Saturnas …charakteristika…
Saturnas – tolimiausia iš senovėje žinotų planetų, puikiai matoma plika akimi. Tiesa, iki teleskopo išradimo nebuvo galimybės pamatyti jo žiedų, kurie yra vienas gražiausių objektų visame danguje. Saturno vidutinis nuotolis nuo Saulės 1427 mln. km, apskriejimo periodas 29,46 metų. Jo opozicijos kartojasi kas 378 paros, taigi Saturną galima stebėti kelis mėnesius kasmet.
Fizikinės charakteristikos
Saturnas yra antroji pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 660
km, ašigalinis – gerokai trumpesnis, t. y. planeta labai paplokščia. Taip yra, visų pirma, dėl mažo vidutinio tankio, kuris mažesnis negu vandens (tuo Saturnas išsiskiria tarp didžiųjų planetų), antra, dėl spartaus sukimosi apie ašį. Sukimosi periodas ties pusiauju 10 h 14 min, ties ašigaliais maždaug 26 min ilgesnis. Sunku tiksliai nustatyti Saturno sukimosi periodą, kadangi jo paviršiuje nesimato jokių ryškių darinių.
Saturno žiedus palankiu metu galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Žiedai yra planetos pusiaujo plokštumoje, taigi dažnai matomi kampu. Kai žiedų sistema atsukta į Žemę briauna, kaip buvo 1966 ir 1980 m., ji įžiūrima pro didelius teleskopus tik kaip plona šviesi atkarpėlė. Tai rodo, kad žiedų sistema, kurios skersmuo 272 000 km, yra labai plona. Sprendžiant pagal
„Vojadžerio-2”, skriejusio pro žiedų sistemą, nuotraukas, jų storis vos 150-
200 m.
Kosminių stočių informacija
Saturnas yra labai toli nuo Žemės, ir kosminės stotys jį pasiekia tik per keletą metų. Pirmasis Saturno žvalgas buvo „Pionierius-11”, 1974 m.
gruodžio mėn. jis aplankė Jupiterį ir perdavė į Žeme nuotrauką bei gausybe duomenų; po to buvo nukreiptas į Saturną, kurį pasiekė 1979 m. rugsėjo l d.
1980 ir 1981 m. pro Saturną praskriejo „Vojadžeris-1” ir „Vojadžeris-2”, iš
Žemės paleisti 1977 m., o 1979 m. aplankė Jupiterį. Visos trys stotys perdavė Saturno debesų, jo žiedų bei palydovų nuotraukų, atrado ir tyrė planetos magnetinį lauką. Buvo atrasta naujų žiedų, paaiškėjo, kad atskiri žiedai susideda iš šimtų siauručių žiedelių. Aplankęs Saturną, „Vojadžeris-
2″ pasuko Urano link. Saulės sistema
Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės
Šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Planetų grupės
Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupe sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kurių skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros.
Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir
Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų.
Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus –
Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.
Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų, vadinamų asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Didžiausias iš jų (Cerera) tėra vos 1000-1200 km skersmens. Tai gerokai daugiau, negu kažkada manyta, bet vis dėlto mažai, lyginant su planetų skersmenimis. Nenuostabu, kad asteroidai atrasti palyginti neseniai, pvz., Cerera buvo atrasta 1801 m.
Tiktai vieną iš gausybės asteroidų – Vestą galima pamatyti be teleskopo.
Toli už asteroidų zonos skrieja penkios didžiosios planetos – Jupiteris,
Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų masės tokios didelės, kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio vandenilio kiekius. Pavyzdžiui, Jupiterio pabėgimo (II kosminis) greitis yra 60 km/s, o Žemės tik 11,2 km/s. Didžiųjų planetų nuotolis nuo Saulės yra nuo 778 milijonų kilometrų (Jupiterio) iki 4509 milijonų kilometrų
(Neptūno). Tradicinės Saulės sistemos schemos dažniausiai klaidina:
pavyzdžiui, Saturnas ir Uranas jose vaizduojami vienas šalia kito, tačiau iš tikrųjų Urano nuotolis nuo Žemės orbitos beveik du kartus didesnis negu
Saturno.
Didžiųjų planetų palyginimas
Didžiosios planetos turi daug bendrų bruožų, bet nestokoja ir skirtumų. Jų vidutinis tankis palyginti mažas, pavyzdžiui, Saturno vidutinis tankis mažesnis negu vandens. Jupiteris šviečia atspindėta Saulės šviesa, bet turi vidinį energijos šaltinį, nes šilumos skleidžia daugiau, negu pats gauna iš
Saulės. Taigi jo branduolio temperatūra turi būti pakankamai aukšta, bet ne tiek, kad jame kaip Saulėje vyktų branduolinės reakcijos; Jupiteris negali prilygti žvaigždei, nes yra per mažas.
Išorinės planetos
Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 –
1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas,
Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi,
1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų:
Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik du palydovai; JAV kosminė slotis „Vojadžeris-2” atrado jų dar šešis.
Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos
(Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias yra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta:
perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu
Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono –
ateities klausimas.
Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių, lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai.
Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos nuolaužomis.