Lęšių bei akinių atsiradimo istorija

TURINYS:

Įvadas.............................. 1
Lęšių bei akinių atsiradimas............................ 2
Ernesto Abbės ir Karlo Zeiso nuopelnai lęšių atsiradimo istorijoje............3
Naujų gamybos technologijų įtaka dabartinei lęšių bei akinių įvairovei.......... .6
Išvados..............................7
Naudota literatūra..............................8
Priedai.............................. 9

ĮVADAS

Optikos ryšys su jai gimininga astronomija padaro šį mokslą vienu iš seniausių istorijoje. Žmogaus prigimtis vertė jį domėtis aplinka, stebėti, stengtis suprasti. Primityvioji astronomija siekia priešistorinius laikus. Geriausiai išlikęs jos pavyzdys Stonehenge monolitai ( akmens plokštės ). Seniausi archeologiniai optikos radiniai yra šlifuoti kristalai iš Nimrudo (Asirija, 1000 m. pr. m. e. ). Kinai jau tada žinojo „camera obscura‘ ir gaubtų veeidrodžių savybes.
Babilonijos ir Egipto kultūros nepaliko pėdsakų optikos moksle.Vakarų kultūroje pirmas mokslinis rašinys apie „Otics“ buvo Euklido Atėniečio (Euklidės, 330 – 280 m.pr. m .e. ). Tuo pačiu vardu po 400 metų savo rašinį pavadino žymus astronomas Claudius Ptolemaios. Jis ir maždaug tuo pačiu metu gyvenę romėnų filosofai Seneca bei Lucretius domėjosi šviesos spinduliais ir veidrodžiais. Šviesos lūžis ir lęšiai jiems liko nesuprantami.
Mokslo tęstinumą tarp romėnų – graikų kultūros ir renesanso palaikė arabai. Jų filosofai Avicena, Averojus, ypač Ibn Al Haitam, be kitų mokslo sričių, doomėjosi ir optika, nors nieko naujo neatrado. Averojus pirmas pareiškė nuomonę, kad matančioji akies dalis yra tinklainė, o ne lęšis, kaip kad buvo manę graikų ir romėnų filosofai. Ta nuomonė negreit buvo priimta. Leonardas Da Vinči savo brėžiniuose rodo, kad šv

viesos spinduliai susirenka lęšyje ir iš ten aplenkdami tinklainę, eina į optinį nervą. Toks supratimas vyravo iki 1619 metų, kol Bavarijos jėzuitas Christopheris Scheineris jau beveik modernišku metodu išpreparavo ir tiksliai aprašė akies anatomiją bei funkciją knygoje
„Oculus“. Tuo pačiu metu įžymusis astronomas Johannes Kepleris išleido knygą „Dioptrice“, kurioje gana tiksliai aprašė akies optinę sistemą.
Tolesnis svarbus optikos mokslo įvykis buvo spalvų spektro atradimas, apie kurį 1704 m. knygoje „Optic“ paskelbė I.Niutonas. Šiame veikale taip pat pateikiamos žinios apie akį ir jos optinę sistemą.
Besivystant optikos mokslui, vis geriau pažįstant akies optinę sistemą, akies refrakcijos ydų koregavimui pradėti naudoti lęšiai. Tikslai nežinoma, kada pagaminti pirmieji akiniai. Galima spėti, kad romėniškų gemų pjaustytojai turėjo vartoti didinamuosius lęšius – jų išdirbimas nepaprastai kruopštus.

Šią temą pasirinkau, norėdama sužinoti appie lęšių bei akinių atsiradimą, jų gamybą ir įvairovę, esant šiuolaikinėms lęšių gamybos technologijoms.

Darbo tikslas – susipažinti su lęšių bei akinių atsiradimo istorija, gamyba, jos vystymusi bei dabartine jų įvairove, naudojant šiuolaikiškas, modernias gamybos technologijas.

Uždaviniai:
1. Supažindinti su lęšių bei akinių atsiradimo istorija.
2. Išnagrinėti lęšių gamybos atsiradimą.
3. Apžvelgti šiuolaikinių lęšių ir akinių įvairovę.

1
LĘŠIŲ BEI AKINIŲ ATSIRADIMAS

Apie lęšių savybę padidinti daiktų atvaizdą arba juos matyti ryškiau buvo žinoma ir senovės Romoje. Pagal legendą Romos imperatorius Neronas, kurio rega buvo silpna, stebėdamas gladiatorių kovas arenoje, naudojosi specialiai nu

ušlifuotu akmeniu – smaragdu. Jo mokytojas filosofas Seneka, yra pastebėjęs, kad, žiūrint į smulkų ir neaiškų raštą per stiklą, užpildytą vandeniu rutulį, raštas tampa stambesniu ir aiškesniu.

Aiškinant padidinamojo stiklo veikimą, arčiausiai tiesos buvo X amžiuje gyvenęs arabų mokslininkas Al-Chazenas. Anglų filosofas ir mokslininkas Rodžeris Bekonas 1267 m. rašė, kad esant silpnai regai, pasinaudojant specialiai apdorotu stiklu, galima aiškiai matyti smulkų raštą. Apie tai, kad senatvinę silpnaregystę galima koreguoti stiklų pagalba, rašė ir Romos popiežius Jonas XXI, labiau žinomas kaip Ispanijos Petras.

Visa istorijos raida, o taip pat ir bandymai prognozuoti tolimesnį optinės korekcijos vystymąsi, asocijuojasi su žymaus Vokiečių filosofo Hėgelio mintimi apie tai, kad žmogus paėmęs į rankas kažkokią tai priemonę, kuri jam padėtų pažinti aplinkinį pasaulį, ilgainiui suartėja su ja, o vėliau įsiskverbia į jo vidų.

Tai įvyko 1280 metais. Lašas sustingusio skaidraus stiklo, iš kurio gamindavo Venecijos veidrodžius, atsitiktinai atkreipė dėmesį stikliaus, kuris paėmęs jį į ranką, pastebėjo, kad jis ne tik padidina daiktus, bet ir pilnai tinka senatvinės toliaregystės ( presbiopijos ) korekcijai. Taip pirmą kartą dokumentiškai buvo užfiksuotas lęšio įvaizdis.
Nežiūrint į tai, kad iki šiol yra pateikiami įvairūs išradėjų vardai ir keletas Italijos miestų laiko save akinių tėvyne, vargu ar akinių išradimas yra vieno žmogaus darbas. Greičiausiai tai buvo kolektyvinių pastangų vaisius.
Daugelis istorikų mano, jog akiniai re
egėjimui sustiprinti pradėti gaminti mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais, kai minėtojo arabų mokslininko Ibn al Haitamo veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą. Europos mokslininkai išplėtojo šio arabo mintis. 1267 metais pasirodžiusiame Rodžerso Bekono moksliniame traktate “Opus Majus” štai kas rašoma apie skaitymo lupą: “Dabar ir seni žmonės galės gerai įskaityti mažas raideles”. Po trisdešimties metų pasirodžiusioje kronikoje giriamas ir liaupsinamas naujasis išradimas – stiklai, pavadinti akiniais, “kurie vargšams, silpnų akių ir seniems yra tikra Dievo palaima.” Iš pradžių sukuriami akiniai skaitymui, gerinantys akomodaciją, kai akies lęšis sausėja bei
netenka elastingumo.

Tikrieji akiniai manoma buvo išrasti Venecijoje. Kodėl Venecijoje? Venecijos miesto valdžios dokumentuose mokslininkai surado štai ką: 1330 metais šio miesto valdžia specialiu įstatymu prisaikdindavo akinių meistrus, kad jų darbo paslaptys, ypač stiklo apdirbimas, liktų Venecijoje. Meistrui nelegaliai išvykus iš miesto, jo padėjėjai buvo sodinami į kalėjimą, o bėglys susekamas ir nužudomas. Vis dėlto toks įstatymas neišsaugojo monopolio – po kelerių metų akinių dirbtuvės buvo atidarytos Olandijoje, Harlemo ir Midelburgo miestuose bei kitur. Akinių stiklo šlifavimas plito labai
sparčiai, nes tuo metu Europoje netrūko trumparegių.

Viduramžiais norint įsigyti akinius reikėdavo keliauti pas meistrą arba laukti atvykstančių prekeivių. Jie traukdami iš miesto į miestą siūlė įvairiausių modelių akinių. Kiekvienas norintysis galėjo išsirinkti
pagal kišenę.

Pirmieji akinių apsodai buvo gaminami iš medžio, aptraukti oda; iš
štobulėjus metalo gamybos technologijai pradėti gaminti iš plieninės arba varinės vielos. XVIII a. pabaigoje akiniams pritaikomos sidabrinės ienelės. XIX a. pradžioje atsirado vėžlio kiauto bei raginiai, o 1840 m. – nauji sidabro apsodai. Europos šalyse nebuvo vieningos akinių gamybos technologijos. Štai Vokietijoje buvo labai paisoma meistro kvalifikacijos. Tiesa, didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent apsodams, o ne
stiklams – kartais jie būdavo paprasčiausiai liejami. Vokietijoje akinių stiklų gamyboje ypač

2
pasižymėjo Ratenovo miesto pastorius J.Dunkeris. Puikiai išmanydamas matematiką, fiziką ir techniką, apie 1800 metus jis pradėjo gaminti optinius prietaisus. Keplerio spindulių lūžio dėsnio pagrindu savo konstrukcijos mašina pastorius-mokslininkas pradėjo šlifuoti labai puikius, nors mažus ovalinės formos
akinių stiklus.

Ilgą laiką nebuvo skirtingų abiem akims stiklų. Nuo 1784 metų yra pliusinių bei minusinių stiklų kombinacijų. Beje, tokius akinius sukūrė amerikiečių mokslininkas B.Franklenas. Jis į vieną apsodą įtaisė po dvi skirtingų dioptrijų stiklų puses. Pagal šį principą vėliau pradėta stiklus šlifuoti – viršutinę dalį žiūrėjimui į tolį, apatinę – iš arti, mažesnius pliusinius segmentus įlydydavo arba priklijuodavo. Tik 1960 metais prancūzų mokslininkui B. Maitenazui pavyko išspręsti trumparegystės ir toliaregystės problemą. Jis sukūrė stiklus “Varilux”, kuriuose sklandžiai pereinama nuo tolimo regėjimo prie artimo.

Mokslininkų manymu, akinių raidoje svarbus postūmis buvo 1912 metai. Tais metais Jenoje atlikus tikslius apskaičiavimus iš Ceizo stiklo pradedami gaminti aukščiausios optinės kokybės iki 80 mm
skersmens akinių stiklai.

Gerinti regėjimą buvo naudojami ne tik akiniai. Vienas iš akinių pirmtakų – lornetas. Tai akiniai su rankenėle. Jie ypač buvo populiarūs tarp XVIII amžiaus aristokratų. Po šimtmečio kariškiai ir aristokratai pradėjo nešioti monoklius – apvalius stiklus vienai akiai. Monoklis simbolizavo priklausymą visuomenės “grietinėlei”. Šiek tiek vėliau paplito pensnė. Tai akiniai be ragelių, nešiojami ant nosies. Deja, nei monoklis, nei lornetas, nei pensnė nepasiteisino – paprasti akiniai iki šių dienų nepakeičiami.

Žinoma, kad akinius pradėta naudoti XIII šimtmety. XIV amžiuje apie akinius jau dažnai rašoma knygose, jų atvaizdus galima rasti Renesanso epochos paveiksluose. Jų poreikis padidėjo išradus knygų spauzdinimą 1440 m. Akiniai tada buvo labai brangūs, testamentu perduodami įpėdiniams. Seniausia išlikusi akinių pora ( pagaminta maždaug 1500 m. ) saugoma Niurnbergo muziejuje – akinius sudaro išgaubti stiklai odiniuose rėmuose. Kad stiklinių lęšių kraštai netrupėtų, juos rėmindavo ir į medinius, vėliau į kaulinius rėmelius. Pirmasis žingsnis, sukuriant mums įprastus rėmelius, buvo dviejų rankenėlių, einančių nuo apvadėlių, sujungimas varžteliu: nors tai buvo nelabai patogu, tačiau leido fiksuoti akinių lęšius ant nosies. Idėja pririšti virvutę už akinių rėmelių apvadėlių ir kaip nors užkabinti juos už ausų pasiūlyta tik XVI amžiuje. Tai leido susimąstyti ir sukurti akinių rėmelius, panašius į šiuolaikinius, užbaigiant ilgaamžį akinių rėmelių pagrindinių elementų formavimosi procesą ir, pagaliau, pilnai atlaisvinant žmogaus, nešiojančio akinius, rankas.
Atsiradę įdubieji ( 1430 m. ), bifokiniai (1784 m. ) ir trifokiniai ( 1910 m. ) akinių lęšiai, bei
vėliau lęšiai su laipsniškai kintančia refrakcija ( 1960 m. ), o taip pat pigios technologinės medžiagos akinių rėmeliams ( nuo XIX amžiaus 70-ojo dešimtmečio celiuloidas; nuo XX amžiaus antrosios pusės – etrolis ), kurios esant didelei paklausai, stimuliavo akinių gamybą.

Akinių optinės savybės žymiai pagerėjo abipusiai išgaubtus ir abipusiai įgaubtus lęšius pakeitus 1909 metais meniskine lęšių konfigūracija. Tokie lęšiai, esant minimaliam palinkusių šviesos spindulių
astigmatizmui, vadinami punktualiniais. Akinių lęšių vystymosi schema parodyta paveikslėlyje ( žiūr. priedą, lentelė ).
Pirmasis akinių lęšis buvo pliusinis, plokščiai išgaubtas. Tam tikruose etapuose greitėja kūrimo procesas ir įsisavinami visiškai nauji akinių lęšių tipai. Pavyzdžiui, pirmieji įdubieji lęšiai sukurti
praėjus 150 metų po iškiliųjų lęšių išradimo. O sudėtinis bifokinis lęšis buvo pagamintas praėjus tik 53 metams po B.Franklino bifokinio lęšio išradimo. Vientisas bifokinis lęšis pagamintas praėjus dar 68 metams, o sulydytas – praėjus tik 3 metams. Optikos vystimasis derinasi dar su vienu filosofiniu teiginiu apie istorijos ir logikos sutapimą.
Kaip visiems žinoma, plačiausiai paplitusi ametropijos rūšis yra presbiopija ( senatvinė toliaregystė ), koreguojama išgaubtais lęšiais. Jie ir buvo atrasti seniausiai., nes dažniausiai akiniai reikalingi pagyvenusiems žmonėms.

Sekanti pagal paplitimą ametropijos rūšis – trumparegystė, todėl antroji atrasta akinių lęšių rūšis buvo įdubieji lęšiai.
Didėjant presbiopijai, atsiranda poreikis koreguoti regėjimą ne tik į artį, bet ir į tolį, o tai galima pasiekti su bifokiniais lęšiais, kurie sukurti XVIII amžiaus pabaigoje.
Ketvirti pagal eiliškumą ( XIX amžiaus pradžioje ) išrasti lęšiai koreguojantys astigmatizmą, kuris yra ketvirtas pagal paplitimą visų ametropijos rūšių tarpe.
Nežiūrint progreso akinių optikos srityje, daugelis jau seniai suprato, jog daug pažangesnis optinės korekcijos būdas galėtų būti kontaktinis lęšis. Net Leonardo DaVinči rankraščiuose buvo atrasti kontaktinio lęšio piešiniai ant akies. Praktikoje haptinius ( dedamus ant akies obuolio ) stiklinius lęšius pradėjo gaminti K.Zeisso firma ( 1929 m. ). Po to ši sritis buvo labai greitai tobulinama: 1937 metais buvo pasiūlyti kontaktiniai lęšiai, gaminami iš skaidrios plastmasės ( polimetilmetakrilatas ), o 1949 m. – pirmieji rageniniai kontaktiniai lęšiai. Penktojo dešimtmečio pabaigoje čekų akademikas O.Vichterle sukūrė minkštus hidrokoloidinius lęšius. Šiuo metu gaminami pusiau minkšti kontaktiniai lęšiai iš polimerų, turinčių gelio pagrindą. Jie turi ne tik medicininių, bet ir kosmetinių privalumų: kontaktinių lęšių pagalba galima pakeisti rainelių spalvą.

Trečiasis optinės korekcijos būdas ( po akinių ir kontaktinių lęšių ) pagrįstas chirurgine intervencija, keičiant ragenos geometriją, atliekant keratoplastiką, keratoprotezavimą ar dirbtinio lęšiuko implantaciją.

Jau net 1789 metais buvo pasiūlyta mintis apie galimybę implantuoti stiklinę plokštelę į drumstą rageną. Bet tik šio šimtmečio penktajame dešimtmetyje, dėka atitinkamų polimerinių medžiagų ir jų apdirbimo metodikos sukūrimo, keratoprotezavimas plačiai paplito oftalmologijoje. Pirmąją operaciją, pakeičiant sudrumstėjusį žmogaus lęšiuką dirbtiniu protezu atliko gydytojas G.Ridler 1949 metais. Nors ir pilnas dramatiškų nesėkmių, tokių kaip pooperacinis lęšiuko išnirimas, ragenos distrofijos, šis implantancijos metodas liko aktualus ir visą laiką tobulinamas.

Netolimoje ateityje kiekvienas iš trijų optinės korekcijos būdų užims savo nišą. Tačiau dar ilgai masiškiausiu korekcijos būdu išliks akiniai.

ERNESTO ABBĖS IR KARLO ZEISO NUOPELNAI LĘŠIŲ ISTORIJOJE

Antroje XIX amžiaus pusėje praktikoje vis plačiau panaudojami elektra ir optikos pasiekimai – telegrafas, žiūronai ir mikroskopai. Žymiai pakinta netgi pačių įrengimų gamybos procesai, vietoje mažų dirbtuvėlių atsiranda pramoninio tipo gamyklos, tokios kaip pavyzdžiui „Karl Zeiss“ Jenoje. Per palyginti trumpa laiką ši firma tampa vienu iš pasaulinių optinių prietaisų gamybos lyderiu.

Nuo pat savo firmos organizavimo pradžios 1846 metais Karlas Zeisas stengiasi įgyvendinti idėją – „pagrįsti mikroskopų gamybą vien tik mokslinėmis teorijomis“. Tam, kad ši idėja būtų realizuota, Karlas Zeisas savo gamyklos mokslinio vadovo pareigoms pasikviečia Ernestą Abbę ( 1840-1905 ).

Ernestas Abbė gimė 1840 metais sausio 23 d. Eizenacho darbininko šeimoje. Jo tėvas – Adomas Abbė, dirbo Eizenach audėju Eichelio fabrike, o motina buvo namų šeimininkė. Vargas buvo dažnas jų namų svečias.

Eichelio fabrikui, kuriame dirbo Ernesto tėvas, buvo reikalingi kvalifikuoti kadrai. Todėl Ernestui, kuris buvo žinomas savo gabumais, buvo suteikta galimybė tęsti mokslą Eizenacho gimnazijoje. Abbės mįgstamiausias dalykas tapo fizika ir matematika. Visose gimnazijos klasėse Ernestas buvo geriausiu mokiniu. Jo diplominio darbo tema buvo geometrinė optika.

Baigus gimnaziją, Abbės tėvas, didžiuodamasis sūnaus sėkme, surado galimybę įnešti pradinį būtiną mokestį už mokslą ir septyniolikametis Ernestas išvyko į Jenos universitetą. Čia Abbė buvo

geriausiųjų studentų tarpe. Tuo metu paskaitas Jenos universitete skaitė įžymūs mokslininkai: fiziką – Karlas Snelis, matematiką – Hermanas Šeiferis, botaniką – Jakobas Šleidenas, kristalografiją – E.Šmidtas, filosofiją – Kuno
Fišeris. Jenoje Ernestas Abbė susipažino su Karlo Zeiso dirbtuve, kurioje vyko praktiniai užsiėmimai bei universitetui buvo gaminami prietaisai bei instrumentai. 1863 m. rudenį Abbė gauna docento pareigas Jenos universitete. Šiame mieste jam buvo lemta pragyventi didžiąją savo gyvenimo dalį – 35 metus, o miestui jo vardas atnešė pasaulinę šlovę.

Nuo pat pirmųjų savo darbo pas Zeisą dienų, Abbė bando pertvarkyti optinių instrumentų

( akinių, lupų, mikroskopų ir t.t. ) gamybą moksliniu pagrindu. Iki to laiko prietaisai buvo gaminami remiantis grynai empiriniais metodais ( bandymų ir klaidų metodu ).Abė įrodė, kad mikroskopų galia nėra begalinė: ji yra ribojama bangine šviesos prigimtimi. Todėl mikroskopo pagalba negalima įžiūrėti objekto, kurio matmenys yra mažesni nei ½ šviesos bangos ilgio ( t.y. mažiau nei 0,25 µm ). Tačiau netgi tam, kad pasiekti nurodytą ribą, reikėjo išmokti apskaičiuoti optines sistemas, neturinčias daugybinių aberacijų, kurias šios sistemos turėjo. Sprendžiant šias problemas, Abbė pasiekė puikiausių rezultatų. 1871 -1873 metais jo atlikti darbai leido tikslių apskaičiavimų pagrindu sukurti mikroskopų objektyvus, kurie rėmėsi griežtais reikalavimais. Optiniai prietaisai, kuriuos gamino Zeiso firma, tapo geriausiais pasaulyje.

Abbė taip pat sukūtė vaizdo susidarymo mikroskope teoriją ir jos pagrindu buvo išaiškinta, kaip galima padidinti šio prietaiso skiriamąsias galimybes ( tai pasiekiama mažinant šviesos, kurios pagalba gaunamas vaizdas, bangos ilgį ). Taip buvo sukurtas ultravioletinių spindulių mikroskopas ( 1904 m. ).

Įdomu pažymėti, kad savo kaip dėstytojo veiklos metu, Abbė stengėsi išauklėti Zeiso firmai tokius darbuotoju, kurie sugebėtų gautas žinias panaudoti savo praktinėje veikloje.

Pirmieji Zeiso firmoje gaminami mikroskopai buvo paprasti, susidedantys tik iš vieno lęšio. Įšio mikroskopo komplektą, kaip taisyklė įeidavo trys – keturios pakaitinės linzės ( kad galima būtų gauti įvairius padidinimus ). Ryškumas buvo reguliuojamas eigos varžto, susieto su lęšio laikikliu, pagalba.
„Karlo Zeiso“ firmos darbuotojų skaičius greitai augo ir padidėjo nuo 10 žmonių 1850 metais iki 1600 žmonių 1905 metais. Dalis darbuotojų į firmą ateidavo dirbti pabaigę Jenos universitetą, su kuriuo Zeisas užmezgė glaudžius ryšius.
Darbui į savo dirbtuvę Zeisas stengėsi pritraukti gabiausius žmones. Pradžioje, gamindamas imersinius objektyvus, jis susidūrė su rimtais sunkumais. Nesėkmė gaminant šiuos objektyvus dar kartą paskatino Zeisą priimti į darbą mokslinį bendradarbį, kuris sugebėtų suteikti aktyvią pagalbą, apskaičiuojant įvairios paskirties optines sistemas. Tokiu bendradarbiu tapo Ernestas Abbė.
1870 metais Abbės atrastas „sinusų dėsnis“ suvaidino didelį vaidmenį vystant optinių sistemų apskaičiavimo mokslinius metodus. Nesilaikant šio dėsnio, daikto taškai, išsidėstę arti optinės ašies, būdavo matomi neryškiai. 1871 – 1873 metais Abbės atlikti darbai leido kurti optines sistemas, remiantis griežtais apskaičiavimais.
Tolesnio firmos klestėjimo kelyje iškilo nemaža kliūtis: reikėjo išspręsti aukščiausios kokybės optinio stiklo virimo problemą. 1891 m. birželio 30 d. Abbės ir Zeiso pasirašytas sekantis dokumentas:

„ Žemiau pasirašiusieji visam optinės dirbtuvės ir stiklo gamyklos personalui praneša, kad , siekiant užtikrinti dalykinį vadovavimą ir tvirtą ekonominį abiejų įmonių funkcionavimą, o taip pat tam, kad užtikrintų tvirtesnę abiejų įmonių klestėjimo garantiją ateityje, mes, įvertnę daugelio asmenų norą, kad šios įmonės klestėtų ir toliau, sutikome atsisakyti savo dvipusio dalyvavimo reikale ir perduodame
visas susijusias su įmonėmis firmos „ Karlas Zeisas“ ir Šott ir draugai“ teise juridiniam asmeniui – Karlo Zeiso fondui Jenoje‘.
Pradedant 1883m., Abbėa tliko seriją bandymų su optinėmis sistemomis, sudarytomis iš lešių kombinacijų, pagamintų iš fliuorito ir naujų stiklo rūšių. 1866 m. viduryje Abbė sukūrė objektyvus,

kuriose buvo užtikrinama schromatinė daugelio spalvų korekcija.

Milžiniškas darbas, kurį Abbė atliko apskaičiuodamas naujas optines sistema, paskatino jį ieškoti naujų specialistų – optinių sistemų apskaičiuotojų. Pradžioje Abbė Rudolfui pasiūlė atlikti achromatinių objektyvų binokliams apskaičiavimus. Vienok greitai paties Rudolfo iniciatyva Zeiso firma pradėjo gaminti ir fotografinius objektyvus. 1891 m. buvo sukurtas „ Prostar“ objektyvas, o 1902 m. Rudolfas atliko dabar žinomo visame pasaulyje „ Tesar‘o“ objektyvo, sudaryto iš keturių lęšių, apskaičiavimus.

XX a. Pradžioje pagrindiniu optinės pramonės uždaviniu tapo akinių pusfabrikačių gamyba – rėmėliai ir stiklai. Optikas dabar jau pats galėjo nustatinėti stiklų stiprumą, priklausomai nuo rėmelio, pats šlifuodavo stiklus bei parinkdavo pirkėjui akinius.

1912 m. „Karlo Zeiso“ firmos darbuotojas Moricas fon Roras išrado įžymiuosius Zeiso punktalinius akinius, kurie, palyginus su kitais tais laikais naudotais stiklais, turėjo geresne optines savybes.

XIX a. Pabaigoje Zeiso firma pagamino praktiškai visų rūšių optinius prietaisus, tame skaičiuje ir visiškai naujus, pagamintus vadovaujantis Abbės ir jo bendradarbių brėžiniais bei apskaičiavimais. Taip, pavyzdžiui pradedant 1893 m. Zeiso firma pradėjo gaminti prizminius binoklius, kurių konstrukcija buvo pasiūlyta paties Abbės. Šie prizminiai binokliai XIX a. Pabaigoje išsikovojo populiarumą. Abbės pasiekimai techninės optikos srityje greit tapo žinomi visame pasaulyje. XIX a. ir XX amžių sandūroje Ernestas Abbė, remdamasis tiksliosios optikos principais, sukūrė aukštos kokybės akinių stiklų gamybos metodus. Pagrindu tam pasitarnavo švedų oftalmologo Alvaro Gulstrando ( 1862 – 1940 m. ) darbų rezultatai. Pirmuosius tokio pobūdžio darbus Zeiso gamykloje dar 1908 m. pradėjo Moricas fon Roras ( 1868 – 1940 m. ), kuris stiklą laikė optiniu prietaisu ir remdamasis šia idėja jį tobulino.

1912 M. Jenoje pradėta stiklų su asferiniais paviršiais gamyba. Šie stiklai buvo skirti žmonėms, kuriems buvo atlikta kataraktos pašalinimo operacija. Tai buvo Zeiso punktualinių stiklų gamybos pradžia. Pagaminti Jenoje, jie buvo platinami visame pasaulyje. Teorinis šių akinių apskaičiavimas, atliktas vadovaujant Hansui Begeholdui

( 1886 -1974 ), pareikalvo keleto metų darbo ir užėmė 15000 puslapių.

Naująjį Zeiso punktualinių akinių stiklų istorijos etapą pradėjo Rudolfas Linkė
( 1883 – 1960 m.). Jis revoliuciniu būdu pertvarkė visą tokių stiklų gamybos technologiją ir pradėjo jų masinę gamybą. Tam ,kad pademonstruoti labai geras, palyginus su kitais tokių stiklų optines savybes, buvo sukurtas specialus kontrolinis – matuojantis prietaisas, pagamintas dar 1920 m. Aukštos kokybės punktualinių akinių stiklų ir naujų šiuolaikinų prietaisų objektyviam ir subjektyviam refrakcijos nustatymui gamyba Zeiso gamykloje pareikalavo iš pagrindų perkvalifikuoti visus darbuotojus. Iškilo naujos klasės specialistų – tiksliosios akies optikos profesionalų poreikis. Būtent jie turėjo tapti ta rišančia grandimi, iš vienos pusės tarp mokslo ir gamybos, bei akinių vartotojų iš kitos.

1917 m. pagrindinėje Jenos įmonėje buvo įkurta nauja įstaiga „Karl Zeiss – Schiftung – Jemena“. Taip buvo sukurta valstybinė optikų mokykla, kuriai šiandien suteiktas Hermano Pistoro

( 1875 – 1951 m. ), ilgą laiką buvusio jos direktoriumi, vardas. Ši mokykla ruošė akių optikos specialistus šios šios svarbios srities dirbtuvėms. Tūksatnčiai šią mokyklą baigusių specialistų ( o jų tarpe buvo ir klausytojai iš kitų šalių, kurių skaičius peržengė 50 ) tarnavo ir tarnauja žmonijai savo žiniomis tiksliosio oftalmologinės optikos srityje.

NAUJŲ GAMYBOS TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA DABARTINEI LĘŠIŲ BEI AKINIŲ ĮVAIROVEI

Ne taip seniai vienintelė pasirinkimo galimybė įsigyjant lęšius, buvo stiklas. Jei buvo reikalinga stipri korekcija, lęšiai būdavo stori ir sunkūs. Dabartiniu metu pasirinkimo galimybė renkantis lęšių medžiagą prasiplėtė. Renkantis patogius, dailius rėmelius, pirmiausiai bus pasiūlyta išsirinkti tinkamiausius lęšius.
Daug nuostabių patobulinimų padaryta lęšių medžiagų ir dizaino srityje. Akiniai daugiau nebėra „tik stiklas“ – tai platus lęšių asortimentas – nuo mineralinio iki plastikinio lęšio, iš kurio galima rinktis. Plastikiniai lęšiai sveria du kartus mažiau, nei tokie pat lęšiai pagaminti iš stiklo, tačiau jie greičiau raižosi. Stiklas greičiau dūžta. Dėl savo fizinių bei cheminių savybių pastaruoju metu rinkoje populiarenis tapo plastikas.

Šiuolaikinės technologijos leidžia rinktis ir įvairias lęšių dangas. Kad plastikas būtų atsparesnis smūgiams, ant lęšio yra dedama pakietinta danga. Plačiai naudojami lęšiai su antirefleksine danga, kuri suteikia lęšiams skaidrumo, sumažina atspindžius, bloginančius vaizdo kontrastą ir varginančius akis, garantuoja atsparumą stipriems subraižymams ( ne mažiau už stiklą ). Lęšiai su hidrofobine danga suteikia atsparumą, nepriklausomai nuo oro sąlygų, mažina rasojimą, taip pat apsaugo nuo nešvarumų. Šiuo metu gaminami ir aukšto indekso lęšiai, tai yra plonesni ir lengvesni lęšiai. Jie tinka stipresnei korekcijai, turi mažesnę paviršiaus kreivę, tad juos nešiojančiojo akys neatrodo taip iškreiptos. Polikarbonatiniai lęšiai – ši aukšto indekso medžiaga, naudojama gaminant šiuo metu atsparius pažeidimams lęšius. Todėl polikarbonatiniai lęšiai yra rekomenduojami vaikams ir gyvenentiems aktyvų gyvenimo būdą žmonėms, kuriems reikalinga stipri korekcija. Fotochrominiai lęšiai – tamsėjantys nuo UV ir trumpabangių šviesos spindulių. Greičiausia tamsėjimo reakcija vyksta esant dideliam UV kiekiui ir žemai temperatūrai. Apsaugai nuo UV spindulių, gamintojai siūlo ir poliarizuotus lęšius. Jų spalva ir UV pralaidumas priklauso nuo bazinės jų medžiagos. Šviesos pralaidumas priklauso nuo nuo krentančios šviesos kampo. Poliarizuoti lęšiai montuojami į rėmelius taip, kad praleistų vertikalius spindulius, o kitus – horizontalius – nufiltruotų. Tai leidžia žvejui matyti žuvį po vandens paviršiumi, labai tinka vairuotojams, slidininkams. Lęšiai su metalo danga – veidrodiniai lęšiai – atspindintys ir geriau apsaugantys nuo IR spidulių. Ši danga neatspari subraižymams, todėl dengiama silikone danga. Neseniai rinkoje pasirodė melanino turintys lęšiai. Melaninas yra natūralus akyse esantis pigmentas, sugeriantis UV spindulius. Vyresniame amžiuje melanino kiekis akyse mažėja, todėl mažiau apsaugo nuo UV spindulių. Saulės akinių lęšiuose esantis pigmentas sugeria UV ir apsaugo akis nuo žalingo jų poveikio. Šiuo metu populiarėja spalvoti plastikiniai lęšiai – gaunami lęšį įmerkus į karštą dažų vonią iki 30 min. Dažniausiai atspalviai būna stabilūs, išskyrus pilką spalvą, kuri bėgant metams rausvėja. Plastikiniai dažyti lęšiai turi didelį privalumą, kad jų spalva nepriklauso nuo stiprumo. Be to šie lęšiai puikiai apsaugo nuo UV ir IR spindulių.

7
IŠVADOS:

Žmogus nuo seno domėjosi aplinka, stengėsi ją suprasti. Dar priešistoriniais laikais laikais buvo domimasi astronomija, kuri glaudžiai susijusi su optika. Atsitiktinai pastebėjus skaidraus stiklo savybę didinti daiktus, jis pirmą kartą 1280 m. užfiksuojamas kaip lęšis. Iki šiol nėra tikslių duomenų, ar tai buvo vieno žmogaus atradimas, tačiau nuo tada pradėta lęšį taikyti regos korekcijai. Pirmieji lęšiai – išgaubti – buvo naudojami senatvinės toliaregystės korekcijai, vėliau atsirado įdubieji, bifokiniai, astigmatiniai bei kontaktiniai lęšiai.

Nuo pat pirmųjų lęšių atsiradimo jų konstrukcija beveik nepakito. Savaime suprantama, kad per ilgą laiką tobulėjo lęšių gamyba ir medžiagų kokybė. Tačiau lęšių veikimo principas išliko toks pats. Kiekvienam konkrečiam lęšiui yra būdingos konkrečios savybės. Jos priklauso nuo medžiagos, iš kurios šis pagamintas, ir nuo lęšio formos. Jos dėka lęšis arba koncentruoja, arba išsklaido šviesą.

Jau kelis šimtmečius prieš mūsų erą akiniai nešioti Kinijoje bei Japonijoje. Azijos išminčių bei meistrų pagaminti stiklai raišteliais buvo rišami prie ausų. Vėliau graikai bei romėnai tokiu pat būdu nešiojo akinius. Akiniai aukštuomenei buvę papuošalas. Pirmieji tikrieji akiniai, manoma buvo išrasti Venecijoje.

Pats naujausias išradimas – kontaktiniai lęšiai. Ši idėja priklauso žymiam dailininkui, mokslininkui Leonardui da Vinčiui. Kontaktiniai lęšiai pradėti gaminti nuo 1949 metų. Ypač jie padeda esant trumparegystei.
Apžvelgus lęšių atsiradimo istoriją, gamybą ir įvairovę, galima teigti, kad sparčiai vystantis mokslui ir pritaikant naujesnes bei pažangesnes technologijas, šiandien mes galime džiaugtis lęšių kokybe ir įvairove, bei plačiu lęšių pritaikymu įvairiose srityse:

1. Lęšių atsiradimas jau buvo minimas archeologiniuose optikos radiniuose.

2. Dokumentiškai užfiksuotas lęšio įvaizdis buvo 1280 m. Venecijoje.

3. Akiniai pradėti naudoti XIII šimtmetyje, rašytiniai šaltiniai aptinkami XIV a.

4. Atsirado įdubieji, bifokiniai ir trifokiniai, progresiniai lęšiai.

5. 1848 m. Karlas Zeisas įkūrė pramoninio tipo gamyklą Jenoje, kurioje buvo gaminami optiniai prietaisai.

6. Karlo Zeiso idėjas padėjo įgyvendinti mokslininkas Ernestas Abbė.

7. Punktualinių akinių stiklų istorijos etapą pradėjo Rudolfas Linkė.

8. Daug patobulinimų padaryta akinių dizaino srityje.

9. Gamyboje atsiranda plastikiniai lęšiai.

10. Didėja lęšių dangos įvairovė.

8
Naudota literatūra:

1. Prieiga per internetą: http:// www.optika.lt . Kokius akinius turėtų nešioti verslo žmonės?
2. Prieiga per internetą: http:// www.lass.lt . Ne tik dėl sveikatos. Antanas Monkevičius.
3. Prieiga per internetą: http:// www.lass.lt . Lęšių revoliucija. „Mūsų žodis“ 2004 Nr.04

4. Sidrys R. Akies optika. – K., 1994.

5. Žurnalas.Akys. // Ernestas Abbe ir Karlas Zeisas.// 1998, Nr. 1.

PRIEDAI

9
Lentelė

Trifokaliniai lęšiai

Bifokaliniai sulydyti

Bifokalinai sudėtiniai

Bifokaliniai vientisi

Bifokaliniai klijuoti

Iškilieji lęšiai

Lęšiai su laipsniškai

kintančia refrakcija

Asferiniai katraliniai

Astigmatiniai lęšiai

Įdubieji lęšiai

1280 1430 1784 1827 1837 1905 1908 1909 1910 1932 1960 metai

Leave a Comment