Portugalija

PORTUGALIJA

PLOTAS 92 082 km2

GYVENTOJAI 10 470 000 (114 žm./km2)

VALDYMOFORMAPrezidentinėrespublika

KALBA Portugalų

TIKYBA Katalikų

PINIGINIS VIENETAS Eskudas

SOSTINĖ Lisabona (apie 1 mln. gyv.)

KITI MIESTAI Portas, Amadora

GYVENTOJŲ ŪKINĖ VEIKLA

Žemės ūkis 8%

Pramonė 54%

Aptarnavimo sfera 38%

Portugalija,- labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė, – yra Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Jos pakrantėje esantis Rokos ragas – tolimiausias Europos taškas vakaruose. Kraštas užima tik 1/6 pusiasalio. Iš vakarų ir pietų jos krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija. Į Portugalijos sudėtį įeina Atlanto vandenyno Azorų ir Madeiros salos (3 400 km2).Portugalija – miškais apaugusių kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis.

ISTORINĖ PRAEITIS. Portugalijos istorija labai turtinga ir marga. Toje žemėje nuo seno gyventa žmonių. Jie daug metų kovojo su įvairiais užkariautojais: romėnais, prancūzais, anglais, vokiečiais, ispanais, arabais. Išvaduotose iš arabų žemėse Ispanijos karalius įkūrė naują grafystę, kurią pavadino Portukale, Doro upės pakrantėje įsikūrusio Porto miestelio vardu. 1139 m. grafystė pasiskelbė nepriklausoma karalyste. Tie metai laikomi Portugalijos valstybės įsikūrimo data, nors dar tris šimtus metų jai teko kovoti dėl nepriklausomybės, mėginant suvienyti šalį.XV a. Portugalijos – jūrų ir žemių užkariautojos – pasaulinė šlovė buvo ne menkesnė, kaip Ispanijos. Portugalai Vaskas da Gama rado jūrų kelią į Indiją, Kabralis atrado Braziliją, Magelanas su ispanų laivais pirmasis apiplaukė aplink Žemę. Portugalija užkariavo daug kolonijų. Bet XVI a. dėl įvairių priežasčių jos galybė ėmė smukti.Gilius pėdsakus Portugalijos gyvenime paliko po 1926 m. perversmo įsivyravusi dikta tūra, Antrojo pasaulinio karo metais faktiškai rėmusi fašizmą. Tik 8-ame dešimtmetyje Portugalijoje prasidėjo demokratiniai procesai. Jos kolonijos pamažu išsikovojo nepriklausomybę.

GAMTA. Pagal fizinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus – plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis.Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusios įlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų.Daugumos upių žiotys yra piltuvo tipo, kitaip jos vadinamos estuarijomis. Prie didžiausios, 45 km ilgio Težo estuarijos įsikūręs vienas geriausių natūralių Atlanto pakrantės uostų -Lisabona. Upių vagų požymių dar galima aptikti vandenyno dugne už kelių dešimčių kilometrų nuo kranto. Vadinasi, jos neseniai buvo apsemtos, įsmukus sausumai.Šiaurėje driekiasi iš kristalinių uolienų susidarę Siera di Mesetos kalnagūbriai, suskaldyti gilių upių slėnių, o viršūnės primena pjūklo dantis (pjūklas portugalų kalba – siera). Jų aukštis 1000-1400 m, o aukščiausias taškas -Eštrela – yra 1991 m aukštyje.Į pietus nuo Težo upės, Portugalijos žemumoje, tik kur ne kur kyla nedidelės iš klinčių susidariusios kalvos. Joms būdingi karstiniai reiškiniai. Pietryčiuose driekiasi 300 – 700 m aukščio plynaukštė, o pačiuose pie-tuose iki 900 m aukščio pakyla vulkaninės kilmės kalnai.Portugalija yra aktyvioje seisminėje zonoje, ir maždaug kartą per dvejus metus čia vyksta 8 balų ir dar stipresni žemės drebėjimai. Jie ypač pavojingi, kai jų centras esti vandenyno dugne, ir milžiniškos bangos nusiaubia pakrantę.Portugalijos centrinėje ir pietinėje dalyje paplitę mdieji ir tamsiai rudi dirvožemiai, o kalnuose – kalnų jauriniai dirvožemiai. Apskritai Portugalijoje vyrauja sodrios rudos spalvos derlingos dirvos.Iš naudingųjų iškasenų šaliai reikšmingiausios volframo rūdos atsargos, Siera da Eštrelos kalnagūbryje didžiausios Europoje. Ten pat yra dideli urano, o kiek į rytus – alavo telkiniai. Krašto pietuose gausūs vario ištekliai.

Portugalijoje vyrauja Viduržemio pajūrio KLIMATAS, tačiau orams įtaką daro ir Atlanto vandenynas bei šaltoji Kanarų srovė. Drėgnos oro masės iš Atlanto su vyraujančiais vakarų vėjais prasiskverbia į visą šalį. Daugiausia kritulių per metus iškrinta aukščiausių kalnagūbrių vakariniuose šlaituose -1200-2500 mm, o Ispanijos pasienyje -400-600 mm. Krašto centre ir pietuose krituliai sudaro 400-800 mm, o pietinėje pakrantėje – tik 300 mm. Beveik 3/4 jų iškrinta šaltuoju metu, o sausas vasaros laikotarpis pietuose kai kada trunka net 4 mėnesius. Tenka laukus drėkinti. Kalnuose žiemą pasninga, ir sniegas išsilaiko kelis mėnesius.Metinei temperatūru kaitai įtakos turi vandenyno vandens temperatūra. Žiemą ji -13-15°, o vasarą 17-18°. Žiema ten šilta. Prie jūros sausio vidutinė temperatūra 8-11°, o tarpukalnėse – 3-5° šilumos. Pietuose ne kasmet būna šalnos, ir augalų vegetacija nenutrūksta ištisus metus. Liepos vidutinė temperatūra – 19-25°.Portugalijos UPĖS maitinamos lietaus vandenų. Žiemos liūčių laikotarpiujos patvinsta. Daugumos didesnių upių ištakos yra Ispanijoje, o Portugalijoje teka jų žemupiai. Didžiausios yra Težas ir Doras, tinkančios laivybai apie 200 km.Praeityje beveik visoje Portugalijoje augo MIŠKAI. Ilgainiui jie buvo iškirsti, ir dabar užima tik 5% šalies ploto. Šiaurinėje krašto dalyje spygliuočių ir plačialapių miškai pakyla iki 1000-1200 m. Žemiau auga ąžuolai, kaštonai, bukai, akacijos, aukščiau – pinijos ir pajūrinės pušys, kurių spygliai užauga iki 20 cm ilgio, o pačios jos sutvirtina kopų šlaitus. Dar aukščiau augantys krūmai laipsniškai pereina į alpines pievas.Krašto pietuose vyrauja visžaliai miškai, kurių vertingiausi medžiai yra akmeninis ir kamštinis ąžuolas, taip pat paplitę laukiniai alyvmedžiai. Plantacijoseju auginama apie 50 mln.Išlikę gyvūnai yra būdingi Centrinei Europai: lūšys, vilkai, lapės, kiškiai. Stambesni žinduoliai jau išnaikinti. Pietinėje dalyje daugiau driežų, gyvačių, įvairių graužikų. Pakrantėse gausu vandens paukščių. Priekrantėje žvejojamos sardinės, gaudomi krabai, omarai, austrės.Krašto šiaurėje Žerešo nacionaliniame parke saugomas kalnų miškų kraštovaizdis.

GYVENTOJAI. Absoliučią gyventojų daugumą sudaro portugalai. Portugalų kalba priklauso indoeuropiečių šeimos romanų kalbų grupei. Kalbos formavimuisi turėjo įtakos visų tos šalies užkariautojų kalbos.Miestiečiai sudaro apie pusę krašto gyventojų. Iš jų 3/4 gyvena Lisabonoje ir Porte arba jų apylinkėse. Pagal kaimiečių procentą Portugalija pirmauja Europoje kartu su Albanija.Istoriniai įvykiai smarkiai paveikė portugalų gyvenimą, tradicijas, materialinę kultūrą. Iš esmės skiriasi krikščionių Šiaurė ir musulmonų Pietūs. Šiaurėje kaimiečiai gyvena vienkiemiuose, dviaukščiuose namuose, o pietuose – vienaukščių namų gatviniuose kaimuose. Bažnyčioms ir vienuolynams, kurių krašte yra labai daug, būdingas gotikinis architektūros stilius.Didžiuma gyventojų švenčių metu dėvi tautinius drabužius. Kasdien pietums ar vakarienei portugalai valgo sriubą. Populiarios daržovių sriubos su alyvmedžių aliejumi ir gausiais prieskoniais (kalde verde). Portugalai užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal žuvies suvartojimą. Vien iš menkės gaminama daugiau kaip 400 patiekalų. Mėgstamiausias mėsiškas valgis yra kozidu – mėsos troškinys su daržovėmis ir prieskoniais. Portugalai geria stiprią juodą kavą, dažnai vartoja patys ir eksportuoja sausus vynus: portveiną, maderą, portu.Svarbiausia valstybinė šventė – 1974 m. balandžio 25 d. revoliucijos metinės. Taip pat svenčiamos Šv. Kalėdos, minimi Antoniu, Pedru, Gonsalu vardadieniai su atlaidais. Portugalijoje labai populiarios koridos. Nuo ispaniškų jos skiriasi tuo, kad portugalaijaučių nenudobia. Aukšto profesionalaus lygio yra portugalų futbolas, be to, jis labai mėgstamas paauglių ir jaunimo.1290 m. Lisabonoje buvo įsteigtas vienas pirmųjų pasaulio universitetų, 1492 m. Portugalijoje buvo pagamintas pirmasis gaublys, o portugalų žemėlapius iki XVI a. pabaigos la-biausiai vertino keliautojai. Deja, dabar pagal gyventojų raštingumą Portugalija yra viena paskutinių Europoje.

ŪKIS. Gamybos lygiu Portugalijai kartu su Graikija tenka paskutinė vieta Europos Bendrijoje. Tiesa, pastaruoju metujos gamybos augimo tempai paspartėjo ir gerokai lenkia daugelį Europos kraštų. Svarbiausia yra iškasamų rūdų perdirbimo pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Lisabona, Portas, Setubalė. Ant Doro ir Težo upių pastatytos hidroelektrinės. Dideli įvežtinės naftos perdirbimo kompleksai veikia netoli Lisabonos ir Porto. Lisabona garsėja labai didelėmis laivų statyklomis ir remonto įmonėmis. Jose remontuojami supertanklaiviai, kurių talpa net 0,3 mln. t naftos. Portugalijos laivų remonto įmonėse aptarnaujama iki 40% visų pasaulio tanklaivių. Ten remontuojami ir didieji Lietuvos žvejybos ir prekybos laivai.Pastaraisiais metais naudojant pigią darbo jėgą pastatyta automobilių, radijo ir televizorių surinkimo gamyklų. Tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė turi vietinę reiksmę. Pagal butelių kamščių gamybą iš ąžuolo žievės Portugalija pirmauja pasaulyje.Svarbiausios eksporto prekės yra žuvis ir žuvies konservai, alyvmedžių aliejus ir vynas. Pagal vyno eksportą salis yra ketvirta Europoje.

ŽEMĖS ŪKIS šiuo metu atsigauna, tačiau jam trūksta technikos, trąšų. Pusė dirbamosios žemės ariama, apie 1/5 užima sodai ir vynuogynai. Pagal vynuogių derlių šalis užima 5 vietą pasaulyje. Soduose auginamos obelys, kriaušės, vyšnios, mandarinai, apelsinai, migdolai. Žemės derlingos, pietuose drėkinamos. Kai kuriose vietose kukurūzų ir pupų derlius nuimamas dukart per metus. Galvijai ir avys ganosi ištisus metus, nes žiemos švelnios.Portugalija įsiveža grūdus, cukrų, naftą, pramonės įrenginius.Kasmet Portugaliją aplanko apie 10 mln. turistų, iš kurių šalis gauna nemažai pajamų.