Besikartojanciu klimato kataklizmu padariniai

Besikartojančių klimato kataklizmų priežastys

2002 m. vasara užgriuvo vakarų ir vidurio Europą neregėtais potvyniais; Lietuvą tuo metu nusiaubė jau antra per paskutinį dešimtmetį sausra. 2003-ieji metai vakarų Europos šalims vėl buvo negandų metai: Prancūzija, Italija, Ispanija iškankinta sausrų ir karščio skaičiavo ne tik materialinius nuostolius, bet ir tūkstantines šiluminių smūgių aukas. Šie klimato kataklizmų sukelti padariniai ne vieną privertė susimąstyti – ar ne per didelė kaina mokama už vartojimo progresą, ar išvystytos ekonomikos šalys nepjauna šakos, ant kurios sėdi visa žmonija?

Deginamas iškastinis kuuras: nafta, anglys, dujos, durpės bei jų produktai: benzinas, dyzelinas, mazutas ir t.t. – per mėnesį sunaikina 2 mlrd. tonų atmosferos deguonies, to paties, kuriuo kvėpuojame šiandien ir turėsime kvėpuoti rytoj. Deguonies vietą ore užima anglies dioksidas – dujos, kurių gausėjimas sukelia vadinamąjį šiltnamio efektą – globalų žemės klimato atšilimą, įtakojantį įvairius atmosferinius bei hidrosferinius pokyčius bei kataklizmus.

Atmosferos ligos

Atmosferos situacija daug rimtesnė, negu bet kurios kitos Žemės sferos. Atmosfera serga. Jei ozono sluoksnio žaizdos, atsiradusios dėl žmogaus naudotų, bet šiandien jau draudžiamų freonų, prrognozuojama užgis per 50 – 100 metų, tai lėtinis uždegimas tik ūmės, nes uždegimą sukėlusių dujų – anglies dioksido – atmosferoje daugės dar mažiausia kelis šimtmečius. Nors 1997 m. buvo pasirašytas tarptautinis Kioto protokolas, įpareigojantis valstybes palaipsniui mažinti anglies dioksido emisiją (išmetimus) į atmosferą, šių priemonių gali ja

au nepakakti. Žmonija turi imtis daug ryžtingesnių žingsnių susidariusiai šiluminei Žemės padėčiai stabilizuoti (pagerinti padėties – neįmanoma), nes kiekvieni uždelsti metai vėliau atsišauks neprognozuojamais padariniais.

Gamta pradėjo atsiimti skolas iš žmonijos, kuri plėšia ir drasko neliestinus, atmosferos deguonį pagimdžiusius, Žemės audinius: naftą, akmens anglį, gamtines dujas. Karščiuojanti atmosfera nežada nieko gero – neaišku kurioje vietoje Žemę išpils prakaitas, kurioje išmuš karščio banga, kurioje krės drebulys, o kurioje ištiks dehidratacija.

Dabar niekas neapsaugotas nuo atmosferos kataklizmų, niekas neapgintas nuo karščių, vandens telkinių išdžiuvimo, nuo nebūdingų vidutinėms platumoms uraganų ar potvynių, kurie jau niekada neatslūgs. Jei šiandien sinoptikai mums praneša apie iškritusių kritulių kiekį, po dešimtmečio pranešimus papildys informacija apie dėl ledynų tirpimo kasdien milimetrais kylantį vandenynų lygį. Jei šiandien Lietuvoje džiaugiamės Kuršių Nerija, neereiškia, kad po penkiasdešimties metų tokia apskritai išliks žemėlapyje: viską praris jūra.

Biologinė atmosferos deguonies kilmė

Šiandien mokslininkai sutaria, kad, formuojantis palankioms gyvybei atsirasti sąlygoms, Žemės atmosferoje deguonies nebuvo ir būti negalėjo: jo vietą užėmė anglies dioksidas.

Deguonis atmosferoje atsirado tik dėka gyvų organizmų veiklos: fotosintezės ar chemosintezės (angliavandenių sintezės iš anglies dioksido ir vandens, atpalaiduojant deguonį) – ir išliko atmosferoje tik todėl, kad dalis gyvosios masės nesuiro (nesioksidavo), bet virto nafta, dujomis ir akmens anglimi. Pirmajame etape gyvybė buvo tik gaminanti, bet ne sk

kaidanti. Deguonį gaminančios melsvabakterės mirę kaupėsi pirmykščio vandenyno dugne, vėliau užslėgtos uolienų erozijos nešmenimis per milijonus metų virto nafta ir dujomis. Vėlesniais evoliucijos periodais, ypač karbono, deguonies kiekį padidino sausumoje augusių drėgnųjų miškų milžiniškų paparčių bei asiūklių anglėjimas: skaidytojai tiesiog neįveikdavo į konservuojančias pelkes griūvančių milžiniškų asiūklių ir paparčių kamienų.

Galime vienareikšmiai teigti, kad laisvas deguonis pasiliko ir kaupėsi atmosferoje tik todėl, kad dalis gyvosios biomasės nebuvo suskaidyta (oksiduota išskirtu deguonimi) ir užsikonservavo akmens anglies, dujų, naftos, durpių kloduose. Jei Žemės gyslomis netekėtų juodasis kraujas – jos nejuostų ir deguonies aura. Eikvodami tą kraują, kartu ardome ir aurą.

Šiuo metu Žemės atmosferoje yra apytiksliai 1015 (10 pakelta 15-uojulaipsniu) tonų laisvo (O2) biologinės kilmės deguonies, o Žemės gelmėse ir paviršiuje atitinkamai sukaupta apie 2,8×1014 (2,8 padauginta iš 10 pakelta 14-uoju laipsniu) tonų redukuotos biologinės kilmės anglies (įskaitant ir 0,05% anglies gyvojoje biomasėje). Galima paskaičiuoti, kad Gamta deguonį iki dabartinės koncentracijos atmosferoje gamino labai lėtai: vidutiniškai po 1000 t per dieną, o mes, degindami iškastinį kurą, negrįžtamai sunaikiname apie 60 milijonų tonų deguonies per dieną. Mes deguonies resursus eikvojame mažiausiai 60 tūkstančių kartų greičiau, negu Gamta pajėgi juos atstatyti.

Ar gali miškai atkurti atmosferos deguonį?

Kiekvienas iškastinio kuro: anglies, naftos, dujų ar jų produktų – kilogramas degdamas sunaikina vidutiniškai 3 kilogramus gryno deguonies. Tiek deguonies yra ly

ygiai 10-yje kubinių metrų oro ir jis sunaikinamas, deja, negrįžtamai.

Miškai nėra deguonies fabrikai, jei tokiais būtų – ore deguonies vis daugėtų ir daugėtų. Medis ar bet kuris kitas žalias augalas ir dumblis gyvendamas išskiria tik tiek deguonies, kiek vėliau supūdamas, sudeginamas ar kitu būdu suskaidomas sunaudoja. Todėl naivu tikėtis, kad atmosferos deguonį gali atstatyti žalieji augalai. Netgi užsodinus visą sausumą amžinai žaliuojančiomis giriomis, ir po šimto metų šioms pasiekus brandą, pasirodytų, kad būtų atkurta tik tiek deguonies, kiek jos dabar sunaikinama per 15 metų. Tuo miško funkcija atstatant egzistavusį deguonies/anglies dioksido balansą ir baigtųsi, nes subrendusiuose miškuose nusistovėtų augimo/puvimo pusiausvyra.
Miškas gelbsti Žemę visai nuo kitų negandų: kaupdamas drėgmę, apsaugo žemę nuo sausrų ir dirvų erozijos, sulaiko, absorbuoja daugelį žmogaus veiklos teršalų, be to, yra daugelio retų gyvūnų bei augalų rūšių namai, tačiau miškas yra bejėgis sustabdyti žmogaus vartojamo iškastinio kuro sukeltas problemas, bejėgis atstatyti buvusį deguonies kiekį. Deja, netgi rimtuose gamtosauginiuose straipsniuose, kalbančiuose apie miškų kirtimo žalą, dažnai kartojama esminė klaida, neva Amazonės džiunglės ar Rusijos miškai yra pasaulio plaučiai, absorbuojantys anglies dioksidą ir atstatantys atmosferoje buvusį deguonies kiekį. Gaila, bet taip nėra. Miškai gamina tik apykaitinį deguonį, kurio dalis dar tais pačiais metais pūvant lapams vėl sujungiamas į anglies dioksidą. Kauptis at

tmosferoje deguonis gali tik tuo atveju, jei fotosintezės biomasė užkonservuojama durpių ar kitu (akmens anglies, naftos, dujų) pavidalu.

Atstatyti buvusio deguonies kiekio atmosferoje nepajėgs nei miškai net per tūkstančius metų, nei genetiškai modifikuoti dumbliai (nebent jie būtų biologiškai nesuskaidomi, bet tai sukeltų dar rimtesnes problemas), nei jokios kitos modernios biotechnologijos. 19 amžiaus pradžios – prieš įvykstant pramonės revoliucijai – atmosferos sudėtį gali atkurti tik pati Gamta, bet, deja, tik per milijonus metų.

Šiandien mes jau gyvename tokioje deguonies/anglies dioksido atmosferoje, kokia gaubė Žemę prieš 2-5 mln. metų, t.y. maždaug tuo laiku, kai Arkties vandenynas palaipsniui tapo Ledynuotuoju, o Antarktidą baigė kaustyti netirpstantys ledynai. Kai nuo 19 amžiaus pradžioje buvusios atmosferos sudėties nutolsime į praeitį 10-20 mln. metų (o tai atsitiks maždaug per 100-200 metų) – ištirps paskutiniai ledynai mūsų planetoje, o vandenyno lygis pakils mažiausiai 40 metrų.

Gyvensime pasaulyje, kurio oras mažai kuo skirsis nuo to, kuriuo kvėpavo dinozaurai; jų eroje – mezozojuje – dėl gana didelės anglies dioksido koncentracijos atmosferoje sniegas net Antarktidoje būdavęs tik sezoninis svečias žiemos metu, vasarą jis ištirpdavęs.

Visų mokama deguonies vandenyno globalaus naikinimo kaina

Dabartinėje Žemės atmosferoj deguonies yra apie 21 procentą. Jei staiga Žemės rutulys atšaltų žemiau minus 183 laipsnių, jį padengtų viso labo 2 metrų storio žydro skysto deguonies vandenynas – bekraštis, tačiau visai negilus. Iš šio deguonies vandenyno dabar visi semia jo visai netausodami, ir nenuostabu: juk kiekvienam žmogui tenka vidutiniškai po 160 tūkst. tonų deguonies. Tačiau eikvojamas jis labai netolygiai: turtingų šiaurės šalių gyventojas per metus negrįžtamai sunaikina apie 17 tonų deguonies, o likusieji 80 procentų planetos gyventojų vidutiniškai tik po 1-ą toną (ir tik pirmykštį gyvenimą gyvenančios gentys idealiai sutaria su gamta – jie neišeikvoja nė vieno naftos deguonies kilogramo). Neišvystytos ekonomikos šalys, eikvojančios mažai deguonies vandenyno resursų ir išmetančios mažai anglies dioksido, globalinius atmosferos ir klimato pokyčius įtakoja daug mažiau, negu išvystytos ekonomikos, didelio vartojimo šalys. Pastarosios ilgai rūpinosi tik savo kiemo tvarka ir švara (lokaliąja ekologija) ir nematė, kad jų kieme deginamo iškastinio kuro dūmai nešami ir į neturtingo kaimyno kiemą – klimato kaitos nelaimės užgriūna visus vienodai: ir tuos kurie dėl tos kaitos visai nekalti. Padažnėję uraganai, potvyniai nusiaubia ne tik JAV, Vokietiją ar Japoniją, bet ir Vietnamą, Venesuelą, Hondūrą ir t.t.

Ne tas atskaitos taškas

Tik paskutiniais XX-o amžiaus dešimtmečiais buvo pripažinta, kad nereguliuojama žmogaus ūkinė veikla yra viena klimato kaitos priežasčių. Gamtosaugininkų spaudžiami politikai ėmėsi pozityvių, nors ir nepakankamų, iniciatyvų.

1997 m. dauguma valstybių pasirašė Kioto protokolą ir įsipareigojo pradėti mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiausia – anglies dioksido) išmetimą. Šis teigiamas žingsnis mažinant atmosferos taršą, deja, neišspręs visų problemų, nes pasirinktas ne tas atskaitos taškas. Kalbėti reiktų ne tik apie šiltnamio dujų išmetimų kontrolę ir mažinimą, bet ir apie bendrųjų deguonies resursų apskaitą, tolygų paskirstymą tarp valstybių, atsižvelgiant ne į ekonominio išvystymo lygį, o į demografinį bei teritorinį faktorių. Neturtingos šalys, beveik neeikvojančios deguonies, gautų dideles finansines kompensacijas (bet ne paramą ar paskolas) lokalios ekologijos objektams, nekontroliuojamo gimstamumo stabilizavimui ir nenaftinės energetikos vystymui. Tai prisidėtų prie bendros įtampos pasaulyje mažinimo, būtų išvengta daugelio konfliktų ir karų. Daug deguonies eikvojančios šalys, norėdamos išvengti didelių išskaitymų būtų priverstos pereiti prie atsinaujinančių energetinių resursų spartesnio įsisavinimo bei prie besaikio vartojimo ribojimo.

Netoliaregiški Jungtinių Amerikos Valstijų argumentai

Įrodyta, kad pagrindinės šiltnamio efektą sukeliančios dujos yra anglies dioksidas, metanas, nitrito oksidas bei fluorinti anglies ir sieros junginiai. Lemiamą įtaką klimato atšilimui daro pramonės, energetikos, transporto išmetamas anglies dioksidas, kadangi jo išmetimai į atmosferą yra nepalyginami su kitų teršalų: 50-70 milijonų tonų kasdien.

Tačiau Kioto protokolo neratifikuojančios Jungtinės Amerikos Valstijos (sunaudojančios apie 25% viso žemės iškastinio kuro ir atitinkamai tiek pat deguonies resursų) nenoriai pripažįsta lemiamu šiltėjimo veiksniu esant anglies dioksidą. Kuriamos įvairios neginčijamais faktais pagrįstos teorijos apie periodinę klimato kaitą – jo atšilimą ir atšalimą. Pagrindine kaitos priežastimi atrandamas ne žemiškasis: geologinis ar žmogiškasis, bet išorinis veiksnys, o anglies dioksidas nurodomas ne šiltėjimo priežastimi, bet šiltėjimo pasekme. Kai kurie šių teorijų argumentai yra tikrai neginčijami, todėl Jungtinėms valstijoms lengva formuoti savo gyventojų viešąją nuomonę apie Kioto susitarimų nepagrįstumą ir neracionalumą.

Tačiau mokslininkų įrodyta ir neginčijama yra tai, kad anglies dioksido padidėjimas atmosferoje per paskutinius du šimtmečius yra sukeltas deginamo iškastinio kuro (šiandien ore anglies dioksido – jau arti 0.04%, prieš du šimtus metų buvo 0,02%). Neginčijama ir tai, kad maždaug per 6 metus iš deguonies vandenyno yra iškerpamas Lietuvos dydžio plotas, per 50 metų – Prancūzijos plotas, o per 900 metų – JAV dydžio plotas. Tai reiškia, kad tuo atveju jei iškastinio kuro naudojimas bus stabilizuotas ties 6 mlrd. tonų per metus riba, per artimiausius 500 metų bus sunaikinta mažiausiai 1 procentas atmosferos deguonies resursų – negrįžtamai, o anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidės iki katastrofiško 0,3%.

Tačiau tai tik statistiniai prognozės skaičiai, už jų slepiasi kraupių ekologinių kataklizmų ir katastrofų vaizdai. Po kelių šimtų metų pasaulis bus neatpažįstamas, ir ne dėl to, kad švarų dangų raižys švarios energijos pakrauti laineriai, o miestai skendės žalumos oazėse. Pasaulis, dėl globalaus atšilimo išgyvenęs neregėto masto klimatinius, ekoniminius, socialinius, o gal ir evoliucinius pokyčius bus artimas filmų “Vandens pasaulis” ar “Laiškanešys” vaizdui.

Bet kodėl turėdamos stipriausią pasaulyje mokslinį potencialą ir geriausias technines galimybes JAV nepažvelgia į katastrofišką perspektyvą? Kodėl nenori prisiimti beveik viso pasaulio valstybių prisiimtų įsipareigojimų skatinti alternatyvios energetikos vystymąsi bei atsinaujinančių kuro šaltinių naudojimą? Matyt, politikų sprendimams lemiamą įtaką padaro naftos magnatų milijonai. Politika ir naftos pinigai Jungtinėse valstijose – neatsiejami. Tai patvirtina ir niekuo nepateisinami atviri ar slapti JAV naftos karai Irake ir Venesueloje.

Sunki progreso našta

Atmosferos užterštumas daug skaudesnis, pražūtingesnis, negu vandens, nes dažniausiai susijęs su pagrindinio gyvybės komponento – deguonies – eikvojimu ir mažėjimu. Vandenį užteršus, jį nesunku išvalyti, be to numalšinti troškulį gali per dieną atsigėręs du – tris kartus, o kvėpuoji juk pastoviai.
Jau dabar natūralios medicinos centruose atsiradusios deguoninės terapijos barokameros, kuriose pacientui tiekiamas oras su padidintu deguonies kiekiu, yra lyg preliudija deguonies automatų didmiesčiuose, kai dėl deguonies trūkumo pajutęs silpnumą, graibysi monetas (jei dar suspėsi sugraibyti) ir mokėsi už gryno oro gurkšnį.

Kol kas deguonies terapijos taikymas susijęs daugiau su teršalų gausa ore, o ne su apčiuopiamu deguonies sumažėjimu, nors jau ir dabar didžiųjų smogų metu deguonies keliais procentais sumažėja. Tačiau papučia vėjas ir vėl viskas stojasi į vietas: ore atsiranda beveik 21 procentas deguonies, ir tik graboriai skaičiuoja keliagubai išaugusius pardavimus.

Bet po poros tūkstančių metų mūsų proprovaikaičiai neabejotinai vaikščios su dirbtinio oro mišiniu pripildytais sunkiais balionais (kažkas panašaus į šių dienų akvalangą) ir klaus savęs: kodėl gi tokia sunki progreso našta? Ir tik mintimis nusikels į 19-o amžiaus pradžią, kai Žemę juosė Gamtos sukurtas ir dar nesuardytas gyvybės vandenynas – gaivinanti ir sauganti atmosfera.
Tačiau tokio finalo Žemė greičiausia išvengs. Jau dabar įsijungia apsauginiai Gamtos mechanizmai. Anksčiau, negu prasidės masinis šiuolaikinių rūšių išmirimas ir žmonių šlitinėjimas su deguonies balionais, vienur šiltnamio efekto sukelti potvyniai, staigus vandenynų lygio pakilimas, kitur sausros, dykumų plėtimasis, nepakeliamas karštis ar kiti kataklizmai sukels katastrofiškas ekonomines ir socialines krizes ir nušluos šiuolaikinę vartotojų civilizaciją, ardančią gamtinę pusiausvyrą. Žemės savigynos mechanizmai atstatys suardytą Gamtos pusiausvyrą, tik neaišku, ar joje liks vietos žmogui.

Leave a Comment