KAIP SINGAPŪRAS ĮVEIKĖ MUMS ŽINOMAS BĖDASSingapūro patirtis siekiant Vakarų pasaulio gerbūvio lygio galėtų būti pamoka ir Lietuvai. Nepaisant akivaizdžių skirtumų, abi šalys panašios gyventojų skaičiumi, gamtinių resursų stoka, nedėkinga geopolitine padėtimi. Singapūras netgi juokingai mažas. Jo teritorija, susidedanti iš vienos pagrindinės salos, uosto ir daugybės neapgyvendintų salelių, tesudaro 646 kvadratinius kilometrus (ne ką didesnė negu Vilniaus miesto teritorija). Gyventojų turi tiek pat kaip ir mūsų šalis. Tautinių mažumų nuošimtis irgi nesmarkiai skiriasi nuo mūsų (trys ketvirtadaliai gyventojų yra kiniečiai, likusieji – malajiečiai ir indai). Per maždaug trisdešimt septynerius nepriklausomybės metus, Singapūras sėkmingai atrėmė didžiulį politinį ir ekonominį spaudimą iš nedraugiškai nusiteikusių stipresnių kaimynių – Indonezijos ir Malaizijos. Pirmoji turi 50 kartų daugiau gyventojų negu Singapūras, o antroji – tris kartus.Singapūras neįsiliejo į jokias sąjungas, o drąsiai išlaikė savarankiškumą, išsaugojo savo valstybingumą.Nežiūrint ankstesnio skurdo, problemų su tautinėmis mažumomis, ardančios komunistinių profsąjungų veiklos ir savivaldos patirties stokos, Singapūrui pavyko sukurti šiuolaikišką, klestintį ūkį ir pasiturinčią visuomenę. 1965 metais, kai Singapūro miestas/valstybė galutinai atsiskyrė nuo Malaizijos, vienas gyventojas vidutiniškai uždirbdavo mažiau nei 1000 USD per metus. 2000 metais, šis metinių pajamų rodiklis jau artėjo prie 30 000 USD slenksčio. Tuo tarpu Lietuvoje, kuri “eina” į Europos Sąjungą jau aštuntus metus, vieno piliečio vidutinės metinės pajamos (statistikos tarnybos skelbiamos – maždaug 3 000 USD) beveik nedidėja jau ketvirtus metus.Prieš dvejus metus išleisti ilgalaikio Ministro pirmininko Lee Kuan Yew atsiminimai “From Third World to First” (Nuo trečiojo iki pirmojo pasaulio) pateikia nemažai žinių apie Singapūro pasirinktą kelią į gerbūvį ir tarptautinį pripažinimą. Lee Kuan Yew, kuris tvirtai valdė Singapūrą iki 1990 metų, o po to dar turėjo nemenką įtaką valstybės viduje, savo knygoje pripažįsta, kad didelio pasirinkimo neturėjo. Visa Singapūro valstybė – jos administracija, verslas ir šiaip visi dirbantieji – turėjo tapti žymiai konkurencingesnė už savo kaimynes ir kitas Pietryčių Azijos šalis arba žlugti. Lee Kuan Yew nutarė, kad pirmiausiai reikėjo įvesti griežtą tvarką viduje, išrauti valdininkų korupciją, negailestingai kovoti prieš nusikaltėlius ir sutvarkyti miesto išorę, gatves, skverus ir parkus. Lee buvo pasiryžęs sukurti tvarkos, grožio ir saugumo oazę Pietryčių Azijoje, kuri šiaip pasižymėjo Trečiojo pasaulio bėdomis – tarša, korupcija ir nusikaltimais. Įvedus griežčiausią tvarką regione, Lee tikėjosi pritraukti užsienio investicijas, kurios turėjo sukurti naujas darbo vietas ir skatinti eksportą.
Lee tai pavyko su kaupu. Savo viešąja tvarka pasaulyje Singapūras mažai kam nusileidžia. Žurnalistai ir keliautojai praneša, kad galima susilaukti tūkstantinių baudas vien už nuorūkų ar kramtomos gumos mėtymą gatvėje. Singapūro oro uostas yra aukščiausiai vertinamas visame regione, tad ir sulaukia didžiausio keleivių srauto. Singapūro bankų, draudimo ir kitų finansinių paslaugų teikėjai garsėja sąžiningumu ir operatyvumu, tad miestas-valstybė tapo ir rimtu pasauliniu finansų centru.Patys gabiausi Singapūro universiteto absolventai buvo įdarbinami Ekonominės Plėtros Valdyboje (EDB), kuri turėjo plačius įgaliojimus ruošti pramoninės gamybos sklypus su gerai išvystyta infrastruktūra (dujos, elektra, vandentiekis, keliai) ir derėtis su užsienio firmomis. Investuotojams buvo siūlomos palankiausios sąlygos visame regione, įskaitant ir didžiules mokesčių lengvatas 10-čiai metų.Tuo tarpu Lietuvoje analogiškos institucijos, turinčios rimtus įgaliojimus derėtis su investuotojais ir jiems siūlyti konkurencingas verslo sąlygas, nėra. Priešingai, Lietuvos valdžia laikosi ES reikalavimų neskirti ypatingų lengvatų užsienio investuotojams. Mūsų valdantieji įsitikinę, kad Lietuva pasieks gerbūvį aklai kopijuojant ES šalių verslo sąlygas. Tačiau, šių valstybių verslo sąlygos, gamybos kaštai, verčia Vakarų kapitalą ieškoti palankesnių mokesčių ir mažesnių verslo kaštų užsienyje. Deja, Rytų Azijoje (kur ES reikalavimų nepaiso) ir kuriamos naujos darbo vietos, o iš Lietuvos jau išvyko ketvirtadalis milijono gyventojų ieškodami uždarbio užsienyje.Siūlant pačias palankiausias sąlygas, 6-tajame dešimtmetyje singapūriečiams pavyko pritraukti užsienio firmas, kurios eksportuodavo pigius gaminius, reikalaujančius daug darbo jėgos. Nauda ta, kad buvo įdarbinti keliasdešimt tūkstančių bedarbių, nors ir kukliais atlyginimais. O jau 7-tame dešimtmetyje Singapūru rimtai susidomėjo didžiosios JAV elektronikos ir aukštųjų technologijų korporacijos, tokios kaip Texas Instruments, Hewlett-Packard ir General Electric. Priešingai nei Lietuvoje, šios firmos ne tik pardavinėjo savo produkciją, bet pradėjo ją gaminti Singapūre ir masiškai eksportuoti į JAV, Vakarų Europą ir Japoniją. Vėliau prisijungė ir Japonijos aukštųjų technologijų korporacijų investicijos. Pradėjus gaminti aukštos vertės prietaisus algos didėjo. Kadangi didieji Singapūro kaimynai (Malaizija ir Indonezija) kurį laiką atsisakė ekonomiškai bendradarbiauti, ši šalis “peršoko” jas ir rado rinkas visame pasaulyje. Analogiškai elgiasi ir Izraelis, kuriam sunku prekiauti su arabų šalimis. Jau 9-tajame dešimtmetyje užsienio investicijos Signapūre viršijo 50 milijardų USD, ir praktiškai panaikino bedarbystę (kuri sudarė 4%). O Lietuvoje šiais metais užsienio investicijų tėra tik 2,5 milijardų. Lietuvoje investuojama daugiausia per privatizaciją, tai mažai prisideda prie naujų darbo vietų kūrimo.Plėtodamas Singapūro ekonomiką, Lee Kuan Yew vadovavosi nuostata, kad masinė užsienio finansinė parama gali silpninti piliečių iniciatyvumą, skatinti išlaikytinių galvoseną. Paramos ir neprašė, nors be užsienio ekspertų patarimų neišsivertė. Lietuvos valdantieji, deja, yra pasiruošę laukti, kad ir dešimtis metų, kol pradės plaukti “išsvajotos” milijardinės dovanos iš ES struktūrinių ir sanglaudos fondų. O kol kas į priešingą krypti teka tūkstančių jaunų žmonių, nesulaukiančių darbo vietų savo šalyje, srautas.