Urbanizcija Lietuvoje

Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos
Geografijos kabinetas
Referatas
Urbanizacija Lietuvoje

Darbą atliko:

1g.A kl. mokinė dsaferwfqer

Darbą priėmė:

mokytoja wefwefwef
Rokiškis, 2007
Urbanizacija – miestų augimas, miesto gyventojų skaičiaus didėjimas, miestiško gyvenimo būdo plitimas.

Lietuvoje miestams kurtis sąlygos susidarė X-XI a., kai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir ėmė klostytis kaip savarankiška ūkio šaka amatai ir prasidėjo reguliarūs prekių mainai.

Daugeliui miestų pradžią davė pilys su priešpiliais, kuriuose gyveno amatininkai ir pirkliai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda). Nuo XIII a. dabartinėje Lietuvos teritorijoje miestams pradėta teikti savivaldos teisę, leidžiančią rengti turgus ir prekymečius, turėti prekių sandėlius, smukles, ammatininkų cechus. XIII-XV a. miestų teisė atleisdavo miestiečius nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui ir feodalams, o vėliau – tik suteikdavo prekybos privilegijų. Pirmasis miestas, kitų Europos miestų pavyzdžiu gavęs savivaldos teisę (1254 Dortmundo, 1258 Liubeko), buvo Klaipėda. 1387 m. savivaldos (Magdeburgo) teisę gavo Vilnius, 1408 m. Kaunas, XV a. pradžioje Trakai. XIII-XVIII a. savivaldos teises visą arba tik kurį laiką turėjo 83 miestai ir miesteliai, o prekybos privilegijas – 87. Savivaldos teisės turėjo svarbią reikšmę miestų plėtrai; XIV-XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose susidarė miestiečių luomas. Savivaldaus miesto reikalus XVV-XVII a. tvarkė magistratas. Feodalai ir dvasininkai turėjo magistratui nepavaldžių miesto dalių – jurisdikų, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra. Tai stabdė miestų augimą. XV a. pabaigoje – XVI a. išsiskyrė administraciniai centrai : vaivadijų (Vilnius, Trakai), apskričių (Kaunas, Ukmergė, Veliuona), valsčių (Aukštadvaris, Darsūniškis, Giedraičiai, Ke

ernavė, Punia). XVII a. viduryje – XVIII a. viduryje Lenkijos-Lietuvos valstybės ūkinis ir politinis smukimas sustabdė tolesnę Lietuvos miestų plėtrą. XVIII a. pabaigoje prijungus Lietuvą prie Rusijos, Lietuvos miestus pradėta tvarkyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Miestuose imta statyti daugiau pramonės įmonių, labai išaugo pramoniniai miestai (Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys) ir administraciniai gubernijų (Vilniaus, Kauno, Suvalkų – dabar Lenkijoje) bei apskričių (Panevėžio, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Zarasų) centrai. Nemažą poveikį miestų plėtrai turėjo plentų (nuo XIX a. pradžios), o ypač geležinkelių (nuo XIX a. II pusės) tiesimas. Prie didžiųjų kelių (Peterburgo-Varšuvos, Peterburgo-Karaliaučiaus) ir geležinkelių atsidūrę miestai augo, kūrėsi naujos gyvenvietės, ilgainiui irgi tapusios miestais (Dūkštas, Kaišiadorys, Mažeikiai, Naujoji Vilnia, Pabradė, Radviliškis, Švenčionėliai). Atokiau nuo transporto magistralių likę miestai sunyko (Merkinė, Punia, Varniai, Žiežmariai).

Didelių nuuostolių Lietuvos miestams padarė I pasaulinis karas: smuko miestų ūkis, sumažėjo gyventojų. 1918-1940 m, Lietuvos miestai buvo skirstomi į turinčius apskrities teises (> 10 000 gyventojų) ir turinčius valsčiaus teises (> 3000 gyventojų; šiai kategorijai priklausė ir apskričių miestai, turintys < 3000 gyventojų). 1931 m. apskrities teises turėjo 10 miestų (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus teises – 21. 1939 m. 29 miestai priklausė Lietuvos miestų sąjungai (Tarptautinės miestų sąjungos narei). 1920-1939 m. sumažėjo Vilniaus reikšmė (jis buvo paverstas Lenkijos provincijos miestu). Tapęs Lietuvos laikinąja sostine, labai išaugo Ka
aunas. Iš apskričių centrų sparčiausiai augo Šiauliai ir Panevėžys. Miestuose, net ir didžiuosiuose, buvo statomi daugiausia 1-2 aukštų gyvenamieji namai. Žemė, išskyrus patį miesto centrą, buvo palyginti nebrangi, dėl to prie gyvenamųjų namų jų savininkai paprastai turėdavo didelius sodybinius sklypus. Dėl tokios netaupios žemėnaudos žymiai sunkiau buvo tvarkyti miestų teritoriją, bet miestiečiai galėjo turėti mažiau urbanizuotą aplinką, prie namų užsiveisti sodą, daržą, dekoratyvinių augalų.

Per II pasaulinį karą daugelis Lietuvos miestų, ypač Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Raseiniai, Šakiai, buvo labai sugriauti; po karo daug jėgų ir lėšų prireikė jiems atstatyti.

Sovietinės valdžios metais svarbiausias miestų plėtros veiksnys buvo sparti ūkio industrializacija. Nuo XX a. 6 dešimtmečio miestuose daugėjo pramonės įmonių, visuomeninių pastatų, gyvenamųjų namų; sparčiai gausėjo gyventojų.

Visų Lietuvos miestų gyventojų

skaičius (su buvusiomis miesto
tipo gyvenvietėmis)
Metai Tūkst. % Metai Tūkst.. %
1897 356 13,3 1959 1046 38,6
1913 367 13,0 1970 1572 50,2
1923 464 17,7 1979 2062 60,7
1940 674 21,7 1982 2519 68,2
1950 730 28,3 2002 2326 66,9

Kaip matyti iš lentelės, urbanizacija sparčiausiai vyko XX a. II pusėje (paskutiniame dešimtmetyje miestuose gyveno beveik 70% visų Lietuvos gyventojų). Labai išaugo ne tik didieji miestai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys), bet ir rajonų centrai, ypač tie, kuriuose buvo pastatyta didelių pramonės įmonių (Alytus, Marijampolė, Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai, Plungė, Telšiai, Utena ir kt.). Prie pramonės įmonių kūrėsi ir nauji miestai: Elektrėnai, Visaginas (buvęs Sniečkus) – prie elektrinių, Garliava, Venta – prie statybinių medžiagų gamyklų, Baltoji Vokė, Ežerėlis, Tyruliai – prie durpių gavybos įmonių, Gr

rigiškės – prie popieriaus, Juodupė – prie audinių fabriko. Lietuvos ūkis 1945-1989 m. buvo integruotas į SSRS ūkinę sistemą, todėl didžiausios įmonės buvo sąjunginio pavaldumo, įkurtos neatsižvelgiant į Lietuvos ūkinius interesus. Norint tolygiau panaudoti vietinę darbo jėgą, pramonės įmonių išdėstymą Lietuvos valdžios pastangomis pavyko decentralizuoti. Tai atsiliepė ir miestų plėtrai: Vilniaus ir Kauno augimas buvo šiek tiek stabdomas, ugdomi regionų centrai Alytus, Marijampolė (1955-1989 m. vadinta Kapsuku), Telšiai, Utena, kur buvo laisvos darbo jėgos. Norint aprūpinti augančių miestų gyventojus gyvenamuoju plotu, juose buvo sparčiai statomi dideli tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų masyvai. Šie namai, pastatyti iš pilkų silikatinių plytų arba gelžbetonio blokų, turėjo būtiniausius komunalinius patogumus. Masinė tipinių gyvenamųjų namų statyba padėjo didelę dalį miesto gyventojų aprūpinti butais, bet labai suvienodino Lietuvos miestų vaizdą. Atkūrus nepriklausomybę (1990 m.), Lietuvos urbanizacijos eiga sulėtėjo. Daugelio pramonės įmonių, kurių produkcija buvo skirta daugiausia SSRS rinkai, gamyba sumažėjo ar net visai sustojo. Dauguma įmonių privatizuotos ir persitvarkė dirbti laisvosios rinkos sąlygomis. Dėl ūkio pertvarkos, migracijos ir kitų priežasčių nuo 1991 m. kiek mažėjo miesto gyventojų. Pasikeitė miesto statybų pobūdis: beveik nebestatoma naujų pramonės įmonių (daugiausia pertvarkomos anksčiau veikusios), sparčiai plečiasi modernių prekybos, paslaugų įmonių, gyvenamųjų namų (pagal individualius projektus) statyba. 2003 m. Lietuvoje buvo 106 miestai; 10 iš jų yra apskričių centrai (Alytus, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė, Pa
anevėžys, Šiauliai, Tauragė, Telšiai, Utena, Vilnius), 60 savivaldybių, 44 rajonų savivaldybių centrai.

Didesniųjų Lietuvos miestų
gyventojų skaičius 2002 m. (tūkst.)

Vilnius 541,8 Kėdainiai 32,1
Kaunas 376,6 Telšiai 31,5
Klaipėda 192,5 Tauragė 29,1
Šiauliai 133,5 Visaginas 29,0
Panevėžys 119,4 Ukmergė 28,6
Alytus 71,6 Plungė 23,5
Marijampolė 48,7 Kretinga 21,5
Mažeikiai 42,5 Šilutė 21,4
Jonava 34,9

Naudoti šaltiniai

1) www.google.lt
2) Rytas Šalna, Edvardas Baleišis, Ričardas Baubinas, Vidmantas Daugirdas „Žemė“ geografijos vadovėlis IX klasėi, II dalis, 198 psl.

Leave a Comment