socialinė geografija

Pasaulio gyventojai

Gyventojų skaičius ir jo kitimas.

Dabar žmonija labiau negu anksčiau susidomėjusi savimi, savo istorija ir ateitimi, kurią vieni mato nuostabiai gražią, o kiti – kaip nusivylimų ir didelių kliūčių kelią. Vieni teigia, kad jau pats žmogaus atsiradimas Žemėje yra klaida, nes jis, negailestingai naikindamas natūralią gamtą, žlugdo savo ateitį. Kiti mano, jog žmogaus misija Žemėje yra nelengva, bet anksčiau ar vėliau jo santykiai su gamta sunormalės ir įgalins išlikti visą žmoniją: žmogus Žemėje yra vienintelis protingas padaras – homo sapiens. Jis visų nuuostabiausias, nepakartojamas gamtos bei istorijos kūrinys.

Tačiau šiaip ar taip žmonijai jau šiandien kyla klausimas, kaip išlikti nesunaikinus nei savęs, nei gamtos. Į jį bando atsakyti daugelis mokslų. Ypač didelę reikšmę turi geografijos mokslas, nes jis, jungdamas daugelį žinijos sričių, gali nurodyti problemos sprendimo būdus.

Gyventojai, be kita ko, yra visų gėrybių gamintojai, o kartu ir jų vartotojai. Dėl to vienas svarbiausių dalykų yra pasaulyje gyvenančių žmonių skaičius ir jo kitimas.

Pasaulio, kaip ir atskirų valstybių, gyventojų skaičius nėra pastovus; jis nuolat kinta. Dažniausiai auuga, nors praeityje yra buvę tarpsnių, kai pasaulyje ar kuriame nors žemyne žmonių sumažėdavo.

Senų senovėje pasaulyje gyveno nedaug žmonių. Kaip jie Žemėje atsirado, mokslininkai spėja labai įvairiai, bet šiuo metu vyrauja Darvino evoliucinė teorija. Yra ir idealistinė teorija, teigianti, kad Že

emę ir žmogų sukūrė Dievas. Dievišką žmogaus pavidalą pripažįsta daugelis mokslininkų.

Nustatyta, kad 5000 m. pr. Kr. Žemėje gyveno apie 30 mln. Žmonių, t. y. daug mažiau nei dabartinėje Lenkijoje. Pirmaisiais amžiais po Kr. Gyventojų skaičius išaugo iki 230mln. Apie jų gyvenimą, veiklą, paplitimą šiek tiek daugiau sužinome tik iš istorijos, nagrinėdami senąsias civilizacijas, susikūrusias Šumere, Kinijoje, Indijoje, Urartu, Graikijoje.

Iki XX a. pradžios gyventojų skaičius augo lėtai, nes daug žmonių gyvybių nusinešdavo epidemijos ir ligos, badas. Pavyzdžiui, dėl epidemijos, kilusios VI a. Bizantijoje ir pasiekusios Ispaniją, Vokietiją bei kitas Europos šalis, išmirė penktadalis gyventojų. 1853 – 1854 m. Prancūzijoje nuo choleros mirė 150 tūkst., 1864 – 1875 m. Prūsijoje – 115tūkst., europinėje Rusijoje – 800 tūkst. žmonių. Dėmėtoji šiltinė 1846 m. ir 1848 m. Anglijoje nusinešė per milijoną žmonių gyvybių. Tokių epidemijų būta ir Liietuvoje.

1987 m. Jugoslavijoje gimęs berniukas garsėjo tuo, kad buvo 5-milijardasis pasaulio žmogus, o 2000 m. pasaulyje gyvens apie 6 mlrd. Žmonių. Kaip matome, vėlesniais amžiais žmonių skaičiaus prieaugis didėjo vis sparčiau. Jis ypač paspartėjo XX a. Šis gyventojų skaičiaus nesulaikomas augimas dažnai vadinamas „demografine revoliucija“, kuri gali sukelti net „demografinį sprogimą“. XXI a. gyventojų skaičiaus augimo tempai turėtų sustoti.

Natūralusis gyventojų prieaugis.

Gyventojų gausėjimas daugiausiai priklauso nuo natūraliojo gyventojų prieaugio.

Natūralusis gyventojų prieaugis – tai skirtumas tarp gimimų ir mirimų. Jis priklauso nuo gimimų ir mirimų skaičiaus ir

r gali būti didelis, mažas ir net neigiamas (kai žmonių miršta daugiau nei gimsta). Ilgą laiką Lietuvos gyventojų natūralusis prieaugis buvo toks didelis, kad gyventojų nemažėjo net dėl gausios emigracijos, karų ir tremčių. Jų net daugėja. Tačiau nuo 1992 metų žmonių Lietuvoje pradėjo mažėti.

Gimstamumas, mirtingumas bei natūralusis prieaugis skaičiuojami ne tik absoliučiais skaičiais, bet ir bendraisiais koeficientais, kurie išreiškiami promilėmis (0/00), t. y. gimusių ar mirusių skaičiumi tūkstančiui gyventojų.
Reprodukcija ir jos tipai.

Gyventojų Žemėje daugėja dėl reprodukcijos, t. y. padaugėjimo, kuris vyksta, kai žmo-
nių gimsta ne mažiau negu miršta. Paprastai taip ir būna.

Gimimas ir mirtis – tai žmogaus gyvenimo pradžia ir pabaiga. Žmogaus gimimas – nuostabiausias gamtos reiškinys, nes naujagimis yra žmonijos dalelė, žmonių giminės ir kiekvienos šeimos tęsėjas ir jos ateitis. Naujo žmogaus pasirodymą pasaulyje labiausiai lemia moterų biologinės ypatybės, mat kiekviena sveika suaugusi moteris gali gimdyti vaikus. Moters gebėjimu gimdyti laikotarpis trunka apie 30 metų. Daugumoje Europos šalių vesti ir tekėti leidžiama tik sulaukus 18 – 20 metų. Pietryčių ir Rytų Azijoje ar Afrikoje dar yra ištekinama mergaičių, turinčių vos 14 – 16 metų, nors visuomenė ir priešinasi tolių nesubrendusių žmonių tuoktuvėms.

Gimstamumas (mirtingumas), kaip ir kiti reprodukcijos rodikliai, statistikoje yra dažniausiai reiškiamas gimusiųjų (mirusiųjų) skaičiumi, tenkančiu 1000 gyventojų, t. y. promilėmis, ir žymimas ženklu 0/00 . visi reprodukcijos rodikliai apskaičiuojami dažniausiai vieniems me
etams, o kartais išvedami ir kelerių metų vidurkiai.

Įvairių žemynų gimstamumo rodikliai labai skiriasi.

Gyventojų reprodukcijos tipai.

Pirmas tipas; būdingi nedideli gimstamumo, mirtingumo ir natūraliojo prieaugio rodikliai. Šis tipas vyrauja Vakarų Europos šalyse. Daugelyje jų vyksta išplėstinė reprodukcija, kai gyventojų dėl reprodukcijos daugėja. Tai būdinga Italijai, Ispanijai, Graikijai ir kitoms šalims. Jų šeimose paprastai auga ne mažiau kaip trys vaikai. Kitose šalyse, kur reprodukcija tik palaiko esamą gyventojų skaičių, vyksta paprasta kartų kaita. Pavyzdys čia galėtų būti Austrija, Danija.

Antras tipas; būdingi dideli gimstamumo, mirtingumo ir natūraliojo prieaugio rodikliai. Šio tipo yra dauguma Afrikos, Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalių.
Gyventojų sudėtis pagal: a) lytį, b) amžių, c) rasę, d) kalbą, e) tautą.
A) Visi pasaulio gyventojai skirstomi į grupes pagal įvairius biologinius, socialinius, tautinius ir kitus ypatumus.

Žmonės yra dviejų biologiniu atžvilgiu skirtingų lyčių: moterys ir vyrai. Jie yra lygūs, tačiau moteris verta didesnės pagarbos, ypač dėl motinystės. Daugelio šalių įstatymuose (taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute) už moters įžeidimą praeityje ir šiais laikais bausmė numatyta didesnė nei už vyro. Pagal išlikusias tradicijas vyrai užtaria ir užjaučia moteris, neleidžia joms dirbti sunkių darbų, stengiasi patarnauti, skirti daugiau dėmesio.

Sunkiai įmenama gamtos mįslė yra nevienodas mergaičių ir berniukų gimstamumas: visame pasaulyje ir visais laikais 100 mergaičių gimsta 104 – 107 berniukai. 15
5 – 20 gyvenimo metais abiejų lyčių jaunuolių skaičius suvienodėja. Kol kas galima spėlioti, kodėl berniukų daugiau gimsta ir kodėl daugiau jų miršta kūdikystėje bei vaikystėje.

Daugelyje pasaulio šalių vyrų ir moterų skaičius yra vienodas, ypač tuoktuvių amžiuje. Todėl susidaro palankios sąlygos kurti šeimas, auginti ir auklėti vaikus. Tai laimingos šalys ir laimingi žmonės. Tačiau visame pasaulyje moterų yra daugiau nei vyrų. Daugiau jų yra tose šalyse, kuriose neseniai vyko ar tebevyksta karai, ypač Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Moterų daug daugiau nei vyrų yra Rusijoje, Jugoslavijoje, Graikijoje, Portugalijoje, Lietuvoje,
Vokietijoje ir kitur. Tačiau yra šalių, kuriose daugiau vyrų – tai Japonija, Austrija, Birma, Izraelis, Jemenas, Kinija ir kt. Būdinga tai, kad tarp vyresnių žmonių dėl trumpesnės vyrų gyvenimo trukmės moterų yra visada yra daugiau.

B) Skiriasi ir pasaulio valstybių gyventojų sudėtis pagal amžių. Įvairiose amžiaus grupėse vyrų ir moterų skaičius yra nevienodas. Tai labai svarbus rodiklis, nes nuo jo priklauso darbo išteklių kiekis ir sudėtis, vaikų darželių, mokyklų, poliklinikų reikmės.

Amžiaus bei vyrų ir moterų skaičiaus santykio analizei naudojamos lentelės arba grafiniai modeliai.

Gyventojų sudėtis pagal amžių glaudžiai siejasi su reprodukcija: kuo didesnis gimstamumas, tuo daugiau vaikų ir paauglių. Pavyzdžiui, pirmaujančiose šalyse, kuriose vyrauja pirmasis reprodukcijos tipas, vaikai sudaro apie 23%, o pensininkai – 15% gyventojų. Atsilikusiose šalyse, kuriose vyrauja antrasis reprodukcijos tipas, šie skaičiai – 43% ir 10%.

Senovės Graikijos mąstytojai skyrė keturis žmogaus gyvenimo “metų laikus,,: pavasarį (vaikystę), vasarą (jaunystę), rudenį (brandą), žiemą (senatvę). Dabartiniai mokslininkai kalba apie demografinę tautų jaunystę, brandą ir senatvę. Pagal žmonių amžių jaunos tautos yra Pietryčių Azijoje ir Afrikoje, kur gimstamumas nepaprastai didelis. Daugėjant vyresnio amžiaus žmonių, prasideda nacijos demografinis senėjimas. Tuo atžvilgiu „senos“ valstybės yra Prancūzija, Vokietija, Lietuva, Švedija.

C) Gyventojai skiriasi ne tik lytimi, amžiumi, bet ir kitais požymiais. Geriau įsižiūrėję į Afrikos ar Azijos gyventojus, pamatysime ir daugybę antropologinių, t. y. žmogaus kūno sudėjimo, skirtumų. Pagal šiuos skirtumus pasaulio gyventojai skirstomi į rases. Skiriamos trys pagrindinės žmonių rasės: 1) pusiaujo, arba australonegridai, 2) Eurazijos, arba europidai, ir 3) Azijos – Amerikos, arba mongolidai. Kiekviena didžioji rasė susideda iš mažesnių, o šios – iš antropologinių tipų.

Europidai, arba Eurazijos baltoji rasė, kaip matyti jau iš pavadinimo, yra paplitusi Europoje ir Azijoje – Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Indijoje. Europidų yra ir Šiaurės Afrikoje. Iš viso jų apie 1,5 mlrd. Europidams būdinga įvairių atspalvių šviesi oda, tiesūs arba banguoti plaukai, vešli barzda ir ūsai, didelis kūno plaukuotumas. Tos rasės žmonės siauroko veido, aukšto tarpuakio, siaurų lūpų. Šiai rasei priklauso ir mažoji Baltijos rasė, paplitusi aplink Baltijos jūrą. Baltijos rasės žmonės turi daug baltesnę odą, dažnai gelsvus plaukus ir šviesesnės spalvos akis, atsikišusią siaurą nosį, neryškius skruostus.

Australonegridai dažnai vadinami dar juodąja, arba pusiaujo, rase. Ši rasė vyrauja ekvatorinėse zonose – Afrikoje, Australijoje, Melanezijoje. Vėliau dėl vergų prekybos ji plito ir Amerikoje, ypač Centrinėje. Australonegridams būdinga tamsi odos, plaukų ir akių spalva, susiviję plaukai, plati, plokščia nosis, storos lūpos, pailga galva, išsišovę žandikauliai.

Šiaurės, Rytų ir Centrinėje Azijoje, Indonezijoje, visoje Amerikoje bei Šiaurės rytų Europoje gyvena ir pirminės mongolių rasės žmonės. Jie turi gelsvos spalvos odą, tiesius, tamsius plaukus, stambų, plokščią veidą, žemą tarpuakį ir įstrižą bei siaurą akių plyšį. Įvairiuose žemynuose vieni ar kiti požymiai yra nevienodai ryškūs.

Mūsų laikais dėl labai paplitusio žmonių kilnojimosi iš vienos vietos į kitą rasių uždarumas vis labiau mažėja. Maišosi tautos, maišosi ir rasės. Dėl to atsirado tarpinės rasės: metisai (europidų ir Amerikos indėnų mišrių santuokų palikuonys), sambai (Amerikos indėnų ir negridų mišrių santuokų palikuonys). Rasių tyrimas iki šiol yra įdomus, nes jis parodo žmogaus prisitaikymą prie gamtos, teikia duomenų apie žmonių atsiradimą Žemėje.

E) Žmonių rasių Žemėje nėra daug, bet gyventojų etninės sudėties mozaika daug margesnė. Pasaulyje yra apie 3 tūkst. tautų. Tautos ir nacijos jau buvo apibūdintos nagrinėjant pasaulio politinį žemėlapį. Dabar šis tas apie jų klasifikaciją. Klasifikuoti tautas galima pagal joms priklausančių skaičių arba pagal kalbą.

Didžiausia tauta šiuo atžvilgiu yra kinai, kurių jau yra daugiau negu 1 mlrd. Afrikos valstybėje Gvinėjoje gyvenanti susu tauta turi vos 1 mln., o Rusijos Aleutai – tik 50 tūkst. žmonių.

Daug tautų gyvena tik savo nacionalinių valstybių teritorijose. Per 99 % egiptiečių gyvena Egipte, visa gudžaratų tautą – Indijoje, beveik visi rumunai – Rumunijoje. Kitos tautos, kaip audrų nudraskyti medžių lapai, išsisklaidė po visą pasaulį, nesukūrusios valstybės.

Leave a Comment