Smiltynės miško rekreacinė panauda

Baltijos jūra pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam apledėjimui, kai palaipsniui ištirpo milžiniškas ledynas, dengęs visą Europos žemyną. Šis procesas prasidėjo prieš 18-20 tūkst. metų. Prieš 13 tūkst. metų ledynas galutinai apleido Lietuvą. Jam tirpstant, vanduo pradėjo plūsti į Baltijos jūros dubumą. Taip susiformavo šaltas Baltijos ledyninis ežeras, kuris įvairiais laikotarpiais susijungdavo su Atlanto vandenynu. Šis ežeras egzistavo prieš 13 – 10 tūkst. metų.Kiek vėliau ledynas pasitraukė nuo vidurio Švedijos žemumos. Susiformavo protaka su Atlanto vandenynu. Vėl užslinkus ledynui, ledyninio ežero lygis pradėjo kilti, o jam pasitraukus – jis nukrito apie 40-50 metrų. Atsivėrė dideli sausumos plotai. Taip susiformavo Joldijos jūra, kuri savo pavadinimą gavo nuo joje gausiai aptinkamu moliuskų – lot.Yoldia arctica. Šios jūros krantai buvo keliasdešimt kilometrų toliau į vakarus nuo dabartinio Lietuvos pajūrio. Vykstant žemės plutos kompensaciniam pakilimui pietinėje Baltijos jūros baseino dalyje, Joldijos jūra neteko susisiekimo su Atlanto vandenynu. Upės greitai sumažino šio vandens baseino druskingumą ir pakėlė jo lygį. Taip prieš 9 tūkst. metų susiformavo Anciliaus ežeras (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies lot. Ancylus fluviatilis). Jo nuosėdos išlikusios prie Nidos, 16-18 m. gilumoje. Šioje Baltijos jūros stadijoje klimatas buvo šiltas ir sausas.Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir susidaro Litorinos jūra (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies Littorina littoraea). Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.

Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi – Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų – šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą dėl savo formos. Iki šiol visiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo mišku ir daugiau nebejudėjo.Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė dabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo Kuršių marių

2

protaka į Baltijos jūrą – Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės kopos. Šių kopų aukštis

siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai, alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių nerijai.

3

Miškininkystė

Kuršių nerijos nacionalinio parko plotas suskirstytas į Smiltynės, Juodkrantės, Preilos ir Nidos girininkijas. Jose dirbantys miškininkai tęsia S. Børn’o, S. Lilliethal’io, Gotlibo Dovydo ir Georgo Dovydo Kuwert’ų, F. Epf’o, L. G. Hagen’o, P. Gerhardt’o, C. J. Wutzk’es, V.Markelio, M.Daujoto, V.Lukošiaus, J.Staniaus, R.Krištapavičiaus ir kitų pradėtus darbus. Jie tvirtina apsauginį kopagūbrį, sodina ir prižiūri mišką, tvarko Didelę žalą nerijos miškams daro audros. Didžiausios istoriniuose šaltiniuose minimos 1497, 1630, 1680, 1706, 1714, 1790-1792 metais. Po antrojo Pasaulinio karo nerijoje praūžė 7 didesnės audros, kurios išvertė apie 80,0 tūkst. ktm. geriausių nerijos pušynų. Ypač daug žalos padarė 1967 m. audra, kuri išguldė apie 30,0 tūkst. ktm. pušynų apie Nidos gyvenvietę, bei 1999 m. audra, kuri išvertė apie 20,0 tūkst. ktm. pušies medynų. Visada didelį rūpestį miškininkams kelia miško gaisrai. Ypač degūs kalninės pušies želdiniai – tai tiesiog gaisrų židiniai. Pokario laikotarpiu nerijoje įvyko keturi didesni gaisrai. 1957 m. išdegė 150 ha, 1967 m. – 30 ha, 1971 m. – 15 ha ir 1995 m. – 60 ha kalninės pušies medynų. Pagal gaisrų skaičių, daugiausia jų kilo 1966 m. – net 84. Kitais metais pavykdavo užgesinti dar neišsiplėtusius, vos prasidėjusius gaisrus, nors miškai užsiliepsnodavo gana dažnai. 70 proc. visų gaisrų nerijoje kyla klaipėdiečių poilsio zonoje – nuo Kopgalio iki Alksnynės.

Tarp masiškai plintančių Kuršių nerijos kenkėjų, dažniausi yra neporiniai verpikai (Lymantria dispar). Jie užpuola beržynus, nugriauždami jų lapus. Pirmą kartą po karo neporinis verpikas buvo paplitęs 1948-1950 metais 900 ha plote, 1971-1973 m. – 350 ha. Ypač didelė kenkėjų invazija užfiksuota 1992-1994 m. Tuomet neporiniai verpikai išplito beržynuose nuo Avikalnio iki Nidos 1000 ha plote. Nuo lapų nugraužimo žuvo apie 10,0 tūkst. ktm. beržų ir net atskirų medinėlių. Kiti kenkėjai bei ligos didesnės žalos nerijos miškui nepadarė. Želdinamo ploto ištekliai nerijoje beveik išseko. Kuršių nerijos nacionaliniam parkui ir jame dirbantiems miškininkams iškyla naujų uždavinių: sustiprinti vertingų nerijos komponentų apsaugą, rekonstruoti medynus ir šitaip pagerinti jų estetinę bei rekreacinę vertę bei orientuoti darbus rekreacinės miškų įrangos kryptimi. Nuo 1973m. miške ir vaizdingose vietose pradėta statyti rekreacinius įrenginius iš kurių svarbiausi yra apžvalgos aikštelės, atokvėpio vietos, pasivaikščiojimo takai. Pajūrio apsauginio kopagūbrio tvirtinimas paplūdimių zonoje derinamas su poilsiautojų patogumu. Tam įrengiami takai, laiptai, suolai, soliariumai.Po Antrojo Pasaulinio karo keitėsi nerijos miškų rūšinė sudėtis. Tuo metu medynuose didžiausią dalį sudarė kalninės pušys – 44 procentus, o maždaug po 17 procentų buvo paprastųjų pušų ir beržų. Šiuo metu nerijos miškuose vyrauja paprastosios pušys (53 procentai), o kalninių pušų sumažėjo iki 27 procentų. Beržų skaičius pasikeitė nežymiai. Dabar jie sudaro 15 procentų visų medynų. Paprastųjų pušų želdiniai gerokai išaugo todėl, kad jomis buvo apželdintos gaisravietės bei dauguma aikščių, o pastaraisiais metais jos keičia kalnines pušis. Siekiant pagerinti nacionalinio parko medynų sanitarinę būklę, rūšinę sudėtį bei estetinę vertę, vykdomi ugdomieji, landšaftiniai, sanitariniai kirtimai. Kiekvieną pavasarį nerijoje vyksta sodinimo darbai. Sodinama 1+1 bei 1+2 metų amžiaus sodinukais, išaugintais keturiuose nacionalinio parko daigynuose iš vietinių medžių sėklų. Kuršių marių pakrantėje sodinamos nendrės, kurios saugos krantus nuo ledonešio ir

4

bangų sukeliamos erozijos. Nuo 1956m. iki šių dienų nerijoje miškininkai pasodino apie 2000 ha naujų želdinių, sutvirtino apie 1100 ha smėlynų. marių pakrantes, vykdo aplinkosauginę veiklą.

5

Gamtiniai rekreaciniai ištekliai

Kuršių nerijos nacionaliniame parke auga apie 900 augalų rūšių. Iš kurių 31 – įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 70 proc. nacionalinio parko sausumos teritorijos padengta mišku (6852 ha). Daugiau kaip pusė medynų – sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris) sudaro 53 proc., kalninė pušis (Pinus montana) – 27 proc. Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė – Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse – vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti.Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.Eglynai nacionaliniame parke auga tik 68 hektaruose. Tai paprastoji (Picea abies), baltoji (Picea glauca) bei dygioji (Picea pungens) eglės.Kiti spygliuočiai: paprastasis kadagys (Juniperus communis), europinis (Abies alba) ir pilkasis (Abies concolor) kėniai, europinis maumedis (Larix decidua), pilkoji pocūgė (Pseudotsuga caesia). Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą – tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta). Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.

6

Smiltynės miško monitoringo tyrimo plotai

Smiltynės miške yra įrengtos trys tyrimo aikštelės.Bendras jų plotas sudaro 2428 kv.m..Juose yra 705 apskaitos laukeliai .1-tyrimo aikštelė yra apie 50 m nuo pagrindinio tako į papludimį, Kuršiu nerijos rytų pusėja.Jos bendras plotas 1600 kv.m.joje yra 266 apskaitos laukeliai.Vasaros metu joje paskaičiujami iki 5 poilsiautojų/h.Paskutinių stebėjimų metu buvo suskaičiuoti 8 poilsiautojai/h.2-tyrimo aikštelė yra apie 100 m į pietus nuo pagrindinio tako į papludimį vakarų Kuršių nerijos puseje.Jos bendras plotas sudaro 1200 kv.m.joje yra 285 apskaitos laukeliai.Joje paskaičiuojami buvo iki 2 poilsiautojų/h.Paskutiniais duomenimis paskaičiuojami iki 1 poilsiautojo/h.3-tyrimo akštelė yra apie 100 m į šaiurę nuo pagrindinio tako į papludimį vakarų Kuršių nerijos pusėje. Jos bendras plotas sudaro 520 kv.m.Joje yra 154 apskaitos laukeliai.Ši teritorija yra aktyviausiai lankoma poilsiautojų ir jų priskaičiujama iki 12 poils/h.paskutiniu tyrimu duomenimis jau šis skaičius viršyja 15 poils/h.Žmonių srautai ir lankymosi vietos buvo stebimos savaitgaliais ir švenčių dienomis.Aktyvus miško lankymas pastebėtas netgi rudens periodu.Kai gamtoje apstu grybu,uogu ir vaistinių augalų.

KLAIPĖDA2003

Tūrinys:

1.Įvadas……………………………………………………………………………..1-2psl.2.Miškininkystė………………………………………………………………….3-4psl.3.Gamtiniai rekreaciniai ištekliai………………………………………..5psl.4.Smitynės miško monitoringo tyrimo plotai………………………..6psl.5.Smiltynės miško sveikatingumo takas………………………………..7psl.6.Žemėlapis………………………………………………………………………….8psl.7.Naudota literatūra…………………………………………………………….9psl.

7

Smiltynės miško sveikatingumo takas

Vasaros atostogų metu smiltynėje lankosi didžioji dalis poilsiautojų , laisvalaikį praleidžiantys pajūryje.Daugelio iš jų tikslas yra susipažinti su reto grožio gamta bei aplinka.Visi aplankę jūrų muziejų ir akvariuma,žvejo sodybą išvyksta su didelių įspudžių bagažu.Siekiant paivairinti poilsiautojų laisvalaikį Smitynės m.girininkija įrengė sveikatingumo taką.Takas yra įrengtas netoli pirmosios perkėlos apie 80m.nuo pagrindinio tako į paplūdimi.Jis įrengtas atsižvelgiant į gamtinę,ekologinę,rekreacinę reikšmę.

Takas praeina šalia vaizdingų turinčių didelę rekreacinę reikšmę vietų,padengtas natūralia danga,yrengtas nepažeidžiant natūralios gamtos pusiausvyros.Einant taku žmogus turi pastovų kontaktą su natūralia ypatingo trapumo gamta ,tai jam suteikia papildomos energijos .Tako ribose įrengtos trumpo atokvėpio vietos ,pastatyti suoliukai.Nestokojama ir rekreaciniu įrenginių ,laipynių ,supuoklių,kliučių įrengimų.Tako ilgis apie 1.5 km.plotis 1.5-2.0 metrų.Žmogus praėjęs taku gali nesunkiai pasiektį paplūdimį ,kur gali pratęsti savo tūriningą poilsį ,atgauti jėgas.

9

Naudota literatūra:

1. E.Riepšas. Miškų tvarkymas rekreacinės paskirties teritorijose,1999,Kaunas-akademija2. Gamtoje,Kviečia nacionaliniai ir regioniniai parkai,2000,Vilnius,Aplinkos ministerija3. A.Olšauskas, Influence Of Recreation On Plant Cover In West Lithuania,1996,Klaipėda4. www.nerija.lt