Viena smagiausių momentų važinėjant viešuoju transportu, kad akis vedžiodamas po prigrūstą žmonių skardinę (turiu omeny vielabraukį :D) gali susitikti su nepažįstamomis akimis ir tada prasideda žvilgsnių žaidimas. Vienas pažiūri, kitas iš karto nusisuka, apsimesdamas, kad tikrai tikrai į tave nežiūrėjo. Šitą žaidimą labai smagu stebėti iš šono, bet dar smagiau dalyvauti.
Kaip tik šiandien važiuojant troleibusu pasitaikė puiki proga pažaisti vieną tų žvilgsnių žaidimų. Nors aš paprastai esu iš tų, kurie apžiūri kiekvieną žmogų nuo galvos iki kojų, bet šįkart buvo kitaip. Pastebėjau, kad į mane spokso dvi žavios akytės ir daugiau niekas galvoj nerūpėjo, tik kaip į ją pažiūrėti, kad nepamatytų.
Tai buvo tikrai malonaus veido mergina, viena tų, kurių šypsena lyg iš paveiksliuko. Sunku žodžiais apibūdinti išvaizdą, bet kaip kažkur skaičiau parašyta, mergina su duobutėm skruostuose, lyg mersedesas su lietais ratais. Tai šituo atveju „mersedesas“ buvo tiesiai iš salono.
Žvilgsnių žaidimas tesėsi tik gal kokias porą stotelių, bet pats azartas išliko gan giliai. Ir nors tų dviejų jaukių akyčių ir nebepamatysiu, bet smagių emocijų pasikroviau visam vakarui.
Žinau, kad tokios smagios akimirkos pasitaiko, tik retkarčiais, bet tai yra vienas rimtas pliusas viešajam transportui dėl ko juo apsimoka važinėtis, nors paskutiniu metu jis ir brangsta beprotiškai.
Comments are closed.