Vakarų Žemaičių lyguma

Vakarų Žemaičių lyguma
Įvadas

Visos Lietuvos vietos skiriasi gamta, kultūra, žmonėmis ir kitais daugybe dalykų, kuriuos sąlygojo įvairūs Lietuvoje vykę procesai. Vakarų Žemaičių lyguma yra viena iš 22 Lietuvos teritorijoje išskirtų fizinių geografinių rajonų ir užima tik 3,3 procento visos Lietuvos teritorijos. Lyguma apima vadinamąją Pajūrio žemumą, kurios glacigeninis reljefas didelėje dalyje buvo išlygintas prieledyninių patvenktinių baseinų, siekusių iki 40 metrų aukščiau jūros lygio.

Mano darbo tikslas buvo naudojantis įvairiais literatūros šaltiniais apžvelgti Vakarų Žemaičių lygumą įvairiais aspektais ir pateikti būdingiausius bruožus, kuriais labiausiai ji išsiskiria iš š kitų Lietuvos fizinių geografinių rajonų.

Pirmojoje darbo dalyje supažindinama su rajono geografine padėtimi, antrojoje apžvelgiama paleogeografiniai ypatumai. Įvairūs kraštovaizdžio komponentai (reljefas, klimatas, hidrologija ir kt.) – aptariami trečiojoje darbo dalyje. Vakarų žemaičių lygumos mikrorajonai ir kraštovaizdžiai aprašomi ketvirtojoje dalyje. Paskutinioji darbo dalis skiriama Vakarų Žemaičių lygumos miestams ir miesteliams.

I. Geografinė padėtis

Vakarų Žemaičių lyguma priklauso Kuršo-Žemaičių sričiai, apimančiai meridianinį, išilgai Baltijos jūros nusitęsiantį, aukštumų ruožą. Rajono riba vedama daugiausiai iki 40 m izohipsės, nes iki to aukščio paviršius buvo aplygintas rajono teritorijoje ty yvuliavusio prieledyninio baseino. Likusioje rajono dalyje, į šiaurės vakarus nuo Minijos slėnio, ties Gargždais , to prieledyninio baseino žymių neaptikta, todėl Vakarų Žemaičių lygumą nuo Vakarų Žemaičių plynaukštės skirianti riba nėra aiški. Ji vedama palei aplygintą pakraštinių moreninių darinių ruožą, einantį Minijos –

Salanto – Erlos vakariniu paslėniu (1 pav.). Vakarų Žemaičių lyguma užima 3,3 procento visos Lietuvos teritorijos.

1 pav. Lietuvos fizinis geografinis rajonavimas: 1 – Baltijos duburio sritis, 2 – Kuršo – Žemaičių sritis, 3 – Pabaltijo žemumos sritis, 4 – Paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų sritis, 5 – Paskutiniojo apledėjimo zandrinių lygumų sritis, 6 – Priešpaskutiniojo apledėjimo moreninių aukštumų sritis, 7 – lygumų rajonai,
8 – plynaukščių rajonai, 9 – aukštumų rajonai.

II. Paleogeografinė apžvalga
Pietinė rajono dalis per ilgus geologinius amžius grimzdo, todėl ten susiklostė stora paleozojaus ir mezozojaus uolienų danga. Šiaurinėje dalyje grimzdimą dažniau pertraukdavo kilimas – nuosėdų kaupimasis nutrūkdavo. Ten susiklostė plonesnė triaso ir juros danga. Trumpiau laikėsi ir kreidos transgresijos vandenys.
Paleogene pietinė rajono dalis buvo arti paleogeninės jūros ir sudarė pajūrinę žemumą, šiaurinė – toli žemyne, aukštesnė ir labiau raižoma erozijos.
Rajono geografinė padėtis pasikeitė neogeno pabaigoje, kai vakaruose atsirado Baltijos duburys. Pa aviršius iškilo ir buvo suraižytas gilių slėnių (Darbėnų – Skuodo, Priekulės – Šilutės – Žemaičių Naumiesčio apylinkėse). Vėliau prieš prieš prasidedant ledynmečiui, rajono teritorija vėl grimzdo, o įgilinti slėniai prisipildė sąnašų.
Ledynmetyje išilgai rajono teritorijos pietų – pietryčių kryptimi slinko ledynų masės, kurios egzaravo paviršių. Šiaurinėje rajono dalyje ledynai nubraukė visą kreidos sistemos dangą, žymią triaso ir juros sluoksnių dalį ir atidengė permo klintis. Ledynų egzaracija mažiausiai palietė pietrytinį Vakarų Žemaičių lygumos pakraštį, kuris galbūt jau buvo atsidūręs takoskyroje tarp atskirų ledyno tėkmių.
Dėl nevienodos ledynų eg

gzaracijos ir skirtingų tektoninių sąlygų rajono pagrindinių uolienų paviršius pasidarė sudėtingas. Pietryčiuose išryškėjo pakiluma, esanti aukščiau jūros lygio, pietuose – gili loma iki 80 m žemiau jūros lygio, viduryje, tarp Klaipėdos ir Kretingos, slenkstis maždaug 50 m žemiau jūros lygio, o šiaurėje vėl gili loma.
Dabartinį, ledyninės kilmės reljefą rajone formavo Vakarų Žemaičių ledyninė plaštaka, kuri iš pradžių pasistūmė į priekį, o paskui, tirpdama ir mažėdama traukėsi į vakarus. Šiaurinėj rajono pusėje, kur į ledyną nebuvo atsirėmęs prieledyninis baseinas, klostėsi labai riedulingos, smarkiai perplautos galinės morenos. Ledyno pakraštį ten rodo riedulynai, kurie išilgai Minijos, Salanto, Erlos nusitęsia beveik nuo Gargždų iki Mosėdžio. Tirpsmo vandenys, tekėję palei ledyno pakraštį į pietus, sudarė didžiojo Minijos – Salanto – Erlos senslėnio užuomazgą.
Sudėtingiausias reljefas susidarė sąlytyje tarp pietinės, prieledyninių vandenų patvenktos, ir šiaurinės nepatvenktos dalių (2 pav.)
Vėliau atitekėję įvairūs fliuvoglacialiniai vandenys patvenkė pietinę rajono dalį ir atsirėmė į Žemaičių aukštumą, tuo metu reljefas buvo labai aplygintas ir moreniniai priemoliai apnešti smėliais. Šiaurinėje Vakarų Žemaičių lygumos dalyje, kurios nesiekė prieledyninis baseinas, moreninis reljefas labiau išlaikė pirminius bruožus.
Antrą kartą prieledyninis ežeras pietvakarinę rajono teritoriją apsėmė vidurinio driaso laikotarpyje ir vėl viską aplygino, o tuo tarpu šiaurinę dalį skalavo kitas, aukštesnis, prieledyninis ežeras. Jis paliko smėlio dangą apie Darbėnus, Lenkimus, Laukžemę, Skuodą.

.

2 pav. Du Lietuvos pajūrį sėmę sk

kirtingų lygių prieledyniniai baseinai ir jų protakos. 1 – neapsemti plotai, 2 – apsemti plotai.
Vėliau abu ežerai susijungė ir susidarė vandeninga arterija, kuri suformavo būdingą Vakarų Žemaičių lygumai Minijos, Salanto, Erlos senslėnį. Ta arterija akumuliavo 13 –18 metrų terasos žvirgždus. Panašiai pagilinus fliuvoglacialinį ltaką, buvo išplautas Tenžės – danės senslėnis. Ddeli žvirgždų kiekiai į minėtuosius vandenis patekdavo iš šlaitų, kurie platinant slėnį, buvo labai eroduojami tiek pačios upės, tiek gausių griovų ir raguvų.
Alerodo laikotarpiu ledynam išnykus iš Baltijos duburio, abu prieledyniniai ežerai ištekėjo. Visiškai persitvarkė rajono upių tinklas.
Holocene, klimatui visiškai atšilus, ėmė kurtis augalija, formavosi dirvožemiai.

III. Vakarų Žemaičių lygumos kraštovaizdžio komponentai
3.1. Reljefas. Rajone galima įžvelgti dvejopą, statmeną vienas kitam ruožuotumą. Iš pradžių, vakarų link besitraukiančio ledyno įtakoje, susidarė meridianiniai ruožai: lygesnis dugninės morenos ruožas vakariniame ir kalvotesnis pakraštinių moreninių darinių ruožas rytiniame pakraštyje. Vėliau, prieledyninių baseinų įtakoje, atsirado reljefo skirtumai taip pat tarp pietinės, vidurinės ir šiaurinės dalies (3 pav.)

3 pav. Vakarų Žemaičių lygumos paviršius: A – gūbriuotas sustumtinių morenų ruožas lygumos vakaruose; B – slėnių ir fliuvoglacialinių latakų išvagota moreninė lyguma rytuose; C– „šilų“ smėlių lyguma su pavienėmis aplygintomis moreninėmis bangomis pietuose; D – Vakarų Žemaičių lygumos sąlytis su Vakarų Žemaičių plynaukštė, suraižytas pietų krypties senslėnių ir naujų vakarų krypties slėnių.
Rajono teritorija dalinama į du parajonius: šiaurinį ir pietinį. Riba tarp jų eina iš

šilgai Žemaičių (Klaipėdos – Rietavo) plento. Šiaurinis parajonis pagal reljefą gali būti suskirstytas į tris dalis.
Pačiuose šiaurvakariuose, Darbėnų, Laukžemės, Įpilties apylinkėse kadaise buvęs pakraštinių moreninių darinių reljefas yra labai aplygintas prieledyninio ežero. Žemesnės vietos nuklotos smėliais, aukštesnės nuskalautos.
Pietuose – pakraštinių moreninių darinių lėkštai kalvotas ruožas, nepaveiktas prieledyninio baseino. Jis tęsiasi nuo Laidininkų per Rūdaičius ir prie Karklininkų atsiremia į jūros krantą. Šis ruožas susideda iš gūbrių arba ovalinių kalvų, turinčių šiaurės – pietų kryptį.
Šiauriniame parajonyje vyrauja plokščia moreninė lyguma, kurią nuo pakraštinių moreninių darinių skiria Tenžės – Danės senslėnis. Lygumoje besitęsiančioje per Grūšlaukę, Kretingą, beveik iki Gargždų retai kur iškyla lėkštos bangos. Moreninę lygumą raižo Akmenos sistemos slėniukai bei reti negilūs akmenų nusėti latakai
Pietinio parajonio paviršius irgi skirstomas į tris dalis. Vakariniu pakraščiu tęsiasi sustumtinių morenų kalvagūbris, orientuotas iš šiaurės vakarų į pietryčius. Žemesnėse vietose jis apneštas limnoglacialiniais smėliais.
Visu vakariniu rajono pakraščiu tęsiasi „šilų“ smėliais ištisai apklota lyguma, apimanti teritoriją maždaug iki 20m izohipsės. Lygumoje yra nemaža smėlingų kauburių santalkų, lėkštų, plačių moreninių priemolių bangų, iškylančių iš po smėlio dangos į šiaurę nuo Pagėgių, prie Juknaičių ir kt.
Likusią pietinio parajonio dalį užima banguota lyguma, mažiau paveikta prieledyninio ežero arba fliuvoglacialinių vandenų. Moreninių reljefas aplygintas, bet netgi žemesnės vietos neištisai apklotos prieledyninio ežero bei senųjų upelių deltų nuosėdomis.
3.2. Klimato ypatumai
Abu Vakarų Žemaičių lygumos parajoniai nevienodai nutolę nuo jūros, todėl skiriasi klimatu. Šiurinio parajonio klimatas dar aiškiai jūrinis su krituliu maksimumu vasaros gale ir rudenį. Žiemos su dažnais atlydžiais. Pietinio parajonio klimatas kontinentalesnis su vidurvasario kritulių maksimumu. Tačiau ryškūs ir jūriniai bruožai t.y. dažni atodrėkiai žiemą, smarkoki vėjai žiemą, rudenį ir pavasarį ir kt. rajono ribose, palyginus su Baltijos pakrante, jau gausiau kritulių, nors ne tiek kiek kaimyniniame Vakarų žemaičių plynaukštės rajone. Dažnesni ir rūkai. Minintieji klimato bruožai atsispindi rajono upių režime.
3.3. Hidrografija

Upės. Vakarų Žemaičių lygumos parajoniai stipriai skiriasi hidrografinio tinklo sandara ir upių tinklo tankumu. Šiauriniame parajonyje upių yra 0,75 – 1,00 km/ km2, o pietiniame > 1,25 km/km2. Šiaurinio parajonio šiaurinis pakraštys, paveiktas Darbėnų – Skuodo prieledyninio ežero, priklauso Šventosios baseinui. Ši upė, ištekėjusi iš pakraštinių moreninių darinių ruožo, iš pradžių teka i šiaurės vakarus eroziniu slėniuku, bet nuo santakos su Lukna, kur prasideda vidurupis – plačiu senslėniu į pietvakarius. Žemupyje upė staiga pasuka į pietus ir patenka į Baltijos jūros pakrantės lygumą.
Pietvakarinę kryptį, nulemtą ta linkme pasitraukusios prieledyninio ežero kranto linijos, turi Durba, Kulšės žemupys ir kiti upeliai.
Likusioje šiaurinio parajonio dalyje savo baseiną sudarė Akmena, kurios žemupys vadinamas Dane (Dange). Akmena – Danė bei svarbiausias jos intakas Tenžė naudojasi ledynmetinių, palei ledynų pakraštį sruvusių, vandens latakais. Akmena – Danė yra dvilypė slėnio sandara bei hidrografiniais bruožais. Ji prasideda nulygintų galinių morenų papėdėje, ties Erlos – Salanto senslėniu. Nuo santakos su Skrobliu ji teka nedideliu lataku, tie Egliške patenka į platesnį senslėnį – prasideda žemupys vadinamas Dane. Įteka į Klaipėdos sąsiaurį.
Rajono teritorijoje tarp Gargždų ir Priekulės teka Minija, ji iki šiol išlaikė pastovią vagą, nepersistūmė į šoną. Šiame ruože į Miniją įteka Veiviržas ir Tenenys, būdingos pietinio parajonio upės. Veiviržas išteka iš Kapstato ežero(Vakarų Žemaičių plynaukštė). Vakarų Žemaičių lygumos rajone Veiviržas susideda iš trijų atkarpų Kirsdama aukštesnį lygumos lygį, upė teka į pietvakarius dar didoku (1,2 m/km) nuolydžiu. Pasiekusi šilų smėlių lygumą, ji pasuka į vakarus ir teka jau mažesniu nuolydžiu. Ties Vilkyčiais upė patenka į Nemuno deltos lygumą ir vėl pasuka į pietvakarius, dar labiau sumažindama nuolydį.
Tenenys išteka iš Tenenio ežeriuko ir dideliu nuolydžiu teka per Vakarų Žemaičių plynaukštę, ties Gardinu patenka į Vakarų Žemaičių lygumą ir teka į vakarus siauru slėniu su salpa per šilų smėlių lygumą paskui pasuka į šiaurės vakarus, vėliau upė įteka į Nemuno deltos rajoną ir pakrypsta į pietvakarius.
Svarbiausia pietinio parajonio upe laikoma Šyša. Ištekėjusi iš Draudenių ežero ji aukštupyje kerta Vakarų Žemaičių plynaukštės pakraštį. Teka senslėniu pietų kryptimi. Ties Katyčiais ji pasiekia Vakarų Žemaičių lygumą. Kirsdama aukštesnį lygumos lygį, upė teka į pietvakarius, bet šilų smėlių lygumoje pakrypsta į šiaurės vakarus ir tik aukščiau Šilutės vėl atgauna pietvakarių kryptį.

.Vakarų Žemaičių lygumos upių režimas. Atlydžiai dažnai sukelia žiemos poplūdžius, dažnai net viršijančius pavasarinius, kurie dėl nepastovios sniego dangos nebūna dideli. Vasaros pirmoji pusė jūrinio klimato sąlygomis paprastai nelietinga, tai birželio ir liepos mėnesiais upių lygiai – žemiausi. Jie ima kilti tik antroje vasaros pusėje, pradėjus dažniau lyti. Baigiantis vegetacijos periodui kai kritulių dar labiau pagausėja, o transpiracija sumažėja, upės vėl smarkiai paplūsta.
Upių režimą veikia žemesnes lygumos vieta dengiantys smėliai. Vasarą bei rudenį Veiviržo, Tenenio, Šyšos poplūdžių bangos, patekusios į šilų smėlių lygumą, ima blėsti, nes dalis vandens filtruojasi į krantus ir pasklinda smėliuose.
. Ežerai. Vakarų Žemaičių lygumos rajonas priklauso toms Lietuvos dalims, kuriose visai neišliko didesnių ežerų. Paminėti tik Kalotės ežeras vakariniame galinių morenų ruože, mažas, bet gilus Kašučių ežerėlis į pietryčius nuo Darbėnų bei Metrikviečių ežerėlis į vakarus nuo Žemaičių Naumiesčio. Mažų, ir pusės hektaro ploto nesiekiančių, ežeriukų yra nemažai kalvoto moreninių reljefo saloje, į vakarus nuo Dovilų.

Pelkės. Rajono pelkingumas nedidelis, nors klimato sąlygos pelkėjimui ir palankios. Šiauriniame parajonyje žemapelkės užima latakus ir senslėnius. Viename jų susidariusi didoka, apie 6 m gylio, Tenžės pelkė. Nemažai žemapelkių užima įlomis tarp nulygintų kalvų pakraštinių moreninių darinių ruože, ypač Lenkimų – Darbėnų apylinkėse.
Kitokiose sąlygose yra pietinis parajonis. Lyguma čia nedideliu nuolydžiu leidžiasi į pietvakarius. Ta kryptimi storėja ir dengiamųjų smėlių danga, kuria nuolat juda žymūs gruntinių vandenų kiekiai. Pažemėjimuose jie sudaro vandens perteklių ir sukelia pelkėjimą. Perteklius susidaro ir ties moreninių priemolio bangomis, pastojančiomis kelią nuolydžio kryptimi judančiam gruntiniam vandeniui. Šios rūšies pašlapę plotai juosia nuskalautą Dvylių – Pėžaičių – Šiuparių moreninę pakilumą, Kairių – Toleikių moreninį kalvagūbrį ir kt. Juose plyti žemapelkės, dabar paverstos žemutinėmis pievomis.
3.4. Dirvožemiai
Vakarų Žemaičių lygumos dirvožemiai pagal Lietuvos dirvožemių rajonavimą priskiriami Vakarinei sričiai, Pajūrio rajonui. Dirvodarą čia lemia gausesni krituliai (700 – 800 mm), ilgesnis lietingesnis ruduo ir švelnesnė žiema, skatinanti dirvožemių išplovimo ir jaurėjimo procesus.
Vakarų Žemaičių lygumoje vyrauja vidutinio sunkumo moreninių priemolių dirvodarinės uolienos, yra šiek tiek smėlių. Blogiau drenuojamoje lygumoje, ypač šiaurinėje rajono dalyje ir žemesnėse reljefo vietose, vyrauja velėniniai jauriniai glėjiški, o vietomis ir velėniniai glėjiški priemolių dirvožemiai. Kitų dirvožemių šiame rajone nedaug, paminėtini Minijos ir kitų upių užliejamų lankų aliuviniai dirvožemiai, taip pat velėniniai jauriniai „šilų“ smėlyno dirvožemiai.
3.5. Augalija.
Lygumos parajoniai skiriasi ir augalija. Pietiniame parajonyje, ypač smėlių nuklotoje lygumoje, vyrauja žaliašilių bei šilų augimvietės. Tačiau negiliai judantis gruntinis vanduo bei gilesnis priemolingas podirvis sudaro sąlygas ir reiklesnėms veislėms augti. Todėl pušynai čia turi vešlų, dažnai plačialapių traką. Skurdesni šilai dengia tik kauburiuoto reljefo plotelius (Dinkų miškas ir kt.)
Pietiniame parajonyje miškingiausia yra vidurinė dalis, nusitęsianti tarp Veiviržėnų ir Šilutės. Čia daug brukniašilių, ąžuolyninių ir kitokių pušynų tipų. Atskirais sklypeliais auga juodalksnynai, kažkada dirbtiniu būdu įveisti ąžuolynai.
Šiauriniame parajonyje vyrauja maistingesnės, daugiausiai šilagirių augimvietės, būdingos moreninėms lygumoms. Kur priemoliai mažiau praplauti, pasitaiko net labia maistingų, girių augimviečių.
Moreninėse lygumose daugiau miškų išliko tik rytiniame rajono pakraštyje, sąlytyje su Vakarų Žemaičių plynaukštės rajonu. Čia driekiasi didelė Vaineikių giria, prie kurios prisišlieję mažesni Žalnių ir Kūlupėnų miškai; visur vyrauja mėlyniniai arba kiškiakopūstiniai eglynai.
Tik šiaurės vakarinis parajonio pakraštys, apklotas smėliais, turi žaliašilių augimvietes. Čia auga Darbėnų miškai, sudaryti iš mėlyninių ir brukninių pušynų.
Visos Vakarų Žemaičių lygumos miškingumas yra žymiai mažesnis už Lietuvos vidurkį, tik apie 20 procentų.

IV. Mikrorajonai ir vietovaizdžiai
Vakarų žemaičių lygumoje išskiriami išskiriami 7 mikrorajonai(4 pav.) ir 17 vietovaizdžių, iš kurių būdingiausi pavaizduoti 5 pav.
1. Darbėnų mikrorajonas. Jam priklauso pakraštinių moreninių darinių ruožas, kuris buvo užtvindytas Latvijos pajūrio žemumoje buvusio prieledyninio ežero. Mikrorajonui būdingas negiliai slėniuotosios smėlingosios pelkingosios lygumos vietovaizdis su pelkėtais kloniais ir pašlapusiomis įlomėmis (R1spl), taip pat stambiai banguotasis priesmėlingas vietovaizdis (BS).

4 pav. Vakarų Žemaičių lygumos mikrorajonai

2. Karklininkų – Rūdaičių mikrorajonas apima kalvotą pakraštinių moreninių darinių ruožą tarp Durbos upės šiaurėje ir Danės žemupio pietuose. Ruožas sudėtas iš moreninių priemolių, žvirgždų, priesmėlių
Mikrorajono šiaurėje ir į rytus nuo Palangos, išskiriamas stambiai ir lėkštai kalvotas luobuotasis priesmėlingasis vietovaizdis (K1iS)
Pietinėje dalyje vietovaizdis pakinta ir tampa smulkiai ir apystačiai gūbriuotasis lobuotasis priemolingasis (g2iM).
3. Kretingos – Daukšių mikrorajonas apima dugninės morenos lygumą, įspraustą tarp minėtų pakraštinių morenų ruožo vakaruose ir labai išplauto moreninio ruožo rytuose, B IV fizinio geografinio rajono pasienyje.
Mikrorajono rytuose, ypač takoskyroje tarp Akmenos ir Minijos, plyti nenuotakiosios priemolingosios lygumos kraštovaizdis (nMI).
Palei klonius ir latakus bei paslėniuose, kur jaučiamas drenuojamasis upių poveikis išskiriamas negiliai slėniuotosios priemolingosios lygumos vietovaizdis (R1Ml).
Platus Tenžės – Danės senslėnis sudaro atskirą (aSR1) vietovaizdį.
Visi trys apibūdinti mikrorajonai priklauso šiauriniam parajoniui.

5 pav. Svarbesni Vakarų Žemaičių lygumos vietovaizdžiai

4. Priekulės – Jakų mikrorajonas. Jam priskiriama sustumtinio moreninio kalvagūbrio atkarpa tarp Danės žemupio ir Minijos slėnio, prie Priekulės. Šiauriniame kalvagūbrio dalyje išskiriamas stambiai banguotas lėkštai gūbriuotasis priemolingasis vietovaizdis (BG1M), susidedantis iš gūbriukų bangų ir jas skiriančių padrėkusių lobų.
Pietinei daliai būdingesnis smulkiai ir lėkštai kalvotosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis (k1Sl), pasižymintis mažomis, iš visų pusių abraduotomis kalvutėmis, tartum salelėmis kyšančiomis priesmėlingoje lygumoje.
Ten, kur moreninių kalvagūbris visai palaidotas po „šilų“ smėliais, plyti BSl vietovaizdis.
5. Gargždų mikrorajonui priskiriama nedidelė teritorija, kurioje yra painus pakraštinių moreninių darinių, limnoglacialinių krantinių darinių ir slėnio reljefas.
Svarbiausią vietovaizdį sudaro perklostyta arba abraduota moreninė lyguma, kai kur apklota senovinės deltos žvirgždais, pasižyminti pelkėtomis įlomėmis ir pavienėmis lėkštų šlaitų moreninėmis kalvomis. Tai stambiai ir lėkštai kalvotosios įlomėtosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis (K1DSl).
Apie Rusinus ir Galtus nedideliame plote išskiriami dar du vietovaizdžiai: smulkiai ir apystačiai kalvotasis daubotasis smėlingasis vietovaizdis (k2deM) ir kauburiuotasis smėlingasis vietovaizdis (b0s).
Pietinę mikrorajono dalį užima plokščia moreninė lyguma, kai kur užberta plonu smėlio sluoksniu. Tai plokščiosios priesmėlingosios lygumos vietovaizdis (Sl).

Savarankišką vietovaizdį sudaro Minijos slėnis Gargždų – Dovilų atkarpoje. Čia ryški tiek salpa, tiek viršsalpinės terasos, todėl išskirtas negilaus salpinio ir terasinio slėnio priesmėlingasis vietovaizdis (atSR1).

6. Grobštų – Katyčių mikrorajonas apima nuolaidžią moreninę lygumą, paveiktą aukštesnio prieledyninio ežero. (b0s) vietovaizdis.
Kai kur aptinkamas BSPl vietovaidis, apimantis nuskalautą ir aplygintą pakraštinių moreninių darinių ruožą.
V. Naudingosios iškasenos
Vakarų Žemaičių lygumos rajonas nėra labai turtingas naudingosiomis iškasenomis. Kaip ir visoje Lietuvoje yra nemažai smėlio, žvyro telkinių, bet jie didelės reikšmės neturi.
Iš svarbesnių paminėtini: Nausodžio (Kretingos raj.), Vėžaičių, naftos telkiniai, opokos telkinys Stoniškiuose (Šilutės raj) bei Usėnų (Šilutės raj.) akmens druskos klodai.

VI. Miestai, miesteliai, kaimai
Vakarų Žemaičių lygumoje yra gana tankiai apgyvendinta, nes tam palankios gamtinės sąlygos. Kaimų ir miestelių tinklas labai tankus. Vakarų Žemaičių lygumoje yra du didesni miestai – Kretinga ir Gargždai, bei daug kitų miestelių – Lenkimai, Darbėnai, Priekulė, Švėkšna, Žemaičių Naumiestis, Juknaičiai ir kitų. Visi jie yra įdomūs ir turintys savitą istoriją.
Lenkimai – miestelis netoli Skuodo, tai prie dvaro susiformavusi gyvenvietė. Lenkimų apylinkėse gimė ir gyveno visiems žinomas lietuvių istorikas ir švietėjas Simonas Daukantas.
Kretinga – senas Vakarų Lietuvos miestas. Pirmą kartą vardas paminėtas 1253 metais Kuršo vyskupo rašte, bet miestas išaugo tik XVII a.pr. kai Jonas Karolis Chodkevičius pastatė Kretingoje bažnyčią, pranciškonų vienuolyną bei parūpino miesto teises. Miestas pavadintas Karolštadtu.
Kretinga išsiskiria savo didžiule, dar 1609 m. suprojektuota Rotušės aikšte, kurioje iki XIX vid.stovėjo miesto rotušė, vėliau cerkvė. Šiandien čia stovi Viešpats Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblis (1605 – 1617 m.). Miesto centre išlikusios senosios kapinės, kuriose garsaus mokslininko, vienuolio Jurgio Pabrėžos, generolo Vlado Nagiaus – Nagevičiaus kapai, grafų Tiškevičių koplyčia(1893 m). Tiškevičius, 1875 m. įsigijęs Kretingos dvarą, pastatė įspūdingus rūmus su Žiemos sodu ir nuostabiu parku
Darbėnai – žinomi nuo 1591 m. įsikūrę ant Darbos upelio. Stovi romantizmo laikotarpio Šv. Apaštalo Petro ir Povilo bažnyčia (1842, perstatyta 1886m), medinė varpinė (XIX a.), 1820 pastatytas ir išlikęs, bet neveikiantis vandens malūnas prie Darbos upelio.
Darbėnų seniūnijoje esantis Senosios Įpilties kaimas garsėja savo piliakalniais ir alkakalniu, jame esantis Daubos kūlis patenka į didžiausių Lietuvos akmenų dešimtuką.
7 km nuo Kretingos Gargždų link – Jokūbavas, seniau vadintas Bebriūnais. XVIII a. čia buvo pastatytas dvaras, o šiandien jau sunykusio dvaro parko teritorijoje stovi paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, gyvenusiam čia 1926 – 1941 m
Gargždai –paminėti pirmą kartą 1253 m. liepos 20 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte, buvo vadinami Garisda.
Agluonėnai – gyvenvietė netoli Gargždų, pirmą kartą paminėti 1540 m. Čia buvo įkurtas pirmasis pokario Lietuvoje Klojimo teatras. Šalia Agluonėnų esančiame kaime Vanaguose gimusi lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė.
Vėžaičiai – sena gyvenvietė, minima nuo XVI a. Įsikūrusi 5 km nuo Gargždų. Jo kraštovaizdį paįvairina pratekančių Minijos intakų – Skinijos ir Gerdaujos upelių vingiai.
Vėžaičių kaimo, XVIII a. tapusio bažnytkaimiu, istorija neatsiejama nuo Vėžaičio dvaro, kuris nulėmė visos gyvenvietės augimą. Vėžaičių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVIII a. pradžios. 1755 m. jis perėjo Gardino pavieto maršalkos Kazimiero Volterio nuosavybėn. Volterių dinastija dvarą išlaikė iki XX a. 4 dešimtmečio vidurio. Šiandien restauruotose dvaro arklidėse įsikūrę kultūros namai.
Netoli Vėžaičių esantis Pažvelsio kaimas – lietuvių poeto ir dramaturgo Butkų Juzės (1893 – 1947) gimtinė, pažymėta stogastulpiu.
Raguviškių kaimas – vaizdingose slėnio kalvelėse esantys kapinynai mena, kad žmonės čia gyveno nuo senų laikų. Kitapus Minijos stūkso Nausodžio piliakalnis, o šalia jo Mišučių dvaras, kuriame gimė pirmojo lietuviško spektaklio 1899 m. Palangoje dalyvis, literatas, gydytojas Vladas Mangirdas.
Prie kelio į Karteną įsikūręs Budrių kaimas. Jame pastatyta bažnyčia – vienintelis medinės gotikos kūrinys pajūryje.
Priekulė – miestelis Minijos dešiniajame krante, jame išryškėja būdinga Pamario kraštui architektūra. Miestas minimas 1540 m. Vardą gavo nuo dvarininko seniūno Luko Priekulio. Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1587 m. – pati seniausia Klaipėdos krašte. 1866 m. miestelyje įsteigtoje J. F. Šrėderio spaustuvėje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Daugelį metų Priekulėje gyveno ir rašė rašytoja Ieva Simonaitytė. Šiandien jos name įrengta memorialinė ekspozicija, atskleidžianti rašytojos kūrybos sąsajas su šio krašto buitimi, etnografija. Priekulės miestelis ir apylinkės turtingos gamtos paminklais. Gražūs buvusio Priekulės dvaro bei mokyklos parkai. Netoli Priekulės XIX a. įkurtas Kliošių parkas, kuris apima apie 12 ha teritorijos. Jis – peizažinis, tarsi giraitė su vingiuotais keliukais ir takais. Tarp paprastųjų ąžuolų ir bukų auga galingas senas europinis kėnis.
Švėkšna – miestelis Šilutės rajone. Švėkšnos dvaras minimas nuo XV a., o miestelis –1509 m. Iš pradžių dvaras priklausė Žemaičių seniūnui Kęsgailai, vėliau įvairiems didikams, kol 1766 m. jį įsigijo sulenkėjęs Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1940 m. Išliko klasicizmo stiliaus Švėkšnos dvaro vila (1880). Dvaro vilą supa parkas, kuriame yra mūsų krašte labai retų medžių – ginkmedžių (dviskiautis ginkmedis pasodintas šio šimtmečio pr., jį atvežė grafas Adomas Pliateris), veimutinių pušų, kanadinė cūga, japoninė magnolija. Su šiuo dvaru susijęs už 2 km Ž. Naumiesčio link esantis buvęs Vilkėno dvaras. Jis atsirado tada kai Švėkšnos valda padalinta 4 Pliaterių sūnums. Vilkėne yra istorizmo stiliaus rūmai, statyti 1880 – 1887. Juos supa parkas, kuriame stovi Rebekos skulptūra, 1913 m. atvežta iš Paryžiaus. Taip pat miestelio architektūrinė dominantė – negotikinė Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (1905). Jos bokštai kyla net į 75 m. aukštį. Originalus arkinis tiltas jungia bažnyčią su keliu į dvarą.
Žemaičių Naumiesčio miestelis ir valsčius minimas nuo 1650 m. 1779 m. Stanislovas Poniatovskis atidavė miesteli nuomon M. Ronikeriui. Buvo pasienio muitinė (prie Vokietijos – Rusijos sienos). Žemaičių Naumiesčio seniūnijos Degučių kaime pastatyta Šv.Vincento trikampė bažnyčia (1757).
10 km į šiaurę nuo Šilutės, Norkaičių miške įkurtas botaninis draustinis. Vyrauja pušynai. Saugomas sukultūrintas Pajūrio žemumos miškas su ąžuolynais, liepynais ir introdukuotais medžiais – šiauriniais ąžuolais, balzaminiais kėniais, pocūgėmis, maumedžiais, bukais, liepomis.

Juknaičiai – pirmą kartą paminėti 1540 m. duoklių sąrašuose, kur vietovė vadinama „Jugnaten oder Kissin Tautrin“. Nuo 1974 m. laikoma pavyzdinga gyvenviete už architektūros ir apželdinimo vienovę, pavyzdingą tvarkymą. Netoli nuo gyvenvietės centro į šiaurės vakarų pusę yra Juknaičių Alkos kalnas – archeologinis paminklas.

Katyčiai – 23 km i p. r. nuo Šilutės ir 11 km nuo Ž. Naumiesčio, abipus Šyšos. Netoli Katyčių ėjo Melno taikos sutartimi (1422 m.) nustatyta Lietuvos ir Kryžiuočių ordino siena. Netoli Katyčių yra Akmeniškių piliakalnis (dar vadinamas Didele Pilaite, Švedkalniu, Margpiliu, Pilimi) – šalia Lazduonos ir Šyšos santakos. Pagal padavimą ši vieta yra nugrimzdusios bažnyčios kalva („kaukarėlė“). Piliakalnis yra įrašytas Į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Gardamas – km įsikūręs prie Tenenio upės, šalia Švėkšnos – Ž. Naumiesčio kelio. Senovėje sąvoka „gardas“ reiškė tvoromis aptvertą vietovę, pilį, tvirtovę. Kryžiuočių kronikos mini, kad 1304 jie tai sunaikino. 1595 Gardamas labai tiksliai parodytas žemėlapyje geografo Merkatoriaus.

Stremenių kaime, netoli Usėnų, senose kapinėse auga Stremenių ąžuolas, kurio aukštis – 27 m, kamieno apimtis – 5,25 m, spėjamas amžius 250 – 300 metų.

Inkakliai – kaimas 5 km į p. v. nuo Švėkšnos prie kelio į Saugas. Per kaimą teka Ašva, vakariniu pakraščiu driekiasi Parubežio miškas, per kurį 1422 – 1923 ėjo valstybinė siena tarp Lietuvos DK (vėliau Rusijos) ir Prūsijos (Klaipėdos kraštas). Buvusią sieną tebežymi griovys. Buvo abiejose pusėse pastatytos muitinės. 1940 metais ties Inkakliais atsirado stipriai saugoma valstybinė siena. Parubežio miške, palei siena, pasieniečiai iškirto dviejų eilių „mirties zoną“, ją suarė ir suakėjo. 1941 06 22 po nedidelio susišaudymo jie pasitraukė.

Saugomos teritorijos

Grūšlaukės kraštovaizdžio draustinis, Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinis, Veiviržo kraštovaizdžio draustinis, Graumeno hidrografinis draustinis (į rytus nuo Švėkšnos ), Kartenalės zoologinis draustinis, Margininkų botaninis – zoologinis draustinis, Salantų regioninis parkas.

Leave a Comment