Ekonominės gamtosaugos problemos

Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie turi būti sunaudojami gamyboje, ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso. Pastaraisiais metais vis didesnį mokslininkų sociologų nerimą kelia senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantis aplinkos užteršimas, besikaupiantys teršalai. Ar mes galime toliau plėtoti ekonomiką ir kartu apsaugoti savo aplinką bei gamtinius išteklius?

Gamtosaugos problema buvo svarbi anksčiau, yra svarbi ir dabar. Plėtojant gamybą, naudojant naujas technologijas, dažnai padaugėja ore, vandenyse bei žemėje teršalų. Beeje, gamta ir pati sugeba neutralizuoti žalingų veiksnių pasekmes, tačiau viskam yra ribos, todėl žmogus turi rūpintis gamtosauga. Net neįmanoma aprašyti visų aplinkos teršimo būdų, taigi pats žmogus sukuria gamtosaugos problemas.

Jau prieš keletą dešimtmečių išsivysčiusios ekonomikos šalyse pastebėtas aplinkos taršos ir ten gyvenančių žmonių sveikatos ryšys. Pavyzdžiui, buvo konstatuota, kad Japonijos miestuose, kur stiprus užterštumas, gyventojų mirtingumas nuo širdies kraujagyslių, vėžio, kvėpavimo organų ligų yra keletą kartų didesnis nei švariose neužterštose vietovėse. Tai paskatino skirti lėšų, kad būtų pašalinti applinkos teršalų šaltiniai. O JAV konstatuota, kad daugiau negu 50 proc. vėžinių susirgimų yra užterštos aplinkos pasekmė

Gamta labai užteršta sunkiaisiais metalais ten, kur išsidėstę metalo pramonės įmonių galvaniniai cechai, odos apdirbimo, tekstilės pramonės gamyklos. Pastaraisiais metais bent sumažėjo pesticidų pavojus žmogui. Bū

ūtina skirti lėšų nuolatiniams aplinkos apsaugos užterštumo tyrimams. Išsivysčiusiose šalyse ekologinės paskirties fondai užima nemažą bendrosios gamybinių fondų struktūros dalį, o pas mus – tik keletą procentų bendrosios įmonių fondų vertės. Nemažai įmonių visai neturi valymo įrengimų ir teršia aplinką.Žinoma, išlaidos gamtos apsaugai didina įmonės gamybos kaštus. Tačiau įsidėmėtina, kad investuotos lėšos į gamtos apsaugą – tai kartu investicijos į gyventojų sveikatą, o tai mažina sergamumą, didina žmonių darbingumą. Pagaliau mažinant aplinkos užteršimą didėja darbo našumas ir kartu nacionalinės pajamos.

Taigi aplinką reikia kontroliuoti, rinkti reikiamą informaciją apie jos būklę, šalinti ekologinės pusiausvyros sutrikimus. Tam tikslui reikalinga išsami informacija apie ūkinės veiklos padarinius, aplinkos pokyčius. Ir tai atlieka monitoringas. Tai dažnai vartojama sąvoka.

Monitoringu vadinama kompleksinė aplinkos pokyčių stebėjimo, vertinimo bei prognozavimo sistema.

Gamtos aplinkos apsaugą būtina annalizuoti ir įvertinti viso pasaulio mastu. Reikalinga tiksli ir plati informacija, padedanti numatyti ūkinės veiklos padarinius. O šiuos klausimus nagrinėja globalinis monitoringas.

Ekologinis monitoringas, skirstomas į dvi dalis: pirmoji – aplinkos teršimo įvairiomis medžiagomis stebėjimas, o antroji – žmogaus ir kitų biologinių objektų pokyčių dėl ūkinės veiklos stebėjimas, vertinimas ir prognozė.

Priklausomai nuo kontroliuojamos teritorijos, skiriamas trijų lygių monitoringas: lokalinis, regioninis ir globalinis. Vis didesnę reikšmę įgauna globalinis monitoringas, sudarantis sąlygas kontroliuoti aplinkos teršimą pasaulio mastu, nes teršalai gali būti laisvai “importuojami” iš vienų valstybių į

kitas.

Kas galėtų padengti aplinkos taršos kaštus?

1 pav. Pateiktas kontrolės kaštų priklausomumo nuo taršos kiekio grafikas. A tiesė vaizduoja bendruosius, būtinus visai visuomenei aplinkos taršos kontrolės kaštus. Tačiau visuomenei apsiimti padengti visas kontrolės sąnaudas būtų ekonomiškai netikslinga. Didesnę jų dalį privalo sumokėti patys taršos subjektai, o tai vaizduoja B kreivė (1.6.1 pav.). Susidariusį kontrolės kaštų skirtumą turės padengti visuomenė: tai daroma subsiduojant įmones ar kitu būdu.

Aplinkos A

taršos

kontrolės

kaštai B

Visuomeninės Įmonės aplinkos

aplinkos taršos taršos kontrolės

kontrolės kaštai kaštai

Aplinkos tarša

1 pav. Aplinkos taršos kontrolės kaštai

Aplinkos taršą galima veikti įvairiomis priemonėmis: ekologiniu auklėjimu; kontrole ir kt. Labai efektyvi priemonė yra ekologiniai mokesčiai už aplinkos komponentų (oro, vandens, dirvožemio) teršimą. Yra nustatyti teršimo įvertinimo kriterijai (taršos padaryta žala, išmetamų žalingų medžiagų kiekis, aplinkos atkūrimo kaina ir kt.). Į tai atsižvelgus ir nustatomi mokesčiai.

Kuo bus didesni mokesčiai už aplinkos teršimą, tuo teršėjams labiau rūpės mažinti taršą, ir visuomenė gyvens sveikesnėje aplinkoje. Ekologinių mokesčių sistema turi skatinti teršėjus greičiau pašalinti teršimo priežastis, o ne atsipirkinėti mokesčiais ar baudomis.

Antra, aplinkos apsaugos būklę galima gerinti specialiomis subsidijomis (finansine parama). Mokesčiai baudžia už teršimą, o subsidijos skatina tinkamai elgtis. Pavyzdžiui, finansuojant naujų ekologiškai švaresnių technologijų diegimą pasiekiami du tikslai: mažėja aplinkos tarša ir diegiama nauja pažangi technologija.

Trečia, vienas perspektyviausių būdų įveikti užterštumo problemą – perdirbti aplinką teršiančias atliekas ( pavyzdžiui, popierius, pi

ieno paketai, alaus skardinės, plastmasiniai buteliai nuo limonado ir kt.). Šios atliekos, perdirbtos, pakartotinai panaudotos gamybos procese, sakysim įpakavimui, negadins ir gamtovaizdžio.

2 pav. Parodyta antrinio atliekų perdirbimo (pagal medžiagų balansą) nauda. Kairėje pavaizduotos medžiagos, reikalingos produkcijai pagaminti. Tai – naujos medžiagos, gaunamos a kanalu iš aplinkos (gamtos), ir perdirbamosios atliekos, grįžtančios į gamybos procesą c kanalu. Medžiagos pereina gamybos – vartojimo procesą ir pasirodo kita forma, kaip “visiškai panaudotos medžiagos”(t.y. jos įgauna gatavos produkcijos formą). Tai parodyta dešinėje diagramos pusėje. Kai kurios panaudotosios medžiagos (pvz.,cheminės atliekos) yra gamybos pasekmė. Kitos medžiagos(pvz., alaus skardinės) yra vartojimo liekana.

Mūsų ekonominė sistema

Gamyba ir vartojimas

Produkcijos Iki galo

gamybai panaudotos

reikalingos medžiagos

medžiagos Perdirbtos medžiagos

c

Ištekliai Išteklius

iš į

aplinkos aplinką

a b
yra pagrįsta aplinka (gamta)

2 pav. Atliekų perdirbimas ir aplinka

Ekonominė sistema išteklius iš aplinkos (gamtos) paima a kanalu, o grąžina b kanalu. Antrinis išteklių (atliekų) perdirbimas,t.y. medžiagų nukreipimas iš b kanalo į c kanalą, aplenkiant aplinką, naudingas dvigubai: 1) mažina žalą aplinkai b kanalu, ir 2) mažina gamtinių išteklių eikvojimą a kanalu.

Pateiktas 1.6.2 paveikslas verčia mus apmąstyti du dalykus:
1. Pleč2. iantis ekonominei sistemai, vis labiau didėja žmogaus poveikis gamtai: didelė išteklių dalis iš gamtos paimama a kanalu ir daug teršalų išmetama atgal į gamtą b kanalu.
3. Užteršimo problema gali būti sumažinta daugiau naudojant perdirbtų atliekų,t.y. vis daugiau panaudotų medžiagų nukreipiant į dešinę c kanalu. Jeigu ta

ai pavyksta padaryti, gaunama neįkainojama nauda. Kuo daugiau mūsų gamybos- vartojimo poreikių bus patenkinta, antrą kartą naudojant medžiagas iš c kanalo, tuo mažiau gamtinių išteklių bus paimta tiesiogiai iš gamtos a kanalu. Trumpai tariant, atliekų perdirbimas padeda išspręsti iš karto dvi svarbias problemas: 1) aplinkos teršimo kontroliavimo problemą, ir 2) gamtinių išteklių taupymo problemą.

Nemaža ekologijos ekonominė problema yra didėjanti urbanizacija (tai miestų plėtimasis).

Didėjant miestams, daugiau išlaidų tenka skirti gamtosaugai, kad būtų galima užtikrinti normalų miestų funkcionavimą. Miestų savivaldybių biudžetuose numatomi kapitaliniai įdėjimai valymo įrengimams, atliekų utilizavimui (tai ko nors iki tol nenaudingo (beverčio, nereikalingo) panaudojimas) ir kt. Lietuvoje kasmet daugėja transporto priemonių. O autotransportas naudoja labai daug naftos produktų, kurie teršia aplinką išmetamomis dujomis. Todėl reikėtų naudoti ekonomiškesnius, mažiau degalų vartojančius automobilius, gerinti benzino kokybę, rūpintis efektyvesne pervežamąja galia – su mažesniu automobilių kiekiu pervežti daugiau krovinių. Miestų užterštumas autotransporto dujomis priklauso ir nuo racionalaus eismo išplanavimo, krovinių sandėlių išdėstymo ir kt.

Orą teršia ne tik transportas, bet ir pramonės bei energetikos įmonės.

Ne mažiau svarbi problema- Lietuvos vandens telkinių teršimas. Būtina statyti ir efektyviai naudoti valymo įrengimus.

Siekdama apsaugoti aplinką nuo užteršimo, Lietuvos Seimas ir Vyriausybė priėmė specialius įstatymus ir nutarimus. Didžiausią poveikį aplinkos apsaugai turi mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo įsigaliojimas, Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus instrukcijos “Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo taikymo” panaudojimas praktikoje.

Taigi gamtos aplinkos saugojimas yra ilgalaikė problema, reikalaujanti didelių pastangų, išlaidų ir rūpestingo žmogaus požiūrio į gamtą.

Švari gamta – žmogaus sveikatos šaltinis, o kartu ir šalies ekonomikos pagrindas.

Šiandieną, pasaulyje vis opesnėmis tampant aplinkos teršimo problemoms, itin svarbu sudaryti tarptautinius susitarimus, taip pat sukurti mechanizmą, užtikrinantį pažeidimų kontrolę. Kas išspręs tarptautinės taršos ir atliekų problemą? Akivaizdu, kad vėjai per valstybines sienas perneša susidariusius rūgščių lietų debesis, o šie iškritę pakenkia žuvims, augalijai. Šio teršimo išvengti būtų galima tik keliant tuos klausimus politiniuose sluoksniuose. Tačiau tai sunkiai sprendžiami uždaviniai, nes, pavyzdžiui, vokiečiams būtų sunku įtikinti prancūzus sumažinti oro teršimą, kai prancūzams tai pelninga, o vokiečiams nuostolinga. O kaip skandinavams įtikinti pabaltijiečius mažiau teršti Baltijos jūrą?

Labai didelių nemalonumų gali sukelti anglies dioksidas, nes pasitvirtino būgštavimai, kad kuras (nafta, anglis, gamtinės dujos) degdamos sukelia “šiltnamio efektą”, dėl to vidutinė žemės atmosferos temperatūra pakilo keliais laipsniais. Tai savo ruožtu sukelia sausrą ar kitus žalingus atmosferos sluoksnių pokyčius. Norint to išvengti, būtina pereiti nuo klasikinio kuro, išgaunamo iš žemės gelmių, prie kitų energijos šaltinių. Būtina kurti ir miškų masyvų projektus, atnaujinant iškertamus miškus,t.y. tuos, kurie anksčiau kontroliavo “šiltnamio efektą”. Taigi, kaip matome, tarptautinis teršimas sukelia komplikuotas problemas, kurioms spręsti reikalingi tarptautiniai susitarimai bei jų vykdymo mechanizmai.

Ekonominiais terminais tariant, reikėtų sudaryti visų šalių bendrais interesais pagrįstą tarptautinį kartelį.(tai yra ypatinga susitarimo tarp firmų forma). Iš tiesų tai būtų “geras kartelis”, nes jis veiktų viso pasaulio – kaip visumos – interesais.
Kartelis (cartel) – formalus arba neformalus
susitarimas tarp keleto firmų, gamybos šakų, šalių,
nustatant gamybos apimtį, kainas ir dalijantis
rinką. Kartelio sukūrimas paprastai sąlygoja
monopolijos atsiradimą, ir tai yra monopolistinė
sąjunga.

Geram karteliui veikiant, kiekviena šalis siektų sumažinti aplinkos užterštumą ir pagerinti pasaulio aplinkos būklę. Tačiau šiam karteliui būtų reikalinga veiksminga savireguliacijos jėga, nes jame reikštųsi noras pažeidinėti susitarimų sąlygas, apgaudinėti kitus kartelio narius. Kol kitos šalys valytų pasaulio atmosferą, maža valstybė galėtų išsisukinėti – nestatyti brangiai kainuojančių valymo įrengimų ir vengti valymo išlaidų. Taigi kol kas neaišku, kaip toks susitarimas turėtų būti sudarytas. Tačiau jis galėtų tapti vienu reikšmingiausių pokyčių, sprendžiant problemas, su kuriomis teks žmonijai susidurti ateityje.

Leave a Comment