Saulės sistemos planetos

Merkurijus – planeta, skriejanti arčiausiai Saulės. Nuo jos nutolusi per 57,9 mln. km. Ši planeta taip pat yra viena iš mažiausių visos Saulės sistemos planetų. Merkurijus aplink savo ašį apsisuka per 58 d. ir 13 h. , o aplink Saulę apskrieja per 87 d ir 23 h. Tačiau aplink Saulę jis taip greit apskrieja ne tik dėl to, kad Merkurijaus orbita yra mažiausia, bet ir dėl to, kad planeta erdve lekia greičiau už bet kurią kitą planeta: 47,9 km/s. Planetos masė yra 0,330•1024 kg, o tankis – 5,43 g/cm3. Saulės para Meerkurijuje trunka 176 Žemės dienas, kitaip tariant, dvejus šios planetos metus. Vieneri metai būna diena, o antri – naktis. Planetos orbitos posvyris į ekliptiką nedidelis – 7º, o pusiaujo į orbitą – visiškai mažas – 0,1º. Per dieną paviršius įkaista iki 290º – 450ºC (priklauso nuo atstumo iki Saulės), o neapšviestojoje planetos dalyje būna – 170ºC . Kai Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės (perihelyje) jo paviršiuje esantys tokie kietieji elementai, kaip natris, kalis, alavas, švinas, kadmis ir siera virsta skysčiu, visiškai išsilydo. Planetos atmosfera labai reta. Ją sudaro natrio ir kalio garai, vandenilio, helio, deeguonies, neono, argono dujos. Merkurijaus paviršius yra labai nelygus. Pilnas įvairiausių uolienų, gausu kraterių. Iš esmės ši planeta yra labai panaši į mėnulį: pilna didesnių ir mažesnių kraterių, kuriuos paliko į Merkurijų kritę meteroidai. Merkurijų yra aplankiusi tik viena tarpplanetinė stotis “Mariner –

10”. Ji buvo paleista tris kartus. Stotis perdavė tūkstantį paviršiaus nuotraukų iš kurių buvo sudarytas Merkurijaus žemėlapis. Planeta palydovų neturi.

Venera

Venera savo matmenimis labai primena Žemę. Jos masė lygi 4,869•1024 kg, o tankis 5,24g/cm3. Kai Venera priartėja prie Žemės mažiausiu atstumu, ji visada yra atsisukusi savo tamsiąja puse. Jos vidutinis atstumas nuo Saulės – 108,2 mln. km. Aplink savo ašį planeta sukasi labai lėtai – per 243 mūsų dienas. Be to, ji sukasi į priešingą pusę, nei kitos Saulės sistemos planetos (išskyrus Uraną). Dažnai sakoma, kad Veneros sukimasis yra neigiamas. Veneros orbitos posvyris į ekliptiką yra 3,39º, o štai pusiaujo posvyris į orbitą net 177,3º. Planeta tarsi apsivertus. Viskas dėl to, kad ji sukasi priešinga kryptimi. Venera yra paskendusi savo debesyse. Būtent dėl tirštų debesų niekaip nebuvo įmanoma nustatyti nei atmosferos, neei pačių debesų sudėties. Galiausiai visą tai pavyko ištirti Tarybų Sąjungos kosminių stočių pagalba. Kosminiais aparatais Venera buvo pradėta tirti 1962 m. Planetos paviršių bei atmosferą tyrė “Venera 3” – “Venera-10” nuleidžiamųjų aparatų prietaisai. Šios stotys tyrė Veneros fizinius parametrus ir cheminę sudėtį. Be to, “Venera-9” ir “Venera-10” atsiuntė televizines nusileidimo vietos panoramas. Vėliau planetą tyrė amerikiečių kosminės stotys “Marineriai”.

Vidutinė Veneros paviršiaus atmosferos temperatūra yra 500ºC. Skirtumas tarp dienos ir nakties temperatūrų yra labai nežymus; vos vienas – du laipsniai. Nes tiršti Veneros de

ebesys neleidžia susikaupusiai šilumai išsiveržti iš atmosferos. Debesys ir atmosfera iki paviršiaus praleidžia tik 1% Saulės spinduliavimo. Manoma, kad planetos atmosfera pamažu kaista, dėl nuolat patenkančios ir niekur neišeinančios šilumos. Veneros atmosfera daugiausia sudaryta iš anglies dioksido ( 96% ), azoto bei inertinių dujų ( 3,6% ), deguonies ( > 0,1% ) ir vandens garų (≈ 0,2%) ir kt. Yra manoma, kad Veneros debesys yra sudaryti iš koncentruoto sieros rūgšties tirpalo lašelių ir kristalėlių. Kadangi planetos temperatūra yra įkaitusi daugiau, nei kritinė vandens virimo temperatūra, Veneroje nėra vandens. Beje, nors ir šioje planetoje yra labai daug debesų, čia niekada nelyja.

Venera palydovų neturi. Tačiau yra manoma, kad kadaise Veneros palydovu galėjo būti Merkurijus, kuris išsiverždamas iš Veneros priklausomybės ir tapdamas savarankiška planeta, ir sustabdė Veneros sukimąsi. Tikriausiai jei būtų galėjęs, būtų visiškai sustabdęs sukimąsi aplink ašį, tačiau jei taip būtų atsitikę ir Venera visiškai nustotų suktis, ji negalėtų judėti savo orbita. Klaidžiotų po atvirą kosmosą nežinomomis kryptimis. Taip yra ne tik su Venera. Aplink savo ašį sukasi visos planetos bei žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai, kad ir kokie jie maži ar dideli yra. Kai kurie sako: juda, kad galėtų judėti.

Marsas

Savo dydžiu Marsas, tarsi, tarpinė planeta tarp Žemės ir Mėnulio. Jis yra devynis kartus mažesnis už Žemę ir devynis kartus didesnis už Mė

ėnulį. Marsas už Žemę toliau nuo Saulės yra 78 mln. km. Vidutinis planetos atstumas nuo Saulės 227,9 mln. km. Kadangi Marsas nedidelė planeta, tai jo masė taip pat ne pati didžiausia – 0,642•1024 kg, o tankis – 3,93 g/cm3. Tai labiausiai prieinama tyrimams planeta. Marsas – paskutinė Žemės grupės planeta. Daugelis juo susidomi dėl keisto rausvo atspalvio, kuris pastebimas net plika akimi. Aplink Saulę Marsas apskrieja per 687 dienas,o aplink savo ašį apsisuka kiek ilgiau nei žemė, per 24 h. ir 37 min. Taip pat planetoje yra sezoninė orų kaita, tačiau kadangi Marse metai trunka beveik dvigubai ilgiau, nei žemėje, tai atitinkamai ilgesnė ir kiekvieno sezono kaita. Marso orbitos posvyris į ekliptiką yra 1,85º, o pusiaujo posvyris į orbitą – 25,19º. Ši planeta iš dalies yra artimiausia žemei savo sudėtimi. Marsas yra kiek labiau susiplojęs ties ašigaliais, nei Žemė. Kaip ir mūsų planeta, Marsas turi pietinį ir šiaurinį ašigalius. Juos sudaro sušalusio vandens ledo sluoksnis, uždengtas sausu ledu (kietu anglies dioksidu), kuris vasaros metu ištirpsta, nes aplinkos temperatūra būna aukštesnė už lydymosi temperatūrą. Marso atmosferą daugiausia sudaro anglies dioksidas (95%), azotas (2,7%), šiek tiek inertinių dujų ir vandens garų. Atmosfera yra labai išretėjus (apie 100 katrų retesnė, nei Žemės), dėl tos priežasties Marso paviršių nesunku tyrinėti, nenusileidus pačioje planetoje, tačiau būtent reta atmosfera neapsaugo planetos paviršiaus nuo ultravioletinių sp
pindulių, didelių temperatūros svyravimų dieną ir naktį, vasarą ir žiemą. Į Marso paviršių patenka, daugiau, nei dvigubai, mažiau Saulės spindulių energijos, nei į Žemę. Daugiausiai Marse vyrauja neigiama temperatūra, nors vasaros metu, ties atogrąžų juosta, sušyla iki 0ºC ar daugiau, tačiau vakaro metu ir per naktį atšąla iki -60ºC ir dar žemiau. Tokia minusinė temperatūra laikosi ir dalį ryto. Žiemą toje pačioje juostoje temperatūra svyruota tarp –20 ir -80ºC, o prie ašigalių nukrinta iki –130, -140ºC. Dėl didelio šalčio žiemą dalis Marso paviršiaus įšąla, o vasarą vėl išgaruoja. Skysto vandens čia nėra. Kadangi temperatūra dažnai svyruoja, sykį per metus planetoje pradeda pūsti stiprūs vėjai, kurie į atmosferą pakelia galybes smėlio dulkių. Jos sudaro tarsi geltonus debesis, kurie atmosferoje gali laikytis gana ilgai. Tada prasideda smėlio audros Be geltonų debesų Marso atmosferoje yra pastebimi ir balti debesys. Jie, tikriausiai, yra sudaryti iš ledo kristalėlių.

Prieš pasiunčiant pirmuosius zondus į Marsą, buvo tikėtasi planetoje išvysti nors kokią civilizaciją. Tačiau vietoj to nuotraukose buvo išvysti tik smėlynai ir akmenimis nusėtos dykynės. Tačiau nuleidus ant Marso paviršiaus pirmuosius zondus “Vikingas – 1” ir “Vikingas – 2”, buvo rastos upių vagos, ežerų įdubos, net galingo tvano išplautas lygumos. Deja nepavyko rasti net menkiausios gyvybės formų. Didžiausias atradimas – grunte įšalę nemažai vandens.

Marsas turi du palydovus: Fobą ir Deimą. Abu palydovai yra nedideli ir pailgos formos (Fobas – 27x22x18 km. ; Deimas 15x12x10 km.). Arčiau Marso skrieja Fobas. Šio palydovo paviršiuje suskaičiuota 260 smūginių kraterių, o Deimo – 27 krateriai. Jo paviršių dengia storas dulkių sluoksnis, iš kurio kyšo stambios uolų atplaišos. Abu palydovai ko gero susiformavo labai nedideli, ir nuo smūgių, dėl kurių jie nulūžinėjo, tapo tokios netaisyklingos formos.

Jupiteris

Jupiteris – pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė yra 318 kartų didesnė už Žemės, 1899•1024 kg, o tankis 4 kartus mažesnis, 1,33 g/cm3. Aplink savo ašį planeta apsisuka greičiausiai – per 9 h 50 min 41 s. Būtent dėl šios priežasties Jupiteris yra šiek tiek į ašigalius susiplojęs. Visos planetos yra kiek susiplojusios, tačiau kur kas mažiau. Jo ašigalinis spindulys yra 4400 km trumpesnis negu pusiaujinis. Gan įdomus dalykas, kad ties pusiauju Jupiteris sukasi greičiau, nei ties ašigaliais. Iš to galima spręsti, kad tai nėra kietas kūnas. Planeta nuo Saulės nutolusi 778,6 mln. km. Aplink Saulę Jupiteris apskrieja per 11 m. 314 d., lėkdamas 13,1 km/s greičiu. Saulės spindulių galingumas Jupiteryje 27 kartus mažesnis, negu Žemėje. Visas planetos paviršius padengtas storų debesų sluoksniu. Jų storis apie 70 km. Nuostabiausias Jupiterio atmosferos darinys – pailga Raudonoji dėmė. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo – apie 39000 km, o trumpiausias – apie 14000 km. Laikui bėgant, dėmė nežymiai keičia pavidalą ir vietą. Kol kas nėra tiksliai nustatyta, kas tai, tačiau gerai žinoma, kad Raudonoji dėmė – milžiniškas, patvarus atmosferos darinys. Jupiteris yra viena iš dujinių planetų, turinčių žiedus. Labiausiai žinomas yra Saturno žiedas. Jupiterio žiedas yra kur kas mažesnis. Jį pirmą kart išvydome 1979m. kovo 6 d. “Voyageris – 1” perduotoje nuotraukoje. Žiedo skersmuo – 244000 km. Jis yra maždaug 7000 km. pločio ir 1 km. storio. Į žemę atsisukęs briauna, todėl iki tol jo niekas negalėjo pastebėti, 1979 m. liepos 11 d. Jupiterio žiedą pakartotinai fotografavo “Voyageris – 2”. Nustatyta, kad jį sudaro labai smulkios dalelės, susispietusios į tris nevienodo pločio sruogas. Ryškiausią žiedo dalį iš visų pusių gaubia itin smulkių dulkelių šydas. Žiedo viduje jis nusidriekia beveik iki pat planetos debesų.

Jupiterio atmosferą sudaro vandenilis, metanas, amoniakas ir nedidelis kiekis anglies dioksido. Be abejo planetoje yra gausu helio. Vandenilis ir helis yra pačios svarbiausios šios planetos sudedamosios dalys. Išorinio debesų sluoksnio temperatūra yra –138ºC, o 150 km gylyje pakyla iki 152ºC. Jupiterį gaubianti tanki atmosfera trukdo stebėti giluminius sluoksnius, tačiau remiantis kosminių zondų “Voyageris”, “Pionierius” ir “Galilėjus” surinktais duomenimis, jau galima maždaug sukurti Jupiterio gelmių modelį. Jo branduolį, kaip manoma, sudaro su vandens, amoniako ir metano ledais susimaišę silikatai. Jį gaubia skysto metalo būsenos, vandenilio apvalkalas, kuris galėtų būti stipraus planetos magnetinio lauko priežastis. Bene didžiausias siurprizas – po tankia atmosfera, gilumoje nėra debesų. Zondas aptiko lengvučius amoniako draiskalus, po jais – skystą amonio hidrosulfato rūką. Ten, kur buvo tikėtasi rasti vandens garų, tvyrojo tik sausa rausvos spalvos prieblanda. Manoma, kad Jupiteris savo sudėtimi artimiausias Saulei, susidarė iš tos pačios medžiagos, tik atvėso ir buvo užterštas kometų, bei asteroidų dulkėmis ir grunto gabalėliais.

Jupiteris viso turi 28 palydovus. Keturi didžiausi – Ija, Europa, Gaminedas ir Kalista. Visi jie buvo atrasti anksčiausiai, G. Galilėjaus. Kiti, mažesni, palydovai, tik zondų skrydžių metu. Iš arčiau šiuos kūnus tyrė “Voyageris” ir “Galileo” kosminės stotys. Visi keturi palydovai yra tarsi atskiri skirtingi pasauliai. Kalista dydžiu prilygsta Merkurijui. Ganimedas – dar didesnis. Abu jie galėtų būti savarankiškos planetos. Kalista ypač tankiai nusėta kraterių, atmosferos neturi. Ganimedas turi silpną magnetinį lauką ir labai retą deguonies atmosferą. Ija yra vulkaninis palydovas, turintis magnetinį lauką ir labai retą atmosferą, sudarytą iš vandenilio ir deguonies, natrio, kalio ir sieros atomų. Paviršiuje yra kalnių ir lygumų, tačiau nematyti nei vieno smūginio kraterio. Juos užlygina nuolat veikiantys ugnikalniai. Viso palydovas “Galileo” per 4 metus užfiksavo 32 ugnikalnius. Europa, skriejanti visai netoli Ija, visiškai nuo jos skiriasi. Tai tarsi sušalęs ir suaižėjęs vandenynas. Ledinį jos paviršių raižo tamsios linijos. Salų ir žemynų nėra, aukščio skirtumai neviršija 50 m. Smūginių kraterių – vos vienas kitas. Vadinasi, paviršius atsinaujina. Spėjama, kad ledo storis gali būti 200 m. Ties pusiauju daug pilkai rusvų dėmių, tikriausiai, čia pro ledo plyšius plūstantis drumzlinas vanduo kadaise išsiliedavo ežerais. 1995 m. nustatyta, kad Europa turi labai retą deguonies atmosferą.

Saturnas

Tai antra pagal masę (568,5•1024 kg) ir dydį Saulės sistemos planeta, vienas įdomiausių dangaus kūnų, kurį supa švytintis žiedas. Aplink ašį Saturnas apsisuka per 10 h. ir 14 min. Vėl gi, kaip ir Jupiteris Saturnas ties pusiauju sukasi nežymiai greičiau, dėl to ši planeta yra dujų kamuolys. Erdvėje šis kūnas skrieja 9,7 km/s greičiu, Tai yra tris kartus lėčiau negu Žemė. Aplink Saulę apskrieja per 29 m. ir per 168 d. Saturno Atstumas iki Saulės yra 1433,5 mln. km. Jo vidutinis tankis mažesnis negu vandens – 0,68 g/cm3. Atmosferoje vyrauja vandenilis ir helis, su nedidele metano ir amoniako priemaiša. Vidutinė debesų temperatūra svyruoja apie -178ºC. Kaip ir apie Jupiterį, daugiausia duomenų, nusakančių fizines jo savybes, buvo gauta iš kosminių zondų “Vojageris” ir “Pionierius”, kurie, be kita ko, leido iškelti hipotezę, kad Saturno branduolį sudaro silikatai su ledų priemaiša. Branduolį gaubia skysto metalo būsenos vandenilio apvalkalas.
Saturno žiedai yra ne kas kita, kaip gryno ir dulkėto ledo dalelių sistema. Tos skirtingo masės ir įvairaus dydžio dalelės skrieja orbitoje aplink planetą kaip nesuskaičiuojama galybė smulkiausių palydovų. Šiuos duomenis irgi pateikė “Voyageriai”. Pusiaujo plokštumoje esančią žiedų sistemą sudaro daugybė siaurų žiedelių. Saturno žiedas yra didžiausias ir masyviausias žiedas iš visų keturių žieduotų planetų. Visos juostos plotis yra 250000 km, o storis – apie 1 km. Ryškiausios vidurinės žiedų juostos dalies plotis yra 70000. Pastaroji žiedų savybė išryškėja žiūrint į jų plokštumos briauną: žiedai dingsta iš akiračio. Tarp išorinio ir vidurinio žiedų yra nemažas tarpas, vadinamas Kasinio plyšiu. Tarp vidurinio ir vidinio žiedų taip pat yra tarpas, tačiau ne toks didelis, kaip pirmasis. Žiedų kilmė kol kas dar neaiški. Galimos dvi hipotezės: viena teigia, kad tai suiręs palydovas, kuris per daug priartėjo prie planetos; anot kitos, juos sudaro pirminė medžiaga, kuri dėl planetos artumo negalėjo susijungti į vientisą kūną ir dabar sukasi apilink planetą, kaip vienas įstabiausių kosmoso reiškinių.

Saturnas – planeta, turinti didžiausią palydovų skaičių – 30. Pats didžiausias palydovas yra Titanas. Jis didesnis už Merkurijų, tačiau mažesnis už Jupiterio Ganimedą. Be to, tai vienintelis iš visų planetų palydovų, turintis tankią atmosferą, sudarytą iš azoto (85%), argono (12%) ir kitų dujų. “Vojageris – 1” praskrisdamas pro Titaną sugebėjo nufotografuoti tik rausvą debesų miglą, pro kurią ničnieko nematyti. Kiti didesnieji Saturno palydovai, kur kas mažesni už Titaną. Tai: Tetija, Dionė, Rėja ir Japetas. Kitų palydovų matmenys mažesni, kaip 1000 km. Visi šie palydovai yra gausiai nusėti smūginių kraterių. Vienas įdomesnių Saturno palydovų Mimas yra apie 400 km. skersmens. Vienoje jo pusėje yra milžiniškas, maždaug, 100 km. dydžio krateris. Palyginti su palydovo dydžiu, tai yra labai didelis smūginis krateris. Stebėtina, kaip Mimas jį atlaikė. Iš visų 30 palydovų, 7 buvo atrasti iš praskrendančių kosminių stočių, zondų.

Uranas

Dėl silpno ryškio Uranas buvo atrastas gan vėlai, tik 1781 m. Iki tol buvo manoma, kad Saulės sistemą sudaro septyni dangaus šviesuliai. Visos trys, dabar žinomos, kraštinės sistemos planetos, pradedant Uranu, buvo atrastos XVIII a. pab. – XX a. pr. Nėra ko stebėtis, juk Uranas nuo Saulės nutolęs 2872,5 mln. km. Tai dvigubai toliau nei Saturnas. Uranas aplink savo ašį apsisuka per 17 h. ir 14 min. Beje, jis, kaip ir Venera, sukasi neigiama kryptimi, priešingai, nei dauguma Saulės sistemos planetų. Skriedamas 6,8 km/s greičiu, Uranas aplink Saulę apsisuka per 84 m. ir 3 d. Beje, planetos sukimasis yra labai įdomus. Jos orbitos posvyris į ekliptiką tik 0,77º, o pusiaujo posvyris į ekliptiką siekia 97,77º. Tai reiškia, kad Uranas, tarsi, ridenasi savo orbita, atsukdamas, kas 42 m. tai vieną, tai kitą savo ašigalį į Saulę. Kol pro planetą nepraskrido zondas “Vojageris – 2” , apie Uraną buvo žinoma labai mažai. “Vojageris – 2” suteikė daugiau duomenų apie planetą. Išoriniame debesų sluoksnyje temperatūra nukritusi iki -210ºC. Urane vyrauja lengviausios vandenilio ir helio dujos, nors esama ir amoniako, metano ir kitokių junginių. Jo tankis 1,27 g/cm3, masė – 86,83•1024 kg. Po tankiais debesimis vėjo greitis siekia apytiksliai 100 m/s. Uranas turi maždaug dvigubai stipresnį negu magnetinį lauką negu Žemė.

Uranas yra trečioji planeta, turinti žiedus. Nuo 1978 m. Buvo žinomi devyni žiedai. “Vojageris – 2” išvydo devynis Urano žiedus likus parai iki priartėjimo prie jų. Netrukus buvo pastebėtas ir dešimtasis, įsiterpęs tarp dviejų išorinių žiedų. Praskriejus Uraną, laukė didžiausias siurprizas: registruojant pro žiedus sklindančią Saulės šviesą, nustatyta, kad iš viso Uraną juosia net 65 žiedai. Tiesa, kai kurie nėra pilni. Žieduose vyrauja stambios dalelės, ne mažesnės, kaip 1 m. Beje, jie yra labai tamsūs. Beveik neatspindi Saulės šviesos.
Uranas turi 21 palydovą. Visi jie yra nedideli. Didžiausi – Arijelis, Umbrijelis, Titanija ir Oberonas yra daugiau, nei per pus mažesni už Mėnulį. Visuose palydovuose rasta smūginių kraterių. Visi šie krateriai yra nedideli. Tačiau daug apie palydovus nėra žinoma, nes pro Uraną kol kas yra praskridęs tik “Vojageris – 2”. Šis zondas labiau tyrinėjo pačią planetą, nei jos palydovus.

Neptūnas

Tai ketvirtoji, paskutinė, planeta milžinė. Neptūnas aplink savo ašį apsisuka per 16 h. ir 7 min. , o aplink Saulę apskrieja per 164 m. ir 288 d, lėkdamas 5,5 km/s greičiu. Jo atstumas iki Saulės – 4495,1 mln. km. Tai kiek mažiau, nei dvigubai didesnis atstumas už Urano orbitą. Kaip ir kitos didžiosios planetos, Neptūnas yra dujinė planeta, kurio atmosfera daugiausia sudaryta iš vandenilio ir helio dujų, kurios pereina į vandens, metano ir amoniako vandenyną, kurio centre silikatinis branduolys. Šios planetos masė yra 102,4•1024 kg., o tankis, didžiausias iš visų planetų milžinių, – 1,64 g/cm3. Neptūno orbita į ekliptiką pasvirus 1,77º, o planetos pusiaujo posvyris į orbitą – 28,32º. Apie Uraną ir Neptūną yra žinoma palyginti labai mažai, nes šias planetas buvo aplankęs tik “Vojageris – 2”.

Kaip ir visos dujinės planetos, Neptūnas turi žiedus. Žiedai yra šeši. Du iš jų labai platūs ir sudaryti iš retų tamsių dalelių, kiti – siauri, tačiau labiau koncentruoti ir ryškesni. Tarp pirmo ir antro žiedų skrieja trys bei penktajame žiede vienas iš aštuonių Neptūno palydovų. Skaičiavimai rodo, jog Neptūno žiedams ne daugiau kaip 500 milijonų metų. Jie bei tarp žiedų esantys keturi maži palydovai tikriausiai yra kosminio smūgio padarinys. Didžiausias Neptūno palydovas yra Tritonas. Jis yra mažesnis už Mėnulį. Palydovas aplink planetą sukasi priešinga jos sukimosi kryptimi. Tai rodo, kad Tritonas yra svetimas Neptūnui kūnas, atsitiktinai patekęs į jo traukos lauką. Jis turi labai retą azoto atmosferą. Paviršiaus temperatūra yra –236ºC. Nors palydovo didžiąją dalį sudaro suaižėjęs ledas, rasta kelios dešimtys veikiančių geizerių.

Plutonas

Plutonas yra devintoji, pati tolimiausia ir paskutinė Saulės šeimos planeta. Nuo Saulės ji nutolusi 5869,7 mln. km. Yra iškelta hipotezė, kad už Plutono gali skrieti dar viena, dešimtoji, planeta, tačiau jos egzistavimo kol kas niekas negali įrodyti. Iš tiesų yra tikimasi surasti kitą planetą, bent kiek panašią į Plutoną, kadangi visos planetos yra suskirstytos į dvi grupes: Žemės grupė (Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas. Planetos esančios arčiausiai Saulės, bei panašios savo sandara.) bei didžiųjų planetų, Jupiterio grupė (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Tai dujinės planetos). Nors ir Plutonas savo sandara ir dydžiu yra labai panašus į Žemės grupės planetas, tačiau jo priskirti prie šios grupės negalima, nes paprasčiausiai ji yra per toli nuo pačios Saulės, o prie Jupiterio grupės, taip pat negalima, nes pirmiausiai ji yra žymiai per maža ir svarbiausia, kad Plutonas yra ne dujinis, o kietas kūnas.

Plutonas yra pati mažiausia Saulės sistemos planeta. Jos spindulys tesiekia 2390 km. Beje aplink savo ašį ji apsisuka per 6 d. 9 h. 36 min. O aplink Saulę skriedama 4,72 km/s greičiu, net 247 m. bei 248 d. Planetos masė vos 0,0125•1024 kg, o tankis – 1,75 g/cm3. Plutonas turi atmosferą. Kadangi planeta yra pakankamai toli nuo Saulės, bei 6 kartus mažesnė už Mėnulį ir net 478 kartus mažesnė už Žemę, tai paprasčiausiai neįtikėtina. Manoma, kad Plutono atmosfera sudaryta iš metano, bei azoto. Yra neatmetama galimybė, kad 30 – 200 av atstumu Saulę juosia ledinių kūnų žiedas, kurio didžiausias atstovas yra Plutonas.

Plutonas turi vieną palydovą – Charoną. Dažniai šie du kosminiai kūnai yra vadinami dvinare planeta. Charonas skrieja labai arti Plutono, 20 kartų arčiau nei Mėnulis prie Žemės. Tiksliai nėra žinoma, kaip tokia mažytė planeta, kaip Plutonas, pasigavo šį palydovą. Yra keliama hipotezė, kad Plutonas ir Charonas kadaise galėjo būti Neptūno palydovais, tačiau į jo traukos lauką įsibrovus Tritonui, Plutonas buvo paprasčiausiai išstumtas, o jam iš paskos ir Charonas.

Žemė

Žemė pagal nuotolį nuo Saulės, 149,6 mln. km arba 1 av. (astronominis vienetas) – trečioji planeta, didžiausia ir masyviausia iš keturių vidinių planetų. Mūsų planetai – apie 4700 milijonų metų. Žemė erdvėje skrieja vidutiniškai 29,8 km/s greičiu ir vieną kartą Saulę apskrieja per 365 m. ir 6 h. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna sausio mėnesį, kuomet ji nutolusi per 147,1 mln. km, toliausiai (afelyje) – liepos pradžioje, tuomet planeta nuo Saulės nutolsta 152,1 mln. km. Afelyje mūsų planeta gauna 7 mažiau Saulės energijos negu perihelyje. Metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo ir žiema) būna dėl to, kad žemės sukimosi ašis pasvirusi 23,45º kampu. Vasara planetos šiaurės pusrutulis būna atgręžtas į Saulę ir jos spinduliai į paviršių krinta beveik statmenai ir gerai jį šildo. Aplink savo ašį mūsų planeta apsisuka per 23 h. 56 min. 4 s. Nors Žemė sukasi ne visai tolygiai; kartais greičiau, kartais lėčiau. Tačiau tas skirtumas yra labai mažas, vos 0,004 s. Lėčiau Žemė sukasi balandžio – lapkričio mėnesiais, o greičiau – liepos ir sausio mėn. Žemės paviršius lygus 510,1•106 km2, o tūris 1,083•1012 km3. Didesniąją (71%) Žemės paviršiaus ploto dalį užima vandenynai. Tai vienintelė Saulės šeimos planeta, kurioje egzistuoja visos trys vandens būsenos (ledas, vanduo, garai), o atmosferoje nuolat vyksta vandens apytaka. Likusius 29% paviršiaus ploto užima sausuma, žemynai. Dėl nevienodo masės pasiskirstymo planetos viduje netgi jos vandenynų paviršiuje esama įdubimų ir iškilimų. Aukščiausia Žemės vieta yra Azijos žemyne, Himalajuose, kalnas Everestas arba Džomolungma, kurio aukštis yra 8848 m, o žemiausia vieta randasi Ramiajame vandenyne, netoli Mikronezijos, Marianų įduboje, kurios gylis – 11034 m. Viso, aukščio skirtumas yra apie 20 km. Hidrosfera. 97% paviršinių Žemės vandenų susitelkę Pasauliniame vandenyne. Apie 24 mln. km3 vandens yra sušalę į ledą arba sniegą. Jeigu jis visas ištirptų, vandens lygis labai pakiltų, o sausumos plotas sumažėtų. Ledas ir sniegas ištisus metus dengia 3% viso Žemės paviršiaus. Žiemos metu tas procentas kiek padidėja. Ledas ir sniegas daug geriau atspindi Saulės spindulius. Dėl to klimatas yra šaltesnis, negu būtų, jei Žemė būtų plika. O štai vanduo vasarą puikiai sugeria Saulės energiją ir Žiemą ją pamažu atiduoda. Vandenynų ir jūrų vanduo sūrus ir netinka nei gerti, nei pramonėje naudoti. Gėlo vandens tėra 3%, be to, pasaulyje jis pasiskirstęs labai nevienodai: mažiausia dalis tenka Afrikai, o didžiausia Europai ir Šiaurės Amerikai. Kai kuriose valstybėse, kur gėlo vandens trūkumas, jis gaminamas dirbtinai.

Atmosfera. Ji yra sudaryta iš kelių sluoksnių. Pirmasis, apatinis, sluoksnis vadinamas troposfera. Jos aukštis yra iki 8 (ašigaliuose) – 16 (pusiaujyje) km. Troposferoje visada yra vandens garų, iš kurių susidaro debesys, rūkas bei rasa. Debesys yra sudaryti iš ore kybančių mažyčių vandens lašelių ar ledo kristalėlių. Jie nuolat dengia maždaug pusę Žemės rutulio. Debesys atspindi į erdvę nemažai Saulės energijos, taip pat sulaiko šilumą sklindančią nuo Žemės paviršiaus. Taigi nuo troposferos sluoksnio priklauso Žemės orai. Gana storas, tačiau labai retas yra antrasis sluoksnis – stratosfera. Jo aukštis siekia iki 50 – 55 km virš troposferos. Šio sluoksnio temperatūra žema – apie -55ºC. Viduryje stratosferos, maždaug 20 – 25 km aukštyje gausu ozono. Virš stratosferos yra mezosfera. Jos aukštis nuo 50 – 55 km iki 80 km. Šiame atmosferos sluoksnyje skraido meteorologinės raketos, kurių dėka meteorologai gali gan tiksliai nustatyti rytdienos ar ateinančios savaitės orus tam tikroje vietovėje. Čia temperatūra nukrinta iki -90ºC – -107ºC. Dar aukščiau yra termosferos sluoksnis. Jis siekia net iki 800 km virš Žemės. Termosferoje aplink Žemę sklando gausybė dirbtinių Žemės palydovų. Termosferoje yra ir dar vadinami jonosferos sluoksniai. Tai teigiamų jonų ir elektronų mišinys – plazma. Šių sluoksnių dėka galimi tolimi radijo ryšiai. Pats aukščiausias sluoksnis, kuris siekia daugiau kaip virš 800 km, vadinamas egzosfera. Nėra aiškios ribos kada ji baigiasi. Į Saulę atsuktoje pusėje atmosfera plonesnė – apie 800 – 1000 km, o priešingoje – net iki 3000 km. Atmosferos pėdsakų aptinkama netgi 10000 km aukštyje.
Atmosferos tankis prie Žemės paviršiaus lygus 1,22•1019 g/cm3. Sudėtis pagal tūrį: azotas 78,08%, deguonis 20,95%, argonas 0,93%, anglies dioksidas 0,03%, o pagal masę: azotas 75,53%, deguonis 23,14%, argonas 1,28%, anglies dioksidas 0,045%. Yra šiek tiek priemaišų ir kitų dujų, kaip vandenilis ir metanas. Tokia atmosferos sudėtis yra 100 – 150 km aukštyje. Aukščiau azoto ir deguonies molekulės skyla į atomus. Aukščiau, kaip 800 km aukštyje, vyrauja helis, o dar beveik dvigubai aukščiau – vandenilis.
Biosfera. Tai sfera, kurioje gali gyventi bet kokios gyvybės formos. Tai daugiausia viršutinis Žemės plutos sluoksnis iki 2 – 3 m gylio, visa hidrosfera ir troposfera.
Žemė yra skirstoma pagal klimato, bei laiko juostas. Klimato juostos: šiaurės arktinė, šiaurės vidutinės platumos, šiaurės tropinė, ekvatorinė, pietų tropinė, pietų vidurinės platumos, pietų arktinė. Dėl Žemės ašies polinkio dar išryškėja pietų bei šiaurės subarktinės ir subekvadorinės klimato juostos. Laiko juostos dažniausiai skiriamos pagal valstybių kontūrus, didesnės valstybės pagal valstijas. Pagrindinė, nulinė, laiko juosta, pagal kurią ir skaičiuojamas pradinis laikas yra Grinvičo juosta.

Mes įpratę Žemę vadinti rutuliu, tačiau tas rutulys šiek tiek suplotas: Žemės pusiaujo skersmuo 42 km ilgesnis už ašigalinį. Ties pusiauju skersmuo lygus 12756 km, o ties ašigaliais (poliais) – 12714 km. Tačiau tas susiplojimas palyginti su Jupiteriu ir Saturnu yra labai mažas. Planetos esančios arčiau sistemos vidurio – sukasi lėčiau, nes didelę įtaką turi pati Saulė. Būtent kuo lėčiau sukasi kūnas, tuo jis mažiau susiplojęs. Be to, didžiosios planetos sukasi greičiau, nes jos yra ne kietas, o dujinis kūnas. Iš kosmoso mūsų planeta atrodo, kaip rutulys, apgaubtas debesų. Jei ji suktųsi taip lėtai, kaip Venera, Žemė iš tiesų būtų taisyklingas rutulys. Kadangi taip nėra, šis kiek susiplojęs rutulys vadinamas elipsoidu. Tikslesni Žemės formos tyrimai parodė, kad planeta abiejuose pusrutuliuose susiplojus nevienodai. Pietų pusrutulis yra susiplojęs kiek daugiau negu šiaurinis. Nors ašigalinių spindulių ilgis skiriasi nedaug: šiaurinė pusašė ilgesnė už pietinę vos 100 km. Yra žinoma, kad geologinėje praeityje Žemė sukosi greičiau negu dabar, taigi ji turėjo būti ir labiau susiplojusi. Mažėjant sukimosi greičiui, pusiaujinis Žemės skersmuo trumpėjo, o ašigalinės sritys – išsigaubė. Pasirodo, kad ir pusiaujas nėra tobulas apskritimas. Jis taip pat artimas elipsei. Ilgesnioji jo ašis jungia Ramųjį vandenyną su Afrika, o trumpesnioji – Indoneziją su Centrine Amerika. Šių ašių skirtumas apie 400 km. Dėl ašigalinės asimetrijos ir dėl pusiaujinių deformacijų mūsų planeta apibūdinama geoido vardu.

Vidutinė Žemės temperatūra yra 15ºC. Pagal visus apskaičiavimus temperatūra turėtų būti –23ºC, tačiau ji yra aukštesnė, nes 38º laipsniais ją pakelia atmosfera. Atmosfera susideda iš azoto (78%), deguonies (21%), argono (0,93%), anglies dioksido (0,03%) ir kitų dujų. Pusė Žemės oro sutelkta 6 km sluoksnyje. 20-25 km aukštyje esantis ozono sluoksnis saugo Žemės paviršiu nuo Saulės ultravioletinių spindulių. Atmosferoje nuo trinties įkaitę suyra ir sudega nedideli meteroidai. Žemės paviršių pasiekia tik stambiausi kūnai arba jų skeveldros. Padarytus smūginius kraterius išlygina lietus ir vėjas. Dabar Žemėje žinoma apie 130 tokių smūginių kraterių.
Dabar šiek tiek apie pirmuosius skrydžius į kosmosą. Pirmasis dirbtinis palydovas buvo paleistas 1957 m. spalio 4 d. Dabar aplink Žemę skrieja maždaug 9000 dirbtinių objektų. Tik maža dalis jų (600) – veikia. Dauguma – sugedę palydovai, jų duženos, raketų nuotrupos. Dalis jų kasmet sudega atmosferoje, tačiau dar daugiau jų iškeliama naujų. Kas dešimt metų šių objektų padaugėja dvigubai. Antžeminėmis stebėjimo priemonėmis registruojami ir sekami didesni nei 10 cm skersmens objektai. Į atvirą erdvę išskrieja ne tik automatinės stotys, bet ir erdvėlaiviai su kosmonautais. Pirmasis žmogus pakilęs į kosmosą buvo Jurijus Gagarinas. Jis pirmasis erdvėlaiviu apskriejo Žemę 1961 m. balandžio 12 d. Ši data dabar minima, kaip kosmonautikos diena. J. Gagarinas aplink Žemę apskrido per 1 h. ir 48 min. Pirmieji kosmonautai nusileidę ir išsilaipinę Mėnulyje buvo Neilas Amstrongas (Neil Amstrong) ir Edvinas Oldrinas (Edwin Aldrin). Jie tai padarė 1969 m. liepos 21 d. Ramybės jūroje.

Žemė – vienintelė gyvenama Saulės sistemos planeta. Nes tik čia yra palankus klimatas, temperatūra, yra vandens, kuris tiesiog būtinas klestėti ir vystytis gyvybei, tinkama atmosfera, ozono sluoksnis, kuris apsaugo nuo pražūtingų ultravioletinių spindulių. Žemė turi vieną gamtinį palydovą – Mėnulį. Tai artimiausias ir geriausiai ištirtas kosminis kūnas. Palydovas nuo Žemės nutolęs vidutiniškai per 384400 km. Jis aplink Žemę apskrieja per 27 d. ir 7,5 h, skriedamas vidutiniškai 1 km/h greičiu. Per tokį pat laiko tarpą Mėnulis apsisuka aplink savo ašį. Todėl mes matome tik vieną Mėnulio pusę. Mėnulio masė yra 81 kartą mažesnė už Žemės 7,349•1022 kg. Tankis mažesnis taip pat, 3,34 g/cm3. Palyginus Mėnulio ir Žemės skersmenis, mūsų palydovo skersmuo mažesnis tik 3,6 karto, 3475 km. Be to, Mėnulio ir ašigalinis, ir pusiaujinis skersmuo yra lygūs. Tai reiškia, kad jis nė kiek nesusiplojęs. Iš visų Saulės sistemos planetų (išskyrus Plutoną, kaip dvinarę planetą), Žemė vienintelė turi tokį didelį, palyginus su pačios planetos mase, palydovą. Nors Jupiterio palydovai (pavyzdžiui: Ganimedas ir Kalista) yra kur kas didesni už Mėnulį, tačiau palyginus su Jupiterio dydžiu, prieš šią planetą jos palydovai nublanksta, jie yra labai maži.

Trečdalį matomo Mėnulio paviršiaus užima tamsios lygumos, vadinamos jūros. Garsiausia yra Ramybės jūra. Tačiau ten nėra vandens, kaip Žemiškose jūrose. Mėnulio jūros taip vadinamos, nes tai yra žemesnės vietos. Aukštesnės vietovės vadinamos žemynais. Juose yra 5 – 6 km aukščio kalnų. Skirtumas tarp aukščiausios viršūnės ir žemiausios įdubos yra 16 km. Visame paviršiuje gausu smūginių kraterių. Jūros – seniausių ir stipriausių smūgių pėdsakai. Kitoje, mums nematomoje, Mėnulio pusėje aukščio skirtumai yra mažesni. Visas tas paviršius nusėtas įvairiausių, mažesnių ir didesnių, kraterių. Iš dalies Mėnulio paviršius yra panašus į Merkurijaus.

Mėnulis neturi atmosferos. Jo paviršius tamsus, atspindi vidutiniškai 7% krintančios Saulės šviesos. Skrisdami į Mėnulį astronautai kiekvieną kartą stebėdavosi, kai artėjant Mėnulis iš sidabrinio disko pamažu virsdavo pilku akmens ir dulkių rutuliu. Diena ir naktis Mėnulyje trunka po dvi mūsų savaites. Dieną paviršius įkaista iki 130ºC, naktį atšąla iki -170ºC.

Pirmoji automatinė stotis į Mėnulį buvo pasiųsta 1959 m. sausio 2d. Tų pačių metų spalio mėnesį pirmą kart nufotografuota iš Žemės nematoma Mėnulio pusė. Iki 1976 m. į Mėnulį skrido 46 automatinės stotys. 1969 – 1972 m. Mėnulyje lankėsi 6 pilotuojamos “Apollo” ekspedicijos, jo paviršiumi vaikščiojo 12 vyrų. Paskutinioji Mėnulio viešnia buvo “Luna 24”, nusileidusi jame 1976 m. vasarą. Po to Mėnulis buvo fotografuojamas tik iš praskrendančių stočių. 1990 m. skrydžiu į Mėnulį atnaujino Japonija paleidusi automatinę stotį “Hiten”. 1994 aplink Mėnulį 71 dieną skriejo stotis “Clementine”. Jos pasiųstas ir nuo Mėnulio paviršiaus atsispindėjęs radijo bangų pluoštas leido įtarti, kad pietų ašigalyje gali būti įšalusio ledo. Panašius rezultatus gavo automatinė stotis “Lunar Prospector”, 1998 – 1999 skriejusi aplink Mėnulį poline 100 – 30 km aukščio orbita. Ledas Mėnulio ašigaliuose sudaro 0,3 – 1% Mėnulio grunto. Tai gali būti per milijonus metų susikaupęs kometų atneštas ledas.

Leave a Comment