Kodėl kartais nelengva suprasti ar myli, ar nekenti, ar pavydi, ar pasitiki?

Mes gana tiksliai paaiškiname jausmą, kylantį po vienokio ar kitokio poelgio. Bet meilę ir pavydą (gal dėl to, jog šie jausmai neturi ilgos istorijos) nuolat painiojame. Vyras netikėtai aplanko savo draugę – ar jis bando ją kontroliuoti, užklupti su kitu, o gal pasijuto labai vienišas ir norėjo pabūti su artimu žmogumi? Moteris sako, kad negalėjusi užmigti, nes galvojo apie savo draugą – ar tai buvo malonios svajonės apie bendrą ateitį, ar kankinantys vaizdai apie jo nuotykius? Vaikinas nuoširdžiai do omisi buvusiais savo draugės meilės nuotykiais. Ji mano, kad sutiko itin atsidavusį ir tolerantišką žmogų. Jis mano, kad jų santykiai neturi ateities, o atvirumas jam padės geriau suprasti moteris bei suteiks pikantiškumo jų ryšiui.

Tokie neatitikimai dažniausiai slepia kitos lyties poelgių ir jausmų nesupratimą. O kai žmonės nesupranta nei savęs, nei kitų, kai yra sutrikę, ima elgtis stebėtinai vienodai ir neprotingai. Vyras, kuris mano, jog visur ir visada turi būti pats šauniausias, negali pripažinti, jog jo draugė/mylimoji/žmona pasirinko kitą, todėl gėdijasi ap pie tai kalbėti. Nuo tylėjimo jam dar blogiau. Tada jis bando nubausti save, ją arba visą pasaulį. Moteris nuolat pasakoja apie apgaviką ir kartais išsikalbėjus jai palengvėja. Bet gana dažnai ji nevykusiai pasirenka klausytojus, kurie nesuprasdami, jog jai visų pirma re

eikia suvokti savo jausmus, o tik po to priimti kokį nors sprendimą, siūlo viena iš dviejų — atleisti arba išsiskirti. Abu pasirinkimai vienodai geri ir blogi, tačiau guosdamasi ir kartodama svetimus argumentus moteris neretai įkalba save tam, ko vėliau gailisi.

Ir vyrams, ir moterims kyla mintis atsilyginti neištikimajam (-ai) tuo pačiu. „Keršto” rezultatai gana menki. Gal vienam ar vienai iš šimto ir pasiseka sutikti įstabų žmogų, su kuriuo bemat pamiršta buvusią meilę. Likusieji patiria nedaug malonumo, nes jų nuotykyje dalyvauja ir nematomas trečiasis, kurį (-ią) „kerštas” turi įskaudinti. Suprantama, tokie santykiai didelio džiaugsmo nesuteiks.

Norėčiau papasakoti atvejį iš konsultacinio darbo praktikos. Į psichologą kreipėsi Henrikas. Retai kada paramos ir patarimo ieško žmonės, neturintys priekaištų sutuoktiniams, bet šis buvo vienas iš nedaugelio. Jis buvo patenkintas ir r drauge nepatenkintas šeimyniniu gyvenimu. Patenkintas, nes gerai sutarė su žmona, buvo mylimas ir vertinamas. Nepatenkintas, nes ir po ketverių santuokos metų vis dar galvojo, o kas ypač blogai — įsivaizdavo — tuos vyriškius, su kuriais žmona bendravo iki jiems susipažįstant. Išvargintas tokių minčių ir vaizdinių, jis pasirinko tikrai prastą būdą įveikti pavydą. Dažnai keliaudamas verslo reikalais ieškojo seksualinių nuotykių ir nesunkiai jų rasdavo. Bet toks „vaistas” nuo pavydo neišgydė, nes, kaip pareiškė Henrikas, jeigu tos ištekėjusios moterys taip lengvai apgaudinėja vyrus, ta

aria meilės žodžius, panašiai elgiasi lovoje, tai ir jo žmona gali tą patį padaryti, o jei dabar ir nedaro, tai anksčiau tikrai tai darė su kitais. Taigi bandydamas „užmiršti” nebūtas žmonos nuodėmes, Henrikas tarsi programavo savo jausmus, mintis ir vaizduotę atsiliepti į jo paties sukurtą žmonos buvusių (būsimų?) „meilės nuotykių” paveikslą. Šiam vyrui pasisekė, nes yra psichologinės paramos metodai, leidžiantys tokį mėgėjišką savęs programavimą ištaisyti.

Veikiausiai nemažai žmonių, sukūrusių sau panašią situaciją, joje ir lieka.