apie Mickeviciu

Vincas Krėvė (Mickevičius) – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.
Senovinės dzūkų buities vaizdai yra etnografiškai tikslūs. V.Krėvė neidealizavo kaimo, kuriame buvo nemaža prietarų ir skurdo, apsileidimo ir nevalyvumo, tuurtingų “gaspadorių” ir varganų samdinių, amžiais diegto nuolankumo kunigams ir kitokiems ponams. Rašytojas matė, kad kaimas gyvena dviejų epochų kryžkelėje, kad į jį nepermaldaujamai skverbiasi kapitalistiniai santykiai, naujas gyvenimo būdas. Tačiau V.Krėvei rūpėjo ne tiek išorinė žmogaus buitis ar socialiniai reiškiniai, kiek jo psichologija, vidaus pasaulis, mąstysena, dvasiniai interesai, moraliniai principai, gėrio ir grožio supratimas. Dzūkijos kaimai, nutolę nuo didelių centrų, ilgiau išlaikė savitus bruožus ir davė rašytojui daug medžiagos stebėjimams ir apibendrinimams. Meniniais paveikslais V.Krėvė norėjo atsakyti į klausimus, kas būdinga liiaudies žmogaus charakteriui, jo dvasinei kultūrai, kur tos kultūros ištakos ir šaknys. Įvairių tautų pažinimas leido ryškiau pajusti lietuvių savitumą, o gyvenimas toli nuo tėvynės vaizduojamąjį liaudies žmogų apgaubė poezijos skraiste. V.Krėvei rūpėjo pasekti, kas senajame kaime negrįžtamai slinko į praeitį ir

r ką nešė nauja epocha, kokios vertybės buvo prarandamos ir kokios įgyjamos, ką liaudis išlaikė pastovaus ir nekintamo, ką reikėjo branginti ir puoselėti.
Poetiškiausiai V.Krėvė vaizdavo senius ir vaikus. Vieni jį traukė gyvenimo patirties turtingumu ir mąstymo originalumu, kiti – nemeluotu nuoširdumu. Rašytojui atrodė, kad seniai ir vaikai, jau nebeveikiami ar dar nepatyrę jokių išorinių įtakų, yra išlaikę natūralią prigimtį, būdingą liaudies žmogui. Tai lyg patvirtina kūryba: meniniu požiūriu vertingiausi apsakymai yra “Skerdžius”, “Bedievis”, “Antanuko rytas”, “Bobulės vargai”, “Galvažudys”, “Silkės”.
V.Krėvės apsakymai iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtingi. Juose nėra nei įdomių įvykių, nei retesnių atsitikimų, vaizduojama paprasta, kasdieniška kaimo buitis, kurios rašytojas dažnai nė nesistengia įsprausti į griežtesnį siužetą.Tačiau iš tikrųjų apsakymai yra kruopščiai apgalvoti. Per paprasčiausius kasdienybės reiškinius ir detales rašytojas labai įtikinamai attskleidė visą kaimo žmogaus gyvenimą. O tas gyvenimas nėra vienodas – jame yra vargų ir rūpesčių, sielvarto ir retų džiaugsmo prošvaisčių, sunkaus darbo dienų ir svajonių, bei susimąstymo valandėlių.
V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja ja
autrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus. Skerdžius sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Jis myli mišką ne vien dėl to , kad jame praleidžia visas dienas ir yra su juo suaugęs iš mažens, bet ir dėl to, kad jo sąmonėje tebėra gajos senovės pažiūros į gamtą, kuri žmogui atrodė turinti paslaptingus gyvybės įstatymus, pilna visokių “monų” ir kitokių būtybių. “Kaip tai, kad monų nebūtų!” – nesupranta ir stebisi Lapinas. Jis pasakoja vaikams istorijas apie miškinius, laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja.”
Veikiamas gamtos, žmogus kūrė ir savo filosofiją – supratimą apie pasaulį, apie save. V.Krėvės kaimiečiai mėgsta mąstyti, pasvarstyti apie tai, kas jiems svarbiausia. Jie valstietiška akimi stebi gamtą, džiaugiasi giedra, leidžiančia sėkmingai dirbti laukų darbus, pergyvena dėl liūčių ar sausros. Bet kartais kuris nors jautresnis kaimo žmogus sugeba įsijausti, grožėtis gamta, su pasigėrėjimu stebėti, “kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti lapai”, nustemba “koks gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus!”.
Senieji dzūkai nesiremia jokiais autoritetais, o patys, savo protu nori viską suprasti.Stebėdami gamtą ir žmones, jie pasitiki savo patirtimi, sveika nuovoka, intuicija. “Aš daugiau išmanau, negu tu, nors esi mokytas. Ką tu išmanai? Iš knygų tik, o aš ti
iek pragyvenau, jog net savo metams skaičių pamiršau”,- oriai kalba Lapinas pasakotojui – mokytam kaimynui.
V.Krėvės vaizduojamas kaimas yra prietaringas ir religingas. Štai Marcelei, pavogusiai silkes prisisapnuoja dievo bausmė ir ji stengiasi bet kokia kaina savo kaltę išpirkti. Vis dėlto senesnieji, tokie kaip Lapinas ar Vainorus nepripažįsta katalikų bažnyčios teiginių, kurie iš tiesų yra svetimi valstietiškam mąstymui, jo natūraliam pasaulio suvokimui. Lapinas nemoka katekizmo, nesupranta poterių prasmės, jis sako kad, “seniau niekas tų katekizmų nemokėjo, o vis dėlto tada žmonės buvo geresni negu dabar.”. Vainorus netiki kunigo mokymu, savaip supranta bažnyčios mokslą ir nebijo nei pragaro, nei dangaus. “Pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta” – šnekėjo Vainorus. Jis mano, kad “šventųjų gyvenimus, kaip ir kitas knygas, ponai vien sau rašo”. Dievą Vainorus tapatina ne su krikščionybe, o su gamta.
Gyvenimo džiaugsmą, V.Krėvės valstiečių įsitikinimu, sudaro ne tik meilė gamtai, bet ir pagarba žmogui. Apsakymų dzūkai jautrūs ir karšti: jie pyksta, barasi, grubiai kalba (Dvainių šeima,Traibėno “kerštas” dievui ir kunigui, žmoną apkulti besirengiantis Rupeika), tačiau tai daro ne dėl piktos prigimties, o dėl nuovargio ar susikaupusio kartėlio, dėl staigaus būdo, iš įpratimo, tamsumo, dėl to, kad nelaimingi, kad gyventi nesiseka. Bet “išlieja širdį” – ir vėl ramūs ir taikingi, pasiryžę pa
adėti kitam, užmiršę nuoskaudas. Petriukas, supykęs ant savo draugo Miko, kam šis išplepėjo apie užmuštą kiaulaitę, nutaria “jam už tai atmokėti”, tačiau greit atlyžta. Kalpokas, pamatęs Petriuką, visai neketina jo apkulti, kaip buvo žadėjęs – kiaulaitė jam atrodo dėmesio nevertas daiktas.
V.Krėvės kaimiečiai moka įvertinti savo veiksmus, apgaili netinkamus poelgius, padarytas skriaudas kitam, atjaučia artimo bėdas, nes bendruomenės jausmas senajame kaime buvo labai stiprus. Senieji gyvena pagal principą – “daryk gera kitiems”. Bobulė nuo ankstaus ryto visą dieną pluša, bėgioja iš pirkios į daržą, tvartus ir vėl į pirkią, vienu metu dirbdama dešimtis smulkių, įkyrių, bet reikalingų darbų. Tačiau ji triūsia iš noro padėti savo šeimynai, širdies gilumoje jausdama pasitenkinimą savo darbo prasme. Lapinas kas vakarą sugrįžta į kaimą ratuotas ir atveža vaikams žaislų, moterims – vaistažolių, skujinių pečiui šluoti ar bent gerą žodį. Tokiems žmonėms supratimas, kad esi kažkam reikalingas, padeda, palengvina ir praskaidrina jų kasdienybę, Lapinui suteikia džiaugsmo bei žmogiško orumo.
Moterys V.Krėvės “Šiaudinėj pastogėj” nesprendžia svarbių problemų, bet ant jų pečių laikosi namai. Ir bobulė (“Bobulės vargai”), kuriai neduota nė vardo, yra namų gyvoji jėga, ji sukasi savo nepabaigiamų darbų rate, užuojauta, rūpesčiu visus apdalydama. Kur moteris pikta, rėksminga, ten sunku gyvenimą sutvarkyti (“Žmoną pamokė”).
V.Krėvė to paties laikotarpio Dzūkijos kaimą “Raganiuje” parodė kiek kitokiu požiūriu, negu apsakymuose: čia jis tarsi apibendrino to kaimo įvairovę, sukūrė naujų socialinių ir psichologinių žmonių tipų, atskleidė sudėtingesnius jų savitarpio santykius, skirtingas gyvenimo sampratas, akivaizdesnį gyvenimo raidos procesą – kapitalistinių santykių skverbimąsi, naujo gyvenimo būdo atsiradimą.
“Raganiuje” daug aprašymų apie jaunimo problemas, tėvų ir vaikų skirtingas pažiūras į meilę ir vedybas. Jaunimo temai skirta novelė “Pramuštgalvis”
“Raganiuje” iš visų išsiskiria Gugis. Jis yra kaimo išlaikytinis, stovintis žemiausioje socialinėje pakopoje, bet savo prigimties turtingumu jis iškyla aukščiau už daugelį kitų. Jautrumu gamtai, kūrybiškumu, žmogišku orumu jis panašus į skerdžių Lapiną, bet gerokai skiriasi kitomis savybėmis: įvairiapusiškumu, aktyvumu.
Gugis reikalingas visam kaimui. Jis “gerai pažino visokias žoles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Ne vieną žmogų, ne vieną gyvulį, kalba, jisai pagydė ar tai žolelėmis, ar tai šaknelėmis”, be jo neapsieidavo dažnas ūkio darbas – “vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį; reikėjo spiečius suimti ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį”.
Ypač reikalingas Gugis jaunimui, kai reikia ginti jo teises į asmeninę laimę. Jaunimas Gugiu pasitiki, ne kur kitur, o pas jį atbėga ir pagalbos ieškoti. Pažindamas žmones, jis jiems padeda, paguodžia, nuramina, duoda protingą patarimą.
Paskutinėje novelėje “Pas dangaus vartus” V.Krėvė išaukština natūralią liaudies žmogaus prigimtį, dorovinius principus, optimistinę pasaulėjautą.
Dažnas yra Dzūkijos miško vaizdas V.Krėvės kūriniuose. Jis atskleidžia gilų vidinį gamtos ir žmogaus ryšį, amžiais besivysčiusį lietuvio gamtos jausmą.
Prisirišimo prie dzūkų kaimo, jo žmonių gyvenimo prasmingumo matymo V.Krėvei užteko vaizduoti ūkininkus, jų darbus, rūpesčius. Jis talentingai aprašė Dzūkiją, to meto kaimą, jo gyventojus, išskyrė tokius įdomius dzūkus kaip skerdžių Lapiną, Gugį ar Vainorų. Nors V.Krėvės kūryba yra paremta gana nereikšminga kasdieninės buities medžiaga, tačiau ji žavi nepaprastu aprašymo tikroviškumu, psichologiniu gilumu, detalių ryškumu, o vaizduojamieji asmenys iškyla kaip gyvi.

Leave a Comment