Profesorius Jonas Valantinas, Vilniaus universiteto Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro direktorius, sako, kad kepenis hepatitas C pažeidžia per dešimt-dvidešimt metų. Todėl tarp hepatologų pacientų vis dar yra plazmos donorų ir iki 1994 metų, kada hepatitas C pradėtas nustatinėti, operuotų žmonių. Tačiau vis dažniau hepatologai šį virusą diagnozuoja narkomanams.
– Kaip Lietuvoje gastroenterologai ir infektologai pasidalija, kam gydyti sergančiuosius hepatitu C – per pusę?
– Užtenka ligonių ir vieniems, ir kitiems. Kai kuriose šalyse hepatitą C gydo tik gastroenterologai, nes kokia čia infekcija? Ligoniai nėra nei visuomenei pavojingi, nei ką. Bet yra šalių, tokių kaip Rusija, kur infektologai yra labai agresyvūs ir hepatitus gydo tik jie. Įvairių tradicijų esama ir Baltijos respublikose – kaip antai, Latvijoje hepatitą daugiau gydo infektologai. Negalima pamiršti, kad sergantieji C hepatitu, labai dažnai serga ir kepenų ciroze. Ir čia jau tikrai gastroenterologai ir hepatologai gali jiems daugiau padėti. Mes turime ir transplantuotų ligonių, užsikrėtusių hepatito C virusu, todėl tokius ligonius gydome iki transplantacijos ir stebime po jos.
– Prieš keletą metų skelbta statistika, kad daugiau nei 3 procentai Lietuvos chirurgų yra užkrėsti. Netgi Santariškių klinikų direktorius infrastruktūrai Vaclovas Jurkuvėnas yra prisipažinęs, kad teikdamas skubią pagalbą užsikrėtė hepatitu C.
– Mes jį pagydėm. Yra priimti susitarimai, kad jei jau chirurgas netyčia įsipjovė skalpeliu, įsidūrė, susižeidė, jam iš karto turi būti atliekami tyrimai, jie kartojami praėjus mėnesiui, dar trims mėnesiams. Tokius įvykius seka Infekcijų kontrolės skyrius ligoninėje. Bet tokių incidentų pasitaiko. Gydytojai, medicinos personalas tebepriklauso padidėjusios rizikos grupei.
– Sergantieji kepenų ligomis piktinasi modernaus gydymo – pegiliuoto interferono ir ribavirino- skyrimo kriterijais. Neva, jis skiriamas ligoniams, turintiems pirmąjį genotipą, o jų prognozės – blogiausios.
– Genotipas yra viruso potipis, kuris apsprendžia atsaką gydymui. Kaip žinia, Lietuvoje yra paplitęs pirmas, antras ir trečias hepatito C genotipai, ketvirtojo Lietuvoje išvis nėra – juo sergama Egipte. Be jokių abejonių, pegiliuotą interferoną skiriame pirmuoju genotipu sergantiems, o norint paskirti sergantiems antru, trečiuoju genotipu, reikia konsiliumo išvados. Bet kol kas mūsų finansiniai ištekliai leidžia ir šiems ligoniams paskirti pegiliuotus interferonus. Tuos ligonius, kuriuos lengviausia gydyti, pirmiausia ir reikia pagydyti. Kol ligoniui skirtumas – jam cirozė nuo pirmo ar nuo trečio genotipo susiformuos?
– Maždaug prieš penkerius metus kaip tik interviu “Lietuvos sveikatai” Jūs labai supykdėte transfuziologus, pareiškę, kad daug kraujo donorų iki 1993 metų buvo užkrėsti hepatitu C.
– Dabar visas kraujas yra nustatinėjimas tikrinant patį virusą kraujyje. Kelių ligonių kraujas supilamas į vieną mėgintuvėlį ir tuomet tikrinamas virusas.Tai yra brangu, bet laiks nuo laiko taip kraują pilant į vieną ir tiriant, virusas “prašoka”. Transfuziologai kovoja, kad kiekvienam kraujo donorui virusas C būtų nustatinėjimas individualiai. Mes kartu su transfuziologais bendradarbiaujame ir prašome, kad ligonių kasos kompensuotų šį tyrimą ir kraujo perpylimai būtų visiškai saugūs. Taip, kad jokio konflikto nebėra – yra bendradarbiavimas.
– Ar dabar tarp Jūsų ligonių vis dar yra buvusių donorų?
– Iš tiesų gana daug. Liga todėl ir vadinama nebyliuoju žudiku, kad kepenyse nėra skausmo receptorių. Kai kepenys pažeistos nežymiai, tik iš kraujo tyrimų galime pastebėti, kad yra pakitimų. Kai prasideda komplikacijos ir ligonis pajunta simptomus, liga būna toli pažengusi. Kepenis pažeisti reikia dešimties-dvidešimties metų. Todėl ligonių, sergančių sunkia hepatito C forma vis dar atsiranda.
Bet yra ir kita problema – vis daugiau hepatito C aptinkame narkomanams. Ir dabar gydome vieną panelytę, o ką darysi? Išlieka galimybė užsikrėsti ir darantis tatuiruotę ne pas profesionalą, tačiau hepatito C perdavimo keliai yra tik per kraują – lytiniu keliu užsikrečiama labai retai. Maža rizika atsiranda nebent ilgus metus šeimoje gyvenant su infekuotuoju.
Tarp mūsų ligonių – tie, kuriems atliktos operacijos prieš 1993 metus, kai dar virusas nebuvo nustatinėjimas, kraujo plazmos donorai. Bet hepatitas C daugiausiai plis dėl narkomanijos – bent jau tokios Pasaulio sveikatos organizacijos prognozės. Ir tendenciją virusui plisti jau pajutome. Centro praktikoje yra pasitaikę, kad mes tiriame ligonį dėl gydymo atsako, o pasirodo, kad jis ir narkotikus vartoja. Bet mūsų įstatymai nedraudžia tų ligonių gydyti dargi šimtu procentų gydymą kompensuojant. Tai, mano nuomone, yra neteisinga, bet ką aš uždrausčiau ir pirmiausiai, tai dėl viruso C gydyti alkoholikus. Jei jie negali atsisakyti alkoholio, tai nuo hepatito C jų tikrai nereiktų gydyti. Bet taip pasielgti negalime.
Pacientų balsas: “Mus lygina su sergančiaisiais AIDS”
Teresė Makarevič (50), Kepenų ligomis sergančių pacientų ir gydytojų asociacija “Vilties atgaiva” pirmininkė
– Aš buvau užkrėsta per operaciją 1991 m. Tada man pašalino inkstą Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje, reikėjo kraujo, jį perpylė. Nežinojau, kad esu užkrėsta. Tuo metu laukiausi, o gydytojai po inksto pašalinimo uždraudė daugiau gimdyti. Nusprendžiau, kad vis vien gimdysiu. Po persileidimų šiaip taip pastojau 1997 metais, kada visi pradėjo šnekėti apie hepatitą C.
Gydytoja privačioje klinikoje įtarė, kad kažkas ne taip, atliko kraujo tyrimą. Tada ir sužinojau, kad pati sergu hepatitu C. Buvo baisus šokas, tačiau kūdikį išnešiojau iki septynių mėnesių. Tiesa, visą nėštumą išgulėjau ligoninėje. Pagimčiau puikią mergaitę, bet labai dėl jos bijojau, nors gydytojai tvirtino, kad galimybė, jog dukra bus užkrėsta – tik 15 procentų.
Kai vos gimusiai dukrai atliko tyrimą, viruso nerado, bet infektologai patarė tyrimą pakartoti, kai ji sulauks trejų metukų. Abu su vyru tiek bijojome sužinoti atsakymą, kad nė vienas neskambinome. Mums paskambino ir pranešė, kad vaikas yra sveikas. Mano šeimoje visi sveiki – ir vyresnysis sūnus, kuriam jau 27-eri, ir jau vienuolikmetė dukra, ir vyras.
Aišku, kol buvau nėščia, man jokio gydymo neskyrė. Po gimdymo paskyrė lietuvišką interferoną. Apie pegiliuotą interferoną sužinojau 1999-aisiais, kai jis tik pasirodė. Pati jį pirkdama įstengiau pasigydyti tik tris mėnesius. Man jis kainavo 27 tūkstančius litų. Aš todėl ir pradėjau vadovauti asociacijai, kad kitiems pabandyčiau pegiliuoto interferono išrūpinti. Pirmasis asociacijos pirmininkas Antanas Čebatariūnas įkalbėjo mane vadovauti laikinai, bet aš “pergyvenau” jau keturis ministrus.
Dabar jau kauniečiai yra aktyvesni, gal jiems perduosiu asociacijos vairą. Šiemet dar pegiliuoto interferono truputį turime, tačiau jis skiriamas tiems, kam nustatytas pirmasis genotipas, bet šių pacientų prognozės yra pačios blogiausios. Blogai ir tai, kad trūksta reagentų genotipui patvirtinti, o pačiam perkant tyrimas kainuoja per du šimtus litų. Ir abejoju, kad krizės sąlygomis ir kitiems metams pegiliuoto interferono bus užpirkta pusei tūkstančio žmonių. O liūdniausia, kad žmonės hepatitą lygina su AIDS, o mus vadina narkomanais.
