Saulė su savo 9 planetomis ir mažaisiais kūnais sudaro Saulės sistemą.
Saulė – artimiausia Žemei Galaktikos žvaigždė bei centrinis ir didžiausias Saulės sistemos kūnas, nutolęs nuo žemės apie 150 mln. km. Saulė yra nevienalytis plazmos rutulys. Jo centre yra šerdis, kurioje vyksta termobranduolinės reakcijos ir išsiskiria energija. Dėl spinduliavimo Saulė netenka beveik 5 mln. tonų masės per 1 s. Maždaug tiek pat masės nusineša Saulės vėjas – Elektringųjų dalelių srautas, sklindantis nuo Saulės, kurio greitis apie 500 km/s. Plika akimi matomas blizgantis Saulės paviršius – apatinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas fotosfera. Virš fotosferos plyti chromosfera, kurią stebėti labai sunku. Viršutinis Saulės atmosferos sluoksnis vadinamas Saulės vainiku. Saulės atmosfera susideda iš vandenilio, helio ir kitų cheminių elementų. Per teleskopą geriausiai matomi Saulės dariniai yra Saulės dėmės. Tai Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Jų gyvavimo trukmė nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Kartais galime matyti visišką arba dalinį saulės užtemimą. Jis vyksta kai mėnulis uždengia saulę. Visiškas Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulio ir Saulės centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šį šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo apie 4000 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas.Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954 Birželio 30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI amžių. Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999 Rugpjūčio 11. Užtemimo zona praėjo per Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir Rumuniją.
Merkurijus
Lietuviškas pavadinimas Vaivora. Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Aplink Saulę skrieja beveik 48 km/s greičiu. Skersmuo 2 su puse karto mažesnis už Žemės, o masė mažesnė 18 kartų. Aplink saulę apskrieja per 88 d. o aplink savo ašį per 59 d. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 valandą prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo. Paviršius labai panašus į mėnulio – nusėtas gausybe įvairaus dydžio, apskritų kraterių, susidariusių krintant stambiems meteoritams..Atmosfera labai reta. Manoma, kad Merkurijus turi geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magnetinis laukas apie 300 kartų silpnesnis negu Žemės. Temperatūra kinta nuo +430C iki -160C Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 metais perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą bei ištyrė Merkurijaus atmosferą ir magnetinį lauką.
Venera
Lietuviškas pavadinimas Aušrinė arba Vakarinė. Ši Saulės sistemos planeta antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta bei trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas. Aplink Saulę skrieja 35 km/s vidutiniu greičiu. Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Aplink ašį apsisuka tik per 243 d., o aplink saulę per 225 d. Matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (tuomet vadinama Aušrine) arba Saulei nusileidus (vadinama Vakarine). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro maži sieros rūgšties lašeliai ir geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vidutinis slėgis net 90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys. Aukščiausias kalnas yra net 12 km aukščio vulkanas Maksvelo kalnyne. 60-70 km. aukštyje pastoviai pučia rytų vėjas, kurio vidutinis greitis 100 m/s. Venera turi apie 3000 km spindulio branduolį, virš jo silikatų mantiją ir bazaltų plutą. Palydovų Venera neturi. Planeta žinoma nuo senovės. Veneros fazes dar 1611 m. atrado G.Galilėjas.
Žemė
Trečia planeta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja apie 30 km/s vidutiniu greičiu. Apskrieja ją per metus. Aplink savo ašį apsisuka per 1 parą. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Žemė susideda iš: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio. Atmosfera susideda azoto, deguonies, argono, vandens garų, anglies dioksido ir daugybės kitų dujų. Žemė ypatinga tuo,kad didžiąją jos paviršiaus dalį dengia vanduo. Be jo gyvybė Žemėje negalėtų egzistuoti. Mėnulio ir Saulės trauka sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis ir du nedideli dulkiniai palydovai. Menulis – artimiausias Žemei kosminis kūnas, Antras (po Saulės) pagal spindesį. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir Mėnulio fazės. Mėnulis aplink savo ašį apsisuka per ta pati laiką, kiek skrieja aplink Žemę, dėl to Mėnulis visada pasisukęs į Žemę ta pačia puse. iš Žemės matoma tik daugiau nei pusė Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus temperatūra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri apie 15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130 C, o per naktį atvėsta iki minus 160-170 C. Nuo 1959 m. Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba.
Marsas
Ketvirta planeta pagal nuotolį nuo Saulės, esanti arčiausiai žemės. Aplink Saulę skrieja apie 24 km/s vidutiniu greičiu. Marso metai trunka 687 Žemės paras, o Marso para – 24 h. 37 min. Čia vyksta tokia pat metų laikų kaita kaip ir Žemėje, tik kiekvienas sezonas dvigubai ilgesnis. Marso atmosfera yra labai plona ir reta, kurios net 95% sudaro anglies dvideginis. Slėgis prie planetos paviršiaus apie 170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus temperatūra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki +20 C, per naktį atšąla iki -100 C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Jokia žemiška būtybė negalėtų čia egzistuoti be specialios apsaugos. Marso paviršiuje nėra skysto vandens, tačiau baltos jo ašigalių kepurės iš vandens ledo su tam tikra anglies dvideginio priemaiša. Manoma, kad kažkada Marse tekėjo daug vandens, nes jame pilna vingiuotų darinių panašių į išdžiūvusių upių vagas.
1877 m. Asafas Holis atrado du Marso palydovus. Vėliau jie buvo pavadinti Fobu ir Deimu. Fobas vienintelis gamtinis palydovas apskriejantis planetą greičiau nei ji apsisuka aplink savo ašį. Jis apskrieja aplink Marsą per 7 h. 39 min., kadangi Marsas aplink savo ašį apsisuka per 24 h. 37 min.,Fobo mėnuo trumpesnis negu Marso diena. Deimas – mažesnis ir skrieja labiau nutolęs nuo Marso centro negu Fobas. Marsą apskrieja per 30 h. 14 min.Jupiteris
Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja 13 km/s vidutiniu greičiu. Aplink saulę apskrieja beveik per 12 m., o aplink savo ašį beveik per 10 h. Dėl greito sukimosi apie ašį matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Jupiterį gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš vandenilio, helio, metano, amoniako ir kitų dujų. Debesyse matomos apie 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų juostų, ištįsusių lygiagrečiai su pusiauju. Baltosios juostos yra padidėjusio slėgio sritys, jose dujos kyla aukštyn, o vėjas pučia iš vakarų į rytus. Rudosios juostos yra sumažėjusio slėgio sritys, jose dujos leidžiasi žemyn, o vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis iki 180 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, iš jų labiausiai pastebima yra ovalo formos Raudonoji dėmė – Jupiterio atmosferos sūkurys, padidėjusio slėgio sritis. Atmosferoje nuolatos žybčioja žaibai. Dėl didelio nuotolio nuo Saulės Jupiteris gauna 27 kartus mažiau šilumos negu Žemė. Jupiteris išspinduliuoja 2 kartus daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Jis neturi kieto paviršiaus. Paviršiuje yra skysto vandenilio sluoksnis, po to eina metalinio vandenilio sluoksnis, centre yra silikatų ir vandens, amoniako ir metano ledų branduolys. Jupiterio magnetinis laukas apie 20 kartų stipresnis negu Žemės. Aplink Jupiterį skrieja 16 palydovų ir plonas smulkių kietų dalelių žiedas. Jupiteris buvo žinomas jau senovėje. 1610 m. G. Galilėjas atrado 4 pirmuosius Jupiterio palydovus. Jupiterio tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių ir aparatų skrydžiams prie tolimų planetų. 1985 m. Galileo tapo pirmuoju dirbtiniu Jupiterio palydovu.
Saturnas
Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį (po Jupiterio) ir šeštoji pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja apie 10 km/s vidutiniu greičiu. Aplink Saulę apsisuka per 30 m., aplink savo ašį per 11 h. Plika akimi dangaus skliaute matomas kaip gelsva žvaigždė. Susiplojęs, nes greitai sukasi apie ašį. Saturno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, amoniako, metano, etano, acetileno ir kitų dujų. Paviršių ištisai dengia amoniako kristalėlių debesys, matoma tamsių ir šviesių juostų, juosiančių planetą lygiagrečiai su pusiauju, vėjas ties pusiauju pučia iš vakarų į rytus apie 500 m/s greičiu. Aukštesnių platumų skirtingose juostose vėjas pučia priešingomis kryptimis. Dėl to atmosferoje daug sūkurių. Saturnas, kaip ir Jupiteris, neturi kieto paviršiaus. Nuo paviršiaus link centro eina skysto vandenilio ir helio sluoksnis, po to metalinio vandenilio sluoksnis ir silikatų ir metano, amoniako ir vandens ledų branduolys. Jis išspinduliuoja šilumos 2.5 karto daugiau, negu gauna iš Saulės. Aplink Saturną pusiaujo srityje skrieja kietų dalelių spiečiai – Saturno žiedai. Atrasta 18 Saturno palydovų. Jo magnetinis laukas tik kelis kartus stipresnis negu Žemės. 1981 m. JAV tarpplanetinės stotys Pioneer 11, Voyager 1 ir Voyager 2 perdavė į Žemę Saturno, jo žiedų ir palydovų televizijos vaizdų, atrado kelis naujus palydovus, išmatavo Saturno atmosferos cheminę sudėtį, magnetinio lauko stiprumą, palydovų matmenis, ištyrė fizikines savybes bei žiedų sandarą. 1997 m. į Saturną paleista NASA-ESA tarpplanetinė stotis Cassini, kuri pasieks Saturną 2004 m.
Uranas
Saulės sistemos planeta milžinė. Septinta planeta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja beveik 7 km/s vidutiniu greičiu. Aplink Saulę apskrieja per 84 m., o aplink savo ašį apsisuka per 24 h. Urano pusiaujo ir orbitos plokštumos sudaro labai didelį kampą, dėl to jo sukimosi ašis yra beveik orbitos plokštumoje; atrodo, kad Uranas rieda orbita. Atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano, amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Manoma, kad Urano paviršiuje yra plonas skysto amoniako ir metano sluoksnis. Einant gilyn, amoniakas ir metanas virsta ledu. Urano centre turėtų būti beveik 20000 km. spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano ledų branduolys. Uranas turi 17 gamtinių palydovų ir žiedų sistemą. Uraną 1781 m. atrado F. V. Heršelis, žiedus – 1977-78 m. Dž. Eliotas. 1986 m. pro Uraną praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2, perdavusi daug duomenų apie Uraną, jo žiedus ir palydovus.
Neptūnas
Saulės sistemos išorinė planeta, aštunta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja 5 su puse km/s vidutiniu greičiu. Aplink saulę apskrieja per 165 m, o aplink savo ašį per 18 h Plika akimi nematomas. Neptūno atmosfera susideda iš vandenilio, helio, metano ir amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Paviršių, greičiausiai, dengia plonas amoniako ir metano vandenynas. Po juo yra apie 3500 km storio vandens, amoniako ir metano ledų sluoksnis, o centre apie 20 000 km spindulio tų pat ledų ir silikatų branduolys. Turi 8 gamtinius palydovus. Neptūną 1846 atrado J. G. Gale. 1989 m pro Neptūną praskriejo JAV tarpplanetinė stotis Voyager 2.
Plutonas
Saulės sistemos planeta, skriejanti toliausiai nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja beveik 5 km/s vidutiniu greičiu. Aplink saulę apskrieja per 250 m., o aplink savo ašį šiek tiek daugiau nei per 6 dienas. Plutonas yra mažiausia Saulės sistemos planeta. Ją galima pamatyti tik per didelį teleskopą. Plutono orbitos plokštuma pasvirusi į ekliptiką didžiausiu kampu iš visų planetų, dėl to iš Žemės jis kartais matomas už Zodiako juostos. Paviršių dengia kelių kilometrų storio metano ledas. Turi metano atmosferą, slėgis prie paviršiaus daug kartų mažesnis nei prie Žemės paviršiaus. Plutoną 1930 m atrado K. Tombas. Aplink Plutoną skrieja palydovas Charonas. Charono orbitos plokštuma beveik statmena Plutono orbitos aplink Saulę plokštumai. Paviršių dengia metano ledas. 1978 m jį atrado Dž. Kristis ir R. S. Haringtonas. Pavadintas senovės graikų mitologinio irklininko vardu. Charonas valtimi perkeldavo dvasias per požeminę Stikso upę dievo Plutono teismui.
Mažieji planetiniai kūnaiBe planetų saulės sistemoje skrieja įvairūs asteroidai, kometos bei meteoroidai. Asteroidai – tai mažosios planetos, mažesni už planetas Saulės sistemos kūnai, skriejantys aplink Saulę. Skersmuo nuo 1 iki 1000 km. Daugiausia asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai. Iki 1988 m suskaičiuota apie 5500 asteroidų. Didžiausi asteroidai: Cerera, Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija, Junona. Kometos – tai mažos masės ir mažo tankio kosminiai kūnai, skriejantys aplink Saulę. Jų išvaizda priklauso nuo nuotolio iki Saulės. Kometos branduolys susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir meteoroidų. Kai kometos branduolys priartėja prie Saulės apsisiaučia dujų skraiste, ir susidaro kometos galva (jos skersmuo iki 100 000 km). Tuomet kometą galima matyti. Iš branduolio išmetamos sušalusios dulkės ir akmenys. Saulės vėjas ir trumpabangiai spinduliai išstumia iš galvos dalį dujų ir dulkių; jos sudaro vieną ar kelias kometos uodega, kurios ištįsta per milijonus km. Jei kometa daug kartų sugrįžta prie Saulės, jos masė pastebimai sumažėja, ir pagaliau kometa kartais visai išyra. Jos orbitos vietoje kurį laiką egzistuoja meteorų srautas. Kai kurias kometas veikia didžiųjų planetų, ypač Jupiterio, traukos laukas. Kasmet atrandama 10-20 naujų kometų. Meteoroidai – tai kosminėje erdvėje skriejantis mažų matmenų (nuo kelių mikrometrų iki kelių šimtų metrų) kietasis kūnas.Visa tai ir sudaro Saulės Sistemą.