Šie neromantiški, perdėm biologiniai faktai sako, jog, norime to ar nenorime, vis vien reaguojame į kitos lyties žmogų. Kartais tai būna bendradarbis ar bendradarbė. Jeigu kurioje nors Lietuvos firmoje įsidarbintų Arnoldas Schwarzeneggeris, galima neabejoti, kad ten dirbančios merginos ir moterys į darbą ateitų anksčiau, skirtų daugiau dėmesio savo išvaizdai ir būtų energingesnės. Tai teigiamai paveiktų jų darbo rezultatus. Jų vadovas, o ir pačios moterys, būtų patenkintos. Suprantama, tarp jų galėtų atsirasti viena dvi, kurios beviltiškai įsimylėtų naująjį bendradarbį ir išvis nieko nebesugebėtų dirbti. Šią problemą galėtų išspręsti psichologas.
Kadangi priprantama ir prie stipriausių įspūdžių, po kelerių metų įžymiuoju kultūristu ir aktoriumi būtų domimasi daug mažiau. Bet visgi jo buvimas dar teigiamai veiktų moteriškąją bendriją, kliudytų tuščioms apkalboms ir beprasmėms intrigoms. Praėjus dar kuriam laikui, moterys, nekreipdamos dėmesio į seniau buvusį dėmesio centre gražuolį, kuris taptų joms tik nebeaiškios lyties bendradarbiu, jo nesivaržydamos aptarinėtų intymesnes savo gyvenimo detales. Kadangi plepalai gaišina brangų darbo laiką, vadovybei tokie pokyčiai nepatiktų.
Norėdamas to išvengti, sumanus vadybininkas stengiasi, kad jo vadovaujamoje grupėje dirbtų ir vyrai, ir moterys. Tam, kad kuri nors lytis neprimestų visai organizacijai savo privalumų ir trūkumų, pageidautina, jog vyrų ir moterų santykis būtų 1:1. Neretai tokio santykio palaikyti nepavyksta. Didesnių sunkumų nekils, jei santykis bus 1:3. Santykiui toliau blogėjant, teks daugiau dėmesio skirti menkiems, bet galintiems tapti reikšmingais, konfliktams tarp bendradarbių nagrinėti, geriantiems vyrams drausminti ir skriaudžiamoms šeimoje moterims guosti. Taigi mažiau laiko liks darbui. Paradoksas, bet šiek tiek užuominų apie seksą darbe daro gyvenimą spalvingesnį ir įdomesnį, padeda darbui, o ne seksui.