planeta

Saturnas …charakteristika…

Saturnas – tolimiausia iš senovėje žinotų planetų, puikiai matoma plikaakimi. Tiesa, iki teleskopo išradimo nebuvo galimybės pamatyti jo žiedų,kurie yra vienas gražiausių objektų visame danguje. Saturno vidutinisnuotolis nuo Saulės 1427 mln. km, apskriejimo periodas 29,46 metų. Joopozicijos kartojasi kas 378 paros, taigi Saturną galima stebėti kelismėnesius kasmet.

Fizikinės charakteristikos

Saturnas yra antroji pagal dydį planeta. Jo pusiaujinis skersmuo 120 660km, ašigalinis – gerokai trumpesnis, t. y. planeta labai paplokščia. Taipyra, visų pirma, dėl mažo vidutinio tankio, kuris mažesnis negu vandens(tuo Saturnas išsiskiria tarp didžiųjų planetų), antra, dėl spartaussukimosi apie ašį. Sukimosi periodas ties pusiauju 10 h 14 min, tiesašigaliais maždaug 26 min ilgesnis. Sunku tiksliai nustatyti Saturnosukimosi periodą, kadangi jo paviršiuje nesimato jokių ryškių darinių.Saturno žiedus palankiu metu galima pamatyti pro nedidelį teleskopą. Žiedaiyra planetos pusiaujo plokštumoje, taigi dažnai matomi kampu. Kai žiedųsistema atsukta į Žemę briauna, kaip buvo 1966 ir 1980 m., ji įžiūrima prodidelius teleskopus tik kaip plona šviesi atkarpėlė. Tai rodo, kad žiedųsistema, kurios skersmuo 272 000 km, yra labai plona. Sprendžiant pagal“Vojadžerio-2”, skriejusio pro žiedų sistemą, nuotraukas, jų storis vos 150- 200 m.

Kosminių stočių informacija

Saturnas yra labai toli nuo Žemės, ir kosminės stotys jį pasiekia tik perkeletą metų. Pirmasis Saturno žvalgas buvo “Pionierius-11”, 1974 m.gruodžio mėn. jis aplankė Jupiterį ir perdavė į Žeme nuotrauką bei gausybeduomenų; po to buvo nukreiptas į Saturną, kurį pasiekė 1979 m. rugsėjo l d.1980 ir 1981 m. pro Saturną praskriejo “Vojadžeris-1” ir “Vojadžeris-2”, išŽemės paleisti 1977 m., o 1979 m. aplankė Jupiterį. Visos trys stotysperdavė Saturno debesų, jo žiedų bei palydovų nuotraukų, atrado ir tyrėplanetos magnetinį lauką. Buvo atrasta naujų žiedų, paaiškėjo, kad atskiri

žiedai susideda iš šimtų siauručių žiedelių. Aplankęs Saturną, “Vojadžeris-2″ pasuko Urano link. Saulės sistema

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos irįvairūs kiti mažesni kūnai, pvz., kai kurių planetų palydovai. Visus šiuoskūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvesnė ir tik vienaspinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta SaulėsŠviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad visatoje jietoli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Planetų grupės

Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupe sudaropalyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, kuriųskersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878 km (Merkurijaus). Šiosplanetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietąpaviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijausvidutinis tankis didesnis negu Marso ir Veneros.

Šių planetų orbitos beveik nesiskiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus irMarso keliai aplink Saule ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijusir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitosviduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties irdanguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų.Žemė turi vieną palydovą – visiems žinomą Mėnulį. Marsas – du palydovus –Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.

Už Marso yra platus tarpas, kuriame skrieja tūkstančiai mažų kūnų, vadinamųasteroidais, arba mažosiomis planetomis. Didžiausias iš jų (Cerera) tėravos 1000-1200 km skersmens. Tai gerokai daugiau, negu kažkada manyta, betvis dėlto mažai, lyginant su planetų skersmenimis. Nenuostabu, kadasteroidai atrasti palyginti neseniai, pvz., Cerera buvo atrasta 1801 m.

Tiktai vieną iš gausybės asteroidų – Vestą galima pamatyti be teleskopo.

Toli už asteroidų zonos skrieja penkios didžiosios planetos – Jupiteris,Saturnas, Uranas, Neptūnas ir Plutonas. Jos labai skiriasi nuo Žemės grupėsplanetų: tai veikiau skysti negu kieti kūnai su labai tankia atmosfera. Jųmasės tokios didelės, kad sugebėjo išlaikyti apie save didžiulius pirminiovandenilio kiekius. Pavyzdžiui, Jupiterio pabėgimo (II kosminis) greitisyra 60 km/s, o Žemės tik 11,2 km/s. Didžiųjų planetų nuotolis nuo Saulėsyra nuo 778 milijonų kilometrų (Jupiterio) iki 4509 milijonų kilometrų(Neptūno). Tradicinės Saulės sistemos schemos dažniausiai klaidina:pavyzdžiui, Saturnas ir Uranas jose vaizduojami vienas šalia kito, tačiauiš tikrųjų Urano nuotolis nuo Žemės orbitos beveik du kartus didesnis neguSaturno.

Didžiųjų planetų palyginimas

Didžiosios planetos turi daug bendrų bruožų, bet nestokoja ir skirtumų. Jųvidutinis tankis palyginti mažas, pavyzdžiui, Saturno vidutinis tankismažesnis negu vandens. Jupiteris šviečia atspindėta Saulės šviesa, bet turividinį energijos šaltinį, nes šilumos skleidžia daugiau, negu pats gauna išSaulės. Taigi jo branduolio temperatūra turi būti pakankamai aukšta, bet netiek, kad jame kaip Saulėje vyktų branduolinės reakcijos; Jupiteris negaliprilygti žvaigždei, nes yra per mažas.

Išorinės planetos

Senovėje tolimiausia žinoma planeta buvo Saturnas. Manyta, kad Saulėssistemą sudaro septyni pagrindiniai kūnai (penkios plika akimi matomosplanetos, Saulė ir Mėnulis). Skaičių 7 astrologai laikė magišku, taigidaugiau planetų rasti nesitikėta. Bet 1781 m. Viljamas Heršelis (1738 –1822m.) sudarinėdamas Dvynių žvaigždėlapį, aptiko mažą skrituliuko pavidalošviesulį, kuris kasnakt pastebimai judėjo. Heršelis iš pradžių palaikė jįkometa, bet, apskaičiavus jo orbitą, paaiškėjo, kad šis objektas skrieja

toliau negu Saturnas. Taigi penkios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas,Jupiteris ir Saturnas yra žinomos nuo seniausių laikų, nes yra ryškūsobjektai, matomi plika akimi. Uraną, kurį taip pat galima įžiūrėti akimi,1781 m. atsitiktinai atrado Viljamas Heršelis (1738-1822). 1846 m. į žinomųplanetų sąrašą pateko Neptūnas: jis buvo apskaičiuotas teoriškai pagalstebimus Urano judėjimo trikdymus. Visos didžiosios planetos turi palydovų:Jupiteris – 16, Saturnas – 17, Uranas – 15, Neptūno iki 1989 m. žinoti tikdu palydovai; JAV kosminė slotis “Vojadžeris-2” atrado jų dar šešis.Tolimiausią žinomą planetą Plutoną 1930m. atrado Lovelio observatorijos(Arizona, JAV) astronomai. Tai ne milžinė, o gerokai mažesnė už Žemęplaneta, apie kurią žinoma dar labai mažai. Daugumos planetų orbitųplokštumos pasvirusios į ekliptiką beveik tiek pat kiek Žemė (didžiausiasyra Merkurijaus orbitos posvyris, lygus 7°), o Plutono orbitos plokštuma suekliptika sudaro itin didelį 17° kampą. Be to, jo orbita labai ištęsta:perihelyje, t. y. arčiausiai Saulės, Plutonas būna arčiau Saulės neguNeptūnas. Taigi Plutonas – ypatinga planeta. Manoma, kad tai gali būtipabėgės Neptūno palydovas. Ar yra planetų, skriejančių anapus Plutono –ateities klausimas.

Saulės sistemos nariai taip pat yra kometos. Jos susideda iš dulkių,lakiųjų medžiagų ir labai retų dujų. Dauguma kometų skrieja labaiištęstomis orbitomis. Su kometomis susiję kai kurie meteorų srautai.Pagaliau yra daugybė asteroidų, dažnai vadinamų Saulės sistemosnuolaužomis.