danija

Yra šalis, kuri atrodo niekuo – nei upių ilgumu, nei kalvų aukštumu, nei ežerų gilumu, nei kalbos skambumu – nepranoksta Lietuvos. Ji nėra didesnė plotu, nėra daug gausesnė gyventojų skaičiumi. Jos atstumas iki Šiaurės poliarinio rato vos ne toks pat kaip ir iš Lietuvos. Tačiau Danijoje yra nemažai dalykų, kurie stebina ir traukia pasaulio žmonių širdis ir protus.

Iš tiesų kokį jumoro jausmą turi turėti danai, kad aukščiausią Danijos kalvą, nesiekiančią nė 200 metrų aukščiau jūros lygio, pavadintų ”dangų remiančia” (išvertus originalo pavadinimą). Kiiek reikia subtilumo įrodyti, kad iš tiesų Danija yra pasaulio centre.

Tam, pasak danų, tereikia nuvykti į Kopenhagą, ateiti į centrinę aikštę, susirasti jos vidurį, atsistoti veidu į šiaurę ir mintimis aprėpti atstumą į rytus, aplink Žemės rutulį iki kairiosios rankos vakaruose, padalyti šį atstumą pusiau ir atsidursite apskritimo centre. Tą patį reikia padaryti atsisukus veidu į rytus. Vėl žemės apskritimo vidurys bus toje vietoje, kur stovima. Vadinasi, aikštė Kopenhagoje, o ir pati Danija, yra pasaulio centre. Nežinau, kiek yra panašumo su lietuvių paskelbtu ir išmatuotu Euuropos centru netoli Vilniaus. Danų jumoras ir lietuvių ambicijos gal ir nelygintini dalykai, tačiau panašūs.

Pirmasis dalykas, kuris maloniai nustebina Danijoje apsilankius pirmą kartą, yra žmonės ir jų daniškumas, suprantamas, kaip meilė Danijai, danų kalbai, istorijai, gamtai bei aplinkai, papročiams, ku

ultūrai, ypač didelis dėmesys švietimui, taip pat pagarba kitam žmogui ar žmonėms, atvirumas ir demokratiškumas, liberalizmas ir tvarkos laikymasis, pasirengimas padėti kitam ir nuoširdumas, pasakyto ar parašyto žodžio vertė, žmogaus, kaip asmenybės ir individualybės, vertinimas, mokėjimas būti su kitais.

Pirmą kartą vaikystėje žodis Danija kažkaip susitapatino su dviem dalykais: pirmasis – graudžiomis ir paslaptingomis H.K.Anderseno (H. Ch. Andersen) pasakomis ir jose vaizduojamu trapiu ir švelniu pasauliu, kur, pasak autoriaus, ”laimė ir medžio šakoj gali būti”, antrasis – senolės pasakojimas, kad prieš ”antrąjį” karą Lietuvoje, kaip ir Danijoje, buvusi tvarka visuomenėje ir buityje, tiek daug ir įvairaus maisto, tiek daug tvarkingų žmonių, o belikę Lietuvoje šiandien (sovietiniais laikais) tik keletas veislių daniškų karvių. Sunku atsekti, iš kur tos mintys susirinko pagyvenusio žmogaus sąmonėje, beet, matyt, tam būta kažkokio pagrindo. Dar kartą susidūriau su daniškumu jau studijuodamas Vilniaus universitete, kur profesorius B. Genzelis, manyčiau, daug daugiau negu reikalavo programa, skaitė Soreno Kierkegoro (S. Kierkegaard) filosofijos paskaitų, kurių tikrąją vertę pavyko suvokti ir prisiminti tik tada, kai nemažai danų filosofo knygų pasirodė lietuviškai, ir VISAS jas galima buvo perskaityti. Trečiąjį kartą su daniškumu susidūriau pradėjęs studijuoti įvairių pasaulio šalių švietimo sistemas. 1989-1990 metais teko dalyvauti konferencijose Amsterdame ir Stokholme. Įvairių pasaulio šalių konferencijos dalyviai kartkarčiais minėdavo, ka

ad iš tiesų Europoje nėra daug šalių, kuriose švietimo sistema būtų taip sutvarkyta ir taip nepriekaištingai funkcionuotų daugelį dešimtmečių kaip Danijoje. Labiausiai nustebino kolegos danai, kurie apie tai lyg ir nežinojo arba nelaikė jokia paslaptimi, nes visiškai nematė jokio reikalo tą sistemą plačiai pristatyti. Intuityviai galima buvo atspėti, kad tame danų mokytojų ir edukologų santūrume, dalykiškume, ramume ir gilume slypi kažkokia paslaptis.

Juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Nuodugniau studijuojant Skandinavijos, o ypač Danijos švietimo sistemą, aiškėjo daniškosios kultūros, ekonomikos, politikos specifika, išskirtinumas.

Trumpame straipsnyje neįmanoma plačiai nagrinėti visų klausimų, todėl teks apsiriboti tik išskirtinėmis Danijos edukacinėmis problemomis ir reiškiniais, kurie yra unikalūs pasaulio edukacinėje istorijoje.

Švietimas ar valstybė

Nieko naujo nepasakysiu pakartodamas Tomo Džefersono (Thomas Jefferson) mintį, jog švietimo, demokratijos ir ekonominių galimybių ryšys turi lemiamą reikšmę bet kurios laisvos visuomenės gerovei. Tobulų demokratinių valstybių vargu ar šiandien rastume, tačiau yra klestinčių. Vienas klestinčių valstybių bruožų – tobulai sutvarkyta švietimo sistema. Kyla filosofinis, gal kiek ir demagoginis, klausimas – ar klestinti valstybė yra tinkamos švietimo sistemos pasekmė, ar atvirkščiai – tinkamai sutvarkytą švietimo sistemą gali sukurti tik klestinti valstybė. Lietuvai atradus šios problemos sprendimo raktą, daug dalykų galima būtų pakeisti iš esmės. Tačiau paslaptingasis raktas nerandamas, o gal jo ieškoma ne ten.

Tuo tarpu ka

aimyninių valstybių, esančių kitoje Baltijos jūros pusėje, patirties nagrinėjimas ir pažinimas galėtų daug kuo padėti. Pradėjus nagrinėti edukacinius Šiaurės šalių, ypač Danijos, reiškinius, neįmanoma apsieiti be gilesnių istorinių, kultūrinių, politinių studijų. Todėl vėl teko skaityti ir nagrinėti H.K.Anderseną (1805-1875), S.Kierkegorą (1813-1855), N.F.S. Gruntvigą (Grundtvig), (1783-1872) bei daugelį kitų autorių, vėl pradėti nuo pirmųjų prisilietimų prie daniškumo. Sunku įsivaizduoti paradoksalų šių trijų didelių asmenybių likimą, kuris vienaip ar kitais buvo susijęs su Danijos kultūriniu gyvenimu. Trys Danijos kultūros milžinai, gyvenę beveik vienu metu, nė karto visi nebuvo susitikę, nors puikiai žinojo apie vienas kito buvimą, veiklą.

Unikalūs edukaciniai reiškiniai

Kiekviena šalis yra kuo nors išskirtinė. Edukacinės minties istorijoje Lietuva turi tokius unikalius edukacinius reiškinius, kaip ilgametė knygnešių veikla, atlikusi neabejotinai ir gyvybiškai svarbią funkciją tautos išlikime, bei su ja susijusi vargo, kartais vadinama motinos, mokykla. Danijos edukacinės minties istorijoje vienas iš išskirtinių reiškinių – neformalaus ir demokratiškai organizuoto liaudies švietimo plėtojimas, prasidėjęs daugiau nei prieš pusantro šimto metų, pagimdęs vieną unikaliausių edukacinių reiškinių Šiaurės šalyse – aukštesniąsias liaudies mokyklas.

Aukštesniųjų liaudies mokyklų atsiradimas Danijoje, o vėliau jų paplitimas (pirmiausia Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, vėliau Vengrijoje, Australijoje, kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse) nebuvo atsitiktinis reiškinys. Tačiau edukaciniam reiškiniui pažinti ir studijuoti nepakanka antropologijoje plačiai naudojamo etnografinio metodo, kuris re

emiasi moksliniu atskirų kultūrų aprašymo principu. Tam reikėjo nuodugnesnių studijų. Šiam reiškiniui išsamiau pažinti neužteko vien rašytinių šaltinių, dokumentų, statistinių faktų nagrinėjimo, tam reikėjo gyventi tarp tikrų danų – sėdėti paskaitose, kartu atlikti studentiškas užduotis, aptarti vėjo malūnų statybos prioritetus, dainuoti daniškas dainas studentų chore Jutlandijos miestelių bažnyčiose, keliauti dviračiais, kopti į aukščiausią Danijos kalvą, su danų studentų pagalba skaityti daniškai, gurkšnoti turbūt geriausią alų pasaulyje. Šimtai interviu ir stebėjimai keliose Danijos aukštesniosiose liaudies mokyklose padėjo įrodyti, kad jose, kaip niekur kitur Danijoje, ugdoma demokratiška asmenybė.

Danijos karalystės teritorija šiandien nėra didelė. Juokaudami danai sako, kad mažino teritoriją sąmoningai – išsirinko iš kažkada labai didelės teritorijos patį geriausią gabalėlį ir stengėsi jį sutvarkyti kuo idealiau. XX a. viduryje plačiai pasklidęs šūkis – praradus išorėje, galima laimėti viduje – tapo itin aktualus. Kalbant apie išorę aiškiai suvokta, kad tai teritorijos, tačiau kalbant apie vidų, turėta galvoje dar subtilesni dalykai – kiekvieno dano širdis ir protas.

Aukštesniosios liaudies mokyklos ir N.F.S.Gruntvigas

Liaudies judėjimai, kooperatyvų kūrimasis, samdinių judėjimai, kaimo susibūrimo namų atsiradimas, nepriklausomų kongregacijų paplitimas, žemės mokyklų steigimasis, sveikatos draudimo ir socialinės saugos kasų kūrimasis XIX a. viduryje lėmė Danijos klestėjimo pradžią. Tačiau vienas svarbiausių ir lemiamiausių ”judėjimų iš apačios” reiškinių buvo aukštesniųjų liaudies mokyklų (ALM) atsiradimas, paplitimas ir vystymasis, daug kuo nulėmęs viso krašto nuoseklų demokratinį ekonominio, kultūrinio, visuomenės vystymosi ir klestėjimo kelią.

Be iškilios Nikolajaus Frederiko Severino Gruntvigo asmenybės ALM judėjimas nebūtų tapęs išskirtiniu edukaciniu reiškiniu pasaulio edukacinės minties istorijoje. Ne taip dažnai pasitaiko, kad viename žmoguje slypi tiek talentų. Jis – poetas, bažnytinių himnų kūrėjas, švietėjas, istorikas, teologas, vertėjas, parlamento narys, mitologas ir mitų kūrėjas, pranašas, visuomenės kritikas, protestuotojas prieš atgyvenusią švietimo sistemą.

Labiausiai N.F.S.Gruntvigą jaudino prastas danų kalbos ir literatūros dėstymas visų lygių mokyklose. Jis smerkė perdėtą lotynų, graikų kalbų garbinimą ir viduramžių klasicizmo išskirtinumą ir tą laikotarpį pavadino ”metais, kai buvo didinamas atotrūkis tarp gyvenimo ir mokymosi”. N.F.S. Gruntvigas nuoširdžiai tikėjo, kad gyvenimas eina pirma, o šalia jo labai artimai eina mokymasis. Jis pirmasis iškėlė idėją kurti liaudies mokyklas žemdirbiams, kad jie pajustų didesnį pasitikėjimą savimi, įgytų žemdirbiško orumo; kad mokykla pažadintų kaimo žmonėse pasididžiavimą nacionaline kultūra; kad mokykla keltų norą ir meilę mokymuisi, kuris nesibaigia baigus formaliąją mokyklą (tuo metu buvo privalomas pradinis mokslas – aut.). Jo supratimas apie būsimas mokyklas buvo gerokai platesnis negu kitų to meto žmonių.

N.F.S.Gruntvigas numatė, kad ”mokykla gyvenimui” yra be galo reikalinga, nes Danijai reikia patriotiškai nusiteikusių, savimi pasitikinčių ir civilizuotų žmonių. Vienas stipriausių reikalavimų ir svarbiausių principų, kuriais turi remtis aukštesnioji liaudies mokykla, yra patriotizmo, pasididžiavimo sava tauta principas. Australo M.Lausono (M.Lawson) surinktoje ir išverstoje N.F.S. Gruntvigo darbų rinktinėje pateikiamas patriotiškas ir kupinas poetinio patoso pasisakymas:

”Jeigu ir nė viena tauta pasaulyje nebūtų nusipelniusi turėti savo aukštesniąsias liaudies mokyklas, kur viskas dėstoma gimtąja kalba, tai danai būtų to nusipelnę; jeigu nė viena tauta nesitiki iš savo vyriausybės paramos švietimui ir patriotiniam auklėjimui, tai danai to tikisi. Danijos karaliai ne tik pritaria tai minčiai ir solidarizuojasi su tauta, bet yra pavyzdys, kuriuo seka visi Europos karaliai.”

Negęstantis optimistinis tikėjimas ALM misija stiprinti daniškumą neblėso visą ilgą N.F.S.Gruntvigo gyvenimą.

Nesigilindami į visų jo raštų gausybę, pateikiame tik svarbiausius, susijusius su švietimu, N.F.S.Gruntvigo teiginius: 1.mokykla yra skirta gyvenimui, o ne mirčiai; 2. svarbiausia yra ”apšvietimas gyvenimui” (daniškai – liveoplysning), kuris suteikia galimybę žmogaus asmeninei laisvei; 3. žinios, mokėjimai, įgūdžiai tik tada ko nors verti, jeigu jie ugdo asmenybę, o toji moka ir gali tai panaudoti pragmatiškai; 4. ”pirma žmogus, o po to krikščionis”; 5. ugdymas įmanomas tik per interakciją (daniškai – vekselvirknung); 6. istorijai, religijai, poezijai – prioritetinis vaidmuo (romantizmas – aut.); 7. mokytis tik tokių dalykų, kurie egzistuoja ir kurie yra reikalingi gyvenime (pragmatizmas – aut.); 8.sakytinio žodžio pirmumas prieš rašytinį, tai yra knyginis mokymas versus gyvojo žodžio taikymas; 9. ugdant laisvą asmenybę būtina derinti patriotizmo ir humanizmo principus.

Apie 1830 m. pirmą kartą jo raštuose pasirodo aukštesniosios liaudies mokyklos idėja. Tačiau realiai pati pirmoji aukštesnioji liaudies mokykla įsikūrė 1844 m. Rodinge. Jos vadovas, 26 metų N.F.S. Gruntvigo pasekėjas Ludvigas Schroderis teigė, jog ši mokykla turi tris tikslus: žadinti tautinį sąmoningumą mokant gimtosios kalbos ir šalies istorijos; ugdyti įgūdžius ir formuoti mokėjimus; padėti valstiečiams būti protingesniems darbe.

Pirmoji mokykla Fun saloje (čia įsikūręs Odensės miestas, kurio viename parke yra paminklas H.K.Andersenui) 1851 m. įsteigta Ryslende. Šios mokyklos iniciatorius buvo profesorius Christenas Koldas, kuris, pasak jo, pats nutarė įkurti mokyklą tada, kada tam atsirado sąlygos. Christenas Koldas – antroji stambi figūra po N.F.S.Gruntvigo, vaidinusi vieną pačių svarbiausių vaidmenų ALM radimosi procese. N.F.S. Gruntvigas buvo teoretikas, idėjų katalizatorius, o Ch.Koldas – tų idėjų įgyvendintojas. Aukštesniosios liaudies mokyklos idėją palaikė šventikai evangelikai, gausybė N.F.S. Gruntvigo įkvėptų žmonių, pasivadinusių N.F.S. Gruntvigo pasekėjais. Ch. Koldas yra prisipažinęs, kad visą teoriją jis ”pasisėmęs” iš N.F.S.Gruntvigo, ”o praktiką. geriausia praktika yra pats gyvenimas”(N.F.S.Grundtvig. Tradition and Renewal., 1983, 326).

Ir Gruntvigas, ir Ch.Koldas laikėsi tos pačios taisyklės – visame ugdymo procese beveik nenaudojo knygų. Gyvas žodis buvo pagrindinė metodinė priemonė. Todėl didžiąją laiko dalį Ch.Koldas praleisdavo kalbėdamasis su žmonėmis. Jo kalba buvo aiški, apgalvota ir, pasak amžininkų, ”uždegdavo” klausytoją, neduodavo jam nurimti. Jo paskaitose – pasaulio istorija, tačiau pats didžiausias dėmesys asmenybei, žmogui, kuris visa, kas yra išmokta, galėtų tuoj pat panaudoti praktikoje. Asmeniniu pavyzdžiu jis rodė moksleiviams pagarbą ir artimumą: avėjo paprastomis medinėmis klumpėmis, valgė prie vieno stalo tą patį maistą, miegojo tose pačiose patalpose. Mokykla veikė tik penkis žiemos mėnesius, todėl moksleiviai – jauni vyrai – nebuvo per daug atitraukiami nuo savo pagrindinių darbų ūkyje.

Ilga ir dramatiška ALM vystymosi tradicija padarė ir tebedaro įtaką visam šalies gyvenimui. Pats faktas, kad tų mokyklų tinklas Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje yra pakankamai didelis ir nuolat kintantis, prisitaikantis prie nuolatos besikeičiančių išorinių sąlygų, sako, kad tai yra nuolatinis reikšmingas besivystantis edukacinis reiškinys. Neįmanoma apžvelgti viso ALM raidos kelio, todėl belieka tik apibendrintai pateikti svarbiausius bruožus bei šios mokyklos apibrėžimą.

P i r m a s i s bruožas. Tai mokykla, priklausanti švietimo sistemai ir esanti svarbi bendros švietimo struktūros, kuri vadinasi neformalusis švietimas, dalis. Į mokyklą priimami visi norintys čia mokytis, sulaukę aštuoniolikos metų piliečiai, nepaisant išsilavinimo, turtinės padėties, interesų, įsitikinimų, religijos, tautybės. Joje nėra vertinimo ir egzaminų sistemos, negaunama jokio mokyklos baigimo diplomo. Jos nereguliuoja valstybė, ji gali pasirinkti mokymo turinį, metodus, organizacinius principus.

A n t ra s i s bruožas. Tai laisva ir nepriklausoma suaugusiųjų mokymo įstaiga.

T r e č i a s i s bruožas. Tai be galo didele įvairove pasižyminti mokykla, nes joje galima pasirinkti tinkamiausius trukmės požiūriu kursus – nuo kelių dienų iki vienos ar trijų savaičių (trumpieji kursai), nuo keturių iki keturiasdešimties savaičių (ilgieji kursai), priklausomai nuo mokyklos tipo. Jai būdinga mokymo turinio, siūlomų temų, dalykų, programų, atskirų paskaitų ciklų, taip pat praktinių dalykų, įgūdžių įgijimo įvairovė: nuo gimnastikos iki kompiuterių, nuo siuvimo iki modeliavimo, nuo natų mokymosi iki muzikinių kūrinių rašymo, nuo eilėraščių deklamavimo iki dramos veikalų režisavimo, nuo mitologijos iki astrologijos, nuo pagonybės iki budizmo.

K e t v i r t a s i s bruožas. Tai rezidentinė mokykla, į kurią susirenka įvairaus amžiaus žmonės, nors dažniausiai apie 20-25 metų, ir drauge ne tik studijuoja, mokosi, bendrauja, bet ir gyvena, gvildena visuomenines, politines, religines, filosofines problemas, ne mažiau vietos ir laiko skiria savo asmenybės tobulinimui.

P e n k t a s i s bruožas. Tai mokykla, kur mokomasi demokratijos gyvenant demokratiškai. Dažniausiai tai save reguliuojanti, laisva, nepriklausoma institucija. Mokyklos valdyba ir mokytojai visados siekė ir siekia apibrėžti, jog mokykla yra laisva nuo bet kokio išorinio poveikio, galinčio ir norinčio įtakoti mokymo turinį ar keisti mokyklos pakraipą. Nors keičiantis aplinkai (pavyzdžiui, nuo žemdirbiškos prie industrinės valstybės), mokykla keičia savo mokymo programas, kad patrauktų suaugusius moksleivius. Kita vertus, šioje mokykloje išnyksta barjerai tarp darbo ir poilsio, mokymosi ir laisvalaikio, kasdienybės ir šventės, būdingi industrinei visuomenei. Tai daro teigiamą įtaką moksleiviams, kurie čia atvyko ne tik konkrečių ketinimų vedami, bet ir gyventi tokioje aplinkoje, kurioje jie gali atsidurti, palikę mokyklos teritoriją.

Š e š t a s i s bruožas. Aukštesnioji liaudies mokykla Danijoje formaliai nerengia moksleivio jokiai konkrečiai sričiai, profesijai, amatui. Kiekvieno moksleivio reikalas yra nuspręsti, ko jam reikia šioje mokykloje, kiek jam reikia iš šios mokyklos gauti, kada reikia joje būti. Tačiau ilgametė aukštesniųjų liaudies mokyklų patirtis rodo, jog, iš vienos pusės, tai mokykla, kur mokymo ir auklėjimo efektas yra nepaprastai ženklus, ypač ugdant asmenybę, suteikiant jai pasitikėjimo savimi; iš kitos pusės, kyla pavojus, jog mokykla tapo tam tikru uždaru inkubatoriumi, kuriame tarps nerealistinės idėjos.

S e p t i n t a s i s bruožas. Tokioje mokykloje gali mokytis žmonės ir su fizine negalia, tačiau aukštesnioji liaudies mokykla nėra koks nors socialinės reabilitacijos centras – tai mokymo įstaiga, kuri tik iš dalies gali atlikti tam tikrą terapinę funkciją.

Jeigu išvardinę svarbiausius aukštesniosios liaudies mokyklos bruožus bandytume jai rasti vietą oficialioje Danijos švietimo sistemoje, susidurtume su dar vienu keistu kliuviniu, – su aukštesniųjų liaudies mokyklų idėjos filosofiniu klausimu, artimai susijusiu su penktuoju – demokratiškumo – bruožu.

Aukštesniosios liaudies mokyklos per visą šimto penkiasdešimties metų egzistavimo istoriją yra Danijos švietimo struktūrų dalis, jos turėjo ir turi svarbią užduotį visuomenėje – nuolat stengėsi išlikti lanksčiu, nors dažnai sudėtingu, sukeliančiu diskomfortą, dinamišku visų naujovių ir atsinaujinimų centru, kuriame nuolatos vyksta diskusijos, kitaip tariant – demokratiškumo ugdymo centru.

(The Danish Folk High School Today, 1985, 28)

Aukštesniosios liaudies mokyklos apibrėžimas

Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, jog aukštesnioji liaudies mokykla – tai neformali, laisva, nepriklausoma suaugusiųjų mokymo rezidentinė, valstybės finansuojama, bet nereguliuojama institucija, į kurią gali atvykti mokytis bet kuris šalies pilietis, tikėdamasis mokymo, gyvenimo, bendravimo sąlygų, leidžiančių jam siekti aukštesnės savo asmenybės ugdymo pakopos arba įgyti ne visada sisteminį akademiškai išdėstytų žinių, bet atitinkančių jo interesų lygį išsilavinimą, taip pat įgauti reikalingų praktinių įgūdžių, pasinerti į intensyvų kultūrinį, politinį, socialinį, svarbiausia – demokratišką gyvenimą. Tai vieta, kur individui yra visos sąlygos stiprėti ir fiziškai, ir dvasiškai, tobulėti intelektualiai, pajausti didesnį pasitikėjimą savimi.

Kai tik Lietuvoje susiduriama su ALM idėja, manoma, kad ji nėra sena. Bet tai netiesa, nes Šiaurės šalių ALM nėra visiškai nežinoma žemė Lietuvos edukologijos istorijoje. Jau 1906 metais, carinei cenzūrai leidus, Vilniuje pasirodė nedidelė knygutė ”Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus” (aut. J.Gabrys). Joje trumpai pristatytos to meto Lietuvos švietimo problemos, pateikta išsami informacija apie Danijos, Norvegijos, Švedijos ir Suomijos ALM.

Šiaurės šalyse neteko rasti kitų šaltinių, kur taip anksti būtų atlikta Šiaurės šalių ALM lyginamoji analizė. Vadinasi, šio amžiaus pabaigoje jau buvo žinoma ne tik informacija, bet radosi ir žmonių, kurie gebėjo tą informaciją palyginti ir analizuoti, taikyti ją mąstant apie Lietuvos švietimo ateitį.

Tarpukario Lietuvos pedagoginėje spaudoje būta ir daugiau trumpų užuominų apie Šiaurės šalių ALM, tačiau tarybiniais metais šios mokyklos vardas beveik nebuvo minimas, nes ji skelbė ir įgyvendino laisvos, nepriklausomos, demokratiškos asmenybės ugdymo idėją. Išimtis – profesoriaus Jono Laužiko darbai, kuriuose ALM itin palankiai vertinamos. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje atsiradusi Jaunimo mokykla yra tipiškas sėkmingai prigyjantis Danijos edukacinis reiškinys Lietuvoje. Kitas reiškinys – mokytojų rengimas Vilniaus pedagoginiame universitete. Šiuo metu yra keletas edukacinių ”židinių”, kuriuose ALM idėjos pradedamos įgyvendinti praktikoje. Sunku numatyti jų likimą Lietuvoje, tačiau šio unikalaus reiškinio pažinimas ir studijavimas duoda nemažai teigiamų vaisių Lietuvos edukologams.

Ugdant žmogų, didžioji paslaptis glūdi gebėjime padėti kitam tobulintis. Sorenas Kierkegoras, kalbėdamas apie meno padėti kitam žmogui paslaptį, yra prasitaręs: ”Jeigu norite kitą žmogų nuvesti į tam tikrą vietą ar tašką, pirmiausia turite tą kitą žmogų atrasti ir nustatyti, kur jis yra, ir tik po to pradėti nuo tos vietos, kurioje jį radote. todėl turite pirmiausia suprasti tai, ką jis supranta. Jeigu to nepadarysite, jūsų ”didesnis ir aukštesnis supratimas” nepadės jums jo niekur nuvesti”.

(”Paprasta žinia”, danų k. ”En ligefrem Meddelelse”, 1869)

Leave a Comment