monių bankrotai. Įmonių kūrimosi ir bankrotų dinamika lietuvoje

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

įmonių ekonomikos ir vadybos katedra

Įmonių ekonomika

Įmonių bankrotai. Įmonių kūrimosi ir bankrotų dinamika lietuvoje

Kursinis darbas

VVN-1/2 grupės studentas:

Evaldas Lembertas

Dėstytoja:

Doc.M.Tvaronavičienė

Vilnius, 2004

turinys

Įvadas..............................3
1. Įmonių bankroto proceso esmė ir pasaulinė
praktika...................5
2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos
......... 6
3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
pagrindai...............10

4. įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisminiu
būdu........... 11
5. Darbo santykių reglamentavimas įmonės likvidavimo
atveju...............12
6. Bankrotai
Lietuvoje.......................
..............16
7.Gelbėti bankrutuojančią įmonę ar teisingai padalyti jos
turtą..............21
8. Įmonės
administratorius....................
..............24
9. Bankroto bylos iškėlimo
pasekmės........................
.....28
10. Senojo ir naujojo bankrotų įstatymų panašumai ir
skirtumai..............30
11.
Statistika......................
..................32
12. Statistikos
apžvalga........................
.............38
13.
Išvados.......................
..................40
| |
| |
| |
| |
| |
| |
| |

1 Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. “Beveik kiekvienas žmonijos
istorijos lapas rodo didelę finansų reikšmę ekonominei, kultūrinei bei
politinei taautos raidai. Todėl gal ir ne be pagrindo yra sakoma, kad
tikroji kiekvienos tautos konstitucija yra jos finansų sutvarkymas”. Tai
tik dar kartą patvirtina, jog kiekvienos valstybės atliekamoms funkcijoms
užtikrinti reikalingos tam tikros lėšos. Būtent todėl mokesčiai – tai
neišvengiama proceso dalis, kuri užtikrina sėkmingą valstybės bei
visuomenės raidą.

Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turima omenyje
tai, jog struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą
mokestį, o taip pat ir pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčių
mokėjimo tvarkos. Būtent šios tvarkos laikymasis ir užtikrina reikiamą
valstybės finansų politiką. Tačiau neabejotinai kyyla klausimas, ar valstybė
formuodama atitinkamą mokesčių sistemą, visada yra teisi ir teisinga? O gal
ji tik žiūri iš savo pozicijų, nelabai atsižvelgdama į mokesčių mokėtojus
ir nesiteiraudama, ar jiems tokia sistema priimtina, ar jie norėtų ką nors
keisti? Ar ji, reglamentuodama įvairių įmonių veiklą, v

visuomet siekia
naudoms joms, o ne sau? Ar nesudaro neįmanomų sąlygų Lietuvos verslui
plėtoti?

Neišvengiamai iškyla būtinybė analizuoti valstybės mokesčių sistemą,
valstybės priimamus įstatymus, šioje srityje, išsiaiškinti esamus bei
tobulintinus trūkumus. Šį reikalingumą dar labiau pabrėžia ta, jog
Lietuvoje pastaruoju metu mokesčių sistema yra dar tik kuriama, todėl jos
nestabilumas išties nepalankus mokesčių mokėtojams ir tai juos
dezorganizuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dabartiniu metu
mokesčių sistemą, kuri privalo aprėpti keturis pagrindinius elementus:
mokesčių bazę, mokesčių administravimą, mokesčio mokėtoją bei surinktų
mokesčių panaudojimą, šiandien Lietuvoje vargu ar galime pavadinti sistema
tikrąją to žodžio prasme, kadangi minėti jos elementai nėra siejami
tarpusavyje, keičiant vieną iš jų, dažnai nekreipiama dėmesio į kitus. O
tai iššaukia daug ir rimtų problemų visoje valstybės finansų bei mokesčių
srityje, o ypač – įmonių nemokumo, bankroto bylų kėlimo ir bankroto proceso
srityje. Šios problemos aktualumą grindžia irr statistiniai duomenys: įmonių
bankroto valdymo departamentas pateikė parlamentinei kontrolei bankroto
proceso eigos analizės rezultatus, kurie rodo, kad bankrutuojančių ir
bankrutavusių įmonių Lietuvoje sparčiai daugėjo. Be to, atlikta
bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių statistinė analizė leidžia
atskleisti negatyvias tendencijas Lietuvoje: daugelis nemokių įmonių nei
reorganizuojama, nei sanuojama, nei likviduojama, o tai savo ruožtu
sąlygoja didelius visuomeninius kaštus. Visa tai bylojo apie naujojo LR
Įmonių bankroto įstatymo reikalingumą, kuris ir buvo priimtas 2001 m. kovo
20 d., nes iki tol galiojęs 1997 m. Įmonių bankroto įstatymas per kelis
galiojimo metus buvo taisytas, papildytas bei pakoreguotas L
Lietuvos teismų
praktikos, tačiau labai atitolo nuo pasikeitusių šalies gyvenimo sąlygų,
todėl ir negalėjo reguliuoti teisinių santykių, susijusių su įmonių
bankroto procedūromis. Vis dėlto, reikėtų pažymėti tai, kad naujojo
įstatymo priėmimas dar nereiškia, jog įmonių bankroto sritis jau yra
puikiai sureglamentuota ir todėl nereikia jos analizuoti bei tobulinti.
Anaiptol, Lietuvai tapus ES nare, vystantis valstybės ūkiui, finansams bei
ekonomikai, būtina derinti ir teisės aktus, reglamentuojančius bankroto
proceso santykius. Todėl įmonių bankroto įstatymas bei kiti jį lydintys
teisės aktai turi būti analizuojami, reikia išryškinti juose glūdinčias
problemas bei aktualius klausimus. Būtina išnagrinėti įmonių bankroto
proceso neefektyvumo priežastis, ypač akcentuojant įmonės nemokumo
kriterijaus bei kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo tvarkos reikšmę, be
to, reikėtų suformuluoti naujas, tinkamas praktiniam naudojimui įmonės
nemokumo kriterijus bei argumentuoti efektyvesnę kreditorinių pretenzijų
tenkinimo tvarką.

Šio darbo tema – įmonių bankrotai, priežastys, darbo santykių
reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.
Tema tartum suskaidoma į dvi dalis: bankrotas, jo priežastys, įmonių
bankroto įstatymo dėstymas ir interpretavimas bei darbo santykiai, darbo
santykių reglamentavimo problemos.
Šios dvi dalys kartu yra neskaidomos, susijusios priežastiniu ryšiu.
Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remtasi rašant darbą–tai DK(Darbo
kodeksas), Įmonių bankroto įstatymas, CK(Civilinis kodeksas), CPK(Civilinio
proceso kodeksas), straipsniai ir kitos publikacijos minėta tema, Lietuvos
Respublikos Konstitucija.

Dėstomąją šio darbo dalį sudaro tokie skyriai: 1.Bankroto esmė ir
pasaulinė praktika, 2.Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir
pagrindinės sąvokos, 3.Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
pagrindai, 4.Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne te
eisiniu būdu,
5.Darbo santykių reglamentavimas įmonės bankroto atveju, 6.Darbo santykių
problemos.
Pirmose keturiose dėstymo dalyse aptariamos bankroto ir su juo susijusios
sąvokos, pasaulinė patirtis, bankrutavusių įmonių Lietuvoje statistiniai
duomenys, Įmonių bankroto įstatymo esmė.
Penktojoje ir šeštojoje dalyje apibrėžiama, kaip tai susiję su darbo
santykių reglamentavimu.
Straipsniai, kurių mintys čia interpretuojamos, daugiausiai paimti iš LLIR
leidinių. Šia ir panašiomis temomis dominuoja teisės eksperto R. Šimašiaus
publikacijos. Minėto autoriaus straipsniai pasižymi minties novatoriškumu
ir šviežumu, drąsia Lietuvos ekonominės ir socialinės sistemos kritika.

Darbo rašymo sunkumai galbūt labiausiai susiję su įvairesnės
literatūros stoka, galima pasakyti, net temos nepopuliarumu dabartiniams
mūsų šalies ekonomistams, teisininkams ir žurnalistams.

1. BANKROTO ESMĖ IR PASAULINĖ PRAKTIKA

Ateities neprognozavimas ir neišvengiamos klaidos kasdieną daugybę įmonių
veda į bankrotą. Tokiu atveju nuostolius patiria ir skolintojai, ir
skolininkai. Tačiau įmonių bankroto procedūros yra būtinos tam, kad būtų
išvengta tolimesnio klaidingų sprendimų veikimo.
Galime teigti, kad beveik visada įmonių bankroto bylos baigiasi įmonių
likvidavimu.
Statistika rodo, kad 2003m. Lietuvoje buvo 2032 bankrutuojančios įmonės, iš
jų 1293 įmonių bankroto procedūros tik pradėtos, likusioms 739 įmonėms
baigtos. Dar 258 įmonės yra skelbiamos nemokiomis. Štai tokie duomenys ir
parodo gana liūdną įmonių padėtį Lietuvoje. (Šie statistiniai duomenys
paimti iš Ekonomikos ministerijos tinklapio).
Taip pat paminėtina, jog iš nurodyto skaičiaus bankrutuojančių firmų
reorganizuotos tik 6 įmonės, 9 atvejais sudaryta taikos sutartis, 11 įmonių
bankroto procedūrą nutraukė teismas ar patys bankroto iniciatoriai.

JAV patirtis rodo, jog net galingos ir laikytos stabiliomis įmonės
patiria triuškinantį žlugimą.
Pavyzdžiui, 2000 metais JAV b

bankrutavo apie pusantro milijono įmonių,
turėjusių daugiamilijoninę apyvartą.

Kaip pasirodo, ne visada bankrotai rodo normalų verslo reiškinį.
Specialios komisijos nustatė tyčinius stambaus grobstymo ir iššvaistymo
atvejus.
Įstatymų koregavimas, kaltų dėl bankroto asmenų baudžiamoji atsakomybė
veiksminga tik kaip nepavėluotas, bet valdžios apsvarstytas procesas.
Pasaulio banko atliktas bankrotų tyrimas 35 šalyse dokumentiškai pagrindžia
tam tikrus dėsningumus.

Nepriklausomai nuo teisinės sistemos stiprumo, jei kreditoriai gali
perimti įmonių akcijas, todėl paprastai bankrotų būna mažiau. Tai bent iš
dalies atskleidžia bankroto veiksnių sudėtingumą ir ryšius tarp teisinės
sistemos, kreditorių teisių, finansinės sistemos išsivystymo, akcininkų
nuosavybės teisės ir pačių kreditavimo modelio.

Praktika ir kitų šalių patirtis rodo, kad įmonės bankrotas visada yra
skausmingas jos dirbantiesiems. Valstybei įmonių bankrotai yra neišvengiama
kasdienybė. Teisiškai apibrėžus bankroto procedūras, procesas ramiais
laikais teka savaime ir nereikalauja kokio nors papildomo kišimosi. Tačiau
finansinių krizių laikas reikalauja naujų veikimo priemonių. Reikia ne tik
koreguoti įstatymus; valstybė turi parengti ir įgyvendinti planą, kuris
padėtų įveikti skausmingą finansinę krizę.

|2. ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO TIKSLAI, JO TAIKYMAS IR PAGRINDINĖS SĄVOKOS |

Įmonių bankroto įstatymo paskirtis – įmonių bankroto proceso
reglamentavimas.
Šis įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir
kredito unijoms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje
įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės
ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų,
investicinių bendrovių ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus
gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys
įstatymai.

Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą,
kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis
priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų
administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos
neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas priimtas 2001 m. kovo 20 d.
Nr. IX – 216.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas

Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl
bankroto. Kartu priima sprendimą patenkinti kiekvieno iš kreditorių
reikalavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi
įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3 mėnesiams nuo
teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai
teismas priima įmonės bankrotą, įmonė gauna likviduojamos įmonės statusą.
Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose
varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai tokio turto panaudojimą sprendžia
kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų. Pardavus turtą reikia
atsiskaityti su kreditoriais. Įstatymai nustato, kokia eile ir tvarka
tenkinami kreditorių reikalavimai: 1. eile tenkinama darbuotojų
reikalavimai kylantis iš darbo santykių ir pan. 2. eile – reikalas dėl
mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, bei privalomojo draudimo įmokų, taip
pat 2 eile tenkinami reikalavimai dėl užsienio skolų. 3 eile visi kiti
kreditorių reikalavimai. Kiekvienos paskesnės eilės reikalavimai tenkinami
po to, kai visiškai patenkinami pirmosios eilės reikalavimai. Gali būti,
kad pirmos eilės reikalavimams neužtenka lėšų visiškai patenkinti. Tada
reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančia kiekvienam
kreditoriui sumą. Bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai kylantys iš
darbo santykių tenkinti yra įsteigtas vyriausybės fondas.

1 Bankrotas

Pasukę rinkos ekonomikos keliu, mes neišvengiamai turėjome daryti ir
darėme daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų
netikėtumų kelias. Tai beveik amžinos temos, o šiandien, jau daugiau kaip
pusantrų metų galiojant Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar
laukia mūsų verslo įmonių, jų darbuotojų: įveikta krizė, sotus gyvenimas,
ar ūkio katastrofa- juk tokių nuomonių irgi tenka girdėti. Žinoma, būtų
neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas
blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų,
– liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino
svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją. Tai nėra paprasta
teisinė bei finansinė procedūra, kaip neretai bandoma aiškinti, bet svarbus
ūkio valdymo, jo efektyvumo didinimo svertas. Tai savotiškas baubas, kuris
turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus,
administratorius ir kitus įmonių darbuotojus, tačiau ne per daug žiaurus,
kad didesnei ūkio subjektų daliai leistų išgyventi. Bankroto mechanizmas-
tai lazda tėvo, o ne bandito rankose.

Ta proga prisiminkim: paskelbus ankstesnį Bankroto įstatymą, per porą metų
nė apie vieną tikrą bankrotą taip ir neišgirdome, taigi baubas nieko
neišgąsdino. O dabar, kaip tolimesniame dėstyme bus matyti, patekome į kitą
kraštutinę padėtį- bankrotai tapo vos ne masišku reiškiniu, ir,
svarbiausia, dauguma jų baigiasi ūkio subjektų likvidavimu.

1. Merdinti, beviltiškai apleista įmonė tikrai trukdo gerai veikiančioms ir
ją reikia pašalinti nuo verslo vieškelio – taip be jokių sentimentų daroma
normalios ekonomikos šalyse, bet mes, deja, tokia valstybe dar netapome.
2. Rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks
pritraukti užsienio kapitalą ir kurių vadovai patys kels savo kvalifikaciją
bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius. 3.
Optimistinis bankroto variantas Lietuvoje kol kas nerealus. Kliūčių tikrai
daug: nuo administratoriaus parinkimo iki išteklių stokos. Tikėtis, kad
padėtis pagerės, galima tik tuo atveju, jeigu Seimas, Vyriausybė sudarys
geresnes sąlygas ūkiui, ypač gamybai, plėtotis. 4. Negalima pamiršti ir
teisėtvarkos praktikos bei verslo etikos problemų: palankesnis bankroto
procedūrų režimas duos reikiamą efektą tik tada, kai lengvatomis nebus
piktnaudžiaujama, kai sumažės tyčinių ir kitokių nusikalstamų bankrotų, kai
įsigalės civilizuotas verslas. 5. Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto
įstatymas suderintas su kitais įstatymas, tarp jų darbo santykius, mokesčių
administravimą, įmonių veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Civilinio
proceso kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu. 6. Įmonių bankroto procesas yra
įvairiapusis: kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas tiek ekonomine,
tiek socialine prasme.

7. Pagrindiniai bankroto dramos veikėjai- teismas ir įmonės
administratorius. 8. Įmonės bankroto bylą galima nagrinėti teismine ir
neteismine tvarka. 9. Pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei
pateikti turi teisę: kreditoriai, akcininkai, savininkai, įmonės vadovas,
darbuotojai, Valstybinė darbo inspekcija ir kt. 10. Pagrindinės bankroto
bylos iškėlimo sąlygos: įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo (yra
lygūs) jos turtą, neišmokamas atlyginimas, įmonė negali sumokėti už
tiekiamą produkciją, įmonė nevykdo privalomų mokėjimų, įmonė tyčia gadina
ar mažina savo turto vertę, teismo antstoliai negali įvykdyti teismų
sprendimų.

11. Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą:
išsaugoti įmonės turtą, ušalinti valdymo organus, sustabdyti delspinigių
augimą bei baudų išieškojimą, įgyvendinti verslo laną, prisijungti laikinų
sunkumų turinčią įmonę. 12. Galimi 3 įmonei iškeltos bankroto bylos
pabaigos scenarijai: sanavimas (pertvarkymas), taikos sutartis bei įmonės
likvidavimas. 13. Savalaikis bankroto bylos įmonei iškėlimas gali padėti
jai išsikapstyti iš finansinių gniaužtų.

14. Pirmiausia tenkinami įmonės darbuotojų iš darbo santykių kylantys
finansiniai reikalavimai. 15. Savalaikis įmonės paskelbimas bankrutavusia
dirbantiems yra mažiau skaudus dalykas.

Paminėtinos pagrindinės sąvokos, kurios figūruoja šiame įstatyme:

1. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta
bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo
tvarka.
2. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto
procedūrų visuma.
3. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš
bankroto teisinių santykių.
4. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios
bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.
5. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo
tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to
likviduojama įmonė.
6. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas –
administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto
išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių
reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.
7. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal
įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą
kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu
įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio
įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų
lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti
nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.
8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi
(kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų
teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės
įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus
(kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas
nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija
pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
9. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas
(savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės
ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius
(nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas,
akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų
balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios
įstaigos dalininkai.
10. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų
(pajininkų,dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų
interesams.
11. Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą,
kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo
reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.
12. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia.
13. Įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę
reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir
juridiniai asmenys, tarp jų:
1) mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei
privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės
institucijos, įpareigotos juos surinkti;
2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos
neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų
profesine liga perėjimo valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais
atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
4) valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija,
negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;
5) fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;
6) kiti kreditoriai.

|3. PAREIŠKIMO TEISMUI DĖL BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PAGRINDAI |
| |

Įmonių bankroto įstatyme išskiriamos šios bankroto bylos iškėlimo
priežastys:
1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių
išmokų;
2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas),
negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių
įsipareigojimų;
3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų
ir (arba) priteistų sumų;
4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams),
kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;
5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir
dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius
dokumentus. (2 skirsnio 4 str.)
Pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto turi teisę šie juridiniai
asmenys:
1) kreditorius (kreditoriai);
2) savininkas (savininkai);
3) įmonės administracijos vadovas. (2 skirsnio 5 str.)

Įmonės likvidatorius pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo
iniciatyvos teisę turi tais atvejais, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą
reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau išaiškėja, kad ji
negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo
nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo
šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos
iškėlimo įmonei. Prie pareiškimo teismui pridedami įmonės kreditorių ir
skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų
sumos, atsiskaitymo terminai bei finansinė atskaitomybė nuo sprendimo
likviduoti įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos (Įmonių
bankroto įstatymas).
Pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė,
apygardos teismui (Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka. Prie
pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi būti pridėti dokumentai,
įrodantys to pareiškimo pagrįstumą.

Bankrutuojančiai įmonei valdyti ir įmonių bankroto įstatyme
nustatytoms funkcijoms vykdyti teismas (neteisminio proceso atveju –
kreditorių susirinkimas) skiria įmonės administratorių. Buvę įmonės valdymo
organai netenka įgaliojimų, išskyrus išimtis, nustatytas Įmonių bankroto
įstatyme 2 skirsnio 28 str.

|4. ĮMONĖS BANKROTO BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISME IR NE TEISMINIU BŪDU |
| |

Bankroto bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta Įmonių bankroto
įstatyme 3 skirsnyje. Įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra
įmonės buveinė, Apygardos teismas. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu
teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip
tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi
(kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų
teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės
įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus
(kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas
nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija
pusę į jos balansą įrašytos turto vertės.

Teisme bylinėjasi:
atsakovas – bankrutuojanti įmonė;
ieškovas – asmuo (asmenys), pateikęs (ę) pareiškimą dėl bankroto bylos
iškėlimo;
tretieji asmenys – kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui
yra patvirtinęs teismas.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:
įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina
kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
finansinius reikalavimus;
įmonei iškelta (restruktūrizavimo byla).

Bankroto proceso vykdymas ne teismo tvarka reglamentuojamas Įmonių
bankroto įstatyme 4 skirsnyje.

Ne teismo tvarka bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu teismuose
nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai,
tarp jų, reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės
nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius
dokumentus. Įmonės savininkas arba administracijos vadovas, gavęs šiam
veiksmui įgaliojimą, praneša kiekvienam kreditoriui, kad įmonė yra nemoki,
kartu su siūlymu bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, nurodydamas
kreditorių susirinkimo datą ir vietą.

Bankroto procesas ne teismo tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui
pritarus. Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų
pritarimo. Bankroto ne teismo procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas,
vadovaudamasis įmonių bankroto įstatymo 4 skirsnyje nustatyta tvarka.

|5. DARBO SANTYKIŲ REGLAMENTAVIMAS ĮMONĖS LIKVIDAVIMO ATVEJU |

2 Neatsiskaitymas su darbuotojais

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau
dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą,
stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai
klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija.
Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.

Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti
su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų
kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu
būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys,
ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti
įprastinės savo veiklos.

Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo
“stebuklo”. Nesulaukę pretenzijas reikšdavo Seimui ar Vyriausybei, net
nesvarstydami, ar įmonės bent viena akcija priklauso valstybei ar
savivaldybei.

Senajame Įmonių bankroto įstatyme atskiros nuostatos išdėstytos netiksliai,
todėl susidarė galimybė jas skirtingai interpretuoti. Netgi teismuose buvo
ginčijamasi, ar įmonės darbuotojai laikytini bankrutuojančios įmonės
kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad darbo santykius
reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo numatytos išimtys teisiniuose darbo
santykiuose, Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad BBĮ darbuotojai nėra
kreditoriai ir su jais turi būti atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad problemų BBĮ susikaupė per dvejus
trejus metus. Jos nebuvo sprendžiamos, vyravo nuomonė, kad įmonės pačios
kažkaip ras išeitį. Tuo tarpu problemų vis daugėjo, įmonės neturėjo pajamų,
o buvo imami nauji kreditai, todėl didėjo įsiskolinimai, ypač paplito toks
reiškinys kaip neatsiskaitymas su darbuotojais. Didžiausia bėda, kad įmonės
įsiskolinusios valstybei, darbuotojams, kitiems kreditoriams, neturi nei
lėšų, nei turto.

Bendras darbuotojų skaičius bankroto proceso pradžioje sudarė apie 30
tūkst., iki 1997 metų liepos 1 d. šis skaičius sumažėjo iki 9.5 tūkstančio
darbuotojų. Daugiausia darbuotojų buvo atleista Klaipėdoje (iš 5 bankroto
procese buvusių įmonių – 8469 darbuotojai), Kaune (iš 50 įmonių – 4951
darbuotojas), Tauragės rajone (iš 3 įmonių – 338 darbuotojai), Akmenės
rajone (iš 3 įmonių – 334 darbuotojai), Švenčionių rajone (iš 8 įmonių –
226 darbuotojai).

Reikia pastebėti, kad minėti įmonių bankroto procesą iliustruojantys
skaičiai nėra oficiali statistika, tai Ūkio ministerijos sukurtos
analitinės duomenų bazės skaičiai.

Pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti
nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Šio skirsnio nuostatos
tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja
bankroto įstatymas. (DK 137 str.)

Bankrutavusi įmonė likviduojama teismo (ne teismo tvarka – kreditorių
susirinkimo) nutartimi, visiškai ar iš dalies patenkinant kreditorių
reikalavimus iš likviduojamos įmonės turto.

Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius. (DK 11 str.)
Bankrutavusi įmonė likviduojama tokia tvarka, kokia yra nustatyta Įmonių
bankroto įstatymo 7 skirsnyje.

Kreditorių reikalavimai, likviduojant bankrutavusią įmonę, tenkinami
dviem etapais. Pirmasis etapas (DK 35 str.), pagal nustatytą eiliškumą,
tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o
antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis
(palūkanos ir netesybos).

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo
santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno
sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo
atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už
perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į
biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo
sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų,
gautų su valstybės garantija.
Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.Teisė
valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei pastaraisiais
disponuoti suteikiama tik administratoriui.

Visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų
ir susiję su darbo santykiais, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam
teismui.Bylose dėl turto išieškojimo iš kitų asmenų bankrutuojančios įmonės
naudai atstovauja administratorius arba jo įgaliotas asmuo.

Bankrutuojančios įmonės skolininkų, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų
gynimas yra apibrėžtas įmonių bankroto įstatyme. (5 skirsnis)

|Darbo santykių reglamentavimo problema |

Mūsų visuomenėje beveik nepriimta kalbėti apie darbo santykius
reglamentuojančius dalykus.

Lietuvoje galima rasti pavyzdžių, kai darbo santykiai reglamentuojami
ir mažiau, ir daugiau nei Vakaruose. Didelė dalis šiandienos problemų
Lietuvoje – vos gyvos įmonės, neišmokami atlyginimai algos, augantis
nedarbas, bankrutuojančios įmonės – yra būtent netinkamo darbo santykių
reglamentavimo padarinys.

Dauguma darbo teisės normų yra priimtos tik paskelbus Lietuvos
nepriklausomybę, o dar sovietmečiu priimtas Darbo įstatymų kodeksas, su
nedidelėmis pataisomis galioja iki šiol. Pagrindinė mintis, kylanti
analizuojant darbo teisės aktus yra ta, kad jie sukurti visuotinio užimtumo
dvasia, įteisina didelį ir nepagrįstą darbo santykių reguliavimą, stabdo
rinkos ekonomikos plėtrą, mažina jos efektyvumą.

Anot LLRI teisės eksperto R. Šimašiaus, išnagrinėjus darbo santykių
reglamentavimą Lietuvoje, buvo padarytos šios išvados ir rekomendacijos dėl
darbo teisės pobūdžio ir tobulinimo krypčių: darbo santykiai daugelyje
atvejų reguliuojami pernelyg smulkmeniškai, šio reguliavimo tikslai dažnai
ne tik nepasiekiami, bet įstatymo normų laikymasis tampa tik formalus arba
šios normos apeinamos; todėl būtina darbo įstatymuose įtvirtinti tik
pagrindinius darbuotojo ir darbdavio santykių principus ir atsisakyti
detalaus jų nustatymo; darbo santykiuose negalima paneigti sutarčių laisvės
principo, kurio suvaržymas atneša žalos tiek darbuotojams, tiek
darbdaviams, tiek Lietuvos įmonių konkurencingumui.

Darbo teise negalima reglamentuoti ir riboti visų atvejų, kuomet
naudojamas žmogaus darbas, t. y. darbo teisės objektas turėtų būti tik
darbo santykiai siaurąja prasme;
būtina ne plėsti, bet siaurinti darbo sutarties sąvoką, taip išsaugant šių
santykių specifiką ir netaikyti darbo teisės normų kitiems santykiams;darbo
santykių reglamentavimu negalima spręsti mokesčių surinkimo problemų,
tokios priemonės tik apsunkina darbo ir civilinius santykius, nedaug
pagerindamos mokesčių surinkimą; pernelyg griežtas darbuotojo interesų
saugojimas yra žalingas įmonių veiklai, be to, labai dažnai atsisuka prieš
pačius ypatingomis priemonėmis saugomus darbuotojus, todėl būtina
apsiriboti minimaliais standartais, paliekant daugiau galimybių šalių
susitarimams; darbo teisė tapo labai fragmentuota ir prieštaringa. Darbo
teisės kodifikavimas yra svarbus žingsnis siekiant harmoningesnės darbo
teisės plėtros.

Daugumą darbo teisės normų nustatė ne Seimas, bet Vyriausybė, dalies
reikalavimų, nustatytų poįstatyminiais aktais teisėtumas yra abejotinas.

Pasigirsta vis dažniau balsų, teigiančių, kad darbo santykių
reglamentavimas įmonių bankroto ir jų likvidavimo atvejais reikalauja
reformuojančių pataisų.

Vyrauja nuomonė, kad darbo santykiai – socialinė sfera, kurios
reguliavimas pasitarnauja darbuotojams, o verslo sąlygų neįtakoja.
Gyvenimo praktika rodo visai ką kita.Tokių atvejų, koks buvo Alytuje, kai
įmonei teko atleisti kelis šimtus darbuotojų todėl, kad darbo inspekcija
neleido jiems dirbti naktį, yra ne vienas ir ne du. Panašūs įvykiai, gal
tik ne tokiu mastu, vyksta kasdien. O jei ir nevyksta – tik todėl, kad dar
daugiau įmonių ir žmonių slapstosi nuo darbo reguliavimų, valdžios akyse
tapdami pažeidėjais.

Reguliavimų darbo srityje yra itin daug ir įvairių: minimali alga,
darbo laikas, darbo sąlygos, sutarties forma, sutarties sudarymas, darbo
laiko apskaitos taisyklės, sutarties nutraukimas, atskirų darbuotojų
kategorijų darbas, užsieniečių darbo ribojimai, privilegijos profsąjungos,
įmonių bankroto atvejai ir darbo birža, kolektyvinės sutartys. Kaip
netinkamo darbo reguliavimo pavyzdį vertėtų paminėti minimalų darbo atlygį,
dėl kurio vis aktyviau pradedama diskutuoti. Tokia pati padėtis yra ir visų
kitų reguliavimų atveju. Ministerijų ir valdininkų skirtumas nuo įmonių tik
tas, kad valdžia kaip darbdavys turi lygesnes teises, negu įmonės. Tai, už
ką įmonės būtų nubaustos, gal net privestos prie bankroto, valdžiai –
visiškai normalu. Darbo inspekcija jos netikrina.
Darbo santykių reglamentavimas tiek istoriškai kitose valstybėse, tiek
Lietuvoje remiasi kai kuriais principais. Jų suderinamumas yra labai sunkus
ir apskritai vargu ar įmanomas, todėl neverta tikėtis, kad darbo
reguliavimas, bent jau tokio lygio, kaip dabar gali būti efektyvus.
Pirmiausia darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės
principai, “sutartis turi būti vykdoma” principas. Tačiau, kita vertus,
darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių
patikrintus principus “patobulinti”.

Išeitis įžvelgiama tokia – sumažinti ir apskritai panaikinti daugelį
darbo reguliavimų.
Tačiau, kol egzistuos biurokratinis aparatas ir galingais tapę valdininkai,
tol paprastam žmogui bus sunkiau realiai turėti tas teises, kurias jam žada
teisiniai šaltiniai, net ir problematišku įmonių bankroto atveju.

3 6.BANKROTAI LIETUVOJE

1 Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d.,
pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos
duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo
pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar
nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio
ministerijos duomenys rodo kiek kitokią situaciją. Iki 1999 m. vasario 23
d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13
bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 – nuo
1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos – 74 įmonėms.

Bankroto procese iki 1997 m. spalio 1 d. buvusių įmonių turtas
(neskaičiuojant įmonių, kuriose bankroto procesas baigtas) sudarė apie 814
mln. litų, o jų skolos- daugiau kaip 1.25 milijardo litų. Daugiau kaip pusė
bankrutuojančių ir bankrutavusių iki to laiko įmonių (BBĮ) akcijų
nuosavybės teise priklausė valstybei ar savivaldybėms.

Čia norėtųsi šiek tiek “nusukti į šoną” ir prisiminti, kad šiuo metu
viena iš pagrindinių įmonės problemų- apyvartinių lėšų stygius. Infliacija,
kuri 1992 metais siekė 1163 procentus, o 1993 metais – 188,9 procento,
beveik “suvalgė” įmonių apyvartines lėšas. Problema aktuali ir šiandien,
nors infliacija dabar jau tik vienaženklis skaičius. Būtina atsižvelgti į
tai, kad įmonės normaliai dirba tik tuomet, kai numatomas bent 5 procentų
pelnas.

Be to, įmonių pertvarkymo sąlygos pas mus yra labai blogos dar ir dėl
ekonominės krizės mastų, kaip pripažįsta ir Vakarų specialistai,
pralenkusių net 1930 metų Didžiosios Depresijos rodiklius: žlugo pačios
stambiausios įmonės, kurios gamino didesniąją BVP dalį (1995 m. Lietuvos
BVP sudarė vos 35% 1990 m. lygio), daug produkcijos eksportavo ir davė
darbą bei uždarbį tūkstančiams žmonių, dabar pereinančių į nelegalų verslą
ar gyvenančio iš bedarbio pašalpos.Antra, verslininkystės patyrimo stoka,
šešėlinės ekonomikos įsigalėjimas (specialistų teigimu, ji sudaro apie 20%
visos 6alies apyvartos), korupcija, įstatymų nestabilumas didina verslo
riziką ir bankroto tikimybę. Trečia, vis dar netobulas Bankroto įstatymas
ir su juo susiję poįstatyminiai aktai apsunkina bankroto procedūras.

Iš bendros BBĮ sumos (iki 1997 spalio 1 d.) buvo 66 įmonės, kuriose
valstybė ar savivaldybės turėjo akcijų, tarp jų: 19 įmonių, kuriose
valstybei ar savivaldybėms priklausė daugiau kaip 50% akcijų (Valstybinė
kelių tiesimo įmonė – 100%, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla –
100%, VĮ “Vista” – 96%, VĮ “Šiaulių vairas”- 92%, Telšių valstybinė
elektromechanikos gamykla – 73% ir kt.), 16 įmonių, kuriose valstybei ar
savivaldybėms priklausė nuo 30 iki 50 procentų akcijų (AB “Šiaulių tauras”,
“Koordinatė”, “Nuklonas”, “Banga”, “Aurida” ir kt.). Ūkio ministerija
turėjo 26 bankrotą paskelbusių akcinių bendrovių akcijų, Vertybinių
popierių fondas- 27 bendrovių, Žemės ir miškų ūkio ministerija – 11
bendrovių, Statybos ir urbanistikos ministerija – 7 bendrovių, Susisiekimo
ministerija – 1 bendrovės, Ryšių ir informatikos ministerija – 1 bendrovės,
savivaldybėms priklausė 21 bendrovės akcijos ar jų akcijų dalis.

Nepaisant šių nemalonių aplinkybių,turime keletą pavyzdžių, kai
bankrutuojančios įmonės atsigauna – tai “Vilma”, “Pagirių šiltnamiai”; dar
daugiau atvejų, kai normalizuojama ūkinė veikla įmonėse, kurios buvo netoli
bankroto, pavyzdžiui, “Anykščių vynas”, “Panevėžio stiklas”, “Jūrės medis”
ir kitos. Bankroto bylos iškėlimas sąlygos

Pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme esmė yra nustatyti visą
skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma
įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą.
Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, kad teismas atsisako kelti
bankroto bylą, jeigu: 1. įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą
priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, reikalavimus; 2. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Įmonių
bankroto įstatymo 9 str. 5 d nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu
teismas nustato, kad yra bent viena iš dviejų sąlygų.
1 sąlyga: įmonė yra nemoki
Palyginti su ankstesniuoju, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiu 1997 m.
birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymu Nr. VIII-270, įmonės nemokumo
sąvoka yra pakeista iš esmės.
Dabar galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustatyta, kad
nemokumu laikoma tokia įmonės būklė, kai ji neatsiskaito su kreditoriais
praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įmonės įsipareigojimams
įvykdyti, ir pradelsti įsipareigojimai (skola) viršija pusę į jos balansą
įrašyto turto vertės.

Įsipareigojimais laikomi bet kokie įsipareigojimai, nustatyti tiek
teisės aktuose, tiek sutartyse, įskaitant baudas, palūkanas, delspinigius.
1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumu buvo
laikoma tokia įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos
turtui arba jį viršija.

Kaip matome, šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas leidžia
daug anksčiau pradėti bankroto bylos procedūrą, kadangi įmonė nemokia
laikoma jau nuo to momento, kai jos įsipareigojimai viršija pusę į jos
balansą įrašyto turto vertės, o anksčiau reikėjo, kad įmonės
įsipareigojimai būtų lygus ar viršytų jos turimą turtą. Kitaip tariant,
nemokumo kartelė buvo sumažinta du kartus. Atrodytų, kad taip sudaromos
palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau Laisvosios
rinkos instituto nuomone, įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros
galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų,
nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su
kreditoriais be bankroto procedūrų.

Tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima
pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Sunku
nesutikti ir su kitu Laisvosios rinkos instituto teiginiu, kad įmonė yra ir
gali būti laikoma nemokia tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje,
nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su
kreditoriais, tačiau toks pasiūlymas įstatymo leidėjo buvo atmestas.

Nors šiuo metu teismas ir negali atsižvelgti į įmonės mokumą ne tik
trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau dabar įmonės
nemokumo nustatymo kriterijai yra geresni už 1997 m. birželio 17 d. Įmonių
bankroto įstatyme įtvirtintus įmonės nemokumo nustatymo kriterijus.
Anksčiau galiojusiame 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme
įmonės nemokumas buvo nustatinėjamas atsižvelgiant į visų įmonės
įsipareigojimų dydį: tiek tų, kurių įvykdymo terminas jau pasibaigęs, tiek
ir tų, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigęs.

Šiuo metu galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme nustatyta, kad
nustatinėjant įmonės nemokumą įmonės turtas lyginamas tik su pradelstais,
t. y., tokiais įsipareigojimais, kurių įvykdymo terminas jau suėjęs, taip
eliminuojant įsipareigojimus, kurių vykdymo terminas dar nesibaigė.

Dar vienas esminis skirtumas nustatinėjant įmonės nemokumą bankroto
bylos iškėlimo momentu – pagal 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto
įstatymo 13 straipsnio 3 dalį teismas galėjo iškelti įmonei bankroto bylą
tuo atveju, jeigu buvo pagrindo teigti, jog įmonė yra nemoki.
Įstatymas nereikalavo, kad jau bankroto bylos iškėlimo momentu teismas iš
esmės išspręstų įmonės mokumo ar nemokumo klausimą. Tokiu būdu teismas
galėdavo iškelti bankroto bylą, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, t.
y., jei pagal ieškovo (ieškovų) pateiktus ar teismo išreikalautus
dokumentus preliminariai būdavo pakankamas pagrindas manyti, jog įmonės
finansiniai įsipareigojimai yra lygūs įmonės turtui ar jį viršija. Dabar
galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d. sakoma, kad bankroto byla
iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki. Taigi teismas jau
priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą privalo remtis visais per įstatyme
nurodytą terminą įmanomais surinkti įrodymais, kurie beveik neabejotinai
leistų spręsti apie įmonės nemokumą.

Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra pasisakęs, kad
sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti
priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės
administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių
pripažinimo negaliojančiais, todėl administratoriaus pareikštų ieškinių
nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo
atstatymui.

Tokiu būdu bankroto bylos iškėlimo metu neįmanoma būti šimtu procentu
įsitikinus, kad įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto
turto vertės, ir galutinis sprendimas dėl įmonės mokumo priimamas tik
išnagrinėjus įmonės bankroto administratoriaus ieškininius pareiškimus dėl
įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Darydamas išvadą apie įmonės nemokumą, teismas įmonės turtą įvertina
balansine verte, o tais atvejais, kai yra ginčas tarp šalių arba teismui
kyla abejonių dėl turto vertės, teismas gali skirti ekspertizę turto rinkos
kainai nustatyti. Dažnai įmonės turto balansinė vertė pakankamai ženkliai
gali skirtis nuo turto rinkos vertės, todėl, remiantis vienoje
Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje pateiktu išaiškinimu, paskirtai
ekspertizei nustačius turto rinkos vertę, teismas šį turtą vertina ne
balansine, o rinkos verte.
I šlaidos apmokėti ekspertizei yra paskirstomos, įmokamos ir išieškomos
remiantis bendromis CPK 110, 111 str. numatytomis taisyklėmis.

Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33
“Dėl įstatymų taikymo bankroto bylose” 6 dalyje pasakyta, kad sumos,
skirtos apmokėti auditorių darbą pagal teismo pavedimą, išmokamos jiems
remiantis Vyriausybės 1992 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 38 “Liudytojams,
nukentėjusiems, ekspertams, specialistams, vertėjams, kviestiniams ir
kitiems šaukiamiems asmenims išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo
tvarka”.

Dar viena problema įvertinant įmonės nemokumą kyla tada, kai reikia
nuspręsti dėl neribotos atsakomybės juridinių asmenų nemokumo.

Personalinės įmonės ar tikrieji ūkinių bendrijų nariai už įmonės
prievoles atsako ir savo asmeniniu turtu, todėl kyla klausimas: ar
sprendžiant personalinės įmonės ar tikrosios ūkinės bendrijos nemokumo
klausimą įmonės įsipareigojimus reikia lyginti ir su personalinės įmonės ar
tikrųjų ūkinės bendrijos narių asmeniniu turtu?

Manyčiau, kad, sprendžiant apie neribotos atsakomybės įmonės nemokumą,
teismas turėtų įvertinti tik įmonės turtą, nes jis apskaitomas atskirai nuo
personalinės įmonės savininko ar nuo ūkinės bendrijos tikrojo nario turto
ir Įmonių bankroto įstatyme numatyta, kad nemokumas nustatomas
atsižvelgiant tik į įmonės balanse įrašyto turto vertę.

Tačiau tam, kad būtų apsaugotos kreditorių teisės tais atvejais, kai
bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos savininko
ar narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui
savininko ar narių asmeninis turtas natūra neperduodamas, tačiau įmonės
savininkas ar tikrasis (tikrieji) narys privalo pateikti viso jo asmeninio
turto sąrašą, įskaitant ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą,
o teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki
bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka neribotos
atsakomybės juridinio asmens turto, tai reikalavimai tenkinami ir iš
savininkų ar tikrųjų narių asmeninio turto.
2 sąlyga: įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali
atsiskaityti su kreditoriumi ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų

Ši sąlyga nereikalauja nustatinėti įmonės nemokumo, nes Įmonių bankroto
įstatymo 9 str. 5 d. numatyta, kad bankroto byla gali būti iškeliama, jeigu
teismas nustatė, kad yra bent viena iš dviejų aukščiau minėtų sąlygų.

Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo
procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos bendros CPK taisyklės.
Bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bankroto bylą yra
procesinis veiksmas, sukeliantis teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet
ir kitiems asmenims, todėl teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė,
kurioje dirba daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas ir pan.) turėtų
nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Tačiau dažniausiai bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas sprendžia
rašytinio proceso tvarka, neinformuojant šalių apie posėdžio vietą ir
laiką.

Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl
bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą. Teismo nutartį
galima apskųsti per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo arba gavimo dienos

4 7. GELBĖTI BANKRUTUOJANČIĄ ĮMONĘ AR TEISINGAI PADALYTI JOS TURTĄ?

Pirmasis variantas, regis, geresnis visiems suinteresuotiems
kreditoriams – jie gali gauti visus pinigus: akcininkams – išlieka jų
turtas; darbuotojams – jie nepraranda pragyvenimo šaltinio; pagaliau
valstybei – jai nereikia šelpti naujų vargšų. Ne veltui Vakaruose bankroto
įstatymai dešimtmečiais buvo vis labiau švelninami, sudaromos palankesnės
sąlygos atsigauti skolose paskendusiai firmai: jai padeda valstybė,
kreditoriai, specialios gelbėjimo organizacijos.

5 Ištekliai

Bankrutuojančiai įmonei, priklausomai nuo jos verslo pobūdžio ir
nuosmukio laipsnio, trūksta įvairių išteklių, bet problemų dėl personalo ir
finansų neišvengia nei viena.

Kiekviena tokia įmonė turi įvairaus turto, kurį norėtų parduoti, tačiau
dažnai pasiūla (ypač gamybinių patalpų, pastatų, įrengimų) gerokai
pralenkia paklausą, pirkėjų rasti sunku. Paprastai rezultatus lemia įmonės
ir jos turto (nekilnojamojo) vieta, vadovybės apsukrumas.

Antrasis finansinių išteklių šaltinis – patys kreditoriai. Jeigu jie jau
nusprendė palaikyti įmonės pertvarkymą, tai privalo netrukdyti jai
panaudoti verslui atgaivinti tas lėšas, kurias įmonė gauna pardavusi savo
turtą. Antra, jie turėtų skirti papildomų kreditų, nors tai, žinoma, ir
rizikinga.

6 Likvidavimas

Jei per 6 mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nepatvirtinamas sanavimo
projektas ar nesudaroma taikos sutartis (apie ją skaitykite 3.2.8.3.
skyriuje), teismas gali įmonę pripažinti bankrutavusia ir priimti sprendimą
dėl jos likvidavimo. Šiuo atveju teismas skiria likvidacinę komisiją ir jos
pirmininką.

Likvidacinė komisija atlieka šias funkcijas:

1) inventorizuoja įmonės turtą ir jį perima iš administratoriaus, nustato
turto pardavimo eiliškumą ir paveda likvidacinės komisijos pirmininkui
organizuoti turto pardavimą;

2) nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką ir paveda likvidacinės
komisijos pirmininkui atsiskaityti su kreditoriais.

Be aukščiau minėtų turto pardavimo organizavimo likvidacinės komisijos
pirmininkas taip pat atleidžia darbuotojus iš darbo, grąžina įmonės
savininkui likusį po likvidavimo įmonės turtą bei išregistruoja įmonę.

Likvidavimo atveju visų kreditorių reikalavimai tenkinami iš lėšų, gautų
pardavus įmonės turtą. Jeigu turtas buvo įkeistas, įkaito turėtojui
atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Šių lėšų likutis
skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Likviduojant įmonę
kreditorių reikalavimai tenkinami ta pačia eile kaip ir sanavimo atveju.

Ne viešose varžytynėse gali būti parduodamas tik greit gendantis
turtas bei trumpalaikis turtas, kuris ilgiau saugomas gali prarasti prekinę
vertę. Toks turtas parduodamas per prekybines įmones komiso pagrindais.

Jeigu varžytynėse nepavyksta turto parduoti, skelbiamos pakartotinės
varžytynės sumažintomis kainomis. Pakartotinai varžytynėse neparduotas
įkeistas turtas perduodamas įkaito turėtojui. Dėl kito neparduoto turto
tolesnio panaudojimo sprendžia kreditorių susirinkimas.

7 Bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios

Toks sprendimas realesnis ir dažniau taikomas, kol bankrotas dar
nepaskelbtas: 1996 m. pabaigoje JAV aviacijos ir kosminės technikos
gigantas “Boeing” prisijungė taip pat galingą korporaciją “McDonnell
Douglas”, kuri 1995 m. baigė turėdama 416 mln. dolerių nuostolių. Žinoma,
tai ne “Boeing” labdara, o abiem šalims naudinga “santuoka”, bet “McDonnell
Douglas” korporacijai ji gerokai svarbesnė. Jei bankrutuojančiai įmonei
tokia proga pasitaiko, nereikia jos praleisti: tai būtų gera naujiena
akcininkams, darbuotojams ir kreditoriams, nes nuostoliai dėl pertvarkymo
būtų minimalūs, turtas panaudotas pagal paskirtį, dauguma darbo vietų
išsaugota.

8 Bankrutuojančios įmonės sanavimas

Iškėlus bankroto bylą paprastai ruošiamas sanavimo projektas. Bankroto
įstatymas reikalauja, kad, įmonei tapus nemokia, įmonės valdyba (jei ji
nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo
sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę
reorganizuoti ar likviduoti. Taigi šis dokumentas- pertvarkymo projektas –
yra privalomas, jį tvirtina teismas arba kreditorių susirinkimas
(pritarimui gauti reikia, kad už sanavimo projektą balsuotų kreditoriai,
turintys ne mažiau 2/3 visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos).

Jame numatomas kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti (veiklos
pakeitimas, įvairios techninės ir ekonominės priemonės, turto pardavimas,
kreditorių nuolaidos įmonei, gamybos ir darbo organizavimo pakeitimai).
Jeigu kreditorių susirinkimas pritaria projektui, administratorius jį
teikia teismui tvirtinti.

Įgyvendinant sanavimo projektą, palaipsniui atkuriamas įmonės mokumas
ir pradedami tenkinti kreditorių reikalavimai. Pirmąja eile yra tenkinami
darbuotojų reikalavimai, taip pat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už
perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile yra tenkinami
valstybinių mokesčių, socialinio ir sveikatos draudimo įmokų reikalavimai
ir reikalavimai apmokėti užsienio paskolas, kuriems suteikta valstybės
garantija. Trečiąja eile tenkinami visi kiti kreditorių reikalavimai.

Jeigu sanavimo projekto nepavyksta įgyvendinti, teismas kreditorių
susirinkimo teikimu gali nutraukti įmonės sanavimą. Tada kreditoriai turi
apsispręsti, ar toliau vykdys bankroto procedūras, ar siūlys įmonę
likviduoti.

Jeigu sanavimo projektą pavyksta įgyvendinti, administratorius
parengia ir pateikia teismui sanavimo ataskaitą. Joje nurodoma, koks įmonės
turtas, kas jo savininkai (jiems priklausančios dalys). Kadangi sanuotojai,
finansavę projektą įgija teisę į dalį įmonės turto (tai numatoma sanavimo
projekte), todėl buvusių savininkų dalis gali gerokai sumažėti. Jeigu po
sanavimo lieka nepatenkinti kai kurių kreditorių reikalavimai, teismui turi
būti pateiktas sąrašas su jų raštišku patvirtinimu, kad sanavimo projektas
įgyvendintas.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, ir įsitikinęs, kad
sanavimo projektas įgyvendintas, nutraukia bankroto bylą.

Taigi, svarbiausias ir, atrodytų, elementarus, bet ne taip lengvai
įgyvendinamas reikalavimas sanavimo projektui- įmonė privalo kuo greičiau
pradėti dirbti rentabiliai. Pradinė informacija projektui sudaryti – įmonės
būklės įvertinimo, kuris atliekamas dar prieš skelbiant bankrotą ar jį
paskelbus, medžiaga: ji paprastai orientuoja, kokiu keliu galima eiti.

Pertvarkymo projektui įforminti tinka tradicinė verslo plano forma su kai
kuriais specifiniais papildymais: žiniomis apie skolas, numatomą parduoti
turtą, valdymo specifiką ir t.t. Svarbiausia- projekte tinkamai įvertinti
rizikos veiksnius, kad jie būtų realūs, nes mulkinti kreditorius nėra
jokios prasmės – bus tik veltui prarastas laikas.

Pertvarkymo projekto įgyvendinimas nedaug kuo skiriasi nuo bet kokios
inovacinės programos realizavimo. Ji turi tik vieną specifinį bruožą –
kreditoriai turi teisę kontroliuoti, kaip vykdomi darbai.

Dažniausiai pasitaiko šie projektų variantai:

1) ankstesnio verslo apimčių fiksavimas esamame lygyje,

2) naujo verslo įsisavinimas, kai senasis nebeturi perspektyvų,

3) bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios.

9 Taikos sutartis

Bankroto byla taip pat gali būti nutraukta taikos sutartimi tarp
kreditorių ir įmonės savininkų.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės
veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai
sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

Taikos sutartis gali būti sudaroma kiekvienoje bankroto vykdymo
stadijoje iki to laiko, kol teismas pripažįsta įmone bankrutavusia.
Sudarant tokią sutartį, joje turi būti nurodoma: įmonei daromos nuolaidos,
finansiniai kreditorių reikalavimai, įmonės atsakomybė už taikos sutarties
nevykdymą ir kt. Šią sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai (jų atstovai)
ir administratorius, gavęs įmonės savininko ar kito valdymo organo raštišką
sutikimą. Sutartį tvirtina teismas, o jei bankroto procedūros nagrinėjamos
neteismine tvarka (kai nėra teismuose iškelta bylų)- notaras.

10 8. ĮMONIŲ ADMINISTRATORIUS

Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra įmonės administratorius.
Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas.
Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja
bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir
atsakomybę.

Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratoriumi gali būti tik
teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto
administravimo paslaugas. Šiuo metu Lietuvoje bankrutuojančių įmonių
administravimo paslaugas turi teisę teikti 242 fiziniai ir 21 juridinis
asmuo.

LR Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1072 nustatė, kad asmenys,
iki 1997 m. spalio 1 d. paskirti bankrutuojančių įmonių administratoriais
ir bankrutavusių įmonių likvidavimo komisijų pirmininkais, privalo iki 1998
m. spalio 1 d. išlaikyti bankrutuojančių įmonių administratorių
kvalifikacijos egzaminą. Šiuo nutarimu patvirtinta įmonių bankroto
administravimo paslaugų taikymo tvarka, bankrutuojančių įmonių
administratorių atestavimo komisija.

Pagal šį nutarimą fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti
bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės
likvidavimo komisijos pirmininku, privalo:

1) turėti aukštąjį išsimokslinimą ir 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba
aukštesnįjį išsimokslinimą ir 5 metų vadovavimo įmonei stažą;

2) išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius
reglamentuojančius ir kitus teisės aktus.

Juridinis asmuo, norintis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo
paslaugas, privalo:

1)užtikrinti, kad ne mažiau kaip trečdalis darbuotojų turėtų
bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus;

2) tinkamai vykdyti mokestines prievoles pagal mokesčių įstatymus ir
mokestinės paskolos sutartį.

Juridinis asmuo, paskirtas bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar
bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku:

1) pateikia įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (kreditorių
susirinkimui, kai vykdomas neteisminis įmonės bankroto procesas) tvirtinti
įgalioto asmens (įgaliotinio) kandidatūrą. Įgaliotas asmuo privalo turėti
bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą; šiam
asmeniui keliami LR įmonių bankroto įstatyme administratoriui nustatyti
reikalavimai;

2) su kreditorių susirinkimo pirmininku sudaro pavedimo sutartį;

3) atlygina visus nuostolius, kurie atsirado dėl įmonės administratoriaus
kaltės.

Bankrutuojančios įmonės administratoriumi negali būti paskirtas
fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nutrauktas anksčiau išduoto
bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar
leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas dėl
pažeidimų, susijusių su įmonių bankroto administravimu.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai
ir leidimai teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas išduodami 3
metams.

Bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija savo
sprendimu gali nutraukti bankrutuojančių įmonių administratoriaus
kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo
paslaugas galiojimą.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo
galiojimas fiziniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia pažymėjimo galiojimo laikas;

2) pažymėjimo turėtojas raštu kreipiasi dėl jo panaikinimo;

3) paaiškėja, kad fizinis asmuo neatitinka išsimokslinimui ar
kvalifikacijai keliamų reikalavimų.

Leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas
juridiniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia leidimo galiojimo laikas;

2) juridinis asmuo pateikia prašymą panaikinti leidimo galiojimą;

3) juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla (vykdomas neteisinis
bankroto procesas) ar juridinis asmuo yra likviduojamas;

4) nevykdomi kiti reikalavimai (įmonėje mažiau kaip 1/3 darbuotojų turi
pažymėjimus, nevykdomos mokestinės prievolės).

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta
bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo
ar jo valdymo organų narys), asmuo, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir
kitus teisės aktus neturintis teisės būti administracijos vadovu, įmonės
savininkas, jos tarybos, valdybos narys arba asmuo iš netekusios įgaliojimų
dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovas, akcininkas,
nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10% bankrutuojančios įmonės akcijų.
Šie reikalavimai keliami ir asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje
ir buvo atleisti iš tokių pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto
bylos iškėlimo.

Pažymėtina, kad fizinis asmuo vienu metu gali būti paskirtas tik
vienos įmonės administratoriumi !

Nutartį dėl administratoriaus laikino pavadavimo jo atostogų ar
laikino nedarbingumo (ligos ar pan.) atveju priima teismas kreditorių
susirinkimo teikimu.

Administratoriaus, kaip vadovo, darbo specifika, žinoma, įmonių bankroto
įstatyme menkai atskleista – kaip ir dera tokiam dokumentui. Iš tiesų
bankrutuojančios ir pertvarkomos įmonės administratorius- ypatingo,
specifinio tipo vadovas, atliekantis nepaprastai sunkią ir sudėtingą
misiją. Dėl to jam reikia ir ypatingų sugebėjimų.

Pirmiausia, žinoma, jis turi būti novatorius – turėti originalių
idėjų ir mokėti skatinti jų generavimą, nes be naujovių versle, jo
technologijoje, finansų, ekonomikos, valdymo srityse joks įmonės
pertvarkymas neįvyks.

Administratoriui reikia ir lyderio sugebėjimų: jis turi mokėti
realizuoti naujas idėjas, efektyviai panaudodamas paprastai gana kuklų
intelektualinį personalo potencialą, ribotus finansinius išteklius. Žinoma,
lyderis reikalingas bet kuriai ūkinei organizacijai, veikiančiai rinkos
sąlygomis, bet administratoriui tokie sugebėjimai ypač svarbūs, nes jis
turi spręsti hamletišką klausimą – būti įmonei ar nebūti.

Pagaliau administratoriui savo funkcijas tenka vykdyti kreditoriams
kontroliuojant. O ta kontrolė yra (ar bent turėtų būti !!!) kur kas
kietesnė negu firmos valdybos verslininko veiksmų kontrolė – to reikalauja
sudėtinga situacija. Dėl to administratoriui dar būtinos ir diplomato
savybės- reikia mokėti įtikinti kreditorius, kad jo planai, sprendimai yra
naudingi ir realūs.

Taigi reikalavimai administratoriui, arba amerikiečių terminu – korporacijų
gydytojui, tikrai didžiuliai, bet jie neturi stebinti: tik toks vadovas
gali pajudinti iš vietos bankrutuojančios įmonės atgaivinimo procesą ir
sėkmingai jį vykdyti – suburti kūrybišką ir darbingą komandą, vadovauti
pertvarkymo projekto parengimui ir įgyvendinimui, rasti tam reikalingų
išteklių, pirmiausia finansinių ir žmogiškųjų, taip pat, žinoma, spręsti
operatyvinius įmonės valdymo klausimus, kaip tai numatyta Įmonių bankroto
įstatyme.

Vertinant administratoriaus pareigas iš vakarietiško mąstymo
pozicijų, šios pareigos atrodo gana viliojančios, nes suteikia puikią progą
asmenybės saviraiškai, autoritetui verslo pasaulyje užsitarnauti, nors,
aišku, reikalauja didelės fizinės ir emocinės įtampos, yra gana rizikingos.
Vakaruose tokių pramuštgalvių (mūsų akimis žiūrint) atsiranda. Kai kurie iš
jų tampa garsiais žmonėmis, savotiškais nacionaliniais didvyriais: kad ir
Li Jakoka (Lee A. Iacocca), buvęs automobilių korporacijos “Chrysler”
direktorių tarybos pirmininkas, 1979-1984 išgelbėjęs šią korporaciją nuo
bankroto ir už tai 1986 metais pripažintas antruoju pagal populiarumą (po
prezidento R. Reigano) JAV žmogumi; jis net buvo tarp pretendentų į šalies
prezidentus 1984 ir 1988 metais.

Mūsų situacija kita: gyvename laukinio, ankstyvojo kapitalizmo
laikais, kai yra daug norinčių greitai pralobti, bet trūksta sugebančių tai
padaryti legaliai. Be to, ir sąlygos civilizuotam verslui dar tik kuriamos.
Todėl rasti tinkamą administratorių bankrutuojančiai įmonei pertvarkyti
tikrai sunku. Administratorius dažnai yra silpniausia sistemos grandis, ir
pertvarkymo procesai stringa nuo pat pradžios.

Žinoma, čia yra dalis pačių kreditorių kaltės – jie per mažai deda
pastangų tinkamam administratoriui rasti, palankioms jo darbo sąlygoms
sudaryti. Tačiau iš esmės tai kur kas platesnė problema: turime pripažinti,
kad administratoriui būtinas platus akiratis – reikia išmanyti vadybą,
finansus, marketingą, turėti psichologijos žinių ir specifinių charakterio
bruožų – kovingumo, optimizmo, ištvermės ir kt.

Tad išeitis viena – tokio tipo vadovus reikia rengti parenkant tam
tikrų savybių kandidatus ir duodant jiems reikalingų žinių. Kai žinia, toks
parengimas užtrunka ne vienerius metus, todėl, manyčiau, tuo reikėjo
pasirūpinti dar 1990 ar bent 1992 metais. Tada krizės padariniai būtų buvę
kur kas lengvesni. Tereikėjo perimti Vakarų patyrimą. Antai legendinis
japonų verslininkas K. Matsušita (Konosuke Matsushita), korporacijos
“Matsushita Electric Industrial” (gaminančios aukštos kokybės radijo,
televizijos, elektronikos gaminius, mums gerai žinomus “Panasonic”
pavadinimu), savo korporacijos verslo administravimo mokyklos klausytojams
jau seniai yra įvedęs stažuotę bankrutuojančiose firmose. Beje, ir mūsų
kaimynai estai dar planinės ekonomikos laikais mokė būsimuosius vadovus
tokių dalykų ir apskritai skyrė daugiau dėmesio vadybai negu mes. Ar ne
todėl jie kur kas lengviau išgyvena perėjimą iš senosios socialinės
sistemos į naująją?

Reikia pasirūpinti tinkamu administratorių darbo motyvavimu- tiek
materialiniu, tiek moraliniu. Pavyzdžiui, gal juos reikėtų premijuoti už
gerą darbą įmonės akcijomis? Gal dažniau rašyti spaudoje? Juk dėka Li
Jakokos, kitų įžymių verslininkų bei vadovų vardai ir nuopelnai šiandien
gerai žinomi net tik Vakaruose, bet ir pas mus. O Lietuvoje? Ar daug kas
žino, kieno dėka “Panevėžio stiklas” ar “Anykščių vynas” įveikė krizę,
darbuotojai neprarado darbo vietų? Suprantama, atgaivinant šias įmones
aktyviai dalyvavo daug gerų specialistų, darbininkų, bet ypač nusipelnė, be
jokios abejonės, šių įmonių vadovai: Alfonsas Paberalis, inžinierius,
išradėjas, beje, prieš tai technologinių naujovių dėka padėjęs atsigauti
kitai Panevėžio įmonei – Linų kombinatui, ir Jonas Makštelė, taip pat
inžinierius, palikęs ramias pareigas sostinėje ir užsikrovęs sunkią įmonės,
kurioje anksčiau dirbo, gelbėjimo naštą. Taigi korporacijų gydytojų,
atrodo, atsiranda ir pas mus!

Pagaliau administratoriaus darbas bus efektyvesnis ir lengvesnis, jeigu
administratorius turės gerai apgalvotus, kreditorių patvirtintus
pareiginius nuostatus, nustatančius jo pareigas, teises, atsakomybę,
santykių su kreditoriais ypatybes išsamiau, negu tai padaryta Įmonių
bankroto įstatyme. Tokie nuostatai būtų civilizuoto ir dalykiško
administratoriaus, jo komandos ir kreditorių bendravimo pagrindas, nors,
žinoma, visų galimų problemų iš anksto numatyti ir aprašyti niekada
nepavyks.

11 9. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PASEKMĖS

Teismui iškėlus bankroto bylą:

1) įmonės valdymo organai perduoda administratoriui įmonės turtą pagal
finansinę atskaitomybę, parengtą remiantis tos dienos, kai iškelta įmonės
bankroto byla, duomenimis, ir visus dokumentus;

2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės
administratorius, įspėjęs raštu prieš 7 kalendorines dienas, atleidžia iš
pareigų įmonės valdybos narius ir administracijos vadovą. Šiems asmenims
nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją
už nepanaudotas atostogas;

3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto
bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų mokėjimą, išieškoti skolas iš
šios įmonės teismine ar neginčo tvarka. Nutraukiamas delspinigių už visas
įmonės prievoles, tarp jų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą
mokėjimą, skaičiavimas;

4) įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos
bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla;

5) teismas nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį
be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti,
garantuoti juo kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti
(perduoti), apribojimus;

6) įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

12 Kreditorių atsakomybė

Tenka pripažinti, kad labai mažai atsakomybės junta tos grandys, kurioms
pavesta valdyti valstybės turtą, tarp jų ir kreditoriai, atstovaujantys
valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr.
1073 “Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto
procedūrose tvarkos patvirtinimo” patvirtino įgaliotų asmenų atstovavimo
valstybės institucijoms BBĮ pagal Įmonių bankroto įstatymo suteiktas teises
kreditoriaus tvarką. Šio nutarimo 32 punkte nustatyta, kad “valstybės
institucija – BBĮ kreditorius – privalo kartą per ketvirtį apsvarstyti
bankroto proceso ir atstovavimo konkrečioms įmonėms eigą bei rezultatus ir
savo išvadas bei pasiūlymus per mėnesį (pasibaigus ketvirčiui) pateikti
Ūkio ministerijai. Ūkio ministerija, apibendrinusi pasiūlymus, išvadas
pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Tačiau tyrimai rodo, kad šį dinamišką ir svarbų tiek ekonomine, tiek
socialine prasme procesą reikia (bent šiame ekonominės reformos bei
spartaus struktūrinių pokyčių etape) koordinuotai valdyti. Tuo tikslu
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1060
įsteigė Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos. Šio
departamento nuostatai patvirtinti 1998 m. gruodžio 15 d. ūkio ministro
įsakymu Nr. 417.

Įmonių bankroto valdymo departamento pagrindiniai uždaviniai yra:

1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką nuostolingai
dirbančių įmonių veiklos ir bankroto srityse;

2) analizuoti nuostolingai dirbančių ir bankrutuojančių įmonių veiklą,
parinkti įmones, kurioms galėtų būti taikomos jų veiklos gaivinimo ar
sanavimo priemonės, naudojamos valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitos
lėšos, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir/arba Ūkio ministerijos
suteiktus įgaliojimus prižiūrėti ir kontroliuoti šių įmonių veiklą;

3) teisės aktų nustatyta tvarka teikti tvirtinti įmonių, kurių veiklai
gaivinti tikslinga naudoti valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitas
lėšas, gaivinimo ir sanavimo programas.

13 10. SENOJO IR NAUJOJO BANKROTO ĮSTATYMŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

Įstatyme padaryti tokie svarbesni pakeitimai:

– patikslinti kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai;

– apibrėžta įmonės nemokumo sąvoka (“Bankrotas- nemokios įmonės būsena”.
“Įmonė nemokumas- įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs
jos turtui arba jį viršija”);

– išplėstas asmenų galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo,
ratas. Į teismą, be kreditorių gali kreiptis akcininkai (pajininkai) ar
nedidelės jų grupės, įmonių dirbantieji gali kreiptis į teismą patys arba
per Darbo inspekciją, žemdirbiai-patys arba per Žemės ir miškų ūkio
ministeriją, apskrities viršininką ar visuomenines žemdirbių organizacijas;

– patikslintos įmonių ūkinės veiklos ir disponavimo jos turtu sąlygos,
iškėlus įmonei bankroto bylą. Teismas nustato ūkinės veiklos
apribojimus disponuoti turtu;

– siūlomas naujas pagrindas- bankrutuojančios įmonės statusas- atleisti
nereikalingus įmonės ūkinei veiklai darbuotojus. Tam įteisinti siūlomas
Darbo sutarties įstatymo papildymas. Šiuo pagrindu gali būti atleidžiami
darbuotojai tik pagal teismo patvirtintą sąrašą pagal atskiras pareigybes;

– patikslinta administratoriaus skyrimo tvarka, nustatyti reikalavimai,
administratoriumi gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys;

– patikslinta turto įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tvarka.
Teismas pripažins negaliojančiomis įkeitimo sutartis, jeigu jos buvo
sudarytos tuo metu, kai įmonė buvo nemoki;

– patikslinta nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimo tvarka, pakeista pati
sanavimo sąvoka: tai kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti;

– patikslinta taikos sutarties sudarymo tvarka;

– nustatytas laiko ribojimas (šeši mėnesiai), priimti nutarčiai įmonę
sanuoti ar nutraukti bankroto bylą, po kurio įmonė turi būti likviduojama;

– pakeista kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka: iš lėšų, gautų pardavus
įkeistą turtą, atsiskaitoma su įkaito turėtoju, o šių lėšų likutis
naudojamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti;

– patikslinta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė.

Iki šiol pagal galiojančius teisės aktus nebuvo valstybės institucijos,
kuri kauptų duomenis apie bankrutuojančias ar bankrutavusias įmones.

Naujajame Įmonių bankroto įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 1997 m.
spalio 1 d., bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta duomenų apie BBĮ
pateikimo ir skelbimo tvarka. Nuo 1997 metų spalio 1 d. įvesta statistinė
atskaitomybė, todėl administratoriai ir likvidavimo komisijų pirmininkai
įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų nepateikimą ar klaidingą
duomenų pateikimą.

Įstatyme liko nuostata, įtvirtinanti žemės ūkio veikla užsiimančių
fizinių asmenų privilegijuotą padėtį, palyginti su kitų kreditorių
padėtimi. Pagal priimtą įstatymo nuostatą fizinių asmenų reikalavimai už
perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją tenkinami pirmiausia kartu su
darbuotojų reikalavimais. Ši nuostata, sudarydama išskirtines sąlygas
vienai ūkio subjektų grupei, pažeidžia kitų subjektų interesus. Tad visos
pagal Darbo apmokėjimo ir Darbo sutarties įstatymus priklausančios sumos
galima ir negauti.

1 11. STATISTIKA

1 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių tipai
|Types of |1993-2003 07 01 |1st half-year of 2003 |
|enterprises | | |
| |Number of |% |Number of |% |
| |enterprises | |enterprises | |
|Total |2699 |100 |297 |100 |
|State companies |34 |1.3 |- |- |
|Municipality |18 |0.7 |2 |0.7 |
|enterprises | | | | |
|General |7 |0.3 |1 |0.3 |
|partnerships | | | | |
|Joint stock |1816 |67.3 |200 |67.4 |
|companies | | | | |
|Stock companies |366 |13.5 |13 |4.4 |
|Agricultural |107 |4.0 |14 |4.7 |
|enterprises | | | | |
|Public enterprises |13 |0.5 |1 |0.3 |
|Cooperative |52 |1.9 |6 |2.0 |
|societies | | | | |
|Private companies |244 |9.0 |58 |19.5 |
|Other |42 |1.5 |2 |0.7 |

[pic]

[pic]

[pic]

2 lentelė. Pradėtos ir baigtos bankroto procedūros savivaldybėse

| |1993-2003 |1993-1998|1999 |2000 |2001 |2002 |1st |
| | | | | | | |half-yea|
| | | | | | | |r of |
| | | | | | | |2003 |
| |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |
|Total |2699 |1317 |352 |283 |247 |200 |414 |313 |592 |329 |797 |174 |297 |18 |
|Alytus |141 |82 |13 |13 |11 |11 |36 |29 |34 |20 |33 |9 |14 |- |
|Kaunas |706 |359 |112 |82 |72 |58 |97 |69 |163 |99 |193 |50 |69 |1 |
|Klaipėda |254 |117 |16 |16 |28 |19 |45 |33 |51 |26 |78 |19 |36 |4 |
|Marijampo|96 |48 |20 |16 |12 |12 |16 |11 |15 |5 |15 |3 |18 |1 |
|lė | | | | | | | | | | | | | | |
|Panevėžys|207 |127 |32 |32 |13 |12 |27 |27 |64 |39 |55 |17 |16 |- |
|Šiauliai |256 |137 |36 |31 |39 |30 |45 |33 |49 |26 |93 |17 |25 |- |
|Tauragė |68 |33 |8 |7 |2 |2 |11 |10 |11 |10 |24 |4 |12 |- |
|Telšiai |234 |132 |11 |9 |20 |19 |49 |40 |60 |29 |72 |24 |22 |11 |
|Utena |117 |59 |19 |14 |5 |2 |9 |9 |24 |18 |47 |16 |13 |- |
|Vilnius |590 |223 |85 |63 |45 |35 |79 |52 |121 |57 |188 |15 |72 |1 |

1 started bankruptcy procedures in respective years
2 ended bankruptcy procedures in 2003 07 01
[pic]

[pic]

3 lentelė. Bankrutavusios ir bankrutuojančios įmonės savivaldybėse pagal
veiklos rūšį 1993-2003 07 01
|Type of |Tot-|Municipalities |
|economic |al | |
|activity | | |
| | |Alyt|Kau-|Klai|Marija|Pane|Šia-|Tau|Tel|Ute|Vil-n|
| | |us |nas |-pėd|-mpolė|-vėž|ulia|-ra|š-i|-na|ius |
| | | | |a | |ys |i |gė |ai | | |
|TOTAL |2699|141 |706 |254 |96 |207 |286 |68 |234|117|590 |
|Agriculture, |173 |11 |36 |10 |8 |18 |23 |10 |17 |19 |21 |
|hunting and | | | | | | | | | | | |
|forestry | | | | | | | | | | | |
|Fishery |4 |- |- |3 |- |1 |- |- |- |- |- |
|Mining and |7 |- |1 |- |- |1 |2 |- |- |1 |2 |
|exploitation of| | | | | | | | | | | |
|quarries | | | | | | | | | | | |
|Manufacturing |831 |50 |212 |70 |42 |74 |96 |24 |63 |42 |158 |
|Supply of |5 |- |- |- |1 |- |- |- |2 |- |2 |
|electricity, | | | | | | | | | | | |
|gas and water | | | | | | | | | | | |
|Construction |265 |8 |54 |24 |12 |21 |33 |3 |29 |14 |67 |
|Wholesale and |1053|52 |308 |105 |25 |72 |103 |25 |101|29 |233 |
|retail trade | | | | | | | | | | | |
|Hotels and |77 |7 |18 |6 |1 |10 |8 |3 |2 |5 |17 |
|restaurants | | | | | | | | | | | |
|Transport, |115 |7 |27 |21 |2 |6 |11 |1 |11 |5 |24 |
|storage and | | | | | | | | | | | |
|communications | | | | | | | | | | | |
|Financial |24 |- |12 |- |- |- |3 |- |1 |- |8 |
|broking | | | | | | | | | | | |
|Real estate, |78 |3 |21 |6 |3 |3 |4 |- |3 |1 |34 |
|rent and other | | | | | | | | | | | |
|business | | | | | | | | | | | |
|activity | | | | | | | | | | | |
|Education |1 |- |- |- |- |- |- |1 |- |- |- |
|Health care and|12 |1 |2 |2 |- |- |1 |1 |- |- |5 |
|social work | | | | | | | | | | | |
|Other social |54 |2 |15 |7 |2 |1 |2 |- |5 |1 |19 |
|and personal | | | | | | | | | | | |
|service | | | | | | | | | | | |
|activity | | | | | | | | | | | |

[pic]

[pic]

2 12. STATISTIKOS APŽVALGA

2003 m . liepos 1 diena juridinių asmenų registre buvo 270143 įmonės,
iš kurių 105892 (tai yra 39,2%) buvo išregistruotos. 2003 metų pirmajame
pusmetyje įregistruotos 4395 ir išregistruotos 10284 įmonės.

Nuo 1993 metų iki 2003 07 01 bankrotus deklaravo 2699 įmonės, tai yra
1% iš visų registruotų įmonių. 2613 įmonėse atlikti teisminės ir 86
neteisminės bankroto procedūros. Bankroto procedūros buvo baigtos 1317
įmonėse. Iš jų –1277 likviduotos, 4 reorganizuotos, 11 sanuotų, kitos 25
bankroto bylos baigėsi nutraukimu arba taikos sutartimi (7 diagrama).
Bankroto procedūra 1382 įmonėse progresavo taip: reorganizacija trijose,
sanuotos – 5, tačiau bankroto procedūra nepriimta 253 įmonėms.

2003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūras deklaravo 297
įmonės, 18- ai iš jų bankroto procedūros buvo baigtos. Palyginus pirmą 2003
metų pusmetį su pirmuoju 2002 metų pusmečiu, deklaruotų bankroto procedūrų
mažėjo 14,4%, o palyginus su adekvačiu 2001 metų periodu- augimas 9,2%.
Užbaigtų bankroto procedūrų skaičiai yra augantys. Pirmajame 2001 metų
pusmetyje bankroto procedūros buvo baigtos 98 įmonėse, pirmajame 2002 metų
pusmetyje – 228 įmonės, ir pirmajame 2003 metų pusmetyje – 323 įmonės.
Pirmajame 2003 metų pusmetyje, palyginus su 2002 metų, baigtų bankroto
procedūrų išaugo 41,7% ir palyginus su 2001 metų – išaugo 3,3 karto (5
diagrama).

Iki 2003 07 01 bankroto procedūras per metus baigdavo 7,8%, per du
metus – 40,4%, per tris metus – 31,1%, ir per keturis – 10,6% įmonių.

Visą periodą nuo 1993 metų iki 2003 07 01 daugiausia bankroto
procedūrų buvo pradėta Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Kaune buvo pradėta
26,2% iš visų šalies bankroto bylų, Vilniuje – 21,9% (4 diagrama).

Analizė apie bankroto procedūrų trukmę bus atlikta su 1999 metų
duomenimis. Apie 81% bankroto procedūrų tais metais buvo baigta iki 2003 07
01. Skirtingose savivaldybėse skirtingas ir bankrot procedūrų trukmės
lygmuo. 1999 metaisAlytaus, Marijampolės ir Tauragės savivaldybių
deklaruotas bankrotų skaičius nėra didelis (atitinkamai 11, 12 ir 2), ir
tai buvo baigta iki 2003 07 01. Vilniaus ir Kauno savivaldybėse skaičiai iš
baigtų bylų kiekio – atitinkamai 77,8% ir 80,6% iš visų deklaruotų bylų
tose savivaldybėse 1999 metais (2 lentelė).

Ir tuo remiantis, 2003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūros
buvo pradėtos 297 įmonėse. Iš savivaldybių, kurių skaičius bankrutuojančių
ir bankrutavusių įmonių 2003 metų pirmame pusmetyje (palyginus su visomis
bankrutuojančiomis ir bankrutavusiomis įmonėmis visame 1993 – 2003 07 01
laikotarpyje), buvo didžiausias, išsiskiria Marijampolės, Tauragės ir
Klaipėdos savivaldybėse. Šiose savivaldybėse bankrutavusių ir
bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo atitinkamai
18,8%, 17,6% ir 14,2%. Mažiausiai bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių
visame 1993 – 2003 07 01 laikotarpyje buvo Panevėžio ir Šiaulių
savivaldybėse, atitinkamai 7,7% ir 8,7% (3 diagrama).

1993 – 2003 07 01 periode tarp bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių
dominavo didmeninės, mažmeninės prekybos (39,0%) bei gamybos (30,8%)
įmonės.

Daugiausia bankroto bylų 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo pradėta
didmenos, mažmenos bei gamybos įmonėse. Tai prilygsta 70,4% iš visų
bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pirmajame 2003 metų pusmetyje.
Kituose šaltiniuose teigiama, kad 2003 metų pirmajame pusmetyje tarp visų
bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių dominavo didmeninės, mažmeninės
prekybos (14,2%) įmonės, bei viešbučiai ir restoranai (13,0%)(2 diagrama).

Analizuojant bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pasiskirstymą
2003 metų pirmajame pusmetyje pagal veiklos tipus, matyti, kad dominuoja
akcinio kapitalo įmonės. Tai prilygsta 67,4% iš visų bankrutavusių ir
bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje. Taip pat
individualių įmonių dalis prilygsta 19,5% (1 diagrama ir 1 lentelė).

17 11. IŠVADOS, PASIŪLYMAI

Naujas įmonių bankroto įstatymas Lietuvos Respublikoje buvo priimtas
2001 metų kovo 20 dieną. Šis įstatymas reguliuoja įmonių bankrotų procesus.
Įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir
kredito unijoms. Įstatymas nustato įmonių veikimo ribas, kurioms
kreditoriai turi teisę pareikalauti piniginių pretenzijų apmokėjimo,
panaudoti kai kurias priemones atgauti skolas ir mokesčius, nustato jų
administravimą bankroto proceso metu, bei galimybes įmonėms veikti tiek,
kad jų veiksmai neprieštarautų šio įstatymo nuostatoms.

Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas žingsnis teisingame
rinkos ekonomikos kelyje. Viena pagrindinių problemų yra įmonių skolos bei
nemokumas. Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra išspręsti skolų problemas,
apginti kreditorių ir skolininkų interesus. Ataskaitos, susijusios su šiuo
įstatymu, yra lyginamos Lietuvos ir užsienio valstybių oficialių
disertacijų dokumentuose. Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas
dalykas. Kiekviena pradžia yra sunki ir komplikuota. Mes esame įvairių
eksperimentų kelyje, todėl neišvengiamai turime atsižvelgti į kitų šalių
patyrimą. Kai kurie eksperimento rezultatai, klaidos – taip paruošiami
nauji Bankroto įstatymo variantai.

Remiantis Lietuvos įmonių bankroto įstatymu, paskirtas
administratorius turi pasiekti susitarimo pabaigos tarp kreditorių ir
skolininkų, reorganizuoti įmonę veikiant įstatymo numatytose ribose, bei
išvengti jos bankroto.

Įmonės galimybė tapti nemokia neturi būti menka – ji turi būti
visiškai pašalinta.
Yra galimybė apsaugoti įmonę – tai įmonės reorganizavimas., veiklos
keitimasįstatymo garantuotu mokumu atsiteisus kreditoriams.

Darbo santykių reglamentavimo įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais
tema yra nepopuliari ir mažai išnagrinėta. Tai galima pasakyti apskritai
apie darbo santykius kaip socialinį reiškinį.

Įmonių bankrotas yra natūrali verslo įmonių problema, tačiau,
įstatymuose užsimenama pernelyg šykščiai. Susidaro įspūdis, jog dirbantieji
yra beveik nesusiję su bankrutuojančia įmone. Būtent, (DK 137 str.) nurodo,
kad bankrutavus įmonei, darbo sutartis gali būti nutraukta laikantis
bankroto įstatymų nuostatų.

Praktika atskleidžia, jog ne visada laikomasi tos įmonių bankroto
įstatymo nuostatos, kur teigiama, kad pirmumo teisę turi skolą iš
bankrutuojančios įmonės susigrąžinti darbuotojai. (5 skirsnis, 35 str.)

Įmonių bankroto įstatymas, nors priimtas neseniai, prašyte prašosi
pataisų ir patikslinimų.
Šis įstatymas, kaip kiti su darbo santykių reglamentavimu susiję įstatymai,
labai miglotai užsimena apie asmens socialines garantijas. Tiksliau, šios
garantijos praktikoje atsiskleidžia dar silpniau.
Apskritai, mūsų valstybėje žmogus socialiai yra labai pažeidžiamas.
Studijuojant literatūrą, pastebima ir tokia nuomonė, kad įstatymai labiau
turi paisyti įmonių, o ne darbuotojų interesų. Tai, neva, būtų pažangesnis
žingsnis mūsų ekonomikoje.
Tai, aišku, kraštutinumai.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, yra viltis, kad realiai turėtų
sumažėti bankrutuojančių įmonių sąrašas mūsų valstybėje. O bankrutuojančių
ir jau bankrutavusių įmonių sąrašas iš ties įspūdingas. Tik sustiprinus
ekonomiką, įmanomas sumažinti bankrutuojančių įmonių sąrašą.

Šiame darbe aptarti pagrindiniai su įmonių bankrotu ir likvidavimu
susiję įstatymai, šių įstatymų taikymas ir tikslai, pagrindinės sąvokos,
įmonės bankroto byla ir jos iškėlimo pagrindas.
Atskleidžiamas ir svarbiausias šios temos aspektas – tai darbo santykiai,
jų reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.

Visa tai yra apibendrinama kalbant apie darbo santykių reglamentavimo
problematiškumą.

18 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Įmonių bankroto įstatymas

2. Šimašius R. LLRI akiratyje – darbo santykių reglamentavimas. Laisvoji

rinka, 1998 Nr. 6

3. Šimašius R. Darbo santykių reguliavimas. Verslo plėtros trukdžiai –

LLRI pozicija. Laisvoji rinka,V., 1999

4. Vilkas E. Bankrotas – klaidų atitaisymas. Veidas, Nr. 37, V., 2002

5. www.Irinka.lt/Tyrimai/Bankrotas/Bankrot2.phtml.

6. Statistical yearbook of Lithuania 2003. Statistikos departamentas. V.:

2003 10 06

7. Statistical yearbook of Lithuania 2002. Statistikos departamentas. V.:

2002

8. Įmonių bankrotas, 2003 liepos 1: [statistikos rinkinys]. Statistikos

departamentas. V.: 2003

9. www3.lrs.lt (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas).

10. www.thebankruptcysite.com

———————–
1 diagrama. Bankrutuojančiių ir bankrutavusių įmonių tipai Lietuvoje, pagal
ekonominę veiklą 2003m. pirmajame pusmetyje

0,3%

municipality

enterprises

0,3% general

partnerships

0,7% other

0,3% public

institutions

19,5% private

enterprises

2,0%

cooperative

societies

4,7%

agricultural

enterprises

4,4%stock

companies

67,4% joint

stock

companies

2 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių tipai pagalekonominę
veiklą

3 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis savivaldybėse

4 diagrama. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių kiekis savivaldybėse
1993 – 2003 07 01

5 diagrama. Pradėtos ir baigtos bankroto procedūros 2000 – 2003 07 01

6 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių skaičiaus kitimas laike

7 diagrama. Įmonės, kurios bankroto procedūras baigė 2003 07 01 bankroto
procedūrų pagrindais

8 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis iki 2003 01 01

———————–
3

Leave a Comment