Nedaug kas, įkyraus pašnekovo įspraustas į kampą, drįsta pasakyti, kad žmogus kiek pasitrauktų. Šiuolaikiniame pasaulyje asmeninė erdvė tapo labai skylėta.
Ar kada nors teko bendrauti su žmogumi, įsiveržiančiu į jūsų asmeninę erdvę? Nepažįstamasis artinasi, ima už alkūnės, jūs traukiatės, jis vėl artėja. Šis keistas šokis parodo, kad žmogus peržengė nematomą ribą — įsibrovė į asmeninę erdvę. Tai lyg saugus burbulas, kurį kiekvienas turime aplink save. Jis keičia dydį priklausomai nuo situacijos ar žmogaus.
Pernelyg priartėjęs gali pasirodyti įžūlus, keliantis nerimą ar nepadorus. Instinktyviai artimiausius žmones prisileidžiame per metrą ir arčiau, draugus — 1—3 m atstumu, o 4—5 m yra erdvė, kur ir kitų asmenų buvimas nebekelia nemalonaus pojūčio. „Kai prie mūsų prieina per arti, jaučiamės lyg būtume liečiami. O lytėjimas griežtai socialiai reglamentuotas ne tik žmonių visuomenėje, bet ir tarp žemesnių primatų — tai leistina tik artimiausiems patikėtiniams“, — sako daktaras Giedrius Buračas.
Nepaisant to, kai kurie žmonės veržiasi į TV realybės šou, kad būtų stebimi 24 valandas per parą — miegotų, valgytų, praustųsi šalia nepažįstamų žmonių. Ilgainiui jiems pakrinka nervai ir atsiskleidžia blogiausios savybės, nes žmogui asmeninės erdvės nebuvimas — nenatūrali ir kankinanti būsena.
Mobilus šnipas
Žinome, kad kine, teatre, paskaitose dera išjungti telefoną, užtat kitur nesidrovime viešai atvirauti. „Jau važiuoju, tik dar užsuksiu į parduotuvę“, „Tas kvailys mane paliko“, „Sakiau, kad reikėjo dėti į orkaitę“ — viešajame transporte, parduotuvėje, darbe ant tavo galvos byra svetimo gyvenimo nuotrupos.
Anksčiau gatve einantis ir garsiai kalbantis žmogus buvo laikomas kvanktelėjusiu. Dabar rėkauti gatvėje — normalu. Pagal etiketą tinkamas atstumas kalbėti — 3,5—6 metrai nuo arčiausiai esančio žmogaus, tačiau mes imlesni technikos naujovėms nei pagarbai kitam asmeniui. Telefono skambutis taip pat neturėtų būti labai garsus ir rėžiantis ausį kaip „Šokis su kardais“, bet kam tai įdomu?
„TNS Gallup“ tyrimo apie naudojimosi telefonu etiketą duomenimis, lietuvių verslininkai per susitikimus beveik niekada neišjungia telefono, o keturi iš penkių danų verslininkų jį išjungia. Jo neišjungiame ir namie. Mobilusis tarsi mažas šnipas budi prie lovos net tada, kai mylimės ar plūduriuojame vonioje. Kai tavo vaikas vemia, ateina pasiūlymas įsidiegti dar kokią nors funkciją. Jaučiame pareigą budėti, net nutraukti lytinį aktą, kad būtume bet kada pasiekiami. Išjungti sunku, nes tapome priklausomi nuo telefono. „Mobilusis tapo kontrolės ir agresijos įrankiu, — sako psichologas Olegas Lapinas. —
Žmonių santykiuose atsirado nauja kontrolės, pasididžiavimo ir valdymo priemonė. Tai įsiveržimas į svetimą asmeninę erdvę — ji tapo pažeidžiama. Tampi visada prieinamas, net tiems ir tada, kai nenori.“ Pasak psichologo, tas nuolatinio budėjimo režimas „kas, jei paskambins reikalingas žmogus“ išduoda mūsų išnaudotojišką požiūrį į pasaulį ir žmones.
Akvariumas
Užmarštin nukeliavo laikai, kai darbe turėjome savo kabinetą. Tapo įprastos atviros erdvės — didelėje salėje žmonės dirba tarsi bičių avilyje. Ar lengva susikaupti, kai aplink bruzda svetimas gyvenimas: kalba telefonu, garsiai sriubčioja arbatą, plepa ar tvoskia prakaitu. Juk biure ne alaus kamštelius štampuojame. Turi užsiimti dvasios pratimais „Atsiribok, nekreipk dėmesio, negirdėk“. Slopinamas susierzinimas ilgainiui kaupiasi.
Jei esi tvarkinga, o kolega kavos puodelyje nuolat atlieka pelėsių auginimo bandymus, ar tai reiškia, kad turi sumušti jaunąjį biologą? Jei kolegų nepasirinksi, kaip chaose išsaugoti asmeninę erdvę? „Užuot griežus dantį, geriau bendradarbiui kultūringai pasakyti, kas jus trikdo. Paaiškinkite, kokių nepatogumų jums tai sukelia. Nes jis to gali nė nenutuokti. Aiškumas turėtų sumažinti įtampą“, — pataria psichologė Genovaitė Petronienė.
Kodėl biurai tapo panašūs į atvirą gamyklos cechą? Tai vienas iš modernios visuomenės saugiklių — turi būti nuolat matomas. Stikliniai liftai, filmavimo kameromis stebimos darbovietės ir prekybos centrai — tarsi Panoptikonas, kurį kadaise suprojektavo mąstytojas Jeremy Benthamas. Milžiniškas kalėjimas, kur visi vienas kitą stebi ir kontroliuoja: kad mažiau dykinėtų ir daugiau dirbtų, nevogtų ar nepriekabiautų prie kolegų.
Populiarėjant intymios asmens erdvės teorijai, priartėti prie kito žmogaus ar jį liesti darosi pavojinga, nes gali būti apkaltintas seksualiniu priekabiavimu, o draugiškai ant peties uždėtą ranką galima suvokti kaip ne netradicinę orientaciją. Gydytojai vengia likti su paciente be seselės, o studentės laiko egzaminus prie atvirų durų. Nors iš tiesų pavojus netekti asmeninės erdvės yra kur kas didesnis už seksualinio priekabiavimo tikimybę.
Meilė už pinigus
Mažos parduotuvėlės prie namų, kai gali su šlepetėmis nubėgti pieno, išnyko. Dabar žmonės ne perka, o pasipuošę leidžia laisvalaikį „Akropolyje“. Nors ekstrasensai ir teigia, kad ten, kur karaliauja pinigai, yra susidarę prasti biolaukai. Viena močiutė iš provincijos „Gelbėtojų“ prašė įvykdyti paskutinį jos norą — nuvežti į „Akropolį“. O juk anksčiau žmonės veržėsi į Meką ar pas Sai Babą.
Išsaugoti asmeninę erdvę prekybos centre — bergždžias reikalas. Jautiesi it musė, patekusi į voratinklį. Puikiai žinome, kuo baigiasi, kai kokia nors nepasidažiusi, galvos neišsitrinkusi Holivudo žvaigždė, įlindusi į nutįsusį megztinį, nulekia į milžinišką prekybos centrą nusipirkti pieno. Ji iškart atsiduria pašaipos puslapiuose — neva kokia baisuolė ir už ką ji gavo „Oskarą“.
Prekybos centre dailios blondinės bruka skrajutes, siūlo paragauti kumpio, sūrio ar gurkštelėti šlakelį tobulo aliejaus. Jei užkibsi, siūlys pirkti. Bus nepatogu atsisakyti — juk valgei. Jei nenori patekti į tokią padėtį, verčiau neprovokuoti jų prieraišumo — jokiu būdu nesišypsoti, nudelbus akis sprukti priešinga kryptimi, kol neįsikibo į skverną.
Seniai atsisakiau malonumo žvalgytis po parduotuves, jei neketinu pirkti. Nes iškart prišoks įkyri pardavėja ir būtinai paklaus: „Ieškote ko nors konkretaus? Gal galiu padėti?“ Telieka atsiduoti jos valiai arba bėgti. Nors joms prisakyta pernelyg įkyriai neatakuoti pirkėjo, tiesiog stovėti klaustuko poza. Kasininkė, gaunanti varganą atlyginimą, šypsosi pro dantis, jai sunku vaidinti malonią, ir man jos gaila tarsi ištreniruoto ruonio cirke. Ši komercinė meilė labiau panėši į terorą nei į pirkėjo komfortą.
Koks jūsų reikalas?
Asmeninės erdvės samprata priklauso ir nuo skirtingų kultūrinių tradicijų, tarkim, pietiečiai linkę laikytis minimalaus atstumo — kai gali pažvelgti į tavo tonziles. Baikštūs amerikiečiai jaučiasi saugiau per poros metrų atstumą. Turbūt dėl to paties saugumo jie neįsileidžia aplinkinių ne tik į fizinę, bet ir į dvasinę savo erdvę.
Tuo tarpu lietuvių akyse blizga nesveikas susidomėjimas svetimu gyvenimu. Lietuvoje negeranoriškai aptarinėti kitus taip įprasta, kad to net nevadiname kišimusi ne į savo erdvę. Skaičiuoti svetimus pinigus, vyrus ar pralaimėjimus, apibendrinti, moralizuoti nesigilinant į tikrą padėtį — tautinis bruožas.
Vakariečiams įprastą pagarbą ir nesikišimą į kito reikalus dažniausiai vadiname susvetimėjimu. Nelygu kaip pažvelgsi. Amerikiečiui virkavimas ant kito peties suvokiamas kaip išnaudojimas — gal taip norima sutaupyti psichoterapeuto konsultacijai? Dar nesuvokiame sveiko atstumo svarbos — jis teikia laisvės pojūtį. Ne vienas užsienyje gyvenantis lietuvis įvertino laimę ištirpti, pasislėpti minioje, nes ta minia kur kas tolerantiškesnė nei mūsų aplinkiniai.
Norėdami išlikti populiarūs žymūs žmonės žiniasklaidai atvirauja kartais nė patys nenutuokdami, kad pastarosios smalsumas seniai peržengė ribas. Kas verčia šeimos žmones privatumą iškeisti į filmuojamus, fotografuojamus vakarėlius, kurie paskui atsiduria žurnalų puslapiuose? Tai naudinga. Puikiai žinome, kad reikia plėsti kontaktus, jei norime būti sėkmingi. Viešieji ryšiai, nauja religija, pasiglemžia asmeninius interesus.
Privatai ir kosmokratai
Tie, kurie priversti būti nuolat matomi, laisvalaikiu bando kompensuoti asmeninės erdvės trūkumą užsibarikaduodami aukštomis tvoromis. Anksčiau buvusios viešos vaizdingos vietos, kur galėjai išsitiesti žolėje ar išsimaudyti, dabar tapo kažkieno nuosavybe. Savo skandalingoje knygoje „Globalizacijos pasekmės žmogui“ Z.Baumanas rašo, kad gražiausi pasaulio paplūdimiai, salos paversti prestižinėmis vietomis ir nebepriklauso vietos gyventojams.
Prabangūs viešbučių kompleksai virto atskiromis respublikomis. Nepaisant žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės pastangų, privatūs namai dygsta nacionaliniuose ir miesto parkuose, išperkamos gražiausios ežerų pakrantės. Pasak Z.Baumano, saujelė žmonių kuria savo asmeninę erdvę kitų erdvės sąskaita. Privačių teritorijų tvoros saugo nuo pašalinių, mažiau pasiturinčių gyventojų sluoksnių, keliančių grėsmę elito status quo.
Kitaip elgiasi pasaulyje vis labiau plintantys kosmokratai — globalizacijos vaikai, naujasis elitas. Kosmokratas stengiasi nedemonstruoti jokio asmeniškumo ar savos kultūros požymių. Jie studijuoja Kembridže, po kelerius metus dirba vis kitoje šalyje. Jų drabužiai pažymėti tais pačiais logotipais — tarsi būtų klonuoti. Jų namai — viešbučiai, restoranai. Jų romanai trumpalaikiai. Paprastai jie susipažįsta lėktuve, per verslo pietus, bendrauja elektroniniu paštu. Jie ilgai nekuria šeimos, nes tai pernelyg sunku suderinti su tokiu gyvenimo būdu. O jei ir sukuria, vaikai neturi tokios stabilumo iliuzijos kaip nuosavo namo erdvė.
Bet gal taip ir geriau? Tegul pratinasi. Kiekvieną mėnesį pasaulyje žmonių padaugėja maždaug 6 mln., ilgainiui čia taps taip ankšta, kad asmeninė erdvė virs prabanga.
