Senovės kelionės- pagal Sinuhe egiptietį Mika Waltari

Turinys:
Įvadas 3
Tikslas 3
Uždaviniai 3
Įžanga 4
Egiptas – Tėbai 5
Nilas 7
Faraonas ir kariuomenė 8
Medicina 9
Kelionės 10
Aplankytosios šalys, jų kultūra bei ypatybės 15
Babilonas 15
Sirija 15
Mitanija 16
Hetitų imperija 16
Kreta 17
Išvados 18
Literatūra 19

Mika Waltari
Mika Waltari (1908-1979) vadinamas garsiausiu suomių rašytoju, atvėrusiu savo tėvynei pasaulį. Labiausiai rašytoją išgarsino romanas „Sinuhė egiptietis“ (1945). Jis buvo pavadintas pirmuoju pasaulio bestseleriu. Jo veiksmas vyksta 1390-1335 m. pr. Kr., jame parodomas faraono Echnatono gyvenimas, egiptiečių nusivylimas reformomis ir Egipto žlugimas.
Romanui „Sinuhė egiptietis“ M. Waltari ruošėsi 10 metų – studijavo ir vertė istorinius veikalus apie senovės Egipto bei gretimų kraštų istoriją, senovės Egipto mediciną, nes pagrindiniu knygos herojumi pasirinko karališkąjį faraono rūmų gydytoją. Knygoje vaaizduojami autentiški senojo Egipto įvykiai, ryškiausios asmenybės, religijos, papročiai, gretimų valstybių – Kretos, Babilono, Sirijos, Mitanijos bei Hetitų imperijos – gyvenimas, Egipto ryšiai su jomis, tų kraštų religija, papročiai ir gyvenimo būdas. Knyga spinduliuoja tikroviškumu, labai daug dėmesio rašytojas skyrė kelionių aprašymams, atskleidžio to meto kelionių tikslus ir priežastis, sunkumus, su kuriais susidurdavo keliautojai.

Tikslas:

Pristatyti Miko Waltari knygą „Sinuhė egiptietis“.

Uždaviniai:

1. Supažindinti su Egipto santvarka, ekonomika kultūra bei Nilo įtaka šalies prekybai ir kelionėms;
2. Atskleisti faraono įtaką bei kariuomenės vaidmenį šalies gyvenimui;
3. Įvertinti to meto Egipto ir kaaimyninių šalių medicinos lygį;
4. Išanalizuoti Naujosios Karalystės laikotarpio keliones, jų pobūdį, tikslus, transporto priemones.

Įžanga

Vidurinės karalystės laikotarpiu (1990-1785 m. pr. K.) klestėjo ne tik žemdirbiai, auginantys javus, linus, papirusus, bet ir amatininkai, kurie miestuose sudarė vidurinę klasę. To meto Egipto žemės ūkio pr

roduktų ir amatininkų dirbinių buvo daugiau, nei vietos gyventojai galėjo nupirkti. Ypač sunku buvo parduoti vertingas prekes (brangakmenius, tepalus, kvepalus, auksinius papuošalus, laukinių gyvūnų kailius, juodmedžio dirbinius). Šiuos amatininkų dirbinius, žemės ūkio produktus Egipto pirkliai pradėjo gabenti į užsienį, daugiausia į Rytus į Krėtos salą. Finikiečių laivai brangias egiptiečių prekes išvežiodavo po visus Viduržemio jūros uostus, o į Egiptą plukdydavo ispanišką alavą, medieną ir sidabrą. Iš Krėtos, kontroliavusios visas Egėjo jūros salas, į Egiptą keliavo vynas, aliejus, nuostabūs meno dirbiniai. Skatindami mainus, Egipto pirkliai leido finikiečiams, krėtiečiams ir sirams Deltoje įkurti nuolatinius prekybos centrus.
Naujosios Karalystės laikotarpis (1570-1085 m. pr. Kr.) – Egipto didžiausio suklestėjimo laikai. Šalyje gyveno nuo 5 iki 8 milijonų žmonių. Faraonas Achenatenas valdė negirdėtų Egipto istorijoje teologinių nesutarimų ir kultūrinių perversmų laikais. Jo religinė reforma išstūmė daaugumą tradicinių Egipto dievų ir susitelkė į garbinimą Ateno, dieviškojo saulės disko, kuris skitingai nei kiti Egipto dievai, neturėjo nei žmogaus, nei gyvūno pavidalo.
Šis faraonas pradėjo valdyti Amenhotepo IV vardu ir naująjį Achenateno vardą jis pasirinko iš atsidavimo naujajam dievui. Achenateno eksperimentas – karaliaus valdžios, religijos ir meno reforma – truko mažiau nei du dešimtmečius. Būtent šį laikotarpį autorius ir aprašo savo knygoje „Sinuchė egiptietis“.

Egiptas – Tėbai

Egipto centras ir sostinė – Tėbai turėjo patogią geografinę padėtį. Čia kirtosi svarbūs prekybos keliai, kurie jungė Egiptą su Nubijos sr

ritimi. Per Tėbus ėjo svarbus prekybos kelias, jungęs Egiptą su Raudonosios jūros pakraščiu.
Egipte augo palmių, akacijų, tamariskų ir finikų palmių giraitės. Nilo užtakiuose buvo daug papiruso ir lotoso. Svarbiausias Egipto gamtos turtas buvo akmuo. Dykumų aukštumose egiptiečiai gaudavo titnagą, kuris buvo reikalingas seniausiems padargams ir įvairioms ginklų rūšims gaminti.

Egipto vaišės – tai mėsos kepsniai, keptos žąsys, ežero žuvys, vaisiai ir daržo gėrybės, saldžios datulės ir pupmedžio vaisiai, gausybė alaus ir vyno. Svečius linksmina muzikantai ir šokėjos. Pasipuošusios plonyčiu apdaru ir vijoklių šakelėkis jos ritmingai juda pagal arfos, citros ir dvigubos fleitos melodiją.
Šventyklos ir rūmai spindėjo turtais ir didybe, tačiau šalia vešėjo skurdas, vargšai pamesdavo vaikus. Bendras Tėbų vaizdas, jo namai iš džiovintų saulėje rausvai rudų plytų susilieja su įkaitusios saulėje uolingos dirvos spalva, iš tolo miestą galima buvo pažinti tik pagal žalias finikų palmes. Namai galėjo būti dviejų ar daugiau aukštų, stogai plokšti, nors langai su medinėmis grotelėmis labai maži, viduje pakankamai šviesu ir vėsu. Didžiąją miesto dalį sudarė varganos meldų lūšnos – beturčių nakvynės vieta.
Piramidės įkūnija amžinybę, būtent tam tikslui senovės Egipto valdovai statėsi tokius antkapius. Kad pastatyti vieną piramidę – antkapį, į statybas prievarta suvarydavo iki šimto tūkstančių darbininkų.

„Didžių faraonų laikais Egiptas buvo pavergęs ne vieną šalį – didybėje ir turtuose keitėsi pa
apročiai, į Tėbus atvykę svetimšaliai – pirkliai bei amatininkai – statė juose savų dievų šventyklas.“24 Šventyklos užburdavo kolonomis, akmeniniais avingalviais sfinksais, valdovų statulomis, sienų paveikslais. Šventikai buvo nutukę ir orūs, kas rodo jų sotų ir ramų gyvenimą. Tais laikais „Tėbų Amono šventikų rankose buvo teisė į bet kurį aukštesnį lavinimą, todėl be jų suteikto mokslo baigimo liudijimo nebuvo įmanoma mokytis jokios aukštesnės tarnybos.“31 Jie rūpinosi matematikos ir žvaigždžių mokslais, prekybos bei teisės mokslais (juos baigę tapdavo mokesčių rinkėjais, valdininkais, kariuomenės vyresniaisiais). Didžiosiose šventyklų mokyklose mokėsi kilmingųjų, turtingųjų ir aukštesniųjų šventikų sūnūs, kartais ir dukterys. Amatininkų, pirklių, uosto vyresniųjų ir jaunesniųjų karo vadų vaikus mokydavo žemesnio rango šventikai ar buvę raštininkai. Nemokančio skaityti ir rašyti gyvenimas buvo sunkus, jie galėjo būti juodadarbiais ar kariais. Patys šventikai buvo mokomi daugybės įvairių triukų, kuriuos demonstruodavo šventyklose tikintiesiems, kad dar labiau sustiprintų jų tikėjimą (lazdą paversti gyvate, vandenį paversti krauju). Egipte buvo gerbiami mokyti žmonės. Be jų negalėjai nei derliaus apskaičiuoti, nei lauko išmatuoti, nei numatyti, kada patvins galingas ir užgaidus Nilas. Ir visai būtų buvę neįmanoma sukurti milžiniškų pastatų, kurie lig šiol stebina žmoniją.
Tačiau žemė nenori maitinti žmonių vien faraonui įsakius, ji tampa derlinga tik žmogaus darbo dėka. Šimtai tūkstančių darbininkų su pintinėmis, mediniais kauptais ir akmeniniais ki
irstuvais turėjo rausti kanalus, statyti užtvankas ir šliuzus, pilti pylimus – Egipto laukai be sudėtingos drėkinimo sistemos neduodavo derliaus. Kaimo gyventojai vieni nepajėgdavo nuimti derliaus, tai iš pietų (kur javai subręsdavo anksčiau) šiaurės link traukdavo specialiai surinkti darbininkų būriai – papildoma darbo jėga.
Neturtingųjų kvartalai šalia uosto ūždavo nuo jūreivių ir pirklių, daugybė aludžių, bei viešųjų namų pritraukdavo ir turtinguosius. Aludės ir užeigos būdavo pilnos lankytojų, vietas tekdavo užsisakyti iš anksto. Vargingųjų kvartalai buvo persismelkę aliejuj keptos žuvies ir keptos duonos kvapu, saldumynus gamindavo iš medaus. Vienintelis neturtingojo ar vergo rūbas – klubjuostė. Svarbiausios vertybės – pagarba dievams, širdies tyrumas, nesavanaudiškumas. Tačiau „. nėra pasaulyje kitokio teisingumo, tik turtingojo ir stipriojo teisė, o skurdžiaus žodis faraono ausų nepasiekia.“111
Turguj akys raibo nuo plonos ir lengvos finikiečių vilnos. Prekystaliai buvo nukrauti dramblio kaulo papuošalais, stručio plunksnomis, grandinėlėmis, paauksuotais sandalais. Turtingųjų moterys skyrė labai daug dėmesio savo kūno priežiūrai, rūbai buvo lengvi, viliojantys, skruostai, lūpos ir antakiai ryškiai išdažyti.
Tėbai neturėjo medienos ir jiems tekdavo ją pirkti. Už vieną medį „.kuklus vyras galėtų visą amžių maitinti šeimą, išmokyti vaikus raštininkais ir į geras šeimas nutekinti dukteris.“146
Apsukrūs pirkliai ir šiaip nekvaili turtingieji nelaikydavo savo pinigų šventyklose, nes ten jie negaudavo pajamų ir dar mokesčių valdininkams sužinojus apie jų turtą, tekdavo mokėti mokesčius. „ Kiekvienas protingas žmogus žino, kad žemė – vienintelis amžinas ir savo vertę išlaikąs turtas, jei tik to žmogaus santykiai su matininkais geri ir suvokia kasmet po potvynio įteikti jiems dovanų.“267 Nemažai pinigų uždirbdavo prekeiviai iš grūdų. Pirkdavo arba statydavo sausus ir gerai išmūrytus sandėlius ir sandėliuodavo grūdus, kuriuos pakilus kainoms parduodavo. Nusibodus jie tiesiog išnuomodavo sandėlius ir taip pat gaudavo nemažus pinigus.
To meto Egipto valdžia buvo sutelkta faraono rankose, jo valdžios vykdytojas – kariuomenė. Dievai ir šventikai taip pat darė didžiulę įtaką Egipto gyvenime. „. liaudis turi būti tramdoma baime, ir jei dievai liaudį tramdo, valdžios nereikia stiprinti ginklais.“285 Šventikai atliko kariuomenės funkcijas šalies viduje, nes tikintis žmogus – paklusnus žmogus. „ . be šventikų pagalbos ir įsikišimo Tėbuose ir net visame Egipte niekas negalėjo įvykti.“24
Nilas
Nilas – viena iš didžiausių upių pasaulyje (6500 km) – ne tik sudaro aliuvinę Egipto dirvą, bet ir savo periodiniais potvyniais užtikrina jos našumą ir derlingumą, sukurdamas visas natūralias prielaidas žmogaus gyvenimui ir žemės ūkio vystymuisi slėnyje ir deltoje.
Nilas ne tik maitintojas, bet ir svarbiausias vandens kelias. Jis niekur nenutrūkstantis, patogus, vinguriuojantis per ilgą, suspaustą dykų aukštikalnių teritoriją. Egipto laivybos patirtis prasidėjo nuo Nilo, tai yra nuo upės navigacijos: ji buvo pastovi, nuspėjama, valdoma, o svarbiausiai – visada matydavosi krantas.
Iš pietų į šiaurę ilga, siaura juosta traukiasi Nilo slėnis. Tik pačioje šiaurėje Nilas išsiskaido į septynias šakas, sudarydamas žalią trikampį. Egiptiečių kalba žodis „Nilas“ reiškia „upę“. Nilas neturi intakų ir egiptiečiai ilgą laiką manė, kad tai vienintelė pasaulyje upė. Į vakarus ir į rytus nuo jų šalies plytėjo neaprėpiami dykumų smėlynai ir raudonosios uolos, šiaurėje tyvuliavo žydroji Viduržemio jūra, o pietuose, už Nilo slenksčių, ošė pavojingi ir slėpingi miškai.

Į abi puses Nilą raižo būriniai laivai. Šiais laivais į šiaurinį Egiptą plukdomi grūdai ir statybinė medžiaga, o į priešingą pusę gabenami amatininkų dirbiniai, galvijai, mediena, kurią į Egiptą Viduržemio jūra atveža pirkliai finikiečiai. Nile knibždėte knibždėjo krokodilų, ir jeigu koks laivas užkliūtų už seklumos, tai tiems, kuriems būtų tekę išlipti iš laivo, grėsė mirtis. Kasdien upe kursuodavo keletas valčių, kaip kad mūsų dienų keltai. Egiptiečiai iki Deltos leisdavosi pasroviui, tai greičiau, tai lėčiau, nelyginant koks metų laikas. Kartais įgulos nariai padėdavo srovei paprastais arba dviašmeniais irklais. Gryždami atgal upeiviai iškeldavo burę ir nuo Viduržemio jūros nuolat dvelkiantys vėjai plukdydavo laivą upe aukštyn. Be to, Nilas svarbiausias ir judriausias Europos prekybos kelias, kuriuo, ypač Deltos trikampyje, jungiančiame slėnį su Viduržemio jūros uostais, nuolat zujo pirklių laivai.
„. didžiulės akmeninės prieplaukos, kur iškraudavo Nilu atplaukusius laivus.“13 Iš baržų nešikai krovė patiesaluose užsiūtas prekes, raštininkai užrašinėjo kiekvieną krovinį.
Nilo įtaka Egipto atsiradimui ir vystymuisi buvo didžiulė. Nilas – maitintojas ir svarbiausias vandens kelias. Jis sudarė galimybes pirmosioms kelionėms.

Faraonas ir kariuomenė

Faraonas – aukščiausia valdžia, jis – šventas dar gyvas būdamas, jo kraujas šventas. Jis ne paprastas valdovas – jis laikomas saulės sūnumi ir turi neribotą valdžią. Dargi patys kilmingiausi žmonės, jei jiems tekdavo garbė pabučiuoti valdovo koją, prisakydavo aprašyti šį įvykį ant savo antkapio. Faraono duktė negalėjo maišyti kraujo net su kaimyninės šalies karaliumi: „vien mintis apie faraono dukters išsiuntimą į Babilono karaliaus moterų namus Egiptui darė gėdą.“401. Tuoktis ji galėjo tik su faraonu – savo broliu arba turėdavo pasišvęsti dievams. Nors ir tais laikais klestėjo intrigos, tačiau faraonas buvo neliečiamas, tik išimtiniais atvejais būdavo ryžtamasi jį nužudyti, tai buvo daroma nepaprastai apsukriai, kad neliktų jokių pėdsakų.
Faraono sudievinimas ir jo valdžia buvo būtina, norint tvirtai laikyti rankoje suvarytus iš įvairių kraštų vergus ir priversti dirbti visus suaugusius šalies gyventojus užtvankų ir kanalų statyboje. Faraono paspirtis – jo kariuomenė, kuri dalijosi į dalinius, kuriuos sudarė:
• kalavijais ir ietimis ginkluoti pėstininkai, turintys skydus ir šalmus bei šarvus su pamušalu,
• ginkluoi ietimis ir lankais ir kavalerija – Egipto armijos pažiba; Egipto kavaleristas visiškai nemokėjo joti – vadelėdamas ketvertą arklių, pakinkytų į sunkias medines vežėčias, užlėkęs ant priešo, traiško juos vežimo ratais, žaloja juos bronziniais, prie abiejų ratų pritvirtintais pjautuvais,
• lankininkai,
• keli puolamieji būriai su kovos kirviais, skydais ir bumerangais.

Tokia kariuomenė buvo laikoma nenugalima ir padėjo Egiptui pavergti beveik visus kaimynus. Kriuomenė neišsiversdavo be raštininkų, tvarkančių administracinius ir tiekimo reikalus, trimitininkų, perduodavusių įsakymus bei žygūnų. Be algos kariai gaudavo dalį grobio, bei apdovanojimą už narsą – sunkią aukso grandinę ir antrankovius.
Kario profesija buvo išaukštinta ir apipinta įvairiomis legendomis. Kariuomenėje tvarka pagrįsta ištikimybe ir paklusnumu. Kariuomenę finansuodavo šventyklos, pirkliai turtingieji bei mokesčių skyrius. Tačiau kario gyvenimas buvo ypatingai sunkus. Į karo žygį savo davinį ir vandenį jis nešdavo ant pečių, krovinys sumaigydavo jo pečių sausgysles. Atlyginimą jis turėdavo pasigrobti ar atimti iš priešų. Sužeistųjų dažniausiai laukdavo mirtis, net jei ir jiems suteikdavo pirmąją pagalbą: kiti kariai neduodavo jiems valgyti ir gerti, jiems mirus užvaldydavo jų grobį. Tačiau kariuomenės vadai buvo visai kita kasta. Juos dengtais neštuvais gabendavo paskui kariuomenę. Karai būdavo nepaprastai naudingi, iš jų pralobdavo labai daug žmonių – turtingieji remdavo karus, finansuodavo juos, už tai didžiulė karo grobio dalis atitekdavo jiems.

Medicina

Egipte gydytojo amatas buvo labai gerbiamas. „. neįšventintieji gydytojo amatui leidimo negauna.“29 Valdovo gydytojai mokė savo amato būsimuosius gydytojus, suteikdavo pagalbą net didžiausiems skurdžiams. Tačiau jų gyvybė nieko nereiškė, jie negaudavo nuskausminamųjų, ant jų praktikuodavosi būsimieji gydytojai. Gydytojai privalėjo išmokti visus vaistus, bei mokėti juos paruošti, pažinti vaistažoles ir žinoti, kada jas rinkti. Privalėjo išmokti kūno sandarą, žmogaus organų veiklą bei paskirtį, ranka atpažinti skausmus, naudotis peiliu ir replėmis, taip pat iš akių nustatyti ligą.

O štai Sirijoje gydytojai nenaudodavo peilio, vietoj jo naudodavo įkaitintą geležį, labai plačiai buvo vartojami kerai. Egipte kerėti galėjo tik aukštesnio laipsnio šventikai. Jau buvo gydoma adatomis. 1300 m. pr. Kristų gydytojai ne tik gydė dantis, bet ir įstatydavo nesančius bei aptraukdavo juos auksu. Už darbą gydytojams atsilygindavo auksu, sidabru, įvairiomis dovanomis bei paslaugomis. Sirijos gydytojai žinojo stiprius vaistus vyrų potencijai gydyti.
Nukeliavęs į Babiloną, knygos herojus išmoko pasigaminti aguonų pieno, kurį naudojo vaistams, tačiau daugelis babiloniečių jį gerdavo su vynu arba vieną ir jausdavo palaimingą malonumą, regėdavo įvairias vizijas. Tačiau būdavo ir tokių, kurie taip įnikdavo, jog vizijų pasaulis jiems tapdavo gyvenimu – narkomanija labai seniai nuodija žmonėms gyvenimą. Šventikai mokėjo perdirbti kanapes ir iš jų gamindavo vaistus skausmui malšinti, iš kalnų krištolo jie mokėjo pagaminti padidinimo stiklą, jį naudodavo seni žmonės, nusilpus jų regėjimui.
Jau tais laikais gydytojai atverdavo kaukoles pacientams, tai darydavo įvairiais tikslais:
 beviltiškiems ligoniams atverdavo kaukoles, mokydami kitus, ir tam, kad įgytų daugiau patirties,
 atverdavo, numatydami, kad ligonis kenčia nuo auglio sukeliamų skausmų arba patyrus galvos traumą. Labai daug žmonių po tos operacijos neatsigaudavo, bet būdavo ir sėkmingų operacijų,
 pagrindinė tokio gydytojo užduotis – faraono kaukolės atvėrimas.
Neturtingieji už gydytojo paslaugas atsiskaitydavo, kas kaip galėjo: prostitutė mokėdavo savimi, kas turėjo nešė kruopas, kitas – paukštį, kažkas – džiovintų datulių, kas visai nieko neturėjo nešė gėles.
Dažnas karo palydovas buvo maras, mat lavonais niekas nesirūpino, jie pūdavo laukuose, plaukdavo upe ir t. t. Vaistų nuo maro nebuvo, bet knygos herojus – karališkasis gydytojas netruko pastebėti, kad susirgus šia liga, išgyvendavo silpniausieji. Vėliau ne vienam ligoniui išgelbėjo gyvybę, nuleisdamas jiems kraujo ir neduodamas valgyti.
Visa tai vyko 1400-1300 m. pr. Kr. Jų medicinos žinios tiesiog stulbinančios. Jei kalbėsim apie knygos herojų, tai jis visą savo gyvenimą paskyrė nuolatiniam tobulėjimui, gydė faraonus, karalius bei prasčiokus. Jis domėjosi ne tik medicina, bet ir burtais bei užkalbėjimais, naujausiais gydymo metodais.

Kelionės

I tūkstantmečio pr. Kr pradžioje Egipto ir Krėtos salos ryšiai buvo labai glaudūs. Krėtiečiai į savo šalį įsiveždavo prabangos daiktų, egzotiškų gyvūnų bei augalų. Mainais eksportavo spalvotus vilnonius audinius, sidabro indus, nežinomas gėrybes moliniuose induose ir dailiausius senovės pasaulio valgomuosius reikmenis, vadinamus Kamareso dirbiniais. Taipogi Egiptas buvo galinga sausumos valstybė, bet jai reikėjo jūrinio laivyno. Draugiškų santykių palaikymas su Krėta, pagrindine jūrų valstybe, buvo protingas žingsnis.
Viduržemio jūros vandens kelias, jungiantis Nilo deltą su Sirijos pakrante, buvo žinomas ir nusistovėjęs nuo Senosios Karalystės laikų. Pagrindiniai karavanų keliai iš tolimų kraštų vedė į Biblą. Iš čia egiptiečiai atsigabendavo didžiąją dalį medienos, ypač kedro, iš kurio buvo gaminami sarkofagai. Taip pat egiptiečiai dažnai leisdavosi į keliones pietų kryptimi, per Raudonąją jūrą į Punto kraštą ieškoti smilkalų, brangmedžio, dramblio kaulo ir kitų prabangos dalykų.
Keliaudami į Kretą, jie sutiko kretiečių karo laivą su vario skydais aptaisytais šonais, kretiečiai pasveikino juos vėliavėlėmis. Prekybiniai krėtiečių laivai žemi, labai ilgu pirmagaliu, vienstiebiai su dviguba bure. Pūstašoniai, išlenktu priekiu finikiečių laivai tinka tolimoms kelionėms, gali perplaukti Viduržemio jūrą. Finikiečių laivų skiriamoji detalė – pirmagalį puošia arklio galva. Krovininių laivų komandas daugiausiai sudarydavo sirai ar finikiečiai, o jūros uostai turėdavo sudarę draugystės sutartis, numatančias jūreivių ir krovinių apsaugą. Veiksmingas kurjerių tinklas laidavo greitą ryšį tarp įvairių centrų, palengvindamas apmokėjimą už prekes. Asmeniui, su kuriuo ketindavo sudaryti sutartį, prekiautojas įteikdavo skiriamuosius raštus, iš kurių būdavo matyti, kas jis toks ir kas jo šeimininkas, kurio vardu vyksta prekyba.
Karo laivai plukdydavo kariuomenę, arklius, karo vežimus. Nuo paprastų laivų jie skyrėsi karo pabūklais, įgulos gausumu. Vidutinės krovininės valties įgulą paprastai sudarydavo dešimt irkluotojų, du vairininkai ir vadas. Toks laivas labai greitas, juo keliaudavo pasiuntiniai su įsakymais, buvo gabenami vertingi, nelabai dideli kroviniai.

„Keliavau po pasaulį, keturiasdešimtį metų neregėjusį karo, valdovų sargybiniams sergstint karavanų kelius ir pirklius, faraono ir karalių karo laivams nuo plėšikų saugant upę ir jūras. Sienos buvo atviros, aukso atsivežę pirkliai bei keliauninkai būdavo laukiami kiekviename mieste, žmonės vieni kitų neužgauliojo. Mokėsi vieni iš kitų papročių ir daugelis išsilavinusiųjų kalbėjo aibe kalbų, rašė dvejopu raštu.“143 Keliauti skatino beprotiškas žingeidumas, keliaudavo ir su vaikais idant šie pažintų pasaulį. Būtent šios kelionės – kelionės pažintiniais tikslais būdavo pačios smagiausios, žmonės daugiau dėmesio skyrė aplinkai, juos supančiai gamtai, jautėsi laimingi ir kelionės sukeliami nepatogumai taip baisiai neslėgė jų.

Tačiau keliautojui, nukakusiam toli nuo namų, pažintis su platesniu pasauliu anaiptol neišsklaido baimės. Tai baimė dėl savo saugumo, dėl paliktų namų ir artimųjų. Gryžus namo „mano namas tebestovėjo, nors vagys buvo nuplėšę langines ir išnešę visus vertus nešti daiktus, kurių išvykdamas neatidaviau į prekybos namų saugyklas.“241 Žmonės bijojo nežinomybės ir todėl mieliau rinkosi upines arba jūrines-pakrančių keliones, kurios užtrukdavo gerokai ilgiau nei paprastos jūrinės: „. plauksim priekrantiniu laivu, iš kurio nuolat matosi krantas – jis iš ties lėtesnis už laivus, plaukiančius į tolimus kraštus, tačiau užsuka į daugybę uostų, kur tur būt yra visokiausių įdomybių ir naujoviškų alaus užeigų.“253
Keliaujant Nilu, galėjai pamatyti žemdirbius, be poilsio kojomis sukančius vandens semiamojo rato mentes, vergus, kurie tvenkia užtvankas arba rausia kanalus. Taip pat galėjai išvysti prižiūrėtojų ir kareivių apsuptus tūkstantinius darbininkų būrius – jie žingsniuoja į akmens skaldyklas, į Sinajaus pusiasalio rūdynus, statyti naujų šventyklų ir antkapių. Vadinamaisiais „Horno vieškeliais“ per Sinajaus pusiasalį keliautojai nusigaudavo į Talestiną, o ir jūros buvo ne kliūtys.
Faraono artimieji, jo patikėtiniai dažniausiai vykdavo faraono laivais, karališkosios virėjos gamindavo gardžius valgius, keleiviai gausiai vaišindavosi vynu, taip trumpindami kelionės laiką. Laivus rišdavo žmogaus storumo lynais, jų stiebus puošdavo vėliavėlės. „Laivą atrišo nuo prieplaukos ir vergai pradėjo irkluoti.“ Po 38 dienų plaukimo upe laivas pasiekė jūrą. Tačiau keleivius „. baugino laivo lingavimas ir siaubingas burių trinksėjimas ir poškėjimas.“116
Faraono pasiuntiniai būdavo nepaprastai pagarbiai visur priimami. Tačiau prasidėjus karui, jų vizitai į priešką šalį dažniausiai baigdavosi mirtimi. Tiek sausuma, tiek jūra keliauti buvo labai pavojinga. Daugeliu atveju žmones gelbėdavo tik greitis todėl sausuma vykdavo dažniausiai karo vežimais, nes tai buvo greičiausia sausumos susisiekimo priemonė. Keliaujant karo vežimu reikėdavo nepaprastai didelio sumanumo: visą kelionę tekdavo stovėti ir linguoti pagal vežimo judesius. Žvalgai atvykę į svetimą šalį, „.dėdamiesi špagų rijikais, pokštininkais bei pranašautojais, alaus prekiautojais bei vergų pirkliais.“388 stebėdavo priešo kariuomenę, rinkdavo įvairias žinias.
Net taikos metu sausuma keliauti buvo pavojinga, keliautojus puldinėdavo plėšikai. „.išvykstam į ilgą kelionę, galbūt gaugelį metų truksiančią ir vargų kupiną, nes vykstame į Mitanijos žemę, Babiloną bei jūros salas.“144 Norėdami pasidžiaugti Libano kedrų miškais, keliautojai prisijungė prie Sirijon keliavusio karavano. Pati kelionė buvo varginanti ir nuobodi. Turtinguosius nešdavo dengtais neštuvais, tarnai keliavo asilais. Sausas vėjas graužė keliautojų veidus, dulkės – gerkles, kankindavo smėlio blusos. Tačiau keliautojus džiugino pasakiški gamtovaizdžiai, miškų kvapas užburdavo, skaidrus upelių vanduo atgaivindavo. Po ilgų kelionių, keliavusiems raitai, ilgai tekdavo gydyti jojimo žaizdas. Atsidūrę Mitanijos žemėse keliautojai turėdavo susimokėti keliautojams skirtą mokestį į karaliaus iždą. Išsinuomavęs irkluojamą laivą knygos herojus upe iškeliauja į Babiloną. Čia jis su tarnu apsistojo nepaprastai turtinguose svečių namuose (viešbučio pirmtakas). „. tai buvo daugiaaukštis pastatas, o ant jo stogo augo vaismedžiai bei mirtų krūmai, čiurleno upeliai, tvenkiniuose šokinėjo žuvys.“ Tokiuose svečių namuose apsistodavo kilmingieji, užsienio valstybių pasiuntiniai. Kambariai buvo iškloti puikiais kilimais, lovos užtiestos kailiais, sienos išklijuotos glazūruotų plytelių paveikslais. Svečių namuose keliautojai galėdavo išsinuomoti neštuvus, nes pėsčiomis mieste vaikščiodavo tik neturtingieji. Neštuvai skyrėsi savo turtingumu ir vergų skaičiumi, nešusių neštuvus (iki 40 vergų).

„Ši kelionė man suteikė didelės naudos, nes išmokau pastebėti, jog ne tik visų šalių ir didelių miestų turtingieji bei kilmingieji iš prigimties yra tokie patys ir taip pat mąsto, bet ir visų šalių skurdžiai yra tokie patys ir mąsto taip pat, nors jų papročiai kitoniški, o jų dievai – skirtingais vardais vadinami. Išmokau pastebėti, jog skurdžiai gailestingesni už turtinguosius.“193 Toliau, saugumo sumetimais, faraono gydytojas nusprendžia keliauti su karališkąja palyda.
„Mūsų kelionė buvo sunki, nes siautė audra ir laivas be perstogės siūbuodamas vingiavo prieš vėją, o bangos lyg kalnai dunksėjo į medinį laivo šoną.“240 Atkeliavę į Kretą, keliauninkai apsistojo svetimšalių nakvynės namuose, jie nebuvo labai dideli, tačiau nepaprastai prabangūs teikiamais patogumais. „. po kelių dienų prie mano namų atjojo pasiuntinys – jis atjojo ant arklio, o tai buvo retas reginys, nes egiptietis ant arklio niekada nelipa, retai kada lips ir siras – ant arklių joja tik tamsūs dykumos plėšikai.“244 Garsusis gydytojas daug keliavo ir dėl to, kad buvo garsus, mat jį dažnai kviesdavosi įvairūs karaliai, faraonas, įžymūs, turtingi žmonės. Knygoje aprašoma, kaip gydytojas keliauja pas savo draugą – karalių, iš pradžių dengtais neštuvais, vėliau persėda į karo vežimą, traukiamą arklių. Taip jis galėjo greičiau pasiekti kelionės tikslą, nors ir buvo labai nepatogu, mat keliautojas visą laiką turėjo stovėti ir laikyti lygsvarą, kad neiškristų iš vežimo.

„. nerimas, kuris blėsuoja tavo akyse, tikriausiai nenulaikys tavęs jokioje šalyje.“252 Taip faraono gydytojas plaukia į savo gimtinę – Tėbus, tėvynės ilgesys užgožia visus jausmus: „ Kai laivas visai dienai sustodavo pakrantės miestų prieplaukose, jau nebeturėdavau kantrybės apžiūrinėti miestus ar kaupti žinias.“253 Tačiau laive buvo nedaug vietos, nes pirkliai jame gabeno prekes. Uoste laivai buvo registruojami raštininkų ir mokami mokesčiai. Toliau keliautojama upiniu laivu.
Paskutinė aprašoma kelionė – karališkojo gydytojo tremtis iš Egipto. Tai skaudžiausia kelionė iš visų, nes iš Egipto jį ištrėmė geriausias jo draugas – naujasis Egipto valdovas. Svarbiausi motyvai, turėję įtakos kelionių ir išvykų poreikiui augti:
 laisvųjų žmonių ir vergų visuomenės atsiradimas;
 pinigų ir prekybinių santykių atsiradimas;
 darbo pasidalijimas ir žmonių, nedalyvaujančių arba iš dalies dalyvaujančių gamybos ir valdymo vyksme radimasis;
 prekybos, meno ir bendros kultūros plėtra.
Pagal kelionės tikslą buvo šios kelionių rūšys:
1. Prekybinės. Pagrindinė kelionių rūšis, skatinusi daugelio kitų atsiradimą.
2. Gydomosios; būdingos turtingiesiems nors retais atvejais neturtingųjų sluoksnio atstovai keliaudavo ieškodami geresnio gydytojo ar šventiko.
3. Poilsinės – pažintinės, nuotykių. „.niekas taip neatpančioja ir neišlaisvina žmogaus sielos kaip ilga kelionė be svarbių tikslų, išsiveržimas iš senos aplinkos ir vienatvės.“410
„Juk visi dideli miestai kviečia keliauninkus apžiūrėti šventyklų, rengie įvairiausias šventes bei pasilinksminimus, siekdami, kad keliauninkas savąjį auksą paliktų miesto gyventojams.“141
4. Profesinės; tai nauja patirtis, naujų žinių bei atradimų paieška, taipogi žvalgybiniai tikslai – šnipinėjimas. „. nesigirdamas galiu pasakyti daug išmokęs kelionėse po įvairias šalis.“246 Valdovai, karo vadai į svetimas šalis siūsdavo savo šnipus, norėdami sužinoti kaimyninių šalių karinį pajėgumą, nuspėti artėjantį karą. Tačiau šios kelionės neteikė didelio malonumo – keliautojo laukdavo mirtini pavojai.
5. Religinės bei faraono garbei rengiamos šventės.
„Į Achetatoną švęsti trijų dešimčių metų sukakties iš kitų kraštų buvo atvykus galybė žmonių.“406 ( į naują Egipto sostinę atvyko švęsti faraono valdymo trisdešimtmečio). Iškilmingos eisenos, daugybė renginių, šventės kvaitulys, faraono dieviškumas pritraukė daugybę smalsuolių ne tik iš Egipto.
6. Karinės. Tai, tvarkos palaikymas užkariautose šalyse bei naujų teritorijų užgrobimas. Keliauti skatino karai. Pirkliai iš karių supirkdavo užgrobtą turtą. Keliaudavo maisto pristatymo būriai, kurie aprūpindavo kariuomenę grūdais, aliejumi, vynu, svogūnais. Vežimus temdavo jaučiai, asilai nešdavo kitus reikmenis. Stebėti karo eigos vykdavo išsilavinę žmonės: vieni norėdami jį įamžinti kaip istorinį įvykį, kiti tiesiog norėdami patirti naujų pojūčių.
7. Į keliones žmonės vykdavo bėgdami nuo teisingumo rankos, norėdami pasislėpti nuo gėdos ir nešlovės ar persekiojami nevykusiai susiklosčiusių meilės nuotykių. Taip pat į keliones išsiruošdavo žmonės, norėdami užmušti nuobodulį. Knygoje aprašoma scena, kai keliavimo tikslas – savo artimųjų lankymas. Egipte gimę ir dėl kažkokių priežasčii gyvenantys svetimoje šalyje ar šiaip daug keliaujantys, nuolat grįždavo į Egiptą – savo gimtinę.
Kas keliaudavo? Keliaudavo prekybininkai, pirkliai, pasiturintieji įvairiais verslo reikalais, bei menininkai, kurie dažnai vešdavo savo kūrinius į svečias šalis. Garsius menininkus kviesdavosi turtingieji atlikti kažkokių specialių užsakymų. Keliaudavo kariai ir kilmingieji, faraonas ir jo palyda.

Kelionės buvo: sausumos, jūrinės bei upinės.
Kelionės priemonės:
1) sausumos:
 neštuvai,
 vežimai,
 asilai, kupranugariai,
 pėsčiomis.
2) vandens:
 upiniai laivai bei keltai, valtys,
 jūriniai: prekybiniai bei kariniai; pakrančių bei tolimo plaukiojimo.
Saugumo sumetimais prekybos namai išduodavo molinę lentelę (tuo metu buvo rašoma ant molinių lentelių) kaip liudijimą apie investuotus pinigus, pateikęs ją kito miesto prekybos namams, savininkas gaudavo tiek aukso kiek jam reikėjo. To meto prekybos namai – mūsų banko pirmtakas.

Aplankytosios šalys bei jų kultūra, bei ypatybės

Babilonas
Babilonas buvo labai išsivysčiusi ir turtinga šalis. Šis kraštas dar buvo vadinamas Kaldėja ir Chosėja – pagal ten gyvenusias tautas. „Tai duoninga žemė, jos laukuose galybė drėkinimo kanalų.“. „. savo galybe ir turtingumu Babilonas mane nustebino – miesto rūmai aukšti kaip kalnai, baugūs, o bokštas, kurį jie buvo pastatę savo dievams siekė dangų.“151 Šventyklos vartai aptaisyti margomis glazūruotomis plytomis, išdėliotomis įvairiais raštais. Mieste žmonės gyveno 4-5 aukštų namuose, krautuvės buvo nepaprastai turtingos ir ištaigingos, prekystatiai lūžo nuo prekių gausos ir įvairovės. Šio krašto žmonės buvo linksmi ir apkūnūs, valgė daug miltinių patiekalų ir laikė vištas, kas egiptiečiam buvo didelis stebuklas. Saldumynus gamino iš datulių sirupo, kuris kenkė dantims. Astronomijos mokslo atstovai – žvaigždininkai gyveno bokšte ir žinojo viską apie dangaus kūnus, skaičiavo jų kelius pranešdavo nepalankias dienas. Šventikai burdavo iš ėriuko kepenų, į vandenį pildavo aliejų, norėdami išpranašauti ateitį. Dangaus kūnų tyrinėjimui jie paskirdavo visą gyvenimą. Žmogus, mokėjęs Babilono kalbą, galėjo keliauti po visą pasaulį – visur jį suprastų. Įstatymai čia buvo griežti – vagį pagavus, kabindavo ant mūrinių sienų žemyn galva.
Babilonas, tarytum pasaulio centras, mirgėjo įvairių tautybių atvykėliais, kurie kalbėjo skirtingomis kalbomis ir meldėsi skirtingiems dievams. Pirkliai iš Kinijos atveždavo audinių, plonesnių už karališką liną – šilko, marguojančio visomos pasaulio spalvomis. Čia buvo nepaprastai išvystyta prekyba – net jų dievai tarpusavy prekiauja. Patys jie nemėgo kariauti, geriau lobo iš prekybos, tačiau reikalui esant, karius samdydavo. Nežiūrint į tai jie turėjo subūrę nepaprastai galingą kariuomenę. Vien pėstininkų apie 200000, karo vežimų apie 3600, karių ginklai puošti auksu bei sidabru. Karaliaus hareme buvo 400 žmonų, tai buvo pirktos vergės, kunigaikščių ir kaimyninių šalių valdovų dukterys.
Sirija
Sirijoje gyveno daug tautų, jas valdė kunigaikščiai, mokėjo mokesčius faraonui. Gyventojai „kalba įvairiausiomis kalbomis bei tarmėmis ir žvejodami arba prekiaudami minta iš jūros, o krašto gilumoje jie gyvena iš žemės darbo arba vienas kitą plėšdami.“ Rengėsi margais, austais, vilnoniais drabužiais. Kiekvienas miestas turėjo savo dievą, kuriam buvo aukojami žmonės. Todėl čia nebūdavo luošų ar nusikaltėlių – jie buvo aukojami dievams. Sirijoje nebuvo viešųjų namų, mat šventyktos mergelės linksmindavo vyrus ir tai buvo nuolankumo dievui ženklas – kuo daugiau aukso ir sidabro svečias palikdavo šventyklai, tuo didesnis jis buvo. Egipte tai būtų didžiulė nuodėmė, nusikaltusį išsiūstų į kasyklas vergauti. Taigi Sirijos vyrai buvo labai pamaldūs ir nuolat lankėsi šventyklose ir gausiai joms aukojo. Savo moteris jie labai saugojo, dažniausiai jos laiką leido namuose, jeigu ir išeidavo iš jų, rūbai jas dengė nuo galvos iki kojų.
Sirijoje vystėsi prekyba, prekybos namai siūsdavo laivus į Egiptą, įvairias salas, Chatų žemes. Gyventojai finansuodavo laivų statybą, investuodavo į prekes, taip didindami savo turtus.
Sirijos karalius buvo labai gudrus, diplomatijoje daug pasiekė apgaulės būdu. Nepaprastai atsidavęs savo šeimai, dėl savo palikuonių ir žmonos galėjo atiduoti savo gyvybę. Jis – šalies karo vadas. Savo karo palapinėje jis priiminėjo pasiuntinius, karo vadus, savo svečius dažnai vaišindavo ėriuko kepsniu su riebaluose virtomis kruopomis.
Mitanija
Mitanijos gyventojai buvo neaukšti, moterys – gražios ir grakščios, vaikai kaip lėlės. Jie didelį dėmesį skyrė maistui, rūbams (nešiojo riestanosius batus ir dėvėjo aukštas kepures). Medicina buvo labai išvystyta, turėjo vaistus kirmėlėm varyti, naudojo gydymą adatomis. Tačiau šeimos buvo mažos ir šaliai grėsė išnykimas. Papročiai buvo nevaržomi, svetimavimas nebuvo nuodėmė. Šis kraštas nuo seno buvo pavaldus Egiptui.
Hetitų imperija
Tai garsi tauta, jos papročiai skyrėsi nuo viso pasaulio papročių. Šalyje viešpatavo tvarka ir drausmė. Keliautojai – svetimšaliai vykdavo tik tam tikru maršrutu, išklydę iš kelio buvo žudomi. Hetitai ilgus metus slapčia ruošėsi karui su Egiptu, todėl daug ką slėpė nuo svetimų akių. Hetitai buvo stiprūs ir drąsūs, jie nebijojo nei šalčio, nei karščio. Jų tautą sudarė daug genčių ir kaimų, kuriuos valdė kunigaikščiai, šalį valdė karalius – aukščiausias šventikas, vyriausias karo vadas ir teisėjas. Tauta turtus krovėsi iš kasyklų, kuriose dirbo vergai. Jose kasdavo auksą, varį bei geležį, kurią jie išmoko apdirbti (Egipte ir kitose kaimyninėse šalyse karo įrankius gamino iš vario). Jų kalnų slėniuose klestėjo derlingi laukai, jie augino vaismedžius ir spaudė vyną, laukuose ir kalnų pašlaitėse ganėsi didžiulės galvijų bandos. Sostinė Chatušašas prilygo Tėbams ir Babilonui. Tai paslaptingas miestas į kurį karalius neįsileisdavo svetimšalių, Tik karalių pasiuntiniai galėdavo į jį patekti. Visi svetimšaliai buvo akylai stebimi, gyventojai su jais stengėsi nebendrauti, tačiau buvo geranoriški ir susidomėję apžiūrinėdavo atvykėlių drabužius. Patys jie avėjo ilgais aukštyn užriestais galais batus, nešiojo į viršų smailėjančias skrybėles, drabužių rankovės buvo plačios, kartais siekdavusios žemę. Karių jie nesamdė, nes jie visi buvo kariai. Stipriai išvystyta karinė pramonė, miestuose buvo begalės dirbtuvių ir cechų, kur kalė nuo ryto iki vakaro – gamino iečių antgalius, strėlių galiukus, gamino karo vežimus. Teisingumas jų buvo keistas:
 už intrigas kunigaikščius išsiūsdavo į šalies pakraščius,
 mažai buvo nusikaltimų, kurių jie nebūtų galėję išsipirkti,
 nevaisingos santuokos nutraukiamos viešai,
 nuteistiesiams, kurie turėdavo visą gyvenimą sukti malūno girnas, jie išbadydavo akis, idant tie neišprotėtų, į dangų bežiūrėdami.

Patys hetitai mirties nebijojo, tačiau jie bijojo luošumo ir kūno silpnumo. Apsigimusius ir silpnus kūdikius jie nužudydavo, toks pat likimas ištikdavo ir vergus. Todėl medicina bei gydymo menas čia buvo labai žemam lygy. Skirtingai nei kitose tautose, kur turtingieji valdė neturtinguosius, čia stiprieji valdė silpnuosius. Įvairiais žiaurumais jie stengėsi įbauginti kaimynines šalis, nes „.įbaugintas priešas – pusiau nugalėtas priešas.“201
Susipažinęs su tauta ir surinkęs pakankamai žinių gydytojas su palyda išvyko į uostamiestį, kurį keliaudami ant asilų pasiekė per 20 dienų. Uostas buvo šalies pakrašty, į šalies gilumą plaukti niekas nesiryždavo. Uostamiestį saugojo hetitų kariai, jie tikrindavo visus išvykstančiuosius, skaitydavo jų išvežamas molines lenteles. Sulaukęs tinkamo laivo, gydytojas iškeliauja į Kretą. Laivą iš uosto išyrė irkluotojai, išplaukus iš uosto laivas pakėlė bures ir leidosi į ilgą kelionę.
Kreta
Kretos uoste nebuvo nei bokštų, nei mūrų, miestas prasidėjo tiesiog nuo uosto. Uoste stovėjo gal tūkstantis laivų, to meto žmogus negalėjo net įsivaizduoti, kad pasaulyje gali būti tokia galybė laivų. Mieste pastatai nebuvo dideli ir galingi – mat statydami jie siekė patogumo ir prabangos. Namuose vyravo gaiva ir švara, buvo įrengta daugybė vonios kambarių, kuriose pasukus sidabrinį čiaupą imdavo tekėti šaltas ir karštas vanduo, tuoletai buvo nuplaunami vandeniu. Moterys labai daug laiko praleisdavo voniose, pešiodavosi odos plaukus, puoselėdavo savo veidus, daug laiko skirdavo dažymuisi. Jų rūbai buvo nepaprasto grožio – sidabru ir auksu išausti, prigludę prie kūno. Vyrai nešiojo kelius siekiančius batus, klubjuostės buvo paprastos. Vaikų šeimos visai neturėjo arba tik vieną ar du. Pagrindinis kretiečių bruožas – nepunktualumas bei žodžio nesilaikymas. Taip buvo priimta ir niekas dėl to nesisielojo. Net karalius jie vadindavo Minais ir net neskaičiuodavo kuris tai Minas. „ Rūmuose buvo galybė kambarių, o ant priėmimų salės sienų lingavo jūros dumbliai, skaidriam vandeny plaukiojo moliuskai bei medūzos.“214
Kretos dievas skyrėsi nuo visų kaimyninių šalių dievų. Kretiečiai garbino gyvą jūrų pabaisą, jai aukodavo žmones. Todėl mieste nebuvo didžiulių šventyklų, vien tik pajūry stovėjo niūrus statinys į kurį vesdavo aukojamus žmones.
Šioje saloje Sinuhė praranda savo mylimą moterį,jį užvaldo noras kuo greičiau palikti prakeiktąją salą, sukėlusią jam tiek daug skausmo. Ir štai pagaliau vėl į kelionę. „Irkluotojai sumetė irklus į vandenį ir pro dešimtis, šimtus laivų bei vario skydais aptaisytus Kretos karo laivus išyrė laivą iš uosto. Tačiau išplaukę iš uosto irkluotojai ištraukė iš vandens irklus, o laivo vadas, paaukojęs jūros dievui bei savo laivo dievams, įsakė pakelti bures.“239 Laivo pirmagalis buvo išdažyto, medžio išpjaustinėtas moters veidas.

„. visų didelių miestų išsilavinę žmonės yra tokie pat ir ne daug mintimis bei papročiais viens nuo kito skiriasi.“188

Išvados:

1. Supažindinau su Egipto santvarka, ekonomika, kultūra bei Nilo įtaka šalies prekybai ir kelionėms;
2. Atskleidžiau faraono įtaką bei kariuomenės vaidmenį šalies gyvenimui;
3. Įvertinau to meto Egipto ir kaimyninių šalių medicinos lygį;
4. Išanalizuoti Naujosios Karalystės laikotarpio keliones, jų pobūdį, tikslus, transporto priemones.

Literatūra:

Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“

Taip pat remtasi literatūra:
 Renzo Rossi „Egiptiečiai Istorija Visuomenė Religija“;
 Bill Manley „Senovės Egipto paslaptys“;
 V. I. Adijevas „Senovės rytų istorija“.

Išmintis – filosofijos užuomazgos
„Viskas grįžta po senovei – nieko naujo po saule, ir žmogus nesikeičia, nors keičiasi jo drabužiai ir jo kalbos žodžiai.“8 „Tiesa – skrodžiantis peilis, tiesa – neužsitraukianti žaizda žmoguje, tiesa – tai šarmas, aitriai ėdantis širdį. Todėl jaunystės ir tvirtybės metais žmogus nuo tiesos bėga į viešuosius namus, žilpina akis darbu ir kitais dalykais, kelionėmis ir pramogomis, valdžia ir statybomis.“10 „Ne tas turtingas, kuris turi aukso ir sidabro, o tas, kuris mažu pasitenkina.“14 „. visų didelių miestų išsilavinę žmonės yra tokie pat ir nedaugmintimis bei papročiais viens nuo kito skiriasi.“188 „. kad ir ką žmogus darytų – jis tai daro dėl daugelio priežasčių ir net pats ne visada žinodamas kodėl. Todėl visi žmogaus darbai tėra tik dulkės man po kojomis, jei nežinau, ką jis tarė ir ko troško tą darbą darydamas.“194

„ Juk tiesa – plikas peilis žmogaus rankoje, galintis atsisukti prieš jos skelbėją.“302
„Mat žmogui niekada nevalia būti labai laimingam, nes nėra nieko greičiau prabėgančio ir tirpesnio nei laimė.“379
„Taigi žmogus – savo širdies vergas, jis užmerkia akis vengdamas pažvelgti į tai, kas nemalonu, ir tiki tuo, ko nori.“410
„.galbūt alkis sveikiau už sotumą, galbūt troškulys įskelia ugnį žmogaus mintyse greičiau nei vynu pradžiuginta siela.“417

Leave a Comment