V.A. Mocartas

(1756 – 1791)
Mažyliui dar nė dviejų metų nesuėjo. Ir vaikščioti jis ką tik išmoko. Jis buvo sveikas, ir viskas jį džiugino – miela mamos šypsena ir pro langą įspindęs saulės spindulėlis, santūri tėvo glamonė ir linksmas paukščio čiulbesys. Jis šypsojosi, juokėsi ir niekada nenorėjo verkti. Mama. Ana Marija, linksma, gyva moteris, jautėsi laiminga: jos vienintelis sūnus buvo gero,linksmo budo.
Bet vieną sykį berniuko elgesys gerokai nustebino Aną Mariją,ir tik po kelerių metų ji viską suprato.
O atsitiko štai kas. Austrų miestas Zalcburgas, kuriame gyveno Mocartų šeeima, priklausė arkivyskupui,o arkivyskupo rūmų kapeloje mažylio tėvas tarnavo smuikininku. Baigęs darbą, tėvas mokydavo muzikos turtingų miestelėnų vaikus. Leopoldas Mocartas buvo griežtas, jis nemėgdavo, jei jam kas kliudydavo pamokų metu, todėl Ana Marija mažąjį Volfertį ir jo šešerių metų sesutę Nanerlę išsiųsdavo pasivaikščioti. Taip buvo ir tą kartą. Volfui besikapstant smėlyje, pro tėvo langą pasigirdo muzika. Smuikas ir altas dviem balsais grojo gražią melodiją. Mažylis nustojo žaisti ir ėmė vadinti Nanerlę namo. Vos tik mergaitė spėjo jį užtemti laiptais iki duurų, Volfas puolė į tėvo kabinetą. Tėvas supyko ir išprašė mažylį lauk. Berniukas pravirko. Raudojo jis taip ilgai ir graudžiai, kad Ana Marija išsinešė jį iš namų. Bet štai kas nuostabiausia – vos tik mažylis vėl atsidūrė kieme po tėvo langu ir vė

ėl išgirdo grojant du gražius balsus, ašaros kaip mat nudžiūvo, jis nusišypsojo iš džiaugsmo.
Kai Nanerlei sukako septyneri metai, tėvas ėmėsi ją rimtai mokyti muzikos. Mergaitė buvo labai gabi ir greitai išmoko skambinti klavesinu. Vos tik sesuo atsisėsdavo prie instrumento, mažasis Volfgangas stodavo greta ir iki pat užsiėmimų pabaigos nė minutėlei neatsitraukdavo.
Kartą mažyliui labai pasisekė: tėvams išėjus pasisvečiuoti, sesuo jam leido paliesti klavišus, o pati nuėjo žaisti su lėlėmis. Kada ji sugrįžo į kambarį, berniukas vis dar tebesėdėjo prie instrumento ir atsargiai bandė išgauti melodingus garsus. Jie skambėjo negražiai, jis pyko ir vėl atkakliai spaudė klavišus. Sesuo nepajėgė atitrukti jo nuo instrumento.
Tuo metu Volfgangas Mocartas tebuvo trejų metų. O pradėjus eiti ketvirtuosius, tėvas ėmėsi po truputį mokyti skambinti klavesinu lengvesnes pjeses. Jau peer pačias pirmąsias pamokas tėvą nustebino nepaprasti Volfgango gabumai: berniūkštis naujus kūrinius išmokdavo taip greitai, kad vargu ar taip sugebėtų bet kuris muzikantas.
Kartą Leopoldas Mocartas pakvietė savo draugus iš Zalcburgo kapelos pasiklausyti sūnaus grojimo. Svečių nustebimas ir žavėjimasis buvo neapsakomas. Greitai visas Zalcburgas žinojo, kad Mocarto namuose auga „stebuklingas vaikas“.
Muzikiniai Volfgango gabumai tikrai buvo stebuklingi. Bet iš tiesų jis buvo paprastas vaikas – linksmas išdykėlis, geraširdis ir žingeidus berniukas, švelnus ir paklusnus sūnus. Jis mylėjo vaikus, su kuriais žaidė, ir suaugusius, my
ylėjo savo kanarėlę, šunį Pimperlį, mylėjo gėles, medžius, saulę.
Jo tyrumą, vidinę harmoniją, džiaugsmingumą jautė visi, pažinoję Mocartą tiek vaikystėje, tiek jaunystėje, tiek ir suaugusio amžiaus, nors ir jaunystėje, ir vėliau jam teko patirti ir vargo, ir nesėkmių, ir žiaurių gyvenimo neteisybių.
Šlovės Mocartas susilaukė dar visai jaunas. Būdamas šešerių metų, jis jau koncertavo. Tėvas demonstravo jo meną publikai – pradžioje Zalcburge, Miunchene, o vėliau ir Vienoje. Kilmingus ponus ir damas žavėjo puikus Nanerlės balsas ir Volfgango grojimas.
Leopoldas Mocartas nusprendė pradėti didelę koncertinę kelionę po Europos miestus. Jis tikėjosi, kad sėkmingi vaikų koncertai sukraus šeimai turtą, aprūpins ją ateičiai. Pasiskolinęs iš draugų pinigų, gavęs rekomendacinių laiškų ir išprašęs leidimą iš arkivyskupo, Leopoldas Mocartas su žmona ir vaikais leidosi ilgon ir vargingon kelionėn.
Besikratančios karietos, nepažįstami miestai, prisigrūdusios tvankios salės ir šaltos ištaigingos rūmų menės, svetimi veidai, svetimi kambariai ir nejaukios lovos. Nanerlė puikiai dainuoja sunkias pjeses. Volfgangas groja. Groja viską, ko pageidauja tėvas ar kas kitas, groja, tėvui uždengus klaviatūrą, kuria pagal pasiūlytą temą, užrištomis akimis atspėja gaidą, kurią vienas iš klausytojų paskambina klavesinu, išstuksena į kišeninį laikrodį ar net į sustatytus prieš berniuką stikliukus. Miunchenas, Manheimas, Kelnas, Briuselis, Paryžius, Londonas, Haga, Šveicarija.
Mažasis Volfgangas gerokai subrendo. Kuo daugiau kaupėsi įspūdžių, tuo labiau augo jo troškimas ku
urti muziką. Ir tėvas ėmėsi jį mokyti kompozicijos. Paryžiuje buvo išspausdintos tuometinio aštuonmečio pirmosios keturios sonatos klavesinui ir smuikui.
Londone berniuko mokytoju ir auklėtoju tapo garsus to meto kompozitorius Johanas Christijanas Bachas. Dabar Volfgangas labai daug kūrė.
Nors buvo liūdna grįžti į tolimą Zalcburgą – vis dėlto reikėjo. 1766 metų rudenį Mocartai grįžo namo.
Turėdamas dvylika metų, Volfgangas gavo užsakymą parašyti operą. Berniukas ėmėsi darbo su didžiausiu užsidegimu.
Kada Volfgangui sukako keturiolika metų, tėvas nutarė jį vėl vežti į užsienį – šį kartą į Italiją – šalį, kurioje muzika buvo labai mėgstama, iš kur atvykdavo visos operos įžymybės ir kuri traukia visus muzikantus.
Italijoje jaunasis genijus buvo sutiktas su didele pagarba. Bolonijos filharmonijos akademijoje jis kartu su kompozitoriais dalyvavo varžybose. Varžybų užduotis – vienbalsę pjesę perdirbti į sudėtingą keturių balsų kūrinį. Šį uždavinį Mocartas išsprendė per pusę valandos. Akademijos narius sužavėjo jo talentas ir sugebėjimai. Pagal taisykles Bolonijos akademijos nariais galėjo būti tik patys žymiausi ir ne jaunesni kaip dvidešimties metu kompozitoriai. Mocartui buvo padaryta išimtis – keturiolikmetis genijus vienbalsiai buvo išrinktas Bolonijos akademijos nariu.
Italijoje Milano teatro užsakymu Mocartas parašė operą „Mitridatas, Pontijos karalius“, o vėliau pats ją repetavo su dalininkais ir dirigavo spektakliui. Opera susilaukė nepaprasto pasisekimo. Netrukus Mocartas iš to paties teatro gavo naują užsakymą.
Grįžęs į Zalcburgą, Mocartas visiškai atsidėjo darbui. Rašė nepaprastai da
aug – operas, simfonijas, kvartetus, sonatas. Kompozitorius nuolat darėsi vis savarankiškesnis, jo mintys – vis originalesnės, kūrybiniai ieškojimai – vis drąsesni.
Mocartas, kaip ir jo tėvas, gavo muzikanto vietą arkivyskupo rūmuose. Pradžioje tai jį džiugino: pasipylė gausybė užsakymų. Jis kūrė ir bažnytinius chorus, ir operų arijas, ir kamerinę instrumentinę muziką, ir simfonijas. Tačiau mirus arkivyskupui, į jo vietą atėjo naujas – žiaurus, neteisingas ir įnoringas.
1777 metais Mocartas, tėvo prašomas, gavo šeimininko išvykti užsienin. Šį kartą su Volfgangu važiavo tik jo motina: šeima stokojo pinigų. Jie vyko Paryžiun, pakeliui sustodami stambiuosiuose Vokietijos miestuose. Ir štai vėl koncertai, nauji įspūdžiai, sunkumai, laimėjimai. Mocartui teko duoti muzikos pamokas, kad galėtų išlaikyti motiną ir sutaupyti pinigų kelionei į Paryžių. Bet ir Paryžius jį priėmė abejingai. Paryžiuje Mocartą ištiko dar vienas – didžiausias smūgis: išvarginta ilgos kelionės, jo motina susirgo ir mirė. Į Zalcburgą Volfgangas sugrįžo visiškai sugniuždytas skausmo. Ir vėl prasidėjo pilkos dienos vyskupo tarnyboje. Kuo tvirčiau Mocartas stojosi ant kojų, tuo labiau brendo jo protestas. Ir pagaliau atėjo diena, kada kantrybė trūko. Nei tėvo įkalbinėjimai, nei baimė dėl jų šeimos likimo negalėjo atbaidyti Volfgango. Nebepakęsdamas daugiau žeminamų šeimininko patyčių, Mocartas pasiprašė atleidžiamas iš darbo. Nematytas jaunojo kompozitoriaus įžūlumas įsiutino šeimininką. Vienas arkivyskupo rūmininkas, užuot atskęs, grubiai plūsdamasis, nustūmė Mocartą nuo laiptų. Sukrėstas nematyto šiurkštumo, Mocartas neteko sąmonės ir ilgam susirgo. Tai buvo 1782 metais.
Kompozitorius brangiai sumokėjo už laisvę. Užtai koks jis pasijuto laimingas, kai visiškai laisvas, niekieno nevaržomas, apsigyveno Vienoje! Su kokiu įkvėpimu jis griebėsi darbo. Jis rašė naujus kūrinius, bėgiojo pas mokinius, vakarais koncertavo. Jis tartum užmiršo, kas yra nuovargis.
Pirmaisiais laisvės metais Mocartas parašė nemirtingą savo operą „Pagrobimas iš seralio“. Tais pat metais jis vedė Konstanciją Veber. Mocarto širdis buvo kupina meilės ir dėkingumo Konstancijai – merginai, parėmusiai jį sunkiausiomis gyvenimo valandomis. Ši meilė ir dėkingumas teikė kompozitoriui įkvėpimo, kuriant pirmąją savarankišką operą, kurios pagrindinis personažas – švelni, poetiška, drąsi mergina, vienavardė su jo sužadėtine.
Dabar „Pagrobimas iš seralio“ laikoma viena puikiausių operų pasaulyje, bet nemaža Mocarto amžininkų šią operą sutiko nepalankiai.
Ir vis tiek tos sunkios gyvenimo valandos pagimdė nemirtingas, kupinas gyvenimo džiaugsmo operas „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“. Tos valandos pagimdė ir geriausius jo fortepijoninius koncertus, fantazijas, kvartetus, kvintetus.
Paskutinysis Mocarto kūrinys – gedulingos mišios „Rekviem“. „Rekviem“ Mocartas rašė sunkiai sirgdamas, gulėdamas lovoje. Rašė pagal kažkokio grafo užsakymą, o iš tiesų rašė pats sau. Mirė Mocartas labai netikėtai, turėdamas trisdešimt penkerius metus. Jis netgi „Rekviem“ nespėjo užbaigti. Jo mirtis taip nustebino amžininkus, kad Vienoje ėmė sklisti paskalos, esą daugelio kompozitorių mokytojas ir Mocarto muzikos gerbėjas, rūmų kompozitorius Saljeris iš pavydo nunuodijo genialųjį kompozitorių.

Leave a Comment