nuodingi augalai

Nuodingi augalai

Žmonijos istorija nuo pirmųjų dienų susijusi su nuodais. Tiesą sakant, nuodingi augalai ir gyvūnai egzistavo net ir prieš atsirandant Pirmąjam žmogui. Egzistuoja hipotezė, kad dar ankstyvam paleolite (40 000-10 000m. pr. m. e.) įvyko pirmas žmogaus susidūrimas su narkotinėmis medžiagomis. Iš istorijos kronikų, piešinių uolose matyti, kad senovės šumerai, kiniečiai, indai, senovės graikai, actekai ir net kai kurios sibiro gentys gerai žinojo kai kurių narkotinių medžiagų veikimą. Iš piešinių, rastų uolose galima teigti, kad jau tada žmogus naudojo magiškas apeigas ir ceeremonijas tam, kad galėtų paveikti savo ir kitų sąmonę.
Senovės japonai, Ramiojo vandenyno salų, Vidurinės Azijos gyventojai tikėjo kai kurių grybų dieviškumu. Jiems buvo didelė mislė, kaip be grūdo išdygsta grybas, kodėl jis atsiranda labai greitai po lietaus, ir taip pat greitai pranyksta. Haliucinogenines grybų sąvybes gerai žinojo senovės graikai ir actekai. Meksikietiškas grybas (Psilocibae mexicana) ir viena iš meksikietiško kaktuso atmainų (Laphophora williamsi), dažnai buvo naudojamas religinėse apeigose. Senovės Graikijoje Mikėnų miesto atsiradimas yra susijęs su jo įkūrėju, kuris suvalgė grrybą, turintį haliucinogeninių sąvybių. Nuo to ir kilo miesto pavadinimas (mykos – graikiškai grybas).
Pirmu augalu, turinčiu savyje psichoaktyvių medžiagų ir aprašytų gilioje senovėje, buvo aguonos. Jas dar prieš 5 tūkstančius metų gydyme naudodavo senovės šumerai gyvenę Apatinėje Mesopotamijoje (dabartinis Irakas).
Apie hašišą, kaip ap

pie vaistą nuo kosulio ir viduriavimo, yra minima kinų imperatoriaus Šen-Nungo gydymo knygoje (2737 m. pr. m. e.). Senovės indų epose “Atcharva ir Rigveda”(1500 m. pr. m. e.) taip pat yra minimas hašišas, kuris vadinamas “dangišku vedliu”.
Pačiame seniausiame medicinos literatūros šaltinyje – Egipto papiruse (1500 m. pr. m. e.), jau yra aprašyti nuodingieji augalai, kuriuos žmonija naudojo kaip nuodus, o vėliau vaistų gamybai. Jame minimi žinomi alkaloidai ir glikozidai: skalsės, akonitinas, strofantinas, strichninas, kurarė ir kt. 900 m. pr. m. e. senovės indų Ajurvedoje yra aprašyti tuo metu žinomi nuodai ir priešnuodžiai jiems.
Hipokratas, vėliau Aristotelis, remdamiesi savo kaip gydytojų ir filosofų išvadomis teigė, kad ir apsinuodijimams gydyti reikia priešnuodžių. Todėl daugelį šimtmečių liko “antidotinis” požiūris į visų ligų gydymą. Teofrastas aprašė nuodingus augalus veikale “Augmenijos isstorija”
Vėlesniam toksikologijos vystymui daugiausia įtakos turėjo jau mūsų eros medikai. Galenas (130-200 m.), Abu Ali Ibn Sina (Avicena) (980-1037 m.) paliko daug mokslinių darbų toksikologijos srityje.Pirmas medicininis preparatas, kurį ligoniui išrašė garsus mokslininkas ir medikas Paracelsas (Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim 1492-1541), buvo iš opiumo. Jis jį dažnai naudodavo savo praktikoje ir vadindavo jį nemirtingumo akmeniu. Amžininkai Paracelsą vadindavo ir šarlatanu ir genijumi, tačiau jis suvaidino svarbu vaidmenį medicinos istorijoje. Paracelsas buvo vokiečių gydytojo sūnus. Jaunystę praleido Šveicarijoje, vėliau persikėlė į Austriją, kur įg
gavo chemijos ir metalurgijos žinių. Nors įrašų nėra likę, manoma, kad medicinos jis mokėsi Ferraros Universitete, Italijoje (1515m.). Jis atsisakė pripažinti Galeno teoriją, kuri buvo terapijos pagrindas antikos ir viduramžių gydytojams. Kaip alchemikas, Parcelsas neigė daug augalinės kilmės vaistų, tačiau, nors ir būdamas alchemiku žinojo kaip jie yra paruošiami. Daugumo jo receptų buvo paruošti naudojant grynai chemines technologijas, į jų sudėtį įeidavo švinas, siera, varis, sidabras, auksas ir ypač gyvsidabris. Paracelsas pirmasis pareiškė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.
Viduramžiais nuodus naudojo tiek sprendžiant politines, tiek meilės, tiek asmenines problemas. Žymiausias ir palikęs ištisą virtinę skandalingų romantiškų mirčių viją, buvo arsenas. Įvairių šalių grožinės literatūros kūriniuose yra daugybė nuodingų medžiagų vartojimo pavyzdžių: V. Šekspyro “Hamletas”, “Otelas”, “Romeo ir Džiuljeta” , A. Diuma “Grafas Montekristas”, “Trys muškietininkai”, G. Flobero “Ponia Bovari” ir kt.
Pasaulinė istorija žino ir masinių apsinuodijimų atvejų – 994 metais mirė 40 000 prancūzų apsinuodijusių skalsėmis, dar didesniam kiekiui buvo ryškios haliucinacijos. 1692 metais Masačiuseto valstijos kolonistai kepė duoną iš rugių, kurie buvo atvežti iš Europos. Daugeliui vystėsi haliucinacijos, ko pasekoje jie buvo apkaltinti raganavimu ir daugelis po kankinimų buvo nužudyti.
Vystantis chemijos mokslui XVIIIa. pabaigoje ir XIXa. , kai buvo nustatytas cheminių medžiagų biologinis poveikis – nuodai prarado savo mistinę galią. Žinomas ispanų gydytojas Bonaventura Orfila (1787-1853) pirmasis apibūdino to
oksikologiją kaip savarankišką mokslą ir pasiūlė nuodams identifikuoti organizmo biologinių terpių laboratorinį tyrimą. 1813 metais jis išleido garsų dvitomį veikalą “Nuodai ir bendroji toksikologija”.
Anglijoje, chemikas iš Londono Džeimsas Maršas (1794 -1846), eksperimentuodamas su arseno oksidu, sukonstravo aparatą, kuris akyvaizdžiai įrodė, jog po nunuodyto žmogaus mirties, jo organuose ir audiniuose galima rasti arseno oksido. Jo sukonstruotas prietaisas pavadintas Maršo vardu.
Devynioliktasis šimtmetis yra garsus įvairiais atradimais, kurie turėjo didelės įtakos tolesniam toksikologijos vystymuisi. 1803 metais vaistininkas Zertiurneris išskyrė pirmą opiumo alkaloidą morfiną, ir pavadino jį graikų mitologijos sapnų dievo Morfėjaus vardu. 1818 metais Kavantu ir Peletje iš vimdomojo riešuto išskyrė daug gyvybių nusinešusį strichniną. 1820 metais Desosas kinmedžio žievėje atrado chininą, o Rungė kavoje – kofeiną. 1826 metais Gizeke atrado konijiną, 1828 metais Poselis ir Raimanas iš tabako išskyrė nikotiną, Mainas 1831 metais eksperimentuodamas su beladona – gavo atropiną.
1853 metais gydytojas iš Edinburgo Aleksandras Budas išrado adatą poodinėms injekcijoms, kas pagimdė naujas problemas žmonijai, nes tais laikais buvo klaidingai manoma, kad toks opiumo alkaloidų įvedimo kelias į organizmą nesukelia pripratimo ir dozės didinimo.
Praėjo dar daug laiko, kol savų atradimų sulaukė dar 2 000 įvairūs augaliniai alkaloidai nuo kokaino, kolchicino, giocino iki akonitino. Dar daugiau laiko praėjo kol šie pirmi alkaloidai prasimušė sau kelią iš laboratorijų ir mokslininkų kabinetų pas gydytojus. Iš 300 000 įvairių mūsų pasaulyje augančių augalų apie 70
00 gali sukelti sunkius ar net mirtinus apsinuodijimus.
1851 metais Briuselio chemikas Žanas Stasas sukūrė metodiką, padedančią nustatyti augalinius nuodus – alkaloidus žmogaus organizme.
1863 metais atrasti barbitūratai, kurie toksikologijoje paliko taip pat ryškią mirčių žymę.
XX amžiuje sparčiai vystėsi chemijos, farmacijos, biochemijos sritys, buvo atrasta daug naujų sintetinių vaistų ir nuodų. Į žmonių rankas patekdavo vis naujų nuodų, naujų žudymo, savižudybių ar atsitiktinių apsinuodijimų priemonių, kurių nespėdavo, o gal ir negalėdavo nustatyti nei teismo ekspertai, nei medikai.
Dar prieš antrąjį pasaulinį karą vokiečių chemikas Gerhardas Šraderis atrado preparatą pavadintą kodiniu E – 605 vardu. Po sąjungininkų pergalės amerikiečiai preparatą konfiskavo ir išvežė į JAV, kur jis buvo naudojamas Floridoje apelsinų plantacijoms apsaugoti nuo kenkėjų. Šis junginys, pavadintas biofosu, pradėjo fosforoorganinių medžiagų erą, kurios dar daugiau padidino smurtinių mirčių skaičių.
Visa tai reikalavo naujų gydymo, nuodų identifikavimo metodų ir todėl šiam amžiuje buvo pradėti kurti specializuoti apsinuodijimų gydymo centrai ir skyriai. Taip Danijoje 1941 metais buvo įkurtas pirmas ūminių apsinuodijimų skyrius. 1949 metais Olandijoje įkurtas apsinuodijimų kontrolės ir nuodų informacijos centras. Tolimesnis specializuotos toksikologinės pagalbos plėtimasis lėmė tai, kad 1964 metais įkurta Europos apsinuodijimų centrų ir klinikinių toksikologų asocijacija (European Association of Poison Centers and Clinical Toxicologists – EAPCCT), vėliau tapusi viena autoritetingiausių toksikologijos oragnizacijų pasaulyje. Apsinuodijimų problema darėsi vis aktualesnė, todėl prie Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) 1980 metais buvo įkurta Tarptautinė Cheminio Saugumo Programa, kuri bendradarbiauja su viso pasaulio apsinuodijimų centrais. Jos dėka dabar galime suvokti bendrą toksikologinę situaciją, didžiausius potencialius pavojus, kuriems skiriamos plačios prevencijos programos. Apsinuodijimų problema palietė ir Europos Sajungos įstatymų leidėjus – šiuo metu visos Europos Sajungos šalys privalo turėti bent vieną apsinuodijimų kontrolės ir informacijos centrą.
Antroje XX a. pusėje sparčiai vystėsi ir nauji nuodingų medžiagų identifikavimo metodai.

Kas piliulėn nesudėta
Liaudies medikų pavyzdžiu

LAUKINIS ANYŽIUS ARBA ANYŽINĖ OŽIAŽOLĖ, IŠ SKĖTINIŲ ŠEIMOS. Jo neaukštas, kiek gūbriuotas, stačiaūgis, išsišakojęs, viduje pilnaviduris žalsvas stiebas su ilgais kotuotais plunksniniais lapais. Apatiniai lapai turi lapamakštes, viduriniai – su giliau perskeltais į siauras dalis lapeliais, o viršutiniai lapai turi beveik vienas lapamakštes su menkai išsirutuliojusiais lapalakščiais. Smulkūs balti žiedeliai (jų daug) su rausvu pakraštėliu arba rausvi, susitelkę į sudėtingus skėtinius žiedynus stiebo ir jo šaknų viršūnėje. Augalas žydi bemaž visą vasarą. Sėklos smulkios, plikos, mažo kiaušinuko pavidalo, subręsta rugpjūčio pabaigoje – rusėjo mėnesį.
Laukinis anyžius labai panašus į didžiąją ožiažolę, kuri skiriasi didesniais visų augalo dalių matmenimis, pilnaviduriu stiebu ir mažiau perskeltais į platesnes dalis viduriniais stiebo lapais. Tik ožiažolių kiek rečiau pasitaiko.
Gydymui vartojamos anyžinių ožiažolių šaknys, kurios kasamos rudenį, kai nubyra sėklos. Kasama šakėmis ar kastuvu. Iškastos šaknys gerai nuplaunamos tekančiu vandeniu, vėdinamos gryname ore ir džiovinamos krosnyje arba džiovykloje 45-50oC temperatūroje. Anyžinių ožiažolių galima paruošti daug, tačiau jas kasant būtina 10 kvadratinių metrų plote palikti bent vieną du augalus, kad jie toje vietoje neišnyktų.
Anyžinių ožiažolių šakniastiebiai su šaknimis turi rauginių medžiagų, saponinų, dervų, eterinių aliejų.
Oficialiojoje medicinoje anyžinės ožiažolės preparatai nevartojami.
Liaudies medicinoje šio augalo šakniastiebių su šaknimis gydomosios savybės seniai žinomos. Jų nuovirai, antpilai, spiritinės tinktūros vartojamos nuo ūmių kvėpavimo takų uždegimų ir virusinių ligų, bronchitų, astmos kaip prakaitą varantis, priešuždegiminis, atsikosėjimą skatinantis preparatas sergant gastritais arba nuo virškinimo sutrikimo kaip sutraukianti priemonė, gerinanti skrandžio ir žarnyno virškinimo funkciją.

MAŽOJI ŽIEMĖ – žolinis augalas su gulinčiais, įsišaknijusiais neaukštais stiebais ir gražiais pavieniais mėlynais penkialapiais žiedais, išsidėsčiusiais ant stačiaūgių iki 20 cm aukščio šakelių. Žiedai turi į piltuvėlį panašų vainikėlį, žiotyse – kišenių pavidalo klostes. Sėklos – nedideli, aštrūs daugiasėkliai cilindriški lapavaisiai. Augalas paplitęs Europoje ir Kaukaze. Medicinoje vartojamos džiovintos žiemės. Jos ruošiamos žydėjimo metu. Džiovinamos pavėsyje.
Antžeminė augalo dalis turi alkoloidų, rutino.
Oficialiojoje medicinoje mažosios žiemės preparatai vartojami nuo hipertenzijos, galvos skausmo. Liaudies medicinoje šis augalas vartojamas gerokai plačiau: iš jo ruošiami nuovirai ir antpilai. Jie geriami kaip sutraukiančioji, hipotenzinė, kraujavimą stabdanti, priešmikrobinė, žaizdas gydanti, sedatyvinė, raminamoji priemonė, padedanti nuo hipertenzijos, galvos svaigimo, širdies ligų, neurogeninės tachikardijos ir kitų vegetatyvinių neurozių, taip pat kaip šlapimą varantis vaistas nuo tinimų dėl širdies ar inkstų nepakankamumo, nuo plaučių tuberkuliozės ir jų emfizemos, dizenterijos, viduriavimo, skorbuto ir dantenų kraujavimo, lytinio nepajėgumo, gimdos ir žarnyno kraujavimo. Išoriškai mažoji žiemė vartojama nuo anginos, dantų skausmo, tinka skalauti burną ir gerklę, daryti pavilgus žaizdoms gydyti ir nuo egzemos.
Nuo tų pačių ligų tinka ir pūkuotoji žiemė.
Be jau išvardytų žiemių rūšių, dar pasitaiko ir kitokių.

STAČIOJI ŽIEMĖ – iš tos pačios šeimos. Vartojami lapai ir šakniastiebiai su šaknimis. Žiemės preparatai tinka gydyti nuo neuritų, periferinių parezių ir paralyžiaus, hipotonijos, galvos skausmo, silpnumo ir greito nuovargio, centrinei nervų sistemai sužadinti, taip pat nuo širdies nepakankamumo, įvairių uždegimų. Išoriškai: su stačiosios žiemės preparatų priemaiša vandenyje maudomi vaikai nuo odos niežėjimo, išbėrimo, egzemos. Nuovirais skalaujama burna sergant gleivinės uždegimu.

RAUSVOJI ŽIEMĖ – iš tos pačios šeimos. Gydyti vartojami augalo lapai, stiebai ir žiedai. Tinka nuo onkologinių ligų, širdies nepakankamumo, hipertenzijos, cukrinio diabeto, skorbuto, įvairių kraujavimų. Išoriškai: naudojami pavilgai ir kompresai, dedami ant žaizdų, galima plauti žaizdas, taip pat nuo egzemos.

ŽOLINĖ ŽIEMĖ – iš tos pačios šeimos. Gydomoji medžiaga – žiemės lapai. Šio augalo nuoviras ir antpilas tinka nuo anemijos, centrinės nervų sistemos ligų, traukulių, epilepsijos, širdies nepakankamumo, hipertenzijos, gimdos kraujavimo ir nuo įvairių burnos gleivinės ligų. Visi žiemės preparatai yra nuodingi, tad vartoti reikia labai atsargiai ir tik tada, kai skiria gydytojas.

JUODOJI DRIGNĖ – iš bulvinių šeimos. Vaistinis augalas, skleidžiantis sunkų, nemalonų kvapą, nuodingas. Vaikai neretai apsinuodija jo vaisiais. Drignės auga visur, dažnai netoli namų, kieme. Nors augalas nuodingas, jo lapai, žiedai, ploni stiebai vartojami medicinoje. Drignės ruošiamos, kai žydi augalas – žirklėmis nukerpami lapai. Po šio darbo reikia rūpestingai nusiplauti rankas ir veidą. Drignės džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.
Visos juodųjų drignių dalys turi alkaloidų ir glikozido. Sėklose yra eterinių aliejų. Lapai turtingi flavonidų ir rutino.
Oficialiojoje medicinoje juodosios drignės preparatai vartojami kaip skausmą malšinanti ir spazmolitinė priemonė nuo skrandžio ir dvylikapirštės opų, tulžies takų ligų, žarnyno spazmų, bronchinės astmos. Tinka gydyti akims, vartojama psichiatrijoje ir chirurgijoje. Juodųjų drignių aliejus tinka įtrynimams (kaip skausmą mažinanti priemonė), taip pat padeda nuo nemigos, kai sunku šlapintis (spazmuoja šlapimo pūslė), skausmingos mėnesinės, nuo klimakterinio laikotarpio nusiskundimų. Juodosios drignės preparatai yra nuodingi ir parduodami tik su gydytojo receptu. Saulėgrąžų aliejus, kuriame buvo verdami drignės lapai, lašinamos į ausį, kai skauda vidurinės ausies srityje.

Kada koks augalas nevartotinas
Ajeras, balinis (šaknys). Esant padidėjusiai skrandžio sekrecijai, šios šaknys nevartotinos.
Alavijas (alijošius). Vartojant alavijo preparatus, priplūsta kraujo į mažojo dubens organus. Todėl jie nevartotini sergant kepenų ir tulžies pūslės ligoms, kraujuojant gimdai, sergant hemorojumi, cistitu, esant nėštumui.
Alyva, paprastoji – nuodingas augalas. Vartoti vidun reikia labai atsargiai.
Amalas, paprastasis – nuodingas augalas. Vartojant vidun, reikia atsargumo.
Apynys, paprastasis – nuodingas augalas. Turi būti tiksliai dozuojamas. Vartojant vidun, negali būti perdozuotas.
Aralija, mandžiūrinė. Aralijos preparatų turi vengti kenčiantys nuo didelio kraujospūdžio, nemigos, didelio nervų jautrumo.
Asiūklis, dirvinis – nuodingas augalas. Negalima vartoti susirgus ūmiu inkstų uždegimu, gali būti pavojingas net nežymių sudirginimų atvejais. Tiksliai dozuotinas vartojant vidun.
Beržas, karpotasis. Kadangi pasižymi inkstus dirginančiu poveikiu, beržo pumpurų antpilus, nuovirus kaip šlapimą varančią priemonę, galima vartoti tik prižiūrint gydytojui. Ilgai gerti negalima.
Bijūnas, sibirinis – labai nuodingas augalas. Vartoti vidun reikia labai atsargiai ir tiksliai dozuojant.
Burokas, valgomasis. Geriant šviežias burokėlių sultis, gali smarkiai suspazmuoti kraujagyslės. Todėl šviežiai išspaustos sultys turi 2-3 val. pastovėti, kad išgaruotų žalingos lakiosios frakcijos. Tada galima sultis gerti.
Česnakas, valgomasis. Negalima vartoti sergantiems epilepsija, pilnakraujams žmonėms ir nėščioms moterims.
Dagišius, paprastasis – nuodingas augalas. Tiksliai stebėti dozavimą.
Debesylas, didysis. Debesylo antpilas ir nuoviras kenksmingi nėščiosioms ir sergantiems inkstų ligomis.
Dilgėlė, didžioji. Nepritarus gydytojui, dilgėlės vartoti nederėtų. Šio augalo preparatai netinkami žmonėms, kurių padidėjęs kaujo krešumas, kurie serga hipertonine liga ir ateroskleroze. Netinka šis augalas ir moterims, kraujuojančioms dėl gimdos ir jos priedėlių cistų, polipų ir kitų navikų.
Driekana, baltoji. Tai nuodingas augalas. Jį perdozavus, galima susirgti inkstų uždegimu, pradėti viduriuoti krauju.
Erškėtis. Išgėrus erškėčio antpilo, būtina išskalauti burną šiltu vandeniu arba šiltu sodos vandeniu. Antpile esančios rūgštys ardo dantų emalį.
Erškėtis, kvapusis – nuodingas augalas, ypač šviežias, reikia atsargumo dozuojant.
Gailis, pelkinis – nuodingas augalas. Vartojant vidun, reikia būti labai atsargiam. Neteisingas dozavimas gali sukelti virškinamojo trakto gleivinės uždegimą.
Granatas (vaisiai). Vaisių sultis reikia gerti atskiestas vandeniu, nes jose yra daug įvairių rūgščių, kurios dirgina skrandį ir ardo dantų emalį. Atsargiai vartoti žievę, nes perdozavimas gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą, traukulius, pabloginti regėjimą.
Jonažolė, paprastoji – nuodingas augalas, vidun vartoti labai atsargiai. Ilgai vartojama jonažolė siaurina kraujagysles ir didina kraujospūdį.
Kadagys, paprastasis. Negalima vartoti susirgus ūmiu inkstų uždegimu. Uogas reikia tiksliai dozuoti, negalima jų valgyti nėščiosioms.
Karpažolė bet kokios atmainos. Tai labai nuodingas augalas ir vidun jį vartoti reikia labai atsargiai.
Kartuolė, paprastoji. Šį nuodingą augalą galima vartoti tik kontroliuojant gydytojui. Nėščiosioms gali sukelti persileidimus.
Kopūstas, jūros (laminarija). Negalima vartoti jūros kopūsto sergant plaučių tuberkulioze, inkstų ligomis, furunkulioze, hemoragine diateze (reiškiasi kraujavimu ir kraujosrūvomis odoje, gleivinėje, vidaus organuose), dilgėline, esant nėštumui, kai netinka jodo preparatai.
Kraujažolė (visų atmainų) – nuodingas augalas. Kaip ir kiekvieną nuodingą augalą, vidun reikia vartoti labai atsargiai. Ilgai vartojant ir perdozuojant, gali imti svaigti galva, atsirasti odos išbėrimas. Paisyti tikslaus dozavimo.
Krienas, valgomasis. Nereikėtų valgyti daug krienų.
Kukurūzų kurkos. Tai stipri kraują krešinanti priemonė. Esant padidėjusiam kraujo krešumui, nevartoti.
Lauras, kilnusis. Jis gali sudirginti odą.
Leuzėja, šlamagraižė. Preparatai vartojami pagal nurodymus ir prižiūrint gydytojui. Nereikėtų vartoti žmonėms, kurių kraujospūdis padidėjęs, serga akių dugno ligomis.
Mėta, dirvinė ir miškinė. Vartojama vidun skatina persileidimus. Kultūrinė mėta nepavojinga.
Morka, valgomoji. Nevalgyti iš žemės kyšančios pažaliavusios šakniavaisio dalies, nes kenkia širdžiai.
Našlaitė, trispalvė. Ilgai vartojant ir perdozuojant našlaitės preparatus, galimas vėmimas, viduriavimas ir niežtintis išbėrimas.
Notra, miškinė – nuodingas augalas. Vidun vartoti atsargiai.
Pakalnutė, paprastoji. Nuodingas augalas. Pakalnutės preparatų negalima vartoti esant dideliems organiniams širdies ir kraujagyslių pakitimams, ūminiam miokarditui, endokarditui ir ryškiai išreikštai kardiosklerozei.
Papartis, kelminis – labai nuodingas augalas. Paparčio preparatai netinka esant širdies nepakankamumui, sergant kepenų, inkstų ligomis, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ūmiomis virškinamojo trakto ligomis, esant aktyviai tuberkuliozei, nėštumui, dideliam išsekimui, mažakraujystei.
Pelynas (kartusis kietis) – nuodingas augalas. Vidun reikia vartoti atsargiai ir tiksliai dozuojant. Vengti ilgo vartojimo. Tai gali sukelti traukulius, haliucinacijas ir kitus psichinius sutrikimus. Karčiojo kiečio negalima vartoti nėščiosioms, taip pat sergant opalige.
Pipirlapė, europinė. Tai labai nuodingas augalas ir jį vartoti reikia labai atsargiai.
Putinas, paprastasis. Dėl didelio purinų kiekio putino uogų negalima valgyti sergant inkstų ligomis ir podagra.
Raudonėlis. Nevartoti nėštumo metu, nes gali įvykti persileidimas.
Riešutas, graikinis ir lazdyno . Šiuos ir kai kuriuos riešutus reikia valgyti saikingai. Padauginus jų, gali prasidėti galvos skausmai, nes riešutų branduoliai gali sukelti galvos smegenų kraujagyslių spazmus.
Rykštenė, auksinė. Nuodingas augalas. Jį reikia tiksliai dozuoti.
Rugiagėlė. Kadangi turi labai aktyvių junginių su ciano komponentais, turi būti atsargiai vartojama.
Rūgtis, dėmėtasis; rūgtis, karčiarūgštis; rūgtis takažolė. Pasižymi stipriomis kraują krešinančiomis savybėmis. Sergantys tromboflebitu, negali vartoti.
Saldymedis, plikasis. Ilgai vartojant saldymedį, o pavartojus karbenokseloną,- ypač dažnai pakyla arterinis kraujospūdis, susilaiko skysčiai, atsiranda patinimų, sutrinka lytinė sfera, susilpnėja seksualinis potraukis, išsivysto ginekomastijos, liaujasi augę plaukai arba ima slinkti ir pan.
Žvaginė, trikertė. Šio augalo preparatai pavojingi padidėjusio kraujo krešumo žmonėms.

Išvados.

Nuodingų augalų istorija nuo pirmųjų dienų susijusi su žmogaus gyvenimu.
Nuodingu augalu sukeliamas poveikis.
Kada, koks augalas nevartojamas.
Literatūros sarašas:
Lietuvos žaliasis rubas. autorius: Kęstutis Kazimieras Vilkonis
Nuodingieji augalai. autorius: biol. m. kand. S. Gudanavičius. E. Perkauskiene.

Leave a Comment