Rekreacija ir turizmas

1. REKREACIJOS IR TURIZMO ISTORINIO VYSTYMOSI TENDENCIJOS XIX a. PABAIGOJE XX a. PIRMOJE PUSĖJE
Turizmas prieš tapdamas tokiu reiškiniu, kokį mes matome dabar, turėjo ilgą formavimosi laikotarpį. Jo formavimosi laikotarpį galima suskirstyti į atskirus periodus. Kaip teigiama autorių kolektyvo sudarytame vadovėlyje „Turizmas“: „Įvairūs autoriai turizmo plėtros istoriją skirsto į skirtingus periodus, atsižvelgiant į pasirinktą pagrindinį periodizacijos kriterijų.
Šie kriterijai gali būti įvairūs: keliavimo paplitimas pasaulyje, keliaujančiųjų skaičiaus kaita, valstybių tapsmas turistinėmis šalimis, politinės raidos įtaka keliavimui, ekonominių rodiklių pokyčiai, turizmo organizacijų valdymo sistemos pokyčiai ir daugelis kiitų. Be to, turizmo raidos periodizacija turi savų ypatumų skirtingose šalyse.“ [2, p. 36]. Kaip pavyzdį pateikiu lentelę:

1 lentelė

Turizmo raidos periodizacija [ten pat, p. 36]
Saprunova,1997 Kabuškin, 1999
Turizmo priešistorė – iki 19a. pradžios Senovės periodas – iki 19a.
Elitinis turizmas – 19a .pradžia – 20a. pradžia Industrinis periodas – 1800 – 1917m.
Socialinis turizmas – 20a. pradžia – iki antrojo pasaulinio karo Turizmo vadybos sistematizavimo stadija – 1918 – 1990m.
Masinis turizmas – po antrojo pasaulinio karo – dabartinis etapas Centralizuotos turizmo valdymo sistemos iširimo stadija – nuo1990m. iki dabar

Žalienė I. ir Sabaliauskaitė A. išskiria tuos pačius turizmo raidos etapus, tačiau pavadina juos šiek tiiek kitaip:
1. etapas: senovinė fazė – iki XIX a.
2. etapas: pradinė fazė – 1800 – 1917m.
3. etapas: raidos ir kilimo fazė – 1917 – 1990m.
4. etapas: centralizuotų turizmo struktūrų žlugimas ir skirtingų nuosavybės formų, turistinių įmonių kūrimas – 1990m. ir iki šių laikų [9, p. 15].
Irena Svetikienė skiria šiuos turizmo plėtros raidos et

tapus:
• Iki XIX a. pradžios – turizmo istorijos pradžia;
• XIX a. – XX a. pradžia – elito turizmas, specializuotų įmonių atsiradimas kuriant turizmo paslaugas;
• XX a. pradžia ir iki Antrojo pasaulinio karo – socialinio turizmo kūrimosi pradžia;
• XX a. po Antrojo pasaulinio karo prasideda šiuolaikinio turizmo plėtros etapas, kuris dar
• vadinamas masinio turizmo epocha. Šiame etape kuriasi turizmo industrija, kaip tarpšakinio komplekso prekių ir paslaugų gamybos turizmas [7, p. 11].
Visi išvardinti etapai skiriasi:
• pasirinktomis transporto priemonėmis: pėsčiosiomis – raitas – garvežys (geležinkeliu) – automobiliu – lėktuvu;
• kelionių motyvais – nuo kelionių dėl būtinybės iki kelionių asmeniniais tikslais (pasaulio pažinimas, gydymasis, poilsis, rekreacija ir t.t.)
• dalyvių kiekiu ir jų priklausomybe įvairiems visuomenės sluoksniams – elitiniam, pasiturinčiam, vidutiniam ir t.t. [9, p. 15].
Kadangi mano šio darbo tikslas yra išanalizuoti rekreacijos ir turizmo istorijos raidą XIX a. pabaigoje XX a. prradžioje, toliau analizuosiu tik du iš išvardintų turizmo raidos etapų.
Šis laikotarpis ypatingas tuo, kad jau XVIII a. pabaigoje įvyko pramoninė revoliucija, kuri lėmė daugelio pokyčių atsiradimą [3, p. 109]. Šis fenomenalus reiškinys, pirmiausiai pasireiškęs Anglijoje, o vėliau išplitęs beveik po visą pasaulį, ne tik paveikė daugelio šalių ekonomiką, bet ir buvo šių laikų turizmo pagrindas. Nauji mokslo ir technikos išradimai, tokie kaip garo variklis (Vatas), 1807 m. sukonstruotas garlaivis, garvežys (Stefensonas), 1825 m. nutiestas pirmasis geležinkelis [Ten pat, p.109], kiek vėliau – automobilis ir
r lėktuvas, taip pat ekonominė bei politinė situacija, lėmė būdingiausią tam laikmečiui turistų srauto masiškumą. Prasidėję masinės statybos padidino darbo jėgos paklausą visai naujose srityse, dėl geresnių gyvenimo sąlygų įvyko demografinis sprogimas. Visa tai paskatino migraciją, atsirado taip vadinamas „tautų kraustymasis“ [1, p. 13].
Šiuo laikotarpiu keičiasi ir žmonių gyvenimo būdas – industrializacija sukūrė du naujus visuomenės sektorius:
• miestiečius, kurie sudarė geležinkelio keleivių rinkos ir populiarių ekskursijų rinkos pagrindą;
• naujos finansinių vertybinių popierių turėtojų klasė – turtingi žmonės, susiformavo kelionių ir turizmo rinka [9, p. 19].
Be jau minėtų faktų, XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės laikotarpiui būdingos tokios naujovės turizmo istorijos raidoje kaip: elitinio turizmo periodas, turistinių katalogų atsiradimas, masinis turizmas bei turizmas su Hitlerio idėja, viešbučių statyba, automagistralių tinklų plėtra, didėjantis turizmo regionų skaičius, paslaugų sferos plėtra, spartėjantis turizmo organizacijų plėtimasis.

2. REKREACIJOS IR TURIZMO ISTORINĖ RAIDA IKI IR PO I–OJO PASAULINIO KARO

XIX a.pradžiai Europa jau turėjo susiformavusią kelionių madą, kurios buvo pakankamai įvairios savo tikslais ir geografija. Svetingumo sistemos lygis, nežiūrint tam tikrų vystymosi raidos pasisekimų, dar nebuvo labai aukštas. To laikmečio užeigos panašėjo į pakelės viešbučius. Nepatogumai, kuriuos jautė viešbučių klientai neprilygo tiems pavojams ir nepatogumams, kurie jų laukė keliuose [.]: ankštos, nepatogios, perkrautos pašto karietos kiaurais stogais, prasti keliai [.], pa

akelių plėšikai. Todėl pistoletai buvo beveik privalomas keliauninko atributas. Tik Anglijoje ir Prancūzijoje keliai buvo šiek tiek geresni [8, p. 181].
Buržuazinių santykių atsiradimas sąlygojo ypatingai sunkių gyvenimo sąlygų atsiradimą ir privedė prie negatyvių rekreacijos formų naudojimo darbininkų klasės tarpe, teigia Voronkova L.
XIX a. – XX a. sandūroje turizmo biznis įsisavino dvi rinkos kryptis: elitarinę (skirtą tik aukščiausiai socialinei grupei ) ir inteligencinę (kultūriniais – švietimo tikslais). Miestiečių sluoksniui tampant vis reikšmingesniu turizmas formuojasi kaip rekreacinė veikla skirta atstatyti „gyvenimo jėgoms“ ir gydymuisi. [Ten pat, p. 194; 218].

Revoliuciniai mašinų gamybos pokyčiai ir pačios gamybos plėtra turėjo didelę reikšmę turizmui. Plėtojama paslaugų sfera, ji nėra tokia ribota kaip anksčiau, žmonės atlaisvinami nuo gamybos proceso, atsiranda poreikis palengvinti buitį. Vienas iš paslaugų sferos plėtros būdų buvo turizmo verslo radimasis. [.] Anglija yra pirma valstybė, kuri traukiniais gabenti pradėjo ne tik krovinius, bet nuo 1830m. ėmė vežti ir žmones. Rugsėjo 15 d. buvo atidaryta pirma keleivių geležinkelio linija tarp Liverpulio ir Mančesterio.

1841 m. yra laikoma organizuoto turizmo pradžia, o Anglija – šalis, kurioje atsiranda pirmos turistinės organizacijos, savo veiklą plečiančios šioje, o vėliau ir kitose valstybėse. Minėtų metų birželio mėnesį anglas Tomas Kukas suorganizavo pirmą komercinę turistinę kelionę, kurioje dalyvavo 570 blaivybės draugijos narių. [9, p. 20]. Kaip teigia Ne
emoliajeva, T. Kukas, suradęs verslo nišą, ir toliau plėtojo savo verslą. Ta idėja patiko ir kitų šalių verslininkams ir per 10 metų (1840-1850) turistinių organizacijų radosi visose šalyse [4, p. 5]. T. Kuko patirties reikšmė ta, kad ekskursijos pasidarė civilizuoto poilsio forma ir šį poilsį įteisino kaip turistinį produktą. O pirmų turo operatorių veikla XIX a. leido neturtingam gyventojų sluoksniui ( masiškiausiam) Vakaruose įgyvendinti norą keliauti.

Augantys poreikiai ir laisvalaikio leidimo galimybės skatino pasiūlą – pradėjo formuotis poilsio ir pramogų pramonė. Kelionės dar nebuvo labai paplitusios ir jų sudedamosios dalys dar nebuvo sujungtos, turistinių kelionių buvo nedaug ir keliautojai patys organizuodavo poilsį. Bet pamažu susiformavo poreikis turėti organizaciją, kuri rūpintųsi turizmo komplekso kūrimu. Pradžioje tokios kompanijos prisistatydavo kaip transporto kompanijos agentai. Vėliau turizmo organizatoriai suprato, kad reikia apgyvendinti keleivius viešbučiuose. Taigi žmonių poreikiai ir galimybės nulėmė
kelionių agentų – vadybininkų bei turizmo organizatorių atsiradimą.
Anglai 1850 – 1870 metais sudarė daugumą tarp užsienio turistų, keliaujančių po Europą. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodo nauji viešbučiai, tokie kaip „Angleteris“, „Britanikas“, „Londonas“ ir t.t., vartojami iš anglų kalbos kilę žodžiai „ekspresas“, „komfortas“, „laineris“.
XIX a. antroje pusėje turistinė paklausa didėjo ir tam įtakos turėjo šie veiksniai:
• gyvenimo lygio augimas;
• transporto ir ryšio tinklo plėtra;
• mokslo, technikos laimėjimai ir pritaikymas gamyboje;
• gamybos plėtojimas ir specializavimas;
• didėjantis darbo monotoniškumas;
• reklamos ir aptarnavimo lygio kitimas.

Susisiekimo priemonėms didžiausią poveikį turėjo geležinkeliai. Pavyzdžiui, Amerikoje 1860 m. buvo 30000 mylių geležinkelių, o 1870 m. – 70000 mylių. Mažesnėse šalyse geležinkelio transportas plito dar sparčiau: Anglijoje nuo 1845 iki 1885 m. geležinkelių ilgis padidėjo daugiau kaip 9 kartus ir sudarė daugiau kaip 30000 mylių, Prancūzijoje tuo laikotarpiu geležinkeliai pailgėjo 39 kartus, Vokietijoje – 16, Italijoje – beveik 67, Rusijoje – daugiau kaip 186 kartus, o Šveicarijoje – nuo 2 iki 2350 mylių. Taigi iki XIX a. vidurio šalys, atsilikusios nuo Anglijos savo geležinkelių ilgiu, vėliau ne tik pasivijo, bet kai kurios ir aplenkė.

Taigi XIX a. daugiausiai buvo keliaujam geležinkeliais ir garlaiviais. Bet ne tik ši, grynai technologinė priežastis, skatino kelionių augimą. Kur kas svarbesnė sąlyga, skatinanti turizmą, buvo stambūs prekybos ir naujų paslaugų industrijos ekonominės plėtros projektai, kurie realiai galėjo būti vykdomi kaip tik dėl transporto raidos.

Turistinės kelionės naudojamos įvairioms dalykinėms sutartims, naujai rinkai ieškoti ir tyrinėti. Taigi nuo pat pradžios tarptautinį turizmą Didžiojoje Britanijoje skatino pelno siekimas, tačiau tai nėra pabrėžiama Anglijos istorinėje literatūroje. Anglų ekonomistai L.D. Likoriša ir A. G. Keršou savo darbe „Turizmo pramonė“ pagrindinį dėmesį skiria kelionėms, kurių tikslas buvo lavinti ir gydytis. Jų nuomone, tokios kelionės davė pradžią tarptautiniam Anglijos turizmui.

1860 m. viduryje pradeda plėstis turistiniai ryšiai tarp Anglijos ir JAV. Reguliariai garlaiviai tarp Londono ir Niujorko ėmė plaukti 1838 m., [.] per 20 metų (1840-1860) keleivių nuo 8 tūkst.. padaugėjo iki 26 tūkst.
Turizmo pramonės plėtros išdava buvo 1898 m. Tarptautinės turizmo organizacijų lygos įsteigimas. Jos būstinė Liuksemburge. 1919 m. ji buvo reorganizuota į turistinį aljansą, kuris veikia iki šiol ir vienija 140 nacionalinių turizmo asociacijų.
Taigi trumpai aptarus XIX a. turizmas, nors ir turizmo pradininku laikomas T. Kukas, tačiau reikėtų paminėti ir R. Martą bei Tomą Benetą iš Anglijos. Pastarasis 1814 – 1819 m. buvo diplomatas ir organizavo individualias keliones, o 1850 m. pradėjo savo verslą. 1822 m. R. Martas buvo pirmasis agentas, kuris platino bilietus. Kol nebuvo nuolatinių reisų laivų, taip pat buvo keliaujama vandens keliais, pvz., pirmos kelionės vandens telkiniais vyko 1772 m., o 1815 m. buvo keliaujama kariniais garlaiviais, tačiau tik nuo 1833 m. pasirodė pirmos reklamos jais keliauti. 1814 m. išleista pirma gidų knygelė „Garinių laivų ekskursijos vadovas“ [9, p. 21- 23].
XX a. pradžia pažymėta naujo tipo transporto priemonių atsiradimu, kurios pasirodė priimtinesnės turizmo industrijai. Tai, žinoma, automobiliai ir lėktuvai. Kaip teigiama, automobilių atsiradimas įtakojo kelių bei pakelės viešbučių – motelių, vystymąsį [8, p. 214-215].
Pirmasis pasaulinis karas, ekonominė krizė ketvirtajame dešimtmetyje ir antrasis
pasaulinis karas negatyviai veikė turizmo plėtrą. Būtent šiuo laikotarpiu tarp dviejų karų pasirodo masinio turizmo daigai, kurie suklesti pokario dešimtmečiais. Pateiksime du masinio turizmo pavyzdžius. Įdomus reiškinys firmos „Oteplan“ atsiradimas ir veikla Šveicarijoje, kuri pastaruoju metu yra viena svarbiausių turistinių paslaugų gamintoja šioje šalyje. Įmonė susikūrė 1935 m.. Precedentą jai įkurti turėjo G. Dutvailerio idėjos siekiant, kad paprasto žmogaus įtraukimas į turizmą teiktų paramą krizės ištiktam viešbučių ūkiui: „Reikia kreiptis į žmones iki šiol nesinaudojusius turizmo paslaugomis“,- pastebėjo G.Dutvaileris. Masinės pigios turistinės kelionės pamažu tampa pagrindiniu firmos produktu. „Liaudies turizmas“ turėjo pasisekimą: jau pirmaisiais finansiniais metais firma pardavė 52 648 turistines keliones.
Vokietijoje postūmį masiniam turizmui plėtotis darė, kad ir kaip keista, nacionalsocializmas. Diegdama “nacijos vienybės“ idėją, šalies vadovybė stimuliavo masinį organizuotą turizmą. Šią veiklą ugdė speciali nacional-socialistų organizacija „Jėga per džiaugsmą“ (Kraft durch Freude).

Istorija jau pateikė kaltinamąjį verdiktą „didžiajai“ Hitlerio politikai. Įdomu tai, kad nacių rėžimas skyrė didelį dėmesį masiniam darbuotojų poilsiui organizuoti ir įtraukė į turizmą vis naujus gyventojų sluoksnius, plėsdamas jo socialinę bazę. Vokietijos valstybė suteikdavo socialinę paramą organizuodama grupines poilsines keliones, kruizus, geležinkelio turus, turistinius žygius. Nedidelės kainos palankiai veikė pirmąjį „turistinį bumą“. Vokietijoje turistinių kelionių išaugo nuo 2,3mlj. 1934 m. iki 5 mln. 1935 metais, 9,6 mln. – 1937 metais, 10,3 mln. – 1938 metais.
Pavienis turizmas palaipsniui užleido vietą plačių masių grupiniam turizmui [7, p. 14].

Tuo tarpu Lietuvoje 1938 m. buvo 280 įstaigų, kurios buvo vadinamos viešbučiais, tačiau tik 5% iš jų atitiko tikro viešbučio paskirtį. Susisiekimo keliai ir priemonės, paveldėtos iš carinės Rusijos okupacijos, buvo prastos, bet nepriklausomos Lietuvos metais buvo padaryta didelė pažanga. Pirmoji organizuoto turizmo įstaiga Lietuvoje buvo Rusijos turistų draugijos, Vilniaus skyrius, įkurta XIX a. pabaigoje, o 1929 m. įkurta Lietuvos turizmo sąjunga, kuri 1935 m. priimta į Tarptautinę turizmo sąjungą. Prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, 1940 m. prasidėjo naujas turistinės veiklos laikotarpis [9, p. 41; 44; 46; 50;].

3. REKREACIJOS IR TURIZMO VYSTYMOSI RAIDA PO II-OJO PASAULINIO KARO
Antrasis pasaulinis karas sustabdė tarptautinį turizmą, padarė labai didelę žalą materialinei ir techninei
turizmo bazei, ypač viešbučiams. Todėl tarptautinis turizmas pradėjo atsigauti tiktai praėjus keleriems metams po karo pabaigos.

Europoje pirmaisiais pokario metais vyko didelė gyventojų migracija. O tai smarkiai padidina tarptautinių kelionių paklausą. Kartu su sugriautu ūkiu buvo atkuriama ir naujai tvarkoma turizmo valdymo sistema.
Pasikeitimai vykstantys Europos visuomenėje ir jos kultūroje priveda prie turizmo būdų pasikeitimų

ir turizmo firmų veiklos. Keičiasi pats turizmo charakteris. Elitinis turizmas, pasiekiamas tik ribotai grupei žmonių, užleidžia vietą masiniam turizmui. Prie šios veiklos prisideda besiformuojančios viduriniosios klasės atstovai, taipogi plačiosios miestiečių masės [8, p. 217].Po Antrojo pasaulinio karo turizmas tampa išsivysčiusių šalių daugumos gyventojų poreikiu ir praranda savo, kaip prabangos dalyko pozicijas. [9, p. 27].

Miestiečių klasės iškilimas ir vystymasis suformavo turizmo koncepciją kaip rekreacijos formą susijusią su „gyvenimo jėgų“ atstatymu ir sveikatos gerinimu.[.] Prie egzistavusių pasiturinčių žmonių tradicijų poilsio brangiuose, prestižiniuose kurortuose prisideda naujos rekreacijos rūšys. Populiariu tampa poilsis vilose tarp praturtėjusių viduriniosios klasės asmenų, ir taip pat ekskursijos į gamtą, kurios tampa prieinamomis platesniam žmonių ratui. Tai įtakoja turistinį judėjimą, kurio tikslas yra poilsis gamtoje. [.] Tarp darbininkų plinta naujas gyvensenos stilius, susijęs su sveikos gyvensenos propagavimu. [.] Į madą ateina aktyvus turizmas, susijęs ne tik su žygiais ir ekskursijomis į gamtą, bet ir su sporto šakų propagavimu [8, p. 218].
Penktasis ir šeštasis dešimtmečiai Europoje – tai viešbučių statybos, turizmo firmų kūrimosi, pramogų verslo vystymosi laikotarpis [2, p. 39].

Išskirtinė šio periodo charakteristika yra ta, kad buvo kuriamos naujos turizmo valdymo organizacinės struktūros jau Tarybų Sąjungos sudėtyje. Buvo sukurta administracinė socialinio tipo turizmo valdymo struktūra [9, p. 50;].
Viena iš populiariausių turizmo judėjimo vystymosi formų tapo planiniai maršrutai. Kaip žinoma, pagal organizacijos būdus turizmas dalomas į savarankišką (individualų) ir planinį. Priklausomai nuo to maršrutai taip pat skirstomi į planinius, kai turistai keliauja su kelialapiais, ir savarankiškus, kai dalyviai keliauja savo lėšomis.

Tarpsąjunginiai planiniai turistiniai maršrutai buvo išdėstyti po įdomiausius šalių rajonus. Turizmo organizacijos praktiniame darbe ėmė naudoti skirtingas formas sudarinėjant planinius maršrutus. Labiausiai paplitę iš jų buvo linijiniai maršrutai, tokie kaip:
• „Nuo Maskvos iki Novgorodo“,
• „Iš Vidurinės Azijos į Kazachstaną“,
• „Gruzijos karo keliu prie Juodosios jūros“ ir t.t.
Kaip teigiama Voronkovos L., egzistavo žiediniai (išvykstama iš vienos vietos ir lankantis kitose,
žiedo principu, grįžtama atgal) bei vietiniai radialiniai (trumpalaikės išvykos bei ekskursijos prie
įdomių gamtos, istorinių bei kultūrinių paminklų) maršrutai [8, p. 232-233].
Saprunovos V. pateikti turizmo intensyvumo rodikliai byloja mums apie tai, kad turizmas po Antrojo pasaulinio karo tik populiarėjo. Žemiau pateikiu keletą pavyzdžių:
• Nakvynių skaičius FRV nuo 1960 iki 1990 m. išaugo nuo 129,2 iki 255,7 milijonų; Šveicarijoje nuo 1950 iki 1990 m. – nuo 19 iki 77 milijonų.
• Turizmo intensyvumas išaugo FRV iš 15% nuo 1954 m. iki 65,9% 1985 m. [5, p. 55].
Lietuvoje karo ir pokario metais turizmas buvo apmiręs. Tik nuo 1953 m., kai buvo įkurta LTSR turizmo federacija, toliau plėtojusi masinį tarptautinį turizmą, turizmas ėmė atsigauti. 1962 m. LTSR turizmo federacija buvo sujungta su Turizmo ir ekskursijų valdyba, įkurta 1958 m., ir pavadinta Lietuvos respublikine turimo ir ekskursijų taryba [10].

4. VIEŠOJO MAITINIMO IR APGYVENDINIMO PASLAUGŲ RAIDA ANALIZUOJAMUOJU PERIODU
Apskritai galima pažymėti, kad svetingumo industrijoje per visą XIX a. pasirodė daugiau naujovių nei per visą jos priešistorę. To meto užvažiuojamieji namai ėjo į praeitį. Nedideli pensionai jau nebepajėgė susidoroti su augančiu keliauninkų srautu. Europietiškuose centruose, kurie nuo seno traukė poilsiautojus ir keliautojus, pradeda kurtis naujos lankytojų aptarnavimo organizacijos – viešbučiai. Dar pačioje XIX a. pradžioje žinomam vokiečių kurorte Baden-Badene atsiranda komfortabilus viešbutis „Badiše Chaf“. Pakankamai daug pirmos klasės viešbučių statoma Šveicarijoje, viliojančioje nemažai keliauninkų.
Europos restoranai siūlė ištobulintą virtuvę ir pasižymėjo aukštu aptarnavimo lygiu, ypatingai garsėjo Anglijos restoranai. Prašmatniuose restoranuose lankytojams įteikdavo sąrašą (a carte) visko, ką galėjo pasiūlyti virtuvė. Taip prasidėjo meniu epocha „a la carte“. Pakankamai ilgai dideliu populiarumu naudojosi prancūziška virtuvė. XIX a. viduryje pasirodė patiekalų ir padažų receptų knygos [8, p. 188-189].
Sunku rasti tokią kultūros sritį, kurioje romėnai nebūtų darę įtakos vėlesnėms kartoms [6, p. 13]. Taigi galima įžvelgti jų įtaką ir XIXa. – XXa. kai kurio socialinio sluoksnio atstovų tarpe, žinant antikos laikotarpio gyventojų išskirtinį dėmesį valgymo kultūrai.
Ištaigingų restoranų vystymosi epogėjum galima laikyti restorano “Savoj” atidarytą 1898 m. Londone. Jam vadovavo C. Ritsas, o vyriausiasis virėjas – A. Eskofe. Šie du žmonės padarė tikrą revoliuciją restoranų, viešbučių organizacijoje. [.] Vyriausiasis „Savoj“ virėjas žymus tuo, kad išrado ir pritaikė brigadinio darbo tvarką. Savo ruoštu Ritso pavardė tapo prabangos sinonimu ir pavadinimu vieno iš populiariausių šiandieninių viešbučių tinklų [8, p. 189].
Kai turistai ėmė įsisavinti automobilių transportą, viešbučių verslas pradėjo tailytis prie
jų poreikių. Šalia kelių pradėjo atsirasti viešbučiai automobilininkams – moteliai. Pirmasis motelis pastatytas Kalifornijoje, architekto Artūro Chaimano 1925 m. nedideliame miestelyje, esančio maždaug 200 mylų nuo Los Andželo. Motelis buvo pastatytas taip, kad vairuotojai galėjo privažiuoti prie pat savo vieno aukšto namelių ar garažų durų.
Automobilių transporto vystymasis privedė ir prie pakelių maitinimo užeigų atsiradimo.
1927 m. Dž. Julardas Mariotas (1900 – 1985) atidarė savo pirmąją pakelės užkandinę, kurioje pravažiuojantys buvo aptarnaujami neišlipę iš savo mašinų.
Didėjant konkurencijai viešbučių savininkai vis didesnį dėmesį skyrė klientų poreikių tenkinimui. Pasirodo daug naujovių, kurios buvimą viešbučiuose daro patogesnį. Nemažą rolę čia suvaidino E. Statleris (1865 – 1928), kuriam priklauso idėja sukurti nebrangius naujo tipo viešbučius. Tai buvo pirmieji viešbučiai, kuriuose kiekviename kambaryje buvo ne tik po atskirą vonią, bet ir telefonas. Patogumai kambariuose derėjo su aukšto lygio aptarnavimu.
Reikia pažymėti, kad svetingumo sistema pakankamai greitai reagavo į besikeičiančias rinkos sąlygas. 30 – ųjų metų nuosmukio metu daugelis verslininkų priėjo prie naujų lankytojų aptarnavimo paslaugų tipų. Taip, nedidelio restorano savininkas Delmonikas ėmė specializuotis gaminant pusryčius ir pietus firmoms. Jis aptarnavo įvairiose įmonėse nuo kviestinių pietų, vakarienių iki vestuvių ceremonijų.
Ypatingą reikšmę viešbučių versle turėjo bendrų viešbučių ir restoranų tinklų kūrimasis. Šie tinklai, tai – įvairias paslaugas beteikiančios firmos veikiančios po vienu stogu ir esančios betarpiškai atsakingos to tinklo vadovybei. Tarp seniausių viešbučių tinklų galima paminėti „Hilton“, kuris įkurtas 1927 m. Konrado Hiltono. Dabartiniu metu „Hilton“ yra didžiulė korporacija, kurios pagrindinis biuras yra Beverli – Hilse (Kalifornija, JAV), kuri susideda iš keleto tinklų, turinčių savo nuiosavus aptarnavimo standartus. Kitas stambiausias pasaulio viešbučių tinklas – „Holiday Inn“ buvo įkurtas 1952 m. Klemenso Julsono. Kūrėsi ir restoranų tinklai. Tai garsūs „MacDonalds“, „Burger King“, „Pica Chat“ ir kt. [8, p. 215-217].
XIX a. atsiradus geležinkeliui maitinimo organizavimas persikelia į geležinkelio stotis. Taip atsiranda įvairaus tipo nedidelių maitinimo įstaigų. Šiame amžiuje pradedami koncervuoti produktai, todėl atsirado galimybė nepaisant metų laiko teikti svečiams įvairius kulinarinius delikatesus. Smarkiai plėtojantis maisto verslui XX a. Amerikoje įkurti greito maisto restoranai. Bufetai, kavinės, barai pradėjo veikti darbo vietose, pramogų centruose, parkuose ir t.t. Žmonių maitinimas tapo plačiai išvystyta svetingumo dalimi [2, p. 126].

ĮVADAS
Žodis „turizmas“ (prancūziškai Tourizme) reiškia keliavimą iš vienos vietovės į kitą laisvalaikiu. Šio žodžio atsiradimas sietinas su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką. Turizmas, tai procesas kuriam būdinga: kelionės – kurių metu patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis; nuotykiai – kai patiriamos teigiamos emocijos, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekiami objektai ir viršūnės; daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms – biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės kėlimas; tai galimybė įrengti parkus, sutvarkyti kelius, mažinti bedarbystę; ūkinė veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, pramogų verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt.; rekreacinės veiklos – keliaujant atgaunamos jėgos, sportuojama, bendraujama, gydomasi, pramogaujama.
Tačiau šiame darbe realizuosiu turizmą kaip verslo srities ar jo įnašą į bendrą šalies ekonomiką.
Šio darbo tikslas – paanalizuoti rekreacijos ir turizmo raidą.
Darbo uždaviniai:
1. Pateikti turizmo raidos periodizaciją.
2. Aptarti turizmo ir rekreacijos raidą pasaulyje.
Darbo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Internete publikuotų straipsnių aptarimas.

TURINYS
TURINYS .............................. 2
ĮVADAS .............................. 3
1. Turizmo ir rekreacijos istorinio vystymosi tendencijos XIX a. pabaigoje XX a. pirmojoje

pusėje .............................. 4
2. Rekreacijos ir turizmo istorinė raida iki ir po I-ojo Pasaulinio karo ....... 5
3. Rekreacijos ir turizmo vystymosi raida po II-ojo Pasaulinio karo ......... 8
4. Viešojo maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų raida analizuojamuoju periodu . 10
IŠVADOS .............................. 12
LITERATŪROS ŠALTINIAI .............................. 13

IŠVADOS
Apibendrinant mokslinės literatūros analizę apie XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės rekreacijos ir turizmo raidą pasaulyje, formuluoju šias išvadas:
turizmo istorija analizuoja nueitą kelią, žmonijos patirtį pasirinktoje veikloje. Turizmo raida skirstoma tarsi į keturis periodus:
• iki 19 a.
• 19 a. pradžia – 20 a. pradžia
• 1918 – 1990 m. (arba socialialinis turizmas 20 a. pradžia iki Antrojo pasaulinio karo)
• nuo 1990 m. iki dabar (arba masinis turizmas – po Antrojo pasaulinio karo iki dabar).
Periodas, kuris tęsėsi nuo 19 a. pradžios, keliavimo ir turizmo istorijoje apibūdinamas kaip elitinis turizmo periodas. Be to, šiuo periodu pasirodo pirmosios organizacijos, teikiančios turizmo paslaugas. Šiuo turizmo periodu didžiausią įtaką keliavimui padarė infrastruktūrinio pobūdžio pokyčiai. Naujų turizmo priemonių atsiradimas ir senųjų tobulinimas, kelių tinklo plėtimas, pašto paslaugų gerinimas lėmė keliavimo sąlygų tobulėjimą ir didėjantį keliautojų srautą. 19 amžiaus viduryje atsiranda pirmosios stambios garlaivių kompanijos, savo veiklą išvysčiusios plukdydamos persikėlusius į Ameriką. Tarp elito tuomet buvo madingos kelionės į Šiaurės Afriką, Egiptą, Graikiją.
Devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje atsiranda pirmieji kelionių biurai, kurie organizavo keliones ir „pardavinėjo“ jas klientams. Daugelis turizmo tyrinėtojų mini pirmąsias, chrestomatinėmis tapusias, paketo tipo keliones, organizuotas T. Kuko Anglijoje.
1862 metais pasirodė pirmieji turistiniai katalogai, reklamavę keliones ir informavę apie jas.
Trečiasis etapas – masinio turizmo pradžios laikotarpis. Tai itin sunkus periodas turizmo vystymosi istorijoje. Jo metu praėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Didžioji ekonomikos krizė. Šie įvykiai neigiamai paveikė turizmo vystymąsi, tačiau kaip tik šiuo periodu, turizmas labai išsiplėtė. Žemos kainos lėmė pavydėtiną kelionių skaičiaus augimą – nuo 1934 metų iki 1938 metų kelionių padaugėjo penkis kartus, t.y. nuo 2 milijonų iki 10.
Ketvirtasis etapas – masinio turizmo plėtros etapas. Šiuo laikotarpiu formuojasi tikrasis turizmo verslas, neatsiliekantis nuo kitų industrijos šakų savo apimtimi, įstaigų ir organizacijų tinklu, produktų įvairove, organizacijos ir valdymo metodų ypatumais.

LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Aastad S. Pasaulis II istorijos vadovėlis. Vilnius: Vaga, 1999 m.
2. Grecevičius P., Armaitienė A., Junevičienė V. ir kt. Turizmas: vadovėlis. Kaunas: Kauno Kolegijos leidybos centras, 2002.
3. Letukienė N., Gineika J. Istorija ir politologija. Vilnius: Alma Litera, 2003.
4. Nemoliajeva M., Chodorokovas L. Tarptautinis turizmas: vakar, šiandien, rytoj. Maskva, 1985.
5. Saprunova V. Turizmas: evoliucija, struktūra, marketingas. Maskva, 1997.
6. Suzdalskis J.P. Tarp septynių kalvų. Kaunas: Šviesa, 1969.
7. Svetikienė I. Turizmo marketingas. Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002.
8. Voronkova L. Istorija turizma. Maskva, 2001.
9. Žalienė I., Sabaliauskaitė A. Pasaulio ir Lietuvos turizmo raida. Kaunas: LKKA, 2002.
10. Turizmo organizavimas (prieiga internete:

http://www.liedm.lt:8080/liedmnew/app?service=external/CatalogueShowCourse&sp=19)

( 2004 11 15)

Leave a Comment