INFLIACIJA: PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

TURINYS

ĮVADAS 3
1. INFLIACIJA, JOS FORMOS IR TEMPAI 4
1.1. Infliacijos formos 5
1.2. Infliacijos matavimo būdai 5
2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS 6
2.1. Bendrosios paklausos sukelta infliacija 6
2.1.1. Pinigų pasiūlos ypatybės 7
2.1.2. Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija 8
2.1.3. Infliacinis mokestis ir senjoražas 8
2.2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 9
2.2.1. Pasiūlos sutrikimai ir infliacija 10
2.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija 11
2.2.3. Infliacijos lūkesčiai 12
3. INFLIACIJOS PASEKMĖS..............................12
3.1. Infliacijos mažinimo keliai..............................13
IŠVADOS..............................15
LITERATŪRA 16ĮVADAS
Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų.
Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus. Infliacinių procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, prroporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas. Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas.

Infliacija griauna ekonomiką tiek makro, tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.
Infliacijos įvertinimas ekonominiuose skaičiavimuose yra tiesiog būūtinas, nes neįvertinę infliacijos poveikio, negalėsime teisingai nustatyti nei uždirbančiosios, nei perkamosios pinigų galios.
Šiame darbe pabandysime aptarti infliacijos formas ir tempus. Papasakosi apie infliacijos matavimo būdus. Stengsimės panagrinėti infliacijos priežastis (bendrosios paklausos sukelta infliacija, bendrosios pasiūlos sukelta infliacija), jos pasekmes ir

r ar yra galimybės išvengti infliacijos.1. INFLIACIJA, JOS FORMOS IR TEMPAI
Infliacija – pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.
Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba gali net sumažėti).
Infliacijos bruožai ėmė ryškėti atsiradus piniginiams ženklams. Iš esmės infliacija susiformavo XIX a. antroje pusėje. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflantio“ reiškiančio išpūtimą.
Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos, ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vaargo vaikais.
Dabartiniu metu infliacija gavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu, ir viena opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir t.t., infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10% per metus, kitose šalyse ji viršijo 20%, o dar kitose – 100%. Ypač dideli infliacijos tempai būdingi Lotynų Amerikos šalims. Devintame šio amžiaus dešimtmetyje vidutiniai infliacijos tempai čia buvo reiškiami triženkliais skaičiais. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos ša
alių, taip pat ir Lietuvai. Infliacijos tempai Lietuvoje 1991-1999 m. pateikti lentelėje:

Nežymūs jos tempai ir kitose industrinėse šalyse. Pastebima bendra pasaulinė infliacijos mažėjimo tendencija, taip pat ir besivystančiose šalyse.
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, kuris reiškia „nupūsti“. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Defliacija gali būti kelių rūšių:
1. Tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys.
2. „Piktoji“ monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą.1.1. Infliacijos formos
Infliacija gali būti kelių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė (pasireiškianti atskirose šalyse) ir pasaulinė (apimanti visas šias šalis ar šalių grupes).

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira (pasireiškia kainų kilimu ir „matoma“ išorėje. Jos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai) ir paslėpta (atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Taip pat paslėpta infliacija pasireiškia, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas nustatant viršutines jo kilimų ribas.)

Pagal infliacijos mastą išskiriama šliaužiančioji (tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Tai slenkančioji, lėtoji, saikingoji infliacija. Ji trunka ilgai, ta

ačiau tempai nėra dideli. Ši infliacija gali siekti 3-7 % per metus, o dabartiniu metu 1-3 %. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.), šuoliuojančioji (tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti. Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali pasiekti 25-30 % per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos įvertinus infliacijos lygį ar siejamos su tvirta valiuta.) ar hiperinfliacija (infliacija pasižyminti ypač dideliais tempais. Pagal Filipą Kagano (Philip Cagan) apibūdinimą, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 % per mėnesį. Tuo tarpu metiniai jos tempai siekia 13000 %! Per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Hiperinfliacijos priežastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas.
Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922-1923 m. galima apibūdinti tokiais pavyzdžiais: fermeris, 1919 m. pardavęs žemės sklypą už 80 000 markių, po kelerių metų už tuos pinigus galėjo nusipirkti tik vilnonį megztinį, o restorano lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau, negu pažymėta valgiaraštyje (kainos žaibiškai pakildavo). ).1.2. Infliacijos matavimo būdai
Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.

Infliacijos tempams (IR) įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką.

Tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotojų kainų indeksas – CPI (jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir
r paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai).

Naudojamas ir BVP defliatorius (jis parodo, kad kinta visų šalies prekių ir paslaugų kainos. BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP).

Infliacijos tempai įvertinami ir kitais būdais. Vienas jų – infliacijos tempų nustatymas, siejant pinigų pasiūlos, paklausos ir kainų kilimo tempus. Tuo atveju tempas

čia – nominaliosios pinigų pasiūlos pokytis, %;

– realiosios pinigų paklausos pokytis, %;
P – bendrasis kainų lygis
IR – infliacijos tempai, %.

Infliacijos laipsniui įvertinti dar gali būti naudojama ir „taisyklė 70“. Ja remiantis apskaičiuojamas laikas, per kurį kainos padvigubėja. „Taisyklės 70“ esmė tokia: skaičius 70 dalijamas iš metinio infliacijos prieaugio tempo, išreikšto procentais. Vadinasi, jei kainos kasmet padidėja 10 %, tai jos padvigubės per septynerius metus (70:10=7), jei jos kasmet kyla, pavyzdžiui, 5 %, tai padvigubės per keturiolika metų (70:5=14).2. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS
Infliacijos priežasčių nustatymas – sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys.

Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
1. Paklausos, arba vartotojų, infliacija (bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija).
2. Kaštų infliacija (bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija).
Infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas (AD) ir bendrosios pasiūlos sumažėjimas (AD).2.1. Bendrosios paklausos sukelta infliacija
Didėjant bendrajai paklausai, didėja ir realioji gamybos apimtis bei kainos. Kol gamybinių išteklių pakanka, gamybą galima išplėsti, nedidinant kainų. Taip gali būti, kai turima pakankamai kapitalo, yra laisvos darbo jėgos.

Kainos kyla tuomet, kai bendroji paklausa padidėja, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu t.y. pasiekus potencialųjį nacionalinio produkto lygį Yp. Padidėjusią paklausą galima patenkinti tik kylant kainoms tuomet, kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas ir panaudojami visi kiti gamybiniai ištekliai.

Bendroji paklausa (BP) gali keistis keičiantis jos sudedamosioms dalims – vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms ir grynajam eksportui. BP didėja naudojant skatinančiąsias – fiskalinę ir monetarinę – politikas.

Paklausos infliacijos grafikas:

AS – trumpo laikotarpio paklausos kreivė
P – kaina
Y – produkcija

Jei bendrosios paklausos padidėjimas yra ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas, tuomet realioji gamybos apimtis tuo laikotarpiu bus palaikoma aukščiau potencialiojo lygio, o kainų lygis visą laiką kils.

Paklausos padidėjimo sukeltos infliacijos grafikas:

Ekonominė sistema juda trajektorija, kurią žymi į viršų kylanti rodyklė. Tai reškia, kad, pastoviai didėjant bendrajai paklausai, realiąją gamybos apimtį galima padidinti aukščiau potencialiosios (YE>YP) tik nuolatos kylant kainų lygiui.

Pagrindinės priežastys, kurios sukelia infliaciją yra šios:
1. šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės,
2. deficitiniai valstybių biudžetai,
3. noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.2.1.1. Pinigų pasiūlos ypatybės
Bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija pirmiausia susijusi su pinigų apyvartos ypatybėmis, jos „šaknys“ glūdi pinigų sferoje. M. Fridmenas yra pabrėžęs, kad visa infliacija visur ir visada yra pinigų sferos reiškinys.

Šiuolaikiniai pinigai neturi savo vertės, o tai sudaro geras sąlygas didinti jų kiekį. Dabartinė pinigų sistema nebeturi kriterijaus, leidžiančio nustatyti koks pinigų kiekis yra būtinas ir koks perteklinis (anksčiau toks kriterijus buvo taurieji metalai). Be to, šiuolaikinių pinigų spausdinimo neriboja jokios fizinės galimybės, ir jų kiekis gali didėti nevaržomai. Gamybos apimties didinimą, kaip žinoma, riboja objektyvios sąlygos. Infliacijos požymiai atsiranda tuomet, kai pinigų gausėja nepalyginamai greičiau negu produkcijos. Todėl paklausos infliacijos esmė kartais apibūdinama vienu sakiniu – pernelyg daug pinigų vejasi per mažą kiekį prekių.

Pagrindinė tos teorijos propaguojama lygybė yra:

čia M – pinigų pasiūla;

V – piniginio vieneto apyvartos greitis (kartais);

P – vidutinė prekės vieneto kaina;

Q – sandėrių skaičius arba bendrojo produkto kiekis.
Tuomet:

Padidėjus pinigų pasiūlai, pakyla ir kainų lygis. Jeigu, keičiantis pinigų kiekiui kinta ir pinigų apyvartos greitis, tuomet pinigų pasiūlos poveikis infliacijai gali sustiprėti ar susilpnėti.

Mus domina ne absoliutus kainų lygis, o kainų lygio pasikeitimas, arba infliacijos tempas. Remiantis kiekybine pinigų teorija, jis gali būti išreikštas funkcija:
P = f(m, v, y).

Raidės p, m, v ir y reiškia santykinį atitinkamų dydžių (P, M, V ir Y) kitimą, išreikštą procentais. Tuomet infliacijos tempas yra lygus pinigų pasiūlos didėjimo tempų ir pinigų apyvartos didėjimo tempų sumai, atmetus realiojo BVP tempus.

Norint pasiekti nulinį infliacijos lygį, pinigų pasiūla neturi didėti greičiau negu realusis BVP.

Jeigu realioji gamybos apimtis nesikeistų (y = 0), tuomet infliacijos tempai būtų lygūs pinigų pasiūlos didėjimo tempui, t.y. p = m, kai y = 0.

Nagrinėjant pinigų kiekio ir infliacijos lygio sąveiką pažymėtina, kad galimi du atvejai. Pirma, pinigų pasiūlos didėjimo tempai gali viršyti kainų lygio kilimo tempus; antra, kainų kilimo tempai gali aplenkti pinigų pasiūlos didėjimo tempus. Pastaroji tendencija pasireiškia tuomet, kai infliacijos tempai ypač dideli, pavyzdžiui, esant hiperinfliacijai.

Apibendrinus, galima padaryti išvadą, kad infliacijos dinamiką pirmiausia lemia pinigų pasiūlos prieaugio tempai.2.1.2. Valstybės biudžeto deficitas ir infliacija
Pagrindiniai deficitinio biudžeto šaltiniai yra šie: paskolos iš privataus sektoriaus šalies viduje (leidžiant vertybinius popierius), paskolos iš užsienio, valiutos atsargų panaudojimas ir paskolos iš centrinio šalies banko (o tai reiškia naujų pinigų leidimą). Leidžiant vertybinius popierius, pavyzdžiui, obligacijas, vyriausybės išlaidos suskyla į dvi dalis, t.y. į įprastas išlaidas prekėms ir paslaugoms pirkti ir dalį, skirtą obligacijų palūkanoms išmokėti. Dėl to padidėja ne tik valstybės pajamos, bet ir išlaidos. Papildomas pinigų leidimas taip pat yra valstybės skola (centriniam bankui), tik už ją nereikia mokėti palūkanų.

Jeigu deficitiniai biudžetai formuojami ilgą laiką, tuomet gali būti vis sunkiau skolintis ir šalies viduje, ir užsienyje. Gali trūkti rinkų, kuriose vyriausybė galėtų parduoti vertybinius popierius: nėra kam ir kur jų parduoti, nes pradedama nebetikėti valstybės sugebėjimu juos išpirkti, t.y. skolą grąžinti. Be to, silpnesnės šalys dažnai būna išnaudojusios ir valiutos atsargas. Silpnos šalys apskritai turi mažas finansavimo šaltinių pasirinkimo galimybes. Dėl tam tikrų priežasčių labai svarbiu (o kartais ir vieninteliu) deficitinio biudžeto šaltiniu tampa papildoma pinigų emisija. Taigi vyriausybės, padidėjus išlaidoms arba esant nepakankamoms mokesčių įplaukoms gali sukelti infliaciją, didindamos pinigų pasiūlą.2.1.3. Infliacinis mokestis ir senjoražas
Kyla klausimas, kodėl negalima didinti mokesčių ir sumažinti biudžeto deficito? Pirmiausia, mokesčius padidinti sunku – reikia turėti daugumą parlamente. Antra, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas. Trečia, yra šalių, kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų, silpnų vyriausybių (šalyje daug politinių partijų). Be to, gali būti stiprios ilgalaikės mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos.

Papildomas pinigų išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinio mokesčio įvedimas – tai piniginio kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos.

čia: IT – infliacijos mokestis;

p – kainų lygio;

P – bendrasis kainų lygis;

H – pinigų pagrindas, arba didelės perkamosios galios pinigai.

Infliacinį mokestį pirmiausia moka visi, kas turi grynųjų pinigų. Kylant kainoms, jų realioji vertė krinta.

Infliacinį mokestį galima pavadinti grynųjų pinigų mokesčiu.

Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, jis gali būti traktuojamas kaip valstybės pajamos. Tai vadinamas senjoražas (reiškia dvarininko, valdovo teisę).

Senjoražas – tai pajamos, kurias gauna valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus, tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų.

Senjoražas gali būti išreikštas pinigų, išleistų į apyvartą tam tikru metu, perkamąja galia.
Pasiekus labai aukštą infliacijos lygį, pinigus stengiamasi išleisti kuo greičiau, nes jų perkamoji galia labai greitai kinta.2.2. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija
Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia, tai veiksniai didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Pinigai infliacijos procese gali atlikti svarbų aktyvų arba pasyvų vaidmenį.

Paprasčiausia pasiūlos infliacija:

E(0) – ilgalaikė pusiausvyra;
E(1) – nauja trumpalaikė pusiausvyra;
Realiosios gamybos apimties sumažėjimas nuo Y(P) iki Y(EI).

Tokia ekonomikos būsena, kai realioji gamybos apimtis sumažėja, o kainų lygis kyla, vadinama stagfliacija. Tai gamybos nuosmukio ir kainų kilimo derinys.

Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra šios:
1. Staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
2. Šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės.
3. Infliacijos lūkesčiai.2.2.1. Pasiūlos sutrikimai ir infliacija
Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasikeitimų, šuolių, dažnai vadinamų „šokais“.

Tuo atveju gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Veiksniai gali būti ekonominio pobūdžio, tačiau išoriniai tam tikros šalies atžvilgiu (importo prekių kainų kilimas) arba apskritai ne ekonomikos sferos (nepalankios gamtos sąlygos).

Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Trumpalaikius sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Pavyzdžiui, dėl nepalankių oro sąlygų sumažėja derlingumas žemės ūkyje, smunka gamybos apimtis, padidėja gamybos kaštai. Trumpalaikiai „šokai“ tęsiasi vienerius ar dvejus metus. Skausmingesnius pažeidimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius sukelia epidemijos.

Trumpalaikis pasiūlos „šokas“:

1 – kainos pradeda kilti, todėl infliacijos tempas didėja;
2 – kainų lygis tampa pastovus P = const., todėl infliacijos tempas prilygsta nuliui;
3 – kainos pradeda mažėti, infliacijos tempas pradeda mažėti, infliacijos tempas tampa mažesnis;
4 – kainos ir infliacijos tempas grįžta į pradinį lygį.

Ilgai trunkančius pasiūlos šokus galis sukelti žaliavų ir energijos kainų kilimas.

Ilgalaikis pasiūlos šokas:

1 – kainų lygis kyla, didėja ir infliacijos tempas;
2 – kainų lygis išlieka nepakitęs. Jei P=const., tuomet tolesnis infliacijos tempas nebesikeičia, t.y.

p=0.

Pasiūlos šokai gali būti ne tik žalingi, bet ir naudingi, teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos šoko pavyzdys yra ir naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje: jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos.2.2.2. Darbo užmokestis ir kaštų infliacija
Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas. Tai labiausiai linkęs keistis kaštų elementas. Nominalaus darbo užmokesčio kilimas gali būti traktuojamas kaip pasiūlos šoko veiksnys. Darbo užmokesčio pakilimas gali būti vidinė reakcija į kitus ekonominius ir politinius reiškinius. Padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Darbo užmokesčio lygis, paprastai nustatomas darbo sutartyse. Darbo užmokesčio pokyčius lemia ankstesnio laikotarpio darbo užmokesčio kilimo tempai, praėjusiojo ir būsimojo laikotarpio infliacijos tempai. Kai infliacijos tempai spartūs, nominalus darbo užmokestis dažnai tiesiog „pririšamas“ prie praeito laikotarpio infliacijos tempų, į darbo sutartis įtraukant specialų straipsnį apie indeksavimą.
Galima būtų tvirtinti, kad kainų kilimo tempas kartais gali būti lygus darbo užmokesčio kilimo tempams. Tuomet galioja ši lygybė:
P = w
čia p – kainų kitimo tempai;

w – darbo užmokesčio didėjimo tempai.2.2.3. Infliacijos lūkesčiai
Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Lūkesčiai įvertinami, formuojant darbo užmokestį.

Kyla klausimas, kaipgi formuojami įvairiausių subjektų lūkesčiai? Šiuo požiūriu išskiriamos adaptuotų, prisitaikančiųjų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos.

Remiantis adaptuotų lūkesčių teorija, subjektai būsimąjį infliacijos lygį prognozuoja, remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tuo atveju infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Jis turi būdingą infliacijos „perkėlimo“ iš praeities į ateitį mechanizmą. Infliacinė inercija suprantama taip: jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ir ateityje jos kils taip pat sparčiai.

Tai reiškia, kad numatomas infliacijos tempas yra lygus dabartiniam faktiškam infliacijos lygiui. Lūkesčių formavimas nėra idealu. Tai ypač išryškėja tuomet, kai infliacijos tempai labai dideli. Tuomet infliacija yra nepastovi, jos tempai kasmet (arba dažniau) keičiasi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius.

Racionaliųjų lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jei stebi dabartinę valstybės ekonominę politiką ir, remdamiesi visa įmanoma informacija, stengiasi nuspėti, įvertinti tai, kokia ji bus ateityje, kaip ji veiks ekonominius procesus. 3. INFLIACIJOS PASEKMĖS
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A.Okunas, apibrėždamas “skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M.Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.

Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.

Egzistuojant infliacijai aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos. Vadinasi, infliacijos pasekmės taip pat ir su ja susiję nuostoliai nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.
Pinigų perkamoji galia kinta; kainos didėja. Infliacijos pasekmės priklauso nuo to kokie yra jos tempai ir nuo to ar ji laukiama, ar netikėta. Nustatyta, kad nedideli (2-3% per metus) tempai netgi naudingi. Kritinė riba 4,7% į metus, jai esant viskas gerai. Viršijus ją, ekonomika dar kyla, bet jos tempai pradeda lėtėti: 49% infliacijos tempai – ekonomika nustoja kilti, o viršijus ją, pradeda smukti. Jei infliacija yra laukiama tai visi ūkio objektai gali prie to prisitaikyti taigi tokiu atveju nuostoliai būna mažesni.
Infliacijos pasekmės:
1. Tiesioginiai infliacijos kaštai.
a) kaštai, susiję su pinigų operacijomis. Kai infliacijos tempai aukšti, pinigų gyventojų rankose daugėja todėl gaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant.
b) kaštai susiję su perkainavimu, etikečių, katalogų perspausdinimu. Ypač dideli kaštai susidaro keičiant prekiavimo automato įtaisus.
c) atsiranda papildomi kaštai peržiūrint ar sudarant naujus sandėrius.
2. Infliacija sukelia ekonomines disproporcijas. Kainos įvairiose šakose kyla nevienodai, todėl kapitalas persilieja iš vienų šakų į kitas. Susiformuoja spekuliacinė prekyba.
3. Sutrinka pinigų ir kredito sistemos funkcionavimas.
4. Infliacija yra pajamų ir turto perskirstymo priemonė. Iš jos laimi turto (ypač nekilnojamojo) savininkai. Pralaimi tie, kurie gauna fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas.
5. Kinta gyventojų realiųjų pajamų kiekis t.y. jos auga. Padidėja mokamų mokesčių suma.
6. Dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis pragyvenimo lygis.
Infliacija labiausiai kenkia žmonėms gaunantiems fiksuotas pajamas. Žmonės, gaunantys nefiksuotas pajamas iš infliacijos gali ir laimėti. Infliacija gali padaryti nuostolių santaupų turėtojams. Infliacija taip pat paskirsto pajamas tarp debitorių ir kreditorių. Nenumatyta infliacija duoda naudą debitoriams. Siekiant, kad abi pusės nenukentėtų, bandoma infliaciją tempą įtraukti į palūkanų normą.
Infliacija yra viena priežasčių, dėl kurios įmonių finansinėje atskaitomybėje pateikti veiklos duomenys neatspindi realios finansinės padėties ir klaidina šių ataskaitų vidinius bei išorinius vartotojus. Skirtingų laikotarpių apskaitos duomenys išreiškiami nevienodos vertės matavimo vienetais, t.y. nevienodos perkamosios galios pinigais. Todėl finansiniai koeficientai ir kiti rodikliai, pagal kuriuos vertinama įmonės veikla nebus teisingi.
Pažymėtina, kad infliacija nevienodai veikia įmonių pinigines atsiskaitomąsias operacijas. Pavyzdžiui, nuvertėjus šalies piniginiam vienetui, grynieji pinigai ir debitorinis įsiskolinimas taip pat netenka savo vertės ir įmonė praranda dalį apyvartinio kapitalo. Tačiau kreditus įmonė galės grąžinti mažesnės perkamosios galios pinigais ir turės nauda, jeigu nebuvo numatyta įvertinti grąžinamą kreditą, infliacijos koeficientu arba ši rizika nebuvo įvertinta palūkanų normoje. Pastaruoju atveju nuostolį patirtų bankas arba kitas kredito teikėjas.
Augant infliacijai darosi vis sunkiau už.dirbti pinigus. Kompanijos turi daugiau mokėti už žaliavas, daugiau kainuoja darbo jėga. Reikia mokėti didesnes palūkanas už paskolas. Nors gamintojai gali pakelti prekių ir paslaugų kainas, tačiau jos atsiliks nuo dar aukštesnių kaštų.
Didelė infliacija yra pavojinga ir obligacijoms. Kai infliacija padidėja, palūkanų norma taip pat pakyla – tuomet obligacijos kaina krenta. Labai svarbu pažymėti, kad infliacija padidina bet kokios investicijos riziką. Net taip vadinama 2-3% švelni infliacija iš kiekvieno lito pavagia 2-3 centus kiekvienais metais.
Kainų kilimas reiškia pinigų perkamosios galios mažėjimą, tai yra realiojo darbo užmokesčio kritimą. Kita vertus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai“ atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ignoravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejaukiai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai.
Apibendrinant galima suformuluoti, kokias pasekmes kompanijos veikla patirs dėl infliacijos:
1. Nuo „iliuzinio“ pelno sumos apskaičiuojami ir perduodami valstybės biudžetui dideli bei nepagrįsti pelno mokesčiai. Neturėdama realaus pelno, kompanija neišsaugos savo veiklai reikalingo turto vėlesniems laikotarpiams.
2. Akcininkai reikalauja didelių dividendų.
3. Darbuotojai ir profsąjungos, reikalauja mokėti didesnius atlyginimus.
4. Valstybė gali priimti įstatymus, pagal kuriuos gali būti apmokestinamas viršpelnis ir pan.

3.1 Infliacijos mažinimo keliai.

Vyriausybės tikslas paprastai būna toks – pasiekti, kad infliacijos tempai būtų bent jau saikingi. Pasipriešinimas infliacijai gali vykti per visuminės paklausos ir pasiūlos reguliavimą. Tai įgyvendinama fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis – t.y. vyriausybės išlaidomis, apmokestinimo formomis, Centrinio banko operacijomis. Paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mąstą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. Antiinfliacinės priemonės paprastai skirstomos į:
1. Strategines – ilgo laikotarpio:
a) Infliacijos lūkesčių slopinimas. Tai pasiekiama stiprinant rinkos sistemą arba skatinant pasitikėjimą vyriausybe. Svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkesčių slopinimas. Stengiamasi nesukelti baimės, kad pakils kainos ar mokesčiai. Tai daroma stiprinant rinką. Vyriausybė remia tas firmas, kuriose kainos ir darbo užmokestis auga lėtai. Nesėkmės metu mažiau jaučiami padariniai visos ekonomikos mastu.
b) Griežti pinigų kiekio augimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo periodo nacionalinio produkto ir infliacijos tempai.
c) Biudžeto deficito mažinimas didinant valstybės pajamas arba mažinant išlaidas. Geriau yra mažinti išlaidas.
2. Taktines – trumpalaikės:

Infliacijos įtampos sumažinimas didinant pasiūlą nesitikint paklausos išaugimo arba atvirkščiai.

Infliacijos kontrolė susiduria su dilema: infliacijos augimas ar nedarbo augimas. Svarbiausias kovos su infliacija elementas yra tokios valstybinės pajamų politikos paruošimas ir įdiegimas, kuri padėtų sumažinti iki minimumo kompromiso tarp kainų stabilumo ir visiško užimtumo neigiamą efektą.IŠVADOS
• Infliacija – tai prekių bei paslaugų kainų lygio kilimas.
• Išskiriami du infliacijos tipai: šliaužianti ir šuoliuojanti.
• Infliacijos tempai nustatomi vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksu, BVP defliatoriumi, naudojant „taisyklę 70“.
• Infliacijos priežastys – grynųjų pinigų pasiūlos perteklius, vyriausybės išlaidų padidėjimas, ateities nežinomybė bei dirbtinai sukelta padidinta prekių bei paslaugų paklausa.
• Infliacijos pasekmės – turto ir pajamų perskirstymas, nukritęs gyventojų realusis darbo užmokestis, pinigai deramai neatlieka vertės mato funkcijos, prekių ir paslaugų perkainojimas, paveikta mokesčių sistema.
• Nedidelis infliacijos tempas teigiamai veikia ekonomikos aktyvumą, nes nežymus kainų didėjimas nuteikia verslininkus optimistiškai.
• Didelis infliacijos tempas neigiamai veikia ekonomiką. Todėl vyriausybė iždo bei pinigų politika siekia pažaboti infliaciją, kontroliuoti jos eigą.

Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų.LITERATŪRA
1. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika.- Kaunas: Litteral Universitatis, 1994.- 417 p.- ISBN 9986-475-02-3.
2. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas, Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 1997.
3. Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija – Vilnius: Mokslas, 1978.
4. Kauno Technologijos Universitetas – MAKROEKONOMIKA, Kaunas, 2001, ISBN 9986-13-935-X.
5. Petras Šalčius – Raštai, TEORINĖ EKONOMIKA IR EKONOMINĖS MINTIES ISTORIJA, Vilnius, 1991, ISBN-5-417-00485-5.
6. http:/www.europa.eu.int/eurostat.htm
7. http:/www.undp.lt/HDR/1997/skyrius2/sk2.htm
8. http://www.vtv.lt/content/view/10194/75/.
9. http://lt.wikipedia.org/wiki/Infliacija.

Leave a Comment