UPIŲ NUOTĖKIS IR BALTIJOS JŪROS GEOLOGINĖ VEIKLA.

Turinys:

1.Baltijos jūra 3

1.1 Geografinė padėtis ir dubens ypatybės 3

1.2 Baltijos jūros krantai 4

1.3 Krantiniai procesai 7

1.4 Baltijos jūros dugno reljefas 8

1.5 Baltijos jūros dugno sruktūros 10

1.6 Dugno nuosėdos 11
2.Suomijos įlanka ir upės įtekančios į ją 12
3.Rygos įlanka ir upės, įtekančios į ją 15
4.Suspenduota medžiaga įlankų vandenyje 17
5.Upės 18

5.1 Erozija ir nuolaužų gabenimas 18

5.2 Nuosėdų kaupimasis 18
6 Dabartinės sedimentacijų sąlygos Kuršių mariose 19

6.1Kuršių marios- nuosėdų kaupimo terpė 19

6.2 Suspenduotoji medžiaga vandenyje 20

6.3 Suspensijų tipai 21
7.Estuarijos 22

7.1 Sedimentacijų ypatumai estuarijose 23
8. Literatūra 26

1.BALTIJOS JŪRA

1.1 Geografinė padėtis ir dubens ypatybės
Baltija viduržemyninė jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno Šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai. Baltijoje susikerta 60 š.pl. lygiagretė ir 200 r. ilg. dienovidinis. Išilginė jūros ašis driekiasi dienovidinio kryptimi, todėl nuo šiauriausio Botnijos įlankos taško (6556) iki piečiausio taško, esančio Oderio įlankoje, pagal dienovidinį susidaro apie 1300 km. Iš vakarų į rytus jūra tęsiasi nuo 957 r.ilg., prie Skageno kyšulio iki 3000 r. ilg. taško, esančio prie Sankt peterburgo, taigi pagal lygiagretę išvesta tiesi linija sudarytų apie 1070 km. Nors Baltija laikoma vidutinių platumų jūra, tačiau pagal geografinę platumą ją labiau tiktų skirti prie šiaurinių. Tik apie 80km. Baltiją skiria nuo šiaurės poliarinio rato, o jau miinėta 60š.pl. lygiagretė eina pietiniais Grenlandijos pakraščiais, kerta Hudzono įlanką, Labradoro ir Beringo jūras. Pagal hidroklimatines ypatybes visos minėtos jūros, yra poliariniai baseinai. Tačiau Baltija nepriskiriama atšiauriems pokliariniams baseinams, nes jos klimato ypatybes labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytinėje Atlanto va

andenyno dalyje, kur Baltijos jūra tiesiogiai veikiama šiltos Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėn. oro temperatūra virš centrinės Baltijos tik -3C, kai toje pat platumoje ties pietiniais Grenlandijos krantais – net – 10C.

Baltija – labai jauna šelfinė Atlanto jūra
Jos istorija iš esmės prasideda maždaug prieš 13000 metų, kai ledynui traukiantis, susidarė Baltijos ledyninis ežeras. Po to Baltija perėjo dar keletą vystymosi stadijų. Jos lygis kilo ir žemėjo, o ji pati tai tapdavo ežeru tai vėl įgydavo ryšį su Atlanto vandenynu. Apskritai dabartinį dydį bei dubens bruožus Baltija įgijo Litorinos jūros stadijoje, prasidėjus prieš 7500 – 7000 m.
( V.K. Gudelis 1973m. ).Šiuo laikotarpiu susiformavo ir esminiai Lietuvos krašto brožai, susidarė Kuršių nerija, bei marios.
Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J.S.Frolovo duomenimis, Baltijos jūros plotas be salų sudaro 4222700 km2. Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis tik 48 m.), ji talpina tik 20300 km3 vandens. Pažymėtina, kad daugelio autorių duomenys apie jūros plotą, tūrį ir kt. skiriasi.

Skirtingų autorių pateikti svarbiausi Baltijos jūros morfometriniai rodikliai
Morfometrinis rodiklis
J.Frolovas
1971 Autoriai
Z.Milkulskis
1985
P.Hupferis
1979
P.Aloenas
1966
Plotas be salų, tūkst. km2 4227 41527 415 3847
Vidutinis gylis, m 48 52 52 65
Didžiausias gylis, m 470 459 459 459
Vandens tūris, tūkst.km3 20,3 21,72 22 –

Tai suprantama, nes skaičiuojant plotą dažnai iškyla jūros ribų sampratos klausimas, būna abejonių dėl upių estuarijų, tikslinamas įvairių akvatorijų gylis.
Nedidelį plotą užimanti Baltija turi ilgą ir gana sudėtingą kranto liniją. Krantuose yra gausybė užutekių ir įlankų, iš

š kurių pačios didžiausios – Botnijos, Suomijos ir Rygos.

Svarbiausių Baltijos jūros dalių morfometriniai duomenys
Jūros rajonas Plotas km2 Didžiausias gylis, m. Vandens tūris, km3
Botnijos įlanka 115879 294 6378
Suomijos įlanka 25971 123 1103
Ryos įlanka 18096 51 408
Gotlando įduba 44390 249 3574
Bornholmo įduba 38990 106 1781
Landsorto įduba 7145 459 784
Arkonos įduba 18673 55 432

Kaip matome iš lentelės, Botnijos įlanka ne tik didžiausia bet ir giliausia.Vid. gylis- 55,1 m. t.y. labai artimas visos Baltijos vidutiniam gyliui. Kitos įlankos kiek seklesnės: Suomijos įl. vidutinis gylis – 37,2 m., o Rygos – 22,7 m.
Baltijos jūros dugnas labai įvairus tiek savo uolienų sudėtimi, tiek reljefu. Čia yra ir kristalinių, ir nuosėdinių uolienų. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi varviniai moliai. Gilavandenėje jūros dalyje juos dengia žalsvi, rudi arba juodi dumbliai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyrai. Smėliai dažniausiai dengia seklumas.
Dar ankstyvaisiais viduramžiais Baltijoje prasideda gana intensyvi laivyba, o kartu ir praktinis domėjimasis šios jūros gyliais bei dugno reljefu. XV a. pradėti reguliarūs gylio matavimai kai kuriuose sąsiauriuose, uostų prieigose. Nepaisant to, tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvogalutinai nustatytos svarbiausios dugno reljefo formos: pakilumai ir duburiai. Giliausia Baltijos vieta yra Landsorto įduboje – 459 m. Gausios dugno pakilumos daugelyje vietų iškyla iš vandens, sudarydamos salas ir salynus.

1.2 Baltijos jūros krantai

Nepaprastai įvairūs Baltijos jūros krantai. tose atkarpose, kurios sudarytos iš kristalinių arba kitų bangų poveikiui atsparių uolienų, susidaro fiordiniai ar

rba fiardiniai krantai.
Abu šie krantų tipai panašūs savo išvaizda ir geneze, tačiau fiardai daug mažesni už fiordus užutekiai. Nors ir stačiakrančiai, bet jų gylis būna tik nuo kelių iki keliasdešimt metrų. Viršvandeniniai fiardų krantų šlaitai ne tokie aukšti, o ilgis dažniausiai apsiriboja keliais arba keliolika kilometrų. Šio tipo krantai supa Botnijos įlanką, jų yra Pietvakarių Švedijoje , rytinėje Jutlandijos pakrantėje.
Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos dalyje ir kai kuriose kitose vietose netoli kranto plyti daugybė didesnių arba mažesnių salelių ir uolų. Dažniausiai tai apsemtų “avinų kaktų”, kartais drumzlinų, ozų ir kitų ledyninių formų landšaftas. Tai šcheriniai mažai jūros pakeisti krantai.
Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Dažniausiai tai žema smėlinga pakrantė ir lėkšta, vietomis padumblėjusi priekrantė. Daugelyje vietų tokio kranto atkarpos garsėja puikiais plačiais smėlio paplūdimiais. Vokietijoje šiam krantų tipui priskirtini ir pagal atvirą jūrą besidriekiantys bodenai. Nors šie krantai susiformavo ne dėl bangų poveikio, bet šiandieniniai bangavimai jiems turi gana didelę įtaką: performuoja priekrantės reljefą, transportuoja nešmenis išilgai kranto, nulygindami kyšulius ir užpildydami įlankėles.

fiordiniai ir fiardiniai krantai
šheriniai, ne dėl bangų pov.
susif.krantai
išlyginti jūrinių aliuvinių lygumų kr.
išlyginti akumuliaciniai krantai
išlyginti abraziniai krantai
išlyginti abraziniai- akumuliaciniai kr.
abraziniai, suskaldyti įlankų kr.
abraziniai – akumuliaciniai, suskaldyti
įlankų krantai

Baltijos jū

ūros krantų svarbiausių morfogenetinių tipų pasiskirstymo shema

( V.Gudelis, P. Hupferis, A .Dobrovolskis)
Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai, kurie mums geriausiai pažystami. Kuršių ir Aistmarių nerijos yra tipiški išlyginti akumuliaciniai krantai, o tarp jų įsiterpę skardingi Sambijos pusiasalio krantai priklauso jau išlygintų abrazinių tipui. Į šiaurę nuo Klaipėdos driekiasi išlyginti abraziniai akumuliaciniai krantai, kur kaitaliojasi ardymą ir smėlio nešmenų sąnašavimą patiriančios atkarpos.
Abraziniai ir abraziniai – akumuliaciniai įlankomis suskaldyti krantai yra gana paplitę Estijoje.

a-išlygintas akumuliacinis krantas ties Nida
b-išlygintas abrazinis-akumuliacinis krantas šiauriau Klaipėdos
c-abrazinis įlankomis suskaldytas Estijos šv.krantas

kietos karbonatinės uolienos
gargždas ir žvirgždas
moreninis priemolis
rieduliai
smėlis ir aleuritas
Ten kranto linija sudaro nedideles lanko formos įlankėles, kurias vieną nuo kitos skiria kyšuliai. Tokiems krantams dažnai būdingi aukštesni ar žemesni aktyvūs klifai. Krantą neretai sudaro palyginti tvirtos, bet bangų abrazijai vis tiek pasiduodančios uolienos: skalūnai, klintys ir kt. Abraziniuose – akumuliaciniuose šio tipo krantuose paprastai ardomi kranto ruožai kaitaliojai su smėlio nešmenimis padengtomis atkarpomis, kurios patiria daug mažesnį atviros jūros bangų poveikį.

1.3 Krantiniai procesai

Jūros kranto zona formuojasi sąveikaujant daugybei gamtos komponentų ir procesų. Pagal pasireiškimo pobūdį šios sąveikos dalyvius galima susiskirstyti į aktyvių, pasyvių ir biotinių veiksnių grupes. Aktyviesiems priklauso aplinkos dinamiką nulemiantys hidrometereologiniai veiksniai. Tai vėjas, bangos, srovės, vandens lygio svyravimai. Pasyvūs veiksniai taip pat labai svarbūs. Tai kranto geologinė sąranga, jį sudarančių uolienų litologinė sudėtis, savybės, kranto zonos reljefas ir kt., kuriuos apibendrintai galima vadinti geologiniu pagrindu.
Dėl dinaminės veiklos ir geologinio pagrindo sąveikos vyksta įvairaus lygio litodinaminiai procesai: sedimentacija, pastovus arba epizodiškas nešmenų transportavimas, krantų abrazija bei gravitaciniai procesai: nubyrėjimai, nuošliaužos, suspensiniai srautai ir kt.
Kranto zonos biologinius procesus lemia vandens savybės, šviesa ir šiluma, nors nemažą reikšmę turi ir vandens dinamika ir geologinis pagrindas. Savo ruožtu biologiniai procesai daro didelę įtaką ir aktyviems, ir pasyviems veiksniams. Makrofitų sąžalynai silpnina bangų bei srovių poveikį dugnui, didelis moliuskų kiekis lemia kriauklių ir kriauklinio detrio atsargų susidarymą ir t.t. Atskirais atvejais biotiniai veiksniai gali vaidinti tiek aktyvų tiek pasyvų vaidmenį.
Baltijoje prie Lietuvos vyrauja išlyginti abraziniai arba akumuliaciniai smėlio krantai, kuriems formuotis didelę įtaką turi hidrodinaminiai procesai.

1.4 Baltijos jūros dugno rejefas

Baltijos jūros dugno reljefo regioniniai skirtumai pradėjo formuotis dar neogene. Tai susiję su Fenoskandijos masyvo pakilimu ir Lenkijos-Lietuvos sineklizės įlinkimu, kai būsimos Baltijos jūros teritorijoje susidarė pakopinė lyguma. Neotektoniniai judesiai suraukšlėjo peneplenizuotą šiaurinės jūros dalies paviršių ir įlenkė jį būsimų duburių vietose. Reljefo skaidai didelį poveikį turėjo pleistoceniniai apledėjimai, kurių metu visą jūros plotą padengė ledo skydas. Atsitraukdamas jis paliko įvairių ledyninio akumuliacinio reljefo formų- kalvų, gūbrių taip pat egzaracinių ir abrazinių paviršių, kurie dabar aptinkami pietinės ir centrinės jūros dalių seklumose. Ledyninio reljefo formos išliko duburių ir slenksčių šlaituose, giliau nei 50-60m. Fliuvioglacialainiai srautai duburiuose suformavo lygumas ir pridengė moreninio reljefo nelygumus. Akumuliacinių lygumų susidarymas jūros duburiuose tęsiasi ir dabar.
Svarbiausios Baltijos jūros reljefo formos išsidėsčiusios dėsningai: pietinėje dalyje vyrauja subplatuminė jų orientacija, centinėje- nuo Gdansko įlankos iki Alandų salų- submeridianinė, o šiaurės rytuose bei Suomijos įlankoje ji vėl tampa subplatumine. Daug kur išilgai krantų aptinkamos seklios priekrantės lygumos, kurios nuosekliai pereina į subhorizontalias povandenines plynaukštes( pietuose ir rytuose) arba nuožulnias lygumas, sudarančias duburių šlaitus. Duburius skiria plynaukštės, slenksčiai, moreninių kalvynų ir gūbrių pakilumos, bankos ( kaip matome paveikslėlyje)

Baltijos ir Šiaurės jūras skirianti pereinamoji sąsiaurių zona apima Kategato, Zundo, Didžiojo ir Mažojo Beltų sąsiaurius. Didžiausias ir giliausias Kategato sąsiauris, rytinėje pusėje yra lovio pavidalo(iki 124m. gylio), bet jis turi ir negilių slenksčių(iki 7m.). Gana gilus ( 20m.) ir platus (iki 78 km.) Didysis Belto sąsiauris, kuris yra svarbiausias Baltijos ir Šiaurės jūrų vandens apykaitoje.
Labiausiai į vakarus nutolęs Arkonos duburys (55 m.) yra apvalios formos, silpnai kalvotu dugno paviršiumi. Duburio šlaitai nuožulnūs, mažai kalvoti, vietomis su nedideliais iškilimais ir gūbriais, kur dugno paviršiuje aptinkama pamatinių uolienų. SKONE-ODERIO slenkstis atskiria į rytus nuo Arkonos esantį panašų, bet gilesnį ( gylis 108 m.) BORNHOLMO duburį. Šį duburį nuo centrinės Baltijos jūros dalies skiria nemaža dugno paaukštėjimų. Centinės jūros dalies reljefe išsiskiria trys aiškios sritys: pietinė su vyraujančiu išlygintu reljefu, vidurinė, kurioje dugnas yra pakopinės formos ir šiaurinė su kalvotu gūbrėtu dugno paviršiumi.
Centinėje jūros dalyje dienovidžio kryptimi tęsiasi Gotlando slenkstis- didžiausia teigiama reljefo forma. Šiaurinė slenksčio dalis pylimo pavidalo, turi seklumų (mažiau negu 20m. gylio). Pietų kryptimi slenkstis paltėja, sudarydamas 30-40 m. gylio lygumą su netvarkingai išsidėsčiusiais nedideliais gūbriais ir kalvomis ( hoburgo ir kitos bangos). Į pietus nuo Gotlando salos slenkstis pasiekia Slupsko lovį ir padalija centrinę jūros dalį pusiau. Rytinėje pusėje yra Forio ( gylis 249 m.), Gotlando ( gylis 205 m.) ir Gdansko ( gylis 118 m.), į pietus nuo jo – Norkepingo ( gylis 205 m. ) ir Karlsė ( gylis 112 m.) duburiai.
Duburių dugnas gerai išlygintas purių poledynmečio laikotarpiu susikaupusių nuosėdų. Gotlando slenksčių šlaitai didesniame nei 50 m. gylyje turi nuožulnių lygumų pavidalą su daugybe ledyninių akumuliacinių kalvų ir gūburių. Toks dugno reljefas būdingas ir Gotlando – Gdansko slenksčiui. Išoriniai duburių šlaitai viršutinėje dalyje pereina į priekrantės lygumas, o maždaug 20 m. gylyje – į povandeninį kranto šlaitą. Priekrantės seklumas kai kur kerta povandeniniai slėniai, paveldėję senųjų upių vagų formas. Vienas didesnių yra Nemuno proslėnis, prasidedąs 20-25 m. gylyje. Jis tęsiasi nuo Kuršių nerijos iki šiaurinio Gdansko duburio šlaito.
Šiaurinėje jūros dalyje reljefas labai nelygus. Tarp Švedijos vakaruose ir Moonzundo salyno rytuose tęsiasi seklumų, pakilumų bei įdubų, kurias skiria skardžiai, zona. Pati šiaurinė pakopa (skardis) yra ordoviko 60-80 m. sukščio glintas. Į pietus nuo jo ( tarp Saremos ir Gotlando salų ) tįsta keletas 30-50 m. aukščio skardžių su silūro uolienų atodangomis. Toliau pietų kryptimi devono uolienų skardžių virtinė mažiau ryški ( 10-15 m. aukščio ). Svarbiausi šio pakopinio dugno reljefo bruožai susiformavo laikotarpiu iki kvartero, o vėliau juos ledynai paįvairino sudėtingomis ledyninėmis akumuliacinėmis formomis- kalvomis ir gūbriais.
Išilgai ordoviko glinto tęsiasi Šiaurės Baltijos ir Lansorto duburiai, kurių dugnui būdingas kalvotas ir gūbrėtas paviršius. Teigiamos reljefo formos aiškiai orientuotos iš pietų ir pietryčių į šiaurę, tai yra ledynų judėjimo kryptimi. Duburių šlaitai statūs, ypač Lansorto ( iki 15-20 º) o dugnas siauras ir plokščias.
Suomijos įlankoje išilgai pietinių krantų nutįsęs status povandeninis skardis- ordoviko glintas, kuris Estijos paktrantėje iškyla virš vandes lygio. Palei skardį driekiasi akumulaicinės lygumos ( 70-80 m. gylio ), kurios Suomijos krantų link, nuosekliai mažėjant gyliui, pereina į priekrantę seklumą. Rytinėje įlankos dalyje intensyvus upių sąnašų srautas suformavo nuožulnias akumucines lygumas ( 30-50 m. gylio ) turinčias seklumų ir nedidelių salų.
Botnijos įlankoje priekrantės seklumos ir duburių šlaitai yra panašaus reljefo kaip šiaurinėje jūros dalyje. Šiaurės – pietų kryptimi čia tęsiasi grabeno formos 270-290m. gylio įdubos. Kalvotas gūbrėtas dugno reljefas sudėtingai pereina į nedidelias akumulaicines lygumas.
Rygos įlanka panaši į Gdansko duburį- dugnas dubens formos, gerai išlygintas, o jo centre yra dienovidžio krypties pakiluma su nedidele Ruchnu sala.

1.5 Baltijos jūros dugno struktūros
Skiriamos trys pagrindinės geologinės Baltijo jūros dugno struktūros: Baltijos

Skydas, Baltijos sineklizė ir Kraštinė sinklina.
Baltijos skydas giluminių lūžių suskaidytas į blokus, kurių vienas sudaro Baltijos jūros dugną. Į jo sudėtį daugiausia įeina smarkiai metamorfizuotos nuosėdinės ir vulkaninės uolienos, kristaliniai skalūnai, granitai gneisai, kurių amžius didesnis nei 1.5 mlrd.metų. Šios uolienos sudaro šiaurinius jūros krantus, Botnijos ir iš dalies Suomijos įlankų dugną, kur Baltijos skydo paviršius pamažu nusileidžia po Baltijos jūra ( šiaurinė ir vakarinė jūros dalys ).
Baltijos sineklizė, susidariusi Rytų Europos platformos prekambro kristaliniame pamate prieš 300 – 500 mln. metų, vėliau buvo pripildyta paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus nuosėdų, kurios daugiau laiko kaupėsi esant normalioms jūrinėms salygoms ir tik kartais lagūnose ( permas ). Didesnė dabartinės Baltijos jūros dalis priklauso Baltijos sineklizės struktūrai. Įvairios sudėties pamatinių uolienų aptinkama šiaurinėje jūros dalyje, ypač dažnai glintų tipo skardžiuose, vietomis įvairių pakilumų slėnių šlaituose, taip pat krantų klifuose. Jų atodangų beveik nėra duburiuose ir centrinėse jūros dalyse.
Prekambro magminių ir metamorfinių uolienų ( granitų, gneisų, amfibolitų, kristalinių skalūnų ) aptikta šiaurinės jūros dalies atodangose ir Botnijos bei Suomijos įlankose. Tarp šiaurinių Estijos ir rytinių Švedijos pakrančių siauroje dugno juostoje vietomis atsidengia kambro terigeninis kompleksas ( gravelitai, smiltainiai,aleuritai ir argilitai ), kuris susiformavo dūlėjat kristalinio pamato uolienoms. Į pietus nuo šios juostos tęsiasi apie 60km. pločio juosta; joje po kvarterinių nuogulų danga, taip pat stačiuose skardžiuose yra terigeninių karbonatinių ( daugiausia organogeninių nuortupinių klinčių ) ordoviko uolienų kompleksas. Dar toliau pietų kryptimi labai piačioje (100 – 160 km.) juostoje randamakarbonatinių terigeninių silūro uolienų ( mergelių, karbonatingų molinių skalūnų, argilitų, smiltainių ). Devono margaspalvių smiltainių ir aleurolitų, vietomis dolomitų aptinkama Gotlando duburio rytiniame šlaite bei Irbeno sąsiauryje. Piečiau skardžių ( glintų ) juostų atodangumas jūros dugno paviršiuje gerokai sumažėja.
Pagal gręžinių kerną, taip pat uolienų sudėtį kranto atodangose bei senosiose kranto linijų pakopos ( skardžiuose ) nustatyta, kad jūros dugne pietų kryptimi vėlesnių periodų uolienų kompleksai dėsningai keičia vienas kitą. Jie sūgso nuožulniai (3 – 5º) ir turi vyrauti pietų – pietryčių polinkį. Jauniausios neogeno nuosėdos ( terigeniniai smėliai, aleuritaiir moliai ) aptiktos tik pietinėje jūros dalyje.
Kraštinei sinklinai , kuri susijungia su Baltijos sineklizeir Baltijos skydu per giluminių anstumių ir lūžių sistemą, vadinamą Tornkvisto-Teisero linija, priklauso pietvakarinė Baltijos jūros dalis ( į pietus nuo Bornholmo salos ). Ši sritis yra jauniausia struktūra, susidariusi prieš 150 mln. metų mezozojuje ir kainozojuje kaip aktyvių tektoninių judėjimų alpiškoje raukšlėtoje sistemoje rezultatas. Kraštinės sinklinos nuosėdinės uolienos patyrė spaudimą (raukšlėjimą ), bet didelių dislokacijų nebuvo. Viršutinę nuosėdinės dangos dalį sudaro juros ir kreidos uolienos, kurias dengia kvartero ir šiuolaikinių nuosėdų sluoksniai.

1.6 Dugno nuosėdos

Kvartero nuosėdos Baltijos jūroje nedarniai slūgso virš įvairaus amžiaus uolienų. Nuosėdų dangos storis kinta nuo 10m. iki 40 m, dažniausiaiyra Lansorto duburyje ( 160 m.) Tačiau stačiuose šlaituose, taip pat stiprios erozijos vietose kvartero nuosėdų gali nebūti. Kvartero nuosėdų sluoksnio storis ir jų pado padėtis priklauso nuo prekvarterinio reljefo paviršiaus, ledyninės akumuliacijos ir holoceno bei šiuolaikinių formavimosi procesų.
Vėlyvojo kvartero ( paskutinio ledynmečio ir poledynmečio )nuosėdų storymėje A.I.Balžčišinas ir V.K. Lukaševas (1981) išskiria šešis litostratigrafinius kompleksus, kurie skiriasi nuosėdų sudėtimi, jų susidarymo sąlygomis bei paplitimo arealais.

Pirmąjį kompleksą sudaro ledyninės nuogulos (dugninė morena ). Taididžiausio tankio ( 2.1-2.4 g/m3 ) tamsiai rudos ir geltonai rudos spalvos nuogulos, pasižyminčios didesne Fe ir Mn hidroksidų koncentracija, kartais dideliu kiekiu CaCO3 ( iki 50% ).
Antrajam kompleksui priskiriamos ledyninės ir prieledyninės aplinkos nuogulos (abliacinės morenos ), kurias suformavo fliuvioglacialiniai procesai. Dažniausiai šiek tiek mažesnio tankio už dugninės morenos nuogulas ( 1.8-2.2 g/cm3 ), bet didesnių granulometrinės ir mineralinės sudėties skirtumų neturi.
Nmoreninės nuogulos dugno paviršiuje aptinkamos iki 60m gylio, tačiau labiausiai paplitusios 40-80m gylyje. Baltijos jūroje yra keletas moreninių gūbrių, nusidriekiančių iš vakarų į rytus. Jų padėtis rodo recensinius nykstančio paskutinio ledynmečio ledyno sustojimus. Pietinėje jūros dalyje yra Slupsko fazės kraštinis ledininis gūbrys, centrinėje dalyje- du Gotlando ir Saremos fazių gūbriai, Botnijos įlankos pietinėje dalyje – trys gūbriai, atitinkantys šiaurės Baltijos regresinę fazę. Moreniniai Baltijos jūros dugno gubriai atitinka kraštines (galines ) morenas, kurios gerai ištirtos Pabaltijyje.
Moreninės nuogulos daugiausia paplitusios pietrytinėje jūros dalyje ir Botnijos įlankoje. Riedulių, gargždo, žvirgždo su smėlingu dugno paviršiumi nedideli plotai gana dažni iki 40m gylyje vakarinėje ir pietrytinėse jūros dalyse, Rygos įlankoje Šiaurinėje jūros dalyje ir Suomijos įlankoje. Šiaurinėje jūros dalyje ir Suomijos įlankoje moreninių nuogulų išeigoms dugno paviršiuje būdingi dumblo arealai.
Trečiąjį kompleksą sudaro juostuoti pilki ir rudi moliai, kurie klostėsi prieledyniniuose ežeruose. Jų akumuliacija buvo greita ( 5-10mm/per metus), svyravo smulkiadispersinė nuosėdinė meždiaga (frakcijos < 0.001mm apie 50-70% ).
Ketvirtasis kompleksas susiklostė irgi ežerų aplinkoje, tačiau akumuliacijos tempai buvo kur kas mažesni (1-3mm/per metus ).Tai homogeninės arba mikrojuostuotas pilkos, rusvai pilkas, rusvai pilkas, rudas molis.
Penktasis kompleksas susideda iš homogeninio pilko, melsvai pilko molio su labai būdinga dėmėta ( tamsiai pilkos, juodos ) tekstūra. Ją lėmė antigeninių mineralų ( hidrotrilito, greigit, pirito, vivianito, barito ) kompleksai, kurie formavosi kaupiantis nuosėdoms kaičioms sedimentacijos sąlygoms ( nuo oksidacinių iki silpnai redukcinių ), nuo aukščiau susiklosčiusių molių sistemingo komplekso skiriasi didesniu Corg kiekiu ( iki 2.0% ), bet mažesne CaCO3 koncentracija (0-5%). Sedimentacijos greitis vidutini6kai buvo 0.5-1.5 mm/per metus.
Šeštasis kompleksas tai sapropelinio tipo žalsvai pilkas, tamsiai pilkas arba juodas nuo vienalyčio iki mikrosluoksniuoto dumblas, besikaupiantis ir dabartiniu metu giliuose jūros duburiuose. Aleuritinis- pelitinis ir pelitinis dumblas, kuriame vyrauja terigeniniai komponentai ( CaCO3 0-5%) turi didelį kiekį organikos (Corg 2-12%), taip pat antigeninių Mn karbonatų, rodochozito, Fe ir Mn fosfatų bei sulfidų ir kitų mineralų. Vidutinis sedimentacijos greitis 0.1-0.5 mm/per metus, nuosėdų tankis 1.06-1.35 g/cm3 .
Didesnę dugno dalį ( nuo 20m gylio įlankose iki 110-130m duburiuose ) dengia smulkiaaleuritinis pilkas ir žalsvai pilkas dumblas. Viršutinis šių nuosėdų paplitimo gylis sutampa su apatine dinamiškai aktyvaus paviršinio vandens sluoksnio riba ( holoklinos ir pinoklinos ). Tolstant į rytus nuo Danijos sąsiaurių, ši riba gilėja, todėl arkonos duburyje smulkiadispersinis dumblas slūgso 40m gylyje, Gdansko- jau 80m, o Gotlando- dar giliau (90-100m )
Keliuose batimetriniuose lygiuose aptinkama stambiaklastinių – riedulių,garždo, žvirgždo nuogulų. Dažniausiai tai povandeninių paplūdymių dalis arba povandeninio šlaito 8-10m ir 14-25m gylio zonos riba, arbapovandeninių bankų paviršius, kur stambiaklastinės nuogulos dabar yra 40-70m gylyje.
Bendras holoceno (penktasis ir šeštasis kompleksai ) nuosėdų storis giliavandeniuose duburiuose yra 1-3m, bet kai kuriose vietose (Gdansko įlankoje ) tokių nuosėdų storymės gali siekti 10-15m ir daugiau.

4 Suomijos įlanka ir upės įtekančios į ją.

Pagrindinė nuosėdinės medžiagos dalis patenka į rytinę įlankos dalį. Suomijos upės atplukdo ištirpusių organinių medžiagų ( 20-30 mg./l.) tame tarpe geležies-mangano kompleksų, iš jų 61.7 tūkst.t. Fe ir 340 t. Mn tirpalų pavidale. Pagrindinės nuosėdinių medžiagų maitinimo arterijos- upės Neva ir Narva pietuose, ir Kiumioki šiaurėje. Beveik visos upės plukdančios savo vandenis į Baltijos jūrą charakterizuojamos padidinta ištirpusių medžiagų koncentracija, dideliu karbonatinių medžiagų kiekiu, dėl vienodo jų maitinimo metų eigoje išlaiko hodrokarbonatinį vandenų tipą su praturtintu anijonų CHO3,ir katijosnų Ca2 kiekiu. Pagal 1977-1979 m. duomenis, į suomijos įlanką patenkančių organinių medžiagų kiekis 229,2 tūkst. t./per metus ( iš Nevos 74%б Narva 10,6%, Luga 3,3%, Jagala 0,9 % iš kitų upių 11,3%). Iš Suomijos pusės bendras atplukdymas lygus 32,1 tūkst.t./per metus.
Padidinto rūgštingumo zona laikoma upės Luga priešžiotinis rajonas, kur daug karbonatų.
Kasmet Suomijos įlankoje akumuliuojasi 1,2 mln.t. upių nešmenų,iš kurių 0,5 mln.t. atneša Neva. Didelė dalis šios medžiagos nusėda Nevos užtakyje, kaip priešžiotinėje zonoje. Reikėtų pabrėžti, kad nedidelė upių suspenduotos medžiagos koncentracija (Narva 1,4; Luga 1,5; Neva 5,6-20 mg./l.) atplukdanti nuosėdinę medžiagą į Suomijos įlanką, susijusi su jos nusėdimu daugybėje ežerų, vandenvietėse ir panašiai. Mažiausios dalelės praktiškai pilnai patenka į Suomijos įlanką, formuodamos smulkiadispersinių nuosėdų arealus.
Ištirpusių medžiagų srautas Suomijos įlankoje sudaro 5,8 mln.t./per metus, iš jų Neva-3 mln.t., Suomijos upės 0,5 mln.t. Suomijos upės atneša daugybę ištirpusių organinių medžiagų( 20-30 mg/l).

Šiaurinė jūros dalis įskaitant Suomijos ir Rygos įlankas žiemą užšala. Šiaurinėje dalyje ledo danga pasirodo lapkričio mėnesį, ir palapsniui eina į pietus. Ledas maksimaliai išsivysto kovo pradžioje, o gegužį paprastai pilnumoje atsilaisvina nuo ledų. Šaltomis žiemomis ledo storis siekia 1m. o plaukiančio ižo – 40-60 cm. Suomijos įlankoje, stambiai laužytos medžiagos išnešimas ledo pagalba, turi įtakos šiuolaikinės sedimentacijos procesams.
Geologiniu požiūriu, Suomijos įlanka atstovauja įdubą turinčią kristalinį pamatą, kurio kilmė archėjiška, o pietinėje dalyje, nuosėdinė medžiaga gana vėlyva. Prie Estijos krantų kristalinis fundamentas sutinkamas 150m. gylyje. Nuosėdinė dugno storymė susiformavusi kambro smėlių.
Paskutiniai ledynai Suomijos įlanką paliko prieš 12-11 tūkst.metų, nežymiai ekzoruodami kristalinio fundamento paviršių, bet palikdami storą moreninių nuosėdų sluoksnį. Geologinės istorijos eigoje, įlankos dugne kaupėsi moliai ir smėliai ir smėlinės-gravinės nuosėdos, aleuritai, priklausomai nuo geomorfologinės skirtingų įlankos vietų sandaros.
Paskutiniais jo vystymosi etapais, vyko chemogeninis konkrecijų nusėdimas. Įlanka yra Baltijos jūros tęsinys – tarp jų nėra aiškaus slenksčio į šiaurę ir šiaurės rytus, tęsiasi palaipsniškas gylio mažėjimas. Dugnas išraižytas fundamento ekzoracinėmis kristalinių nuolaužų liekanomis ir vėlyvo paleozojaus rūšimis, kurių viršus dengia pleistocenines morenas ir molius. Neretai šios liekanos atstovauja įdubas, šherus ir krantus.
Rytinėje Suomijos įlankos dalyje izoliuotos įgriuvos 90m. gylyje čia pasiskirstę paaukštėjimais, neretai su nuolydžiais.
Dėl povandeninių erozijos paaukštėjimų, didesnė dalis dugno nuolaužinių dalelių patenka į priedugninį įlankos sluoksnį. Ypač ryškiai tai matosi stačiuose briaunų povandeniniuose nuolydžiuose, kur bangų energija prigęsta.
Povandeninio nuolydžio išplovų apimtis Estijos ir Sankt Peterburgo srityje sudaro apie 500 tūkst.m3 /per metus, iš kurių 35-15% pasilieka vietoje, ir priekrantinėje zonoje, formuodami smėlines ir gravines nuosėdas. Kita sankaupų dalelių dalis patenka į gilesnes įlankos zonas. Suomijos įlankoje krantai gana įvairūs. Pietvakarinėje jos dalyje krantai abrazyviniai ir molingi, o pietrytinėje dalyje( Narvos įlanka) – akmenuoti ir išlyginti, toliau į rytus- abrazyviniai- akumuliaciniai, įlankiniai ir deltiniai (Nevos žiočių raj.) Šiaurinės dalies krantai – abrazyviniai, akumuliaciniai, lyguminiai ir šheriniai.
Abrazyviniai-įlankiniai krantai skiriasi atskitu kaitaliojimusi, trumpų išplovų ruožų ir nuosėdų kaupimo, susijusių su nežymia litodinaminių procesų sąlygų kaita, kas apibendrina kranto linijos raižytumo kaitaliojimąsi smulkių įlankų ir jas skiriančių kyšulių. Vykstant kyšulių abrazijai, nuolaužinė medžiaga juda smulkių įlankų šonais ir viršūnėmis, kur nuosėdų kaupimas suformuoja terasas ir kopas. Šiaurės vakarinėje Estijos dalyje abrazyvinės teritorijos padengtos moliu, kuris išplitęs link stambių Moonzundo archipelago salų šiaurinių krantų. Vakarinėje Estijos dalyje ir salose plačiai išvystyta povandeninė abrazyvinė terasa ( brenčas ), kuri apibrėžia silpnai ardomus krantus. Terasos plotis vietomis siekia 15-20 km., o gylis 4-5 m.
Abrazyvinių krantų ilgis Estijos ir Sankt Peterburgo srities teritorijoje sudaro apie 340 km. Salų sąlygomis, ir išraižyto kranto dėka vienam km. nusėda iki 200m3 stambiagrūdinių nuosėdų per metus, kurios sudaro pliažus. Dugno erozija sudaro 1m3 /per metus 1000m2 teritorijoje. Bendra išplautos medžiagos apimtis 1 km. brenčo juostoje 500-600 m3 /per metus, 60-65% iš kurių kasmet išplaunama kaip suspenduota medžaiga į atvirą jūrą.
Bendra išplaunamos medžiagos apimtis 900 km. juostoje Estijos pakrančių ir Sankt Peterburgo srityje sudaro 450-540 tūkst.m3 /per metus, iš kurių gilavandenės jūros teritorijos išneša iki 300 tūkst.m3 , krantų zonoje lieka tik 150-240 tūkts.m3 medžiagos, kurią sudaro smėlingos gravinogalinės nuolaužų frakcijos.
Abrazyviniai – eroziniai procesai krantų zonoje tarp Piarnu įlankos ir Suomijos įlankos kasmet išplauna 615-725 tūkst.m3 nuolaužinės medžiagos., 215-325 tūkst m3 iš kurių nusėda išilgai krantų sanplovų, sudarydamos plažus ir akumuliacines terasas. Likę 400 tūkst.m3/per metus arba 60% išnešami su suspenduota medžiaga į gilias jūros teritorijas. Suomijos įlankoje išilgai krantų nuosėdų judėjimas stebimas tik Narvos įlankoje. Krantai suformuoti moreninių molių ir smėlių, mažiau-kristalų arba senų baltijos jūros dumblių. Povandeninis nuolydis išplitęs iki 25-30 m.gylio, labai nuolaidus su daugialedyninėmis daubomis išgraužtomis iki 40-70 m.,ir akmenuotomis atliekomis iki 5-10 m. kaip ir vakarinėje taip ir šiaurės vakarinėje Estijos dalyje krantus juosia plati ir mažavandenė abrazyvinė terasa. Žemyninis krantas blokuotas daugybės salų ir šherų. Todėl didesnė Suomijos įlankos dalis atstovauja neutralią, mažai kintamą jūrą. Krantai nežymiai ardomi ir jūros bangavimo, kadangi čiayra didelis regionas padengtas ledo danga, o krantai dažniausiai kristalinės medžiagos (granitai ir gneisai).
Klifų ir gneisų išplovimo rezultate, pelitinė medžiaga kaupiasi šheruose. Analogiškai Estijos krantams, galima sakyti, smulkiadispersinės medžiagos kiekis kasmet išplaunamas iš dugno nuosėdų Suomijos pakrantėse sudaro 200-300 m3 iš 1 km. brenčo juostos, o sumoje, iki 275 tūkst.t.m3/per metus. Tai 2-3 kartus daugiau, atsižvelgiant į klifų abrazijos kiekį.
Pietiniuose Suomijos krantuose sutinkamos vietos, su aktyviais krantų procesais, nežiūrint į tai, kad krantai yra kristalinio pamato. Čia besikaupianti nuolaužų masė staigiai išplaunama ir formuoja išisus gravinius- galinius pliažus. Savo ruožtu pliažinė medžiaga vaidina abrazyvinę rolę, kuri turi įtakos kranto pasitraukimui keletą cm. per metus. Litodinaminiai procesai Suomijos pakrantėje silpnai išsivystę, nedideli ir atbašų srautai išilgai krantų, todėl nuolaužinių medžiagų išplovimas į gilią įdubą neegzistuoja. Krantinių-jūrinių sankaupų storymė yra ypač mažo pajėgumo. Išilgai pietinio Suomijos kranto tęsiasi sukta povandeninė molinė, klintinė ordovoko pakopa, kuri pakyla virš jūros lygio Estijos krantų pavidale. Tolyn papėdės išsidėsčiusios siauros akumuliacinės lygumos, kur gyliai siekia 70-80 m.į šiaurę įlankos dugnas palaipsniui kyla, pereidamas į negilius Suomijos krantus. Čia išplitęs charakteringas kauburiuotas-lyguminis reljefas su orientuotomis lygumomis link submeridiano. Rytinėje įlankos dalyje, tiriant intensyvias Nevos, Narvos ir kitų upių terigeninių medžiagų išnašas, susidarė akumuliacinės lygumos 30-50 m. gylyje. Virš jų paviršiaus pakyla tik denudacinės liekanos nedidelių salų ir rėvų pavidale su stačiais skardingais šlaitais.
Požeminių vandenų subjūrinis išplovimas mažai išnagrinėtas. Slėginiai vandenų horizontai turi hidraulinį ryšį su jūrų vandenimis apibrėžtoje teritorijoje, o nuogulos išneštos vandenų į subjūrinį paviršių, gali būti perdengti įvairių filtracinių savybių ir galingumo silpnai pralaidžiais sluoksniais.

3 Rygos įlanka ir upės, įtekančios į ją.

Rygos įlanka, kartu su Irbeno sąsiauriu ir Vainameri akvatorija tarp Chijumo, Saremo salų ir žemyno, užima 17 tūkst.km2 , kas lygu 4% visos Baltijos jūros ploto. Įlankos tūris- 400km3 vandens apie 2% visos jūros vandens vidutinis gylis 28 m. maksimalus- 56 m. Su Baltijos jūra, įlanką jungia Irbeno sąsiauris, o su Suomijos įlankos žiotimis- nedidelis Vainameri baseinas. Šios vandenvietės upės kasmet atplukdo31.2 km3 gėlo H2O, t.y.7% bendro nuotėkio į jūrą. Upių nuotėkio įtaka į įlanką didžiausią reikšmę turi Daugavos žiočių rajone, kuri vaidina pagrindinį vaidmenį nuotėkio į įlanką atnešimui, ir suspenduotos medžiagos atneša apie 450 tūkst.t. per metus. Kitos įlankos upės (Piarnu, Salaca, Gauja, Roja ir kt.) atplukdo 250-300 tūkst.t. per metus, iš viso į Rygos įlanką upėmis nuteka daugiau nei 700 tūkst.t. suspenduotos medžiagos per metus. Kartu su suspenduota medžiaga, į įlanką patenka 48.8 tūkst.t. Fe ir 0.634 tūkst.t. Mn, kas atitinkamai 8 ir 2 kartus daugiau , nei kasmetiniai jų nutekėjimai į Suomijos įlanką. Rygos įlankos baseino upės drumstesnės nei Suomijos įlankos-vidutinė suspenduotos medžiagos koncentracija 10.7 mg./l. pieš 9.7 mg./l. Lyginant su kitomis drumstomis Baltijos jūros upėmis (Pregolė- 25mg./l., Nemunas-27 mg./l.)jų drumstumą galima laikyti nedideliu. Tai paaiškinama, intensyviu vagos procesu (išskyrus Gaujos upę), ir upių vandens surinkimo skirtumais, kurie nustato erozinių procesų intensyvumą. Pav:vidutinėje Daugavos tėkmėje suspenduotos medžiagos koncentracija yra žymiai didesnė, nei upės žiotyse, kas liudija apie suspenduotos medžiagos nusėdimą dirbtiniuose vandenvietėse (hidroelektrinėse).
Daugava kasmet į žiotis išneša vidutiniškai 4% nuosėdinės medžiagos iš visos
suspenduotos medžiagos srauto. Ryškiai mineralizuotas upių vanduo, kuris patenka į Rygos įlanką, kurių baseinai išsidėstę devono klinčių ir dolomitų rajonuose. Kai kurių upių vanduo (Lielupė) , kurios drenuoja anhidrito –gipsines devono storymes, saug SO4 (111.6 mg./l.), bendra mineralizacija, palyginus su fonine padidėja iki 850 mg./l., t.y. 2 kartus. Žymus Mg praturtinimas dėka devoniškų karbonadinių storymių su dolomitais. Ištirpusi medžiaga sudaro mg./l.//mln.t. :
Ca 46.9/1.46 ; Mg 9.5/0.3 ; Na+K 3.5/0.11; HCO3 122.6/3.82; SO4 21.3/0.67; Cl 3.6/0.11; SiO2 7.0/ 0.22.
Rygos įlanka kasmet gauna apie 1.9 mln.t. klastinės medžiagos, kurios 45-50 %
nusėda priekrantinėje zonoje. “Jaunas” nuotėkis sudaro 6.5 mln.t./per metus tuo tarpu Daugava atplukdo 3.7 mln.t. ištirpusių medžiagų.
Įlankos dugno reljefas nesudėtingas. Centrinė įduba iki 56 m. gylio tęsiasi iki daugavos žiočių į šiaurę ir šiaurės rytus. Ruchnu krantų sekluma skiria ją nuo nedidelės rytinės įdubos iki 45 m. gylio.
Įdubos nuožulnios, tolygiai pereinančios į siaurą priekrantės seklumą 20-25 m. gylyje. Prie Saremo salų išsidėsčiusi plati šiaurinė sekluma su vaginiu reljefu. Sekluminiai plotai ir įdaubų šlaitai padengti smulkiu goloceniniu sluoksniu, stambiagrūdiniu smėliu ir smėlinėm-aleuritinėm nuosėdom. Neretai sutinkama pleistoceninių priemolių ir molių, įdubose akumuliuojasi aleurito-pelitinis dumblas, kuris dengia storą viršpleistoceninį ledynmečio molį(iki 20-30m.).
Fe-Mn konkrecijos, įlankos dugne sutinkamos 19-37 m. gylyje, iki 17kg./m2 konkreciniai lankai dengia centrinę ir rytinę įdubos dalį iš visų pusių. Nutrūksta tik prie Daugavos upės žiočių išplitimo teritorijos Fe-Mn konkrecijų nuolaidžių įdubos šlaitų atžvilgiu ir šiaurinės seklumos. Nuolydis šiose vietose labai mažas 0.0005-0.0042.
Pietinėje įlankos dalyje akumuliaciniai krantai lygūs, o šiaurinėje- abrazyviniai ir išlyginti. Pirmiesiems charakteringi platūs pliažai, apkraštuoti kopomis. Piarnu įlankoje ir salų krantuose išskiriamas jų abrazyvinis įlankos tipas. Štorminiai išplovimai čia vaidina pagrindinį vaidmenį nuolaužinės medžiagos pristatymui. Medžiagos šaltinis yra kopos. Įlankos ribotumas, povandeninio šlaito sekluma mažina medžiagos išnešimą į įlanką, palyginus su atvirų vandenų krantais. Todėl bendras išnašų skaičius krantų ilgyje 250 km. sudaro apie 625 tūkst.m3 /m. smėlio patenka iš povandeninės seklumos. Stipri Rygos įlankos upių srovė vaidina nereikšmingą rolę nuolaužinės medžiagos balanse.
Vakarinėje Estijos dalyje ir salose gerai išsivysčiusi viršvandeninėabrazyvinė terasa, kuri yra stiprus suspenduotos nuolaužinės medžiagos šaltinis šiaurinėje įlankos dalyje. Šis nuosėdinių medžiagų maitinimo šaltinis Rygos įlankai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip Suomijos įlankoje ir labiau pastebimas tik pakrančių seklumoje. Rygos įlankoje srovė turi cikloninį charakterį, mažais greičiais 3-5 cm/s ir tik stiprių vėjų įlankose dėka, siekia 1-2 m/s. Ryškus vandens ir suspenduotos medžiagos kiekis tėkmės įtakoje per Vainameri patenka į Suomijos įlankos žiotis.
Rygos įduboje, kuri susiformavusi iš ikidevoninių ir devoninių kompleksų, pastebimas bendras panirimas žemyn, ir vidurio paleozojaus nuogulos-į pietryčius. Plokščių nuolinkio kampai kai kuriose vietose siekia 0.5-1º. Tektoniniai diagonaliniai išplovimai ir tęsiasi tolyn lokalinių krantų įdubų ašimis.
Paleozojaus nuosėdos padengtos išplaunamu plestoceniniu sluoksniu (0.5-4 m.) ir goloceninėmis nuosėdomis. Sluoksniuotoje prekambro nuosėdų storymėje sutinkamas nelygus šakninių pagrindų paviršius, kuris susidarė lokalių nuosėdų pagalba.Tai liudija, kad paleozojaus laikotarpiu vyko tektoniniai judėjimai. Pagrindinis dugno reljefas susiformavo tektoninių judesių dėka, ir denudacijos procesų metu. Mažos jo formos jūros dugną padalina apibendrinant pleistoceninių ledynų poveikių ir abrazyviniu – akumuliaciniu išsilyginimu vėlyvojo ledynmečio ir poleledynmetiniu laikotarpiu.

4 Suspenduota medžiaga įlankų vandenyje

Nuosėdinės medžiagos kiekybinio pasiskirstyno dėsningumo analizė rodo, kad nagrinėjant sendimentologinius uždavinius įgauna ypač svarbią reikšmę tiriant suspenduotos medžiagos kaitą, antropogeninės įtakos poveikiui jūros ekosistemai. Suspensijų formos ir jų pasiskirstymas, pernešimas, o taip pat cheminių elementų sąveika su hidrobiotais, jų diferensiacija geocheminių barjerų zonose; nusėdimas dugne ir dugno nuosėdų sluoksniavimasis- tai nepilnas klausimų sąrašas į kurį galima atsakyti tik ištyrus suspenduotą medžiagą ir vandens baseino ekosistemą.
Suomijos įlankoje suspenduota medžiaga pasiskirsčiusi netolygiai. Maksimalūs jos kiekiai išsidėstę prie pagrindinių maitinimo šaltinių- eroduojamo dugno seklumų ir upių žiočių. Tolstant nuo maitinimo šaltinių, suspenduotos medžiagos kiekis mažėja. Be to, jos pasiskirsttymui turi įtakos dugno sudėtis ir visos vandenvietės sudėtis. Taip aukštossuspenduotos medžiagos koncentracijų zonos, kurios apkraštuoja Moonzuno salos (3-8mg./l.),30-35 km. juosta Suomijos įlankos Estijos pakrantės liudija apie vėlyvo paleozojaus nuosėdų tipo intensyvią abraziją. Suomijos įlankos viršūnėje aukšta suspenduotos medžiagos koncentracija (4.2-5.5 mg./l.) apibendrinama dideliu drumsto gėlo upių vandens išnešimu iš Nevos ir Narvos upių. Suomijos įlankos krantų link įlankos suspenduotos medžiagos kiekis krinta (2.2-2.9 mg./l.). Tai silpnas krantų abrazijos rezultatas, kurie susiformavo Finoskandijos kristaliniu pamatu prakambre, ir dėl to, kad nėra didelių upių. Įlankos ašine dalimi pereina riba, kuri skiria įlanką į pietinę ir šiaurinę sedimentacijos zonas. Pietinės zonos giliuose vandenyse randamas maksimalus suspenduotos medžiagos kiekis(3.2-8 mg./l.). Tarp suspenduotų dalelių ryškiai išsiskiria terigeninė medžiaga, kurios šaltinis-abrazyviniai krantai, ir eroduojamas suomijos įlankos pietinės dalies dugnas, kuris susiformavo iš nuosėdinių molingų ir karbonatinių vėlyvo paleozojaus medžiagų. Pagrindinis nuosėdinės masės nusėdimas vyksta palei pietinį, statų įlankos nuolydį, kurio prasiskverbimas į šiaurę trukdo išplaukiančioms Suomijos įlankos srovėms.
Šiaurinėje zonoje suspenduotos medžiagos žymiai mažiau(1.8-2.9mg./l.) ir joje vyrauja biogeniniai komponentai. Sezoniniai suspenduotos medžiagos stebėjimai 1977-1984 m. parodė gana aukštas jos koncentracijas, balandžio mėn.1983 m. pjūvyje nuo Talino uosto iki Kerio salos atabrado vidutinė suspenduotos medžiagos koncentracija paviršiuje sudarė 4.2 mg./l., o dugninio- 5.9 mg./l. Verta paminėti, kad koncentracijų kiekis gali padinėti dėl didelių štormų. Pagal vasaros stebėjimus 1980-1981m., vidutinis suspenduotos medžiagos kiekis jūros paviršiuje sudarė 5.5 mg./l., dugne 17.3 mg./l.; rudenį 1977-1984 m. atitinkamai mažėja iki 4.4 ir 3.9 mg./l. Vienok pjūvyje nuo kranto, link atviros jūros buvo pastebėti nežymūs pakitimai. Prie Estijos krantų, suspenduotos medžiagos sudėtis paviršutiniuose vandens sluoksniuose buvo 8.4 mg./l., priedugniniame 7mg./l. O centrinėje įlankos dalyje ji buvo atitinkamai 2.7 ir 2.5 mg./l. Suspenduotos medžiagos mažėjimo tendencija nuo pakrančių rajone link centrinės įlankos dalies ne visada taip aiškiai matosi.

5 Upės
Lietaus vanduo susigeria į dirvožemį arba paviršiumi teka žemyn mažais laikinais srautais arba upokšniais. Sutekėję jie sudaro upelius. Kiti upeliai prasideda iš versmių , atsiradusių ten, kur į žemę įsusykęs vanduo išeina į paviršių arba iš tirpstančių ledynų. Upeliai ir upės dažniausiai prasideda kalnuose arba kalvotose vietovėse. Iš ten dėl sunkio jėgos teka žemyn, eikvodami energiją paviršiuj gremžti ir slėniuj suardyti.

5.1 Erozija ir nuolaužų gabenimas

Akmenis ir smėlį iš erozijos pažeistų vietų srovė neša žemyn ir pagaliau nusėda prie upės žiočių. Ardymas, plukdymas ir nusodinimas – svarbiausi upės darbai. Daugelį upių galima skirti į 3 dalis: aukštupį, kur upė daugiausiai ardo (eroduoja) vidurupį, kuriuo nešamos nuosėdos, ir žemupį, kur jos nusėda. Vandens srovė eroduoja dviem būdais: cheminiu ir fiziniu. Vandenyje ištirpusios silpnos rūgštys, pav. anglies ir humuso, padeda tirpinti klintį ir kitas uolienas. Mechaninė erozija labai priklauso nuo srovės stiprumo. Normalios srovės fizinė erozija menka, bet per potvynius sūkuriuodamas vanduo visai kitaip spaudžia uolienas. Kartais mažose dugno atkarpose spaudžia taip menkai, kad susidaro vakuumai. Vanduo triukšmingai jį pripildydamas, susuka verpetą. Daugelio upelių čiurlenimas yra pripildomų vakuumų garsas. Sūkuriuojantis vanduo dalį uolienos tarytum įsiurbia ir nusineša. Eroduojamos dažniausia tos vietos, kur srovės nešami akmenys, atsimušdami į vagos dugną ir šonus ardo ją, o nuolaužas nusineša. Akmenys zulinasi, daužosi ir virsta žvirgždu, žemupyje – smėliu. kuo greitesnė srovė, tuo daugiau ir didesnių nuolaužų ji gali panešti. Todėl vanduo labiausiai ardo uolienas ir jas neša per potvynius. Mažiausios dalelės plaukia srovėje, jas laiko vandens sūkuriai.Vandens verpetai užgriebia dugno smėlį ir šiek tiek panėšėja pasroviui. Didesni uolienų gabalai tiesiog ridenami dugnu.

5.2 Nuosėdų kaupimasis

Kai upės nuolydis sumažėja, dalis nešmenų nusėda. Ten, kur nuolydis staiga pakinta, o drauge su juo, pakinta ir tekėjimo greitis (dažniausia ten, kur upė išteka iš kalnų į lygumą), nusėda beveik visi nešmenys ir susidaro aliuvinis nešmenų kūgis. Bet dažniausiai medžiaga lėtėjančios tėkmės suklostoma pakeliui. Pirmiausia nusėda didesnės uolienos.
Per potvynius upės vanduo teka nevienodu greičiu. Vagoje tėkmė greita, o ten, kur upė išsilieja į salpą, tėkmė sulėtėja, nusėda dumblas ir labai smulkus smėlis. Kai potvynis baigiasi ir vanduo gryžta į vagą, išilgai krantų lieka pylimai. Teoriškai upės išilginis profilis – tai statesnės prie šlaitų ir sulėkštėjusios prie žiočių hiperbolės atkarpa. Tai tokia pusiausvyros kreivė, iki kurios upė artina savo nuolydį, gilindama vagą ir nusinešdama nešmenis iš aukštupio, bei klostydama juos žemupyje, kuriame tėkmės greitis sulėtėja. tačiau tai labai idealizouta kreivė. Praktiškai išilginio profilio tolygumą keičia daug veiksnių, pav. skirtinga vagos dugno sudėtis, intakų vanduo.

6 Dabartinės sedimentacijų sąlygos Kuršių mariose

Šiuolaikinės Kuršių marių sedimentogenezės analizei panaudotas kompleksinis tyrimas, t.y. aiškėja reikšminiai procesai, kurie turi reikšmę formuojantis ir pasiskirstant dugno nuosėdoms, nuosėdinių medžiagų diferensiacijai ir nuosėdų susidarymo tempams. Upių nuotėkis hidrologinis ir biologinis režimas, dugno reljefas, dugno nuosėdų išsidėstymas. O taip pat cheminės sudėties formavimasis nagrinėjamas, kaip Kuršių marių bendro proceso šiuolaikinės sedimentacijos jungiamoji grandis.

6.1 Kuršių marios – nuosėdų kaupimo terpė

Kuršių marios – nedidelis baseinas, Kuršių Nerijos atskirtas nuo Baltijos jūros, su kuriuo jungiasi, su kuriuo jungiasi per siaurą Klaipėdos sąsiaurį. Kuršių marios yra pratekamas baseinas, į kurį suteka Nemuno ir kitų upių vandenys. Dalis atitekėjusių į Kuršių marias nuosėdinių medžiagų, nusėda (ypač pietinėje marių dalyje), kita dalis per Klaipėdos sąsiaurį nuteka į Baltijos jūrą. Vidutinės metinės ištirpusios nuotekos į Kuršių marias kiekis sudaro 6874000 t. Neskaitant to, kad kasmet į marias upėmis atiteka apie 5 mln.t. organinių medžiagų, dugne kaupiasi ir kitos medžiagos, kurios randasi mariose. Nuosėdinė medžaiga atspindi tektogeninių faktorių įtaką į šiuolaikinių nuosėdų susidarymo procesus.
Upių nuotėkis į Kuršių marias atiteka iš 100458 km2 iš kurių 98% randasi Nemuno upės baseine. Vidutinis daugiametis(1812-1968 m.m.) nuotėkis į marias sudaro 22,1 km3 į metus. Atsižvelgiant į metų laikus, nuotėkis būna nevienodas: pavasarinis – 41,6%, vasaros – 15,60%, rudens – 19,9%, ir žiemos 22,9%. Vandens kaita su Baltijos jūra vyksta per siaurą Klaipėdos sąsiaurį, kuriame sutinkami 3 vandenų judėjimo tipai:
1. Dvisluoksnis – esant ramiam, nevėjuotam orui, ir nereikšmingam vandens lygių skirtumui tarp marių ir Baltijos jūros, ypač vasaros metu, kada paviršiumi į jūrą teka gėlas marių vanduo, o tuo pačiu metu giliai po vandeniu, srovė yra nukreipta iš Baltijos jūros į Kuršių marias.
2. Per visas marias į jūrą, tai ypač charakteringa pavasarį, kada Nemuno srovė labai stipri.
3. Iš jūros į marias, kada būna stiprus jūros bangavimas, kartu su stipriais vakarų,šiaurės vakarų ir šiaurės vėjais.
Kasmet iš marių į baltijos jūrą išteka apie 26,5 km3 vandens, apie 50% pavasarį, 15% vasarą, kiti 35% rudenį ir žiemą. 1959-1968 m.m. duomenimis, vidutinis metinis sūraus jūros vandens nutekėjimas į marias sudaro 5,1 km3. .Jūros vanduo dažniausiai sutinkamas šiaurinėje įlankos dalyje ir tik labai retais atvejais prasiskverbia pietine kryptimi iki 40 km. Marių paviršius šiuo metu lygus 1584 km2 , o jo įduboje yra apie 6 km3 vandens. Metinis kuršių marių vandens masių apsikeitimo koeficientas yra gana aukštas ir siekia 4,4. Vandens apsikeitimo procesas ypač intensyvus visoje šiaurinėje marių dalyje.
Kuršių marių srovė keičiasi upių nuotėkio, vėjo ir sūrių jūros vandenų atitekėjimo dėka. Tam įtakos turi dugno reljefas ir kranto linijos konfigūracija įtekančių šiaurės krypties vandens masių dalis, Nemuno upės vandenų nutekėjimas į Baltijos jūrą stebimas šiaurinėje marių dalyje. Pagrindinė vandens masė prateka siaura juosta pro Ventės ragą, kartais išsiplėsdama centrinėje marių dalyje, juda į šiaurę, Klaipėdos įlankos link. Artėjant išsiliejimui į Baltijos jūrą pavasarį, Nemuno srovės tekėjimo greitis siakia 2 m/s ir daugiau. Kita gana stipri srovė nukreipta į pietus, o giliau į šiaurę. Šiam jo atsiradimui turi reikšmę sekluma, iš pietų į šiaurę prasiskverbianti apie 8 km.
Pietinėje marių dalyje tėkmės režimas iš esmės priklauso nuo vėjo, kranto linijos konfigūracijos ir negilaus įdubos reljefo su kai kuriais svyruojančiais gyliais nuo 4,5 – 5,8 m.
Į pietus nuo pagrindinių Nemuno deltos rankovių, iš rytų pusės įtekančių į centrinę dalį, paviršiuje susidaro vandens sūkuriai, kurie sukasi laikrodžio rodyklės kryptimi, o giliasneme sluoksnyje, kuris turi reikšmės nuosėdinių medžiagų susidarymui – prieš laikrodžio rodyklę. Maksimalūs iki šiol išmatuoti greičiai atviroje pietinėje marių dalyje neviršija 28 m/s. Arčiau krantų, virš lokalinių įdubų, siaučiant pietvakarių ir pietų štormams, reikėtų laukti irdidesnių greičių (30-40m/s).
Periodiškas vandens paviršiaus judėjimas su vėjo pagalba, Kuršių mariose vaidina pagrindinį vaidmenį abrazyvinių – erozinių dalelių susidarymui, jau susidariusias nuosėdines medžiagas sudrumsdami ir išplaudami. Kuršių marių dugnas yra įduba, vidutinis gylis joje 3,8 m., atviroje pietinėje dalyje – 5,8 m. ir dirbtinai pagilinta – daugiau nei 10 m. Klaipėdos įlankoje.
Centirnė marių dalis charakterizuojama ypač sudėtingu dugno reljefu.

6.2 Supenduotoji medžiaga vandenyje

Suspenduotos medžiagos kiekis Kuršių marių baseine slūgso gana plačioje terpėje, nuo 10 iki 85,2 mlgr./litre, vidutiniškai 30,3 mlgr./litre. Tai susiję su sezonais ir hidrodinamiškais reiškiniais, kurie aiškina abrazyvinių – erozinių procesų intensyvumą vandens telkinyje, o taip pat, atstumą, išnašų kryptį, ir upių nuotėkio sudėtį, ir nuosėdinių medžiagų plotus pačiame nuotėkų baseine. Suspensijos išsidėstymas Kuršių marių baseine, kontroliuojamas hidrologinių vandenų ypatybių ir sąlygoja atstumu tarp pagrindinio maitinimo šaltinio – Nemuno upės žiočių. Čia gana aiškiai išskiriamos sedimentacijos zonos: pietinė, šiaurinė ir, skirianti jas abi, centrinė sedimentacijos zona. Pirmoji iš jų charakterizuojama sukaupusi biogenines nuosėdines medžiagas. Suspenduotos medžiagos kiekis čia yra analogiškas kiekiui Nemuno ir Matrosovkos upėse.
Suspenduotos medžiagos sudėtis šiaurinėje ir centrinėje zonose pagrinde kontroliuojama stipria Nemuno srove, kas atsispindi vidurinėse jos koncentracijose. Maksimalūs suspenduotos medžiagos kiekiai randami rytinėje dalyje, iki pietinės Klaipėdos pakrantės. Tuo paaiškinama dugninių nuosėdų sudėtis ir gana aktyvi eutrifizacija šioje įlankos dalyje. Minimalūs suspenduotos medžiagos kiekiai beveik visur sutinkami šiaurės rytinėje dalyje. Klaipėdos rajone, pagrindinis Nemuno upės suspenduotos medžiagos nutekėjimas, išsikrauna, ir koncentracija pamažu krenta (iki 10-20.8 mlgr./l.). Kuršių marių gėlų vandenų susimaišymo su Baltijos jūros zonoje, koncentracija dar sumažėja iki 2,4-2,18 mlgr./l., vidutiniškai iki 9,2 mlgr./l., kas atsispindi pradines stadijas nuosėdinių medžiagų mechaninės diferensiacijos procesų užbaigimo Kuršių marių baseine. Iš kitos pusės sūrių Baltijos jūros vandenų atitekėjimas, Kuršių marioms turi didelę reikšmę, o kartais lemia suspensijos koncentracijos pasiskirstymą šiaurinėje marių dalyje.
Šiame sluoksnyje suspensijos koncentracija visur yra aukštesnė, palyginus su paviršutiniu sluoksniu upėse paviršutiniškai ji sudaro 30,6 mlgr./l., centrinėje ir šiaurinėje marių dalyje atitinkamai 32,7 ir 33,1 mlgr./l., kas paaiškina suspensijos susimaišymą su dugniniu sluoksniu ir to rezultate yra agregacijos įtaka ir dalelių nusėdimas, kaip mechaninės diferensiacijos būdu, taip ir Baltijos jūros sūrių vandenų įtakoje.
Priešžiotinėje Nemuno upės įlankos dalyje, ir jūros pakrantės zonoje dugno suspensijos koncentracija, palyginus su paviršutiniu sluoksniu mažėja 2-3 kartus. Tai rodo tiesioginį jūros vandenų poveikį, ir stambių suspenduotos medžiagos dalelių nusėdimą gana artimose įlankos vietose nuo Nemuno žiočių. Dugniniame sluoksnyje galima aiškiai ištirti pagrindinės srovės įtaką suspensijų išnašoms iš Nemuno upės, suspensijos pasiskirstymą centrinėje ir pietinėje sedimentacijų zonose.

6.3 Suspensijų tipai

Skirtingos geologinės, hidrologinėsir klimatinės sąlygos formuoja vienokios ar kitokios sudėties suspensiją Kuršių marių salygomis, pagrindinį vaidmenį atlieka sezoniškumas, kuris atsispindi terigeninių medžiagų atplukdymą, sumaišant dugnines nuosėdas ir biogeninės medžiagos poduktyvumą, Kuršių marių baseine. Tai apibendrina nevienodą skirtingų suspensijos komponentų pasiskirstymą. Suspensijose , daugumoje ištyrinėtų upių, pagrindinis komponentas – terigeninės dalelės, Kuršių mariose ir priešžiotinėse jūros sąlygose – organinės detrito dalelės. Vertikalaus vandens cirkuliacijos zonose, vienu ar kitu atveju randami kreminiai komponentai.
Visų anksčiau išvardintų suspensijos komponentų pagrindu yra išskiriami 5 suspensijos tipai. Terigeninis, kuris yra pagrindinis, o kiti – pereinantys, charakterizuojami, kaip sumaišytos sudėties suspensijų medžiaga.
Terigeninis tipas – charakterizuojamas terigeninės medžiagos > 70% . Jis pasiskirstęs pagrinde ištyrinėtuose upės plotuose. Priedugnio zonose, dėl padidėjusios kreminės sudėties medžiagos, suspensija yra maišyta.
Kreminis – terigeninis tipas – charakterizuojamas mišria suspensijos sandara, ir pagrinde susideda iš terigeninės medžiagos – 29,2% – 50,2 %, kreminė medžiaga sudaro 31,2% – 49,8% , organinio detrito dalelės sudaro 15,8% – 25,1% .Jis pasiskirstęs priedugniniuose upių vandenyse, centrinėje ir šiaurinėje sedimentacijos zonose, t.y. vienu ar kitu atveju besiribojančiose su vertikalios cirkuliacijos vandens plotais, ir aiškinantis upių nuotėkio terigeninės medžiagos pagrindinių srovių kryptį. Terigeninės medžiagos sandaroje padidėja melsvai žalsvų dalelių skaičius kitų dalelių atžvilgiu. Terigeninės medžiagos sandaroje padidėja mėlynai žalių vandens augalų masė, ir sumažėja kitų dalelių kiekis. Organinėje terpėje vyrauja mėlynai žalių dalelių autokstoninis detritas.
Organinis – terigeninis tipas lokaliai pasiskirstęs terigeninės medžiagos periferinėse vietose, nesujungros su vertikalia vandens cirkuliacija, ir priedugniniuose vandenyse, priešžiotinėje Kuršių marių dalyje. Terigeninė medžiaga 40,3% ir organinis detritas 41,4% čia vienodai pasiskirstę. Organinės medžiagos sudėtyje vyrauja autokstoninis detritas 36,7%, terigeninėje medžiagoje – mėlyni 20,1%, ir rudi metaluoti gabalėliai – 13,6%
Organinis – kreminis – terigeninis tipas lokaliai pasiskirstęs šiaurės vandenų zonos priedugniniame sluoksnyje – pietinėje pusėje sūrių Baltijos jūros vandenų prasiskverbimas į Kuršių marias., o taip pat pietinės zonos paviršutinių vandenų, kur mažiausiai juntama srovės įtaka ir susidaro drumzlinos nuosėdos. Skirtingų komponentų suspensijos sudėtis čia maždaug vienoda, pagal sudėtį ir kiekybę jie skirstomi sekančiai: organinis detritas,- terigeninė medžiaga, kreminiai komponentai, organinis – kreminis tipas – suspensijos aiškinamos kaip tiesioginis vertikalių vandenų cirkuliacijos rezultatas, t.y. aktyvūs hidrodinaminiai faktoriai. Jis paskirstęs kai kuriuose paviršutinio sluoksnio Kuršių marių vandenyse. Šiauriniame, centriniame ir priedugniniame sluoksnyje, pietinėje Kuršių marių sedimentacijos zonoje, o taip pat, paviršutiniame Kuršių marių vandens sluoksnyje priekrantinėje Baltijos jūros sedimentacijos zonoje. Šiame suspensijos tipe išryškėja kreminė medžiaga 40,9% – 62.1%, šiek tiek mažiau organinio detrito 21.6% – 46.9%.

7 Estuarijos
Į jūras įtekančios didelės upės, priklausomai nuo hidrologinių ir geomorfologinių sąlygų, suformuoja deltas arba estuarijas, o kartais ir deltas ir estuarijas (lot. aestuarium – potvynių užliejamos upių žiotys). Kalsikinis “estuarijos” terminas susiformavo XXa. pradžioje. Jo prasmę dar XIXa. Pradžioje savo žodynuose pagrindė amerikiečių leksikologas N. Vebsteris (Noa Webster),o 1900-1910 m. –geografijos terminų žodyno autorius anglas Ch. R. Milis (Chju Robert Mill). Vėliau ,didėjant priekrantinių baseinų ištirtumui, L.D. Stampas (L. Dudley Stamp, 1961) savo žodyne minėtą sąvoką praplečia aiškindamas, kad estuarija – tai siauras užutekis arba upės žiotys, į kurias su potvynio ir atoslūgio banga prasiveržia druskingas jūros vanduo. Tai hidrologiškesnė estuarijos samprata, kuri su tam tikromis išlygomis priimama iki šiol: estuarijos – tai pusiau uždari priekrantiniai baseinai, turintys ryšį su jūra, kuriuose druskingas vanduo atskiedžiamas gėlais sausumos drenažo vandenimis(D. W. Pridchard, 1967). Šio a[ibrėžimo išlygos susijusios su lagūnomis bei limanais, kurie hidrologiniu požiūriu taip pat yra estuarijos. Lagūnų ir limanų sąvokomis labiau akcentuojami geomorfologiniai baseino ypatumai: pav., lagūnomis laikomos nuo jūros nerijomis, koraliniais rifais arba smėlio volais atskirtos akvatorijos. Tuo tarpu limanai – tai vietinis padidėjusio druskingumo Juodosios jūros lagūnų pavadinimas. Taigi į estuarijų ratą pakliūna vis daugiau priekrantinių baseinų. G.A. Safjanovas (1987) teigia, kad estuarijomis laikytini baseinai su Pasauliniu vandenynu gali jungtis tik periodiškai arba yra tiek uždari, kad ryšį su kitų savybių vandenimis palaiko tik infiltracijos dėka. Septintame dešimtmetyje, aštrėjant ekologinėms problemoms, estuarijomis imta vadinti daugelis priekrantinių baseinų, kuriuos vienija svarbiausias požymis – gėlų vandenų ir druskingų vandenų sąveika.
Estuarijos dabar užima 1.4 mln. Km akvatoriją. Tai sudaro mažiau negu 0.4% viso Pasaulio vandenyno ploto, bet didelę Pasaulinio vandenyno pakrančių dalį. Vien tik lagūniniai krantai , t.y. krantai, kur estuarijas nuo jūros skiria nerijos, Atlanto vandenyne užima 17% visos kranto linijos.
7.1 Sedimentacijos ypatumai estuarijose
Kiekvienos estuarijos nuosėdų tipą, jų pasiskirstymą ir sedimentacijos greitį daugiausia lemia hidrodinaminės baseino ypatybės bei nešmenų šaltiniai. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad estuarija – tai paprastas litodinaminis barjeras, kuriame, sumažėjus srovės greičiui, nusėda upiniai nešmenys. Netgi atsižvelgiantį potvynių ir atoslūgių metu nešamą vandens masę ir laikant, kad nešmenų kiekis tiesiogiai proporcingas tai vandens masei, atrodydavo, kad nešmenys nurėtų būti nešami tik į jūrą.Šią nuomonę patvirtindavo ir geologų duomenys apie milžiniškus upinių nešmenų konusus netoli upių žiočių. Detalesni pačių estuarijų dugno nešmenų tyrimai šią paprastą schemą gerokai sukomplikavo. Estuarijų dugne esančios srovių ruzgos bei nešmenų storymės tekstūrosparodė, kad nešmenys juda iš jūros. Be to , daugelio estuarijų viršutinės dalies dugno nešmenų granulometrinė ir mineralinė sudėtis pasirodė esanti tokia pat kaip netoli estuarijų žiočių slūgsantys paplūdimių ir povandeninio kranto šlaito smėliai. Visoms joms būdingas potvynių ir atoslūgių režimas.Tokį jūrinės kilmės nešmenų paplitimą gali paaiškinti tik potvynių ir atoslūgių srovių greičių asimetriją. Jos dėka didžiausia nešmenų pernaša į upės pusę būna estuarijos viršutinėje dalyje.
Kai vandens tankio stratisfakcija ryški viršutiniame estuarijų horizonte, upių nešmenys nešami jūros link. Apie tai liudija ir pati tankio startisfakcija bei srovių režimas, jūrinių priedeltinių nuosėdų storymės ypatumai, cheminė sudėtis ir kt. Estuarijų apveldingo vietose, t.y. didžiausio drumstumo zonoje, į šį horizontą patenka ir dalis pakibusių dalelių iš priedugnio sluoksnio.
Netoli estuarijos žiočių esančioje daunvelingo zonoje dalis nešmenų grįžta į priedugnę, uždarydami vidinį estuarijos litodinaminės apykaitos ratą. Nešmenims pakilti upe aukšytn trukdo priešpriešiais tekantys upės vandenys, o išieti į jūrą, be kita ko, -staigus pernašos greičių sumažėjimas. Vidinę pakibusių medžiagų apykaitą dar skatina kad silpni tankesnio giluminio vandens kylantieji cirkuliaciniai srautai, susidarantys ten, kur susiliečia skirtingos vandens masės. Nepaisant viso to, didelė viršutiniame sluoksnyje pakibusių medžiagų dalis išnešama į jūrą. Kadangi Kariolio jėga sroves Šiaurės pusrutulyje kreipia į dešinę, tai nuosėdos labiau kaupiasi dešinėje estuarijos žiočių pusėje.
Pakibusių nešmenų koncentracija estuarijų vandenyje priklauso nuo potvynių ir atoslugių sukelto srauto turbulentiškumo, o šis – nuo srovės greičio bei išilginio slėgio gradiento. Eksperimentais nustatyta (C.M.Gordon, 1975), kad vykstant potvynių ir atoslūgių ciklui srauto turbulentiškumas ir nešmenų pakėlimo nuo dugno geba, o drauge ir erozija pasireiškia nepaprastai staigiomis, viena kitą keičiančiomis aktyvumo ir ramybės fazėmis. Įdomu tai, kad srautui sulėtėjus turbulentinė kinetinė energija net kelis kartus padidėja. Dėl to per siziginius potvynius pakibusių nešmenų dalelių grimzdimo greitis didėja proporcingai pakibusių dalelių koncentracijos didėjimui. Per kvadratūrinius potvynius grimzdimo greitis didėja jau proporcingai koncentracijos kvadratui. Tuo paaiškinama tai, kad siziginių potvynių metu smulkios suspenduotos dalelės pernešamos gerokai toliau negu per kvadratūrinius potvynius.
Pernašos atstumas bei kryptis nemažai priklauso ir nuo hidraulinio dalelių dydžio. Kuo jis mažesnis , tuo ilgiau dalelė gali išsilaikyti paviršiniame vandens horizonte ir tuo lengviau ji gali būti įnešta į jūrą. Tos upės, kurios neša daug smulkių nešmenų, prieš savo estuarijų žiotis sudaro didžiausius drumsto vanden

Leave a Comment