“Tu atsakingas ne tik už tai, ką pasakai, bet ir už tai, ko nepasakai.“ (M. Luther)
Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai.
Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t.
Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas“) netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti.
Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai. Kas tuomet atsitinka? Galime susipykti su draugais ar šeimos nariais, privelti klaidų darbe, nepasiekti savo tikslų, įgyti nevykėlio statusą ar tiesiog tapti žmogumi, su kuriuo nesinori bendrauti.
Ne visada pavyksta susikalbėti
Ypač svarbu vienam kitą teisingai suprasti atliekant darbus, nuo kurių priklauso kitų žmonių saugumas ar net gyvybė.
Kartą mačiau tokį filmą, kurio siužeto pagrįstas dviejų technikų nesusikalbėjimu. Jų darbas buvo apskaičiuoti, kiek degalų reikia pripildyti lėktuvo kuro baką. Vienas iš jų skaičiavo europietiškaisiais litrais, kitas – angliškaisiais galonais. Rezultatas –lėktuvui nuskridus pusę kelio baigėsi degalai. Filmo titruose buvo parašyta, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais.
Todėl ten, kur reikalinga ypač didelė atsakomybė, pokalbiai yra standartizuojami, paruošiami klausimai ir atsakymai, griežtai laikomasi procedūrų.
Paprastame gyvenime to nebūna. Norėdami bendrauti kokybiškai ir būti suprasti stengiamės pasirinkti tinkamą bendravimo būdą. Kartais reikia pranešti informaciją raštu, kartais – tik žodžiu. Stebime aplinką. Nekalbame su savo vadovu apie atlyginimo pakėlimą koridoriuje, kuriame šmižinėja kiti kolegos. Nesiaiškiname savo asmeninių santykių triukšmingoje, nejaukioje aplinkoje, kai trukdo telefonų skambučiai, kur dirba kiti žmonės.
Svarbu mokėti klausyti
Vienas iš didžiausių bendravimo barjerų – nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti. Daugelis žmonių, kuriuos teko priimti į darbą, dažnai kaip privalumą nurodydavo komunikabilumą. Deja, nė vienas nepasigyrė, kad moka klausyti.
Sunku klausyti, jei kito žmogaus kalba yra tik laikas, per kurį gali apmastyti savo atsakymą. Sunku priimti kito žmogaus požiūrį, suprasti patirties ir nuostatų skirtumus. Tačiau viso to galima išmokti. Geriausias pagalbininkas – grįžtamasis ryšys. Paklauskime, kaip tą patį dalyką suprato ar girdėjo kitas žmogus. Geriausia klausti atvirais klausimais, t. y. tokiais, į kuriuos neatsakysi „taip“ arba „ne“. Jei klausite „ar supratai?“, dažniausiai išgirsite „taip“.
Jei klausite „ką supratai?“, išgirsite daug įdomių dalykų. Kartą susirinkimo metu dešimties žmonių paprašiau užsirašyti vieną skaičių, kurį mums buvo svarbu atsiminti. Tai buvo „14“. Netyčia žvilgtelėjusi į darbuotojų užrašus pamačiau, kad vienas užsirašė „15“. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad aš pasakiau „15“ ir nė minutės neabejojo savo teisumu. Jei šalia nebūtų buvę kitų devynių žmonių, kurie patvirtino mano žodžius, būčiau patikėjusi, kad neteisingai pasakiau. Tai buvo gera ir kartu linksma pamoka. Dabar dažnai po pokalbio paklausiu: „ką girdėjai?“, „kaip supratai?“, o ne: „ar girdėjai?“, „ar supratai?“.
