimtis yra žymiai didesnė negu pastoviosios. Operatyviosios atminties apimtį galima padidinti, o pastoviosios atminties apimtis visą laiką išlieka fiksuota.
5.13.21.4.1 Išorinė atmintis
5.13.21.4.2 Išorinė atmintis suteikia iš dalies pastovias duomenų saugojimo galimybes. Dažniausiai naudojamas išorinės atminties įrenginys yra diskas. Diskas laikomas dalinai pastoviu, kadangi jo turinys gali būti pakeistas arba net išvalytas. Diskai yra trijų rūšių: kieti, lankstūs ir kompaktiniai. Beveik kiekvienas kompiuteris turi kietą diską, kuriuo negalima pašalinti iš kompiuterio. Tokiu būdu suteikiama saugojimo erdvė, kuria naudojasi kompiuterio vartotojai. Dažniausia kompiuteriui reikalingos programos saugomos kietame diske. Kiekvienam diskui PK operacinė sistema priskiria loginį vardą. A: ir B: yra skirta lanksčiam diskeliui, C:- kietam diskui, o D:- kompaktiniam diskui. Jei kietų diskų yra keletas, tai kompaktinio disko loginiam vardui skiriama kuri nors tolimesnė raidė. Starto metu PK operacinė sistema atpažįsta kiekvieno disko tvarkyklę ir, tuo pačiu, ji žino, kokių diskų tvarkyklės yra parengtos darbui.
5.13.21.4.3 Kiekviename diske duomenys saugomi magnetine forma. Kieti diskai turi daugiau nei 40 metų vystymo istoriją. Jų dydis mažėja, o saugojimo apimtis didėjimo lenktynės, kaip ir su operatyviąja atmintimi. Dabartinių PK kietų diskų apimtys matuojamos dešimtimis GB.
5.13.21.4.4 Visi kieti diskai yra sudaryti iš plonyčių metalinių plokštelių su magnetiniu padengimu. Jos sukasi pakankamai greitai hermetinėje metalinėje dėžutėje. Duomenis rašo ir skaito galvutės, kurios „sėdi“ ant mikroskopinių oro pagalvių. Šiuo galvutės neliečia plokštelių paviršiaus. Galvučių skaičius dažniausiai lygus dvigubam plokštelių skaičiui. Visos galvutės juda sinchroniškai.
5.13.21.4.5 Be kieto disko, kuris yra nemobilus, duomenų saugojimui naudojami lankstūs diskeliai. Tai plokšti maži diskai, erzinančiai lėti ir su rubota saugojimo erdve.
5.13.21.4.5.1 Modemai
5.13.21.4.5.2 Moduliacija yra procesas, kurio metu skaitmeniniai signalai peverčiami į analoginius signalus, kad būtų galima juos perduoti telefono linijomis. Demoduliacija yra procesas, kuriuo metu analoginiai signalai vėl paverčiami į skaitmeninius signalus, kad juos galėtų apdoroti priimantis kompiuteris. Šias funkcijas atlieka modemai. Modemas prijungiamas prie kompiuterio ir prie telefono linijos. Pagal prijungimo būdą modemai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidinis modemas įdedamas į kompiuterio vidų. Jis maitinimą gauna tiesiogiai iš kompiuterio. Norint prijungti vidinį modemą prie kompiuterio nereikia jokio kabelio. Išorinis modemas yra nepriklausomas techninis vienetas, jis atskirai pfrijungiamas prie elektros energijos šaltinio. Modemas su kompiuteriu sujungiamas specialiukabeliu.
5.13.21.4.5.2.1 Monitorius
5.13.21.4.5.2.2 Vaizduoklius turi beveik visi kompiuteriai. Jų paskirtis – išvesti grafinę ir tekstinę informaciją. Pagal konstrukciją vaizduokliai skirstomi į kineskopinius (taškinius, CRT) ir plokščiuosius (vektorinius, LTQ). Plokštieji dėl savo mažų matmenų plačiau naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau vaizdo kokybe ir didesne kaina nusileidžia kineskopiniams.
5.13.21.4.5.2.3 Vaizdo kokybė vaizduoklio ekrane priklauso nuo jo skiriamosios gebos (eilucių ir stulpelių skaičius ekrane), spalvingumo, kadrų dažnio, dažnių juostos. Dauguma vaizduoklių patys prisiderina prie personalinio kompiuterio atvaizdavimo standarto.
5.13.21.4.5.2.4 Kišeniniams ir nešiojamiems personaliniams kompiuteriams naudojami plokštieji nespalvoti ir spalvoti, daugiausia skystųjų kristalų, ekranai. Skystųjų kristalų ekranai vartoja mažiausiai energijos, yra lengvi ir pigūs.
5.13.21.4.5.2.5 Vaizduoklio ekrano dydis (istrižainė) matuojama coliais. Paprasčiausiu kineskopiniu vaizduoklių ekranai būna 14 colių. Leidyboje ir kitur, kur reikia dirbti su smulkiais objektais, naudojami ir didesnės istrižainės ekranai (15, 16 ar 17 colių).
5.13.21.4.5.2.6 Personaliniu kompiuteriu galima įvairiai apdoroti vaizdus, pavyzdžiui: retušuoti, padidinti kontrastą, pakeisti vaizdo spalvas ir elementus, deformuoti ir transformuoti vaizdą, maišyti televizinį ir personalinio kompiuterio sukurtą vaizdą ir t.t. norint vaizdą į personalinį kompiuterį įvesti iš vaizdo magnetofono, TV imtuvo arba personaliniame kompiuteryje sukurtą vaizdą įrašyti į vaizdo juostą ar stebėti televizoriaus ekrane, reikia įsigyti specialias plokštes, suderinančias personalinį kompiuterį ir televizinio vaizdo standartus.
5.13.21.4.5.2.6.1 Klaviatura
5.13.21.4.5.2.6.2 Tai sudėtingas elektromechaninis prietaisas, kuris sukuria elektroninius kodus kai nuspaudžiamas, kuris nors mygtukas. Kodai perduodami kabeliu jungiančiu klaviatūra su sisteminiu bloku. Atėjęs kodas analizuojamas ir paverčiamas į kompiuteriui suprantamą kodą.
5.13.21.4.5.2.6.3 Klavišai skiriasi savo dydžiu, forma ir funkcijomis. Skirstomi į:
5.13.21.4.5.2.6.4 • Raidinius;
5.13.21.4.5.2.6.5 • Funkcinius;
5.13.21.4.5.2.6.6 • Specialiuosius;
5.13.21.4.5.2.6.7 • Skaitmeninius;
5.13.21.4.5.2.6.8 • Rodyklinius.
5.13.21.4.5.2.6.9 Kaip veikia klaviatūra. Klaviatūroje po klavišais yra laidininkų matrica sudaryta iš eilučių ir stulpelių. Speciali mikroschema (valdiklis) nuolat skenuoja matricos eilutes. Paspaudus klavišą sujungiamas vienas iš matricos kontaktų. Valdiklis randa klavišo paliestą eilutę ir pradeda skenuoti stulpelius. Suradęs paliestą stulpelį, valdiklis suformuoja klavišo vietos kodą ir perduoda jį kompiuteriui.
5.13.21.4.5.2.6.10 Kompiuteryje gautas klavišo kodas, naudojantis specialia lentele yra dekoduojamas ir nustatoma jo reikšmė. Klavišo reikšmė priklauso ne tik nuo jo vietos klaviatūroje bet ir nuo naudojamos dešifravimo lentelės, todėl ta pačia klaviatūra galima rašyti skirtingomis kalbomis (lietuviškai, angliškai, rusiškai ir t.t.).
5.13.21.4.5.2.6.10.1 Pelytė
5.13.21.4.5.2.6.10.2 Pelė – tai mažas, ranka valdomas įtaisas, turintis vieną arba daugiau mygtukų ir kabeliu sujungtas su kompiuteriu. Pelei judant plokščiu paviršiumi jos žymeklis juda ekrane. Pelytės korpuse yra rutulys, kuris, ją stumdant, rieda kilimėlio paviršiumi ir suka vienas kitam statmenus ritinėlius, prie kurių ašelių yra pritvirtinti skylėti diskeliai, kurie valdo fotosensorių. Judėdamas diskas nuolat pertraukia šviesos spindulį, nutaikytą į detektorių kitoje diskelio pusėje.
5.13.21.4.5.2.6.10.3 Pelės tvarkyklė matuoja tokių pertraukimų skaičių bei dažnumą ir taip nustato pelės judėjimo kryptį, nuotolį ir greitį. Kabeliu taip pat perduodama informacija ir apie spragtelėjimą, kuriuo nors pelės klavišu ir apie koordinates kur tai įvyko.
5.13.21.4.5.2.6.11 Skeneriai
5.13.21.4.5.2.6.12 Skeneriai yra skirti nuskaityti duomenis iš dokumentų – tekstų, piešinių, fotografijų ir įvesti juos į kompiuterį bei pateikti kompiuteriui suprantamais dvejetainiais kodais.
5.13.21.4.5.2.6.13 Visi skeneriai turi tolygiai dokumentą apšviečiantį šviesos šaltinį ir fotoimtuvą, dažniausiai fotoelementų liniuotę ar matricą, kuri atsispindėjusią nuo dokumento arba perėjusią per skaidrę šviesą paverčia elektriniu signalu proporcingu jos intensyvumui.
5.13.21.4.5.2.6.14 Gautas analoginis signalas yra keičiamas skaitmeniniu ir perduodamas kompiuteriui kuris gautą vaizdą parodo monitoriuje.
5.13.21.4.5.2.6.15 Spalvotų dokumentų skeneriai turi trigubas liniuotes, sudarytas iš raudonai, žaliai ir mėlynai šviesai jautrių fotoelementų, arba trigubas šių spalvų taškinių šviesos šaltinių liniuotes ir vieną fotoelementų liniuotę.
5.13.21.4.5.2.6.16 Skenerių rūsys:
5.13.21.4.5.2.6.17 Plokščiasis (Flat-bed);
5.13.21.4.5.2.6.18 Puslapinis (Sheet –fed);
5.13.21.4.5.2.6.19 Rankinis (Hand held);
5.13.21.4.5.2.6.20 Cilindrinis (Drum);
5.13.21.4.5.2.6.21 Vaizdų (Video);
5.13.21.4.5.2.6.22 Skaidrių (Slides);
5.13.21.4.5.2.6.23 Optinių žymių atpažinimo (Optical marks)
5.13.21.4.6 Spausdintuvas
5.13.21.4.7 Spausdintuvas išveda tekstą ir grafinius vaizdus iš PK ant popieriaus. Spausdintuvai nėra jokios PK posistemės dalis- jie yra periferiniai įrenginiai. Tačiau daugeliui PK vartotojų jie taip svarbūs, kad laikomi PK dalimi.
5.13.21.4.8 Spausdintuvus galima skirstyti pagal tokius kriterijus:
5.13.21.4.9 Suderinamasis
5.13.21.4.10 Galingumas
5.13.21.4.11 Darbo kokybė
Tinkamai sukomnplektuotas ir prižiūrimas kompiuteris yra labai patikimas.

Literatūra:
• Starkus, Bangimantas. Personalinis kompiuteris. 5- asis atnauj.leid. Kaunas, 2001. 282p.
• Gravsholt, Bjorn; Malka, Britt. Asmeninis kompiuteris visiškiems naujokams. [2005]. 71p.
• Informatika. Kauno technologijos universitetas. D 1. 2001. 227p.
• Rathbone, Andy. Windows 95 žaliems (populiariausia kompiuterių knygų serija) 1997. 394, [1]p.
• Starkus, Bangimantas. Kompiuteris. Pirmieji žingsniai. 5- asis atnauj. leid. Kaunas, 2004. 200p.
• Vidžiūnas, Antanas. Microsoft Word XP ir 2003. Kaunas, 2004.

Leave a Comment