Ką atsinešame iš vaikystės?

1002 24

Esu daug kartų klausęs žmonių, atėjusių į psichologinę konsultaciją, kaip jie elgtųsi su mylimu švelniu gyvūnėliu ar lepiu augalu. Visi buvo pasirengę juo rūpintis, būti jam dosnūs ir geri, sukurti jam komfortą, netgi aukotis dėl jo. Bet pasiteiravus, ar jie taip pat rūpinasi ir savimi, daugelis sutrikdavo.

Globotiniui jie galėjo būti tarsi tėvai, tačiau būti tokiu pat rūpestingu ir teisingu tėvu ar motina sau pačiam dar nebuvo subrendę. Tėvai nelinki blogo vaikams. Jie bando paaiškinti, kaip dera elgtis ir kaip sutvarkytas pasaulis. Dejaa, ne visada pasako taip, kad juos teisingai suprastume. Todėl visi mes iš vaikystės atsinešame daugybę nurodymų, kuriais vadovaujamės, neįsisąmonindami jų esmės.

Tapdami suaugusiais pirmiausia turime tuos nurodymus iš naujo perskaityti. Padaryti tai nėra sunku. Pakaktų užsimerkti, mintyse nusikelti į vaikystę ir įsivaizduoti, kad grįžome namo iš kiemo ar darželio, o mus pasitikusi mama kažko kla. . .

Join the Conversation

24 comments

  1.    Reply

    Sutinku su Audriaus nuomone. Mano mama šeima išsaugojo tik dėl kitu, kad niekas nesakytu, kad mes be tėvo. O galutinis rezultatas vaiku atžvilgiu – ir aš ir mano broliai uždari žmonės. Ką gauname iš savo tėvu, tą ir galime duoti savo vaikams. Savo močiutės nepažinau, nors ji gyveno tam pačiame mieste ir mano mamos neaugino ir net nesidomėjo, kaip jai sekėsi gyvenimas. Mano mama augino teta, tėvo mama ir kokia galėjo būti jos gyvenimo koybė, jau nešnekant apie meile kitiems. Aš savo mamai nebuvau reikšmingas vaikas, greičiau nustumtas į šona. Broliai pirmoje eilėja, o aš kad tik buvau. Tėvui nuo šešiolikos metu buvau gražiai vadinama “k..” ir panašiai, nors niekur neidavau ir neturėdavau draugo. Tėvas gėrė visa gyvenima, motina saugojo tokia šeima ir buvo nervu kamuolis. Ką gali duoti tokie tėvai vaikui – kruva kompleksu, nepasitikėjima savimi ir supratima, kad tu nereikšmingas žmogus ir niekam negali patikti ir t.t.. Viso to reziumė: dvejos santuokos ir skirybos. Bandau daug ką keisti savyje, bet tai be galo sunku.

  2.    Reply

    Daug panasiu likimu, panasiu istoriju, gal tik kiek skirtingi tesiniai. Galeciau parasyti, kad ir as augau taip kad netruko materialiniu dalyku, bet silumos, rupescio nejutau, mama visada azkur skubanti, uzsiemusi. Sakiau mano seimoje to nebus. Deja, kartoju jos klaidas. Dvejos skyrybos, nelaimingi vaikai, nepasitikejimas savimi ir vyriska zmonijos puse, nematymas grazios ateities, ir didele tustuma sirdyje, stai kas dabar mano gyvenime…..

  3.    Reply

    vivi jus teisus 🙂

  4.    Reply

    🙂

  5.    Reply

    Pritariu Andriui, ir as neturejau itin geru santykiu su tevais, bet del to nenusiteikiu, kad visa gyvenima mano santykiai su artimaisiais bus salti. Viskas priklauso nuo musu paciu. As, manau, esu tvirta, stipri asmenybe, todel savyje zingsnis po zingsnio taisau “vaikystes klaidas”, net mastysena, vertybes galima pakeisti. Literatura tam labai taip pat padeda. Tiesiog neverta pasiduoti.

  6.    Reply

    Ka atsinesame is vaikystes? Viska! Ir gera, ir bloga, visa mastyma, svajones, kompleksus.. Labai pavirsutiniskas straipsnis. Sakyciaum komentaruose daugiau nagrinejimo ir analizes.
    Nepatikesite, bet jus tikrai ne vienos (vyrams tas pats galioja). Tokiu seimu kokiu 70%, jei ne daugiau. Tik vieni supranta savo problemas ir stengiasi jas pataisyti, kiti tiesiog jas ignoruoja ir kaltina visa likusi pasauli, bet net nebando ieskotis sprendimo savyje.
    Daugelis jusu pirmaji zingsni padarete – pripazinote kad kazkas yra ne taip. Daugelis jau supratote kodel. Tik vat ko as niekaip negaliu suprasti, tai po siu zingsniu tai kuriu jusu pareiskimu ale ‘nieko negaliu pakeisti’.
    Galite. Ir privalote! Del saves, savo vaiku, mylimo zmogaus. Mumyse slypi ne tik problemos, bet ir ju sprendimai.
    Nutraukite pagaliau ta uzburta rata. Kitaip taip ir tesis, kad emocishkai sutrike tevai augina emocishkai sutrikusius vaikus kurie toliau augins savo sutrikusius vaikus…Ir ka mes turime? Ogi kompleksuota, nepilnaverte visuomene.
    Viskas jusu rankose. Raskite valios dirbti su savimi ir visas pasaulis pasikeis (tiksliau jusu santykis su juo).
    Yra pilna literaturos, kursu, seminaru, audioknygu ir t.t.sia tema. Tiesa, nezinau, ar yra kas lietuviskai. Daugiau anglu kalba aisku. Viena, ka galeciau rekomenduoti – audiknyga J.Jones “Let’s fix the kids”.
    Kam nera laiko skaityti ir nagrineti, susiraskite psichologa su kuriuo galetumet dirbti
    Kas patys domites psichologija, gerai, taciau konkreciau ziurekite vaiku psichologija. Rasite daug atsakymu.

  7.    Reply

    Na ka paskaiciau mergaites jusu komentarus ir matau kad ne as viena tokia, man 30 metu, esu viena, vienisa, pikta ant visu ir ant saves. Augau dideleje seimoje, bet visada viena, net dabar nebendrauju su seserimis. Is tevu meiles nepatyriau, mama dar suprantu ji pati to nepatyre is savo mamos. As nesakau kad mama nemyli musu (savo vaiku), tiesiog kaip kazkas rase, nebuvo jokio artumo, nei apkabinimu nei prisiglausdavo. Prie manes pvz. is nugaros niekas negali prieiti as iskart susiguziu, o jei kas apkabina tai visa susitraukiu, nes nesu pratusi prie tokiu dalyku.
    Sunku man su zmonemis bendrauti, nemoku, nzn apie kalbeti, kaip uzkalbinti. Susitaikiau jau su tuo kad buvau, esu ir busiu vienisa, pripratau jau prie vienatves…..

  8.    Reply

    paskaicius straipsni susidaro nuomone, kad aplink be galo daug mylinciu gyvunelius. Tad is kur tie nelaimeliai likimo valiai is sociu namu isvaromi? PRIGLAUDZIAU TOKI IR IESKAU JAM SEIMININKU. jEI TIKRAI GEBATE AUKOTIS – ATSILIEPKITE: JUODAI BALTAS KATINELIS jUMS ATSILYGINS PRIERAISUMU IR MEILE. Isties negaliu savim rupintis kol jis ten kniauksi be tikruju namu…

  9.    Reply

    aš turejau nuostabią vaikystę .Gimiau pagyvenusių tėvų šeimoje -mamytei-43.tėveliui-49.TĖVAI PRAGYVENO KARTU 50 METŲDEJAMAN TOKIOS ŠEIMOS NEPAVYKO SUKURTI .NES MANO ŽMOGUS VISAI IŠ KITOKIOS ŠEIMOS ,KURIE ĮVARĖ JANM NEMAŽAI KOMPLEKSŲ.O TAI ATSILIEPE MŪSŲ ŠEIMAI

  10.    Reply

    ….mano vaikyste, tai grazus prisminimai…mano Mama/a.a./ sudare tokias salygas 5 vaikams, kad jie pasiektu mokslus, atiduodama paskutini skanesni kasni….tai kaimo moteris, pati norejusi siekti mokslo, tais laikais niekas neleido…moteris is Didziosios raides….baigeme 4 mokslus, tik sesuo padejo Mamai, nes tevelis anksti isejo anapilin…vaikyste kaimo sodyboj, ir meile tik vaikams….

  11.    Reply

    …mano vaikystė buvo košmaras, stipriausiai prisimenu tai, kad visada galvojau ,,savo vaikams taip niekada nedarysiu" ..Mano dukrai yra 15 m., jos gyvenimas yra priešingas buvusiam manajam…Tai ką aš atsinešiau iš vaikystės?
    tik baisius ir skaudžius prisiminimus:(

  12.    Reply

    Turbut iskiltu klausimas:Ar visi nori prisiminti vaikyste? as tai tikrai nenoriu. Ten manes niekas neklause: ar man viskas gerai? turejau pati rupintis savimi.

  13.    Reply

    Yra tame tiesos. 🙂
    Turiu rūpesčių su maistu. Su siaubu prisimenu manęs link artėjantį šaukštelį su mikštai virtu kiaušiniu… Net purto dabar nuo kiaušinių.

  14.    Reply

    Nusivylimas skamba 🙁
    Manau, kad nuo jo gali pagydyti tik netikėtai atsiradęs naujas žmogus 😉

  15.    Reply

    Abu su vyru užaugome pilnose šeimose. Bet dabar, praėjus daugeliui metų po skyrybų, prisimenu, kaip skirtingai tos šeimos išsilaikė. Mano tėvai buvo studijų draugai, visą` gyvenimą gerbė vienas kitą ir viską sprendė kartu. O jo mama laikė save santuokos auka, buvo rūpestinga namų šeimininkė ir labai pareiginga mama. Susipažinau su jais, kai jie buvo jau senyvo amžiaus. Iš pažiūros lyg ir vykdė savo pareigas, bet nors nesimušė, tačiau ir nedraugavo. Iš vaikų buvo reikalaujama tik drausmės ir mokytis, apsitarnauti savęs ir patarnauti kitam jie neišmoko. Kai susituokėme, vyras bandė primesti man savo šeimos modelį ir niekaip nesusitaikė su mintim, kad žmona gali būti savarankiškai mąstanti asmenybė. Ir vis labiau nepakenčiama jam darėsi, kai visuomenėje mane ėmė pažinti kaip mane, o ne kaip jo žmoną. Teisi buvo mano močiutė, patarusi prieš tuokiantis, apsilankyti ne kartą būsimojo partnerio šeimoje ir įsižiūrėti, ko jis ten išmoko. Bet tada nesupratau, koks stiprus yra iš vaikystės atsineštas požiūris į šeimą. Ji pakeisti labai sunku net tam, kuris protu suvokia, kad jo tėvų santuoka nebuvo gera.

  16.    Reply

    Sunki buvo mano vaikyste. Bet sunki ne del to, kad buciau apleista. Nors ir gyvenome sunkiai. Abu tevai daug ir sunkiai dirbo. Visada buvau pavalgiusi, aprengta, isleista i mokykla. Deje niekada nebuvo tarp musu pokalbiu. Niekada nebuvo silumos, apsikabinimo. Niekada neturejau paramos. Visas iskilusias problemas sprendziau pati nuo pat vaikystes, todel tapau uzdara, nepasitikinti savimi. Blogiausia, kad esu uzaugusi, bet niekas nepasikeite. Tevai – veikiau sugyventiniai nei artimi zmones… Tikiu, kad jiems turetu buti sunku… Juk sunku visa nesiotis su savimi… tik nesuprantu, kodel jie tiek metu nugyvene, nesuprato sios tiesos… isties namuose labai salta… noreciau labai noreciau gyventi kitaip.. noreciau sukurti savo seima kitokia.. Bet tiesa ta, kad daug ka atsinesame is seimos. As pastebiu, kai tampu irzli r pikta, greit uzsiplieskiu, o tai neprideda santykiams gerumo. Is tiesu kartais galvoju, kad ne man grazus santykiai. Per daug manyje skausmo ir kitu neigiamu jausmu.. Bet kita vertus giliai sirdyje viliuosi, kad as pasikeisiu ir po daug metu galesiu pasakyti: AS PASIKEICIAU IR MANO SEIMA KITOKIA NEI BUVUSIOJI…

  17.    Reply

    Butu smagu isgirsti ir pasikalbeti su panasaus likimo zmonemis. Ar kas esate uzauge panasiai kaip as? Kaip jus jautetes ir jauciates? Kaip tvarkote savo gyvenima?

  18.    Reply

    O manes mama klausdavo, ar susitvarkiau kambarius. Isaugau tvarkinga, ne pedante. Tai – pliusas, manau. Tik kritikavo daznai, sakyciau, nuolatos. Todel isaugau savimi nepasitikinti, ir tik per 30-meti perkopus ismokau daugiau ar maziau savimi pasitiketi (pirmiausia vyras padejo)ir stiprybes (gyvenimas uzgrudino). Vyras sake, kad as nepastebeta zmoniu kompanijoje neliksiu, ypac vyru, ta ir dabar jauciu. Tik kaina to nepasitikejimo ir saves nevertinimo, idiegto dar vaikysteje, labai daug kainavo: klaidu pridariau, pirmiausia, istekejau uz nemylimo zmogaus (mes dabar issiskyre), kaip dabar supratau, kad is namu greiciau iseiciau. Galvojau, kad tik mane myletu, o as, jei bloga bus, issiskirsiu…Su nepasitikejimu "kovoti" pirmiausia pradejau nuo darbo. Kai issiskyriau, pakeiciau kelis darbus, kol suradau man patinkanti.
    O sunu daznai pagiriu, stengiuosi jam duoti daug meiles ir svelnumo, to, ko as neturejau.
    Gaila, kad santykiai su vyrais – ne tokie, kokiu as noriu: sliejuosi prie tu, kas man teviska rupesti ir globa parodo. Net paciai nemalonu rasyti. Suprantu, kad daugumai moteru nieko stebuklingo, kai jomis rupinasi, o as vis "neisgiju". Jau ir mama draugems guostis pradejo, keista, kodel dukrai su vyrais nesiseka…Dabar pagalvojau, kad augau su pateviu, o jis daugiau mama rupinosi, ir t.t. Kaip tapti laimingai, kai laimes neturejai? (sunus isaugs…)

  19.    Reply

    Augau gal panasiai , kaip Viltis raso.Skirtumas tik ,jog gyvenom gerai ir tikrai nieko netruko..buvau viskuo visada aprupinta ,gal net per daug ..Truko tik nuosirdaus bendravimo , tevu silumos .Jie visada buvo uzsieme. As ju tikrai nekaltinu.Bet buvau uzdara , vienisa , jauciaus niekam nereikalinga.
    Asmeninis gyvenimas – 3 istuokos.Ir vis ieskau..Visa savo meile atiduodu savo vieninteliam vaikui ir kiekviena diena jam sakau , jog jis man brangiausias.

  20.    Reply

    Aciu uz pasidalinima Dalia, Goda ir Agne… Keista, bet pasijutau ne viena tokia esanti, nors teoriskai ir zinojau, kad panasiu seimu buna… As dar esu jauna ir netekejusi. Bet su vyrais man irgi prastai sekasi. Turejau vaikina, bet jis man buvo labai saltas… Sunku isivaizduot, kad buna tokiu "ziauriu" zmoniu.. Musu santykiai mane labai issekino, nes as i juos idejau labai daug, o deje nieko negavau.. ir mane jis paliko paciu sunkiausiu metu.. Dabar man dar sunkiau, emiau bijoti santykiu ir beveik 4 metai esu viena.. Zaizdos apgijusios, bet esu jautri.. bijau vel nusvilti.. Kita vertus labai gilinuose i save, domiuosi psichologija.. o tokiai kokia esu buvo nbe galo sunku islikti. Bet dziaugiuosi, nors kartais klumpu ir jauciuosi bejege.. dziaugiuosi savimi.. tikiu, kad viskas gali buti ir kitaip. Tikiu ir tuo, kad daug kas priklauso nuo saves vertinimo ir pasitikejimo.. Kazkaip stebuklingai mes pritraukiam netikusius vyrus.. galvokime pozityviai.. ir musu mintys pavirs realybe.. Beje, kai savo vaikus turesiu, butinai su jais kalbesiuosi, pagirsiu, busiu salia, kai reikes… Cia, kaip sakoma, ko pats neturejai.. norisi suteikt kitam 😉

  21.    Reply

    Kažkaip irman parūpo ši tema. Kažkada ir aš panašiai galvojaukaip ir Jūs merginos. Nebuvo irmanošeimoje šilto bendravimo ir jausdavausi vieniša visą paauglystę . Bet atėjo toks metas kai pagalai suvokiau,kad viskas priklausonuomanęs ir ,kad tėvai dėl tonekalti. Kai papasakojo mama kaipji augo tai aš supratau kodėl ji man nemokėjo išreikšti šiltų jausmų nors tikrai mane mylėjo. Esu jaipasakiusi ko man trūko, bet supratau,kad ji tikrai men toirnegalėjo duoti,nes ir jai tonieks nedavė. Keisčiausia,kad dabar pati auginu 2 dukras ir nieko su savimi negaliu padaryti,nes vyresniajai taip pat kaip mano mama negaliu išreikšti šiltų jausmų. Labai pati dėl to pergyvenu, bet negaliu sau nieko padaryti,kažkas viduje man to neleidžia daryti. Tarsi nemokėčiau to daryti kaip ir man mama nerodė šilumos. Keista, bet taip yra ir nieko dėl to negaliu kaltinti….

  22.    Reply

    Dziaugiuos Viltie, jog tau kiek palengvejo. Man 33metai , bet jauciuos kartais gal kaip senute kokia.Dingo iliuzijos , svajones ,viltys , jog kazkur yra Tas apie kuri svajojau nuo vaikystes..Taip ziauru susitaikyt su realybe ..As irgi psichologija studijuot pradejau , kad bent kiek susivokciau savyje…nors tai isties sudetinga..,pasak vieno filosofo ,mes gimstame ir mirstame vieni , ir visa gyvenima buname vieni ,tik aplink save smirinejancias zmogystas vadinam draugais , artimaisiais..net nesuvokdami , kiek tai laikina ir netikra.,, Linkeciau tau Viltie , niekad neprarast vilties gyvenime ..ir po vienos nesekmes , nors ir labai skaudetu nebijot isileist zmoniu i save.., gal per daug neatsiveriant , bet bandyt is naujo i viska ziurint daug paprasciau ,nesureiksminant ir per daug neanalizuojant ..kartais gera pagyventi ir sia diena …O musu tevus , aisku , galima suprasti ir pateisinti , jie augo kitais laikais , gal sunkiau , gal vaikystej tikrai nemate silumos ir meiles..todel jie ir tapo uzsisklende , nemokejo mums parodyt tos silumos.Bet mes tikrai privalom sakyt savo vaikams, kad juos mylim, stengtis juos isklausyti , suprasti, nors ir kaip sunku Liuka , tai butu..Juk jus nenorit , jog jusu dukra jaustusi vienisa ir nesuprasta kaip ir jus vaikysteje ..Nebukim priesais savo vaikams.

  23.    Reply

    Liūna skaityti. Mano namuose irgi šaltoka. Iliuziju nebeturiu.

  24.    Reply

    Iš tiesų, kodėl taip sunku pasirūpinti savimi… Visada stengiuosi, kad mano katytei būtų gera, o aš pati… pamirštu pailsėti, pasilepinti.
    O tėvai turėtų tikrai atidžiai galvoti ką kalba vaikams. Vaikystėj ir mane baisiai bardavo, jei nesuvalgydavau sriubos. Todėl aš ją dažniausiai tiesiog išpildavau į klozetą.

×
×