Žolinės dangos tyrimų metodika
Pievų žolyno rūšinė sudėtis ir kiekybinis arskirų rūšių santikis nustatomas įvairiais metodais. Juos galima suskirstyti į subjektyvius ir objektyvius. Subjektyviu metodu augalų kiekybiniai rodikliai vertinami vizualiai, “iš akies”. Objektyviu metodu atskirų rūšių santykis fitocenozėje nustatomas sveriant, skaičiuojant individų skaičių arba matuojant jų projekcinį padengimą. Atskirų rūšių kiekybinis santykis gali būti vertinamas naudojant įvairius rodiklius: absoliučius – svorio (masės) vienetus, individų skaičių; santikinius – procentais išreikštą dalį bendroje žolyno masėje, dengiamą ploto dalį, pastovumą bendrijoje arba žymint šios rodiklius simboliniais ženklais.Simboliniai ženklai dažniausiai naudojami subjektyvių tyrimų metoduose. Procentais išreikštus kiekybinius rodyklius naudoja tiek subjektyviuose tyrimų metoduose.Subjektyviam metodui atstovauja Drudės skelė, ja vertinamas individų gausumas. Objektyviam – Raunkjero apskaita. Rezultatai rodo rūšies dalyvavimo procenta, t.y. procenta plotelių kuriose rūšis rasta.
Žolynės dangos tinkamumo rekreacijai tyrimų metodikos esminės sudėtinės dalys
Žolynai yra daugiametėmis žolėmis apaugę plotai. Jų yra sudėtinių bei savaiminių ar sulaukėjusių. Pastaruosiuose gali būti pavienių krūmų ar medžių. Visi žolynai – augalų bendrijos, susidariusios tam tikromis augimviečių ir žmogaus įtakos bei konkurencijos sąlygomis. Kad įvairiose naujam pašariniam žolynui skirto ploto vietose susiformuotų ūkiškai kuo produktyvesnės bendrijos ir visas žolynas būtų kuo derlingesnis, sėjamas dviejų ir taugiau žoliųrūšių sėklų mišinys. Žolių sėklomis auginti parastai įrengiami vienarūšiaisėkliniai žolynai, dažnai vadinami sėkliniais sklypais, sėklažolėmis arba tiesiog sėkliniais dobilais, motiejukais ir pan. Laukuose pakaitomis su kitais augalais (sėjamainose) auginami žolynai dažniausiai vadinami daugiametėmis žolėmis, išskiriant naudojimo metus arba vyraujančia rūsį – dobilai, liuceronos ir pan. Pagal naudojimo trukmę žolynai skiriami į trumpalaikius ir ilgalaikius. Tie ir kiti gali būti įsėti vienu ir tuo pačių žolių mišinių.
Trumpalaikiai – tai sutartinai tie, kurie naudojami iki 5 metų. Ilgalaikiai – naudojami ilgiau kaip 5 metus. Ilgalaikiai yra visi savaiminiai ir sulaukėję žolynai. Žmogus gali juos paversti ir daugelį jau pavertė trumpalaikiais.Žolynai kartai dar vadinami žalienomis. Jo apimami naudojami, t.y. daugiausiai sėtiniai prižiurimi įvairus derlingumo žolynai – daugiametės žolės, kultūrinės pievos ir kultūrinės ganyklos.Pievos, žolės yra daugiamečių žolinų augalų, gerai augančių vidutinio drėgnumo, drėgnokose ir užliejamose žemėse, bendrijos. Tokie augalai – dauguma mūsų auginamų žolių. Ir taip apibrėžiant pievos yra beveik visi žolynai. Našiausios ilgalaikės pievos yra žemės dirbimui per drėgnose žemesnėse vietose – nusausintose žemapelkėse, upių užliejamuose slėniuse, daubose ir pan. Kalvų šlaituose ir lengvuose sausuose dirvožemiuose pievose mažiau našios, be to, dar ir greičiau prastėja. Pievų bendrijose būna įvaraus amžiaus žolių – vienametės, savo gyvenimo ciklą pradedančios ir baigiančios per vieną vegetaciją, dvimetės – išgyvenančius du vegetacijos laikotarpius bei daugiametės – išgyvenančios daugiau negu dvejus metus, kitos iki 30 metų ir daugiau. Pagal tai kiek kartų per savo gyvenimą daugiametės žolės žydi ir dera, jos skirstomos į monokarpinės ir polikarpinės. Monokarpinės – keleta metų gali išbuti kaip trumpi vegetaciniai ūgliai, po to sužydeti, ir subrandinti sėklos ir to užbaigti savo, kaip individo gyvavimą. Polkarpinės , gali žydeti ir subrandinti vaisius daug kartų.Daugiametės žolės – tai terminas, apibriažiantis laukuose pakaitomis su kitais augalais (sėjamainose) auginamų nors daugiamečių žolių, bet trumpalaikių žolynų bendrijas. Dalis daugiamečių žolių auginamos ir ne sėjamainose, bet arčiau žolynų pašarų gamybos ar naudojimo vietų.Žolynų būklė ir jų vertinimas
Sėtieji žolynai užima bene 43% krašto žemėnaudų ploto. Savaiminių arba sulaukiėjusių yra upių slėniuose ir krantuose, paežerėse, pamiškėse, griovių, pylimų ir kalvų slaituose, pakelėse, dirvonuose ir vejose. Visi drauge žolynai dengia didžiąją dalį krašto teritorijos tarsi žaliasis šarvas, saugantis gražia ir sveiką aplinką nuo žmogaus veiklos neigiamų padarinių.