Radiacija

Turinys

1.Įvadas.
2.Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos.
3.Radiacijos poveikis.
4.Apšvitinimo tipai.
5.Pavojingiausi radionuklidai.
6.Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės.
7.Pabaiga.
8.Literatūros sąrašas.
Įžanga

Mums beveik netenka susidurti su tokiu reiškiniu kaip radiacija. Tad iškylus problemai dėl radiacijos, mes net nežinotume ką daryti. O tokių reikinių, kaip radiaciniai incidentai pasitaiko, ir dažnai, tai pamatysime iš darbo eigoje pateiktos lentelės, kuri nėra trumpa. Beje, čia yra tik patys rinčiausi incidentai, kitaip sakant pasaulinio lygio. O kiek dar žalos yra padarius radiacija. Na, žoodžiu ji nėra pagrindinė problema, tačiau labai kenksminga. Net ir gan mažas radijacijos kiekis gali padaryti rintų pasėkmių. Tad šiame darbe mėginsiu supažindinti su pačiu radioaktyvumu, jo žala bei apsisaugojimu. Žodžiu, pateiksiu kuo daugiau informacijos apie šį reiškinį, jog net ir niekad su tuo nesusidūręs žmogus susidaryti bent maža nuomonę, kas tai yra.

Taip pat esu įdėjęs informacijos apie radiaciją kaip fizikinį reuškinį. Tai būtų, galima sakyti, dalis tiems, kurie fizkoje „gaudosi“ daugiau. Tai galbūt jiems bus dar įdomiau, nei prieš tai maano minėta dalis „pradedantiems“.

Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos
GENDRUTIS MORKŪNAS, ALBINAS ALIŠAUSKAS
Radiacinės saugos centras
Niekas neabejoja, kad jonizuojantieji spinduliai žalingai veikia visus gyvus organizmus, nors populiariojoje ir mokslinėje literatūroje kartais pasirodo publikacijų, kuriose įrodinėjamas nedidelių apšvitos dozių galimas naudingumas sveikatai. Šis fa

aktas gali pasirodyti kvailas ir juokingas. Tačiau radiacinės saugos istorija, gyvuojanti jau antrą šimtmetį, yra lygiai tokia pat dramatiška ir kupina prieštaringų faktų kaip ir bet kuri kita istorija. Minėtasis prieštaravimas yra vienas tokių pavyzdžių.
Atradus rentgeno spindulius, žmonėms atrodė, kad atsirado ne tik universalus būdas pažvelgti į žmogaus organizmo vidų, bet ir panacėja nuo visų ligų. Į sąrašą ligų, kurias buvo siūloma gydyti rentgeno spinduliais, mūsų amžiaus pradžioje buvo įrašyti ir raupai, tuberkuliozė, migrena, epilepsija. Pirmieji radiologai visiškai nenutuokė apie žalingą rentgeno spindulių poveikį. Jie savo rankas laikydavo po rentgeno spindulių pluoštu, kai tyrinėdavo vaizdo kokybę, nustatinėdami rentgeno vamzdžio veikimo parametrus. Ir taip būdavo elgiamasi prieš kiekvieną procedūrą.
Nors pirmieji rentgeno spindulių poveikio akims faktai buvo užfiksuoti jau 1896 m., žmonėms sunku buvo suprasti tiiesiogiai neapčiuopiamą pavojų. 1896 m. pabaigoje jau buvo paskelbta nemažai darbų, įrodančių rentgeno spindulių žalą. Štai Amerikos fizikas Elijas Tompsonas (Elihu Thompson) keletą dienų laikė savo rankos mažąjį pirštą tiesioginiame rentgeno spindulių pluošte. Dėl to pirštas ėmė skaudėti, ištino, sustingo, pasidarė pūslėtas. E.Tompsonas visus viešai perspėjo, „kad po to nereikėtų per vėlai gailėtis”. Nors tokių perspėjimų vis daugėjo, tačiau medikai, naudojantys rentgeno spindulius gydymui, nors matė, kaip jie ardo audinius, jokių saugos priemonių nesiėmė. Paprasčiausiai manyta, kad dermatitus ir odos nudegimus su
ukelia kažkokie antriniai, pvz., ultravioletiniai arba rentgeno vamzdžio katodo spinduliai, ozonas, elektrinė indukcija. Šiandien keistai atrodo toks žalingo rentgeno spindulių poveikio ignoravimas.
Radioaktyvumas už rentgeno spindulius yra „jaunesnis” tik 114 dienų. Nors susidomėjimas Henrio Bekerelio (Henri Becquerel) atrastaisiais spinduliais buvo kur kas mažesnis, šių spindulių neigiamas poveikis buvo pastebėtas kur kas anksčiau, matyt, ir dėl to, kad pats H.Bekerelis ir Pjeras Kiuri (Pierre Curie) nešiodavosi radį savo kišenėse. Tačiau masyvūs seifai, kuriuose buvo laikomas radis, tada buvo gaminami tam, kad apsaugotų patį radį, brangią medžiagą, o ne tam, kad apsaugotų nuo jo.
1904 m. mirė Klarensas M.Dali (Clarence M.Dally), įžymiojo Tomo Edisono (Thomas Edison) asistentas. Mirties priežastis – apsišvitinimas rentgeno spinduliais. Tikriausiai jis buvo pirmoji jonizuojančiosios spinduliuotės auka.
Bostono stomatologas Viljamas Herbertas Rolinsas (William Herbert Rolins) buvo radiacinės saugos pionierius. Jis pirmasis suprato, kad išsklaidyti rentgeno spinduliai nėra naudingi, ir pasiūlė saugotis nuo jų diafragmomis ir švinu ekranuoti rentgeno vamzdžius. Ekrano efektyvumą nustatyti jis pasiūlė fotografiniu metodu. Šis metodas naudojamas dar ir dabar. Gydytojams, atliekantiems fluoroskopinius tyrimus, V.Rolinsas pasiūlė dėvėti apsauginius akinius. Jis sukūrė ištraukiamosios ventiliacijos sistemą, skirtą ištraukti kenksmingiems azoto oksidams ir ozonui iš rentgeno kabinetų, pateikė pirmuosius radiacinės saugos siūlymus.
Svarbiausi apsaugos nuo rentgeno spindulių principai buvo sukurti per pirmąjį jų naudojimo dešimtmetį. Tiesa, šių pr
rincipų buvo (ir yra) ne visada laikomasi. Paradoksaliai atrodo tas faktas, kad pirmieji radiacinės saugos principų pažeidimai buvo dėl nežinojimo, o dabar – dėl žinojimo. Dažnokai žmonėms, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, atrodo, kad jų daroma žala yra tokia menka, jog neverta imtis sudėtingų apsaugos priemonių.
Dabartinės radiacinės saugos taisyklės, normos ir reikalavimai rašyti žmonių krauju. Žinomiausios katastrofos, kuriose „dalyvavo” jonizuojantieji spinduliai – Hirosima, Nagasakis ir Černobylis – yra tik ledkalnio viršūnė. Esmė slypi kur kas giliau.
Jonizuojančiųjų spindulių išskirtinė savybė yra ta, kad jie jonizuoja medžiagą, t.y. sąveikaudami su medžiagos atomais, išmuša iš jų vieną ar kelis elektronus. Atomas, tapęs jonu, turinčiu elektrinį krūvį, pradeda „elgtis” visiškai kitaip. Tokio „elgesio” rezultatas ir yra tai, kas vadinama jonizuojančiųjų spindulių poveikiu. Visi žmonės yra girdėję apie spindulinę ligą, jonizuojančiojo spinduliavimo sukeltą piktybinę ligą – vėžį ar genetinius pokyčius. Tačiau yra tokių jonizuojančiųjų spindulių sukeltų sveikatos sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir kiti veiksniai, beje, dažnai ne visiškai žinomi.
Vienas iš tokių susirgimų yra piktybinis navikas. Nagrinėjant urano kalnakasių, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus patyrusių žmonių, darbininkų, prieš karą dirbusių Amerikos pramonėje, naudojusioje radžio dažus, epidemiologinius duomenis, nustatyta, kad jonizuojantieji spinduliai sukelia piktybines ligas. Kartu buvo gauta duomenų, kurie parodė, kad nedidelės apšvitos dozės duoda tam tikros naudos, pvz., skatina imuninės si
istemos veiklą. Apskritai epidemiologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose jonizuojančiųjų spindulių poveikį žmogui, yra daug vienas kitam prieštaraujančių rezultatų. Tai susiję ne tik su tam tikrais pasirinktų tyrimo metodų trūkumais, bet ir su veiksniais, darančiais žmogaus organizmui visiškai tokį pat poveikį kaip ir jonizuojantysis spinduliavimas arba visiškai priešingą jam.
Atlikti epidemiologinius tyrimus yra labai sudėtinga. Vien nustatant tiriamųjų žmonių gautas dozes galima padaryti daug klaidų. Kitos klaidos atsiranda atrenkant tiriamuosius žmones, atmetant nereikšmingus ir nustatant reikšmingus parametrus, vertinant rezultatus. Todėl radiacinė biologija pastaruoju metu įžengia į naują etapą – mikrodozimetriją.
Trečiąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, atliekant rentgeno spindulių sąveikos su ląstelėmis eksperimentus, buvo gauta sunkiai paaiškinamų rezultatų. Išlikusių po apšvitinimo aukštesniųjų mikroorganizmų skaičiaus priklausomybė nuo apšvitos dozės turėjo laipsnio rodiklio (eksponentės) pavidalą. Atrodė, kad viena mikroorganizmų dalis buvo labai jautri jonizuojantiesiems spinduliams, o kita – daug mažiau jautri. Todėl buvo iškelta idėja, kad spinduliavimo poveikis yra atsitiktinio pobūdžio. Tuo remiantis buvo padaryta visiškai nauja išvada, kad vieno elektrono būsenos pokytis gali sunaikinti milijonus atomų.

Taip atsirado taikinio teorija – mikrodozimetrijos pagrindas. Beje, graikiškai „taikinys” yra stochos, stochazein, o tai reiškia „spėliojimą”. Atsirado stochastinių (atsitiktinių) jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio efektų terminas. Šie efektai yra piktybiniai navikai ir genetiniai pokyčiai. O minėtasis terminas skirtas pabrėžti tokių efektų skirtumui nuo deterministinių, arba priežastinių, efektų, pvz., spindulinės ligos. Pastarųjų efektų priežastis yra labai aiški – jonizuojančioji spinduliuotė. O stochastinių, arba atsitiktinių, efektų priežastimi, kaip minėta, gali būti ir kiti veiksniai. Todėl dėl stochastinių efektų daugiausia ir diskutuojama. Radiacinė sauga irgi didžiausią dėmesį skiria apsaugai nuo tokio jonizuojančiųjų spindulių poveikio. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad žmogus palyginti retai susiduria su dozėmis, lemiančiomis priežastinius efektus. Tik keliasdešimt žmonių Černobylio avarijos metu gavo apšvitos dozes, sukėlusias priežastinius efektus. Ir niekas nežino, kokiame skaičiuje žmonių pasireikš ar net pasireiškė Černobylio avarijos nulemti stochastiniai efektai. Iki šiol atliktų epidemiologinių tyrimų rezultatai yra tokie prieštaringi, kad jų išvados apima neįtikėtinai platų spektrą: nuo teiginio, kad Černobylis turėjo įtakos milijonams žmonių, iki lygiai taip pat pagrįsto teiginio, kad avarija praktiškai jokio poveikio, išskyrus vaikų skydliaukės patologinių atvejų pagausėjimą labiausiai paveiktuose rajonuose, neturėjo.
Galbūt dėl atsitiktinių efektų ir apšvitos dozės, kai ši dozė yra palyginti maža, ryšio neapibrėžtumo apie pusę šimtmečio po rentgeno spindulių ir radioaktyvumo atradimo radiacinės saugos filosofija rėmėsi teiginiu, jog esama slenkstinės dozės, žemiau kurios jokių efektų jonizuojančioji spinduliuotė nesukelia. Manyta, kad mažos jonizuojančiųjų spindulių dozės visiškai nekenksmingos. Radiacinės saugos tikslas buvo saugoti nuo didelių dozių. Dėl tų dozių dydžio nebuvo diskutuojama.
Apie 1950 m. buvo pastebėta, kad padaugėjo leukemijos atvejų tarp žmonių, patyrusių atominį bombardavimą. Tada ir buvo suvokta, kad piktybinė liga gali būti vienos ląstelės somatinės mutacijos išdava. Susiejus šį faktą su anksčiau žinotu faktu, kad vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali pažeisti ląstelę, buvo padaryta revoliucinė radiacinei saugai išvada, kad netgi labai mažos dozės, žinoma, su kur kas mažesne tikimybe, gali sukelti piktybinę ligą. Beje, net ir dabar kur nors galima perskaityti, kad tam tikro dydžio dozės yra visiškai nepavojingos. Šis teiginys yra neteisingas, lygiai kaip ir teiginys, kad bet kokio intensyvumo jonizuojantieji spinduliai yra mirtinai pavojingi.
Žmogus nuo pat savo atsiradimo Žemėje kiekvieną valandą, dieną ir naktį yra veikiamas vadinamosios foninės jonizuojančiosios spinduliuotės. Jungtinių Tautų mokslo komiteto (UNSCEAR), nagrinėjančio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, duomenimis, viso pasaulio gyventojų kolektyvinė efektinė dozė dėl Černobylio avarijos yra 600 000 žmog. zivertų, dėl atominių elektrinių veikimo nuo 1956 iki 1990 m. – 400 000 žmog. zivertų, dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje – 30 mln. žmog. zivertų. Vis dėlto šie dydžiai, palyginti su gamtine apšvita, yra menki. Minėtųjų kolektyvinių dozių suma yra lygi tik 2,5 metų kolektyvinei dozei nuo gamtinių spinduliavimo šaltinių. D.Britanijos Nacionalinės radiacinės saugos valdybos (NRPB) duomenimis, kiekvieną valandą į vidutinio žmogaus kūną pataiko apie 0,5 mln. antrinių kosmoso spindulių ir neutronų, apie 30 000 atomų suskyla plaučiuose, apie 7000 urano ir 15 mln. kalio–40 atomų suskyla visame kūne. Be to, dar 200 mln. gama kvantų per tą patį laiką pataiko į tokio žmogaus kūną iš grunto ir statybinių medžiagų. Skaičiai įspūdingi, ir vis dėlto nėra foninio lygio duomenų, parodančių ryšį tarp dozės ir nuo jos priklausančių piktybinių ligų ar genetinių pokyčių skaičiaus.

Visi duomenys, kuriais remiantis teigiama apie žalingą jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, gauti kur kas didesnių dozių atvejais. Dauguma informacijos buvo gauta nagrinėjant žmonių, pergyvenusių atominį bombardavimą, ir medicininės apšvitos veiktų pacientų susirgimų ir dozių ryšį. Po to rezultatai buvo pritaikyti mažoms dozėms ir mažoms dozės galioms taikant tam tikrą dozės galios pataisą. Taip buvo išaiškintas žalos (neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio) ir dozės ryšys. Todėl dabartinės radiacinės saugos koncepcijos pagrindiniai postulatai yra konservatyvaus pobūdžio (griežtesni negu turėtų būti remiantis tyrimų duomenimis), šitaip užtikrinantys didesnę saugą.
Jau daugelį metų manoma, kad pagrindinė genetinių pokyčių priežastis yra jonizuojančioji spinduliuotė. Beje, 1927 m. paskelbtas darbas (Muller), kuris ir buvo jonizuojančiojo spinduliavimo poveikio slenksčio nebuvimo idėjos pagrindas. Šiame darbe pateikiami rezultatai, gauti tiriant jonizuojančiųjų spindulių poveikį muselėms drozofiloms. Mažai kas žino, kad visi genetinių pokyčių įrodymai iki šiol gauti dirbant su augalais, musėmis ir pelėmis. Kol kas nėra tokių įrodymų žmogui. DNR lygyje augalai ir pelės nuo žmogaus nedaug skiriasi. Tačiau iki šiol lieka neapibrėžti kiekybiniai tokių pokyčių žmoguje tikimybės dydžiai.
1991 m. Tarptautinė radiologinės saugos komisija (ICRP) išleido savo įprastinį šešiasdešimtąjį leidinį, kuriame išdėstyti svarbiausi radiacinės saugos principai. Remdamosios jais, šešios tarptautinės organizacijos – Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA), Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) ir kitos – parengė pagrindinius radiacinės saugos standartus. Šie standartai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau šalys, siekiančios būti tarptautinių bendrijų narėmis, privalo savo radiacinės saugos taisykles ir normas rengti pagal šiuos standartus.
Tai logiška, nes tokios rekomendacijos yra tūkstančių žmonių, šimtų mokslinių institucijų ir dešimčių metų darbo išdava. Bandymas surasti kažką savo ir naujo būtų tolygus dviračio išradinėjimui. Žinoma, tai nereiškia, kad radiacinėje saugoje viskas aišku, kad tereikia mechaniškai išversti šiuos standartus ir juos įteisinti. Ir toliau moksliniai centrai darbuojasi, stengdamiesi gauti tikslesnius dozių skaičiavimo metodus, rasti tikslesnį žalos ir dozės ryšį, nustatyti optimalius radiacinės saugos principus. Antra vertus, kiekviena šalis šiuos standartus pritaiko savo sąlygoms, ypač ekonominėms. Pakėlus radiacinės saugos kartelę per aukštai, šalis ekonomiškai nebepajėgs laikytis aukšto lygio standartų. Be to, dauguma minėtųjų standartų rekomendacijų yra minimalios, todėl šalys, skelbiančios, jog įgyvendina ICRP 60 leidinio principus, privalo jų laikytis. Europos Sąjungos komisija 1996 m. parengė direktyvą, kurios pagrindas ir yra minėtieji pagrindiniai radiacinės saugos standartai. Šioje direktyvoje rašoma: „Šalys narės iki 2000 m. gegužės 13 d. turi priimti savo įstatymus, taisykles ir imtis administracinių priemonių, kurios atitiktų šią direktyvą”.
Taigi direktyva yra privaloma visoms Europos Sąjungos narėms, žinoma, ir šalims, kurios siekia narystės šioje organizacijoje. Ir mūsų šalyje Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centre šiuo metu rengiami pagrindiniai Lietuvos radiacinės saugos standartai, kurių laikytis privalės visi mūsų šalies juridiniai ir fiziniai asmenys.
Pagrindiniai principai, kuriais remiasi šiuolaikinė radiacinė sauga, yra: saugos pagrindimas, jos optimizavimas ir apšvitos dozių ribojimas. Praktinė veikla, nuo kurios priklauso ar gali priklausyti papildoma žmonių apšvita, yra priimtina tik tada, kai švitinamiems žmonėms arba visuomenei teikiama nauda yra didesnė už žalą, kurią ši veikla padaro ar gali padaryti (veikla turi būti pagrįsta); individualiosios apšvitos dozė nuo visų šaltinių, naudojamų visose praktikos rūšyse, neturi būti didesnė už tam tikras ribines dozes (dozių apribojimas); jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir įrenginių apsaugos priemonės turi būti kaip įmanoma geresnės, t.y. tokios, kad atskirų asmenų apšvitos dozės ir jų tikimybės bei švitinamų asmenų skaičius būtų tokie maži, kokius tik įmanoma pasiekti protingomis priemonėmis, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.
Remiantis šiais principais ir yra kuriami radiacinės saugos įstatymai, normos ir taisyklės. Nustatomi ir įvairių parametrų, lemiančių apšvitos dozių dydžius (radioaktyviųjų medžiagų, per metus patekusių į žmogaus organizmą, aktyvumas; radionuklidų, naudojamų branduolinėje medicinoje, aktyvumas; radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas, kai šios medžiagos laikomos neradioaktyviomis), bei pačių dozių ribinės vertės.
Minėtųjų ribinių reikšmių laikymosi užtikrinti neįmanoma be gyventojų ir su jonizuojančiųjų spindulių šaltiniais dirbančių žmonių gaunamų dozių ir gyvenamosios bei darbo aplinkos sąlygų monitoringo. Šis monitoringas turi du tikslus. Pirmasis yra radiacinės saugos programos patikrinimas. ICRP teigia, kad, gavus patenkinamus rezultatus, nereikia imtis jokių papildomų saugos priemonių. Kitas bet kurios monitoringo programos tikslas yra kontrolė ir prievarta. Čia reikėtų pabrėžti keletą labai svarbių detalių.
Kaip minėta, nustatyti rekomenduojami maksimalūs leistini dozių lygiai. Šie lygiai, priėmus tam tikrus valstybinius standartus ir normas, tampa privalomi. Pažeidimų atvejais turi būti imamasi reikiamų priemonių: ištiriamos ir pašalinamos priežastys, dėl kurių įvyko pažeidimai, patikrinama asmenų, gavusių didelę apšvitą, sveikata. Tačiau tai nereiškia, kad visos dozės, ne didesnės už ribines, yra priimtinos. Kadangi teoriškai ir vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali sukelti neigiamų padarinių, turi būti stengiamasi apšvitos dozes kuo protingiau mažinti. Apie tai turi galvoti visi jonizuojančiosios spinduliuotės naudotojai.
Atliekant asmeninių dozių monitoringą, nesunku pamatyti, kai tos dozės vienoje ar kitoje organizacijoje ima didėti, ir imtis reikiamų korekcijos priemonių. Visa tai yra labai sudėtingos ir veiksmingos kokybės užtikrinimo sistemos elementai. Ši sistema turi labai svarbių, bet dėl savo naujumo kartais sunkiai suvokiamų ir priimtinų principų. Pvz., žmonės, daugelį metų dirbę su jonizuojančiojo spinduliavimo šaltiniais, negali suprasti, kad radiacinė sauga yra visų, o ne tik specialių padalinių ar už ją atsakančių žmonių reikalas. Pacientų ir personalo rentgeno kabinetuose apšvita sumažės tik tada, kai kokybės užtikrinimo sistemoje dalyvaus rentgeno laborantai, seselės, gydytojai (ne tik rentgenologai) ir, žinoma, ligoninės administracija.
Ypač svarbi ir įdomi asmeninės dozimetrijos istorija. Pastebėjus pirmuosius neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio faktus, buvo susirūpinta, kaip nustatyti pačias dozes. Pirmasis dozimetras buvo žmogaus oda. Netgi naudotas „odos eritemos (raudonės) dozės” terminas. Kadangi jau rentgeno spindulių atradėjas pastebėjo, kad nuo šių spindulių pajuoduoja fotoplokštelės, šios plokštelės netrukus buvo pradėtos naudoti kaip dozimetrai. Priimtinomis asmeninėmis dozėmis buvo laikomos tokios, dėl kurių plokštelė arba filmas pajuoduodavo tiek, kad per juos dar būdavo galima perskaityti laikraštį. Iki 1940 m. niekur pasaulyje nebuvo sistemingai registruojamos dozės, todėl tuo metu gautų dozių dabar tiksliai nustatyti negalima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įteisinti griežtesni asmeninės dozimetrijos standartai.
Apskritai tobulos asmeninės dozimetrijos sistemos nėra. Idealus dozimetras turi turėti tokias pat fizikines ir biologines savybes, kaip ir žmogaus kūnas. Be to, tokios sistemos duoda informaciją apie asmeninę apšvitą tik ją gavus. Turint galvoje, kad mūsų šalyje asmeninis dozimetras naudojamas 3 mėnesius ir tik po to perskaitoma jo sukaupta informacija, darosi aišku, kad tais atvejais, kai galimos nenumatytos apšvitos, tokios sistemos nepakanka. Todėl tada kartu su asmeniniais dozimetrais naudojami ir elektroniniai arba kišeniniai dozimetrai, kurie apie apšvitos padidėjimą jų naudotoją informuoja iš karto. Būtina pabrėžti, kad pastarojo tipo dozimetrai negali būti naudojami vietoj asmeninių dozimetrų ten, kur pagal standartų ir normų reikalavimus turi būti atliekamas asmeninių dozių monitoringas. Be to, asmeninę dozimetrinę kontrolę gali atlikti tik specialiai atestuotos arba akredituotos institucijos, kurių įranga periodiškai tikrinama.
Matavimo prietaisų problema radiacinėje saugoje yra labai aktuali. Iki šiol daugelį metų naudoti tarybiniai prietaisai neatitinka šiuolaikinių standartų reikalavimų. Todėl tarptautinės organizacijos, užsienio šalių vyriausybės Lietuvai suteikia paramą įsigyjant dozimetrinius, radiometrinius ir spektrometrinius prietaisus, mokantis naujų standartizuotų matavimo metodikų. Radiacinės saugos centras jau šiuo metu atlieka daugelio tipų matavimus. Nustatomi radono patalpose tūriniai aktyvumai (tai labai aktuali problema, susijusi su žmonių radiacine sauga nuo natūralių šaltinių), matuojamas tričio, stroncio, itrio, plutonio, radžio aktyvumas maiste ir geriamajame vandenyje, nustatomas gamtinių radionuklidų aktyvumas statybinėse medžiagose ir jų žaliavose, visų gama radionuklidų aktyvumas bet kokiuose objektuose.
Kita labai svarbi radiacinės saugos kryptis yra dirbančiųjų su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais darbo sąlygų kontrolė. Centras kontroliuoja ir registruoja asmenines apšvitos dozes, teikia metodinę paramą. Nemažai priemonių, susijusių su radiacine sauga, atlieka ir apskričių, ir rajonų centruose esantys valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padaliniai. Jie atlieka dozimetrinius ir radiometrinius matavimus, radiacinę–higieninę ekspertizę, darbo vietų monitoringą, tvarko duomenų apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius sistemas.
Pradedamos kontroliuoti ir pacientų apšvitos dozės rentgeno diagnostikos procedūrų metu. Pastarasis darbas nėra savitikslis. Jo tikslas yra sumažinti pacientų apšvitą diegiant tinkamas kokybės užtikrinimo ir jos kontrolės procedūras.
Kaip minėta, reikia iš naujo sukurti radiacinės saugos normas ir taisykles, kurios atitiktų ICRP 60 leidinio ir pagrindinių saugos standartų rekomendacijas. Tai irgi daroma Radiacinės saugos centre. Jau sukurtos higienos normos, reglamentuojančios apšvitą pramoninių radiografinių tyrimų, medicininių rentgeno diagnostinių procedūrų metu, gyventojų apšvitą nuo gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, dalyvauta kuriant higienos normą, reglamentuojančią kenksmingų medžiagų kiekį maiste.
Visa radiacinės saugos normų ir taisyklių sistema yra sudėtingas ir gyvas organizmas. Gyvenimas atmeta nereikalingus elementus, keičia pasenusius. Mokslo nustatyti objektyvūs faktai visuomenės vyraujančios nuomonės lengvai pakeisti negali. Be to, ši nuomonė gali būti reikšminga vienaip ar kitaip interpretuojant mokslinius faktus. Teiginys, kad viena vienintelė jonizuojančiųjų spindulių dalelė gali sukelti piktybinį naviką, yra labai gąsdinantis. Ir nors šio neįtikėtino (mūsų suvokimu) rezultato tikimybė yra lygi 10–17 (viena šimtas milijonų milijardinė dalis), nenuginčijama frazė „vienos mirties yra per daug” nubraukia visus svarstymus ir išvedžiojimus. Šis skirtumas tarp visuomenės nuomonės ir mokslinių faktų vis labiau didėja.
Radiacinė sauga yra ne tik šios srities specialistų ar darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, reikalas. Kiekvienas šalies pilietis turi suvokti, kokį pavojų kelia kiekvienas jonizuojančiųjų spindulių šaltinis. Galbūt tada sumažės pranešimų apie surastas radioaktyviojo metalo tonas.
Radiacijos poveikis
Radiacijos poveikis tapo aiškus, atradus rentgeno spindulius, radioaktyvumą ir radioaktyviąsias medžiagas. Pirmieji žmonės, patyrę pavojingą radiacijos poveikį, buvo gydytojai radiologai, vėliau laikrodžių ciferblatų dekoruotojai, naudoję dažus, kurių sudėtyje buvo radioaktyviųjų medžiagų, urano kasyklų darbininkai bei spinduliais gydyti pacientai, tačiau aktyvus radiacijos poveikio vertinimas medicinoje ir profilaktikos bei gydymo metodų taikymas prasidėjo nuo 1950 metų.
      Dabar, po ilgalaikio tyrimo ir vertinimo, yra sukurta radiacinės saugos sistema, kuri apibrėžia radiacijos poveikį sveikatai, kiekybinį sugertos dozės ir biologinio efekto santykį, nacionalinius ar tarptautinius radiacinės apsaugos standartus bei rekomenduoja pagalbos organizavimo ir radiacinių pažeidimų gydymo principus.
Apšvitinimo tipai
      Apšvitinimas gali būti dvejopas: išorinis, kai radiacijos šaltinis į organizmo vidų nepatenka ir radiacija veikia žmogų iš išorės; bei vidinis, kai radioaktyviosios medžiagos patenka į žmogaus organizmą su maistu, kvėpuojant arba tiesiog per kūno odą.
      Išorinį apšvitinimą galima nutraukti, pavyzdžiui, perkėlus žmones į kitą vietą, panaudojus apsauginį ekraną, tuo tarpu vidinis apšvitinimas vyksta tol, kol radioaktyviosios medžiagos yra žmogaus organizme.
      Jei apšvitinimas išorinis, žmogaus organizmas yra pasyvus, o jei vidinis – aktyvus, nes dėl medžiagų apykaitos radioaktyviosios medžiagos gali kauptis ir būti šalinamos.
      Alfa ir beta dalelės, kurios nėra labai kenksmingos, jei apšvitinimas išorinis, yra ypač pavojingos jei jis vidinis. Išorinio apšvitinimo metu ypač pavojingi gama ir rentgeno spinduliai.
      Jei jonizuojamasis spinduliavimas išorinis, sugertą dozę galima nesunkiai išmatuoti specialiais prietaisais – dozimetrais. Vidinio apšvitinimo dozė dažniausiai nustatoma skaičiavimų metodais, tačiau norinti juos taikyti būtina žinoti radioizotopų sklidimo žmogaus organizme dėsningumus. Prietaisų, skirtų tiesioginiams vidinio apšvitinimo matavimams atlikti, yra, bet jie labai sudėtingi ir brangūs.
Pavojingiausi radionuklidai
      SNO mokslo komitetas, nagrinėjantis radiacijos poveikį, nustatė, kad didžiausią reikšmę žmonių apšvitinimui turi 14 elementų 20 radionuklidų (H-3, C-14, Mg-54, Fe-55, Kr-85, Sr-89, Sr-9O, Zr-95, Ru-1O3, Ru-1O6, J-131, Cs-134, Cs-137, Ce-14O, Ce-144, Pu-238, Pu-239, Pu-241, Am-241). Aštuoni radionuklidai C-14, Cs-137, Zr-94, Ru-106, Sr-9O, Ce-144, H-3, J-131 t.y. anglies, cezio, cirkonio, rutenio, stroncio, cerio, vandenilio ir jodo yra dažniausi.
Iš į organizmą patekusių radionuklidų, kurių aktyvumas vienodas, pavojingesni yra tie:
kurių skilimas yra alfa tipo;
kurių skilimo pusperiodis yra ilgas;
kurie greitai rezorbuojasi;
kuriems būdingas organotropizmas;
kurių ilgas biologinio pašalinimo laikotarpis.
      Alfa daleles spinduliuojantiems radionuklidams priklauso dauguma radioizotopų (transuraninių elementų izotopų), kurių skilimo pusperiodis yra ilgas. Beta daleles ir gama fotonus spinduliuojantiems radionuklidams priklauso radioizotopai, kurių skilimo pusperiodis yra trumpas.

Radiaciniai incidentai ir avarijos branduolinėje energetikoje, pramonėje, mokslinių tyrimų srityje, medicinoje ir jų medicininės pasekmės (1945-1997)
Metai
Vieta
Radiacijos šaltinis
Sugertoji dozė ar į organizmą patekusio šaltinio radioaktyvumas
Apšvitintų žmonių skaičius
Mirtis
1945-1946
Los Alamos, JAV
Eksperimentas
Iki 13 Gy (mišri radiacija)
10
2
1952
Argonne, JAV
Eksperimentas
0,1 – 1,6 Gy (mišri radiacija)
3

1953
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
3,0 – 4,5 Gy (mišri radiacija)
2

1955
MeIburnas, Australija
Co-60
Nežinoma
1

1955
Hanford, JAV
Pu-239
Nežinoma
1

1958
Oak Ridge, JAV
Eksperimentas, Y-12 gamykla
0,7 – 3,7 Gy (mišri radiacija)
7

1958
Vinča, Jugoslavija
Eksperimentinis reaktorius
2,1 – 4,4 Gy (mišri radiacija)
8
1
1958
Los Alamos, JAV
Eksperimentas
0,35 – 45 Gy (mišri radiacija)
3
1
1959
Johanesburgas, PAR
Co-60
Nežinoma
1

1960
JAV
Elektronų spindulys
7,5 Gy (vietinė)
1

1960
Madison, JAV
Co-60
2,5 – 3 Gy
1

1960
Lokport, JAV
Rentgeno spinduliai
Mažiau kaip 12 Gy
6

1960
TSRS
Cs-137, savižudybė
Apie 15 Gy
1
1
1960
TSRS
Radžio bromido patekimas į virškinimo traktą
74 MBq
1
1 po ketverių metų
1961
TSRS
Povandeninio laivo avarija
10 – 50,0 Gy
Daugiau kaip 30
8
1961
Miamisburg, JAV
Pu-238
Nežinoma
2

1961
Miamisburg, JAV
Pu-210
Nežinoma
4

1961
Šveicarija
H-3
3 Gy
3
1
1961
Idaho Falls, JAV
Sprogimas reaktoriuje
Ne daugiau kaip 3,5 Gy
7
3
1961
Plymouth, Didžioji Britanija
Rentgeno spinduliai
Leistinos lokalios dozės viršijimas
11

1961
Fontenay-aux-Roses, Prancūzija
Pu-239
Nežinoma
1

1962
Richland, JAV
Eksperimentas
Nežinoma
2

1962
Hanford, JAV
Eksperimentas
0,2 – 1,1 Gy (mišri radiacija)
3

1962
Meksikas, Meksika
Co-60 kapsulė
9,9 – 52 mSv
5
4
1962
Maskva,TSRS
Co-60
3,8 Gy
1

1963
Kinija
Co-60
0,2 – 80 Gy
6
2
1963
Saclay, Prancūzija
Elektronų spindulys
Nežinoma (vietinė)
2

1964
VFR
H-3
10 Gy
4
1
1964
Rhode Island, JAV
Eksperimentas
0,3 – 46 Gy (mišri radiacija)
4
1
1964
Niujorkas , JAV
Am-241
Nežinoma
2

1965
Rockford, JAV
Greitintuvas
Daugiau kaip 3 Gy (lokali)
1

1965
JAV
Difraktometras
Nežinoma (lokali)
1

1965
JAV
Spektrometras
Nežinoma (lokali)
1

1965
Mol., Belgija
Eksperimentinis reaktorius
5 Gy (suminė)
1

1966
Portland, JAV
P-32
Nežinoma
4

1966
Leechburg, JAV
Pu-235
Nežinoma
1

1966
Pensilvanija, JAV
Au-198
Nežinoma
1
1
1966
Kinija
Užteršta zona
2 – 3 Gy
2

1966
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
3,0 – 7,0 Gy (suminė)
5

1967
JAV
Ir-192
0,2 Gy, 50 Gy (lokali)
1

1967
Bloomsburg, JAV
Am-241
Nežinoma
1

l 967
Pittsburgh, JAV
Greitintuvas
1 – 6 Gy
3

1967
Indija
Co-60
80 Gy (lokali)
1

1967
TSRS
Rentgeno spinduliai medicininės diagnostikos įstaigoje
50.0 Gy (galva, lokali)
1
1 po septynerių metų
1968
Burbank, JAV
Pu-239
Nežinoma
2

1968
Wisconsin, JAV
Au-198
Nežinoma
1
1
1968
VFR
Ir-192
1 Gy
1

1968
La Plata, Argentina
Cs-137
0,5 Gy (,visas kūnas)
1

1968
Čikaga, JAV
Au-198
4-5 Gy (į kaulų čiulpus)
1
1
1968
Indija
Ir-192
130 Gy (lokali)
1

1968
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
1,0 – 1,5 Gy
4

1968
TSRS
Co-60 švitinimo įrenginys
1,5 Gy (į galvą lokali)
1

1969
Wisconsin, JAV
Sr-85
Nežinoma
1

1969
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
5,0 Sv (suminė)
1

1969
Glasgow, Didžioji Britanija
Ir-192
0,6 Gy
1

1970
Australija
Rentgeno spinduliai
4 – 45 Gy (lokali)
2

1970
Des Moines, JAV
P-32
Nežinoma
1

1970
JAV
Spektrometras
Nežinoma (lokali)
1

1970
Erwin, JAV
U-235
Nežinoma
1

1971
Newport, JAV
Co-60
30 Gy (lokali)
1

1971
Didžioji Britanija
Ir-192
30 Gy (lokali)
1

1971
Japonija
Ir-192
O,2 – 1,5Gy
4

1971
Oak Ridge, JAV
Co-60
1,3 Gy
1

1971
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
7,8; 8,1 Sv
2

1971
TSRS
Eksperimentinis reaktorius
3.0 Gy (suminė)
3

1972
Čikaga, JAV
Ir-192
100 Gy (lokali)
1

1972
Peach Bottom, JAV
Ir-192
300 Gy (lokali)
1

1972
VFR
Ir- 192
0,3Gy
1

1972
Kinija
Co-60
0,4 – 5,0 Gy
20

1972
Bulgarija
Cs-137kapsulės (savižudybė)
Daugiau kaip 200 Gy (lokali, krūtinė)
1
1
1973
JAV
Ir-192
O,3Gy
1

1973
Didžioji Britanija
Ru-106
Nežinoma
1

1973
Čekoslovakija
Co-60
1,6 Gy
1

1974
Illinois, JAV
Spektrometras
2,4 – 48 Gy (lokali)
3

1974
Parsippany, JAV
Co-60
1,7 – 4Gy
1

1974
Artimieji Rytai
Ir-192
0,3 Gy
1

1975
Brescia, Italija
Co-60
10 Gy
1
 
1975
JAV
Ir-192
10 Gy (lokali)
1

1975
Columbus, JAV
Co-60
1 1 – 14 Gy (lokali)
6

1975
Irakas
Ir-192
O,3Gy
1

1975
TSRS
Cs-137 radioterapija
3 – 5 Gy (suminė) + daugiau kaip 30 Gy (į rankas)
1

1975
VDR
Bandymų reaktorius
20-30 Gy (lokali)
1

1975
VFR
Rentgenodiagnostika
30 Gy (į ranką)
1

1975
VFR
Rentgenodiagnostika
1 Gy (suminė)
1

1976
Hanford, JAV
Am-241 patekimas į organizmą
Daugiau kaip 37 MBq
1

1976
JAV
Ir-192
37,2 Gy (lokali)
1

1976
Pittsburgh, JAV
Co-60
15 Gy (lokali)
1

1976
Rockaway, JAV
Co-60
2 Gy
1

1977
Pretorija, PAR
Ir-192
1,2 Gy
1

1977
Denver, JAV
P-32
Nežinoma
1

1977
TSRS
Co-60, švitinimo įrenginys
4 Gy (suminė)
1

1977
TSRS
Protonų greitintuvas
10,0 – 30,0 Gy (į rankas)
1

1977
Didžioji Britanija
Ir-192
0,1 Gy + lokali
1

1977
Peru
Ir-192
0,9 – 2,0 Gy (suminė) 160 Gy (į rankas)
3

1978
Argentina
Ir-192
12 – 16 Gy (lokali)
1

1978
Alžyras
Ir-192
Iki 13 Gy (maksimaliai apšvitintam žmogui)
7

1978
Didžioji Britanija


1

1978
TSRS
Elektronų greitintuvas
20 Gy (lokali)
1

1979
Kalifornjia, JAV
Ir-192
Ne daugiau kaip 1 Gy
5

1980
TSRS
Co-60 švitinimas
50,0 Gy (lokali, į kojas)
1

1980
VDR
Rentgeno spinduliai
15 – 30 Gy (į ranką)
 

1980
VFR
Rentgenografija
23 Gy (į ranką)
1

1980
Kinija
Co-60
5 Gy (lokali)
1

1981
Saintes, Prancūzija
Co-60 medicinos įstaiga
Daugiau kaip 25 Gy
3

1981
Oklahoma, JAV
lr-192
Nežinoma
1

1982
Norvegija
Co-60
22 Gy
1

1982
Indija
tr-192
35 Gy (lokali)
1
1
1983
Constitu, Argentina
Eksperimentas
43 Gy (mišri radiacija)
1

1983
Meksika
Co-60
0,25 – 5,0 Sv (ilgalaikis spindulių poveikis)
10

1983
Iranas
Ir-192
20 Gy (į ranką)
1

1984
Marokas
Ir-192
Nežinoma
11
8
1984
Peru
Rentgeno spinduliai
5 – 40 Gy (lokali)
6

1985
Kinija
Elektronų greitintuvas
Nežinoma (lokali)
2

1985
Kinija
Au-198 gydymo klaida
Nežinoma (vidinė)
2
1
1985
Kinija
Cs-137
8 – 10 Sv (lokali)
3

1985
Brazilija
Rentgenografijos įrenginys
410 Sv
1

1985
Brazilija
Rentgenografijos įrenginys
160 Sv (lokali)
2

1985 – 1986
JAV
Greitintuvas
Nežinoma
3
2
1986
Kinija
Co-60
2 – 3 Gy
2

1986
Černobylis, TSRS
Atominė elektrinė
1 – 16 Gy (mišri radiacija)
134
28
1987
Goiania, Brazilija
Cs-137
iki 7 Gy (mišri radiacija)
50
4
1987
Kinija
Co-60
1 ,0 Gy
1

1989
Salvadoras
Co-60 švitinimo įrenginys
3 – 8 Gy
3

1990
Izraelis
Co-60 švitinimo įrenginys
Daugiau kaip 12 Gy
1

1990
Ispanija
Radioterapinis greitintuvas
Nežinoma
27
11
1991
Nesvič, Baltarusija
Co-60 švitinimo įrenginys
10 Gy
1
1
199l
JAV
Greitintuvas
Daugiau kaip 30 Gy (į rankas ir kojas)
1

1992
Vietnamas
Greitintuvas
20 – 50 Gy (į rankas)
1

1992
Kinija
Co-60
Daugiau kaip 0.25 – 10 Gy
8
3
1992
JAV
Ir-192 spindulinis gydymas
Daugiau kaip l000Gy (lokali)
1
1
1994
Tammiku, Estija
Cs-137 šaltinis iš sąvartyno
1830 Gy (į šlaunį) +4 Gy (į visą kūną)
3
1
1996
Kosta Rika
Radioterapija
Nežinoma
110
40
1996
Gilan, Iranas
Ir-192 rentgenografija
3 Gy? (į visą kūną) +50 Gy? (į krūtinę)
1

1997
Tbilisis, Gruzija
Cs-137 saltinis kariniame poligone
10 – 30 Gy (į įvairias nedideles kūno sritis)
11

1997
Kremlev, Sarov
Rusija
Eksperimentinis bandymas
5 – 10 Gy (į visą kūną) + 200 – 250 Gy (į rankas)
1
1

Pabaiga

Perskaičius šį gan nemažą tekstą apie radiaciją, manau daugeliui kilo mintis, jog radiacija iš ties rimta problema. Tačiau kodėl jiems perskaičius tiktais kilo. Žinoma dėl informacijos trūkumo. Juk niekas nesirūpina tuo su kuo nėra susidūręs. Jiems tai parūpsta tik tada, kai bėda jau prieš juos. Na, manau kiekvienas ar bent dauguma žinojo, kas yra radiacija, tačiau nežinojo kokie jos padariniai ir kad jie išties tokie rimti bei kiek daug žmonių patyrė tą žalą. Dabar galbūt jau galima bus žinoti ko vegti, kaip elgtis, kad netapti radiacijos auka. Ir ką daryti kai draugas patenka į nelaimę ar kai pats akis į akį susiduri su ta radiacija. Manau, jog žalos perskaičius tikrai nebus. O „šiaip taip“ perskaičius tikrai turėsi naudingos informacijos, kurios gal būt tavo draugas nežino.

Literatūros sąrašas

1. www.ausis.gf.vu.lt
2. www.info.kmu.lt

Leave a Comment