Pernai rudenį Lietuvoje apsigyvenusi ekonominė krizė pareikalavo iš gyventojų išradingumo. Lengvu pajamų šaltiniu tapo parduodamas kraujas. Tiesa, suma nedidelė – 40 litų už 450 mililitrų, tačiau dabar ir tiek lengvai negausite – ribojamas už pinigus imamo kraujo kiekis ir rūšis.
Agituojama už neatlygintiną donorystę
Pasak Nacionalinio kraujo centro (NKC) donorų organizatorės Onos Jūratės Speičienės, dėl didelio kiekio žmonių, norinčių priduoti kraują už pinigus, kovo-balandžio mėnesiais buvo sustabdytas mokamų donorų priėmimas.
Šiuo metu mokamai imamas tik tų grupių kraujas, kurio labiausiai trūksta, t.y. visų Rezus minusinių Rh- (0 (I), A (II), B (III) ir AB (IV)) ir pirmos grupės Rezus teigiamas (0 (I) Rh+).
„Mums, kaip ir visoms gydymo įstaigoms, sumažintas finansavimas, todėl turime labai riboti donorų skaičių. Stengiamės kuo daugiau imto kraujo neatlygintinai, ir šių donorų skaičiaus neribojame“, – pasakojo O. J. Speičienė.
Bendrosios praktikos slaugytoja sakė, kad vasarą kraujo trūkumo problema dar paaštrėja, mat jaunimas, studentai – pagrindiniai donorai – išvažiuoja namo, o nemaža dalis dirbančių atostogauja. Dėl šios priežasties stengiamasi surengti kuo daugiau neatlygintinos kraujo donorystės akcijų už centro ribų: viena brigada pasilieka NKC, kita važiuoja į Lietuvos rajonų miestelius, o trečia dirba kur nors sostinėje. Vilniuje dar planuojama surengti akcijas Verslo centre „Europa“, Verslo Trikampyje „Victorija“, o rugpjūčio mėnesį net dvi akcijos V.Kudirkos aikštėje. Paprastai tokiuose renginiuose apsilanko gerokai daugiau žmonių, dovanojančių kraują.
„Į centrą vidutiniškai per dieną ateina apie šimtas donorų, o per akciją tiek sulaukiame vien neatlygintinų donorų“, – sakė ketvirtadienį Spaudos rūmuose per neatlygintinos kraujo donorystės akciją dirbusi donorų organizatorė.
Tiesa, tąkart donorų sulaukta kur kas mažiau – vos 29 žmonės davė kraujo. Matyt, tam įtakos turėjo pirmąkart tokioje vietoje rengta akcija ir vėjas, kuris vis nunešdavo lauke prie Spaudos rūmų pastatytą NKC palapinę, kuri turėjo tarnauti kaip reklama.
Visgi O. J. Speičienė pažymėjo, kad praėjusį mėnesį Vilniaus NKC kraujo neatlygintinai davė 45 proc. donorų, kai pernai tokiu pat metu jų buvo mažiau – 38 proc.
„Kaip matome, nepaisant krizės žmonės vis tiek ateina ir siūlo savo pagalbą. Tokios didelės katastrofos kaip būdavo ankstesnėmis vasaromis, kol kas nejaučiam, bet pakanka kelių sunkių ligonių, kuriems reikia nemažai kraujo, kad situacija pasikeistų“, – atkreipė dėmesį bendrosios praktikos slaugytoja.
Pila septintą kibirą kraujo
Kad ir kaip džiugintų į viršų kylantys neatlygintinos kraujo donorystės rodikliai, kraujo vis tik trūksta – vien NKC aptarnaujamoje teritorijoje reikėtų, kad kraujo duotų apie 170 donorų per dieną. Lietuvos gyventojų pasyvumas stebina: donorais galėtų tapti apie 70 proc., tačiau tampa vos 2,7 proc. Kodėl taip yra?
Dauguma vyrų baiminasi adatų, o tarp moterų paplitęs mitas, kad kraujo davimas neva sukelia svorio augimą – paaiškino O. J. Speičienė. Dalis žmonių išsigalvoja bet kokias priežastis, kad tik neduotų kraujo, arba yra įsitikinę, kad po to blogai jausis.
„Kai pirmąkart nuėjau priduoti kraujo, vienas žmogus sako – kvaile tu, dabar eisi – kojos drebės, akyse juodos musės skraidys, – prisimena 65 m. Alla Felicija Janušauskienė, nuo jaunystės pilanti jau septintą kibirą kraujo. – Pridaviau, einu, pasipurtau ir galvoju – kur tos musės? Aš visad gerai jaučiuosi“.
Ir tikrai – pasižiūrėjus į aktyvią kraujo donorystės šalininkę nepasakytum, kad ji jau pensijinio amžiaus: gyvybinga, akys blizga, sveikata nesiskundžia. Pasirodo, kraujo davimas atjaunina žmogų, padidina darbingumą, teigiamai veikia odą.
Nuo 2002 m. moteris yra dovanojusi kraujo jau 26 kartus, o skaičiuojant nuo jaunystės iš viso būtų daugiau nei 60 litrų. Kas paskatino tokiam aktyvumui?
„Atsitiktinumas. 1968 metais ėjau pro dabartinę Jokūbo ligoninę Vasario 16-osios g., ir prieš mano akis įvyko avarija. Gydytojas klausė, kas turi pirmą kraujo grupę. Sakau, pas mane, bet man reikia vaiką iš darželio paimti – sako, mes nuvažiuosim, paimsim. Pirmą kartą buvo labai keista – uždengė mane širma, ir tik ranka kyšojo – tuo metu kraujas buvo perpilamas tiesiogiai iš žmogaus žmogui“, – prisimena A. F. Janušauskienė.
Po kraujo perpylimo moteriai siūlė sumokėti, tačiau ši atsisakė. Visgi vėliau tarybiniais laikais prieš mokslo metus ji kraujo duodavo mokamai – už gautus 12 su puse rublių nupirkdavo dukroms reikmenų mokyklai. Taip pamažu ir įsitraukė į donorystę.
A. F. Janušauskienė yra gavusi Tarybų Sąjungos garbės donoro apdovanojimą, tačiau lietuviško taip ir neturi. Tiesa, už aktyvią neatlygintiną donorsytę ji yra apdovanota dviračiu, knygomis apie dailę, religiją. Šių metų sausį turėjo gauti fotoaparatą, bet jis atiteko vaikinui, kuris per tą patį laikotarpį pridavė daugiau kartų kraujo.
Donorei yra nutikęs ir įdomus dalykas: vienintelį kartą, kai jai po operacijos prireikė kraujo, moteriai buvo perpiltas jos pačios kraujas, duotas prieš kurį laiką.
„Iš šaldytuvo, kuriame saugomos kraujo atsargos, buvo paimtas pirmas pasitaikęs pirmos grupės Rezus teigiamas kraujas. Klausiu gydytojas – kas donoras? Ši atsako – p. Jonušauskienė. Štai kaip pasirodo gyvenime būna“, – šypsojosi savo pačios donoru tapusi ir dėl to svetimo kraujo neturinti A. F. Janušauskienė.
Prekiaujama organais?
Nemažai žmonių tampa nuolatinias donorais po to, kai susiduria su nelaime patys ar kažkam iš artimųjų prireikia kraujo: tada suvokiama, kad tai nėra juokai ir kad reikia padėti, kol esi sveikas bei jaunas. Visgi kai kada būna per vėlu.
„Reikia apie tai pagalvoti anksčiau, nes kraują reikia paimti, ištirti, patvirtinti rezultatus. Tai trunka apie parą, kraujo reikia čia ir dabar“, – primena O. J. Speičienė.
Daug kas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: jis pats turi suprasti, kad kraujo donorystė – ligonių gydymas, dažniausiai reikalingas po sunkių avarijų, onkologiniams ligoniams, praeinantiems chomoterapijos gydymo kursą, organų transplantacijai. Kartu tai naudinga ir donorui, nes jis ištiriamas dėl infekcinių susirgimų, hepatitų B, C, AIDS ir sifilio.
„Tačiau tai ne tik donoro, bet ir recipiento apsauga. Jei žmogus žino, kad jo kraujas gali būti kenksmingas, jis neis ir neduos kraujo, nes nėra suinteresuotas kažką užkrėsti ar gauti pelną, o duodantis kraują už pinigus slepia ir savo gyvenimo būdą, ir ligas“, – paaiškino NKC darbuotoja.
Kraujas kruopščiai ištiriamas laboratorijoje – užkrėstas sunaikinamas, todėl ligoninėms jis tikrai nepateks. Visgi tai nuostolinga, nes brangiai kainuoja tyrimai, būna sumokėta donorui ir dar kraują tenka sunaikinti.
Kitas dalykas, kodėl reikėtų dovanoti kraują – etikos klausimas.
„Kažkodėl mes labai piktinamės, kai išgirstame, kad galbūt kažkas prekiavo žmogaus organais – inkstais, širdim ir pan., o už pinigus duodamas kraujas laikomas nornaliu dalyku. Bet juk tai irgi organas, skirtumas tiktai tas, kad kraujas atsinaujina“, – piktinosi žmonių noru pasipelnyti donorų organizatorė.
Vieno žmogaus duotas kraujas gali būti panaudojamas keliems žmonėms išgelbėti – pilami kraujo komponentai: kraujo plazma, eritrocitai ir trombocitai. Jau suėjo metai, kaip kraujas imamas ir iš žmonių, turinčių Kell antigeną.
„Ligoninės anksčiau neimdavo iš mūsų tokio kraujo, nes tyrimai dėl šio antigeno brangiai kainuodavo, o mes negalėdavome laukti, kada kada į ligoninę paklius žmogus, turintis Kell antigeną. Tačiau dabar ligoninės yra tiesiog priverstos imti ir šį kraują, ir žiūrėti, kam jį galima pilti“, – paaiškino donorų organizatorė O. J. Speičienė.
Kell antigeną turinčių žmonių kraujo komponentai kai kurioms ligonių kategorijoms galima pilti – jis neduoda jokių reakcijų. Tiesiog tai yra retesnė kraujo grupė, kurios negalima perpilti vaikams, onkologiniams ligoniams.
Tik faktai:
- Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, kurių kūno masė nėra mažesnė nei 50 kilogramų.
- Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
- Prieš duodamas kraujo donoras privalo būti pailsėjęs, pavalgęs. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių. Nepatartina duoti kraujo po įtempto darbo, naktinės pamainos.
- Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis.
- Kraujo paėmimas iš venos trunka nuo 6 iki 15 minučių. Standartinė fiziologinė donoro kraujo davimo dozė – 450 mililitrų – toks kiekis nekenkia žmogaus sveikatai. Dar apie 15–20 mililitrų kraujo imama tirti.
- Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes visos medicinos priemonės – nuo adatėlės, kuria duriama į pirštą, iki kraujo surinkimo sistemos – yra sterilios ir naudojamos tik vieną kartą.
- Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas, jo negalima drėkinti. Kraujo davęs donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo rekomenduojama daugiau nei įprastai vartoti skysčių, valgyti lengvą maistą, nepatariama gerti stipraus alkoholio.
- ABO sistemos kraujo grupių proporcijos: O (I) kraujo grupę turi 33,5 procento, A (II) – 37,8 procento, B(III) – 20,5 procento, AB(IV) – 8,1 procento europiečių.
- Manoma, kad Kell teigiamą antigeną Lietuvoje turi nuo 6 iki 7 procentų žmonių.
- Visa informacija apie donorą, jo sveikatą, kraujo tyrimo rezultatus yra konfidenciali.
