Vienišė Bonnie Anchors prisimena skausmingas pamokas, kurias gavo iš savo mylimųjų. Moteris suprato, kad kito žmogaus nepakeisi, kad ir kaip stengtumeisi.
Bonnie daugelis už akių tikriausiai vadina „senmerge“. Moteris save vadina vieniše. Ji pasakoja apie savo nesėkmingus santykius su mylimu vyru ir kaip ultimatumai paveikė jos gyvenimą.
Bonnie įsimylėjo žavingą vyrą, tačiau santykių pradžioje moteris širdies draugui iškėlė kelis ultimatumus dėl narkotikų vartojimo
ir ištikimybės. Vyras pasirinko gyventi su Bonnie ir pažadėjo atsisakyti narkotikų ir kitų moterų draugijos. Pažadai jam rūpėjo labai neilgai, netrukus jis pasuko senaisiais keliais. B. Anchor per 8 metų draugystę vis mėgindavo sugrąžinti savo mylimą vyrą į doros kelią keldama jam naujus ir naujus ultimatumus, tačiau jis vis tiek grįždavo prie
senų įpročių.
51 metų Bonnie sako: „Norėdamas padėti kitam, galvoji, kad jis pasikeis dėl tavęs. Tačiau taip nebūna. Po aštuonių metų jis man tiesiog pasakė, kad niekada nepasikeis.“
Ultimatumas daugumai žmonių asocijuojasi su kažkuo neigiamu. Niekas nemėgsta, kai jiems iškeliami ultimatumai, ir pasak specialistų, ultimatumo kėlimas yra desperatiškas veiksmas. Vienas klasikinių ultimatumų, kai moteris liepia partneriui rinktis: skyrybos ar vedybos. Ultimatumai dažnai keliami šeimoje atsiradus problemoms dėl alkoholio, trečių asmenų ir finansų.
Klinikinis psichologas Paulas Friday sako: „Svarbu atskirti, ar skelbiate ultimatumą dėl kito žmogaus, ar dėl savo naudos. Tačiau nė vienas iš variantų nėra efektyvus.“ Pasak specialisto, ultimatumas iš karto sukuria priešpriešą. „Ultimatumo gavėjas principingai gali tęsti savo veiksmus vien dėl to, kad kažkas jam paskelbė ultimatumą. Žmonių pakeisti ultimatumais neįmanoma, – sako P. Friday. – Ultimatumai nėra veiksmingi. Jais siekiama kontroliuoti kitą žmogų. Dažniausiai tas, kuris paskelbia ultimatumą, būna praradęs veiksmų kontrolę ir mano, kad tik stipriu spaudimu gali pakeisti partnerį“.
Specialistai siūlo geriau nuoširdžiai pasišnekėti apie tikslus, troškimus, jausmus.
