Turizmas

2680 0

Darbas tema:

TURIZMAS

2006 m.

Esė

Turizmas pastaruoju metu tampa viena svarbesnių industrijos šakų. Klesti įvairiausios ekskursijos į kitas šalis, miestus. Žmonės žiemą važinėja slidinėti arba, pavargę nuo lietuviškos žiemos skuba pailsėti į šiltuosius kraštus. Klesti ir palyginti nauja turizmo šaka – kaimo turizmas. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius.

Turizmo pagrindiniai teiginiai:

Apskrities gamtiniai ir kultūriniai ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Plungės rajonas priskiriamas labai didelio ir didelio potencialo rekreaciniams arealams. Silpnai išvystyta turizmo infrastruktūra: neišvystytos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos, informacijos stoka, laisvalaikio ir pramogų paslaugų neebuvimas. Investicijų į turizmo sektorių lygis yra nepakankamas. Silpnai išvystytas kaimo turizmas. Turizmo, kaip prioritetinės šakos, deklaravimas 1994 ir 1999 metais parengtose Nacionalinėse turizmo plėtojimo programose suaktyvino tiek privačių turizmo paslaugas teikiančių organizacijų, tiek ir valstybinių institucijų veiklą. 1998 metais buvo parengtas ir priimtas LR Turizmo įstatymas. Pagal šį įstatymą iš valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonių yra numatyta Nacionalinė turizmo plėtros programa bei regioniniai projektai. Įstatymas valstybės prioritetu skiria vietinį ir atvykstamąjį turizmą. Siekiant išsamiau įvertinti apskrities turizmo potencialą, situacijos analizė atliekama analizuojant apskrities tuurizmo išteklius bei infrastruktūrą. Apskrities gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti patrauklius turistinius produktus. Telšių apskritis puošni savo pirmykščiu, natūraliu kraštovaizdžiu. Didžiausią gamtinį turizmo potencialą turi Žemaitijos nacionalinis parkas bei Salantų, Varnių ir Ventos regioniniai parkai , kurie ap

pima 12 proc. apskrities teritorijos. Apskrityje yra net 1734 kultūros, architektūros paminklai ir teminiai parkai.

Nors apskritis ir pasižymi kultūros paveldo objektų gausa, tačiau tik dalis objektų yra patrauklūs atvykstamajam turizmui. Ne visi kultūros objektai yra reikiamai prižiūrimi, sudėtingas jų pasiekiamumas. Dalis kultūros vertybių yra atokiose vietose, keliai, vedantys prie jų, nesutvarkyti, nepritaikyti nei automobiliams, nei dviračiams. Vasarą populiariausių ežerų lankomumas yra labai didelis, autoturistai siekia privažiuoti kiek galima arčiau ežero, įvažiuoti kuo giliau į mišką. Tai labai kenkia gamtai, pažeidžia gamtinę ekosistemą. Todėl labai svarbu plėsti šiose rekreacinėse teritorijose trumpalaikio poilsio aikštelių, paplūdimių, stovyklaviečių, automobilių stovėjimo aikštelių infrastruktūrą. Išnaudojant šiuos gamtinius ir kultūrinius išteklius apskrityje galima kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, ekoturizmo, kultūrinio turizmo, etninio turizmo, kaimo turizmo produktus. Tačiau minėtas apskrities kultūrinis irr gamtinis turizmo potencialas šiuo metu nėra pakankamai išnaudojamas. Telšių apskrityje susiduriama su silpnai išvystyta turizmo infrastruktūra: neišvystytos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos, informacijos stoka, laisvalaikio ir pramogų paslaugų nebuvimas. Atvykstantiems turistams labai trūksta informacijos apie lankytinas vietas, viešbučius, motelius ir kitus reikalingus turistams objektus. Šiuo metu apskrityje veikia keturi turizmo informaciniai centrai, tačiau jų teikiamos paslaugos netenkina turistų poreikių – informacija dažnai yra pasenusi ir labai siaura. Atvykstančių turistų augantys informacijos poreikiai skatina įkurti modernų apskrities turizmo informacinį centrą, kuriame būtų su
ukurta funkcionali kompiuterinė turizmo informacinė sistema, galinti pateikti vartotojams ir kitiems apskrities turizmo informaciniams centrams visą reikiamą informaciją. Apskrities turizmo informacinis centras galėtų lengviau įsijungti į vieningą Lietuvos turizmo informacinę sistemą. Tik stiprus turizmo informacinis centras galės ateityje dalyvauti tarptautinėse parodose ir mugėse, leisti reprezentacinius informacinius turizmo leidinius, dalyvauti įvairiuose projektuose, organizuoti keliones po apskritį, propaguoti specialius turizmo produktus.

Maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos – viena iš svarbiausių turizmo paslaugų infrastruktūros dalių. Statistikos departamento duomenimis barų, restoranų, valgyklų skaičius apskrityje nuolat didėja. Vis daugiau kavinių atsidaro prie kelių ir ežerų pakrančių, tai rodo, kad vartotojai vis didesnį dėmesį skiria laisvalaikiui ir poilsiui. Statistikos departamento duomenimis 2004 m. Telšių apskrityje veikė 20 apgyvendinimo įstaigų, iš kurių Mažeikių r. – 6, Plungės r. – 8, Rietavo sav. – 0 ir Telšių r. – 6. Pagal svečių apgyvendinimą apskritis užima priešpaskutinę vietą po Tauragės apskrities. Per 2004 metus buvo apgyvendinta tik 15,2 tūkst. žmonių (Lietuvoje 1119,10). Apskrities turizmo paslaugų materialinė bazė nėra išvystyta nei kiekybiniu, nei kokybiniu požiūriu. Visuose turizmo paslaugų infrastruktūros sektoriuose paslaugų kokybės gerinimui, laisvalaikio pramogų kūrimui ir turizmo produktų konkurencingumo stiprinimui būtinos investicijos. Tačiau investicijų į turizmo sektorių lygis yra nepakankamas. Pastaruoju metu apskrityje vis didesnę reikšmę turi kaimo turizmas. Šiuo metu kaimo turizmas labiausiai plėtojamas Plungės rajone. Šio verslo plėtrai palankiausias sąlygas turi Žemaitijos nacionalinis parkas –
pakankamai daug sodybų, esančių prie miškų ir vandens telkinių. Šiuo metu kaimo turizmu apskrityje užsiima mažiausiai 33 sodybos (24 sodybos Plungės r., 8 Telšių r. ir 1 Rietavo sav.). 24 iš jų priklauso Lietuvos kaimo turizmo asociacijai. Tiesa, poilsio kaime paslaugas teikia ir keletas savivaldybėse neregistruotų sodybų. Būdinga tai, kad kaimo turizmo verslo daugiausiai imasi sodybas įsigiję ar jas pasistatę ne vietiniai gyventojai. Šiose sodybose sukuriama darbo vietų tik savo šeimos nariams. Mažeikių ir Telšių rajonuose kaimo turizmas išvystytas silpnai, nors yra pakankamai patrauklių gamtinių išteklių.

Pagrindinės šio sektoriaus problemos yra: retas kaimo turizmo sodybų tinklas, neišnaudojamas didelis rekreacinis potencialas kitose apskrities vietovėse; kaimo turizmo sodybų ir turizmo infrastruktūros kūrimo tempai lėti; nekuriama turizmo infrastruktūra. Kaimo turizmo sodybose poilsio paslaugos turi ryškų sezoninį pobūdį, todėl verslo efektyvumas nėra didelis.

Be to informacijos trūkumas ir užsienio kalbų nemokėjimas stabdo dar spartesnę kaimo turizmo plėtrą. Laisvalaikio ir pramogų paslaugos neatsiejamos nuo pagrindinių rekreacijos paslaugų. Tai muziejai, ekspozicijos, teatrai, renginiai, įvairios aktyvios turizmo formos (vandens, dviračių ir kt. turizmas). Reikia pažymėti, kad ši infrastruktūros dalis yra išvystyta silpniausiai. Perspektyvi ir labiausiai paplitusi pramoga apskrityje yra vandens sportas. Jau dabar didžiuosiuose apskrities ežeruose (Germantas, Lūkstas, Platelių ež., Beržoras) vykdomos valčių, vandens dviračių nuomos paslaugos. Tai gana populiari pramoga, kuri ga
alėtų būti vystoma ir kituose ežeruose, išskyrus keletą Žemaitijos nacionalinio parko ežerų, kuriuose tokia paslauga draudžiama arba nerekomenduotina. Daugiausia vandens paslaugų srityje yra pažengęs Plungės rajonas, kuriame labai paplitęs vandens sportas. Valtis, vandens dviračius poilsiautojams dažniausiai nuomoja privatūs asmenys bei kaimo turizmo paslaugų teikėjai. Taip pat patys poilsiautojai gali atsivežti bemotores vandens sporto priemones. Plaukiojimas baidarėmis, kanojomis, plaustais kaip turizmo paslauga nėra išvystyta. Jachtklube nuomojamas „Žalgirio sporto draugijai” priklausantis 20 vietų katamaranas apžvalginėms ekskursijoms. Čia pat įsikūręs nardymo centras „Oktopusas“ teikia nardymo, povandeninio gido paslaugas, nuomoja ir parduoda nardymo įrangą. Nemažai lankytojų renkasi šią paslaugą, todėl ją plėsti labai palanku. Tačiau visoje Telšių apskrityje trūksta entuziastų, kurie užsiimtų vandens turizmo paslaugomis, organizuotų keliones baidarėmis Virvytės, Minijos ir kitomis upėmis.

Vieninga vandens turizmo verslo struktūra dar nesukurta – čia turi būti numatyta visa infrastruktūra: vandens turizmo trasos (pritaikant ir upes bei upelius), prieplaukos, paplūdimiai, automobilių stovėjimo aikštelės, pakrančių stovyklavietės, aptarnavimo įmonės. Bemotorių vandens transporto priemonių išvystymas apskrityje labai prisidėtų prie kaimo turizmo plėtros, pakrančių gyvenviečių atgaivinimo, prekybos paslaugų sferos plėtojimo, pagerintų susisiekimą tarp atskirų vietovių.

Telšių apskrityje esančiose Miškų urėdijose įrengti keli rekreacijos objektai, pritaikyti neįgaliesiems. Tai poilsiavietės, apžvalgos aikštelės, pavėsinės, automobilių stovėjimo aikštelės, lentomis grįsti pėsčiųjų takai, tualetai, kurie pritaikyti žmonėms su judėjimo negalia. Dviračių turizmas ir kelionės pėsčiomis yra viena perspektyviausių poilsio formų, kuri gali būti pasiekiama palyginti mažomis sąnaudomis. Plungės rajono turistinės zonos yra ypač tinkamos pėsčiųjų ir dviračių žygiams turistinėmis trasomis. Nors planavimo schemose yra pažymėtos dviračių trasos, tačiau iš esmės jos yra formalios ir dviračiams bei pėstiesiems neparuoštos. Siekiant plėtoti ekologinį turizmą, būtina kompleksiškai pažiūrėti į naujų dviračių ir pėsčiųjų takų įrengimą. Telšių apskrityje, o ypač nacionaliniame ir regioniniuose parkuose, labai skatintinas mokomasis lankymas, apžvalginės (kraštovaizdžio erdvėms apžvelgti įrengtos apžvalgos aikštelės), pažintinės ekskursijos gamtos ir ekologiniais takais bei mokomųjų vandens maršrutų organizavimas. Specialių mokomųjų takų tinklas Plungės rajone dar nėra suformuotas, tačiau tam yra tinkamų vietovių: Plokštinės botaninio zoologinio, Paburgės kraštovaizdžio draustinio zonos, aplankant Plokštinės ir Rukundžio rezervatus, Beržoro apylinkės. Šiuo metu įrengtas ir tarp lankytojų populiarus Šeirės gamtos takas, kuriuo ekskursiją pravesti gali ŽNP gidai. Žiemos turizmo paslaugos parke visiškai neišvystytos, nepasiruošta priimti žiemos sporto mėgėjų.

Varnių regioninis parkas organizuoja ekskursijas „Varnių miesto istorija bei kultūrinė praeitis”, “Varnių regioninio parko gamtinės ir istorinės vertybės”, Debesnų botaninis takas, Vandens maršrutas Lūksto ežero pakrantėmis bei kt.. Parke vyraujantis kalvingas reljefas itin palankus slidinėjimui, važinėjimuisi rogutėmis. Viena iš svarbiausių problemų vystant turizmą regione yra kelių infrastruktūra, kadangi daugumą lankytinų vietų ir objektų galima privažiuoti tik žvyrkeliais, lauko, miško keliais arba net ir tokių nėra. Kelių tiesimui ar renovacijai reikalingos didžiulės lėšos. Vienas pirmaeilių uždavinių turizmo srityje yra apskrities turizmo strategijos sukūrimas.

Turizmas privalo būti deklaruojamas kaip prioritetinė ūkio šaka, o atvykstamasis turizmas kaip efektyvi priemonė, didinanti apskrities paslaugų eksportą ir skatinanti vietinių produktų ir prekių vartojimą bei turizmo išteklių racionalų panaudojimą ir išsaugojimą.

Turizmo sąvoka ir esmė

Turizmo augimas 20 amžiuje tapo vienu pagrindinių ekonomikos ir visuomenės fenomenų.

Turizmas tai, “žmonių judėjimas erdvėje ir laike, iš savo bendruomenių laisvalaikio ir verslo tikslais”. Pasaulinė Turizmo Organizacija (PTO) turistą apibrėžė kaip: “tai asmuo (lankytojas), kuris lieka ilgiau nei 24 valandas, laisvalaikio ir verslo tikslais lankomoje šalyje”.

Taigi, sąvoka ” Turizmas” yra apima visus ryšius ir fenomenus, susijusius su žmonėmis, kurie keliauja dėl pačių įvairiausių priežasčių. Turizmas neturi aiškių ribų ir gali būti suvokiamas kaip atskira industrija.

Pasaulinis turizmas

Pastaruosius 50 metų turizmas vystėsi stulbinančiu tempu ir tapo pasauline pramonės šaka. Remiantis PTO prognozėmis, tolimų kelionių po visą pasaulį skaičius per kitus dešimtmečius sparčiau didės (5,4 % kasmet) nei kelionių regionų viduje (3,8%). 2002m. PTO statistinių duomenų paskaičiavimais tarptautinių turistų įplaukos siekė 463 bilijonus, iš viso po Žemės rutulį keliavo 693 milijonai turistų, ir prognozuojama, kad šis skaičius išaugs iki 1 bilijono 2010 metais. Europos turizmas sudaro 2/3 pasaulinio turizmo ir tikimasi, kad iki 2025 metų šių kelionių padvigubės. Viduržemio jūros baseinas pirmauja pasaulyje pagal turistų apsilankymus ir generuoja 1/3 pasaulio pajamų, gaunamų iš turistų.

Pasaulinė Krantų konferencija (1993) turizmą pripažino pačia didžiausia pasaulyje pramonės šaka ir apskaičiavo, kad turizmas sudaro 5-6 proc. visų tautų jungtinio Bendro Nacionalinio Produkto (BNP). Daugumoje pakrančių šalių turizmo dėka BNP yra gerokai didesnis už šį vidurkį.

Turizmo pramonės prognozės

Pasaulinė turizmo Organizacija prognozuoja, kad 2020 metais tarptautiniai atvykimai pasieks 1,56 bilijonus. Vidinės kelionės sudarys 1,2 milijardo pasaulinių atvykimų, o tolimosios kelionės – 0,4 milijardo.

Pagal turistų srautų apimtis, 2020 metais prognozuojami trys labiausiai lankomi regionai: Europa (717 mln. Turistų), Rytų Azija ir Ramiojo vandenyno regionas (397 mln.) ir Amerika (282 mln.).

Europos Sąjungos (ES) valstybėse turizmas yra vienas stipriausių ekonomikos sektorių. Turizmo veikla visose valstybėse narėse užsiima apie 2 milijonus verslo įmonių (daugiausia mažų ir vidutinių įmones). Jos šiuo metu generuoja apie 12% bendrojo vidaus produkto (BVP) (tiesiogiai ir netiesiogiai), 6% darbo vietų (tiesiogiai) ir 30 proc. užsienio prekybos. Prognozuojamas visų šių rodiklių tolesnis augimas, nes tikimasi jog turizmo paklausa augs ir toliau.

Pastarųjų 20 metų Europos sąjungos turizmo pokyčių analizė rodo, kad nakvynės vietų ir nakvynių skaičius per šį laikotarpį išaugo beveik 64 proc., kai tuo tarpu gyventojų skaičius išaugo tik 6,2% (EC 2002). 1999 metais Europos ekonominės erdvės šalyse ( ES narės, Norvegija ir Islandija) turizmo indėlis į Bendrąjį vidaus produktą sudarė 1,040 milijardų JAV dolerių (tiesiogiai ir netiesiogiai). Indėlis dalimis svyruoja nuo 9,04%Olandijoje iki 24,39%Islandijoje. Turizmas taip pat yra užimtumo generuotojas šiose šalyse – apima 18,5 mln darbo vietų tiesioginio ir netiesioginio įdarbinimo būdu. Užimtumo dalis svyruoja nuo 6,92%. Vokietijoje iki 20,8%. Islandijoje. (WTTC 2001).

Kitas turizmo svarbos nacionalinei ekonomikai rodiklis yra nacionalinės sąskaitos likutis, kurį padengia turizmo įplaukos. 1992 metais kai kurių Viduržemio jūros baseino šalių rodikliai buvo tokie: Ispanija 71%, Graikija 28%, Malta 102% ir Kipras 74%.

Vis dėlto turizmo plėtra yra skirtinga įvairiuose Europos regionuose ir ekonominės naudos pasiskirstymas juose yra nevienodas. Maljorka yra vienas populiariausių kurortų, kuriame vietinės bendruomenės klestėjimas yra glaudžiai susijęs su turizmo plėtra, o jo įnašas į BVP sudaro 70%.

Krantų turizmas

Krantų turizmas remiasi unikalia išteklių kombinacija, siejančia krantą ir jūrą: smėliu, paplūdimiais, išskirtiniu vaizdu, didele biologine įvairove (paukščiai, žuvys, koralai ir kt), jūros maisto ir gėrybių transportavimo infrastruktūra. Šie ištekliai leido išplėtoti įvairias pelningas paslaugas pakrančių vietovėse: paplūdimių priežiūrą, nardymą, išvykas laivu, paukščių stebėjimo bokštelius, restoranus ir medicinines paslaugas.

20 amžiaus viduryje krantų turizmas Europoje virto masinio turizmo rūšimi ir tapo prieinamu beveik kiekvienam. Šiandien 63 proc. Europos atostogautojų pirmenybę teikia poilsiui prie vandens. (E.C., 1998).

Europoje krantų turizmo sektoriuje konkurencija vis labiau didėja ir turistų lūkesčiai siejami su kuo aukštesne kokybe mažesnėmis kainomis. Šiandieniniai turistai tikisi daugiau nei vien saulės, jūros ir smėlio, nors tai buvo svarbu prieš 2 dešimtmečius. Jie siekia kuo įvairesnės laisvalaikio veiklos ir patirties, sportinių užsiėmimų, virtuvės įvairovės, kultūrinių ir gamtinių įdomybių. Tuo pat metu, populiarių turistinių vietovių vietiniai gyventojai rūpinasi savo tapatumo, gyvenamos aplinkos, istorinio ir kultūros palikimo išsaugojimu, bei neigiamos turizmo įtakos mažinimu.

Ar žinote , kad krantas yra turistų labiausiai vertinamas kelionės taikinio tipas?

Daugiausia Europos atostogautojų renkasi jūrą (63 %). Kiti pagrindiniai taikinio tipai yra kalnai (25%), miestai (25%) ir kaimas (23%). Tačiau, 8 iš 10 graikų renkasi jūrą (greičiausiai savo šalies jūrą), ir tiktai 3 iš 10 suomių renkasi tą patį.

Viduržemio jūros regionas yra labiausiai turistų lankoma vieta pasaulyje. Tikimasi, kad mažiau nei per 20 metų, turistų, apsilankiusių Viduržemio jūros regione skaičius padidės nuo 220 mln. iki 350 mln. (prognozė 2020m.). 84% turistų čia atvyksta iš Europos, daugiausia iš šiaurinių ir vakarinių šalių. Vokietija yra didžiausia turistų rinka Viduržemio jūros regionui, po jos rikiuojasi Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Nyderlandų rinkos. Beveik 80 proc. Viduržemio jūros turistų renkasi Ispaniją, Prancūziją, Italiją ar Graikiją. (PTO 2003).

Trečdalis pasaulinių turizmo įplaukų yra gaunama iš Viduržemio jūros regiono. Per paskutiniuosius 3 metus, du trečdaliai šių įplaukų atiteko mažiau nei 10 šiaurės europos kelionių operatorių. (PTO 2003).

Šiuo metu masinis turizmas yra viena pagrindinių ekologinių praradimų šiame regione priežasčių. Keletas vietų, kurios kažkada buvo švarios ir nepaliestos, nenuniokotos, dabar yra nebetinkamos naudoti.

Viduržemio jūros baseinas ekologiniu požiūriu yra vienas sparčiausiai nykstančių rajonų pasaulyje.

Kalnų turizmas

Kas yra kalnų turizmas, alpinizmas ir uolų laipiojimas ?

Kalnų turizmas – tai yra mažiau sportinio pobūdžio turizmo šaka, nei kitos dvi. Tai daugiau susiję su aplinkos pažinimu. Taigi kalnų turizmas – tai daugiau pažintinio pobūdžio žygiai kalnų rajonais. Žygių metu stebima gamta, t.y. augalija bei gyvūnija. Žygio tikslas nėra viršūnės įveikimas, tai daugiau siekis apžvelgti ir aprėpti kuo didesnę pasirinkto kalnų rajono teritoriją, siekis, kuo daugiau pamatyti ir patirti.

Maršrutai planuojami taip, kad būtų įmanoma pasisemti kuo daugiau pažintinės naudos. Kiekviena žygio diena yra užrašoma į žygio dienoraštį, kiekvienas įdomus objektas yra fotografuojamas, filmuojamas ar net nupaišomas ir aprašomas.

Žemėje lieka vis mažiau ir mažiau žmogaus neištirtų vietų. Noras žinoti nugali viską – žmogaus baimę, negalią ir kitas savybes trukdančias pasiekti tikslą.

Štai ir seniau, žygiai bei kelionės turėdavo kitą reikšmę bei tikslą. Pagrinde tai būdavo, ne šiaip sau pažintinės kelionės, o tiriamosios ekspedicijos. Kalnai traukdavo gamtos mokslų mokslininkus-tyrinėtojus, todėl ir pirmosios kelionės nebuvo panašios į dabartinius kalnų turizmo, alpinizmo žygius, tai buvo jų užuomazgos.

Vėliau atsirado kiti žmonės, su kitais norais bei tikslais. Taip atsirado kalnų turizmas – pažintinio pobūdžio žygiai. Jie eidavo į kalnus pasigrožėti jais, pasisemti naujų idėjų bei sužinoti daugiau ne tik apie to krašto gamtą bei gyvūniją, bet ir vietinių žmonių kultūrą. Ilgainiui atsirado sportinių tikslų bei rezultatų siekiančių žmonių, kas pastūmėjo kalnų turizmą įgauti kitokį pobūdį – atsirado žygių maršrutų klasifikacijos bei sudėtingumo kategorijos, pradėtos rengti įvairios varžybos.

Tobulėjant technikai (inventoriui) bei aprangai, atsirado galimybė įveikti ypač sudėtingus ir net labai pavojingus maršrutus. Taip atsirado daugiau sportinio pobūdžio kalnų turizmo šaka – alpinizmas, kurio tikslas bei objektas yra kalnų viršūnės.

Kalbant atskirai apie uolų laipiojimą, tai, galima pasakyti, kad tai yra alpinizmo dalelė. Juk, alpinizme, tarkim, kopimas į viršūnę yra labai įvairus (maršruto atžvilgiu), t.y. tenka kopti ir sniegu, ir ledu, tenka lipti ir uolomis. Taigi, uolų laipiojimas yra uolinių maršrutų įveikimas savo paties rankų, kojų bei kūno pagalba.

Esame daugiau ar mažiau susidūrę su kalnais – vieni stebėjo juos iš toli, kiti – tik per televiziją matė, bet yra ir tokių, kuriems teko pajusti visas kalnų rūstybes bei grožybes. Tad kiekvienas turime susidarę atitinkamą nuomonę apie kalnus bei kalnų žygius. Vieni mano, kad tai ne jo jėgoms, kiti porina, kad tai tik bepročiams, treti – dievina kalnus ir pan.

Štai keletas žmonių nuomonių apie tai (iš jų yra, kurie keliavo kalnais, yra tik kartą girdėjusių apie juos, todėl nuomonės labai skiriasi) :

Andrius:

Alpinizmas bei uolų laipiojimas – tai daugiau sporto šakos. Tačiau asmeniškai man, tai yra kartu ir poilsis. Dažnai nuo darbo bei mokslo bėgu į uolų laipiojimo ir alpinizmo treniruotes. Be abejonės, tai didelės fizinės jėgos bei ištvermės reikalaujančios sporto šakos. Taip pat čia daugiau reikia technikos bei įrangos, ypač alpinizmui.

Kalnų turizmas, alpinizmas bei uolų laipiojimas mane traukia ne tik pažintiniais tikslais, tai kartu yra savo jėgų, ištvermės įrodymas. Tai kova su baime bei kitomis žmogaus silpnosiomis pusėmis.

Margarita:

Visų pirma, visos šios trys šakos daugiau ar mažiau yra neatsiejama tam tikros žmonių grupės gyvenimo dalis. Tai ir poilsis, ir sportas, ir gyvenimo būdas.

Kalnų turizmas, mano supratimu, tai laiko praleidimo forma, aktyviai keliaujant natūraliomis kalnų sąlygomis, t.y. apsunkintas pasivaikščiojimas po kalnus, siekiant kaip galima daugiau pamatyti. Tačiau tai nėra grynai sportinis ėjimas.

Alpinizmas – tai, manau, viskas kartu ir kalnų turizmas, ir uolų laipiojimas, ir dar visa kita. Alpinizmas – tai bet kokiu būdu norimo taško pasiekimas. Alpinizmas, manau, reikalauja didesnio pasiruošimo, nei kalnų turizmas, ne tik fizinio, bet ir žinių atžvilgiu.

Uolų laipiojimas – tai judėjimas uola bet kokiu kampu. Paprastai, tai lipimas viršun be jokių pagalbinių priemonių, t.y. savo rankomis ir kojomis. Tai taip pat gali būti ir sportinis dalykėlis, ne tik asmeninis azartas ir užsidegimas.

Robertas:

Man turizmas yra tiesiog būdas keliauti ir bendrauti. Nemėgstu namie sėdėti, nes gyvenimas neilgas, o pasaulis didelis.

Alpinizmas. Kai mes važiavom į Karpatus vienoj iš knygų perskaičiau tokią frazę: “gražiausia ten kur sunku”, bent jau mano atveju tai tikrai tiesa.

Uolų laipiojimas. Man kažkodėl nelabai patinka, nors nekarto ir nebandžiau laipioti.

Arvydas:

Turizmas: tai malonumas, laisvalaikio praleidimo forma. Na, žinoma, šį teiginį galima pritaikyti ir kitiems išvardintiems dalykams, tačiau mano nuomone, pastarieji daugiau panašėja į sportą. Taigi turizmas, tai kažkas panašaus į pasivaikščiojimą, tik truputėlį sudėtingesnėm sąlygom, nei parkuose. Alpinizmo ir uolų laipiojimo sąvokos man nesiskiria ir asocijuojasi su sportu. Žinoma, kai “pasivaikščiojimas” nueina truputi aukštyn ir sąlygos patampa tokios visai kaip ne “parke”, tada tenka griebtis alpinizmo ir uolų laipiojimo. Man tai tik priedai prie kalnų turizmo – atrakcijos žygio metu, kuriomis galima užsiimti, tada, kai turima laiko. Nors jei žiūrėti plačiau, visi šitie dalykai: turizmas, alpinizmas, uolų laipiojimas, yra tokios didelės didelės atrakcijos, kuriomis užsiimti yra begalo malonu.

Aušra:

Kalnų turizmas, kaip ir visas kitas turizmas, man pirmiausiai bėgimas nuo civilizacijos, tiesiogine to žodžio prasme, į gamtą, į atvirą erdvę.

Nenorėčiau teigti, kad kalnai yra gražiausia vieta “ant viso svieto” (gražu yra visur, tiesiog ta grožį reikia pamatyti), bet pasaulį aš noriu pamatyti visą ir kalnų turizmas – tai nuostabus būdas tą daryti, be to, tai ir dvasinis poilsis nuo kasdieninės rutinos, amžino laiko neturėjimo, pastebėjau, kad kalnuose tokios juokingos ir kvailos atrodo tos problemos, kurias palieki apačioje. Kalnų turizmas man buvo puikus būdas pasitikrinti savo valią ir ištvermę. Bet pats svarbiausias dalykas, kuri aš atradau kalnuose-tai žmonės!!! Kalnuose blogų žmonių nebūna!!!, nes tu ir pats stengiesi būti geru kitam.(Taip reikėtų ir visada). Taip gera yra jausti draugo ranką, kai suklumpi, padrąsinančius žodžius, kai nedrįsti ir matyti visų spindinčias akis, kai užkopi į perėją. Bendri džiaugsmai ir sunkumai sujungia žmones. Kalnai man padarė tikrai didelį įspūdį, nes dabar, grįžus, stengiuosi gyventi taip, kaip mes gyvenome ten.

Alpinizmas – net ir iki šiol man dar gana miglotas dalykas. Turizmas – neatskiriama alpinizmo dalis. Tačiau alpinistinius kelius, manau, renkasi tik labai tvirtos valios žmonės, kuriems tikslas ir jo siekimas yra visų svarbiausia. Labai gerai įsiminiau Vitkausko žodžius, kurie, mano manymu, galėtų būti alpinistų manifestas: “Aš kopiu į kalnus ne todėl, kad aš esu stiprus, bet aš privalau būti stiprus, kad į juos įkopčiau”. Tai dvasinės ir fizinės jėgos aukščiausias pasireiškimas.

Uolų laipiojimą – skirčiau daugiau prie grynojo sporto.”Šalti” nervai, fizinė jėga, atkaklumas, visiškas pasitikėjimas savo rankomis ir kojomis (sauga ir Dievu, jeigu to kartais neužtenka). Uolų laipiojimas – tai stiprių žmonių užsiėmimas, reikalaujantis ilgų treniruočių ir atsakingo pasiruošimo kaip ir alpinizmas. Tačiau nuo alpinizmo uolų laipiojimas skiriasi tuo, kad jis yra mažiau susijęs su keliavimu, kaip judėjimu, daugiau horizontaliai, nes tai judėjimas vertikale sąmoningai pasirenkant tokią kryptį.

Manau, kad tik gerai treniruotas žmogus gali pajusti malonumą laipiodamas uolomis, kada kūnas paklūsta jo norams. Man dar neteko šito išbandyti, todėl nieko daugiau ir negalėčiau apie tai pasakyti, bet, manau, ateityje turėsiu tokia galimybę, tada gal ir galėsiu ir ką daugiau papasakoti. O šiaip, manau, kad labiausiai aš būčiau linkusi prie alpinizmo.

Pasiūlymas aktyviai pailsėti Aukštaitijos krašte kalnų slidinėjimo mėgėjams ir jų šeimoms.

1 diena. 8 val. ryte išvyktume iš aikštelės prie “Savo” prekybos centro Savanorių pr. (Esant kolektyvui ar didesniam draugų ratui, galime atvykti i pageidaujamą vietą Kauno ribose). Apie 11 val. atvyktume į Ignalinos žiemos sporto centrą. Slidinėjimas. Pasibaigus pakėlėjų darbo laikui, vyktume į neseniai atidarytą poilsio bazę “Paštys” prie to paties vardo ežero. Įskūrtume nameliuose. Vakare pirtis. 2 diena. 9 val. ryte išvyktume į Ignalinos žiemos sporto centrą. Slidinėjimas. Vakare grįžtume į Kauną.

Kaina vienam žmogui-100 lt. Į kainą įeina: transporto paslaugos, nakvynė rąstiniuose nameliuose, pirtis. Papildomos išlaidos: slidinėjimo bilietas, inventoriaus nuoma. Minimali grupė-8 žmonės. Esant mažesnei norinčiųjų grupei, kaina sutartinė. Išvykimai planuojami kiekvieną savaitgalį (esant palankiom slidinėjimui sąlygom).

Vandens turizmas

Šiuolaikinis vandens turizmas audringai vystosi mažų didelio nuolydžio upelių įsisavinimo kryptimi. Ši nauja sporto šaka, vadinama krikingu, neseniai atsirado Vakaruose, o paskutiniais metais vis labiau populiarėja Rusijoje, kurios neaprėpiami laukinės gamtos plotai leidžia atrasti vis naujus maršrutus. Ir nebūtinai kažkur toli už Uralo ar Jenisiejaus. Net Europinėje Rusijoje yra perspektyvių vandens turizmui rajonų su dar niekieno neplauktais aukštos sudėtingumo kategorijos upeliais ir nuostabaus grožio gamta. Viena iš tokių “baltų dėmių” – Kolos pusiasalio pietvakarinė dalis netoli Suomijos sienos.

Po Sovietinės imperijos žlugimo, smarkiai susiaurinus pasienio zoną, čia atrandami nauji vandens maršrutai, savo sudėtingumu prilygstantys Kaukazo ar Altajaus trasoms. Čia pratekanti Kutsajoki upė tapo vandens turistų Meka, o pavojingiausius šio regiono krioklius ir kanjonus įsisavinantys rusų kajakininkai – ekstremalai iš “Geolink” komandos nacionaliniais didvyriais, apie kuriuos kuriamos dainos ir filmai.

Dauguma sudėtingesnių sportinių turistinių maršrutų driekiasi negyvenamuose rajonuose. Todėl tokios kelionės vyksta autonominėmis sąlygomis, t.y., keliautojas ar keliautojų grupė, išėjusi į žygį, nekontaktuoja su civilizuotu pasauliu ir negali jo metu papildyti savo resursų žmonių sukurtomis gėrybėmis. Viskas, ko reikia kelių savaičių ar net mėnesių išgyvenimui laukinėje gamtoje – drabužiai, būstas, įrankiai, ginklai, speciali gamtinių kliūčių įveikimo įranga, maistas, vaistai ir pan., turi sutilpti į kuprinę. Tačiau, jei ta kuprinė svers tiek, kad eisime “nosim žemę ardami”, o pagrindiniu kelionės tikslu taps savo mantos pertempimas iš taško A į tašką B, kažin ar daug gražių įspūdžių parsivešime iš tokio žygioTad ką pasiimti į kelionę, kad sunkus “šerpo”, darbas neužgožtų pažintinių, estetinių ir rekreacinių žygio tikslų? Šiuolaikiniai civilizacijos pasiekimai leidžia gerokai sumažinti asmeninių daiktų, stovyklos reikmenų, bei specialios turistinės įrangos svorį, lyginant su tuo, kas buvo prieš 20 ir daugiau metų, – brezento ir gumos amžiuje”. Sunkiausia palengvinti maistą. Čia mokslo ir technikos pažanga nedaug ką gali padėti. Ir jeigu trumpuose, 1 – 2 sudėtingumo kategorijos žygiuose, kur kuprinės svoris nedidelis, maisto parinkimui didesnio dėmesio neskiriama, tai, ruošdamiesi sudėtingesnei kelionei, pradedantys turistai iškart susiduria su šia problema. Kadangi sportinis turizmas, kaip ir bet koks kitas sportas, susijęs su didelėmis energijos sąnaudomis, turisto meniu sudarymo principai diametraliai priešingi šiais laikais madingoms dietoms, vegetarizmui ir įvairioms liesėjimo programoms. Maistas žmogaus organizmui – energijos šaltinis ir statybinė medžiaga. Be to jis turi būti ne tik kaloringas, bet ir subalansuotas pagal baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekį.

Apytikslis šių komponentų santykis 1:1,2:4,6, tačiau jis priklauso nuo žmogaus amžiaus, veiklos pobūdžio, sveikatos, klimatinių sąlygų ir kitų veiksnių. Pavyzdžiui, sunkiame slidžių žygyje, esant žemai oro temperatūrai, turisto meniu turi būti žymiai didesnis procentas riebalų, o keliaujant pėsčiomis saulės kepinamoje dykumoje – angliavandenių..

Šnekant apie energijos sąnaudas, tai, net nesant didesniam fiziniam krūviui, pagrindinių organizmo gyvybinių funkcijų palaikymui, maisto įsisavinimui ir stovyklos įrengimo bei priežiūros darbams turistas per parą išeikvoja apie 2000 kilokalorijų energijos. Pačiam maršruto įveikimui vidutinio sunkumo (maždaug 4 sudėtingumo kategorijos) žygyje, priklausomai nuo turizmo rūšies, treniruotumo, klimatinių sąlygų, kasdien išeikvojama dar 1700 – 3300 kilokalorijų. Taigi, iš viso – 3700 – 5300 kcal per dieną. Žmogaus organizmui neatsitiks nieko blogo (jei neskaitysime kelių kilogramų svorio praradimo), jei 2–4 savaičių laikotarpyje trečdalis išeikvotos energijos nebus kompensuota. Todėl, norint apriboti kuprinės svorį, vidutinio sunkumo žygyje pakanka dienos maisto normos, suteikiančios 2500 – 3500 kcal energiją. Parinkus pakankamai kaloringus, įvairius ir subalansuotus pagal baltymų–riebalų–angliavandenių santykį produktus, šias energijos sąnaudas kompensuoja 600 – 800 g. maisto. Kaip pavyzdį pateiksime “Vikingų” vandens turizmo klubo jau 20 metų naudojamą maisto sąrašą (žr. lentelę).

Maisto produktų norma 1 žmogui, reikalinga 1 dienai vidutinio sudėtingumo žygyje

Produktai Kiekis, g Kcal

Džiūvėsiai, miltai 80 250

Kruopos 150 500

Mėsos konservai, sviestas 2:1 90 660

Lašiniai (sūdyti ir rūkyti) 1:1 80 560

Rūkyta mėsa, dešra 30 130

Sausas mėsos sultinys 20 60

Chalva (šokoladas), sausainiai 1:1 100 470

Cukrus 60 240

Gliukozė 4 16

Druska 10 –

Prieskoniai 8 –

Arbata 3 –

Spiritas 15 –

Viso 650 2886

Žinoma šis sąrašas yra tik pagrindas, kuris koreguojamas priklausomai nuo turizmo rūšies, klimatinių sąlygų, konkretaus žygio pobūdžio, žygio dalyvių lyties, amžiaus, įpročių ir kitų veiksnių. Be to, sudarant šį sąrašą atsižvelgiama į tai , kad dalis keliautojų energijos sąnaudų bus kompensuojama vietiniu gamtoje surastu maistu (žuvimi, mėsa, uogomis, grybais). Keliaujant tokiomis sąlygomis, kai savo meniu neįmanoma papildyti vietoje vitaminingu augaliniu maistu, į šį sąrašą reikėtų įtraukti džiovintus vaisius, vitaminus. Vietinės gamtos gėrybių vaidmuo žymiai išauga kritinėje situacijoje, kai žygio metu prarandami su savimi atsivežti maisto produktai. Dažnai populiarioje literatūroje rekomenduojama tokiu atveju maitintis grybais, uogomis, įvairiomis žolėmis, vabzdžiais bei jų lervomis ir pan. Realiai minėtas augalinis maistas mažai kaloringas, nebent uogos, ypač erškėtrožių (apie 1000 kcal/kg) gali šiek tiek kompensuoti žmogaus organizmo energijos sąnaudas. Vabzdžiai – psichologiškai toli gražu ne kiekvienam priimtinas maistas, be to ir surasti pakankamą jo kiekį ne taip paprasta. Žymiai praktiškiau šiuo atveju pasiieškoti varlių, gyvačių, smulkių graužikų. Dar realesnis maisto prasimanymo būdas – žvejyba. Net neturint jokių žvejybos įrankių, įmanoma pasigauti žuvies vietoj tinklo panaudojus palapinę, drabužius, nusipynus bučius iš vytelių ir panašiai. Valui galima naudoti sintetinius siūlus iš striukės, palapinės, išpintos virvės. Kabliukai gaminami iš konservų dėžučių skardos, vinių, segtukų. Prasimanyti maisto medžiojant žymiai sunkiau. Net turint medžioklinį šautuvą, tam reikia daug laiko, kantrybės ir įgūdžių. Kalnų taigos sąlygomis realiausias laimikis – jerubės, burundukai, voverės, o ypač po akmenimis gyvenantys šienkrovėliai (dažnai vadinami švilpikais), kuriuos galima sumedžioti iš paprasčiausio savo gamybos lanko. Kas liečia augalinį maistą, praktiškiau pasiieškoti kaloringesnių ir didesniais kiekiais aptinkamų rūšių. Pietų Sibire, Uralo rytiniame šlaite rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais galima maitintis kedro riešutais. Altajuje, Sajanuose, palei Baikalą ant uolų auga daugeliui gerai pažystamas ir arbatai naudojamas badanas.

Tačiau mažai kas žino, kad išmirkytos ar pavirintos badano šaknys valgomos. Kadangi badanas sudaro ištisus sąžalynus, o jo piršto storumo šaknys siekia iki metro ilgio, tai šio augalo tiekiamas maisto atsargas galima skaičiuoti tonomis. Kitas dideles valgomas šaknis turintis augalas – tai raudonoji šaknis (Hedisarum obscurum) /rusiškai – kopeešnik/ auganti taip pat Pietų Sibiro kalnų šlaituose bei Arkties rajonuose. Didžiulę, kartais rankos storumo šio augalo šaknį labai mėgsta meškos. Tačiau iškasti ją iš akmeningo grunto gana sunku. Šiaurės tundroje yra ir daugiau nemažas krakmolingas šaknis turinčių augalų. Tai bulvės skonį turinti klaitonija (Claytonia acutifolia), nordosmija (Nordosmia frigida), komių kalboje vadinama lapkoru, gyvagimdė rūgtis (Polygonum viviparum), žąsinė sidabražolė (Potentilla anserina) ir daug kitų. Mums visiems gerai pažystama šventagaršvė (Angelica archangelica) Altajuje išauga iki 3 metrų aukščio. Jauni jos stiebai valgomi panašiai kaip rabarbarai. Amerikiečiai net verda iš jų košę su cukrumi. Grenlandijoje tai bene vienintelis nuo senų senovės eskimų vartojamas žalumynas. Valgomi taip pat jauni paparčio ūgliai, nendrių bei meldų ūgliai su šakniastiebiais, iš bėdos net pušies, beržo, drebulės ir kitų medžių luobas (žievės viduje esantis minkštas sultingas sluoksnis). Rusijoje bado metais šių medžių žievė ne kartą gelbėjo kaimiečius nuo mirties. Kalorijų tokiame maiste aišku nedaug. Todėl, keliaujant po Sibirą, geriau nepamesti kuprinės su lietuviškais lašiniais, kad paskui netektų graužti beržo ar pušies.

Vandens turisto apranga ir asmeninis inventorius

Ruošdamiesi žygin į tolimus negyvenamus kraštus, pradedantys keliautojai iš karto susiduria su eile klausimų: kokią aprangą ir kiek jos pasiimti, kokia kuprinė ar miegmaišis geriausiai tinka, kokie kiti asmeniniai daiktai bus reikalingi žygyje ir ko imti nebūtina, kad be reikalo savęs neapsunkinti. Tinkamas aprangos ir kito asmeninio inventoriaus pasirinkimas turi lemiamą reikšmę žygio sėkmei.

Ir ne tik žygio: iš istorijos žinome, kiek karų pralaimėta, kiek rimtų ekspedicijų žlugo arba baigėsi tragiškai, dėl netinkamo pasiruošimo ir nesugebėjimo prisitaikyti prie sudėtingų meteorologinių sąlygų.

Dauguma šiuolaikinių žmonių dar labiau nutolę nuo gamtos ir išlepę, todėl mūsų dienomis keliaujant autonomiškai laukinėje gamtoje dar svarbiau turėti tinkamą aprangą ir įrangą. Kitą vertus, dabartiniai mokslo pasiekimai leidžia panaudoti keliautojų aprangai puikiomis savybėmis pasižyminčius dirbtinius pluoštus, kuriuos tinkamai parinkus, galima padaryti kelionę saugią ir netgi komfortišką. Deja tinkamas pasirinkimas ir yra pagrindinė problema, nes daugelio pradedančių Lietuvos keliautojų sąmonėje egzistuoja tam tikri iš socializmo laikų paveldėti arba šiuolaikinės reklamos įkalti stereotipai, trukdantys teisingai pasirinkti. Vienas iš jų – viskas, kas skirta armijai yra geriausia, todėl tinka ir sudėtingam žygiui. Iš tikrųjų yra tol gražu ne taip. Armija gauna ne geriausia, bet pigiausią aprangą ir ekipiruotę. Net turtingiausios pasaulio valstybės gali leisti sau panaudoti paskutinius mokslo ir technikos pasiekimus tik labai ribotam specialios paskirties dalinių kontingento aprūpinimui. Todėl niekada jokios pasaulio šalies kario apranga savo kokybe neprilygs šiuolaikinei alpinisto ar vandens turisto aprangai, lygiai taip pat kaip Kalašnikovo ar M16 automatai niekada neprilygs šiuolaikiniam medžiokliniam Remingtono karabinui. Žinoma, kareiviška apranga žymiai geriau tinka žygiui, negu balinis kostiumas ar suknelė, bet tol gražu negali užtikrinti normalios ilgalaikės žmogaus organizmo apsaugos nuo šalčio, drėgmės, prakaitavimo. Ekstremaliomis sąlygomis panašiai yra ir su sportine apranga. Nors ji gerokai modernesnė už kareivišką, tačiau ji skirta apsaugoti žmogaus kūnui nuo nepalankių išorės veiksnių tik esant dideliems fiziniams krūviams, tik kelias valandas. Po to ji turi būti skalbiama, džiovinama ir t. t. Kitas klaidinantis stereotipas – viskas, kas pagaminta žinomų firmų, yra aukščiausios kokybės ir tinka visur ir visada. Ypač jei dar plačiai išreklamuota. Aišku, išbandžius kai kuriuos tokius gaminius praktiškai ant savo kailio, nuomonė dažnai pasikeičia.

Kai, pavyzdžiui, sustimpi giedrą rugpjūčio naktį Labanoro girioje firminiame miegmaišyje, skirtame miegoti iki –15 laipsnių Celsijaus arba kai po kelių smūgių į smalingą pušies kamieną nulekia nuo koto vokiškas kirvis.Esmė čia ne firmos pavadinime ir ne gražioje reklamoje, o daikto paskirtyje. Dauguma garsių firmų gamina įvairios paskirties turistinę aprangą ir įrangą. Viena jų skirta masiniam vartojimui, t.y. naudoti mieste, trumpalaikėms išvykoms į užmiestį, kita sportui ar poilsinėms kelionėms, kai esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms galima pasislėpti viešbutyje ar bent jau kempinge. Ir tik, palyginus, nedidelė dalis produkcijos skirta ekstremaliam sportui arba rimtoms ekspedicijoms. Pastarieji gaminiai dažniausiai yra tikrai geros kokybės ir atitinkamai kainuoja (žinoma, čia kalba eina apie rimtų firmų produkciją, o ne apie kinietišką, lenkišką ir panašią su klaidinga reklama). Lietuvoje nusipirkti galima dažniausiai tik masiniam vartojimui, o ne profesionaliam keliautojui skirtus gaminius, nes importuojama paprastai tai, kas pigiausia. Tačiau ar matėte alpinistą, šturmuojantį rimtą viršūnę, su firmine skalbinių virve arba su pasivaikščiojimui mieste skirta kuprine. Be to reikia atsižvelgti į tai, kad išsivysčiusių Vakarų šalių keliautojai labai retai leidžiasi į ilgus autonominius maršrutus necivilizuotuose kraštuose, todėl ir jų inventorius atsparumu arba savo funkcine paskirtimi ne visada prilygsta mūsų keliautojo nors ir neišvaizdžiai, bet pagal savo poreikius paties pasigamintai įrangai. Taigi, kokia iš tikrųjų turėtų būti vandens turisto apranga ir kitas asmeninis inventorius 2 – 4 savaičių trukmės žygyje autonominėmis sąlygomis, t.y. nekontaktuojant su civilizacija? Pabandysiu apibendrinti “Vikingų” klubo ir Rusijos kolegų, kasmet vykstančių į sudėtingus žygius laukinėje gamtoje, patyrimą. Žinoma, tai nereiškia, kad tas patyrimas absoliutus ir neginčijamas. Pradėsime nuo aprangos. Apatiniai rūbai ( baltiniai ). Dauguma įpratę nešioti medvilninius baltinius. Tačiau, kaip taikliai išsireiškia medicinos daktaras Kitas Konoveris iš Apalačų kalnų gelbėjimo tarnybos, medvilnė teisėtai užsitarnavo žmonių žudiko šaltyje ir drėgmėje reputaciją. Medvilniniai rūbai gerai sugeria prakaitą ir drėgmę, kurios išgarinimui naudoja žmogaus kūno šilumą.

Tačiau kai oras karštas ir sausas, medvilnė dėl šios savybės puikiai tinka, nes padeda išsklaidyti žmogaus kūno šilumos perteklių į aplinką.

Tokiomis sąlygomis tinka medvilniniai marškiniai ilgomis rankovėmis ir ilgos kelnės ( jokiu būdu ne trumpi marškinėliai ir šortai ). Tuo tarpu pastoviai mirkstant šaltame kalnų upės vandenyje, arba plaukiant Lietuvoje pavasario potvynio metu, geriausiai tinka baltiniai iš polipropileno ar bent iš fliso pavidalo poliesterio. Polipropilenas mažiausiai sugeria drėgmę iš visų šiandien žinomų dirbtinių ir natūralių pluoštų. Todėl sušlapus ar suprakaitavus žmogaus kūno energija nenaudojama baltinių iš polipropileno pluošto džiovinimui, ir šalčio praktiškai nesijaučia. Panašiai, bet šiek tiek prasčiau elgiasi ir specialiai apdirbtas poliesteris ( jis sugeria drėgmę truputį labiau už polipropileną ). Specialiai apdirbtas poliesterio pluoštas – flisas, naudojamas antram rūbų sluoksniui, kurio paskirtis – termoizoliacija. Geriausia fliso atmaina – polartekas, kurį gamina JAV firma Malden Mills. Anglų kalboje polarteko šeimos audiniai vadinami Climat Control Fabrics. Savo šiltumu polartekas nenusileidžia vilnai, bet žymiai lengvesnis, gerai praleidžia prakaitą, greitai džiusta, ilgai tarnauja, nesukelia alergijos, nesugeria kvapų. Taigi bluzonas iš polarteko ( arba artimo jam fliso) žygyje nepalyginamai patogesnis už vilnonį megztinį, kuris nors ir šildo šlapias, tačiau išdžiovinti vilnos žygio sąlygomis praktiškai neįmanoma. Pagal storį polartekas skirstomas į serijas: 100, 200, 300, 400. Kuo didesnis skaičius, tuo storesnis. Ant gaminio iš tikro polarteko būtinai būna Malden Mills firmos etiketė. Lietuvoje bluzonų iš polarteko galima nusipirkti kai kuriose sporto ar žvejybos reikmenų parduotuvėse, tačiau jie gana brangūs ( 400 – 500Lt). Turistai paprastai ieško jų dėvėtų rūbų parduotuvėse. Neturint polartekinio megztinio, tiks ir geresnės kokybės flisinis. Apatinius rūbus iš polipropileno gamina nemažai firmų: Litex, Levron, VauDe, Lowe Alpine. Pigiausi ir pakankamai geri čekų firmos TG900 Moira gaminiai ( komplektas marškinėliai + kelnės kainuoja apie 170Lt). Viršutinę vandens turisto aprangą sudaro šturminė striukė, kelnės ir neperšlampamas kostiumas. Šturminė striukė – tai pagrindinis darbinis drabužis, kuris turi būti tvirtas, apsaugoti nuo vėjo ir nedidelio lietaus, tačiau kartu ir kvėpuoti.

Geriausia ją pasisiūti patiems iš Alytaus gamybos lietpaltinio audinio, kurį sudaro poliesterio ir medvilnės pluoštų kombinacija santykiu 1:1. Kelnės geriausios poliesterinės, darbinės ar pačių siūtos. Jos greitai džiūsta, tvirtos. Reikia vengti papildomų kišenių, sagtelių, dirželių ir kitos madingos atributikos, kuri didina svorį, apsunkina džiovinimą ir kliudo brautis per tankius krūmus. Netinka šturminei aprangai kalnų turistų bei alpinistų mėgstamas neilonas, nes jis labiau geria drėgmę ir labai bijo ugnies, kai tuo tarpu vandens žygyje laužas yra būtinybė. Neperšlampamas kostiumas (striukė, kelnės) dėvimas lyjant ir plaukiant. Jis turi nepraleisti vandens. Geriausia ir pigiausia tokia apranga iš armuoto poliuretano arba polivinilchlorido. Nusipirkti ją galima žvejybos arba dėvėtų rūbų parduotuvėse. Reikia tik žiūrėti, kad būtų užklijuotos siūlės. Žinoma, aktyviai dirbant, su tokia apranga neišvengiamas kondensatas iš vidaus, tačiau jo susikaupia gerokai mažiau, negu dėvint neperšlampamus guminius drabužius, o plačiai išgirtas brangusis goreteksas, ypač pas mus pakliūnančios pigesnės jo atmainos, šimtu procentu neapsaugo nuo vandens. Rusų turistai dažnai naudoja nardymui skirtus “šlapius” hidrokostiumus iš neopreno, dėvimus ant nuogo kūno. Tačiau jie pasiteisina ne visada, nes nemažai sveria, plyšta, o svarbiausia negali užtikrinti pakankamo šiltumo, plaukiant šaltesniu metų laiku ir sudėtingesniuose maršrutuose kai irkluotoją visą dieną skalauja šaltos kalnų upės bangos. Kas liečia turisto vandenininko apavą, kol kas niekas nieko geriau nesugalvojo už aulinius guminius batus. Jie, palyginus, nesunkūs, neslidūs (tik padas irgi būtinai turi būti iš gumos), retai nutrina kojas ir daugeliu atvejų leidžia išlaikyti jas sausas. Kalnų taigos, tundros, braidžiojimo per pelkes ir upelius sąlygomis jokie sportbačiai ar turistiniai batai negali su jais konkuruoti. Nuomonė, kad juose karšta ir prakaituoja kojos nepagrįsta: tereikia užsimauti flisines kojines (dar geriau naudoti flisinius autus) ir prakaitas kaupsis ant bato, o koja bus sausa.

Be to, pastoviai braidžiojant, ne taip jau ir karšta, kartais būna atvirkščiai. Taip pat, kas praktiškai išbandė įvairų apavą, žino, kad ir daugumoje turistinių batų kojos prakaituoja nemažiau.

Plaukiant anksti pavasarį ar žiemą, kai tenka dažnai vaikščioti per sniegą ar braidžioti artimos nuliui temperatūros vandenyje, ant flisinių kojinių užmaunamos vilnonės. Tai iš vis idealus variantas šaltu metų laiku, kuris pasiteisina ir slidinėjant, tik, žinoma, šiuo atveju ne guminiuose batuose. Vakare guminius batus galima pravėdinti ir pradžiovinti prie laužo, o vaikščiojimui stovykloje apsiauti lengvomis basutėmis, kurios dėvimos traukinyje arba lėktuve kartu su kita “pusiau išeigine” apranga, kurią paprastai sudaro lengvos kelnės ir marškiniai. Kepurė ( arba skarelė ) taip pat būtina žygyje apsaugoti galvai nuo karščio, šalčio, uodų ir mašalų. Šaltesniu metų laiku, arba keliaujant poliarinėse srityse, būtinos ir pirštinės. Geriausiai tinka plonos kumštinės iš tvirtos vandeniui nepralaidaus sintetinio audinio, pašiltintos iš vidaus fliso sluoksniu. Kai nelabai šalta, galima naudoti ir pirštuotas. Vienas iš svarbiausių keliautojo asmeninių daiktų yra kuprinė. Jeigu jūs susiruošėte ne į ekskursiją ir ne tranzuoti po Europą, o į rimtą vandens žygį autonominėmis sąlygomis, kuprinė visų pirma turi būti tvirta, pakankamai talpi, pritaikyta patogiai nešti didelį svorį, o pati sverti kiek galima mažiau. Lietuvoje tokios kuprinės nepardavinėjamos, o Vakaruose kainuoja apie tūkstantį litų. Todėl geriausia ją siūtis pačiam. Tinkamiausios medžiagos: storesnis avizentas, vidutinio storio kordūra. Medžiagos impregnavimas čia neturi jokios reikšmės: kuprinė nėra hermetiška talpa ir niekada neapsaugo joje esančių daiktų nuo sušlapimo, jei jie nesupakuoti į specialius hermomaišus. Todėl storas impregnuojančios medžiagos sluoksnis tik be reikalo padidina kuprinės svorį. Kišenės ir kiti išoriniai elementai – skonio reikalas, tačiau jų neturi būti per daug. Ypač reikia vengti papildomų, su pakabinimo sistema nieko bendro neturinčių, dirželių, kilpų, sagtelių, ir kitos furnitūros, kuri plaukiant gali užkibti už šakų ar kitų kliūčių.

Trukdo ji ir einant per mišką. Iš dalies pasiteisina šoniniai dirželiai su negilia atvira kišenėle apačioje irklams prie kuprinės šono pritvirtinti. Plaukiant šiuos dirželius galima atsegti ir palikti laisvai tabaluoti, kad nekliūtu.

Žinomo rusų vandenininko N. Telegino nuomone, vandens turisto kuprinė turėtų būti maišas su viena išilgine siūle ir viena didele kišene be jokių kitų išorinių elementų. Žinoma, tai jau kraštutinumas, tačiau dauguma mano kur nors Sibire sutiktų rimtų rusų vandenininkų nešėsi panašias kuprines. Iš tolo reikia vengti sunkių, greitai plyštančių ir mažą talpą turinčių kareiviams ar poilsiautojams skirtų kuprinių ( “Skalmanto”, “Campuso” ir t. t.). apie rėmines negali būti nė kalbos. Rusiškos kuprinės šiek tiek geresnės, tačiau didesniu atsparumu taip pat nelabai pasižymi. Jeigu jau bėdos verčiami nusipirkote firminę kuprinę, prieš žygį būtinai patikrinkite ar aplydyti medžiagos kraštai, ar tvirtos siūlės (visur jos turi būti dubliuotos, o pakabinimo taškuose penkiagubos – septyngubos, su pastiprinančiomis medžiagos juostelėmis) ir sagtelės. Jei kas ne taip, geriau patobulinti pirkinį prieš žygį. Kitas svarbus asmeninio inventoriaus elementas – miegmaišis. Nuo to, kaip gerai išsimiegosite, priklausys jūsų darbingumas dieną. Šilčiausi miegmaišiai pūkiniai, bet vandens žygiams jie netinka, nes vieną kartą sušlapinę, neišdžiovinsite iki žygio pabaigos, o šlapi pūkai visiškai nešildo. Žemoms temperatūroms skirti miegmaišiai gaminami naudojant užpildu polarteką arba specialią medžiagą Thinsulate, tačiau jie labai brangūs. Pigesnis šiuolaikinis užpildas Mollofiber dažniausiai pasitaikantis pas mus parduodamuose miegmaišiuose dažniausiai yra kiniečių gamybos ir nuo paprasto sintepono skiriasi daugiau kaina, o ne kokybe. Tuo tarpu gyvenimo patikrinti sinteponiniai miegmaišiai tinka gana plačiam temperatūrų diapozonui. Jie pakankamai kompaktiški, lengvi, lengvai džiovinami ( dėl ko ir mėgstami vandenininkų ) ir pigūs. Keliaujant vasarą tuose kraštuose, kur naktys pakankamai šiltos, tiks ir pats prasčiausias miegmaišis, tačiau paprastai rimtuose žygiuose nakvoti tenka, esant oro temperatūrai netoli nulio arba ir minusinei. Tokiomis sąlygomis naudojant miegmaišį su sintepono užpildu, jis turi būti patikimai pasiūtas.

Visų pirma netinka kiaurai persiūvinėti miegmaišiai, nes prarandama daug šilumos. Labai gerą šiluminį efektą duoda kapišonas su geru užtraukimu.

Išorinė miegmaišio medžiaga turėtų būti neperpučiama, bet kvėpuojanti ( kitaip ilgainiui viduje susikaups kondensatas ) ir nebijoti džiovinimo prie laužo. Čia kaip ir šturminei striukei tinka poliesteris su medvilne arba grynas tankus poliesteris, ir jokiu būdu ne iš medvilnės. Kad ir kas būtų užrašyta ant reklaminių lipdukų prie pas mus parduodamu pigių miegmaišių, reikia turėti omenyje, kad tarpsezoniams žygiams Lietuvoje arba vasariniams Sibire ir Šiaurėje tinkantis miegmaišis visada svers ne mažiau 1,7 – 2kg, o žieminis dar puskilogramiu daugiau. Kilimėliai pasiklojimui po miegmaišiu geriausi rusiški, Iževsko gamybos. Jie standūs ir ilgai tarnauja. Iš bėdos galima naudoti iš 10mm storio statybinio termoizoliacinio putų polietileno išpjautą kilimėlį. Parduotuvėse esantys turistiniai kilimėliai dažniausiai būna per minkšti, greitai susiguli ir suplyšta. Standartiškai parduodami 60cm pločio kilimėliai žygyje nepatogūs, nes užima daug vietos, kliūna, einat per mišką ar laipiojant uolomis. Paprastai turistai susiaurina juos iki 40 – 45 cm pločio. Iš likusių atraižų galima pasidaryti puikius vidpadžius, nes “firminiai” žygio sąlygomis netinka. Gelbėjimo liemenė – būtina vandens turisto asmeninio inventoriaus dalis, nepriklausomai nuo žygio sudėtingumo. Ilgesniems ir rimtesniems žygiams tinka tik pripučiamos liemenės, nes jos užima mažai vietos ir turi pakankamą tūrį ( tuo pačiu ir keliamąją galią ) pripūtus. Kajakininkai paprastai naudoja nepripučiamas ir nedidelio tūrio liemenes, kitaip jie neįtilptų į laivelį, tačiau jų apranga turi papildomų plūdrumo elementų. Be to patyrę kajakininkai labai retai atsiskiria nuo laivo. Plaukiojant didesniais turistiniais laivais, iškristi tenka žymiai dažniau ir galingesniuose slenksčiuose, todėl šiuo atveju liemenės tūris turėtų būti žymiai didesnis, tačiau nereikia apsivilkti pripučiamo čiužinio, nes nei laivo suvaldysite, nei iškritę slenkstyje sugebėsite greitai priplaukti prie kranto. Optimalus gelbėjimo liemenės tūris sudėtingam vandens maršrutui daugumos patyrusių vandenininkų nuomonę yra 20 – 25 l vidutinio svorio žmogui.

Liemenės išorėje neturėtų būti bereikalingų kilpų, rankenų, dirželių, kurie plaukiant su liemene gali užsikabinti už šakų, išvartų ar kitų kliūčių.

Būtinas reguliuojamo ilgio diržas einantis tarp kojų ir jungiantis priekinę ir užpakalinę liemenės dalis. Be jo liemenė vandenyje pakils virš galvos ir veiks neefektyviai, o esant neapgalvotai priekinės dalies konstrukcijai gali ir pasmaugti. Patartina ant gelbėjimo liemenės krūtinės padaryti kišenėles peiliui ir gelbėjimo virvei, nors universalesnis atvejis, kai peilis nešiojamas makštyse prie šlaunies ir lengvai ištraukiamas viena ranka. Makštų forma turėtų būti tokia, kad didesnė pusė peilio rankenos skendėtų makštyse. Jokie užsegimai nereikalingi. Visi vandens žygio dalyviai būtinai turi pastoviai nešiotis drabužių kišenėje hermetizuotą degtukų dėžutę ir individualų binto paketą, o kuprinėje siūlų, adatų, medžiagos lopų, papildomą hermetizuotų degtukų dėžutę, maršruto žemėlapį, kompasą, puoduką, šaukštą. Šalmas paprastai naudojamas sudėtingesniuose žygiuose ( nuo 4 sudėtingumo kategorijos ), tačiau plaukiant kajakais mažais didelio nuolydžio upeliais, šalmas reikalingas visada. Mūsų klubo patirtis rodo, kad įveikinėjant krioklių kaskadas, net ir geras šalmas ne visada pilnai apsaugo irkluotojo galvą. Šalmas būtinai turi dengti smilkinių sritį, turėti iš vidaus paminkštinimą ir patikimą užsegimą. Geriausia įsigyti specialiai vandens turizmui pritaikyta šalmą, tačiau jie pakankami brangūs ir Lietuvoje neparduodami, nebent atsitiktinai surasti dėvėtą “Humanos” parduotuvėje. Iš bėdos tinka ledo ritulininkų šalmai. Iš pigesnių specialių neblogi Jofa firmos šalmai. Dauguma keliautojų žygio metu fotografuoja arba filmuoja. Reikia turėti omenyje, kad vandens žygiui tinka ne bet koks fotoaparatas, nes tenka fotografuoti dideliu greičiu judantį objektą dažnai blogo apšvietimo sąlygomis ( kanjonai, medžių šešėliai ). Kadangi tokiu atveju reikia dirbti su trumpais išlaikymais ( ne ilgesniais kaip 1/125 s), objektyvo šviesos galia turi būti pakankamai didelė ( apie 2 ), o ekspozicijos nustatymas rankinis. Žinoma, ir juosta reikalinga pakankamai jautri (apie 400).

Objektyvo židinio nuotolis standartinis apie 50mm. Pagal šiuos parametrus matome, kad “muilinėmis” ar net pigesniais veidrodiniais aparatais gerų nuotraukų negausime.

Geriausia būtų susirasti senesnio modelio veidrodinį aparatą su rankinio ekspozicijos nustatymo g

. . .

Pirmasis laikraštis:

Prešporoko laikraštis, išleistas 1783 m. birželio mėn. Prešporoke (Bratislava)

Didžiausias XVI a. pr. medinis altorius pasaulyje:

Šv. Jokūbo bažnyčios altorius Levoča mieste (autorius – Meistras Pavolas iš Levočo) – aukštis 18,6 m, plotis 6,3 m

Seniausia nepertraukiamai veikianti gamykla:

Valstybinė monetų kalykla Kremnica mieste, įkurta 1328 m.

Join the Conversation

×
×