Kiekviena jaunavedžių pora, iškilmingai registruojanti santuoką, išgirsta: „Meilės ženklan apsikeiskite žiedais…” . Taigi šeimos gyvenimas prasideda nuo santuokos simbolio, kuris, kaip ir kiti simboliai, turi ilgą istoriją. Joje galima rasti užuominų, tinkamų įvairiausioms idėjoms patvirtinti.
Nelabai raštingam žmogui žiedas su antspaudu senovėje atstojo jo asmenybės liudijimą. Įteikęs savo žiedą moteriai, senovės egiptietis suteikdavo jai teisę valdyti turtą, įsakinėti vergams ir tarnams. Kadangi tokia vyro teise šiaip niekas neabejojo, tai ir žiedo tuokdamasis jis negaudavo. Todėl labai norint, žiedas gali būti suvoktas kaip vyro ir moters lygių galimybių simbolis.
Antikinėje Romoje šeimininkas kuo nors jam itin įtikusiam vergui nuimdavo antkaklį, bet iki tol, kol bus paleistas į laisvę, šis privalėdavo mūvėti šeimininko ženklu pažymėtą žiedą. Taigi žiedą galime laikyti ir priklausomybės bei paklusnumo simboliu.
Žiedas gali būti ir savita padėka už sutikimą tekėti, ir ženklas kitiems, kad pirštis jau nebedera. Romantiška apsikeitimo sužadėtuvių žiedais tradicija turi gana komerciškas ištakas nuotakos pirkimo papročiuose. Tradicinėse vestuvėse dar ir dabar piršliai apsimeta pirkliais, nuotakos vainikėlis vadinamas preke, juokaujama apie žiedo, rūtų ir kitus mokesčius. Jei sužadėtuvės išyra, jei atsiranda šaunesnis pretendentas ar žavesnė draugė, žiedą galima išdidžiai sviesti nebepageidaujamam asmeniui. Daugelio tautų papročiuose ir naujame Lietuvos šeimos įstatyme, kurio rengėjai kruopščiai surinko visas viduramžių senienas, reikalaujama nutraukus sužadėtuves grąžinti žiedą. Jeigu žiedui tenka savitas atlygio, apdovanojimo vaidmuo, suprantama, kad imama ieškoti kuo daugiau progų to atlygio sulaukti. Bene sumaniausios yra Švedijos moterys, kurios labai dažnai gauna ne tik sužadėtuvių ir vestuvių žiedus, bet ir pagimdžiusios vaiką apdovanojamos motinystės žiedu.
Žiedas neretai rodė ir rodo jį mūvinčiojo padėtį visuomenėje, turimą turtą. Anksčiau vadovautasi paprasta nuostata – kuo daugiau, tuo geriau. Kaip rašo profesorė Pranė Dundulienė, XVIII a. Lietuvoje „merginos ant pirštų mūvėdavo sidabrinius ir metalinius žiedus, kurių ant abiejų rankų užmaudavo net po 10 ar 12″. Nesunku numatyti, kad brangesnis žiedas yra ir veiksmingesnis. „Žiedas iš platinos, — rašė magas ar šarlatanas Kaliostras, — tiesiausiu keliu veda savo šeimininką aukščiausių gyvenimo viršūnių link”. Tuo pat metu gyvenęs menkiau žinomas burtininkavimo specialistas, kurio pavardė, deja, pamiršta, visai logiškai pažymėjo, jog aukso žiedas stiprina pasitikėjimą savimi, o apie sidabrinį teparašė, jog jis praskaidrins nuotaiką ir kažin kodėl padės tapti išmintingesniam (gal išmokys nepavydėti mūvintiesiems aukso ir platinos žiedus?). Neabejotina yra žiedo reikšmė, kovojant su piktosiomis dvasiomis. Uždaras ratas apsaugo jame esantįjį. Kelis kartus pasukus stebuklingą žiedą, galima atsidurti ten, kur reikia, o kas šeimyninei laimei dar svarbiau — tapti nematomam. Į klausimą, iš kur kilo paprotys tuokiantis mauti ant bevardžio piršto auksinį žiedą, magijos specialistai irgi turi atsakymą. Jie teigia, kad Veneros valdomas energetinis kanalas eina šiuo pirštu, o auksas aktyvina žmogų. Jei šią rekomendaciją laikytume pagrįsta, jaunavedžiams, bent jau medaus mėnesį, tikrai pravartu puoštis aukso žiedeliais.
Sužadėtuvių žiedas tiktų ir vedybiniam pasirinkimui patikrinti. Jei pakabintas ant šilkinio siūlo jis siūbuoja, atskirdamas sužadėtinius, laikantis tą siūlą žmogus turi progą pamąstyti apie paslaptingus ženklus arba savo pasąmoninius, veikiausiai nepripažįstamus nei sau pačiam norus. Na, o jei žiedas siūbuos nuo vieno prie kito, sužadėtiniai gali džiaugtis, kad jų apsisprendimas kurti šeimą nesukelia jų pačių pasąmoninio priešinimosi.
Užduotis nupiešti vedybinius žiedus gali tapti nei rimtu, nei pakankamai moksliškai pagrįstu, bet visgi įdomiu ir kartais nemažai pasakančiu testu. Piešiančiojo pasirinkimo galimybės nėra didelės, nes ir lakiausia fantazija priversta apsiriboti tik trim variantais: arba didesnis žiedas apgaubia mažesnį, arba žiedai liečia vienas kitą, susikerta, arba paišomi atskirai. Ką reiškia vienoks ar kitoks piešinys, irgi nesunku numanyti. Pirmuoju atveju tikėtina, kad sutuoktiniams sunku nors dieną išbūti atskirai, kad jis siekia ją globoti, o ji su džiaugsmu priima dėmesį ir meilę bei stengiasi atsilyginti tuo pačiu. Antrąjį variantą veikiausiai pasirinks pora, kurios bendrame gyvenime pasiekta pareigų ir teisių lygybė, kurioje išmokta derinti artumą ir nepriklausomybę. Trečiasis piešinys gali rodyti, jog sutuoktiniai pernelyg mažai domisi vienas kitu, suvokia save ne kaip vieną bendrą „mudu”, o kaip dėl nebesuprantamų aplinkybių kažkodėl gyvenančius kartu du menkai susijusius žmones, todėl jiems belieka atsakyti sau į klausimą, ar vis dar prasminga palaikyti esamą ryšį, ar skubiai padaryti ką nors tokio, kas įrodytų, jog visi spaudoje pasirodantys testai nieko verti.
Comments are closed.