Svinas

Švinas periodinėje elementų lentelėje

Švinas (Pb)

Periodinė grupė 6
Atomo numeris 82
Išvaizda Melsvai pilkas

Švinas melsvai pilkas, minkštas, plastiškas.Šviną galima įrėžti nagu, atpjauti peiliu.
Švinas chemiškai nelabai aktyvus. Jo paviršius ore visuomet apsitraukia plona oksidų plėvele, kuri saugo metalą nuo tolesnio aplinkos poveikio.

Atomo savybės

Termodinaminės savybės
Tankis 11,34 g/cm³
Šiluminė talpa 26,650 J/(K·mol)
Šiluminis laidumas 35,3 W/(m·K)
Lydymosi temperatūra 600,61 K
Lydymosi šiluma 4,77 kJ/mol
Virimo temperatūra 2022 K
Garavimo šiluma 179,5 kJ/mol
Molinis tūris 18,3 cm³/mol
Atominė masė (molinė masė) – 207,2 (g/mol)
Atomo spindulys – 175
Jonizacijos energija (pirmas elektronas) – 715,6 kJ/mol

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys – 147
Oksidacijos laipsnis &##8211; 4, 2 (amfoterinis oksidas)

Lydosi 327 °C, garuoja 400–500 °C temperatūroje. Su švinu ir jo druskomis susiduriama švino gamybos įmonėse, metalų apdirbimo ir metalų padengimo švinu ir litavimo cechuose, spaustuvėse, dažų, gumos, chemijos gamyklose, akumuliatorinėse, taip pat buityje naudojant glazūruotus indus. Iš švino gaminami skydai apsaugantys nuo rentgeno spindulių. Senovės Romoje iš švino buvo daromi vandentiekio vamzdžiai.

Lentelė 15-1
Kai kurios švino savybės

Pb

atominis numeris
82

atomo (metališkasis) spindulys, pm
175

jono (M+) spindulys, pm
120

pirmoji jonizacijos energija, kJ/mol
716

elektrodo potencialas Eo, V
[M2+(aq) + 2 e- M(k)]
-0,125

[M4+(aq) + 2 e- M2+(aq)]
+1,5

lydymosi temperatūra, °C
327

virimo temperatūra, °C
1751

tankis, g//cm3 (20°C)
11,34

kietumas 1
1,5

elektrinis laidumas 1
7,68

Švinas gamtoje
Švino taršos šaltiniai
Sanuojant senus plieno statinius, juose gali susidaryti didelis kiekis švino dulkių. Kitas švino taršos šaltinis yra automobilių transportas. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas). 75 proc. esančio benzine švino kartu su au

utomobilio išmetamomis dujomis patenka į aplinką.
Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginius, kur deginamos švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės, šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu bei švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas.
Švinas kaip ir kiti sunkieji metalai susikaupia dumble, nuosėdose ir tokiu būdu kenkia aplinkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą.

Galenitas

Savybės
Kategorija Mineralas sulfidas
Cheminė formulė Švino sulfidas, PbS
Identifikacija
Spalva Pilka, švininė
Kristalo sistema Kubinė
Kietumas pagal Moso skalę 2,5
Blizgesys Metalinis
Refrakcijos indeksas nepermatomas
Specifinis tankis 7,4 – 7,6

Švino junginiai

Švinas ir jo junginai žinomi jau nuo seniausių laikų. Šio metalo fizikinės irr cheminės savybės yra gana priimtinos taikant jį pramonei ir buvo plačiai naudojamas pradžioje nežinant apie šio elemento toksines savybes. Senovėje iš šio metalo buvo gaminama įvairūs įrankiai, indai, papuošalai, vamzdžiai.. Šiuo metu naudojamas dažų, akumuliatorių, elektros laidų gamyboje taip pat labai plačiai taikomas kaip priešdetonacinė benzino priemonė.
Šiuo metu jau yra žinomas švino toksinis poveikis ir bandoma išvengti apsinuodijimo švino junginiais, tačiau dėl plataus jo vartojimo pramonėje apsinuodijimo pavojus vis dar išlieka ypač tiems žmonėms kuriems tenka su juo daugiau ko

ontaktuoti tai švino rūdos kasimas, lydymas, litavimas ir t.t. Taip pat susidarę įvairūs švino junginiai gali patekti į aplinką dujų pavidalu ar su dulkėmis, šiuo atveju yra pavojingas švinas, kuris išmetamas iš vidaus degimo variklių, taip pat gali patekti į vandenį arba švino junginiai nusėdę ant augalų patekti į maisto grandinę. Švinas beveik nedalyvauja gyvybiniuose procesuose ir gyvuose organizmuose sutinkamas retai ir labai mažais kiekiais, dažniausiai kaip pašalinis elementas patekęs į organizmą atsitiktinai.
Švinas yra tipiškas sunkusis metalas atominis skaičius – 82, atominė masė 207,2, tankis 11,34g/cm3 gamtoje sutinkami keturi izotopai dažnesni 207 ir 208, retesni 206 ir 204 masės. Švino valentingumas yra +2, rečiau +4, bet. Šios savybės lemia metalo ir jo junginių oksidaciją, tirpumą ir paplitimą. Žmogų galinčių toksiškai pavekti švino junginių įvairovė priklauso nuo šio metalo polivalentiškumo t.y. sugebėjimo keisti savo valentingumą, silpno patvarumo palyginti su kitais IV A grupės elementais, taip pat nuo sugebėjimo formuoti keliapusius kovalentinius ryšius. Chemiškai aktyviausiai su kitais elementais švinas jungiasi tada, kai pH yra mažas, ypač su rūgštimis, sudarydamas jų druskas, pvz., sulfatą, nitratą, acetatą, laktatą it kt. Taip pat dėl polivalentingumo švinas organizme gali sudaryti ir kitus patvarius netirpius dar labiau toksiškus junginius. Kintant švino atomų išorinės orbitalės elektronų skaičiui ir valentingumui, gali susidaryti įvairių oksidų: PbO, PbO2, Pb2O3, Pb3O4, Taip pat dėl tokių sa
avo savybių gali būti tam tikrose rūgštyse anijono arba katijono vietoje arba netgi gali būti skirtingų valentingumų viename junginyje (Pb2PbO4).

Švino toksiškumas ir paplitimas labai priklauso ir nuo jo fizikinių savybių. Šias savybes nulemia tai, kad silpni metalo tarpmolekuliniai ryšiai, todėl jis yra minkštas lengvai lydosi 600oC. Atskilusios molekulės lengvai patenka į orą, grynas švinas po truputį gali tirpti vandenyje ypač jei jo temperatūra yra aukštesnė, vandenyje gerai tirpsta kai kurios švino druskos acetatas, chloridas, taip pat gerai tirpsta rūgštyse.
Dėl šių savybių švinas gali lengvai įsijungti į biologines terpes ir patekti į medžiagų apykaitos sistemą taip ją sutrikdydamas.
Cheminiai švino junginiai, kurie sutinkami gamtoje arba naudojami pramonėje yra toksiški žmogui. Gamtoje labiausiai paplitęs švino sulfidas (PbS) ir švino sulfatas (PbSO4), lydant švino sulfidą gaminamas metalinis švinas, švino sulfatas naudojamas kaip pagrindinis automobilių akumuliatorių elektrolitas. Susintetinti organiniai švino junginiai etilai, metilai, stearatai.

Švino druskos: acetatas Pb(CH3COO)2, oksalatas Pb(COO)2, laktatas gali susidaryti laikant pieno ar rūgštynių rųgšties turinčius produktus induose kurie padengti švino turinčia medžiaga, karbonatas PbCO3 naudojama dažų gamyboje taip pat yra susintetinama ir daugiau švino druskų PbCl2, Pb(NO3)2.. Švino oksidai naudojami gaminant stiklą, emalę, naudojami akumuliatorių gamyboje, degtukų pramonėje, kermikos gamyboje ir kt..

PbS + 3/2O2 → PbO + SO2
PbO + C → Pb + CO
PbO + CO → Pb + CO2

Oksidai.

br />Švinas sudaro daug skirtingų oksidų; dalies jų sandara ir cheminės savybės nėra iki galo ištirtos. Geriausiai žinomi švino oksidai yra: PbO (geltonas), PbO2 (raudonai rudas) ir mišraus valentingumo oksidas Pb3O4 (raudonas), dar vadinamas suriku.
Švino oksidai naudojami gaminant švininius rūgštinius akumuliatorius, stiklą, glazūrą keramikai, specialų cementą, dažus metalų apsaugai nuo korozijos (Pb3O4). Iš švino oksidų gaminami visi kiti švino junginiai.
     Kadangi švinas labiau linkęs būti oksidaciniame būvyje +2, Pb(IV) junginiai yra gana stiprūs oksidatoriai, redukcija vyksta iki Pb(II) junginių. Vienas iš tokių oksidatorių – PbO2. Ankstesniame skyriuje mes jau sužinojome, kad švininiuose akumuliatoriuose katodą sudaro tam tikru būdu paruoštas PbO2, dalyvaujantis redukcijos pusreakcijoje
     PbO2(k) + 4 H+(aq) + 2 e- Pb2+(aq) + 2 H2O        Eo = +1,455 V
     PbO2(k) yra stipresnis oksidatorius už Cl2(d) ir beveik toks pat stiprus, kaip MnO4-(aq), todėl jis gali oksiduoti HCl(aq) iki Cl2(d).
PbO2(k) + 4 HCl(aq) –> PbCl2(aq) + 2 H2O + Cl2(d)       Eoelem = 0,097 V

Kiti junginiai
Vienas iš nedaugelio tirpių švino junginių – švino nitratas, Pb(NO3)2. Jis susidaro reaguojant PbO2 su azoto rūgštimi.
     2 PbO2(k) + 4 HNO3(aq) –> 2 Pb(NO3)2(aq) + 2 H2O + O2(d)
     Į Pb(NO3)2(aq) tirpalą įpylus tirpaus chromato tirpalo susidaro švino chromatas, PbCrO4 – geltonas pigmentas, paprastai vadinamas švino geltonuoju. Kitas švino turintis pigmentas – švino baltasis, 2PbCO3*Pb(OH)2. Jis buvo naudojamas gaminant glazūrą keramikai, o vienu metu labai daug jo būdavo sunaudojama dažų gamybai.

Švinas žmogaus orgaizme

Švinas į žmogaus organizmą gali patekti pro kvėpavimo takų gleivinę, plaučių kvėpuojamąjį paviršių, skrandžio ir žarnų gleivinę, retai pro odą, atskirais atvejais – tiesiai į kraują. Per parą į žmogaus organizmą vidutiniškai patenka 3,94 mg švino. Tokį kiekį jis sugeba išskirti be patologinių pasekmių. Leistina higieninė dozė apie 2mg. Toksiškumo slenkstinė dozė kraujyje yra 0,8 µg/ml.
Pro kvėpavimo takų gleivinę rezorbuojamos stambesnės tirpių švino chlorido, acetato ir tetraetilo junginių dalelės. Stambesnės netirpios dalelės su sekretu pašalinamos ir nuryjamos. Į plaučius švino daugiausia patenka su dulkėmis. Smulkesnės tirpios jo junginių dalelės tiesiog rezorbuojamos į kraują pro alveolių sieneles, netirpias fagocituoja plaučių makrofagai. Šių ląstelių fermentai jas apskaldo, toliau dalelės patenka į limfą ir deponuojamos limfmazgiuose.
Į virškinimo sistemą švinas patenka vartojant švinu užterštus maisto produktus pieną, vandenį, daržoves ir kt.. Pro skrandžio gleivinę į kraują rezorbuojamos švino tirpių ir su druskos rūgštimi reaguojančios jo netirpių, o po to tirpiu švino chloridu tampančių, junginių dalelės. Daugiausia į virškinamajį traktą patekusio švino į kraują rezorbuojasi pro plonųjų žarnų gleivinę. Virškinamajame trakte švinas rezorbuojasi geriau kuomet šio metalo koncentracija yra didesnė, o skrandžio ir žarnų turinio mažiau.
Kumuliacija
Švinas patekęs į krauja migruoja tol kol yra pašalinamas arba kol yra deponuojamas. Švino surišti katijonai pasyviai transportuojami plazma, o laisvieji aktyviai fiksuojami eritrocitų paviršiuje. Didesnė kraujyje esančio švino yra surišama su eritrocitų baltymais, plazmoje lieka mažesnė dalis nuo 1 iki 15%. Plazmoje esantis švinas yra nunešamas į inkstus ir plaučius iš kur yra pašalinamas. Prisijungęs prie eritrocitų yra išnešiojamas po visą organizmą ir daugiausia jo susikaupia kepenyse, inkstuose, kauluose, raumenyse, smegenyse ir kituose minkštuose audiniuose, ten susikaupus didesniam jo kiekiui švinas vėl gali pereiti į krauja ir taip susidaryti antrinė migracija.
Pažeidimai
Švinas dėka savo savybės keisti valentingumą įgauna tokias savybes kurios yra būdingos tam tikriems metalams, kurie dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos, biosintezės ir energijos gavybos procesuose, įsijungia į organizmo biologiškai aktyvius cheminius junginius fermentines sistemas, jungiasi su ivairiomis funkcinėmis grupėmis, baltymų merkapto grupėmis, užima kitų metalų (magnis, varis, cinkas, geležis) vietą, kurie dalyvauja biologinėse sistemose kaip fermentų prostetinės grupės, kurios atsakingos už fermentų aktyvumą, tačiau neturi biologiškai adaptuoto cheminio elemento tipinių savybių ir nesudaro chemiškai visaverčių junginių. Sustabdo biologiškai svarbių junginių sintezę, sustabdo elektronų transporto sistemą, iškraipomi įvairūs apykaitos procesai, kaupiasi žalingi tarpiniai produktai, jungiasi su fosfatiniais anijonais, dalyvaujančiais ląstelių struktūrų formavimo ir energijos procesuose, taip pat įsijungia į organizmo buferines sistemas, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje dėl ko susikaupia kauluose, kuriuose išlieka labai ilgą laiką. Nukonkuruodamas Ca švinas sutrikdo šio elemento apykaitą labiausiai nukenčia ląstelių transmembraninis transportas sutrikdo Ca2+ siurblio funkciją dėl ko susilpnėja nervinių impulsų perdavimas, gali pasikeisti membranos elektrocheminis gradientas, sutrinka kai kurių hormonų, vitamino D, fosforo apykaita. Kitas svarbus elementas kurį nukonkuruoja švinas tai yra geležis: Švinas sukeldamas geležies disbalansą organizme įsijungia į šio elemento apykaitą, taip labiausiai pažeisdamas kraujodaros sistemą, pakeičia geležį hemoproteino ir flavoproteino struktūroje, išstumdamas geležį iš fermento aktyvaus centro suriša fermento aktyvias tiolo (SH) grupes, sutrikdo citochromo funkciją, bei oksidacijos procesus.
Prisijungęs prie amino rūgščių funkcinių grupių švinas patenka į baltymų apykaitos procesą taip sukeldamas dismetabolinius sutrikimus.
Prasiskverbęs pro ląstelės branduolio membraną,švinas po ja labiausiai kaupiasi jundamasis su heterochromatino iRNR fosfatais, taip pat pakeisdamas elektronų donorą Mg. Sutrinka nukleotidų apykaita taip sustabdoma DNR ir RNR sintezė. Švinas labiausiai kaupiasi tuose ląstelėse kurios intensyviai dauginasi ir kuriose intensyviai sintezuojamas baltymas t.y. tokios kurios turi didelius kiekius DNR ir RNR. Vėliau yra pažeidžiamos chromosomos, sukeliamos jų aberacijos.

Citoplazmoje švinas labiausiai pažeidžia mitochondrijas dėl jose esančio didelio fermentų kiekio bei jonų kanalo kiekio sutrinka mitochondrijų membranų pralaidumas, oksidacinis fosforilinimas, taip pat pažeidžiama hemoglobiną sintetinanti poliribosomų struktūra.
Švinas gali sudaryti junginius su riebiosiomis rūgštimis ypač su stearino rūgštimi susidaro švino stearatas, kuris turi ilgą agnlevandenilių grandinę ir gali įsiterpti į ląstelės membraną taip pažeisdamas jos struktūra susilpnina tarpląstelinius ryšius, sutrinka membranos pralaidumas, susilpnėje įvairių receptorių funkcijos, fagocituojančios ląstelės blogiau prisijungia ligandą ir blogiau sudaro ataugas. Labiausiai pažeidžiama eritrocitų ir hepatocitų plazminė membrana dėl ko gali įvykti hemolizė, storosiose žarnose pastebimas prastesnė vandens reazorbcija.
Organų sistemų pažeidimai. Švinas gali sukelti beveik visų organų sistemų patologinius pakitimus, bet tam tikras sistemas pažeidžia labiausiai. Kraujodaros sistemai dėl švino sukelto fermentopatinio pažeidimo sutrikdoma hemoglobino gamyba, eritrocitų brendimas sukeliama hemoglobinopatija, kuriai budingi anemijos požymiai. Virškinimo sistemoje švino junginiai labiausiai pažeidžia plonosios žarnos enterocitus, kadangi toje vietoje daugiausia švino rezorbuojama į kraują, taip pat ir kepenis, dėl jų aktyvaus švino šalinimo iš kraujo. Inkstai: pažeidžiami bet kokiu atveju jeigu metalas pateko į organizmą, kadangi šis organas yra pagrindinis kuris šalina iš organizmo dižiausą dalį švino. Kadangi švinas labai greitai paveikia besivystančias ląsteles, kuriose yra intensyvi medžiagų apykaita, o tokiomis savybėmis pasižymi lytinės ląstelės, todėl yra sutrikdoma reprodukcinė sistema, sumažėja spermatozoidų gyvybingumas ir vystymasis. Kita svarbi organų sistema, kuria pažeidžia švinas yra CNS. Švinas didina smegenų kapiliarų pralaidumą, sutrinka nervinio audinio skysčio apykaita ir mityba, pažeidžia neuronų sinapses, dėl ko susilpnėja nervinio impulso perdavimas. Nervų sistema šviniu ypač yra jautri vaikams, kadangi pas vaikus yra silpniau išsivystę hematoencefalinis barjeras. Stipriai pažeidžiamas regos analizatorius.
Klinika. Dėl to, kad švinas naudojmas dažniausiai tik technikos pramonėje ir tai kad šiuo metu yra žinoma švino toksiškumas juo apsinuodijama dažniausiai iš lėto po besimptomio latentinio periodo po, kurio pradeda vystytis ir reikštis patologiniai procesai. Apsinuodijimas švinu vadinamas saturnizmu. Klinikiniai požymiai ligoniams labai įvairūs, kadangi apsinuodijimo metu yra pažeidžiamos beveik visos organų sistemos. Dėl kraujagyslių sutrikimo ligoniams padidėja kraujospūdis, atsiranda skausmingi žarnyno spazmai, viduriavimas, pykinimas, sutrinka nervinės sistemos sensorinės funkcijos dėl sulėtėjusio nervinių impulsų perdavimo sumažėja reakcijos greitis, ryškiai pastebimas sunkesnis informacijos įsisavinimas, tyrimų metu buvo nustatyti ryškūs intelekto sutrikimai, sutrinka regėjimas, pasireiškia nemiga, nusilpsta imuninė sistema, jaučiamas bendras silpnumas, dėl ilgalaikio apsinuodijimo ir sutrikusios inkstų veiklos ligoniams atsiranda juosva švino juostelė ant dantenų krašto, dėl hepatocitų pažeidimo gali išsivystyti hepatitas, sutrikus inkstams nuo ilgalaikio nuodo šalinimo pasireiškia inkstų nepakankamumas.
Šalinimas. Švino šalinimas daugiausia vyksta pro inkstus, todėl pirmiausia pašalinama ta švino dalis, kuri yra kraujo plazmoje, po to šalinama tas švinas, kuris susijungęs su eritrocitų baltymais ir galiausiai šalinamas švinas deponavęsis įvariuose audiniuose. Sunkiausiai pasišalina audiniuose deponavęsis švinas kadangi jo pašalinimui švinas turi būti įjungiamas į tokius junginius, kurie yra geriau tirpūs vandenyje, kad galėtų pasišalinti su šlapimu. Per plazmą pusė kraujyje esančio švino kiekio su šlapimu pasišalina per 36 paras, iš minkštųjų audinių per 2 metus. Sunkiausiai švinas yra šalinamas kai yra deponavęsis kauluose, pusė viso kiekio pasišalina per 30 metų, juose sudaro patvarius ir netirpius junginius švino tribazis fosfatas Pb3(HPO4)2. Kita dalis patekusio į kraują švino šalinama pro kepenis kuomet švinas vartų vena nunešamas į kepenis ir išskiriamas kartu su tulžimi į virškinamajį traktą ir taip pašalinamas su išmatomis, per virškinamajį traktą šalinamas ir žarnų spindyje esantis dar nespėjęs į kraują rezorbuotis švinas. Švinas taip pat šalinamas ir kitais būdais tik daug mažesniais kiekiais, su prakaitu, seilėmis, slenkančiais plaukais ir nusilupančiu epiteliu. Viso kraujyje esančio švino kiekis šalinamas su šlapimu 76%, su išmatomis apie 16%, kitais keliais 8%.
Švino šalinimas iš organizmo gali būti skatinamas su kai kuriomis cheminėmis šviną surišančiomis medžiagomis, tai tam tikri junginiai kurių sudėtyje yra su švinu konkuruojantys metalai. Tai etilendiaminotetraacto (dinitrilo) rūgštis (EDTR), dimerkapto gintaro rūgštis.

Paveikslas. Švino pasiskirstymas žmogaus organizme.

Įdomybės apie šviną

Muzikos genijus L. van Bethovenas (1770—1827) nuo 20 metų buvo kamuojamas paslaptingos ligos. Jis nuolat kentė baisų skausmą, o būdamas 31 metų apkurto. Nė vienam gydytojui nepavyko nustatyti, kokia tai liga. Ligos priežastis paaiškėjo tik 2000 m., praėjus 173 m. po didžiojo kompozitoriaus mirties. Chemikai ištyrė išlikusią L. van Bethoveno plaukų sruogą ir nustatė, kad ligos priežastis — švinas. Kompozitorius buvo apsinuodijęs. Švinas sudarė 0,006% jo plaukų masės. Tai 100 kartų daugiau, nei įprasta. Deja, dabar neįmanoma nustatyti, iš kur L. van Bethoveno organizme atsirado tiek daug šio nuodingo metalo. Galime tik spėti, kad tai susiję su geriamuoju vandeniu. Mat seniau iš švino būdavo gaminami vandentiekio vamzdžiai.
XIX a. pradžioje skausmui malšinti buvo naudojamos narkotinės medžiagos — opiatai. Tai klastingos, žmogaus asmenybę žlugdančios medžiagos. Chemikai nustatė, kad L. van Bethovenas nevartojo opiatų. Netgi kęsdamas nuolatinį skausmą, savo protą didysis kompozitorius saugojo muzikai. Jis net apkurtęs kūrė muziką.
Apsinuodyti švinu galima ir dabar. Dar visai neseniai šio elemento turinčių medžiagų būdavo dedama į dažus, benziną. Tik XX a. aštuntame dešimtmetyje tokių medžiagų pradėta vengti. 1971 m. vien JAV į aplinką pateko 223300 tonų švino. 1991 m. šis kiekis sumažėjo iki 5467 tonų. Tyrimai rodo, kad 1971 m. 88,2% vaikų kraujyje turėjo per daug švino. 1991 m. tokių vaikų buvo tik 4,4%.
 

Literatūros sąrašas

1. Katherine Squibb. „Applied toxicology“
2. Ernest Hodgson. „A textbook of modern toxicology“ third edition. 2004.
3. Ruvinas Ptašekas, Marius Ptašekas „Švinas: toksikogenezė, jos tyrimai“ Vilnius 2002. 4. Vadovėlis 9kl.Autorės: Regina Jasiūnienė ir Virgina Valentinavičienė.2004m.
5. Ašmenskas J., Baublinas A., Obelinis V., Šimkūnienė B. Aplinkos medicina // Avicena,1997. 6.I.T.Brachnova Metalų ir jų junginių miltelių toksiškumas // Medicina, 1971. 7.Токсикология редких металлов, ред. З.Израильсон // М., Медицинская литература, 1983.

TURINYS

1.Švinas periodinėje elementų lenteleje.....1psl.
2.Švinas gamtoje.....2psl.
3.Švino junginiai.....3psl.

3.1.Oksidai.....5psl.

3.2.Kiti junginiai.....5psl.
4.Švinas žmogaus organizme.....5psl.

4.1.Kumuliacija.....6psl.

4.2.Pažeidimai.....6psl.

4.3.Organų sistemų pažeidimai.....7psl.

4.4.Šalinimas.....7psl.

5. Įdomybės apie šviną.....8psl.

6.Literatūros sąrašas.....9psl.

Leave a Comment