Radiacija

Turinys

1.Įvadas.2.Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos.3.Radiacijos poveikis.4.Apšvitinimo tipai.5.Pavojingiausi radionuklidai.6.Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės.7.Pabaiga.8.Literatūros sąrašas.Įžanga

Mums beveik netenka susidurti su tokiu reiškiniu kaip radiacija. Tad iškylus problemai dėl radiacijos, mes net nežinotume ką daryti. O tokių reikinių, kaip radiaciniai incidentai pasitaiko, ir dažnai, tai pamatysime iš darbo eigoje pateiktos lentelės, kuri nėra trumpa. Beje, čia yra tik patys rinčiausi incidentai, kitaip sakant pasaulinio lygio. O kiek dar žalos yra padarius radiacija. Na, žodžiu ji nėra pagrindinė problema, tačiau labai kenksminga. Net ir gan mažas radijacijos kiekis gali padaryti rintų pasėkmių. Tad šiame darbe mėginsiu supažindinti su pačiu radioaktyvumu, jo žala bei apsisaugojimu. Žodžiu, pateiksiu kuo daugiau informacijos apie šį reiškinį, jog net ir niekad su tuo nesusidūręs žmogus susidaryti bent maža nuomonę, kas tai yra.

Taip pat esu įdėjęs informacijos apie radiaciją kaip fizikinį reuškinį. Tai būtų, galima sakyti, dalis tiems, kurie fizkoje „gaudosi“ daugiau. Tai galbūt jiems bus dar įdomiau, nei prieš tai mano minėta dalis „pradedantiems“.

Radiacinė sauga: senos ir naujos problemosGENDRUTIS MORKŪNAS, ALBINAS ALIŠAUSKASRadiacinės saugos centrasNiekas neabejoja, kad jonizuojantieji spinduliai žalingai veikia visus gyvus organizmus, nors populiariojoje ir mokslinėje literatūroje kartais pasirodo publikacijų, kuriose įrodinėjamas nedidelių apšvitos dozių galimas naudingumas sveikatai. Šis faktas gali pasirodyti kvailas ir juokingas. Tačiau radiacinės saugos istorija, gyvuojanti jau antrą šimtmetį, yra lygiai tokia pat dramatiška ir kupina prieštaringų faktų kaip ir bet kuri kita istorija. Minėtasis prieštaravimas yra vienas tokių pavyzdžių.Atradus rentgeno spindulius, žmonėms atrodė, kad atsirado ne tik universalus būdas pažvelgti į žmogaus organizmo vidų, bet ir panacėja nuo visų ligų. Į sąrašą ligų, kurias buvo siūloma gydyti rentgeno spinduliais, mūsų amžiaus pradžioje buvo įrašyti ir raupai, tuberkuliozė, migrena, epilepsija. Pirmieji radiologai visiškai nenutuokė apie žalingą rentgeno spindulių poveikį. Jie savo rankas laikydavo po rentgeno spindulių pluoštu, kai tyrinėdavo vaizdo kokybę, nustatinėdami rentgeno vamzdžio veikimo parametrus. Ir taip būdavo elgiamasi prieš kiekvieną procedūrą.Nors pirmieji rentgeno spindulių poveikio akims faktai buvo užfiksuoti jau 1896 m., žmonėms sunku buvo suprasti tiesiogiai neapčiuopiamą pavojų. 1896 m. pabaigoje jau buvo paskelbta nemažai darbų, įrodančių rentgeno spindulių žalą. Štai Amerikos fizikas Elijas Tompsonas (Elihu Thompson) keletą dienų laikė savo rankos mažąjį pirštą tiesioginiame rentgeno spindulių pluošte. Dėl to pirštas ėmė skaudėti, ištino, sustingo, pasidarė pūslėtas. E.Tompsonas visus viešai perspėjo, „kad po to nereikėtų per vėlai gailėtis”. Nors tokių perspėjimų vis daugėjo, tačiau medikai, naudojantys rentgeno spindulius gydymui, nors matė, kaip jie ardo audinius, jokių saugos priemonių nesiėmė. Paprasčiausiai manyta, kad dermatitus ir odos nudegimus sukelia kažkokie antriniai, pvz., ultravioletiniai arba rentgeno vamzdžio katodo spinduliai, ozonas, elektrinė indukcija. Šiandien keistai atrodo toks žalingo rentgeno spindulių poveikio ignoravimas.Radioaktyvumas už rentgeno spindulius yra „jaunesnis” tik 114 dienų. Nors susidomėjimas Henrio Bekerelio (Henri Becquerel) atrastaisiais spinduliais buvo kur kas mažesnis, šių spindulių neigiamas poveikis buvo pastebėtas kur kas anksčiau, matyt, ir dėl to, kad pats H.Bekerelis ir Pjeras Kiuri (Pierre Curie) nešiodavosi radį savo kišenėse. Tačiau masyvūs seifai, kuriuose buvo laikomas radis, tada buvo gaminami tam, kad apsaugotų patį radį, brangią medžiagą, o ne tam, kad apsaugotų nuo jo.

1904 m. mirė Klarensas M.Dali (Clarence M.Dally), įžymiojo Tomo Edisono (Thomas Edison) asistentas. Mirties priežastis – apsišvitinimas rentgeno spinduliais. Tikriausiai jis buvo pirmoji jonizuojančiosios spinduliuotės auka.Bostono stomatologas Viljamas Herbertas Rolinsas (William Herbert Rolins) buvo radiacinės saugos pionierius. Jis pirmasis suprato, kad išsklaidyti rentgeno spinduliai nėra naudingi, ir pasiūlė saugotis nuo jų diafragmomis ir švinu ekranuoti rentgeno vamzdžius. Ekrano efektyvumą nustatyti jis pasiūlė fotografiniu metodu. Šis metodas naudojamas dar ir dabar. Gydytojams, atliekantiems fluoroskopinius tyrimus, V.Rolinsas pasiūlė dėvėti apsauginius akinius. Jis sukūrė ištraukiamosios ventiliacijos sistemą, skirtą ištraukti kenksmingiems azoto oksidams ir ozonui iš rentgeno kabinetų, pateikė pirmuosius radiacinės saugos siūlymus.Svarbiausi apsaugos nuo rentgeno spindulių principai buvo sukurti per pirmąjį jų naudojimo dešimtmetį. Tiesa, šių principų buvo (ir yra) ne visada laikomasi. Paradoksaliai atrodo tas faktas, kad pirmieji radiacinės saugos principų pažeidimai buvo dėl nežinojimo, o dabar – dėl žinojimo. Dažnokai žmonėms, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, atrodo, kad jų daroma žala yra tokia menka, jog neverta imtis sudėtingų apsaugos priemonių.Dabartinės radiacinės saugos taisyklės, normos ir reikalavimai rašyti žmonių krauju. Žinomiausios katastrofos, kuriose „dalyvavo” jonizuojantieji spinduliai – Hirosima, Nagasakis ir Černobylis – yra tik ledkalnio viršūnė. Esmė slypi kur kas giliau.Jonizuojančiųjų spindulių išskirtinė savybė yra ta, kad jie jonizuoja medžiagą, t.y. sąveikaudami su medžiagos atomais, išmuša iš jų vieną ar kelis elektronus. Atomas, tapęs jonu, turinčiu elektrinį krūvį, pradeda „elgtis” visiškai kitaip. Tokio „elgesio” rezultatas ir yra tai, kas vadinama jonizuojančiųjų spindulių poveikiu. Visi žmonės yra girdėję apie spindulinę ligą, jonizuojančiojo spinduliavimo sukeltą piktybinę ligą – vėžį ar genetinius pokyčius. Tačiau yra tokių jonizuojančiųjų spindulių sukeltų sveikatos sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir kiti veiksniai, beje, dažnai ne visiškai žinomi.Vienas iš tokių susirgimų yra piktybinis navikas. Nagrinėjant urano kalnakasių, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus patyrusių žmonių, darbininkų, prieš karą dirbusių Amerikos pramonėje, naudojusioje radžio dažus, epidemiologinius duomenis, nustatyta, kad jonizuojantieji spinduliai sukelia piktybines ligas. Kartu buvo gauta duomenų, kurie parodė, kad nedidelės apšvitos dozės duoda tam tikros naudos, pvz., skatina imuninės sistemos veiklą. Apskritai epidemiologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose jonizuojančiųjų spindulių poveikį žmogui, yra daug vienas kitam prieštaraujančių rezultatų. Tai susiję ne tik su tam tikrais pasirinktų tyrimo metodų trūkumais, bet ir su veiksniais, darančiais žmogaus organizmui visiškai tokį pat poveikį kaip ir jonizuojantysis spinduliavimas arba visiškai priešingą jam.Atlikti epidemiologinius tyrimus yra labai sudėtinga. Vien nustatant tiriamųjų žmonių gautas dozes galima padaryti daug klaidų. Kitos klaidos atsiranda atrenkant tiriamuosius žmones, atmetant nereikšmingus ir nustatant reikšmingus parametrus, vertinant rezultatus. Todėl radiacinė biologija pastaruoju metu įžengia į naują etapą – mikrodozimetriją.Trečiąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, atliekant rentgeno spindulių sąveikos su ląstelėmis eksperimentus, buvo gauta sunkiai paaiškinamų rezultatų. Išlikusių po apšvitinimo aukštesniųjų mikroorganizmų skaičiaus priklausomybė nuo apšvitos dozės turėjo laipsnio rodiklio (eksponentės) pavidalą. Atrodė, kad viena mikroorganizmų dalis buvo labai jautri jonizuojantiesiems spinduliams, o kita – daug mažiau jautri. Todėl buvo iškelta idėja, kad spinduliavimo poveikis yra atsitiktinio pobūdžio. Tuo remiantis buvo padaryta visiškai nauja išvada, kad vieno elektrono būsenos pokytis gali sunaikinti milijonus atomų.

Taip atsirado taikinio teorija – mikrodozimetrijos pagrindas. Beje, graikiškai „taikinys” yra stochos, stochazein, o tai reiškia „spėliojimą”. Atsirado stochastinių (atsitiktinių) jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio efektų terminas. Šie efektai yra piktybiniai navikai ir genetiniai pokyčiai. O minėtasis terminas skirtas pabrėžti tokių efektų skirtumui nuo deterministinių, arba priežastinių, efektų, pvz., spindulinės ligos. Pastarųjų efektų priežastis yra labai aiški – jonizuojančioji spinduliuotė. O stochastinių, arba atsitiktinių, efektų priežastimi, kaip minėta, gali būti ir kiti veiksniai. Todėl dėl stochastinių efektų daugiausia ir diskutuojama. Radiacinė sauga irgi didžiausią dėmesį skiria apsaugai nuo tokio jonizuojančiųjų spindulių poveikio. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad žmogus palyginti retai susiduria su dozėmis, lemiančiomis priežastinius efektus. Tik keliasdešimt žmonių Černobylio avarijos metu gavo apšvitos dozes, sukėlusias priežastinius efektus. Ir niekas nežino, kokiame skaičiuje žmonių pasireikš ar net pasireiškė Černobylio avarijos nulemti stochastiniai efektai. Iki šiol atliktų epidemiologinių tyrimų rezultatai yra tokie prieštaringi, kad jų išvados apima neįtikėtinai platų spektrą: nuo teiginio, kad Černobylis turėjo įtakos milijonams žmonių, iki lygiai taip pat pagrįsto teiginio, kad avarija praktiškai jokio poveikio, išskyrus vaikų skydliaukės patologinių atvejų pagausėjimą labiausiai paveiktuose rajonuose, neturėjo.Galbūt dėl atsitiktinių efektų ir apšvitos dozės, kai ši dozė yra palyginti maža, ryšio neapibrėžtumo apie pusę šimtmečio po rentgeno spindulių ir radioaktyvumo atradimo radiacinės saugos filosofija rėmėsi teiginiu, jog esama slenkstinės dozės, žemiau kurios jokių efektų jonizuojančioji spinduliuotė nesukelia. Manyta, kad mažos jonizuojančiųjų spindulių dozės visiškai nekenksmingos. Radiacinės saugos tikslas buvo saugoti nuo didelių dozių. Dėl tų dozių dydžio nebuvo diskutuojama.Apie 1950 m. buvo pastebėta, kad padaugėjo leukemijos atvejų tarp žmonių, patyrusių atominį bombardavimą. Tada ir buvo suvokta, kad piktybinė liga gali būti vienos ląstelės somatinės mutacijos išdava. Susiejus šį faktą su anksčiau žinotu faktu, kad vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali pažeisti ląstelę, buvo padaryta revoliucinė radiacinei saugai išvada, kad netgi labai mažos dozės, žinoma, su kur kas mažesne tikimybe, gali sukelti piktybinę ligą. Beje, net ir dabar kur nors galima perskaityti, kad tam tikro dydžio dozės yra visiškai nepavojingos. Šis teiginys yra neteisingas, lygiai kaip ir teiginys, kad bet kokio intensyvumo jonizuojantieji spinduliai yra mirtinai pavojingi.Žmogus nuo pat savo atsiradimo Žemėje kiekvieną valandą, dieną ir naktį yra veikiamas vadinamosios foninės jonizuojančiosios spinduliuotės. Jungtinių Tautų mokslo komiteto (UNSCEAR), nagrinėjančio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, duomenimis, viso pasaulio gyventojų kolektyvinė efektinė dozė dėl Černobylio avarijos yra 600 000 žmog. zivertų, dėl atominių elektrinių veikimo nuo 1956 iki 1990 m. – 400 000 žmog. zivertų, dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje – 30 mln. žmog. zivertų. Vis dėlto šie dydžiai, palyginti su gamtine apšvita, yra menki. Minėtųjų kolektyvinių dozių suma yra lygi tik 2,5 metų kolektyvinei dozei nuo gamtinių spinduliavimo šaltinių. D.Britanijos Nacionalinės radiacinės saugos valdybos (NRPB) duomenimis, kiekvieną valandą į vidutinio žmogaus kūną pataiko apie 0,5 mln. antrinių kosmoso spindulių ir neutronų, apie 30 000 atomų suskyla plaučiuose, apie 7000 urano ir 15 mln. kalio–40 atomų suskyla visame kūne. Be to, dar 200 mln. gama kvantų per tą patį laiką pataiko į tokio žmogaus kūną iš grunto ir statybinių medžiagų. Skaičiai įspūdingi, ir vis dėlto nėra foninio lygio duomenų, parodančių ryšį tarp dozės ir nuo jos priklausančių piktybinių ligų ar genetinių pokyčių skaičiaus.

Visi duomenys, kuriais remiantis teigiama apie žalingą jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, gauti kur kas didesnių dozių atvejais. Dauguma informacijos buvo gauta nagrinėjant žmonių, pergyvenusių atominį bombardavimą, ir medicininės apšvitos veiktų pacientų susirgimų ir dozių ryšį. Po to rezultatai buvo pritaikyti mažoms dozėms ir mažoms dozės galioms taikant tam tikrą dozės galios pataisą. Taip buvo išaiškintas žalos (neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio) ir dozės ryšys. Todėl dabartinės radiacinės saugos koncepcijos pagrindiniai postulatai yra konservatyvaus pobūdžio (griežtesni negu turėtų būti remiantis tyrimų duomenimis), šitaip užtikrinantys didesnę saugą.Jau daugelį metų manoma, kad pagrindinė genetinių pokyčių priežastis yra jonizuojančioji spinduliuotė. Beje, 1927 m. paskelbtas darbas (Muller), kuris ir buvo jonizuojančiojo spinduliavimo poveikio slenksčio nebuvimo idėjos pagrindas. Šiame darbe pateikiami rezultatai, gauti tiriant jonizuojančiųjų spindulių poveikį muselėms drozofiloms. Mažai kas žino, kad visi genetinių pokyčių įrodymai iki šiol gauti dirbant su augalais, musėmis ir pelėmis. Kol kas nėra tokių įrodymų žmogui. DNR lygyje augalai ir pelės nuo žmogaus nedaug skiriasi. Tačiau iki šiol lieka neapibrėžti kiekybiniai tokių pokyčių žmoguje tikimybės dydžiai.1991 m. Tarptautinė radiologinės saugos komisija (ICRP) išleido savo įprastinį šešiasdešimtąjį leidinį, kuriame išdėstyti svarbiausi radiacinės saugos principai. Remdamosios jais, šešios tarptautinės organizacijos – Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA), Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) ir kitos – parengė pagrindinius radiacinės saugos standartus. Šie standartai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau šalys, siekiančios būti tarptautinių bendrijų narėmis, privalo savo radiacinės saugos taisykles ir normas rengti pagal šiuos standartus.Tai logiška, nes tokios rekomendacijos yra tūkstančių žmonių, šimtų mokslinių institucijų ir dešimčių metų darbo išdava. Bandymas surasti kažką savo ir naujo būtų tolygus dviračio išradinėjimui. Žinoma, tai nereiškia, kad radiacinėje saugoje viskas aišku, kad tereikia mechaniškai išversti šiuos standartus ir juos įteisinti. Ir toliau moksliniai centrai darbuojasi, stengdamiesi gauti tikslesnius dozių skaičiavimo metodus, rasti tikslesnį žalos ir dozės ryšį, nustatyti optimalius radiacinės saugos principus. Antra vertus, kiekviena šalis šiuos standartus pritaiko savo sąlygoms, ypač ekonominėms. Pakėlus radiacinės saugos kartelę per aukštai, šalis ekonomiškai nebepajėgs laikytis aukšto lygio standartų. Be to, dauguma minėtųjų standartų rekomendacijų yra minimalios, todėl šalys, skelbiančios, jog įgyvendina ICRP 60 leidinio principus, privalo jų laikytis. Europos Sąjungos komisija 1996 m. parengė direktyvą, kurios pagrindas ir yra minėtieji pagrindiniai radiacinės saugos standartai. Šioje direktyvoje rašoma: „Šalys narės iki 2000 m. gegužės 13 d. turi priimti savo įstatymus, taisykles ir imtis administracinių priemonių, kurios atitiktų šią direktyvą”.Taigi direktyva yra privaloma visoms Europos Sąjungos narėms, žinoma, ir šalims, kurios siekia narystės šioje organizacijoje. Ir mūsų šalyje Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centre šiuo metu rengiami pagrindiniai Lietuvos radiacinės saugos standartai, kurių laikytis privalės visi mūsų šalies juridiniai ir fiziniai asmenys.Pagrindiniai principai, kuriais remiasi šiuolaikinė radiacinė sauga, yra: saugos pagrindimas, jos optimizavimas ir apšvitos dozių ribojimas. Praktinė veikla, nuo kurios priklauso ar gali priklausyti papildoma žmonių apšvita, yra priimtina tik tada, kai švitinamiems žmonėms arba visuomenei teikiama nauda yra didesnė už žalą, kurią ši veikla padaro ar gali padaryti (veikla turi būti pagrįsta); individualiosios apšvitos dozė nuo visų šaltinių, naudojamų visose praktikos rūšyse, neturi būti didesnė už tam tikras ribines dozes (dozių apribojimas); jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir įrenginių apsaugos priemonės turi būti kaip įmanoma geresnės, t.y. tokios, kad atskirų asmenų apšvitos dozės ir jų tikimybės bei švitinamų asmenų skaičius būtų tokie maži, kokius tik įmanoma pasiekti protingomis priemonėmis, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.

Remiantis šiais principais ir yra kuriami radiacinės saugos įstatymai, normos ir taisyklės. Nustatomi ir įvairių parametrų, lemiančių apšvitos dozių dydžius (radioaktyviųjų medžiagų, per metus patekusių į žmogaus organizmą, aktyvumas; radionuklidų, naudojamų branduolinėje medicinoje, aktyvumas; radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas, kai šios medžiagos laikomos neradioaktyviomis), bei pačių dozių ribinės vertės.Minėtųjų ribinių reikšmių laikymosi užtikrinti neįmanoma be gyventojų ir su jonizuojančiųjų spindulių šaltiniais dirbančių žmonių gaunamų dozių ir gyvenamosios bei darbo aplinkos sąlygų monitoringo. Šis monitoringas turi du tikslus. Pirmasis yra radiacinės saugos programos patikrinimas. ICRP teigia, kad, gavus patenkinamus rezultatus, nereikia imtis jokių papildomų saugos priemonių. Kitas bet kurios monitoringo programos tikslas yra kontrolė ir prievarta. Čia reikėtų pabrėžti keletą labai svarbių detalių.Kaip minėta, nustatyti rekomenduojami maksimalūs leistini dozių lygiai. Šie lygiai, priėmus tam tikrus valstybinius standartus ir normas, tampa privalomi. Pažeidimų atvejais turi būti imamasi reikiamų priemonių: ištiriamos ir pašalinamos priežastys, dėl kurių įvyko pažeidimai, patikrinama asmenų, gavusių didelę apšvitą, sveikata. Tačiau tai nereiškia, kad visos dozės, ne didesnės už ribines, yra priimtinos. Kadangi teoriškai ir vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali sukelti neigiamų padarinių, turi būti stengiamasi apšvitos dozes kuo protingiau mažinti. Apie tai turi galvoti visi jonizuojančiosios spinduliuotės naudotojai.Atliekant asmeninių dozių monitoringą, nesunku pamatyti, kai tos dozės vienoje ar kitoje organizacijoje ima didėti, ir imtis reikiamų korekcijos priemonių. Visa tai yra labai sudėtingos ir veiksmingos kokybės užtikrinimo sistemos elementai. Ši sistema turi labai svarbių, bet dėl savo naujumo kartais sunkiai suvokiamų ir priimtinų principų. Pvz., žmonės, daugelį metų dirbę su jonizuojančiojo spinduliavimo šaltiniais, negali suprasti, kad radiacinė sauga yra visų, o ne tik specialių padalinių ar už ją atsakančių žmonių reikalas. Pacientų ir personalo rentgeno kabinetuose apšvita sumažės tik tada, kai kokybės užtikrinimo sistemoje dalyvaus rentgeno laborantai, seselės, gydytojai (ne tik rentgenologai) ir, žinoma, ligoninės administracija.Ypač svarbi ir įdomi asmeninės dozimetrijos istorija. Pastebėjus pirmuosius neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio faktus, buvo susirūpinta, kaip nustatyti pačias dozes. Pirmasis dozimetras buvo žmogaus oda. Netgi naudotas „odos eritemos (raudonės) dozės” terminas. Kadangi jau rentgeno spindulių atradėjas pastebėjo, kad nuo šių spindulių pajuoduoja fotoplokštelės, šios plokštelės netrukus buvo pradėtos naudoti kaip dozimetrai. Priimtinomis asmeninėmis dozėmis buvo laikomos tokios, dėl kurių plokštelė arba filmas pajuoduodavo tiek, kad per juos dar būdavo galima perskaityti laikraštį. Iki 1940 m. niekur pasaulyje nebuvo sistemingai registruojamos dozės, todėl tuo metu gautų dozių dabar tiksliai nustatyti negalima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įteisinti griežtesni asmeninės dozimetrijos standartai.Apskritai tobulos asmeninės dozimetrijos sistemos nėra. Idealus dozimetras turi turėti tokias pat fizikines ir biologines savybes, kaip ir žmogaus kūnas. Be to, tokios sistemos duoda informaciją apie asmeninę apšvitą tik ją gavus. Turint galvoje, kad mūsų šalyje asmeninis dozimetras naudojamas 3 mėnesius ir tik po to perskaitoma jo sukaupta informacija, darosi aišku, kad tais atvejais, kai galimos nenumatytos apšvitos, tokios sistemos nepakanka. Todėl tada kartu su asmeniniais dozimetrais naudojami ir elektroniniai arba kišeniniai dozimetrai, kurie apie apšvitos padidėjimą jų naudotoją informuoja iš karto. Būtina pabrėžti, kad pastarojo tipo dozimetrai negali būti naudojami vietoj asmeninių dozimetrų ten, kur pagal standartų ir normų reikalavimus turi būti atliekamas asmeninių dozių monitoringas. Be to, asmeninę dozimetrinę kontrolę gali atlikti tik specialiai atestuotos arba akredituotos institucijos, kurių įranga periodiškai tikrinama.Matavimo prietaisų problema radiacinėje saugoje yra labai aktuali. Iki šiol daugelį metų naudoti tarybiniai prietaisai neatitinka šiuolaikinių standartų reikalavimų. Todėl tarptautinės organizacijos, užsienio šalių vyriausybės Lietuvai suteikia paramą įsigyjant dozimetrinius, radiometrinius ir spektrometrinius prietaisus, mokantis naujų standartizuotų matavimo metodikų. Radiacinės saugos centras jau šiuo metu atlieka daugelio tipų matavimus. Nustatomi radono patalpose tūriniai aktyvumai (tai labai aktuali problema, susijusi su žmonių radiacine sauga nuo natūralių šaltinių), matuojamas tričio, stroncio, itrio, plutonio, radžio aktyvumas maiste ir geriamajame vandenyje, nustatomas gamtinių radionuklidų aktyvumas statybinėse medžiagose ir jų žaliavose, visų gama radionuklidų aktyvumas bet kokiuose objektuose.Kita labai svarbi radiacinės saugos kryptis yra dirbančiųjų su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais darbo sąlygų kontrolė. Centras kontroliuoja ir registruoja asmenines apšvitos dozes, teikia metodinę paramą. Nemažai priemonių, susijusių su radiacine sauga, atlieka ir apskričių, ir rajonų centruose esantys valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padaliniai. Jie atlieka dozimetrinius ir radiometrinius matavimus, radiacinę–higieninę ekspertizę, darbo vietų monitoringą, tvarko duomenų apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius sistemas.Pradedamos kontroliuoti ir pacientų apšvitos dozės rentgeno diagnostikos procedūrų metu. Pastarasis darbas nėra savitikslis. Jo tikslas yra sumažinti pacientų apšvitą diegiant tinkamas kokybės užtikrinimo ir jos kontrolės procedūras.Kaip minėta, reikia iš naujo sukurti radiacinės saugos normas ir taisykles, kurios atitiktų ICRP 60 leidinio ir pagrindinių saugos standartų rekomendacijas. Tai irgi daroma Radiacinės saugos centre. Jau sukurtos higienos normos, reglamentuojančios apšvitą pramoninių radiografinių tyrimų, medicininių rentgeno diagnostinių procedūrų metu, gyventojų apšvitą nuo gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, dalyvauta kuriant higienos normą, reglamentuojančią kenksmingų medžiagų kiekį maiste.Visa radiacinės saugos normų ir taisyklių sistema yra sudėtingas ir gyvas organizmas. Gyvenimas atmeta nereikalingus elementus, keičia pasenusius. Mokslo nustatyti objektyvūs faktai visuomenės vyraujančios nuomonės lengvai pakeisti negali. Be to, ši nuomonė gali būti reikšminga vienaip ar kitaip interpretuojant mokslinius faktus. Teiginys, kad viena vienintelė jonizuojančiųjų spindulių dalelė gali sukelti piktybinį naviką, yra labai gąsdinantis. Ir nors šio neįtikėtino (mūsų suvokimu) rezultato tikimybė yra lygi 10–17 (viena šimtas milijonų milijardinė dalis), nenuginčijama frazė „vienos mirties yra per daug” nubraukia visus svarstymus ir išvedžiojimus. Šis skirtumas tarp visuomenės nuomonės ir mokslinių faktų vis labiau didėja.Radiacinė sauga yra ne tik šios srities specialistų ar darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, reikalas. Kiekvienas šalies pilietis turi suvokti, kokį pavojų kelia kiekvienas jonizuojančiųjų spindulių šaltinis. Galbūt tada sumažės pranešimų apie surastas radioaktyviojo metalo tonas.Radiacijos poveikisRadiacijos poveikis tapo aiškus, atradus rentgeno spindulius, radioaktyvumą ir radioaktyviąsias medžiagas. Pirmieji žmonės, patyrę pavojingą radiacijos poveikį, buvo gydytojai radiologai, vėliau laikrodžių ciferblatų dekoruotojai, naudoję dažus, kurių sudėtyje buvo radioaktyviųjų medžiagų, urano kasyklų darbininkai bei spinduliais gydyti pacientai, tačiau aktyvus radiacijos poveikio vertinimas medicinoje ir profilaktikos bei gydymo metodų taikymas prasidėjo nuo 1950 metų.       Dabar, po ilgalaikio tyrimo ir vertinimo, yra sukurta radiacinės saugos sistema, kuri apibrėžia radiacijos poveikį sveikatai, kiekybinį sugertos dozės ir biologinio efekto santykį, nacionalinius ar tarptautinius radiacinės apsaugos standartus bei rekomenduoja pagalbos organizavimo ir radiacinių pažeidimų gydymo principus. Apšvitinimo tipai      Apšvitinimas gali būti dvejopas: išorinis, kai radiacijos šaltinis į organizmo vidų nepatenka ir radiacija veikia žmogų iš išorės; bei vidinis, kai radioaktyviosios medžiagos patenka į žmogaus organizmą su maistu, kvėpuojant arba tiesiog per kūno odą.      Išorinį apšvitinimą galima nutraukti, pavyzdžiui, perkėlus žmones į kitą vietą, panaudojus apsauginį ekraną, tuo tarpu vidinis apšvitinimas vyksta tol, kol radioaktyviosios medžiagos yra žmogaus organizme.      Jei apšvitinimas išorinis, žmogaus organizmas yra pasyvus, o jei vidinis – aktyvus, nes dėl medžiagų apykaitos radioaktyviosios medžiagos gali kauptis ir būti šalinamos.      Alfa ir beta dalelės, kurios nėra labai kenksmingos, jei apšvitinimas išorinis, yra ypač pavojingos jei jis vidinis. Išorinio apšvitinimo metu ypač pavojingi gama ir rentgeno spinduliai.      Jei jonizuojamasis spinduliavimas išorinis, sugertą dozę galima nesunkiai išmatuoti specialiais prietaisais – dozimetrais. Vidinio apšvitinimo dozė dažniausiai nustatoma skaičiavimų metodais, tačiau norinti juos taikyti būtina žinoti radioizotopų sklidimo žmogaus organizme dėsningumus. Prietaisų, skirtų tiesioginiams vidinio apšvitinimo matavimams atlikti, yra, bet jie labai sudėtingi ir brangūs. Pavojingiausi radionuklidai      SNO mokslo komitetas, nagrinėjantis radiacijos poveikį, nustatė, kad didžiausią reikšmę žmonių apšvitinimui turi 14 elementų 20 radionuklidų (H-3, C-14, Mg-54, Fe-55, Kr-85, Sr-89, Sr-9O, Zr-95, Ru-1O3, Ru-1O6, J-131, Cs-134, Cs-137, Ce-14O, Ce-144, Pu-238, Pu-239, Pu-241, Am-241). Aštuoni radionuklidai C-14, Cs-137, Zr-94, Ru-106, Sr-9O, Ce-144, H-3, J-131 t.y. anglies, cezio, cirkonio, rutenio, stroncio, cerio, vandenilio ir jodo yra dažniausi.Iš į organizmą patekusių radionuklidų, kurių aktyvumas vienodas, pavojingesni yra tie: kurių skilimas yra alfa tipo; kurių skilimo pusperiodis yra ilgas; kurie greitai rezorbuojasi; kuriems būdingas organotropizmas; kurių ilgas biologinio pašalinimo laikotarpis.       Alfa daleles spinduliuojantiems radionuklidams priklauso dauguma radioizotopų (transuraninių elementų izotopų), kurių skilimo pusperiodis yra ilgas. Beta daleles ir gama fotonus spinduliuojantiems radionuklidams priklauso radioizotopai, kurių skilimo pusperiodis yra trumpas.

Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės (1945-1997) MetaiVietaRadiacijos šaltinisSugertoji dozė ar į organizmą patekusio šaltinio radioaktyvumasApšvitintų žmonių skaičiusMirtis1945-1946Los Alamos, JAV EksperimentasIki 13 Gy (mišri radiacija)1021952Argonne, JAVEksperimentas0,1 – 1,6 Gy (mišri radiacija)3–1953TSRSEksperimentinis reaktorius3,0 – 4,5 Gy (mišri radiacija)2–1955MeIburnas, AustralijaCo-60Nežinoma1–1955Hanford, JAVPu-239Nežinoma1–1958Oak Ridge, JAVEksperimentas, Y-12 gamykla0,7 – 3,7 Gy (mišri radiacija)7–1958Vinča, JugoslavijaEksperimentinis reaktorius2,1 – 4,4 Gy (mišri radiacija)811958Los Alamos, JAVEksperimentas0,35 – 45 Gy (mišri radiacija)311959Johanesburgas, PARCo-60Nežinoma1–1960JAVElektronų spindulys7,5 Gy (vietinė)1–1960Madison, JAV Co-602,5 – 3 Gy1–1960Lokport, JAVRentgeno spinduliai Mažiau kaip 12 Gy6–1960TSRSCs-137, savižudybėApie 15 Gy111960TSRSRadžio bromido patekimas į virškinimo traktą 74 MBq1 1 po ketverių metų1961TSRSPovandeninio laivo avarija10 – 50,0 GyDaugiau kaip 3081961Miamisburg, JAVPu-238Nežinoma2–1961Miamisburg, JAVPu-210Nežinoma4–1961ŠveicarijaH-33 Gy311961Idaho Falls, JAVSprogimas reaktoriujeNe daugiau kaip 3,5 Gy731961Plymouth, Didžioji BritanijaRentgeno spinduliaiLeistinos lokalios dozės viršijimas11–1961Fontenay-aux-Roses, PrancūzijaPu-239Nežinoma1–1962Richland, JAVEksperimentasNežinoma2–1962Hanford, JAVEksperimentas0,2 – 1,1 Gy (mišri radiacija)3–1962Meksikas, MeksikaCo-60 kapsulė9,9 – 52 mSv541962Maskva,TSRSCo-603,8 Gy 1–1963KinijaCo-600,2 – 80 Gy621963Saclay, PrancūzijaElektronų spindulysNežinoma (vietinė)2–1964VFR H-310 Gy411964Rhode Island, JAVEksperimentas0,3 – 46 Gy (mišri radiacija)411964Niujorkas , JAVAm-241Nežinoma2–1965Rockford, JAVGreitintuvasDaugiau kaip 3 Gy (lokali)1–1965JAVDifraktometrasNežinoma (lokali)1–1965JAVSpektrometrasNežinoma (lokali)1–1965Mol., BelgijaEksperimentinis reaktorius5 Gy (suminė)1–1966Portland, JAVP-32Nežinoma4–1966Leechburg, JAVPu-235Nežinoma1 –1966Pensilvanija, JAVAu-198Nežinoma111966KinijaUžteršta zona2 – 3 Gy2–1966TSRSEksperimentinis reaktorius3,0 – 7,0 Gy (suminė)5–1967JAVIr-1920,2 Gy, 50 Gy (lokali)1–1967Bloomsburg, JAVAm-241Nežinoma1–l 967Pittsburgh, JAVGreitintuvas1 – 6 Gy3–1967IndijaCo-6080 Gy (lokali)1–1967TSRSRentgeno spinduliai medicininės diagnostikos įstaigoje

50.0 Gy (galva, lokali)11 po septynerių metų1968Burbank, JAVPu-239Nežinoma2–1968Wisconsin, JAVAu-198Nežinoma111968VFRIr-1921 Gy1–1968La Plata, ArgentinaCs-1370,5 Gy (,visas kūnas)1–1968Čikaga, JAVAu-1984-5 Gy (į kaulų čiulpus)111968IndijaIr-192130 Gy (lokali)1–1968TSRSEksperimentinis reaktorius1,0 – 1,5 Gy4–1968TSRSCo-60 švitinimo įrenginys1,5 Gy (į galvą lokali)1–1969Wisconsin, JAVSr-85Nežinoma1–1969TSRSEksperimentinis reaktorius5,0 Sv (suminė)1–1969Glasgow, Didžioji BritanijaIr-1920,6 Gy1–1970AustralijaRentgeno spinduliai4 – 45 Gy (lokali)2–1970Des Moines, JAVP-32Nežinoma1–1970JAVSpektrometrasNežinoma (lokali) 1–1970Erwin, JAVU-235Nežinoma1–1971Newport, JAVCo-6030 Gy (lokali)1–1971Didžioji BritanijaIr-19230 Gy (lokali)1 –1971JaponijaIr-192O,2 – 1,5Gy4 –1971Oak Ridge, JAVCo-601,3 Gy 1 –1971TSRSEksperimentinis reaktorius7,8; 8,1 Sv2–1971TSRSEksperimentinis reaktorius3.0 Gy (suminė)3–1972Čikaga, JAVIr-192100 Gy (lokali)1–1972Peach Bottom, JAVIr-192300 Gy (lokali)1–1972VFRIr- 1920,3Gy 1–1972KinijaCo-600,4 – 5,0 Gy20–1972BulgarijaCs-137kapsulės (savižudybė) Daugiau kaip 200 Gy (lokali, krūtinė)111973JAVIr-192O,3Gy1–1973Didžioji BritanijaRu-106Nežinoma 1–1973ČekoslovakijaCo-601,6 Gy1–1974Illinois, JAVSpektrometras 2,4 – 48 Gy (lokali)3–1974Parsippany, JAVCo-601,7 – 4Gy1–1974Artimieji RytaiIr-1920,3 Gy1–1975Brescia, ItalijaCo-6010 Gy1 1975JAVIr-19210 Gy (lokali)1–1975Columbus, JAVCo-601 1 – 14 Gy (lokali)6–1975IrakasIr-192O,3Gy1–1975TSRSCs-137 radioterapija3 – 5 Gy (suminė) + daugiau kaip 30 Gy (į rankas)1–1975VDRBandymų reaktorius20-30 Gy (lokali)1–1975VFRRentgenodiagnostika30 Gy (į ranką)1–1975VFRRentgenodiagnostika1 Gy (suminė)1–1976Hanford, JAVAm-241 patekimas į organizmąDaugiau kaip 37 MBq1–1976JAVIr-19237,2 Gy (lokali)1–1976Pittsburgh, JAVCo-6015 Gy (lokali)1–1976Rockaway, JAVCo-602 Gy1–1977Pretorija, PARIr-1921,2 Gy1–1977Denver, JAVP-32Nežinoma1–1977TSRSCo-60, švitinimo įrenginys4 Gy (suminė)1–1977TSRSProtonų greitintuvas10,0 – 30,0 Gy (į rankas)1–1977Didžioji BritanijaIr-1920,1 Gy + lokali1–1977PeruIr-1920,9 – 2,0 Gy (suminė) 160 Gy (į rankas) 3–1978ArgentinaIr-19212 – 16 Gy (lokali)1–1978AlžyrasIr-192Iki 13 Gy (maksimaliai apšvitintam žmogui)7–1978Didžioji Britanija––1–1978TSRSElektronų greitintuvas20 Gy (lokali)1–1979Kalifornjia, JAVIr-192Ne daugiau kaip 1 Gy5–1980TSRSCo-60 švitinimas50,0 Gy (lokali, į kojas)1–1980VDRRentgeno spinduliai15 – 30 Gy (į ranką) –1980VFRRentgenografija23 Gy (į ranką)1–1980KinijaCo-605 Gy (lokali)1–1981Saintes, PrancūzijaCo-60 medicinos įstaigaDaugiau kaip 25 Gy3–1981Oklahoma, JAVlr-192Nežinoma 1–1982Norvegija Co-6022 Gy1–1982Indijatr-19235 Gy (lokali)111983Constitu, ArgentinaEksperimentas43 Gy (mišri radiacija)1–1983Meksika Co-600,25 – 5,0 Sv (ilgalaikis spindulių poveikis)10–1983IranasIr-19220 Gy (į ranką)1–1984Marokas Ir-192Nežinoma 1181984PeruRentgeno spinduliai5 – 40 Gy (lokali)6–1985KinijaElektronų greitintuvasNežinoma (lokali)2–1985KinijaAu-198 gydymo klaidaNežinoma (vidinė)211985KinijaCs-1378 – 10 Sv (lokali)3–1985BrazilijaRentgenografijos įrenginys410 Sv 1–1985BrazilijaRentgenografijos įrenginys160 Sv (lokali)2–1985 – 1986 JAVGreitintuvasNežinoma321986Kinija Co-602 – 3 Gy2–1986Černobylis, TSRSAtominė elektrinė1 – 16 Gy (mišri radiacija)134281987Goiania, BrazilijaCs-137iki 7 Gy (mišri radiacija)5041987Kinija Co-601 ,0 Gy1–1989SalvadorasCo-60 švitinimo įrenginys3 – 8 Gy3–1990IzraelisCo-60 švitinimo įrenginysDaugiau kaip 12 Gy1–1990IspanijaRadioterapinis greitintuvasNežinoma27111991Nesvič, Baltarusija Co-60 švitinimo įrenginys10 Gy11199lJAVGreitintuvasDaugiau kaip 30 Gy (į rankas ir kojas)1–1992Vietnamas Greitintuvas20 – 50 Gy (į rankas)1–1992KinijaCo-60Daugiau kaip 0.25 – 10 Gy831992JAVIr-192 spindulinis gydymasDaugiau kaip l000Gy (lokali)111994Tammiku, EstijaCs-137 šaltinis iš sąvartyno1830 Gy (į šlaunį) +4 Gy (į visą kūną)311996Kosta RikaRadioterapijaNežinoma110401996Gilan, IranasIr-192 rentgenografija3 Gy? (į visą kūną) +50 Gy? (į krūtinę)1–1997Tbilisis, Gruzija Cs-137 saltinis kariniame poligone10 – 30 Gy (į įvairias nedideles kūno sritis) 11–1997Kremlev, SarovRusijaEksperimentinis bandymas5 – 10 Gy (į visą kūną) + 200 – 250 Gy (į rankas)11

Pabaiga

Perskaičius šį gan nemažą tekstą apie radiaciją, manau daugeliui kilo mintis, jog radiacija iš ties rimta problema. Tačiau kodėl jiems perskaičius tiktais kilo. Žinoma dėl informacijos trūkumo. Juk niekas nesirūpina tuo su kuo nėra susidūręs. Jiems tai parūpsta tik tada, kai bėda jau prieš juos. Na, manau kiekvienas ar bent dauguma žinojo, kas yra radiacija, tačiau nežinojo kokie jos padariniai ir kad jie išties tokie rimti bei kiek daug žmonių patyrė tą žalą. Dabar galbūt jau galima bus žinoti ko vegti, kaip elgtis, kad netapti radiacijos auka. Ir ką daryti kai draugas patenka į nelaimę ar kai pats akis į akį susiduri su ta radiacija. Manau, jog žalos perskaičius tikrai nebus. O „šiaip taip“ perskaičius tikrai turėsi naudingos informacijos, kurios gal būt tavo draugas nežino.

Literatūros sąrašas

1. www.ausis.gf.vu.lt2. www.info.kmu.lt