planeta

Saturnas .charakteristika.

Saturnas – tolimiausia iš senovėje žinotų planetų, puikiai matoma plika
akimi. Tiesa, iki teleskopo išradimo nebuvo galimybės pamatyti jo žiedų,
kurie yra vienas gražiausių objektų visame danguje. Saturno vidutinis
nuotolis nuo Saulės 1427 mln. km, apskriejimo periodas 29,46 metų. Jo
opozicijos kartojasi kas 378 paros, taigi Saturną galima stebėti kelis
mėnesius kasmet.

Fizikinės charakteristikos

Saturnas yra antroji pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 660
km, ašigalinis – gerokai trumpesnis, t. y. planeta labai paplokščia. Taip
yra, visų pirma, dėl mažo vidutinio tankio, kuris mažesnis negu vandens
(tuo Saturnas išsiskiria tarp didžiųjų planetų), antra, dėl sppartaus
sukimosi apie ašį. Sukimosi periodas ties pusiauju 10 h 14 min, ties
ašigaliais maždaug 26 min ilgesnis. Sunku tiksliai nustatyti Saturno
sukimosi periodą, kadangi jo paviršiuje nesimato jokių ryškių darinių.
Saturno žiedus palankiu metu galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Žiedai
yra planetos pusiaujo plokštumoje, taigi dažnai matomi kampu. Kai žiedų
sistema atsukta į Žemę briauna, kaip buvo 1966 ir 1980 m., ji įžiūrima pro
didelius teleskopus tik kaip plona šviesi atkarpėlė. Tai rodo, kad žiedų
sistema, kurios skersmuo 272 000 km, yra labai plona. Sprendžiant pagal
“Vojadžerio-2”, skriejusio pro žiedų sistemą, nuotraukas, jų storis vos 150-

200 m.

Kosminių sttočių informacija

Saturnas yra labai toli nuo Žemės, ir kosminės stotys jį pasiekia tik per
keletą metų. Pirmasis Saturno žvalgas buvo “Pionierius-11”, 1974 m.
gruodžio mėn. jis aplankė Jupiterį ir perdavė į Žeme nuotrauką bei gausybe
duomenų; po to buvo nukreiptas į Saturną, kurį pasiekė 1979 m. rugsėjo l

d.
1980 ir 1981 m. pro Saturną praskriejo “Vojadžeris-1” ir “Vojadžeris-2”, iš
Žemės paleisti 1977 m., o 1979 m. aplankė Jupiterį. Visos trys stotys
perdavė Saturno debesų, jo žiedų bei palydovų nuotraukų, atrado ir tyrė
planetos magnetinį lauką. Buvo atrasta naujų žiedų, paaiškėjo, kad atskiri
žiedai susideda iš šimtų siauručių žiedelių. Aplankęs Saturną, “Vojadžeris-
2″ pasuko Urano link. Saulės sistema

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir
įvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos
kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik viena
spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės
Šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jie
toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Planetų grupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupe sudaro
palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žeemė ir Marsas, kurių
skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šios
planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą
paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus
vidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros.

Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir
Marso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus
ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos
viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir
danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir

r Venera neturi palydovų.
Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus –
Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.

Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų, vadinamų
asteroidais, arba mažosiomis planetomis. Didžiausias iš jų (Cerera) tėra
vos 1000-1200 km skersmens. Tai gerokai daugiau, negu kažkada manyta, bet
vis dėlto mažai, lyginant su planetų skersmenimis. Nenuostabu, kad
asteroidai atrasti palyginti neseniai, pvz., Cerera buvo atrasta 1801 m.
Tiktai vieną iš gausybės asteroidų – Vestą galima pamatyti be teleskopo.

Toli už asteroidų zonos skrieja penkios didžiosios planetos – Jupiteris,
Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupės
planetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jų
masės tokios didelės, kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminio
vandenilio kiekius. Pavyzdžiui, Jupiterio pabėgimo (II kosminis) greitis
yra 60 km/s, o Žemės tik 11,2 km/s. Didžiųjų planetų nuotolis nuo Saulės
yra nuo 778 milijonų kilometrų (Jupiterio) iki 4509 milijonų kilometrų
(Neptūno). Tradicinės Saulės sistemos schemos dažniausiai klaidina:
pavyzdžiui, Saturnas ir Uranas jose vaizduojami vienas šalia kito, tačiau
iš tikrųjų Urano nuotolis nuo Žemės orbitos beveik du kartus didesnis negu
Saturno.

Didžiųjų planetų palyginimas

Didžiosios planetos turi daug bendrų bruožų, bet nestokoja ir skirtumų. Jų
vidutinis tankis palyginti mažas, pavyzdžiui, Saturno vidutinis tankis
mažesnis negu vandens. Jupiteris šviečia atspindėta Saulės šviesa, bet turi
vidinį energijos šaltinį, nes šilumos skleidžia daugiau, negu pa

ats gauna iš
Saulės. Taigi jo branduolio temperatūra turi būti pakankamai aukšta, bet ne
tiek, kad jame kaip Saulėje vyktų branduolinės reakcijos; Jupiteris negali
prilygti žvaigždei, nes yra per mažas.

Išorinės planetos

Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulės
sistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomos
planetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigi
daugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 –
1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalo
šviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jį
kometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja
toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas,
Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūs
objektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi,
1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomų
planetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagal
stebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų:
Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tik
du palydovai; JAV kosminė slotis “Vojadžeris-2” atrado jų dar šešis.
Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos
(Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemę
planeta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitų
plokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausias
yra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma su
ekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo

o orbita labai ištęsta:
perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės negu
Neptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būti
pabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono –
ateities klausimas.

Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių,
lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labai
ištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai.
Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemos
nuolaužomis.

Leave a Comment