Turkija

PLOTAS 780 580km2 GYVENTOJAI(2001m.)66,494mln.(85žm./km2)

VALDYMO FORMA Parlamentinė demokratinė respublika .

KALBA Turkų

TIKYBA Musulmonų

PINIGINIS VIENETAS Turkijos lira

SOSTINĖ Ankara(2,56mln. gyv. 1990m.)

KITI DIDIEJI MIESTAI Stambulas, Antalija,

Bursa, Izmiras, Konija, Adana, Gaziantepas .

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA (1999)

Žemės ūkis 15%

Pramonė 29%

Aptarnavimo sfera 56%

PAJAMOS VIDUTINIŠKAI
VIENAM GYVENTOJUI 2100 JAV dol.(1993)

Turkija – tai valstybė Vidurio Azijoje ir Pietų Europoje, tarp Juodosios ir Viduržemio jūrų. Įdomi tuo, jog 97% jos teritorijos yra Azijoje – Mažosios Azijos pusiasalyje ir gretimoje teritorijoje (Anatolijoje), o kiti 3% – Europoje, Balkanų pusiasalio pietryčiuose. Vakaruose, Balkanų pusiasalyje, Turkija turi sieną su Graikija, šiaurės vakaruose – su Buulgarija. Azijinės dalies pietuose ji ribojasi su Sirija, pietryčiuose – su Iraku, rytuose – su Iranu, o šiaurės rytuose – su Gruzija ,Armėnija ir Azerbaidžanu. Sausumos sienų ilgis – 2627 km. Šiaurėje Turkija prieina prie Juodosios jūros , vakaruose – prie Egėjo jūros, o pietinius jos krantus skalauja Viduržemio jūra. Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai bei Marmuro jūra skiria Mažosios Azijos pusiasalį nuo Europos. Visas kranto linijos ilgis 7205 km. Administraciniu atžvilgiu Turkija suskirstyta į 76 provincijas (ilus), o šie sudaro 8 rajonus. Egėjo jūroje Turkijai priklauso Gekčaedos, Bozdžaados ir kitos salos.

ISTORINĖ PPRAEITIS. Senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais dabartinė Turkijos teritorija (visa ar dalimis) priklausė Hetitų imperijai, Medijai, Achemenidų, Aleksandro Makedoniečio, Seleukidų valstybėms, Ponto karalystei, Pergamui, Romai, Bizantijai, Konijos sultonatui. XIV a. pirmoje pusėje suirusio Konijos
sultonato dalyje, susikūrė Turkijos feodalinės
valstybės užuomazga Osmano k

kunigaikštystė,
pavadinta dinastijos pradininko Osmano I var-
du. Osmanų valstybėje iš tiurkų genčių ir dalies
autochtonų klostėsi turkų tauta, vadinta turkais
osmanais. XIV a. pirmoje pusėje Osmanai
užkariavo paskutines Bizantijos valdas – Bursą,
tapusią pirmąja Turkijos sostine, Nikėją, Niko-
mediją (Izmitą), XIV a. antroje pusėje – Rytų
Trakiją su Adrianopoliu,dalį Bulgarijos.Po turkų
Pergalės 1389m. Kosovo lauke,Serbija buvo priversta mokėti Turkijai duoklę.XIV a.pab.Turkija užkariavo likusią Bulgarijos dalį, Tesaliją, Makedoniją, pajungė visas M. Azijos kunigaikštystes, o1396m. Nikopolio mūšyje nugalėjo jungtinę Europos kryžininkų kariuomenę ir priartėjo prie Konstantinopolio. Turkų užkariavimus sustabdė Timūro kariuomenės antplūdis. 1402m. sultonui Bazajitui I Staigiajam pralaimėjus Ankaros mūšį, didesnioji dalis M. Azijos vėl suskilo į kunigaikštystes. XV a. vid. Turkai atnaujino ekspediciją į Balkanus.1453m.jie užėmė Konstantinopolį
ir sužlugdė Bizantijos imperiją. Konstantinopolis tapo
Osmanų imperijos sostine. XV a. pab. Buuvo galutinai
Likviduota Serbijos nepriklausomybė , užkariauta Bosnija, Morėja, Atika, Trapezunto imperija, Albanija.Turkijos sultonų vasalais tapo Krymo chanatas ir Valakija. Osmanų valdos labiausiai išsiplėtė, valdant Selimui I (1512-1520m.) ir Siuleimanui I Kaniūniui(1520-1566m.).1514-1515m. turkai užkariavo Armėniją, Kurdistaną ir Š. Mesopotamiją, 1516-1517m. prisijungė Siriją, Palestiną, Egiptą, Chidžazą, 1519m. – dalį Alžyro. 1521m. užgrobė Belgradą, 1526m. Mohačo mūšyje sumušė Vengrijos ir Čekijos kariuomenes ir užėmė didesniąją dalį Vengrijos karalystės. XVI a. vid. Osmanai prisijungė Rodą, Tripolitaniją, visą Alžyrą. Po Siuleimano I Kanūnio mirties Osmanų imperija ėmė po
o truputį smukti, prarasti užkariautas teritorijas, o galutinai žlugo XX a. pr.(pasirašius Mudroso paliaubas). Po Mudroso paliaubų Antantės valstybės okupavo R. Trakiją, sąsiaurių zoną, kai kuriuos M. Azijos rajonus. 1919-1922m. vyko Turkijos nepriklausomybės karas, o 1923 10 29 buvo paskelbta jos nepriklausomybė. Jau kitais metais buvo panaikintas kalifatas, o 1950m. surengti pirmieji laisvieji rinkimai. Beje, Senovės Turkijos gyventojai buvo vieni pirmųjų žemdirbių pasaulyje.

GAMTA. Turkijos teritorija 1600km ištįsusi iš vakarų į rytus, jos plotis 500-600km. Šiaurės ir pietų krantai nelabai vingiuoti, Turkijos vakaruose daug įlankų. Apskritai, Turkija yra kalnų šalis. Didesniąją šalies dalį užima Mažosios Azijos kalnynas ir dalis Armėnijos kalnyno, kuriame yra aukščiausias krašto taškas – užgesęs Didžiojo Ararato vulkanas(5165m). Legenda byloja, kad čia išsilaipino Nojus per didįjį tvaną.

Mažosios Azijos kalnyno centre yra Anatolijos plokščiakalnis. Plokščiakalnį puošia dideli ežerai, o aplink juos – bespalvės aukštumos ir žalios oazės. Čia dideli plotai geros žemės ir intensyvūs ūkiai, teikiantys šaliai daug žemės ūkio gėrybių. Turkijos šiaurėje yra Ponto kalnai. Pietuose -Tauro kalnų sistema, susidedanti iš Vakarų, Centrinio ir rytų Tauro. Šalies rytuose Tauro kalnai pereina į Kurdistano kalnus, o į pietus nuo Rytų Tauro yra al Džazyros plynaukštės dalis. Turkijos pietuose, prie Viduržemio jūros, yra Čukurovos žemuma, o krašto Europinėje dalyje – neaukštas Strandžios kalnagūbris, kalvotos lygumos ir Žemutinės Trakijos žemuma. Tu
urkija yra aktyvioje seisminėje zonoje, čia dažni žemės drebėjimai. Vidutinis šalies aukštis 1132m virš jūros lygio.

KLIMATAS pietų ir vakarų pakrantėse tipiškas Viduržemio pajūrio, šiaurės pakrantės rytuose – drėgnas subtropinis,o vidiniuose rajonuose ir aukštikalnių pusdykumių kalnuose – sausas žemyninis subtropikų. Būdingos karštos, sausos vasaros ir šiltos, drėgnos žiemos. Sausio vidutinė temperatūra šiaurės žemumose 5°C, pietų žemumose – 10°C, o vidiniuose plokščiakalniuose 0 – -15°C. Rytų kalnuose būna šalčių net iki -35°C. Liepos vidutinė temperatūra Juodosios ir Marmuro j. pakrantėse 22 – 24°C, Viduržemio j. pakrantėse 25 – 32°C, vidiniuose plokščiakalniuose 15 – 22°C. Al Džazyros plynaukštėje temperatūra nenukrinta žemiau 30°C. Pakrantėje esančiuose Ponto ir Tauro kalnų šlaituose iškrinta 1000-2000 mm kritulių, Anatolijos plokščiakalnio vidinėse dalyse – tik 200 – 300 mm, o Armėnijos kalnyne 150 – 800 mm kritulių. Drėgniausia Turkijos vieta yra Rytų Ponto kalnai, kur per metus iškrinta net iki 3000mm kritulių per metus.

VIDAUS VANDENYS. Turkijos rytuose prasideda Tigro ir Eufrato upės (jos priklauso Persijos įl. baseinui), Kūra ir Araksas (Kaspijos j.). Į Viduržemio jūrą įteka Seichanas, į Egėjo – Didysis Menderas. Ilgiausia šalies upė yra Kizil Irmakas (1355km). Ji, taip pat Sakarija, Ješil Irmakas, teka į Juodąją jūrą. Europinėje dalyje yra Maricos žemupys.Šia upe eina Turkijos siena su Graikija. Krašte daug EŽERŲ, kurių bendras plotas virš 9000km2.Didžiausi yra Vanas (3713km2) ir Tūzas (1397km2). Daugelis ežerų telkšo Anatolijos plokščiakalnyje ir Armėnijos ka

alnyne ir paprastai būna druskingi, nenuotakūs.

DIRVOŽEMIAI vidiniuose plokščiakalniuose daugiausia pilki ir šviesiai rudi pusdykumių ir kaštoniniai sausųjų stepių, įdubose – druskožemiai. Al Džaziros plynaukštėje – dykumų pilkžemiai, pakrantėse tamsiai rudi dirvožemiai. Vietose, pakilusiose daugiau kaip 2000m yra kalnų pievų dirvožemiai. Armėnijos kalnyne pasitaiko derlingiausių juodžemių. Turkijoje rūpinamasi gamtos apsauga. Vien 1974m. buvo 12 nacionalinių parkų. Vienas iš garsiausių yra Kus Cenneti nacionalinis parkas netoli Manijo ežero, kuriame gyvena 239 skirtingos paukščių rūšys.

AUGALIJA. Pakrančių kalnų apatiniuose šlaituose, atkreiptuose į jūrą, auga kietalapių miškai ir krūmynai. Aukščiau, Tauro kalnuose, – kai kur spygliuočių miškai, Rytų Ponto kalnuose – lapus metantys miškai su visžaliu pomiškiu ir spygliuočiai miškai. Iš viso miškams tenka apie 26% krašto ploto. Kalnų vidiniuose šlaituose ir plokščiakalniuose – sausosios stepės ir pusdykumės, kuriose yra visžalių dygliuotų kserofitinių ir lapus metančių krūmų. Armėnijos kalnyne – kalnų miškai ir kalnų stepės, aukščiau – subalpinės ir alpinės pievos. Al Džazyros plynaukštėje daugiausia pusdykumės. Turkijoje iš viso auga apie 6,5 tūkst. augalų rūšių. Pakrantėse gausu fundukų (stambiavaisių lazdynų), auga kiparisai, sidabrinės eglės, kaštonai, magnolijos, lauro medžiai; “Turkijos florida” Čukurovos žemumoje.

GYVŪNIJA. Turkijoje nemažai žinduolių. Gyvena laukiniai avinai (Azijos muflonai), kalnų gazelės, onagrai, Anatolijos lokiai, pelkinės ir ožiai, taurieji elniai, stirnos, šernai, vilkai, stepinės lūšys, dėmėtosios hienos, šakalai. Yra daug paukščių – Anatolijos centre peri baltieji gandrai, ereliai, grifai, sakalai, vanagai. Pietryčiuose veisiasi skėriai.

GYVENTOJAI. Turkai sudaro apie 80% gyventojų, taip pat gyvena kurdų (17%), arabų, Kaukazo tautų, turkmėnų, europinėje dalyje – bulgarų ir albanų. Pakrantėse ir Egėjo jūros salose gyvena graikai.

Turkų kalba priklauso Uralo – Altajaus kalbų grupei ir yra artima suomių bei vengrų kalboms. Turkai naudoja lotynišką alfabetą. Iš viso šia kalba pasaulyje kalba 150mln žmonių. Beveik visi Turkijos gyventojai, tai yra apie 99%, yra musulmonai (dauguma sunitai, šiitų mažuma vadinama aleviais). Oficiali šalies kalba yra turkų, bet kai kurie gyventojai šneka kurdų, arabų, armėnų bei graikų kalbomis. Miestuose gyvena apie 63% (1990m.) gyventojų.

Turkijoje yra daug architektūros, kultūros paminklų. Žavi čia esantys net du iš septynių pasaulio stebuklų : Artemidės šventykla Efese (pastatyta apie 550m. pr. Kr.) ir Mausolo antkapis Halikarnase (Mausolas mirė 335m. pr. Kr., iš čia žodis “mauzoliejus”), taip pat neišdildomą įspūdį palieka Trojos griuvėsiai, Kapadokijos kaimai; Stambule – Suleimano mečetė, Ana Sofijos šventykla, garsusis dengtas Kapali Carsi turgus.

Ankara Turkijos sostine tapo 1923m. kai ją čia iš Konstantinopolio perkėlė Atatiurkas. Taigi sostinė nesena, ir miestas turėtų būtų naujas. O jis ir naujas, ir senas. Dalį miesto architektai suplanavo sostinės reikmėms, bet jo branduolys liko istorinis. Pirmieji savo tvirtovę čia buvo pasistatę hetitai, vėliau frigai miestą išplėtė ir Frigijos karalius Midas VIIa. pr. Kr. čia įkūrė sostinę. Klestėjimo laikus miestas pasiekė romėnų laikais. Dešimtais metais po Kristaus miestas tapo krikščionišku. Jame lankėsi šv. Petras ir Povilas. Šv. Povilas čia rašė savo garsiuosius laiškus galatams. Šiais laikais Ankara yra miestas, garsėjantis daugybe muziejų ir architektūros paminklų. Ypač dėmesio vertas Anatolijos civilizacijos arba Hetitų archeologijos muziejus, įrengtas miesto aukštumoje, prie buvusios Ankaros citadelės, kuriame laikoma daugybė radinių iš Mesopotamijos; garsus netoliese esantis etnografijos muziejus bei Juliano Apostato kolonos, kadaise rėmusios Augusto šventyklą.

Kapadokija – viena iš unikaliausių tiek gamtiniu, tiek istoriniu, tiek ir religiniu požiūriu centrinės Anatolijos vietų. Prieš milijonus metų iš veikusių vulkanų lavos susidarė nauji, minkštos uolienos masyvai. Dėl skirtingos įvairaus kietumo uolienų reakcijos į aplinkos poveikį susiformavo keistų, įspūdingų formų kalnai – vienas iš pasaulio stebuklų. Kapadokija – ištisas požeminių miestų labirintas, o jos
ištakos siekia net XIXa. pr. Kr. Prieglobstį nuo persekiotojų čia surado pirmieji krikščionys, įkūrę bendruomenę bei pirmuosius vienuolynus.

Kitas Turkijos miestas Pamukale – viena iš labiausiai stebinančių Turkijos vietų. Tai stalagmitų kanjonai, padengti baltu mineralinių medžiagų sluoksniu. Laiptuotų terasų įdubose veržiasi šilto ir šalto vandens srovės. Turkijoje gyva legenda, bylojanti, jog kartą išsimaudžius šiuose vandenyse galima atjaunėti. Žinoma, tai tik legenda, tačiau šie vandenys labai teigiamai veikia žmogaus odą ir visą organizmą.

Dabar galime šiek tiek susipažinti su turkų folkloru. Jų šokiai nesudėtingi, monotoniški – kaip ir muzika. O ši persmelkta melancholijos, su ryškiu graudulio motyvu, turkų vadinamu “man, aman”. Mat tauta konservatyvi, islamiška, tad ir jos muzika be svorio centro, kupina nenumaldomo ilgesio. Turkų muzikoje daug orientalistinių motyvų, arabų įtakos. Tačiau turkų muzika gėrisi net pasalinio masto kompozitoriai.

Dar keletas žodžių apie turkų liaudies instrumentus. Populiariausi pučiamieji, įvairios piemenų dūdelės, kurių garsiausia – zurna. Grojama klarnetu, būgnais ir savotišku siauru trijų stygų smuiku, vadinamu “kemence”. Jis niekur neįremiamas, laikomas vienoje rankoje, o kita ranka braukiama stryku.

Atatiurkas, 1922m. nuvertusios sultono valdžią revoliucijos vadas ir pirmasis Turkijos prezidentas, kurdamas respubliką ir norėdamas suteikti Turkijai Vakarų Europos veidą, tautinę muziką ir apskritai folklorą laikė atsilikimo apraiška. Jis beveik viską šalyje apvertė aukštyn kojomis: arabų rašybos ženklus pakeitė į lotynų, turbaną – į skrybėlę, haremo verges – į lygiateises moteris, kalifatą – į respubliką. Tačiau, uždraudęs tautinę muziką Atatiurkas gerokai apsiriko ir skaudžiai palietė turkų širdis. Jis susilaukė inteligentų pasipriešinimo. Liaudies menui vėl buvo grąžinta derama pagarba.
Apskritai kultūrinis ir muzikinis Turkijos gyvenimas gyvas ir šiandien.

Turkų virtuvė – viena iš turtingiausių pasaulyje. Tai puikus centrinės Azijos ir Viduržemio jūros regiono virtuvių tradicijų mišinys. Aviena – mėsos patiekalų pagrindinė dalis. Mėgstami avienos valgiai shish kebab, doner kebab. Žuvis ar jūros gėrybės visada šviežios. Populiariausi žuvies patiekalai: Burbunya (raudonoji kefalė) ar kilic baligi (kardžuvė). Dolma (riešutai ir razinos, suvynioti į vynmedžių lapus), ir kamiyarik (baklažanai, prikimšti maltos mėsos) – taip pat populiarūs. Iš gėrimų turkai mėgsta Ayran (jogurtinis gėrimas), stiprią turkišką kavą, turkišką alų, raudoną ir baltą vyną. Nacionalinis alkoholinis gėrimas yra anyžinė degtinė raki, kuri atskiesta vandeniu vadinama “liūtų pienu”. Raki yra geriama su įvairiais užkandžiais, vadinamais “meze”. Vandentiekio vandenį gerti galima, tačiau jis labai chloruotas. Geriamas vanduo, išpilstytas į butelius, yra perkamas. Jis nėra brangus, tačiau turi gerą skonį.

Žinomi Turkijos sufistinės literatūros kūrėjai Achmedas Fakichas, Šejadas Chamza, Džalalis an din Rumis, poetai Achmedpašas, Chamdis Čelebis, Michri Chatūn, dailininkai Dž. Tolus, N. Berkas, Z. Miuritohlus, muzikai Džemalis Rešidas Rėjus, Chasanas Feridas Alnaras, dainininkai Aichanas Baranas, Leila Gendžer ir kt.

ŪKIS. Turkijoje kasamos akmens ir rusvosios anglys (Zonguldako ir Ereglio baseinuose), stibis, geležis, volframas, varis, manganas, polimetalai, gyvsidabrio rūdos, boksitai, siera, asfaltitai, baritai, korundas, asbestas, fluoridas, fosfatai, akmens druska, sepiolitai. Nafta ir dujos patenkina nedidelę poreikio dalį. Tačiau Turkija pirmauja pasaulyje pagal boro atsargas (70% pasaulio) ir gavybą (45% pasaulio), kuris daugiausia išgaunamas Bigadičio, Kirko, ir Emeto telkiniuose, užima 3 vietą pasaulyje pagal stroncio gavybą(20% pasaulio), 3 vietą
pasaulyje pagal magnezito gavybą, bei 4 vietą pasaulyje pagal chromo rūdos gavybą.

Turkija – agrarinė industrinė šalis su feodalinėmis atgyvenomis. Pagal tarptautinį kapitalistinį darbo pasidalijimą Turkija yra žemės ūkio žaliavų tiekėja, ekonomiškai priklausoma nuo Vakarų Europos ir JAV monopolijų.

PRAMONĖ daugiausia sutelkta šalies vakaruose ir centre. Didžioji dalis jos produkcijos vertės tenka apdirbamajai pramonei, šiek tiek kasybai. Apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos yra maisto (malimo, cukraus, mėsos ir pieno, aliejaus, daržovių ir žuvų konservų, tabako;įmonės daugiausia nedidelės), tekstilės (medvilnės, vilnos ir šilko), statybinių medžiagų (cemento, stiklo) pramonė. Gerai išvystyta chemijos pramonė – gaminamos mineralinės trąšos, rūgštys, parakas, automobilių padangos, sintetinis pluoštas, buitinės chemijos gaminiai, plastmasės. Yra juodosios ir spalvotosios metalurgijos (ferochromo, žaliavinio vario gamybos, švino, cinko, aliuminio lydymo), naftos perdirbimo (dalis naftos gaunama naftotiekiu iš Irako), suskystintų dujų gamybos įmonių, popieriaus, odos, medžio apdirbimo, taip pat ir baldų fabrikų. Tekstilė ir siuvimas duoda 35% eksporto vertės. Svarbiausi lengvosios pramonės centrai yra Adana, Stambulas ir apylinkės, Izmyras, Bursa, Eskišechyras. Sparčiausiai besivystanti šaka – lengvųjų automobilių gamyba. Garsiausi yra “Tofas” (bendroji įmonė su FIAT), “Oyak Renault”. Be jų gaminamos metalo apdirbimo ir audimo staklės, kompresoriai, įvairūs presai, ir elektriniai įrengimai, dyzeliai, lokomotyvai, vagonai, traktoriai, kombainai, plūgai; statomi laivai ir lėktuvai. Pagal margarino gamybą Turkija užima 4 vietą pasaulyje. Eksportuojama medvilnė, tabakas, džiovinti vaisiai, riešutai, galvijai, vilnos (ypač angorinių ožkų), odos, audiniai, gėrimai, chemijos pramonės prekės, juodųjų ir spalvotųjų metalų rūdos ir kt.

ŽEMĖS ŪKIS labai produktyvus. Nemažą dalį pasėlių ploto užima javai, ypač kviečiai ir miežiai (daugiausia Centrinėje Anatolijoje); be to, sėjami kukurūzai (daugiausia prie Juodosios j.), rugiai, avižos, ryžiai. Pakrantėse auginami medvilnė, tabakas, vidiniuose rajonuose ir europinėje dalyje – saulėgrąžos, sezamas, linai, kanapės. Tabako derliumi ir eksportu Turkija užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje, o pagal šafrano derlių tvirtai pirmauja. Vakarinėje pakrantėje auginamos alyvos, Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantėse – citrusai, arbatmedžiai, daržovės priemiesčiuose . Vaismedžiai auginami visur. Pagal razinų, bei funduko derlių šalis užima pirmą vietą pasaulyje, pagal pomidorų – antrą, o pagal agurkų – trečią. Į pasaulio dešimtuką Turkija patenka ir pagal alyvų, obuolių ir kriaušių, svogūnų, vynuogių, medaus, persikų, ankštinių daržovių (lęšių, pupelių, žaliųjų žirnelių) citrinų, mandarinų, bei slyvų derlių.

Gyvulininkystė ekstensyvi. Auginamos avys ir ožkos – turkiškos veislės kivirdžikai, daglyčiai, karamanai ir merinosai. Angoros ožkos, iš kurių vilnos gaminama švelni angoros vilna tiftikas, auginamos Anatolijos plokščiakalnyje. Turkija tiekia 14% pasaulio avių pieno produkcijos ir užima pirmąją vietą pasaulyje. Prie Bursos (šalies šiaurės vakaruose) veisiami šilkaverpiai.

Pasaulio rinkai Turkija patiekia 10% tabako, 7% konservuotų daržovių, 6% šviežių vaisių, 4% gyvų gyvulių ir šviežių daržovių produkcijos. Nemažai pajamų palieka turistai, atvykstantys iš viso pasaulio.

Valstybė turi stiprias ginkluotąsias pajėgas – tarp NATO šalių didesnes turi tik JAV. Valstybės nemažos biudžeto išlaidos gynybai. Murtede gaminami reaktyviniai naikintuvai F-16.

RYŠIAI SU LIETUVA. Daug turistų iš Lietuvos kiekvieną vasarą vyksta poilsiauti į Turkijos kurortus. Keliones į šią šalį siūlo vos ne kiekviena turizmo agentūra. Lietuva į Turkiją eksportuoja televizorius, šaldytuvus, turkai mielai perka Kauno “Jiesios” porceliano gaminius. Lietuva iš jos įsiveža kai kuriuos maisto produktus. Šiuo metu Turkijos “Efes Pilsen” komandoje žaidžia lietuvis Saulius Štombergas. Į Lietuvių kalbą išversta nemažai turkų rašytojų kūrinių, liaudies pasakų.

Visai neseniai į Lietuvą buvo atvykęs Turkijos prezidentas A.N. Sezaras su žmona S.Sezar. Jis pranešė, jog Turkija žada balsuoti už Lietuvos pakvietimą į NATO. Tai buvo pirmoji A.N.Sezaro viešnagė Lietuvoje bei antras aukščiausio Turkijos vadovo vizitas į Lietuvą.

Štai ir šiek tiek susipažinome su viena įdomia šalimi. Nors Turkija gamtiniu požiūriu priklauso Azijai, tačiau politiniu – labiau Europai. Pamatėme, kokia didinga buvo Turkijos praeitis ir kiek daug žemių įėjo į jos teritoriją, pamatėme, kad jos paviršiuje vyrauja visos paviršiaus formos, taip pat – koks įvairus klimatas, gyvūnija, augalija ir dirvožemiai. Šiek tiek sužinojome apie turkų kultūrą, apie jų šokius bei maistą. Turkijoje tikrai yra daug kultūros, architektūros paminklų. Vien ką reiškia du iš septynių pasaulio stebuklų! Pamatėme, kiek įvairių gėrybių auga šioje šalyje ir kiek daug yra gaminių kuriais ji pirmauja pasaulyje! Na, galų gale sužinojome kokie mūsų Lietuvos ir Turkijos ryšiai.

Taigi, tuo ir baigiu savo trumpą referatą apie šią neįprastą šalį. Rašydama jį aš ir pati sužinojau daug naujų bei įdomių dalykų.

Leave a Comment