Gyventojų pajamų mokestis, jo taikymas

Gyventojų pajamų mokesčio labirintas
Savo veiklos metines minėjusi Vyriausybė didžiuojasi vykdoma mokesčių reforma – naujais mokesčių įstatymais, sumažėjusia mokesčių našta. Tuo tarpu įmonės vargsta taikydamos naujuosius pelno ir pridėtinės vertės mokesčio įstatymus. Eilinis gyventojas dar nepajuto vykdomos mokesčių reformos pasekmių. Tačiau Seimui priėmus itin svarbų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, kuris įsigalios nuo kitų metų. Su juo galvos skausmas atkeliaus ne tik į dažną įmonę, bet ir į dažnus namus.
Ar reikia keisti įstatymą?
Šiuo metu gyventojų pajamų apmokestinimą reglamentuoja daugiau nei prieš dešimtmetį priimtas irr daug kartų keistas įstatymas. Tuo metu buvo manyta, jog įstatymas nebus ilgai taikomas, todėl net pavadinime yra žodis „laikinasis“. „Laikinumas“ užtruko ilgiau nei tikėtasi, tačiau dabar jam jau tikrai atėjo galas: priimtas naujasis įstatymas. Niekas nesiginčija, kad įstatymą reikėjo keisti – suteikti jam naują formą, patikslinti, panaikinti nelogišką kai kurių pajamų apmokestinimą ar dviprasmybes. Tai padaryta, tačiau šalia šių būtinų pakeitimų pridėta ir nuostatų, kurių Lietuvos gyventojai nenusipelnė. Pritaikytas pyrago ir lazdos principas šiuo atveju labai primena tuos deficito laikus, kuuomet, norėdamas nusipirkti deficitinę prekę, turėjai sumokėti ir už pridedamą balastą.
Namų ūkio buhalterija
Priėmus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, Lietuva labai priartėjo prie visuotinio pajamų deklaravimo. Dalį gyventojo pajamų, kaip ir iki šiol, deklaruos pajamas išmokantis asmuo, t.y. dažniausia įmonė. Ta

ačiau dėl numatomų pakeitimų itin padaugės atvejų, kuomet pats gyventojas turės deklaruoti savo pajamas ir išlaidas mokesčių inspekcijoje. Tai dar nebūtų taip blogai, jei gyventojas turėtų deklaruoti savo pajamas ir išlaidas, kad sumokėtų mokestį. Mokesčių inspekcijoje žmogus turės lankytis todėl, kad naujasis įstatymas užprogramuoja mokesčio permoką ir įteisina biudžeto kreditavimą.
Mokesčio permoka susidarys dėl to, kad pajamas išmokantis asmuo negalės taikyti numatytų atskaitymų iš pajamų, o pajamų mokestį turės išskaičiuoti nuo visų išmokamų pajamų. Pavyzdžiui, jei žmogus parduos savo automobilį įmonei, įmonė išmokės jam ne visą pajamų sumą, o sumažintą pajamų mokesčio dydžiu, kuris bus apskaičiuotas nuo visos išmokamos sumos. Pasinaudoti teise atimti automobilio įsigijimo išlaidas ir perskaičiuoti pajamų mokesčio sumą nuo vertės prieaugio gyventojas galės tik vėliau, kai mokesčio innspekcijai pateiks visus jos nustatytus reikalavimus atitinkančius išlaidas patvirtinančius dokumentus. Dar kažkurį laiką užtruks pats pinigų pervedimas, o visą šį laiką gyventojas kredituos biudžetą. Įstatymiška ir teisėta, bet ar teisinga?
Biudžeto kreditavimas užprogramuojamas ir tais atvejais, jei gyventojas numato naudotis įstatymu numatytu išlaidų atskaitymu. Jei pagal galiojančią tvarką mokančiam gyvybės draudimo įmokas asmeniui pajamų mokestis dabar apskaičiuojamas jau padarius atskaitymus, tai pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą leidžiamų išlaidų ratas išaugs, tačiau jais pasinaudoti bus įmanoma tik metams pasibaigus ir pateikus deklaraciją.
br />Šios savo esme pozityvios naujovės gyventojui nepalankios tuo, kad jos užprogramuoja biudžeto kreditavimą žmogaus sąskaita, be to, jos įpareigoja žmogų vesti gana sudėtingą namų buhalteriją, fiksuoti išlaidas, kaupti jas patvirtinančius dokumentus, juos saugoti iki 10 metų ir t.t. Visa pajamų mokesčio mokėjimo sistema yra sustyguota taip, kad biudžetas neduokdie nenukentėtų. O kad dėl to kentės konkretūs žmonės – tai jau jų pačių rūpestis. Kaip ir skęstančiųjų gelbėjimas.
Abrakadabra
Kaip žinia, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pajamų mokestį privalu mokėti visiems, pradedant mažai raštingomis močiutėmis, baigiant išminčiais. Tačiau nesuklysiu teigdama, kad ne tik mažai raštingi patirs keblumų, norėdami teisingai pritaikyti būsimo įstatymo nuostatas. Išminčiai taip pat turės paplušėti, kad prisikastų prie reikalų esmės, arba nuolat konsultuotis su mokesčių administratoriais.
Pavyzdžiui, sunkumai prasidės, kai gyventojas norės save identifikuoti kaip mokesčio mokėtoją. Mat pajamų mokesčio mokėjimo tvarka skiriasi priklausomai nuo to, ar gyventojas nuolatinis, ar nenuolatinis. Vien šiam tikslui skirtas visas įstatymo straipsnis, kuriame yra dar kelios nuorodos į poįstatyminius aktus. Kadangi gyvenimas nestovi vietoje ir metų bėgyje gali keistis gyventojo statusas, užduotis tampa dar painesnė. Juolab kad bene visos mokesčio mokėjimo ar išskaičiavimo taisyklės vėliau irgi susijusios su nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Painiavos išvengti sunkiai įmanoma, atsakomybė už klaidas turi finansinę išraišką, o amnestijos nenumatyta.
br />Panašų rebusą teks spręsti ir pasirenkant pajamų mokesčio tarifą. Nors, sveikintina, pajamų mokesčio tarifų sumažėjo iki dviejų, tačiau apsirikti tarp 15 ir 33 procentų išlieka taip pat nesunku, kaip ir tarp buvusių 5, 13, 20, 33, 35 procentų.. O gal net ir lengviau. Ciniška būtų patarti žmogui mokėti 33 procentus, kad neapsiriktų. Tačiau kalbant rimtai, riba tarp mokesčių tarifų yra labai aptaki, esama atvejų, kuomet šią ribą nubrėš tik mokesčių inspektorius. Tai itin akivaizdu individualios veiklos atveju – šios sąvokos netikslumą jau aptarėme ankstesnėse publikacijose. Jei individualioje veikloje dar naudojamas ir koks nors asmens turtas ar jo dalis, su šio turto pardavimu ar paskirties keitimu taip pat gali kilti daug dviprasmybių.
Įstatyme numatytas naujas pajamų skirstymas į A ir B klases, nuo kurio priklausys pajamų mokesčio išskaičiavimo ar sumokėjimo prievolė. Tai – trečias didelis barjeras, kurį teks įveikti mokesčio mokėtojui, jau įveikusiam pirmuosius du (nusprendusiam, kas jis yra, kam išmoka ar iš ko gauna pajamų ir išsiaiškinusiam, kokį tarifą reikia taikyti). Mat jei pajamos priskirtinos A klasei, pajamų mokestį nuo jų turi išskaityti pajamas išmokantis asmuo, jei B – pajamas gavęs asmuo. Skirsis ir mokesčio mokėjimo ir deklaracijos pateikimo tvarka. Čia itin svarbu žmogui nepamiršti, kad įstatyme numatyti atvejai, kuomet pajamų mokestį turi išskaičiuoti pajamas išmokantis gyventojas. Šios prievolės neįvykdžiusiam gyventojui numatyta at
tsakomybė, nepaisant to, kad jis nėra pajamų gavėjas, taigi, ir pajamų mokesčio mokėtojas. Šiuo atveju gyventojas yra prilyginamas mokesčio išskaičiavimo prievolę turinčiai įmonei. Jei prie viso šio rebuso dar pridėsime ir įstatymo redakciją, kuri sudaro prielaidas dvejopai suprasti pajamų suskirstymą į klases, tai mokesčio sumokėjimo labirintas tampa kone be išėjimo.
Iš per didelio rašto išeita iš krašto?
Kad ir kaip koneveikti, Lietuvos mokesčių įstatymai iki šiol būdavo suprantami dažnam Lietuvos piliečiui. Tai yra: skaitai, supranti ir taikai. Buvo nelogiškų nuostatų, spragų, galimybių interpretuoti, klaidingų interpretacijų. Tačiau „vertėjo“ neprireikdavo. Naujieji mokesčių įstatymai, o ir gyventojų pajamų ne išimtis, pasižymi kiek kitokiomis savybėmis. Dažniausiai girdimas priekaištas, kad naujųjų įstatymų ar projektų apskritai neįmanoma suprasti. Auditoriai ir mokesčių konsultantai tarpusavyje aptarinėja, kaip jie supranta vieną ar kitą straipsnį, sakinį. Konsultuodami nepamiršta pridurti, kad tai tik jų interpretacija (vertimas), o administruojanti pusė reikalą gali išversti visai kitaip. Įprasta, kad ir konsultantai tuos pačius sakinius supranta skirtingai, todėl galutinis žodis tenka teisės aktų rengėjams. Šie išverčia projektų ar įstatymų nuostatas į žmonių kalbą, ir tik tuomet jos įgauna prasmę. Taip kryptingai kuriamas valstybinis žinojimo monopolis. Bet prievolė taikyti įstatymus tenka ne tik administratoriui, bet visų pirma mokesčių mokėtojui ar mokestį išskaičiuojančiam asmeniui! Ar nebus taip, kad bekuriant įstatymus ir uoliai taikant mums neįprastą užsienietišką teisės aktų formatą iš didelio rašto išeita iš krašto? Užribis gal ir demonstruoja gerą valstybės tarnautojų „tarptautinį lygį“. Bet mokesčių mokėtojai mieliau savo uždirbtų pajamų dalį skirtų ne už tarnautojų, o vėliau ir savo mokymosi kursus, bet už įstatymų paprastumą, tikslumą ir aiškumą.
Gyventojų laukia sudėtingas visuotinis pajamų mokesčio deklaravimas
Nuo šių metų pradedama praktiškai įgyvendinti visuotinį pajamų mokesčio deklaravimą. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, iki šių metų gegužės 1 dienos pajamų mokesčio deklaracijas turės pateikti dauguma Lietuvos gyventojų. Deklaracijų galės neteikti tik tie asmenys, kurie gavo tik darbo santykių esmę atitinkančių pajamų ir nenori atimti leidžiamų išlaidų arba tokių išlaidų tiesiog neturi. Šių gyventojų sumokėtas pajamų mokestis neliks nedeklaruotas – už gyventojus deklaravimą atliks jo darbdavys.
Visuotinis deklaravimas – naujas dalykas Lietuvoje. Jis iš esmės skiriasi nuo selektyvaus pajamų ir turto deklaravimo, kurį iki šiol vykdė kai kurie asmenys, įtraukti į privalančiųjų deklaruoti sąrašą. Patirtis, įgauta iki šiol deklaruojant turtą ir pajamas, nebus naudinga nei deklaruojantiems, nei mokesčių deklaravimą prižiūrintiems mokesčių administratoriams. Ir vienas ir kitas turės įsisavinti visai naujų žinių ir įgūdžių. Dabar jau beveik be abejonių galima teigti, kad visas ligšiolinis deklaravimas didžiąja dalimi buvo nereikalingas ir beprasmis. O kas dar blogiau, kol kas dar negalime su šimtaprocentine tikimybe tvirtinti, kad naujasis deklaravimas ir jo metu surinkta informacija nenueis šuniui ant uodegos, kaip tai nutiko su jau istorijon įėjusiu proginiu pajamų ir turto deklaravimu.
Ko siekiama visuotiniu pajamų mokesčio deklaravimu? Visų pirma, žinoma, patikrinti, ar teisingai sumokėtas pajamų mokestis. Būtent šią funkciją vykdo ir kitose šalyse vykdomas pajamų mokesčio deklaravimas. Juk ir pajamos deklaruojamos tik tam, kad būtų žinoma, nuo kokios sumos skaičiuojamas mokestis. Kitaip tariant, įstatymu įvestas ne visuotinis PAJAMŲ deklaravimas, bet visuotinis PAJAMŲ MOKESČIO deklaravimas. Ir nederėtų to pamiršti, kaip kad nutiko mokesčių inspekcijos išleistose pamokose. Nes jei pamirštama, kas tai per deklaracijos, vėliau galima užmiršti ir jų panaudojimo ribas, pradėti jas naudoti ten, kur pajamų mokesčio deklaracijos neturėtų būti naudojamos ir tokiu būdu paskatinti gyventojų norą ką nors slėpti nuo valdžios.
Ar lengva bus įvykdyti prievolę valstybei? Perskaičius Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, neatrodė, kad bus sunku tai padaryti. Tačiau jau dabar matyti, kad laiko sugaišti teks, pavyzdžiui, vien dėl informacijos apimčių. Mokesčių inspekcijos išleistos deklaracijų pildymo taisyklėse yra apie pustrečio šimto (240) punktų, išdėstytų ant keturiasdešimties puslapių. Vien tik jas perskaityti prireiks kelių valandų. Deklaracijos – penkios, pildymui teks išsirinkti vieną. Priedų – aštuoni, skirtingų rūšių pajamas gaunančiam asmeniui gali tekti užpildyti apie 20 puslapių deklaravimui skirtų dokumentų. Turbūt klausytojui bus įdomu sužinoti, kur link krypsta deklaravimo procedūra kitose šalyse. Antai JAV vyksta didelis spaudimas deklaracijos formą supaprastinti taip, kad pati deklaracija tilptų atviruko dydžio lape.
Jei už dirbančiuosius deklaravimą vykdo darbdavys, jam taip pat nėra taip paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti. Jau vien dėl to, kad, likus kelioms dienoms iki deklaravimo termino suėjimo, buvo keičiami deklaravimo reikalavimai. Jei norėtumėte deklaruoti šiandien – mokesčių inspekcijoje dar nerastumėte atspausdintų spalvotų, kaip žadėta, deklaravimo formų. Jei norėtumėte gauti konsultaciją telefonu, vargiai prisiskambintumėte. Elektroniniu būdu pateikti deklaracijas galima tik tiems, kurie su mokesčių inspekcija pasirašys sutartį. Kitaip tariant, ne itin malonaus vizito į mokesčių inspekciją išvengti nepavyks. Tiesa, deklaruoti laiko dar užtenka, geriau skubėti iš lėto, nes labai skubėti kaip ir nėra kur: jei deklaracijoje bus apskaičiuota pajamų mokesčio permoka, jos anksčiau nei liepos mėnesį nesulauks nei tas, kuris deklaravo sausio mėnesį, nei tas, kuris deklaruos paskutinėmis balandžio dienomis.
Gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo, kaip ir turto deklaravimo, labiausiai pageidavo mokesčių inspekcija. Neva dėl visuotinio deklaravimo nebuvimo ji negalėjo garantuoti tinkamo mokesčių surinkimo. Dabar mokesčių inspekcija jau turi šį brangų instrumentą savo rankose. Turiu negerą įtarimą, kad jis neišspręs mokesčių slėpimo problemos. Ir jei taip, kas atsakys už šį brangų eksperimentą? Po metų pusantrų bus galima sugrįžti prie šios temos ir pasvarstyti, kas pasiteisino ir kas ne visuotiniame pajamų mokesčio deklaravime.

Gyventojų pajamų mokestis

Samdomų asmenų uždarbio apskaičiavimo žiniaraštyje turi būti įrašomi išskaitymai iš samdomų darbuotojų darbo užmokesčio: gyventojų pajamų mokestis, socialinio ir sveikatos draudimo įmokos, asmens draudimo įmokos, mokėjimai vaikų ir/ar tėvų išlaikymui, mokėjimai išsimokėtinai įsigytoms prekėms ir pan.
Gyventojų pajamų mokestis išskaičiuojamas iš darbuotojui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Jei darbuotojui tai vienintelė darbovietė, jis turi teisę pasinaudoti neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD). Jei darbuotojas dirba keliose darbovietėse, jis pats turi pasirinkti, kurioje darbovietėje bus taikoma ši lengvata.
NPD – tai darbo užmokesčio suma, nuo kurios gyventojų pajamų mokestis neskaičiuojamas. Juo galima pasinaudoti vieną kartą per mėnesį. Pagrindinis NPD yra 290 Lt, tačiau atskiroms darbuotojų kategorijoms taikomi individualūs neapmokestinamųjų pajamų dydžiai:
330 Lt – žemės ūkio darbuotojams;
430 Lt – I grupės invalidams;
380 Lt – II grupės invalidams;
430 Lt – asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų ir vyresnius, jei jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, be to, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 46 Lt;
335 Lt – motinai (įmotei) arba tėvui (įtėviui), kuri (kuris) viena (vienas) augina vaikus (įvaikius) iki 18 metų ir vyresnius, jei jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, be to, už antrą ir kiekvieną paskesnį vaiką (įvaikį) NPD didinamas 53 Lt.
Jeigu asmeniui gali būti taikomi du ar daugiau NPD, jis turi pasirinkti, kurį dydį taikyti.
Tėvams arba įtėviams, auginantiems vieną ar du vaikus (įvaikius) iki 18 metų ir vyresnius, jei jie mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, nustatytas papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (PNPD) 0,1 pagrindinio neapmokestinamųjų pajamų dydžio (šiuo metu 29 Lt) už vieną vaiką, šį dydį dalijant per pusę abiem tėvams.
Darbovietėje, kurioje taikomas (-i) darbuotojui priklausantis (-ys) NPD, gyventojų pajamų mokestis apskaičiuojamas, skirtumą tarp darbo užmokesčio sumos ir taikomo (-ų) NPD ir PNPD dauginant iš 33 proc.
Darbovietėje, kurioje netaikomas NPD, gyventojų pajamų mokestis apskaičiuojamas darbo užmokesčio sumą dauginant iš 33 proc.
Mūsų pavyzdyje:
Ona Jonaitienė viena augina vieną vaiką iki 18 metų, jai taikomas NPD 335 Lt. Gyventojų pajamų mokesčio suma bus (495,00-335,00) x 0,33 = 52,80 Lt.
Lina Petrauskienė dirba tik ūkininko ūkyje, naudojasi žemės ūkio darbuotojams taikomu NPD. Iš jos atlyginimo bus išskaičiuota pajamų mokesčio: (430,00-330,00) x 0,33 = 33,00 Lt.
Zinai Adomaitienei ūkininko ūkis – ne vienintelė darbovietė, NPD ji naudojasi kitoje darbovietėje, todėl iš jos atlyginimo bus išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis: 215,00 x 0,33 = 70,95 Lt.
Balys Adomaitis yra II grupės invalidas. Be to, Adomaičiai augina 4 vaikus iki 18 metų. B.Adomaitis turi teisę pasirinkti, kurį NPD jam taikyti: kaip II grupės invalidui 380,00 Lt ar kaip asmeniui, auginančiam tris ir daugiau vaikų iki 18 metų (335,00 + 53,00 Lt = 388,00 Lt). Darbininkas pasirinko didesnįjį, 388,00 Lt NPD. Gyventojų pajamų mokesčio suma bus: (2000,00 – 388,00) x 0,33 = 531,96 Lt.

Leave a Comment