Stepes ir prerijos

Stepės ir prerijos ( vidutinio klimato pievos)

Šiaurės pusrutulyje stepių ir prerijų zona yra centrinėse žemynų dalyse. Svarbiausios sritys- Šiaurės Amerikos prerijos ir Rusijos stepės. Vienur kitur stepių yra Pietų pusrutulyje. Argentinos pampos ( Pietų Amerika) ir Kenterberio žemuma ( Naujoji Zeladija) yra arčiau rytinės pakrantės, Mario- Darlingo baseinas ( Australija)- kiek giliau žemynuose.Vėsus vidutinis žemyninis klimatas. Klimatui būdingos didelės metinė ir paros temperaturų amplitudės, kurias nulemia mažas debesuotumas, kadangi šios sritys yra toli nuo vandenynų. Vasaros šiltos, o žiemos šaltos, nes dažnai įsiveržia šaltas arktinis oras.Rusijoje kritulių kiekis sparčiai mažėja einant į Azijos žemyno vidurį, t. y. Tolstant nuo jūrų, taigi ir nuo lietų nešančių vėjų, o Šiaurės Amerikoje- einant į vakarus, nes juose lietaus debesims kelią pastoja Uoliniai kalnai. Tiek stepėse, tiek prerijose per metus vidutiniškai iškrinta 200- 450 mm kritulių, vadinasi, yra sausros pavojus. Daugiausia lyja vasaros pradžioje. Dažni smarkūs vėjai, sausvėjai, dulkių ir sniego pūgos. Neretai kyla niokojančios audros, iškrinta kruša. Nuo spalio iki balandžio kelis mėnesius žemę dengia sniegas.Stepių ir prerijų augalija. Dabar stepėse vyrauja žolės, iš kurių svarbiausios yra dvi: iki 50 cm aukščio ašuotės, bei 2 m siekiančios, guotais augančios kupstinės šluotsmilgės. Sužėlusi tanki velėna trukdė įsišaknyti medžiams ir labai apsunkino pirmąjį arimą. Ilgos šaknys, dažnai įsiskverbiančios iki 2 m gylio, kol pasiekia gruntinį vandenį, sutvirtina dirvožemį ir sumažina jo eroziją.Rudenį žolės nuvysta, sudarydamos paklotę, kurioje peržiemoja sėklos. Pavasarį ištirpus sniegui ir palijus stepė greitai sužaliuoja. Kad išgarintų kuo mažiau vandens, žolių lapai siauri, pailgi, lenktais kraštais. Vasarai baigiantis jų melsvai žalia spalva išblunka. Paupiuose daugiau žolių, auga šiek tiek gluosnių, liepų. Nuo dažnų smarkių vėjų apsiginti stepėse ir prerijose sodinamos apsauginės juostos.

Stepėse ir prerijose gyvena gausybė gyvūnų. Tai ir smulkūs urvuose gyvenantys graužikai- triušiai, sterblinės žiurkės, kurmiai, švilpikai, ir didieji žolėdžiai- antilopės, bizonai, kengūros. Žolėdžiais ir graužikais minta mėsėdžiai arba plėšrieji paukščiai.Stepių dirvožemiai:a) juodžemiai yra vieni derlingiausių dirvožemių. Jie yra trupiniškos struktūros, turi daug organinių medžiagų, pakankamai ilgai išlaiko drėgmę. Intensyviai naudojami juodžemiai tręšiami kalio ir azoto trąšomis.b) kaštonžemiai yra sausringų stepių dirvožemiai. Kadangi tokiose stepėse kritulių iškrinta mažiau nei išgarinama vandens, tai čia auga ganėtinai skurdi augakija. Drėkinami kaštonžemiai yra derlingi: juose auginami kviečiai, kukurūzai ir kiti augalai. Tačiau netinkamai naudojami greitai nuskursta ir eroduoja. Nors dirvožemiai ir derlingi, sausringose stepėse žemdirbystei daugiausia kliudo nepalankios klimato sąlygos. Norint tokiose žemėse plėtoti žemdirbystę, jas reikia drėkinti, apsaugai nuo vėjų pasodinti tūkstančius kilometrų miško juostų.Prerijų dirvožemiai:a) juovažemiai turi daug organinių medžiagų, kurios susidaro yrant žolių liekanoms, todėl labai tinka javams auginti. Klimatui drėgnėjant juodžemiai pereina į juosvažemius, o šie- į miško rudžemius.

Vidutinio klimato visaržaliai miškai

Vidutinio klimato vasaržalių miškų zona būdinga vakarinėms žemynų pakrantėms: šiaurės vakarų Europai, JAV šiaurės vakarams, pietinei Čilės daliai, Tasmanijos salai ( Australija), Naujosios Zelandijos Pietų salai.Vėsus vidutinis žemynų pakraščių klimatas. Žemynų vakariniams pakraščiams būdingas jūrinis klimatas: vėsios vasaros, švelnios žiemos. Paros temperatūros amplitudė maža, rudenys šiltesni už pavasarius. Per metus iškrinta apie 2000 mm kritulių; daugiausia jų būna žiemą, nes tuomet dažniausiai susidaro ciklonai. Kaluose sniegas yra įprastas reiškinys. Rudenį atslinkus anticiklonams dažnai kyla rūkai.

Vasaržaliai miškai. Kitaip nei drėgnuosiuose tropikų miškuose, vidutinio klimato vasaržaliuose miškuose rūšių įvairovė nedidelė. Medžių vegetacijos laikotarpis trunka 6- 8 mėnesius. Per šį laikotarpį jie išleidžia pumpurus, sulapoja, pražysta ir subrandina vaisius; per metus medžiai užauga tik 50 cm.Daugumai miškų būdingas pasiskirstymas ardais. D. Britanijoje vyraujanti ir aukščiausia rūšis yra ąžuolai. Jie ir truputį žemesni plačiai išsikeroję medžiai, tokie kaip guobos, bukai, klevai, uosiai, kaštainiai, liepos, sudaro viršutinį ardą. Miško paklotę, jei tik krūmai ne per daug tankiai suaugę, sudaro žolių ir puskrūmių augalija: gervuogės, šakiai, paparčiai. Daugelis augalų žydi anksti pavasarį, kol aukštesni medžiai dar nespėjo visiškai sulapoti. Epifitai- kai kurios samanos, kerpės ir dumbliai- dažniausiai auga ant medžių kamienų. Vyraujanti medžių rūšis labai priklauso nuo dirvožemio savybių. Ąžuolai ir guobos mėgsta priemolius, beržai- rūgštesnius žvyrus ir sausesnę kreidą, uosiai- kalkingus, o gluosniai ir alksniai- drėgnesnius dirvožemius.Daug natūralių pirminių vasaržalių miškų buvo išnaikinta plėtojant žemdirbystę, kertant medžius kurui ir statybai bei plečiant miestus. Einat iš pietų į šiaurę ar kylant į kalnus, vasaržalius medžius keičia spygliuočiai.Vasaržalių miškų dirvožemiai: rudžemiai yra derlingesni nei jauražemiai, nes turi daugiau organinių medžiagų bei molio. Dėl trupiniškos struktūros į juos lengvai įsiskverbia medžių šaknys. Medžiagų apytaka vyksta sparčiai, nes medžiai, paėmę vasarą iš dirvožemio daug maistingųjų medžiagų, tą patį rudenį jas gražina numetę lapus.

Spygliuočių miškai

Spygliuočių miškai, arba taiga,- šalto klimato zona. Ji užima didelius Eurazijos ir Šiaurės Amerikos plotus, be to, sutinkama kalnuotose vietovėse ir Čilės pietinėje dalyje.

Šaltas klimatas. Taiga plyti daugiausia žemyninėse srityse; ten būna ilgos ir šaltos žiemos, gana šiltos vasaros, nes tada vyrauja giedri orai. Žiemą pučia smarkūs vėjai, dažnos sniego pūgos. Kritulių per visus metus nedaug.Spygliuočių miškas, arba taiga. Taiga pasižymi nesudėtingais medynais, nedideliu jų produktyvumu. Vakainėse srityse, kur daugiau sniego, yra vadinamoji taiga, rytinėse- šviessioji taiga, auganti ant daugiamečio įšalo. Tamsiojoje taigoje neauga žolės. Dideliose taigos plotuose, ypač šiaurėje, vietoj miško susidarę durpynai. Spygliuočiai, kurių aukštis siekia 40 m, gerai prisitaikę prie atšiaurios aplinkos: ilgų šaltų žiemų, trumpo vegetacijos laikotarpio, skudžių dirvožemių. Vietoj lapų jie turi spyglius. Nuo speigų ir gaisrų sėklas saugo kankorėžiai, o kamienus- stora dervinga žievė.Spygliuočiai, būdami negiliai įsišaknyję, geriau atlaiko smarkų vėją, nuo jų lengvai nuslysta sunkus sniegas. Paklotės augalija menka, nes prasiskverbia mažai saulės šviesos. Po medžiais daugiausiai auga samanos, kerpės, kiškio kopūstai, kai kur mėlynės bruknės. Šaltas klimatas ir rūgštus dirvožemis nepalankūs sliekams bei bakterijoms. Spygliuočių miškuose maisto nedaug, todėl gyvūnija negausi. Paplitę voverės, sabalai, burundukai, kai kuriose srityse yra elnių, lokių, rudųjų meškų, briedžių, bebrų; dauguma paukščių- migruojantys.Šiaurės Amerikos ir Eurazijos šiausriniuose pakraščiuose spygliuočių miškas virsta tundra. Miško riba, aukščiau kurios medžiai negali augti, aiškiai matyti kalnuotose srityse. Spygliuočių miškų dirvožemiai: jauražemiai paplitę drėgmės pertekliaus srityse- spygliuočių miškuose, viržynuose. Nors jauražemiai labiau būdingi vidutinio ir šalto klimato kraštams, jų galima aptikti bet kur, nuo pusiauji iki Arkties. Nors jauražemiai nėra derlingi, bet juos galima pagerinti kalkinant ir tręšiant arba suardant geležingą plutelęgiliu arimu.

Tundra

Tundra, plytinti į šiaurę nuo taigos, apima šiauriausias Aliskos, Knados ir Rusijos teritorijos dalis bei visą Grenlandiją. Žemė čia visą laiką įšalusi, išskyrus vasarą, kai dirvožemis atitirpsta per keletą centimetrų ir gali augti kai kurie augalai.Arktinis klimatas. Vasarą tundroje būna poliarinė diena, bet Saulė pakyla labai žemai virš horizonto, todėl oras mažai įšyla ir vegetacija trunka nepaprastai trumpai. Arčiau ašigalių viešpatauja daugiametis įšalas. Nors žiemos ilgos, tamsios ir atšiaurios, o jūros užšąla, vandenynas kiek sušvelnina klimatą, todėl yra truputį šilčiau nei piečiau esančiose cetrinėse žemyno dalyse. Kritulių, kurie čia iškrinta sniego pavidalu, nedaug.Tundros augalija. Didelė dalis tundros vasarą būna įmirkusi, nes nelaidus daugiametis įšalas trukdo vandeniui susigeti. Lygaus reljefo plotuose klesti samanos, švyliai ir viksvos. Pietiniai šlaitai ir sausesnės vietos vasarą pasipuošia ryškiaspalviais arktinių aguonų, plukių, gegūnių, rožinių uolaskėlių ir gencionų žiedais. Užpelkėjusiuose durpinguose plotuose želia viržiai, o sausesnes žvyringas vietas mėgsta uoginiai augalai. Vasarinių sniego tirpsmo upelių pakrantėse auga žoliniai karklai, gustieji kadagiai ir beržai keružiai; nors jų aukštis neviršija 30 cm, bet vėjai dažnai deformuoja jų vainikus. Žiemą tundrą dengiantis sniegas apsaugo augalus nuo speigų. Stambūs žolėdžiai- šiaurės elniai,karibai, avijaučiai- tundroje išgyvena dėl to, kad augalai, kuriais jie minta, turi daug cukraus. Tačiau žiemą šie gyvūnai migruoja į neužsnigtas ganyklas. Svarbiausi mėsėdžiai yra vilkai ir šiaurinės lapės, iš paukščių- pelėdos.Tundra yra sunkiai atsikurianti ir labai trapi ekosistema, kurią žmogus gali lengvai pažeisti.Tundros dirvožemiai: ledžemiai. Dėl negiliai prasidedančio drėgmę sulaikančio daugiamečio įšalo tundrų dirvožemiai dažnai būna įmirkę ir suglėjėję. Šaltame ir šlapiame dirvožemyje gali išgyventi tik labai mažai organizmų, todėl ledžemiai yra ploni, nesusisluoksniavę į horizontus.