UolienosUoliena-tai mineralų agregatas, susidaręs tam tikromis sąlygomis. Pagal kilmę gamtinės uolienos skirstomos į tris grupes: a) magmines. b) nuosėdines. c) metamorfines.Nuosėdinės uolienos susidarė nusėdant – tai yra iškrintant medžiagoms iš kokios nors terpės, dažniausiai iš vandens. Tokiu būdu susidarydavo atskiri nuosėdinių uolienų sluoksniai. Pagal susidarymo pobūdį nuosėdinės uolienos skirstomos į chemogenines, organines ir mechanines. Chemogeninės uolienos pasidarė iškrintant mineralinėms medžiagoms iš vandeninių tirpalų. Iškritusios medžiagos sutankėja ir susicementuoja (gipsas, anhidritas, kalkių tuftas ir kt.).Organinės uolienos susidarė iš kai kurių vandens augalų ir gyvių, organizmų liekanų, kurios sutankėjo ir susicementavo (daugumas klinčių, kreida, diatomitas ir kt.).Magminės uolienos susidarė Žemės plutoje iš vėstančio silikatinio lydalo, dalinai ar visiškai jam susikristalizavus. Tuo atveju, kai magma neprasiveržė į žemės paviršių ir ataušo jos plutoje, susidarė intruzinės uolienos. Išsiveržus silikatiniam lydalui (lavai) į žemės paviršių, iš jo susidarė efuzinės (vulkaninės) uolienos. Piroklastinės uolienos susidarė iš dalelių, išmestų iš vulkanų dujų bei garų prasiveržimo (sprogimo) momentu. Tokiu būdu susidarė vulkaniniai pelenai, vulkaninis smėlis, pemza, vulkaniniai tuftai, vulkaninė lava. Metamorfinės uolienos susidarė daugiau ar mažiau kintant magminėms ir nuosėdinėms uolienoms aukštoje temperatūroje ir tik dideliame slėgyje, be to – veikiant įvairiems mineralizatoriams (tirpalams, dujoms). Tokiose sąlygose mineralai gali persikristalizuoti (be išsilydymo) arba susidaryti nauji mineralai. Tokiu būdu susidariusios uolienos dažniausiai yra tankesnės už pradines (pvz.: kristalinis smėlis, kvarcitas, molis, kristalinis skalūnas) ir labai dažnai yra skalūninės (gneisai, skalūnai). Metamorfinės uolienos: gneisai, molio skalūnai, marmuras, kvarcitas.Kvarcas (SiO2) – vienas iš labiausiai gamtoje paplitusių mineralų. Jis sutinkamas kaip monomineralinė uoliena (kvarcinis smėlis, kvarcitas)arba polimineralinių uolienų sudėtyje (granito, gneisų ir kt.); randamas ir atskirų kristalų pavidalu (krištolas).
Feldspatai (putnagiai) – pagal cheminę sudėtį yra aliumosilikatai. Skirstomi į kalio – natrio ir natrio – kalcio eilės mineralus. Jie yra baltos, pilkos spalvos su gelsvu bei rausvu atspalviu. Jie lengvai dūlėja (pvz: veikiami vandens ir angliarūgštės). Dūlėjimo produktas dažniausiai yra baltos spalvos molio mineralas (kaolinitas (Al2O3∙2SiO2 ∙H2O)), o kartais ir kalcitas (CaCO3). Putnagiai įeina į beveik visų magminių bei metamorfinių uolienų sudėtį, labai dažnai sutinkamas nuosėdinėse uolienose. Žėručiai – tai įvairūs ir sudėtingi aliumosilikatai. Sutinkamas skaidrus (bespalvis) – muskovitas, juodas – biotitas, pilkos ir auksinės spalvos –vermikulitas, gelsvai rudas – flogopitas ir kt. Žėručiai lengvai skyla plonais lapeliais ir susilpnina uolienas, jų kietumas – 2-3M. Žėručiai sutinkami magminių ir nuosėdinių uolienų sudėtyje. Statybinėje industrijoje vartojamas korundas ir švitras. Korundas (Al2O3) yra melsvai pilkos spalvos, neskalus, vienas iš kiečiausių mineralų (kietumas – 9M). Jis vartojamas kaip ugniai atsparus ir kaip atrazyvinė medžiaga. Švitras susideda iš smulkiagrūdžio korundo ir mineralų priemaišų. Švitras naudojamas šlifavimo darbams. Geležies – magnio silikatai . Tai mineralų grupė, kuriai būdingi tamsūs atspalviai ir spalvos (žalsvi, pilki, juodi). Šie metalai atsparūs smūgiams, apkrovoms. Sutinkami diorito, gabro, diabazo, bazalto sudėtyje. Kalcitas (CaCO3) – vienas iš labiausiai paplitusių Žemės plutoje mineralų. Mažai tirpūs vandenyje. Be to, jis aktyviai reaguoja su rūgštimis. Kalcitas yra marmuro ir klinčių sudėtinė dalis. Magnezitas (MgCO3) – gamtoje sutinkamas rečiau negu kalcitas. Magnezitas sudaro tokio pat pavadinimo uolieną . Dolomitas (CaCO3∙MgCO3). Jo savybės analogiškos magnezitui. Spalva – nuo baltos iki tamsiai pilkos. Sudaro tokio pat pavadinimo uolieną, yra marmuro bei klinčių sudėtinė dalis. Gipsas (CaSO4∙2H2O). Sutinkamas grūdinis ir pluoštinis. Spalva balta, o priemaišos nudažo įvairiai (pilkai, rausvai, gelsvai, juodai). Lengvai tirpsta H2O. Sudaro tokio pat pavadinimo uolieną ir randamas kitų uolienų sudėtyje.Anhidritas (CaSO4) – bevandenė gipso atmaina (veikiamas vandens virsta gipsu ir tūris padidėja iki 60%). Uolienų sudėtyje rečiau sutinkamas piritas (Fe2S) ir kiti mineralai. Mechaninės uolienos susidarė veikiamos susikaupusių uolienų fizinio ir cheminio dūlėjimo produktams. Uolienoms dūlėjant mechaniškai (dėl staigaus temperatūros pakitimo, nevienodų uolienų sudėtinių dalių plėtimosi, vandens, šalčio įtakos, vėjo ir kitų faktorių), susidarė smulkesnės frakcijos: uolų nuolaužos, rieduliai, žvirgždas, gargždas, smėlis, dumblas ir molis. Minėtų nuotrupinių uolienų susidarymui turėjo įtakos ir cheminis uolienų dūlėjimas, pvz.: granito ortoklazas suyra, veikiamas vandens ir ore esančios angliarūgštės (susidaro koalinitas ir potašas K2CO3). Uolienos dūlėja ir biochemiškai – veikiamos augalų ir gyvių. Uolienos naudojamos trobesių pamatams, sienoms, išorinių ir vidinių konstrukcijų apdailai, atraminėms sienoms, kelių statybai ir kitoms konstrukcijoms, kurios turi būti stiprios, patvarios eksploatuojant, dekoratyvios. Medžiagos iš uolienų klasifikuojamos pagal jų tūrio masę, stiprumo ribą gniuždant, atsparumą šalčiui ir suminkštėjimo koeficientą. Vienokios ar kitokios paskirties medžiagoms ir gaminiams uolienos parenkamos atsižvelgiant į jų bandymo rezultatus, išvaizdą, akmeninių konstrukcijų eksploatacijos sąlygas ir joms keliamus reikalavimus. Uolienos skirstomos pagal apdirbimą į tris grupes: minkštą, pusiau kietą ir kietą. Kietos uolienos yra tos, kurių kietumas Moso skalėje yra 6-7M. Prie jų priklauso granitas, sienitas, kvarcitas. Jos apdirbamos skėlimo įrankiais, deimantiniais pjūklais. Vidutinio kietumo – tos, kurių kietumas pagal Moso skalę – 3-6M. Tai marmuras, klintys, dolomitas ir kitos uolienos. Jas galima pjaustyti kietmetaliu. Minkštų uolienų kietumas yra 2-3M. Uolienų perdirbimo būdai gali būti trejopi: 1. Netaisyklingos ir taisyklingos formos, gamybinio akmens dirbinių gamyba;2. Birių medžiagų gamyba;3. Uolienų, kaip statybinių rišamųjų žaliavų, perdirbimas;Pervežant gaminius, reikia saugoti juos, kad nebūtų sužaloti ir užteršti. Rieduliai, skaldyti akmenys, skalda pervežami sukrauti suverstinai arba konteineriuose. Stambūs blokai – ant platformų. Apdailos plokštelės vežamos tvirtoje taroje, vertikalioje padėtyje, po dvi, gerosiomis pusėmis viena į kitą ir popieriaus intarpais, sutvirtintos pleištais. Plokštės iš magminių uolienų galima pervežti ir be taros, sukrautas ant briaunos, vienas nuo kitų atskyrus intarpais; jos laikomos atviruose sandėliuose. Marmuras atskiriamas mediniais intarpais; jis laikomas atviruose sandėliuose. Skalda, žvirgždas, smėlis laikomi atviruose sandėliuose, pakilioje vietoje. Dūlėjimo procesas sulėtinamas konstrukciniais ir cheminiais būdais. Konstrukcinis būdas – tai nuolaidžių paviršių projektavimas ir jų poliravimas, kad greit nutekėtų vanduo. Cheminis būdas – tai paviršiaus sutankinimas: akmens paviršius įmirkomas vandeniniais tirpalais tokių medžiagų, kurios reaguoja su mineralais ir susidaro tankūs, netirpūs junginiai. Klintinės uolienos impregnuojamos magnio heksafluoro silikato tirpalu. Uolienos, kuriose mažai CaCO3 avanflinatuojamos, t.y. jų paviršiai įmirkomi medžiagomis, kurios gali reaguoti su flinatais. Apdorojant plokštes iš uolienų, jas galima apsaugoti įmirkant jų paviršių skystuoju stiklu ir kalcio chloridu, kurie uolienos porose sudaro netirpius junginius. Poringų uolienų paviršių galima sutankinti mineraline alyva, karštu pokostu, silicio junginiais ir kt.