Kalnų susidarymas, gyvenimas ir mirtis

Žemės sandara

Žemės ir Saulės sistemos atsiradimas nuo senų laiku domina žmoniją. Tai sudėtingas ir labai svarbus gamtos pažinimo klausimas. Tyrinėjant žemėje vykstančius seisminius reiškinius, Žemės masę ir tankį, buvo nustatyta, kad žemę sudaro branduolys ir koncentriškos geosferos. Žemėje skiriamos šios geosferos: atmosfera, hidrosfera, biosfera, litosfera, mantija ir branduolys. Kalnai yra išorinėje žemės geosferos dalyje vadinamoje litosfera arba žemės pluta. Litosfera sudaryta iš trijų apvalkalų: nuosėdinio, granitinio ir bazaltinio. Nuosėdinį apvalkalą sudaro įvairios sudėties nuosėdinės uolienos ir žemės plutą dengia neištisai. Šiio sluoksnio vidutinis storis yra 3 km., o didžiausias apie 10-15 km. Tankis 2,5-2,6. Granitinis apvalkalas labai nevienodo storio. Po jaunų kalnų virtinėmis granitinio apvalkalo storis siekia 50-80 km., o po vandenynais tiktai 0,4-0,5 km. Granitinio apvalkalo storis siekia 35 km. Bazaltinis apvalkalas taip pat labai nevienodo storio. Lygumose jo storis 20-30 km., jaunų kalnų rajonuose 15-20 km., po vandenynais5-6 km. Bazaltini sluoksnį sudaro bazaltai, gabras ir kitos uolienos.

Kalnų tipai

Yra keturi svarbiausieji kalnų tipai: raukšlėkalniai, luistikalniai, kupoliniai ir vulkaniniai kalnai. Raukšlėkalniai labai įvairūs, nors turi ir bendrų bruožų. Diidžiausios pasaulyje raukšlėkalnių grandinės yra Alpės (Vakarų Alpėse uolienose ne tik labai susilanksčiusios ir susiraukšlėjusios, bet kartu pasistūmusios toli į šiaurę ir sudaro tektonines dangas. Ten kur buvo didelis slėgis ir labai karšta, nuosėdinės uolienos tapo metamorfinės, pavyzdžiui jos pasidarė gneisais ir

r skalūnais. Alpes sudaro tokios dalys: kristalinsi pamatas, flišu zona, priealpiai, Helvecijos tektoninė danga, Dan Blanšo tektoninė danga, Monte Rozos tektoninė danga, Ivrė zona, Dinarų Alpės), Karpatai ir Himalajai. Uolienos čia buvo suspaustos, susiraukšlėjusios, į jas įsiskverbė ištirpusios magmos intruzijų, vyko metamorfizmas (uolienų kitimas), jos lūžinėjo. Dažni žemės drebėjimai Turkijoje ir Irane rodo, kad kalnai ten dar tebejuda.

Luistikalniai susidarę iš daugelio didelių blokų. Kalnus sudarančios uolienos dažniausiai yra susiraukšlėjusios ir suskilusios. Luistikalniai susidaro dėl giluminių lūžių, arba dėl didelių horstų (išsikišusių uolienų blokų). Dabartinę formą kalnams sutiekė erozija. Luistikalniai labai stačiai išsikišę virš aplinkinio paviršiaus (pavyzdžiui, Didžiojo Baseino kalnynas JAV, Nevados valstijoje).

Kai uolienų klodus iškelia skverbdamasi granitinė magma, susidaro kupolai. Keliamas uolienas erozija ardo, ir atsidengia po jomis esantis granitas. Jei tookie kupolai yra dideli ir aukšti, jie sudaro tikrus kupoliniu kalnus. (pavyzdžiui, Juodųjų kalvų kalnai JAV, Dakotos valstijoje).

Vulkaniniai kalnai nuo kitų skiriasi tuo, kad per išsiveržimą auga vos ne staiga (kai Žemės plutoje spaudžiamos dujos ir išsilydžiusios uolienos išsiveržia pro plyšį į paviršių, magma sustingsta aplink anga ir susidaro vulkanas. Jei veržiasi ne kartą, pelenai ir lava sukuria tikrą kalną). Jei kalnai yra išaugę nesenai, erozija dar yra nespėjusi pakeisti jų išvaizdos. Dažniausiai išsiveržimai vyksta tose pačiose vietose, todėl kiekviena nauja la
avos porcija paaukština vulkaną. Vulkaniniai kalnai žemynų vidinėse dalyse yra palyginti reti. Dažniausiai jie yra povandeniniai arba sudaro keleto tūkstančių kilometrų ilgio salų lankus, vienas jų – Aleutų salos.

Raukšlėkalniai yra svarbiausi iš visu kalnų, ne jie sudaro didžiausias, tūkstančių kilometrų ilgio, kalnų grandines. Raukšlėkalnių dažnai esti ten, kur ir luistikalnių ir vulkaninių kalnų, nes Žemės pluta raukšlėja, laužo ir sukelia vulkanizmą tos pačios jėgos. Kol nebuvo sukurta plokščių tektonikos teorija, stipraus horizontalaus spaudimo mechanizmas, kuris iškraipo ir suraukšlėja Žemės plutos nuosėdinių uolienų dangą, buvo menkai suprantamas. Pasak naujosios globalinės tektonikos teorijos, raukšlėkalniai susidaro dėl didžiulių Žemės plutos plokščių judėjimo ir susidūrimų. Šios plokštės yra nepaprastai didelės. Jos gali sudaryti viso žemyno pamatą ir jį laikyti. Jei plokštės susiduria, jos lenda viena po kita ir išspaudžia aukštyn geosinklinose (kalnai gimsta geosinklinose, tai didžiuliai įlinkiai, kuriuose susitelkę stori nuosėdų sluoksniai. Jei geosinklina yra tarp dviejų priešpriešais judančių Žemės plutos plokščių, nuosėdos spaudžiamos, jų sluoksniai susiraukšlėja plačiomis raukšlėmis ir sudaro geoantiklinas. Jei spaudimas nesiliauja, susidaro kalnagūbriai. Per visa šį procesą uolienos dėl slėgimo rekristalizuojasi arba lydosi. Todėl susidaro metamorfinės, intruzinės ir vulkaninės uolienos, kiekvienos iš šių uolienų pavyzdžiai yra gneisas, granitas ir liparitai) arba loviuose susiklosčiusias nuosėdas. Galų gale suspaustos didelės nuosėdinių uolienų raukšlės vi
irsta kalnais. Jei susiduria greit judanti žemyninė plokštė, susistumia ypač aukštos raukšlės, kurios sudaro dideles kalnų grandines. Priartėjusi žemyninė plokštė lenda po kita plokšte ir kelia ją panašiai kaip panardintas kamštis, kylanti plokštė pakelia drauge ir raukšlėkalnius. Kai Indijos žemyninė plokštė susitiko su Azijos plokšte ir pašliaužė po ja, Azijos plokštė pakilo ir susidarė aukščiausi pasaulio kalnai Himalajai.

Kalnų dirvožemių klasifikacija

Išskiriami tokie dirvožemių tipai: kalnų tundrų, kalnų pievų, kalnų pievų-stepių, kalnų jauriniai ir taigos pašalo, kalnų taigos pašalo karbonatiniai, kalnų velėniniai subarktiniai, kalnų miškų pilkieji, kalnų veleniniai karbonatiniai, kalnų miškų rudieji, kalnų geltonžemiai, kalnų tamsiai rudi, kalnų juodžemiai, kalnų kaštoniniai ir kristalinių uolienų atodangos.

Kalnų tundrų dirvožemiai yra gana įvairus, tačiau jų bendri požymiai yra tokie: plonas profilis, viršutinio horizonto durpingumas. Augalija skurdi, tačiau jų liekanos kaupiasi dirvožemio viršutiniame horizonte mažai suirusiu organinių medžiagų- durpių pavidalu. Jie yra aukščiausiuose kalnų vietose. Kalnų pievų ir pievų stepių dirvožemiai susidaro aukštikalnėse po alpių ir subalpių tipo įvairiažolių augalijos danga ant įvairių dirvodarinių uolienų. Jiems budingas velėnėjimo procesas. Kalnų pievų dirvožemio storis yra 20-40 cm. Jį sudaro puveninga durpinga velėna. Kalnų velėniniai subarktiniai dirvožemiai susidaro miškų kirtavietėse po žoline danga. Jų nemažai yra Kamčiatkoje, kur auga beržynai ir vyrauja drėgnas musoninis klimatas. Kalnų jauriniai di

irvožemiai daugiausia yra kalnų srityse, ypač šiaurinėse. Jie formuojasi po spygliuočių miškų su samanomis danga ant masyvių kristalinių uolienų darinių. Juose gana ryškus išplautas horizontas kuriame dumblo dalelių ir oksidų nedaug. Kalnų taigos pašalo dirvožemių nemažai yra Rytų Sibire, kur kontinentinis klimatas, negilus ilgametis pašalas. Augalija taigos. Šie dirvožemiai neturi ryškesnių jaurėjimo požymių, yra neprisotintas bazių, reakcija rūgštimi, humuso mažai. Kalnų velėniniai karbonatiniai ir taigos pašalo karbonatiniai dirvožemiai susiformuoja ant karbonatingų uolienų drėgno klimato sąlygomis. Jiems charakteringa humusinio horizonto tamsi spalva ir grumstiškai grūdiška struktūra. Kalnų miškų rudieji dirvožemiai susidaro šilto ir drėgno klimato sąlygomis po plačialapiais – bukų, ąžuolų, skroblų miškais, rečiau po spygliuočių kėnio ir eglės miškais ant nekarbonatingų dirvodarinių uolienų. Plačialapių miškų paklotėje yra daug kalcio ir magnio, kurie neutralizuoja rūgščius produktus, susidariusius irimo metu. Tuo pačiu stabdomas jaurėjimas, todėl ne visi miškų rudieji dirvožemiai turi pajaurėjimo požymių. Jų profilis perdėm rudos spalvos, tik atskirų horizontų rudumas įvairuoja, tai šviesesnis, tai tamsesnis, priklauso nuo humuso kiekio, jaurėjimo laipsnio, dirvodarinės uolienos spalvos. Kalnų miškų pilkieji dirvožemiai formuojasi po plačialapių ir mišrių miškų su žoline augalija bazinių ir rūgščių uolienų dariniuose. Kalnų juodžemiai formuojasi, veikiami žolinės stepinės augalijos, ant liosiškų eliuvinių-deliuvių bei deliuvių-proliuvių, taip pat ant magminių bei nuosėdinių uolienų darinių. Jų humusinis horizontas tamsiai pilkos arba juodos spalvos, grūdiškos bei grumstiškai grūdiškos struktūros. Kalnų kaštoniniai dirvožemiai susidaro po pelynų-eraičių augalijos danga sausringame klimate ant karbonatinių uolienų. Skirtingai nuo lygumų kaštoninių, juose beveik nepastebima druskėjimo požymių, išskyrus Tian-Šanyje bei Vidurinėje Azijoje esančius kalnų kaštoninius dirvožemius. Kalnų tamsiai rudi dirvožemiai susidarė šilto ir drėgno subtropinio klimato sąlygomis po sausų retų miškų ir krūmokšnių su tankia žoline augalija danga. Vieni horizontai į kitus pereina palaipsniui. Šiuose dirvožemiuose yra humuso, azoto, nemažai adsorbuotų bazių, reakcija neutrali ir silpnai šarminė. Kalnų pilkžemiai vystosi ant įvairių uolienų po varpučių ir kita įvairiažolės augalijos danga. Jie skiriasi nuo lygumų dykumų pilkžemių truputį didesniu humuso kiekiu, viršutinio horizonto mažesniu karbonatingumu, mažesniu šarmingumu ir tuo, kad nėra druskėjimo požymių. Dykumų aukštikalnių dirvožemiai formuojasi sauso ir šalto aukštikalnių su didele saulės radiacija klimato sąlygomis.
Kalnų mirtis

Kalnus ardo klimato veiksniai: šaltis, vanduo (sniego, ledo ir lietaus pavidalo) ir vėjas. Šaltis skaldo ir trupina uolienas. Kalnų papėdėse susidaro nuobirynai. Sniegas ir ledynai skaptuoja nuolaužynus, neša nuolaužas žemyn ir suklosto prie ledyno galo galinės morenas. Žemiau į kalnus įsirėžia upes, kurios išgraužia vingiuotus slėnius. Tarp slėnių yra kalnų atšakos, jas savo ruožtu neretai taip pat nupjauna ledynai ir taip pažemina visą kalnyną. Kalnų erozija – tai ilgas uolienų trupėjimas ir žemėjimas dėl gravitacijos. Per tam tikrą laika dūlėjimas ir erozija suardo kalnus ir pažemina juos tiek, kad vietoj jų lieka plačios lygumos, per kurias meandromis vingiuoja upės. Aridinio klimato kraštuose vėjo erozija gali nuardyti kalnus- smėlis nušlifuoja likusias kalvas, ir lieka plika dykuma. Tai beveik visiškai lyguma, vadinama peneplena. Tačiau, tokia stadija yra retai pasiekiama, dažniau atsinaujinę Žemės plutos judesiai vėl iškelia vietovę, prasideda naujas kalnų kitimas.

Leave a Comment