Verslo ekonomika

Verslininkas ir verslumas. Verslininko asmenybės įtaka verslo sėkmei

Laisvosios rinkos sąlygomis ekonomikos varomoji jėga yra verslininkystė. Jos samprata klostėsi remiantis kasdienės žmonių ūkinės veiklos stebėjimais.
Verslininkas šiuolaikiniame ekonomikos terminų enciklopediniame žodyne apibūdinamas kaip asmuo, disponuojantis kapitalu ir siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, panaudojantis tam tikras dalykines ir žmogiškąsias savybes. B. Leonienės vadovėlyje verslininkas apibūdinamas kaip asmuo, savo ar skolintomis lėšomis kuriantis verslo įmonę, kuri gamins prekes arba teiks paslaugas, ir siekiantis gauti pelną. Verslininkas – žmogus kuris sujungia ir paadaro veiksmingais visus gamybos veiksnius. Bėgant laikui visuomenės požiūris į verslininkus taip pat keitėsi. Tačiau išliko verslininkui būdingi sugebėjimai: kūrybinis aktyvumas, nepriklausomybė, novatoriškumas, pasirengimas rizikuoti, organizuotumas, tikėjimas sėkme. A. Šapiro apibūdino verslininką kaip, žmogų, pasižymintį iniciatyva, rezultatyviai organizuojant socialinių, ekonominių mechanizmų funkcinę raišką pelnui didinti. Veikdamas ekonominėmis rizikos sąlygomis, jis visiškai atsako už galimą nesėkmę ir nuostolius. Verslininku gali tapti bet kuris asmuo, nepriklausomai kokia jo lytis, socialinė padėtis ar religija. Neatsitiktinai sakoma, kad verslininkai – rinką plėtojanti, jos gyvybingumą laiduojanti jėga. Niiujorko biržos rinkotyros ekspertas M. Džonas Storey siūlo tokią schemą verslininkui apibūdinti:
– tai energingas žmogus, kupinas užsidegimo ir polėkio,
– turi kasdienę savo svajonę,
– šventai tiki, kad jo siūlomos prekės ar paslaugos yra geriausios,
– nuolat stengiasi ką nors patobulinti savo veikloje,
– jis nekantrus, jam nuolat trūksta la

aiko,
– atkaklus,
– siekia pelno,
– sugeba įžvelgti sėkmę, planuoja keletą metų į priekį,
– puikiai suvokia savo jėgą ir silpnybes,
– nebijo viską pradėti iš naujo,
– viską daro pats,
– greitai suvokia pokyčių esmę, jų įtaką verslui,
– puikiai įsisąmoninęs, kad rinkos karalius yra vartotojas,
– niekad negalvoja, kad labai rizikuoja,
– supranta, kad sunkumai neišvengiami, todėl juos numato iš anksto,
– prašo to, ko ištikrųjų geidžia,
– jautrus rinkos poreikiams,
– jį sunku įbauginti,
– jis įpratęs prie vienatvės,
– prieštaringas, užsispyręs ir aikštingas.
Verslininko elgsenos, ekonomine, valdymo ir asmeninių savybių analizė įgalina geriau suvokti verslininkystės esmę.
XX a. verslininkystės teoretikai ypatingą dėmesį skiria asmeniniams, socialiniams sugebėjimams apibūdinti. K. Vesperis bandė verslininko elgseną įvertinti ekonominiu, psichologiniu ir politiniu požiūriu.
Ekonomisto požiūriu verslininkas – tas ūkio objektas, kuris sujungia gamybos veiksnius tokiu būdu, kad jų bendra vertė išauga. Šiam tikslui pasiekti įneša pokyčius ir keičia esamą tvarką.
Psichologo požiūriu verslininkas – asmuo, kurį skkatina veikti atitinkami motyvai: noras pasiekti, išbandyti nauja, pasiekti pripažinimą ar tapti nepriklausomu.
Verslininko požiūriu verslininkas – įkūnija savyje pavojingą konkurentą arba partnerį, tiekėją ar žmogų turintį gerų idėjų į kurias negaila įdėti pinigus.
Politiko požiūriu verslininkas – asmuo, kuris gausina ir nacionalinį turtą, jis suranda efektyvius išteklių panaudojimo, nuostolių mažinimo būdus. Kuria naujas darbo vietas.
Verslininkas – tai kūrybingas žmogus, kuris organizuoja, vadovauja įmonei ir imasi rizikos. Kitaip tariant, verslininkas yra asmuo, turintis kapitalą ir pelnui maksimizuoti ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, remdamasis dalykinėmis žmogiškomis savo sa
avybėmis. Taigi verslininkai yra žmonės, turintys pelno siekiančias firmas.
Verslininko tikslas – patenkinti visuomenėje egzistuojantį nepatenkintą poreikį ir gauti už tai pelną, kaip atpildą už įdėtą triūsą, pastangas ir riziką.
Verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus sugebėjimas sujungti kapitalą, darbą, gamtinius išteklius, organizuoti verslą, įgyvendinti novacijas, rizikuoti savo turtu ir gerove siekiant pelno. Verslumas galima sakyti ir žmogaus potencialas, tikėjimas savo sėkminga veikla, besikeičiančioje aplinkoje. Visos verslininko asmens savybės (įgimtos ir įgytos) kitaip dar vadinamos verslumu.
Verslininkui būtini sugebėjimai ir žinios:
– Nuodugnus verslininkystės esmės ir turinio suvokimas, gebėjimas atskirti realius faktus nuo gandų ir perdėto verslininkystės vaizdavimo.
– Realus gyvenimo reiškinių, buitinių situcijų bei socialinės ekonomikos vertinimas.
– Menas numatyti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus.
– Profesionali orientacija ir racionali ekonominė elgsena, optimalių sprendimų priėmimas tikimybiškai neapibrėžtomis ūkininkavimo sąlygomis.
– Naujų gamybinių ir komercinių idėjų kėlimas ir organizavimas.
– Objektyvus naujų idėjų perspektyvumo vertinimas.
– Teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai naujų verslo įmonių steigimo klausimais.
– Mokėjimas valdyti mažas verslo įmones.
– Profesionalus nešalikas savo veiklos rezultatų vertinimas.
– Objektyvi išorinės socialinės ekonominės aplinkos analizė.
– Ūkinių veiksmų ir ekonominės elgsenos vertinimas etikos ir moralės požiūriu.
– Mokėjimas sudarinėti sutartis.
– Gebėjimas užmegzti partneriškus kontaktus, vesti derybas.
Žmogus, kaip ūkinės veiklos objektas gyvena konkrečioje visuomenėje ir yra veikiamas įvairiausių veiksnių: kultūros, religijos, papročių, ūkinės tradicijos. Šie veiksniai formuoja tam tikros tautos atstovo charakterį ir daro verslininkui įtaką pasirenkant ūkinės veiklos valdymo fo
ormas. Verslininkas pirmiausiai turi turėti dvasinį ir moralinį pasiruošimą. Bet taip pat verslininkas turi turėti tam tikrų sugebėjimų ir žinių.
Esminė verslininko funkcija – imtis rizikos, slypinčios gamyboje – yra visai kas kita, negu šiaip darbas arba organizacinė veikla ar vadyba (valdymas). Jo veikla taip pat skiriasi ir nuo kitų gamybos veiksnių atliekamų funkcijų.
Verslininko darbas turi būti nuspręstas iš anksto, nes sudėtingoje ekonominėje sistemoje gamyba pradedama pirmiau, negu atsiranda paklausa, ir remiasi numatytu į priekį, todėl čia ir rizika neišvengiama. Verslininko sėkmė ir reputacija priklauso nuo įžvalgumo, išminties bei drąsos. Visa tai jam padeda prognozuoti, planuoti daryti sprendimus. Naujų prekių ir paslaugų sukūrimas bei naujų išradimų įdiegimas labiausiai priklauso nuo pasiryžimo ir sugebėjimo asmenų, kurie imasi pradininkų vaidmens ir išdrįsta rizikuoti. Todėl, neturėdami pakankamos veikimo laisvės ir nematydami galimybės daug laimėti, šie asmenys nesiima naujo verslo rūpesčių ir rizikos. Pasiryžimas rizikuoti laikomas savarankišku gamybos veiksniu, kuris aiškiai skiriasi nuo kitų veiksnių.

Pajamos ir jų formavimas įmonėje. Realizacinės įplaukos, jų susidarymo šaltiniai

Pajamos – pinigai, kuriuos verslininkas gauna parduodamas savo prekes ar paslaugas.
Pajamos yra galutinis ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) ir veiklos rezultatas. Šio nuosavybės tipo įmonės Lietuvoje moka pajamų mokestį. Kitaip yra šalyse, kur nėra tokio įvairių nuosavybės tipų įmonių galutinio veiklos rezultato apmokestinimo skirtumų. Ten visų ve

erslo įmonių apmokestinamasis objektas yra veiklos pajamos (=pelnas). Be to, nėra finansinės apskaitos skirtumų, kurių yra tik Lietuvos įmonėse. Pajamos nusako įmonės veiklos galutinį rezultatą (rodiklį). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtinimą pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarką. Vienas iš esminių šios tvarkos punktų skelbia, kad pajamos apskaitoje pripažįstamos jas uždirbus – išrašius sąskaitą ir perdavus pirkėjui (klientui), kuris nebūtinai iš karto turi atsiskaityti.
Pajamos yra skaičiuojamos iš bendrųjų įmonės įplaukų atskaičius (atėmus) juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti.
Bendrosios įplaukos – tai realizavimo įplaukų ir nerealizacinių įplaukų suma.
Kokios sąnaudos yra atimamos atliekant pajamų skaičiavimus? Individualiose įmonėse ir ūkinėse bendrijose sąnaudos yra klasifikuojamos pagal tokius elementus:
– materialios ir joms prilygintos sąnaudos;
– nusidėvėjimas ir amortizacija;
– darbo apmokėjimo sąnaudos;
– socialinio draudimo įmokos;
– privalomojo draudimo įmokos;
– žemės mokestis;
– sumokėtos už kreditus palūkanos;
– kelių mokestis;
– kitos išlaidos (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą, neviršijant nustatytų normų ir limitų, pridėtinės vertės mokestis ir kt.).
Įmonėse skaičiuojant pajamas, sąnaudos sugrupuotos pagal ekonominius elementus. Tie elementai vienas nuo kito skiriasi tik ekonominiu turiniu, t.y. ekonominiu požiūriu. Bet elementai neparodo išlaidų padarymo vietos (kuriame įmonės padalinyje jos susidarė), ir veiklos, su kuria jos susijusios (gamybos, pardavimo, reklamos). Pajamų mokesčio tarifai yra diferencijuoti.
Įplaukomis yra vadinama pinigų suma, kurią įmonė gavo ar gaus pardavusi produkciją (prekes ar palaugas), išnuomojusi turtą, investavusi pinigus į kitų įmonių akcijas ir panašiai. Visada reikėtų prisiminti, kad įplaukos atsiranda tik iš tam tikros veiklos. Ta veikla gali būti gamybinė, prekybinė, finansinė, investicinė. Tik ši veikla arba, tiksliau, kiekviena įmonės ūkinės veiklos operacija, kuri padidina tos įmonės mokėjimo priemones, vadinama įplaukomis. Įplaukomis nelaikomas piniginis turtas, gautas kitokiais būdais.
Įplaukos gali būti dvejopo pobūdžio: realizavimo įplaukos ( apyvarta) ir nerealizacinės įplaukos.
Prekių (ar paslaugų) pardavimas ( realizavimas) būdingas gamybos, prekybos, paslaugų teikimo įmonėms ir įstaigoms. Bendras realizavimo įplaukų skaičiavimo principas yra tas, kad čia reikia žinoti parduotų prekių kiekį natūrine išraiška ir jų pardavimo kainas. Šios kainos dydis priklauso nuo paslaugos (prekės) bagtumo laipsnio. Grynųjų realizacinių įplaukų sąvoka apima ir nuolaidas, suteiktas pirkėjams už didelį pirkimų kiekį, atsiskaitymo terminų sutrumpinimą ir pan. Visada prisimintina, kad į įmonei priklausančias įplaukas, jau gautas ar uždirbtas, neturi būti įskaitomi pirkėjų sumokėti pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai.

Visuotinės kokybės vadybos esmė

Bendrovės plačioji kokybės kontrolės, suprantamos kaip vadyba, programa apima tokius principinius elementus: naują kokybės, orientuotos į vartotojų poreikius, supratimą; visų organizacijos funkcinių padalinių ir visų lygių darbuotojų dalyvavimą kokybės veikloje; nuolatinio kokybės gerinimo tikslus, kurie įgyvendintini nuolat rūpinantis darbuotojų kompetencija. Šios programos orientacija į darbuotojų visuotinį dalyvavimą ir jų kompetencijos ugdymą rodė kokybės vadybos naują sampratą, kuri peraugo į Visuotinės Kokybės Vadybos koncepciją, kaip modernų, efektyvų ir plačiai pasaulyje pripažintą bei taikomą požiūrį.
Kokybės vadybos sistemą pakeitė didžiųjų Japonijos kompanijų kartu su JAV ir Japonijos mokslininkais inovaciniai ieškojimai, suteikę prioritetą produktų kokybei ir jos moderniai vadybai (Pociūtė D., 2000).
Šiuolaikinė vadybos koncepcija – visuotinė kokybės vadyba (VKV) – vaidina ypatingą vaidmenį atskirų ūkio subjektų, šalių ir pasaulio regionų plėtroje. Visuotinė kokybės vadyba yra tokia vadybos filosofija ir metodai, kuriais vadovaudamasi, organizacija nuolat tobulėja, siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama produktų arba paslaugų kokybę ir mažindama kaštus (Vanagas P., 2001). Barczyk C. C. (1999), teigia, jog VKV kartais vadinama nuolatiniu kokybės gerinimu. Deming, Juran ir kitų požiūriai į VKV labai specifiški, detalūs, tuo tarpu 5 idėjos suteikia kontekstą šiems požiūriams: 1. Sisteminis požiūris. 2. VKV priemonės. 3. Dėmesio sutelkimas į vartotoją. 4. Vadovų vaidmuo. 5. Darbuotojų dalyvavimas.

Apskritai VKV yra vadybos metodas, kuriuo stengiamasi nuolatos gerinti organizavimo procesus. Jis reikalauja atsidėjimo, drausmės ir nuolatinių pastangų. VKV yra 18 pagrindinių komponentų visuma. Tai 3 esminės nuostatos: bendras įsipareigojimas siekti aukštos kokybės; įsipareigojmas patenkinti vartotojus; darbuotojų dalyvavimas ir atsakomybė. Penki pagrindiniai principai užtikrina kokybės valdymo sistemos sukūrimą:
· Komandinis darbas. Visi dalyvauja kokybės gerinimo procese.
· Bendros integruotos sistemos sukūrimas. Sistema turi jungti į vientisą visumą visus padalinius.
· Kokybės nustatymas. Norint užtikrinti kokybę, reikia ją aiškiai apibūdinti kiekvienam padaliniui, objektui.
· Nepaliaujamas kokybės gerinimas. Išaiškinamos esamos priežastys ir organizuojamas begalinis kokybės gerinimo procesas.
· Veiksmingumo kontrolė.
Dešimt priemonių (metodų) nubrėžia sistemos realizavimo būdus:
· Lygio žymėjimas. Užfiksuojama, kur esame, priimami įsipareigojimai ir sekamas vykdymas, aiškinantis ir sėkmės, ir nesėkmės veiksnius.
· Mokymas. Tai būtina kiekvieno ir visos organizacijos pareiga.
· Orientacija į procesą. Tai visų procesų: gaminio kūrimo, aprūpinimo, gamybos, pardavimo sujungimas į vientisą sistemą.
· Problemų identifikavimas. Reikia atlikti analizę, suprasti, ką reikia gerinti, ir tik tada gerinti.
· Problemų sprendimas. Sistemos sukūrimas, įgyvendinimas, veiksmingumo kontrolė.
· Darbuotojų darbo kokybės užtikrinimas. Tai asmeninės atsakomybės nustatymas, statistiniu metodų naudojimas ir kt.
· Aktyvus valdymas. Reikia ne reaguoti į rezultatą, bet norimo rezultato aktyviai siekti, sukurti deramą sistemą.
· Tiekimo kokybės užtikrinimas. Tai reikalavimai medžiagoms ir tiekimų patikimumas, sparta.
· Ryšiai. Komunikacija – būtinas kokybės garantas, ji turi sujungti tiekėją – gamintoją- pirkėją į vieną sistemą.
· Darbuotojų pripažinimas ir skatinimas. Vertingos idėjos, darbas turi būti branginamas.
Bet kuris ūkio subjektas, norėdamas laimėti konkurencinę kovą, turi nuolat tobulėti bent jau tokiais tempais, kokiais tobulėja konkurentai, o dar geriau būtų – tobulėti sparčiau už konkurentus. Galima išskirti šias sudedamąsias VKV dalis: vartotojų esamų ir numatomų poreikių patenkinimas kuo mažiausiais ištekliais, nuolatinis tobulinimas, visuotinis dalyvavimas tobulinimo procese ir infrastruktūra.
Svarbiausia VKV dalis yra vartotojų esamų ir numatomų poreikių patenkinimas kuo mežesniais ištekliais, kurie sudaro sąlygas mažinti produktų kainas. Jeigu vartotojai nebus patenkinti organizacijos produktais (materialiais, intelektualiias, paslaugomis ar perdirbamosiomis medžiagomkis), tai sąlygos organizacijos žūtį, t.y. pelno siekiančios organizacijos bankrutuos, o nepelno organizacijos patirs visus neigiamus nepatenkintų organizacijos veikla piliečių įtakos aspektus.
Sėkmingas VKV įgyvendinimas priklauso nuo infrastruktūros, t.y. reikalingos informacijos, valstybės socialinio ir ekonominio rėmimo, kvalifikacijos, tinkamos organizacijos kultūros ir kt.
Ekonomiškai besivystančiose šalyse atsiranda pirmosios kokybės organizacijos, kurių pagrindinis tikslas – skleisti kokybės idėjas visuomenei, o išsivysčiusiose šalyse plita tam tikroje srityje specializuotų kokybės organizacijų įtaka. Nors kokybės organizacijų tikslai priklauso nuo to, kokio išsivystymo lygio yra šalis ir kokie pagrindiniai verslo tobulumo siekimo veiksniai, dauguma kokybės organizacijų skleidžia, propaguoja ir remia kokybės vadybos idėjas ir skatina jų įgyvendinimą. Į tą veiklą įsitraukia pažangūs pramonininkai, verslininkai, politikai ir mokslininkai, suvokiantys, kad tik aukšta visapusiška veiklos kokybė gali užtikrinti harmoningą organizacijų, žmonijos ir viso pasaulio plėtrą. Pagrindinis išlikimo faktorius šiandieninėje konkurencinėje kovoje yra vartotojo reikalavimų ištyrimas ir jų patenkinimas patiriant kuo mažesnes išlaidas. Tai įmanoma tik remiantis VKV metodologija ir priemonėmis. Įvairiose šalyse per keletą pastarųjų metų atlikti tyrimai patvirtino didėjančią kokybės svarbą ir jos įtaką pelningumui. Tyrimais įrodyta, kad:
– produktų ir paslaugų kokybė yra esminis verslo pelningumo veiksnys;
– verslininkai, siūlantys geresnės kokybės produktus, užima didesnę rinkos dalį ir turi galimybių ją plėsti;
– kokybė tiesiogiai gerina investicijų efektyvumą, ir yra pamatas aukštesnei kainai nustatyti. (Vanagas P., 2001).
Daugelis autorių pažymi, kad norint įdiegti VKV, reikia keisti organizacijos kultūrą. Pagal Organizacijos kultūros modelį, organizacija egzistuoja joje dirbančių ir už jos ribų esančių, bet su ja susijusių, žmonių tikslams bei poreikiams tenkinti. Tai siejasi su VKV mokymu vienodai atsižvelgti į organizacijos produkto vartotojus, darbuotojus bei tiekėjus. Būtina sąlyga – kad organizacijos vertybės, simboliai, elgesio normosbūtų vienodai jos narių suprantamos, nes tai lemia organizacijos veiklos sėkmę.
Į VKV žiūrint ne tik kaip į metodų ar procedūrų rinkinį, bet ir kaip į kompleksinę organizacijos kultūros koncepciją, VKV teoriniai pagrindai siejasi su Organizacijų kultūros mokyklos nuostatomis, nes ji pateikia įžvalgas apie tai, kaip įtvirtinti ir sustiprinti ar net keisti organizacijos kultūrą, kad visas personalas dirbtų kaip viena komanda, visi maksimaliai siektų kokybės ir nuolatinio gerinimo.
VKV pastebimos ir Situacijos požiūrio sąsajos. VKV laikomasi principo, kad darant sprendimus ar vertinant VKV diegimo eigą, reikia remtis konkrečios situacijos faktais. Todėl VKV teorijoje terminas „situacinis“ dar vartojamas, norint pabrėžti, kad VKV diegimui vertinti priklausomai nuo sąlygų pasirinkti skirtingi metodai.
Esminį organizacijos procesųpartvarkymas laikomas tik kitaip įvardytos VKV nauja radikalesne atmaina. Su organizacijų plėtra bei pertvarka VKV tvirtai siejasi. Plėtros produktas – tai efektyvi organizacijos veikla, o tai yra VKV pagrindinis dėmesio objektas, tik dar platesnio rakurso, nei organizacijų plėtros koncepcijoje. Organizacijų procesų pertvarkos koncepcija visapusiškai tinka diegiant VKV, nes ši diegiama tik organizacijos pertvarkos autoritetų minčių, sisteminio bei situacinio požiūrio, matematikos statistikos metodų taikymo, praktika. Todėl ji vadinama ne visuotinės kokybės teorija, bet visuotinės kokybės vadyba. VKV apima daugelį jau iš seno žinomų valdymo principų, metodų, papildo juos naujais bei suteikia jiems savitą filosofiją, todėl tai yra nauja vadybos mokslo raidoje pakopa.
Natūraliai atrodo siekis – tik 100 procentų kokybės. Akivaizdžiu pavyzdžiu galėtų būti aviaciją, kur taikstytis su mažesne nei 100 procentų kokybe būtų tikrai pavojinga.
Įvertinus visus veiksnius, tampa aišku, jog visuotinės kokybės vadybos greitai neįdiegsi, nes pagrindinis jos tikslas – pakeisti organizacijoje nusistovėjusius santykius, įpročius, požiūrį į darbinę veiklą. Šis uždavinys yra žymiai sudėtingesnis už technikos ir technologijos patobulinimus. Svarbi veiklos kryptis funkcionuojant rinkos sąlygomis yra visuotinės kokybės problema. Visuotinės kokybės kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai.
Norint išgyventi rinkos sąlygomis reikia garantuoti savo produkcijai konkurentišką kokybę ir kainą. Kokybė yra santykinis terminas, kurį skirtingi žmonės skirtingai suvokia. Kokybės sampratos grandinė parodo tris svarbius jos aspektus:
1. kokybė parodo kokiu lygiu organizacijos prekės ar paslaugos atitnka vidinėms techninėms sąlygoms;
2. įvertina konstrukcijos kokybę, kitaip sakant kokybė gali atitikti konstrukcijos technines sąlygas, bet pati konstrukcija gali būti žemos kokybės;
3. kokybė parodo kokiu laipsniu gaminama produkcija ar teikiamos paslaugos atitinka vartotojo poreikius.
Pirmasis žingsnis kokybei užtikrinti yra nusistatyti tikslus. Parengus planą kokybei garantuoti reikia organizuoti jos matavimą. Kokybę matuoti būtina ir dažniausiai tam tikslui naudojama statistinė kontrolės metodika, kurios tikslas yra išvengti atsitiktinių kokybės pokyčių. Reikia atrasti tų pokyčių priežastis ir jas pašalinti. Kokybei tikrinti naudojami įvairūs būdai. Plačiai taikomas atrankos metodas, kuomet gaminamos didelės prekių partijos. Šis būdas naudojams ir priimant mežiagas iš tiekėjų, komplektuojančias detales, elementus ir kt. Tokia kontrolė yra pigesnė, negu ištisinė, tik jai būdinga tam tikra rizika darant atranką. Praktikoje gamintojas su vartotoju susitaria kaip bus tikrinama kokybė. Technologijos proceso kontrolei naudojami specialūs lapai, kuriuose gamybos metu pažymimi proceso parametrai. Šios kontrolės tikslas yra nustatyti momentą, kai technologinis procesas pradeda nukrypti nuo nustatytų režimų. Technologinis procesas paprastai tikrinamas periodiškai. Kokybė valdoma vadovaujantis keliomis koncepcijomis. Pirmiausia reikia turėti nuolatinę, visapusišką, viską apimančią programą kokybei gerinti. Ši programa turi apjungti tiekėjus, vartotojus, investitorius, projektuotojus ir gamintojus. Šiuo požiūriu svarbiausią vaidmenį vaidina statistinė gaminamo produkto kontrolė. Įmonėse dažnai kuriami kokybės rateliai, kurie reguliariai susirenka aptarti kokybės problemų. Ratelio nariai specialiai mokomi, kad galėtų spręsti kokybės klausimus. Kokybę reikia tikrinti ne tuomet, kai kas nors sugenda, o jau tuomet, kada niekas ir nesiruošia gesti. Svarbų vaidmenį vaidina visų dirbančiųjų įtraukimas į kokybės valdymą, o pirmiausia neformalių grupių.
Produkcijos kokybės valdymo klausimai yra aukščiausios valdžios prerogatyva. Organizacijos vadovas negali šio darbo perduoti niekam. Kokybės klausimai turi kompleksinį pobūdį, jie nagrinėjami visuose valdymo lygiuose ir visuose padaliniuose. Paskutinioji kokybės valdymo koncepcija yra visuotinės kokybės vadyba. Lietuvoje parengta visuotinės kokybės vadybos įgyvendinimo programa ir įteiktas Seimui kokybės įstatymo projektas.

Leave a Comment