monių bankrotai. Įmonių kūrimosi ir bankrotų dinamika lietuvoje

Turinys

Įvadas
1. Įmonių bankroto proceso esmė ir pasaulinė praktika
2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos
3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai
4. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisminiu būdu
5. Darbo santykių reglamentavimas įmonės likvidavimo atveju
6. Bankrotai
Lietuvoje
7. Gelbėti bankrutuojančią įmonę ar teisingai padalyti jos turtą
8. Įmonės administratorius
9. Bankroto bylos iškėlimo pasekmės
10. Senojo ir naujojo bankrotų įstatymų panašumai ir skirtumai
Statistika
12. Statistikos apžvalga
Išvados

Vilniaus Gedimino technikos universitetas įmonių ekonomikos ir vadybos katedra

Įmonių ekonomika

Įmonių bankrotai. Įmonių kūrimosi ir bankrotų dinamika lietuvoje

Kursinis darbas

VVN-1/2 grupės studentas:

Evaldas Lembertas

Dėstytoja:

Doc.M.Tvaronavičienė

Vilnius, 2004

………………………………………………40

1 Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. “Beveik kiekvienas žmonijos istorijos lapas rodo didelę finansų reikšmę ekonominei, kultūrinei bei politinei tautos raidai. Todėl gal ir ne be pagrindo yra sakoma, kad tikroji kiekvienos tautos konstitucija yra jos finansų sutvarkymas”. Tai tik dar kartą patvirtina, jog kiekvienos valstybės atliekamoms funkcijoms užtikrinti reikalingos tam tikros lėšos. Būtent todėl mokesčiai – tai neišvengiama proceso dalis, kuri užtikrina sėkmingą valstybės bei visuomenės raidą.

Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turima omenyje tai, jog struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį, o taip pat ir pareiga laikytis įstatymų nustatytos mokesčių mokėjimo tvarkos. Būtent šios tvarkos laikymasis ir užtikrina reikiamą valstybės finansų politiką.

Tačiau neabejotinai kyla klausimas, ar valstybė formuodama atitinkamą mokesčių sistemą, visada yra teisi ir teisinga? O gal ji tik žiūri iš savo pozicijų, nelabai atsižvelgdama į mokesčių mokėtojus ir nesiteiraudama, ar jiems tokia sistema priimtina, ar jie norėtų ką nors keisti? Ar ji, reglamentuodama įvairių įmonių veiklą, visuomet siekia naudoms joms, o ne sau? Ar nesudaro neįmanomų sąlygų Lietuvos verslui plėtoti?

Neišvengiamai iškyla būtinybė analizuoti valstybės mokesčių sistemą, valstybės priimamus įstatymus, šioje srityje, išsiaiškinti esamus bei tobulintinus trūkumus. Šį reikalingumą dar labiau pabrėžia ta, jog

Lietuvoje pastaruoju metu mokesčių sistema yra dar tik kuriama, todėl jos nestabilumas išties nepalankus mokesčių mokėtojams ir tai juos dezorganizuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dabartiniu metu mokesčių sistemą, kuri privalo aprėpti keturis pagrindinius elementus:

mokesčių bazę, mokesčių administravimą, mokesčio mokėtoją bei surinktų mokesčių panaudojimą, šiandien Lietuvoje vargu ar galime pavadinti sistema tikrąją to žodžio prasme, kadangi minėti jos elementai nėra siejami tarpusavyje, keičiant vieną iš jų, dažnai nekreipiama dėmesio į kitus. O

tai iššaukia daug ir rimtų problemų visoje valstybės finansų bei mokesčių srityje, o ypač – įmonių nemokumo, bankroto bylų kėlimo ir bankroto proceso srityje. Šios problemos aktualumą grindžia ir statistiniai duomenys: įmonių bankroto valdymo departamentas pateikė parlamentinei kontrolei bankroto proceso eigos analizės rezultatus, kurie rodo, kad bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Lietuvoje sparčiai daugėjo. Be to, atlikta bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių statistinė analizė leidžia atskleisti negatyvias tendencijas Lietuvoje: daugelis nemokių įmonių nei reorganizuojama, nei sanuojama, nei likviduojama, o tai savo ruožtu sąlygoja didelius visuomeninius kaštus. Visa tai bylojo apie naujojo LR

Įmonių bankroto įstatymo reikalingumą, kuris ir buvo priimtas 2001 m. kovo

20 d., nes iki tol galiojęs 1997 m. Įmonių bankroto įstatymas per kelis galiojimo metus buvo taisytas, papildytas bei pakoreguotas Lietuvos teismų praktikos, tačiau labai atitolo nuo pasikeitusių šalies gyvenimo sąlygų, todėl ir negalėjo reguliuoti teisinių santykių, susijusių su įmonių bankroto procedūromis. Vis dėlto, reikėtų pažymėti tai, kad naujojo įstatymo priėmimas dar nereiškia, jog įmonių bankroto sritis jau yra puikiai sureglamentuota ir todėl nereikia jos analizuoti bei tobulinti.

Anaiptol, Lietuvai tapus ES nare, vystantis valstybės ūkiui, finansams bei ekonomikai, būtina derinti ir teisės aktus, reglamentuojančius bankroto proceso santykius. Todėl įmonių bankroto įstatymas bei kiti jį lydintys teisės aktai turi būti analizuojami, reikia išryškinti juose glūdinčias problemas bei aktualius klausimus. Būtina išnagrinėti įmonių bankroto proceso neefektyvumo priežastis, ypač akcentuojant įmonės nemokumo kriterijaus bei kreditorinių įsipareigojimų tenkinimo tvarkos reikšmę, be to, reikėtų suformuluoti naujas, tinkamas praktiniam naudojimui įmonės nemokumo kriterijus bei argumentuoti efektyvesnę kreditorinių pretenzijų tenkinimo tvarką.

Šio darbo tema – įmonių bankrotai, priežastys, darbo santykių reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.

Tema tartum suskaidoma į dvi dalis: bankrotas, jo priežastys, įmonių bankroto įstatymo dėstymas ir interpretavimas bei darbo santykiai, darbo santykių reglamentavimo problemos.

Šios dvi dalys kartu yra neskaidomos, susijusios priežastiniu ryšiu.

Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remtasi rašant darbą–tai DK(Darbo kodeksas), Įmonių bankroto įstatymas, CK(Civilinis kodeksas), CPK(Civilinio proceso kodeksas), straipsniai ir kitos publikacijos minėta tema, Lietuvos

Respublikos Konstitucija.

Dėstomąją šio darbo dalį sudaro tokie skyriai: 1.Bankroto esmė ir pasaulinė praktika, 2.Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos, 3.Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai, 4.Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisiniu būdu,

5.Darbo santykių reglamentavimas įmonės bankroto atveju, 6.Darbo santykių problemos.

Pirmose keturiose dėstymo dalyse aptariamos bankroto ir su juo susijusios sąvokos, pasaulinė patirtis, bankrutavusių įmonių Lietuvoje statistiniai duomenys, Įmonių bankroto įstatymo esmė.

Penktojoje ir šeštojoje dalyje apibrėžiama, kaip tai susiję su darbo santykių reglamentavimu.

Straipsniai, kurių mintys čia interpretuojamos, daugiausiai paimti iš LLIR

leidinių. Šia ir panašiomis temomis dominuoja teisės eksperto R. Šimašiaus publikacijos. Minėto autoriaus straipsniai pasižymi minties novatoriškumu ir šviežumu, drąsia Lietuvos ekonominės ir socialinės sistemos kritika.

Darbo rašymo sunkumai galbūt labiausiai susiję su įvairesnės literatūros stoka, galima pasakyti, net temos nepopuliarumu dabartiniams mūsų šalies ekonomistams, teisininkams ir žurnalistams.

1. BANKROTO ESMĖ IR PASAULINĖ PRAKTIKA

Ateities neprognozavimas ir neišvengiamos klaidos kasdieną daugybę įmonių veda į bankrotą. Tokiu atveju nuostolius patiria ir skolintojai, ir skolininkai. Tačiau įmonių bankroto procedūros yra būtinos tam, kad būtų išvengta tolimesnio klaidingų sprendimų veikimo.

Galime teigti, kad beveik visada įmonių bankroto bylos baigiasi įmonių likvidavimu.

Statistika rodo, kad 2003m. Lietuvoje buvo 2032 bankrutuojančios įmonės, iš jų 1293 įmonių bankroto procedūros tik pradėtos, likusioms 739 įmonėms baigtos. Dar 258 įmonės yra skelbiamos nemokiomis. Štai tokie duomenys ir parodo gana liūdną įmonių padėtį Lietuvoje. (Šie statistiniai duomenys paimti iš Ekonomikos ministerijos tinklapio).

Taip pat paminėtina, jog iš nurodyto skaičiaus bankrutuojančių firmų reorganizuotos tik 6 įmonės, 9 atvejais sudaryta taikos sutartis, 11 įmonių bankroto procedūrą nutraukė teismas ar patys bankroto iniciatoriai.

JAV patirtis rodo, jog net galingos ir laikytos stabiliomis įmonės patiria triuškinantį žlugimą.

Pavyzdžiui, 2000 metais JAV bankrutavo apie pusantro milijono įmonių, turėjusių daugiamilijoninę apyvartą.

Kaip pasirodo, ne visada bankrotai rodo normalų verslo reiškinį.

Specialios komisijos nustatė tyčinius stambaus grobstymo ir iššvaistymo atvejus.

Įstatymų koregavimas, kaltų dėl bankroto asmenų baudžiamoji atsakomybė veiksminga tik kaip nepavėluotas, bet valdžios apsvarstytas procesas.

Pasaulio banko atliktas bankrotų tyrimas 35 šalyse dokumentiškai pagrindžia tam tikrus dėsningumus.

Nepriklausomai nuo teisinės sistemos stiprumo, jei kreditoriai gali perimti įmonių akcijas, todėl paprastai bankrotų būna mažiau. Tai bent iš dalies atskleidžia bankroto veiksnių sudėtingumą ir ryšius tarp teisinės sistemos, kreditorių teisių, finansinės sistemos išsivystymo, akcininkų nuosavybės teisės ir pačių kreditavimo modelio.

Praktika ir kitų šalių patirtis rodo, kad įmonės bankrotas visada yra skausmingas jos dirbantiesiems. Valstybei įmonių bankrotai yra neišvengiama kasdienybė. Teisiškai apibrėžus bankroto procedūras, procesas ramiais laikais teka savaime ir nereikalauja kokio nors papildomo kišimosi. Tačiau finansinių krizių laikas reikalauja naujų veikimo priemonių. Reikia ne tik koreguoti įstatymus; valstybė turi parengti ir įgyvendinti planą, kuris padėtų įveikti skausmingą finansinę krizę.

2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos

Įmonių bankroto įstatymo paskirtis – įmonių bankroto proceso reglamentavimas.

Šis įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, investicinių bendrovių ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai.

Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas priimtas 2001 m. kovo 20 d.

Nr. IX – 216.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas

Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl bankroto. Kartu priima sprendimą patenkinti kiekvieno iš kreditorių reikalavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai teismas priima įmonės bankrotą, įmonė gauna likviduojamos įmonės statusą.

Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai tokio turto panaudojimą sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų. Pardavus turtą reikia atsiskaityti su kreditoriais.

Įstatymai nustato, kokia eile ir tvarka tenkinami kreditorių reikalavimai: 1. eile tenkinama darbuotojų reikalavimai kylantis iš darbo santykių ir pan. 2. eile – reikalas dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą, bei privalomojo draudimo įmokų, taip pat 2 eile tenkinami reikalavimai dėl užsienio skolų. 3 eile visi kiti kreditorių reikalavimai.

Kiekvienos paskesnės eilės reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinami pirmosios eilės reikalavimai. Gali būti, kad pirmos eilės reikalavimams neužtenka lėšų visiškai patenkinti. Tada reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančia kiekvienam kreditoriui sumą. Bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai kylantys iš darbo santykių tenkinti yra įsteigtas vyriausybės fondas.

1 Bankrotas

Pasukę rinkos ekonomikos keliu, mes neišvengiamai turėjome daryti ir darėme daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų netikėtumų kelias. Tai beveik amžinos temos, o šiandien, jau daugiau kaip pusantrų metų galiojant Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar laukia mūsų verslo įmonių, jų darbuotojų: įveikta krizė, sotus gyvenimas, ar ūkio katastrofa- juk tokių nuomonių irgi tenka girdėti. Žinoma, būtų neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų,

– liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją. Tai nėra paprasta teisinė bei finansinė procedūra, kaip neretai bandoma aiškinti, bet svarbus ūkio valdymo, jo efektyvumo didinimo svertas. Tai savotiškas baubas, kuris turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus, administratorius ir kitus įmonių darbuotojus, tačiau ne per daug žiaurus, kad didesnei ūkio subjektų daliai leistų išgyventi. Bankroto mechanizmas-

tai lazda tėvo, o ne bandito rankose.

Ta proga prisiminkim: paskelbus ankstesnį Bankroto įstatymą, per porą metų nė apie vieną tikrą bankrotą taip ir neišgirdome, taigi baubas nieko neišgąsdino. O dabar, kaip tolimesniame dėstyme bus matyti, patekome į kitą kraštutinę padėtį- bankrotai tapo vos ne masišku reiškiniu, ir, svarbiausia, dauguma jų baigiasi ūkio subjektų likvidavimu.

1. Merdinti, beviltiškai apleista įmonė tikrai trukdo gerai veikiančioms ir ją reikia pašalinti nuo verslo vieškelio – taip be jokių sentimentų daroma normalios ekonomikos šalyse, bet mes, deja, tokia valstybe dar netapome.

2. Rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks pritraukti užsienio kapitalą ir kurių vadovai patys kels savo kvalifikaciją bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius. 3.

Optimistinis bankroto variantas Lietuvoje kol kas nerealus. Kliūčių tikrai daug: nuo administratoriaus parinkimo iki išteklių stokos. Tikėtis, kad padėtis pagerės, galima tik tuo atveju, jeigu Seimas, Vyriausybė sudarys geresnes sąlygas ūkiui, ypač gamybai, plėtotis. 4.

Negalima pamiršti ir teisėtvarkos praktikos bei verslo etikos problemų: palankesnis bankroto procedūrų režimas duos reikiamą efektą tik tada, kai lengvatomis nebus piktnaudžiaujama, kai sumažės tyčinių ir kitokių nusikalstamų bankrotų, kai įsigalės civilizuotas verslas. 5.

Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas suderintas su kitais įstatymas, tarp jų darbo santykius, mokesčių administravimą, įmonių veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Civilinio proceso kodeksu, Baudžiamuoju kodeksu. 6. Įmonių bankroto procesas yra įvairiapusis: kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas tiek ekonomine, tiek socialine prasme.

7. Pagrindiniai bankroto dramos veikėjai- teismas ir įmonės administratorius. 8. Įmonės bankroto bylą galima nagrinėti teismine ir neteismine tvarka. 9. Pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę: kreditoriai, akcininkai, savininkai, įmonės vadovas, darbuotojai, Valstybinė darbo inspekcija ir kt. 10. Pagrindinės bankroto bylos iškėlimo sąlygos: įmonės finansiniai įsipareigojimai viršijo (yra lygūs) jos turtą, neišmokamas atlyginimas, įmonė negali sumokėti už tiekiamą produkciją, įmonė nevykdo privalomų mokėjimų, įmonė tyčia gadina ar mažina savo turto vertę, teismo antstoliai negali įvykdyti teismų sprendimų.

11. Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą:

išsaugoti įmonės turtą, ušalinti valdymo organus, sustabdyti delspinigių augimą bei baudų išieškojimą, įgyvendinti verslo laną, prisijungti laikinų sunkumų turinčią įmonę. 12. Galimi 3 įmonei iškeltos bankroto bylos pabaigos scenarijai: sanavimas (pertvarkymas), taikos sutartis bei įmonės likvidavimas. 13. Savalaikis bankroto bylos įmonei iškėlimas gali padėti jai išsikapstyti iš finansinių gniaužtų.

14. Pirmiausia tenkinami įmonės darbuotojų iš darbo santykių kylantys finansiniai reikalavimai. 15. Savalaikis įmonės paskelbimas bankrutavusia dirbantiems yra mažiau skaudus dalykas.

Paminėtinos pagrindinės sąvokos, kurios figūruoja šiame įstatyme:

1. Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

2. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma.

3. Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių.

4. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka.

5. Bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė.

6. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymas –

administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas.

7. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai – pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

8. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

9. Savininkas (savininkai) – individualios (personalinės) įmonės savininkas (savininkai), tikrosios ūkinės bendrijos narys (nariai), komanditinės ūkinės bendrijos tikrasis narys (tikrieji nariai) ar narys komanditorius (nariai komanditoriai), valstybės ir savivaldybės įmonės steigėjas, akcininkas (akcininkai), turintis (turintys) daugiau kaip 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, pajininkas (pajininkai), viešosios įstaigos dalininkai.

10. Įgaliotas akcininkų (pajininkų, dalininkų) atstovas – asmuo, akcininkų (pajininkų,dalininkų) susirinkimo išrinktas bankroto procese atstovauti jų interesams.

11. Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

12. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto tyčia.

13. Įmonės kreditoriai (toliau – kreditoriai) – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:

1) mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;

2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);

3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;

4) valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;

5) fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;

6) kiti kreditoriai.

3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai

Įmonių bankroto įstatyme išskiriamos šios bankroto bylos iškėlimo priežastys:

1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;

2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;

3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;

4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;

5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. (2 skirsnio 4 str.)

Pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto turi teisę šie juridiniai asmenys:

1) kreditorius (kreditoriai);

2) savininkas (savininkai);

3) įmonės administracijos vadovas. (2 skirsnio 5 str.)

Įmonės likvidatorius pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo iniciatyvos teisę turi tais atvejais, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, tačiau išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Prie pareiškimo teismui pridedami įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai bei finansinė atskaitomybė nuo sprendimo likviduoti įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos (Įmonių bankroto įstatymas).

Pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė, apygardos teismui (Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka. Prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei turi būti pridėti dokumentai, įrodantys to pareiškimo pagrįstumą.

Bankrutuojančiai įmonei valdyti ir įmonių bankroto įstatyme nustatytoms funkcijoms vykdyti teismas (neteisminio proceso atveju –

kreditorių susirinkimas) skiria įmonės administratorių. Buvę įmonės valdymo organai netenka įgaliojimų, išskyrus išimtis, nustatytas Įmonių bankroto įstatyme 2 skirsnio 28 str.

4. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisminiu būdu

Bankroto bylos nagrinėjimo teisme tvarka nustatyta Įmonių bankroto įstatyme 3 skirsnyje. Įmonės bankroto bylą iškelia vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, Apygardos teismas. Įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašytos turto vertės.

Teisme bylinėjasi:

atsakovas – bankrutuojanti įmonė;

ieškovas – asmuo (asmenys), pateikęs (ę) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo;

tretieji asmenys – kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus atsakovui yra patvirtinęs teismas.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:

įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditorių, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, finansinius reikalavimus;

įmonei iškelta (restruktūrizavimo byla).

Bankroto proceso vykdymas ne teismo tvarka reglamentuojamas Įmonių bankroto įstatyme 4 skirsnyje.

Ne teismo tvarka bankroto procesas gali būti vykdomas, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų, reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Įmonės savininkas arba administracijos vadovas, gavęs šiam veiksmui įgaliojimą, praneša kiekvienam kreditoriui, kad įmonė yra nemoki, kartu su siūlymu bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, nurodydamas kreditorių susirinkimo datą ir vietą.

Bankroto procesas ne teismo tvarka vykdomas kreditorių susirinkimui pritarus. Būtina ne mažiau kaip 4/5 visų kreditorių finansinių reikalavimų pritarimo. Bankroto ne teismo procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis įmonių bankroto įstatymo 4 skirsnyje nustatyta tvarka.

5. Darbo santykių reglamentavimas įmonės likvidavimo atveju

2 Neatsiskaitymas su darbuotojais

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija.

Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.

Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti įprastinės savo veiklos.

Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo “stebuklo”. Nesulaukę pretenzijas reikšdavo Seimui ar Vyriausybei, net nesvarstydami, ar įmonės bent viena akcija priklauso valstybei ar savivaldybei.

Senajame Įmonių bankroto įstatyme atskiros nuostatos išdėstytos netiksliai, todėl susidarė galimybė jas skirtingai interpretuoti. Netgi teismuose buvo ginčijamasi, ar įmonės darbuotojai laikytini bankrutuojančios įmonės kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo numatytos išimtys teisiniuose darbo santykiuose, Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad BBĮ darbuotojai nėra kreditoriai ir su jais turi būti atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad problemų BBĮ susikaupė per dvejus trejus metus. Jos nebuvo sprendžiamos, vyravo nuomonė, kad įmonės pačios kažkaip ras išeitį. Tuo tarpu problemų vis daugėjo, įmonės neturėjo pajamų, o buvo imami nauji kreditai, todėl didėjo įsiskolinimai, ypač paplito toks reiškinys kaip neatsiskaitymas su darbuotojais. Didžiausia bėda, kad įmonės įsiskolinusios valstybei, darbuotojams, kitiems kreditoriams, neturi nei lėšų, nei turto.

Bendras darbuotojų skaičius bankroto proceso pradžioje sudarė apie 30

tūkst., iki 1997 metų liepos 1 d. šis skaičius sumažėjo iki 9.5 tūkstančio darbuotojų. Daugiausia darbuotojų buvo atleista Klaipėdoje (iš 5 bankroto procese buvusių įmonių – 8469 darbuotojai), Kaune (iš 50 įmonių – 4951

darbuotojas), Tauragės rajone (iš 3 įmonių – 338 darbuotojai), Akmenės rajone (iš 3 įmonių – 334 darbuotojai), Švenčionių rajone (iš 8 įmonių –

226 darbuotojai).

Reikia pastebėti, kad minėti įmonių bankroto procesą iliustruojantys skaičiai nėra oficiali statistika, tai Ūkio ministerijos sukurtos analitinės duomenų bazės skaičiai.

Pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Šio skirsnio nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja bankroto įstatymas. (DK 137 str.)

Bankrutavusi įmonė likviduojama teismo (ne teismo tvarka – kreditorių susirinkimo) nutartimi, visiškai ar iš dalies patenkinant kreditorių reikalavimus iš likviduojamos įmonės turto.

Įmonės likvidatoriaus funkcijas atlieka administratorius. (DK 11 str.)

Bankrutavusi įmonė likviduojama tokia tvarka, kokia yra nustatyta Įmonių bankroto įstatymo 7 skirsnyje.

Kreditorių reikalavimai, likviduojant bankrutavusią įmonę, tenkinami dviem etapais. Pirmasis etapas (DK 35 str.), pagal nustatytą eiliškumą, tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.

Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.Teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei pastaraisiais disponuoti suteikiama tik administratoriui.

Visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui.Bylose dėl turto išieškojimo iš kitų asmenų bankrutuojančios įmonės naudai atstovauja administratorius arba jo įgaliotas asmuo.

Bankrutuojančios įmonės skolininkų, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesų gynimas yra apibrėžtas įmonių bankroto įstatyme. (5 skirsnis)

|Darbo santykių reglamentavimo problema |

Mūsų visuomenėje beveik nepriimta kalbėti apie darbo santykius reglamentuojančius dalykus.

Lietuvoje galima rasti pavyzdžių, kai darbo santykiai reglamentuojami ir mažiau, ir daugiau nei Vakaruose. Didelė dalis šiandienos problemų

Lietuvoje – vos gyvos įmonės, neišmokami atlyginimai algos, augantis nedarbas, bankrutuojančios įmonės – yra būtent netinkamo darbo santykių reglamentavimo padarinys.

Dauguma darbo teisės normų yra priimtos tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, o dar sovietmečiu priimtas Darbo įstatymų kodeksas, su nedidelėmis pataisomis galioja iki šiol. Pagrindinė mintis, kylanti analizuojant darbo teisės aktus yra ta, kad jie sukurti visuotinio užimtumo dvasia, įteisina didelį ir nepagrįstą darbo santykių reguliavimą, stabdo rinkos ekonomikos plėtrą, mažina jos efektyvumą.

Anot LLRI teisės eksperto R. Šimašiaus, išnagrinėjus darbo santykių reglamentavimą Lietuvoje, buvo padarytos šios išvados ir rekomendacijos dėl darbo teisės pobūdžio ir tobulinimo krypčių: darbo santykiai daugelyje atvejų reguliuojami pernelyg smulkmeniškai, šio reguliavimo tikslai dažnai ne tik nepasiekiami, bet įstatymo normų laikymasis tampa tik formalus arba šios normos apeinamos; todėl būtina darbo įstatymuose įtvirtinti tik pagrindinius darbuotojo ir darbdavio santykių principus ir atsisakyti detalaus jų nustatymo; darbo santykiuose negalima paneigti sutarčių laisvės principo, kurio suvaržymas atneša žalos tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, tiek Lietuvos įmonių konkurencingumui.

Darbo teise negalima reglamentuoti ir riboti visų atvejų, kuomet naudojamas žmogaus darbas, t. y. darbo teisės objektas turėtų būti tik darbo santykiai siaurąja prasme;

būtina ne plėsti, bet siaurinti darbo sutarties sąvoką, taip išsaugant šių santykių specifiką ir netaikyti darbo teisės normų kitiems santykiams;darbo santykių reglamentavimu negalima spręsti mokesčių surinkimo problemų, tokios priemonės tik apsunkina darbo ir civilinius santykius, nedaug pagerindamos mokesčių surinkimą; pernelyg griežtas darbuotojo interesų saugojimas yra žalingas įmonių veiklai, be to, labai dažnai atsisuka prieš pačius ypatingomis priemonėmis saugomus darbuotojus, todėl būtina apsiriboti minimaliais standartais, paliekant daugiau galimybių šalių susitarimams; darbo teisė tapo labai fragmentuota ir prieštaringa. Darbo teisės kodifikavimas yra svarbus žingsnis siekiant harmoningesnės darbo teisės plėtros.

Daugumą darbo teisės normų nustatė ne Seimas, bet Vyriausybė, dalies reikalavimų, nustatytų poįstatyminiais aktais teisėtumas yra abejotinas.

Pasigirsta vis dažniau balsų, teigiančių, kad darbo santykių reglamentavimas įmonių bankroto ir jų likvidavimo atvejais reikalauja reformuojančių pataisų.

Vyrauja nuomonė, kad darbo santykiai – socialinė sfera, kurios reguliavimas pasitarnauja darbuotojams, o verslo sąlygų neįtakoja.

Gyvenimo praktika rodo visai ką kita.Tokių atvejų, koks buvo Alytuje, kai įmonei teko atleisti kelis šimtus darbuotojų todėl, kad darbo inspekcija neleido jiems dirbti naktį, yra ne vienas ir ne du. Panašūs įvykiai, gal tik ne tokiu mastu, vyksta kasdien. O jei ir nevyksta – tik todėl, kad dar daugiau įmonių ir žmonių slapstosi nuo darbo reguliavimų, valdžios akyse tapdami pažeidėjais.

Reguliavimų darbo srityje yra itin daug ir įvairių: minimali alga, darbo laikas, darbo sąlygos, sutarties forma, sutarties sudarymas, darbo laiko apskaitos taisyklės, sutarties nutraukimas, atskirų darbuotojų kategorijų darbas, užsieniečių darbo ribojimai, privilegijos profsąjungos, įmonių bankroto atvejai ir darbo birža, kolektyvinės sutartys. Kaip netinkamo darbo reguliavimo pavyzdį vertėtų paminėti minimalų darbo atlygį, dėl kurio vis aktyviau pradedama diskutuoti. Tokia pati padėtis yra ir visų kitų reguliavimų atveju. Ministerijų ir valdininkų skirtumas nuo įmonių tik tas, kad valdžia kaip darbdavys turi lygesnes teises, negu įmonės. Tai, už ką įmonės būtų nubaustos, gal net privestos prie bankroto, valdžiai –

visiškai normalu. Darbo inspekcija jos netikrina.

Darbo santykių reglamentavimas tiek istoriškai kitose valstybėse, tiek

Lietuvoje remiasi kai kuriais principais. Jų suderinamumas yra labai sunkus ir apskritai vargu ar įmanomas, todėl neverta tikėtis, kad darbo reguliavimas, bent jau tokio lygio, kaip dabar gali būti efektyvus.

Pirmiausia darbo teisėje egzistuoja bendri sutarčių laisvės, šalių lygybės principai, “sutartis turi būti vykdoma” principas. Tačiau, kita vertus, darbo santykių reglamentavimo esmė yra bandymas šiuos tūkstantmečių patikrintus principus “patobulinti”.

Išeitis įžvelgiama tokia – sumažinti ir apskritai panaikinti daugelį darbo reguliavimų.

Tačiau, kol egzistuos biurokratinis aparatas ir galingais tapę valdininkai, tol paprastam žmogui bus sunkiau realiai turėti tas teises, kurias jam žada teisiniai šaltiniai, net ir problematišku įmonių bankroto atveju.

3 6.BANKROTAI LIETUVOJE

1 Įmonių bankroto įstatymas Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. spalio 15 d., pirmosios bankroto bylos iškeltos 1993 m. kovo mėnesį. Ūkio ministerijos duomenimis, iki 1997 m. spalio 1 d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas 233 įmonėms ir 13 bankų; bankroto procedūros baigtos ar nutrauktos 28 įmonėse, tarp jų 15 įmonių likviduota. Naujausi Ūkio ministerijos duomenys rodo kiek kitokią situaciją. Iki 1999 m. vasario 23

d. Įmonių bankroto įstatymas buvo pritaikytas iš viso 359 įmonėms ir 13

bankų. Šiuo metu bankroto procedūros vykdomos 285 įmonėms (iš jų 113 – nuo

1997 spalio 1 d.), bankroto procedūros baigtos – 74 įmonėms.

Bankroto procese iki 1997 m. spalio 1 d. buvusių įmonių turtas (neskaičiuojant įmonių, kuriose bankroto procesas baigtas) sudarė apie 814

mln. litų, o jų skolos- daugiau kaip 1.25 milijardo litų. Daugiau kaip pusė bankrutuojančių ir bankrutavusių iki to laiko įmonių (BBĮ) akcijų nuosavybės teise priklausė valstybei ar savivaldybėms.

Čia norėtųsi šiek tiek “nusukti į šoną” ir prisiminti, kad šiuo metu viena iš pagrindinių įmonės problemų- apyvartinių lėšų stygius. Infliacija, kuri 1992 metais siekė 1163 procentus, o 1993 metais – 188,9 procento, beveik “suvalgė” įmonių apyvartines lėšas. Problema aktuali ir šiandien, nors infliacija dabar jau tik vienaženklis skaičius. Būtina atsižvelgti į tai, kad įmonės normaliai dirba tik tuomet, kai numatomas bent 5 procentų pelnas.

Be to, įmonių pertvarkymo sąlygos pas mus yra labai blogos dar ir dėl ekonominės krizės mastų, kaip pripažįsta ir Vakarų specialistai, pralenkusių net 1930 metų Didžiosios Depresijos rodiklius: žlugo pačios stambiausios įmonės, kurios gamino didesniąją BVP dalį (1995 m. Lietuvos

BVP sudarė vos 35% 1990 m. lygio), daug produkcijos eksportavo ir davė darbą bei uždarbį tūkstančiams žmonių, dabar pereinančių į nelegalų verslą ar gyvenančio iš bedarbio pašalpos.Antra, verslininkystės patyrimo stoka, šešėlinės ekonomikos įsigalėjimas (specialistų teigimu, ji sudaro apie 20%

visos 6alies apyvartos), korupcija, įstatymų nestabilumas didina verslo riziką ir bankroto tikimybę. Trečia, vis dar netobulas Bankroto įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai apsunkina bankroto procedūras.

Iš bendros BBĮ sumos (iki 1997 spalio 1 d.) buvo 66 įmonės, kuriose valstybė ar savivaldybės turėjo akcijų, tarp jų: 19 įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybėms priklausė daugiau kaip 50% akcijų (Valstybinė kelių tiesimo įmonė – 100%, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla –

100%, VĮ “Vista” – 96%, VĮ “Šiaulių vairas”- 92%, Telšių valstybinė elektromechanikos gamykla – 73% ir kt.), 16 įmonių, kuriose valstybei ar savivaldybėms priklausė nuo 30 iki 50 procentų akcijų (AB “Šiaulių tauras”,

“Koordinatė”, “Nuklonas”, “Banga”, “Aurida” ir kt.). Ūkio ministerija turėjo 26 bankrotą paskelbusių akcinių bendrovių akcijų, Vertybinių popierių fondas- 27 bendrovių, Žemės ir miškų ūkio ministerija – 11

bendrovių, Statybos ir urbanistikos ministerija – 7 bendrovių, Susisiekimo ministerija – 1 bendrovės, Ryšių ir informatikos ministerija – 1 bendrovės, savivaldybėms priklausė 21 bendrovės akcijos ar jų akcijų dalis.

Nepaisant šių nemalonių aplinkybių,turime keletą pavyzdžių, kai bankrutuojančios įmonės atsigauna – tai “Vilma”, “Pagirių šiltnamiai”; dar daugiau atvejų, kai normalizuojama ūkinė veikla įmonėse, kurios buvo netoli bankroto, pavyzdžiui, “Anykščių vynas”, “Panevėžio stiklas”, “Jūrės medis”

ir kitos. Bankroto bylos iškėlimas sąlygos

Pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme esmė yra nustatyti visą skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą.

Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1. įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš dviejų sąlygų.

1 sąlyga: įmonė yra nemoki

Palyginti su ankstesniuoju, iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiu 1997 m.

birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymu Nr. VIII-270, įmonės nemokumo sąvoka yra pakeista iš esmės.

Dabar galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nustatyta, kad nemokumu laikoma tokia įmonės būklė, kai ji neatsiskaito su kreditoriais praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įmonės įsipareigojimams įvykdyti, ir pradelsti įsipareigojimai (skola) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Įsipareigojimais laikomi bet kokie įsipareigojimai, nustatyti tiek teisės aktuose, tiek sutartyse, įskaitant baudas, palūkanas, delspinigius.

1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumu buvo laikoma tokia įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija.

Kaip matome, šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas leidžia daug anksčiau pradėti bankroto bylos procedūrą, kadangi įmonė nemokia laikoma jau nuo to momento, kai jos įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o anksčiau reikėjo, kad įmonės įsipareigojimai būtų lygus ar viršytų jos turimą turtą. Kitaip tariant, nemokumo kartelė buvo sumažinta du kartus. Atrodytų, kad taip sudaromos palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau Laisvosios rinkos instituto nuomone, įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų, nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų.

Tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Sunku nesutikti ir su kitu Laisvosios rinkos instituto teiginiu, kad įmonė yra ir gali būti laikoma nemokia tik jeigu teismas nustato, jog nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje ji neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais, tačiau toks pasiūlymas įstatymo leidėjo buvo atmestas.

Nors šiuo metu teismas ir negali atsižvelgti į įmonės mokumą ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau dabar įmonės nemokumo nustatymo kriterijai yra geresni už 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintus įmonės nemokumo nustatymo kriterijus.

Anksčiau galiojusiame 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumas buvo nustatinėjamas atsižvelgiant į visų įmonės įsipareigojimų dydį: tiek tų, kurių įvykdymo terminas jau pasibaigęs, tiek ir tų, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigęs.

Šiuo metu galiojančiame Įmonių bankroto įstatyme nustatyta, kad nustatinėjant įmonės nemokumą įmonės turtas lyginamas tik su pradelstais, t. y., tokiais įsipareigojimais, kurių įvykdymo terminas jau suėjęs, taip eliminuojant įsipareigojimus, kurių vykdymo terminas dar nesibaigė.

Dar vienas esminis skirtumas nustatinėjant įmonės nemokumą bankroto bylos iškėlimo momentu – pagal 1997 m. birželio 17 d. Įmonių bankroto įstatymo 13 straipsnio 3 dalį teismas galėjo iškelti įmonei bankroto bylą tuo atveju, jeigu buvo pagrindo teigti, jog įmonė yra nemoki.

Įstatymas nereikalavo, kad jau bankroto bylos iškėlimo momentu teismas iš esmės išspręstų įmonės mokumo ar nemokumo klausimą. Tokiu būdu teismas galėdavo iškelti bankroto bylą, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, t.

y., jei pagal ieškovo (ieškovų) pateiktus ar teismo išreikalautus dokumentus preliminariai būdavo pakankamas pagrindas manyti, jog įmonės finansiniai įsipareigojimai yra lygūs įmonės turtui ar jį viršija. Dabar galiojančio Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d. sakoma, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad įmonė yra nemoki. Taigi teismas jau priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą privalo remtis visais per įstatyme nurodytą terminą įmanomais surinkti įrodymais, kurie beveik neabejotinai leistų spręsti apie įmonės nemokumą.

Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra pasisakęs, kad sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl administratoriaus pareikštų ieškinių nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo atstatymui.

Tokiu būdu bankroto bylos iškėlimo metu neįmanoma būti šimtu procentu įsitikinus, kad įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, ir galutinis sprendimas dėl įmonės mokumo priimamas tik išnagrinėjus įmonės bankroto administratoriaus ieškininius pareiškimus dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Darydamas išvadą apie įmonės nemokumą, teismas įmonės turtą įvertina balansine verte, o tais atvejais, kai yra ginčas tarp šalių arba teismui kyla abejonių dėl turto vertės, teismas gali skirti ekspertizę turto rinkos kainai nustatyti. Dažnai įmonės turto balansinė vertė pakankamai ženkliai gali skirtis nuo turto rinkos vertės, todėl, remiantis vienoje

Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje pateiktu išaiškinimu, paskirtai ekspertizei nustačius turto rinkos vertę, teismas šį turtą vertina ne balansine, o rinkos verte.

I šlaidos apmokėti ekspertizei yra paskirstomos, įmokamos ir išieškomos remiantis bendromis CPK 110, 111 str. numatytomis taisyklėmis.

Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33

„Dėl įstatymų taikymo bankroto bylose” 6 dalyje pasakyta, kad sumos, skirtos apmokėti auditorių darbą pagal teismo pavedimą, išmokamos jiems remiantis Vyriausybės 1992 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 38 „Liudytojams, nukentėjusiems, ekspertams, specialistams, vertėjams, kviestiniams ir kitiems šaukiamiems asmenims išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo tvarka”.

Dar viena problema įvertinant įmonės nemokumą kyla tada, kai reikia nuspręsti dėl neribotos atsakomybės juridinių asmenų nemokumo.

Personalinės įmonės ar tikrieji ūkinių bendrijų nariai už įmonės prievoles atsako ir savo asmeniniu turtu, todėl kyla klausimas: ar sprendžiant personalinės įmonės ar tikrosios ūkinės bendrijos nemokumo klausimą įmonės įsipareigojimus reikia lyginti ir su personalinės įmonės ar tikrųjų ūkinės bendrijos narių asmeniniu turtu?

Manyčiau, kad, sprendžiant apie neribotos atsakomybės įmonės nemokumą, teismas turėtų įvertinti tik įmonės turtą, nes jis apskaitomas atskirai nuo personalinės įmonės savininko ar nuo ūkinės bendrijos tikrojo nario turto ir Įmonių bankroto įstatyme numatyta, kad nemokumas nustatomas atsižvelgiant tik į įmonės balanse įrašyto turto vertę.

Tačiau tam, kad būtų apsaugotos kreditorių teisės tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos savininko ar narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui savininko ar narių asmeninis turtas natūra neperduodamas, tačiau įmonės savininkas ar tikrasis (tikrieji) narys privalo pateikti viso jo asmeninio turto sąrašą, įskaitant ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, o teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos.

Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka neribotos atsakomybės juridinio asmens turto, tai reikalavimai tenkinami ir iš savininkų ar tikrųjų narių asmeninio turto.

2 sąlyga: įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų

Ši sąlyga nereikalauja nustatinėti įmonės nemokumo, nes Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d. numatyta, kad bankroto byla gali būti iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš dviejų aukščiau minėtų sąlygų.

Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos bendros CPK taisyklės.

Bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bankroto bylą yra procesinis veiksmas, sukeliantis teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims, todėl teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė, kurioje dirba daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas ir pan.) turėtų nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Tačiau dažniausiai bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka, neinformuojant šalių apie posėdžio vietą ir laiką.

Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą. Teismo nutartį galima apskųsti per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo arba gavimo dienos

4 7. GELBĖTI BANKRUTUOJANČIĄ ĮMONĘ AR TEISINGAI PADALYTI JOS TURTĄ?

Pirmasis variantas, regis, geresnis visiems suinteresuotiems kreditoriams – jie gali gauti visus pinigus: akcininkams – išlieka jų turtas; darbuotojams – jie nepraranda pragyvenimo šaltinio; pagaliau valstybei – jai nereikia šelpti naujų vargšų. Ne veltui Vakaruose bankroto įstatymai dešimtmečiais buvo vis labiau švelninami, sudaromos palankesnės sąlygos atsigauti skolose paskendusiai firmai: jai padeda valstybė, kreditoriai, specialios gelbėjimo organizacijos.

5 Ištekliai

Bankrutuojančiai įmonei, priklausomai nuo jos verslo pobūdžio ir nuosmukio laipsnio, trūksta įvairių išteklių, bet problemų dėl personalo ir finansų neišvengia nei viena.

Kiekviena tokia įmonė turi įvairaus turto, kurį norėtų parduoti, tačiau dažnai pasiūla (ypač gamybinių patalpų, pastatų, įrengimų) gerokai pralenkia paklausą, pirkėjų rasti sunku. Paprastai rezultatus lemia įmonės ir jos turto (nekilnojamojo) vieta, vadovybės apsukrumas.

Antrasis finansinių išteklių šaltinis – patys kreditoriai. Jeigu jie jau nusprendė palaikyti įmonės pertvarkymą, tai privalo netrukdyti jai panaudoti verslui atgaivinti tas lėšas, kurias įmonė gauna pardavusi savo turtą. Antra, jie turėtų skirti papildomų kreditų, nors tai, žinoma, ir rizikinga.

6 Likvidavimas

Jei per 6 mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nepatvirtinamas sanavimo projektas ar nesudaroma taikos sutartis (apie ją skaitykite 3.2.8.3.

skyriuje), teismas gali įmonę pripažinti bankrutavusia ir priimti sprendimą dėl jos likvidavimo. Šiuo atveju teismas skiria likvidacinę komisiją ir jos pirmininką.

Likvidacinė komisija atlieka šias funkcijas:

1) inventorizuoja įmonės turtą ir jį perima iš administratoriaus, nustato turto pardavimo eiliškumą ir paveda likvidacinės komisijos pirmininkui organizuoti turto pardavimą;

2) nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką ir paveda likvidacinės komisijos pirmininkui atsiskaityti su kreditoriais.

Be aukščiau minėtų turto pardavimo organizavimo likvidacinės komisijos pirmininkas taip pat atleidžia darbuotojus iš darbo, grąžina įmonės savininkui likusį po likvidavimo įmonės turtą bei išregistruoja įmonę.

Likvidavimo atveju visų kreditorių reikalavimai tenkinami iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu turtas buvo įkeistas, įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Likviduojant įmonę kreditorių reikalavimai tenkinami ta pačia eile kaip ir sanavimo atveju.

Ne viešose varžytynėse gali būti parduodamas tik greit gendantis turtas bei trumpalaikis turtas, kuris ilgiau saugomas gali prarasti prekinę vertę. Toks turtas parduodamas per prekybines įmones komiso pagrindais.

Jeigu varžytynėse nepavyksta turto parduoti, skelbiamos pakartotinės varžytynės sumažintomis kainomis. Pakartotinai varžytynėse neparduotas įkeistas turtas perduodamas įkaito turėtojui. Dėl kito neparduoto turto tolesnio panaudojimo sprendžia kreditorių susirinkimas.

7 Bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios

Toks sprendimas realesnis ir dažniau taikomas, kol bankrotas dar nepaskelbtas: 1996 m. pabaigoje JAV aviacijos ir kosminės technikos gigantas “Boeing” prisijungė taip pat galingą korporaciją “McDonnell

Douglas”, kuri 1995 m. baigė turėdama 416 mln. dolerių nuostolių. Žinoma, tai ne “Boeing” labdara, o abiem šalims naudinga “santuoka”, bet “McDonnell

Douglas” korporacijai ji gerokai svarbesnė. Jei bankrutuojančiai įmonei tokia proga pasitaiko, nereikia jos praleisti: tai būtų gera naujiena akcininkams, darbuotojams ir kreditoriams, nes nuostoliai dėl pertvarkymo būtų minimalūs, turtas panaudotas pagal paskirtį, dauguma darbo vietų išsaugota.

8 Bankrutuojančios įmonės sanavimas

Iškėlus bankroto bylą paprastai ruošiamas sanavimo projektas. Bankroto įstatymas reikalauja, kad, įmonei tapus nemokia, įmonės valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Taigi šis dokumentas- pertvarkymo projektas –

yra privalomas, jį tvirtina teismas arba kreditorių susirinkimas (pritarimui gauti reikia, kad už sanavimo projektą balsuotų kreditoriai, turintys ne mažiau 2/3 visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos).

Jame numatomas kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti (veiklos pakeitimas, įvairios techninės ir ekonominės priemonės, turto pardavimas, kreditorių nuolaidos įmonei, gamybos ir darbo organizavimo pakeitimai).

Jeigu kreditorių susirinkimas pritaria projektui, administratorius jį teikia teismui tvirtinti.

Įgyvendinant sanavimo projektą, palaipsniui atkuriamas įmonės mokumas ir pradedami tenkinti kreditorių reikalavimai. Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, taip pat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Antrąja eile yra tenkinami valstybinių mokesčių, socialinio ir sveikatos draudimo įmokų reikalavimai ir reikalavimai apmokėti užsienio paskolas, kuriems suteikta valstybės garantija. Trečiąja eile tenkinami visi kiti kreditorių reikalavimai.

Jeigu sanavimo projekto nepavyksta įgyvendinti, teismas kreditorių susirinkimo teikimu gali nutraukti įmonės sanavimą. Tada kreditoriai turi apsispręsti, ar toliau vykdys bankroto procedūras, ar siūlys įmonę likviduoti.

Jeigu sanavimo projektą pavyksta įgyvendinti, administratorius parengia ir pateikia teismui sanavimo ataskaitą. Joje nurodoma, koks įmonės turtas, kas jo savininkai (jiems priklausančios dalys). Kadangi sanuotojai, finansavę projektą įgija teisę į dalį įmonės turto (tai numatoma sanavimo projekte), todėl buvusių savininkų dalis gali gerokai sumažėti. Jeigu po sanavimo lieka nepatenkinti kai kurių kreditorių reikalavimai, teismui turi būti pateiktas sąrašas su jų raštišku patvirtinimu, kad sanavimo projektas įgyvendintas.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, ir įsitikinęs, kad sanavimo projektas įgyvendintas, nutraukia bankroto bylą.

Taigi, svarbiausias ir, atrodytų, elementarus, bet ne taip lengvai įgyvendinamas reikalavimas sanavimo projektui- įmonė privalo kuo greičiau pradėti dirbti rentabiliai. Pradinė informacija projektui sudaryti – įmonės būklės įvertinimo, kuris atliekamas dar prieš skelbiant bankrotą ar jį paskelbus, medžiaga: ji paprastai orientuoja, kokiu keliu galima eiti.

Pertvarkymo projektui įforminti tinka tradicinė verslo plano forma su kai kuriais specifiniais papildymais: žiniomis apie skolas, numatomą parduoti turtą, valdymo specifiką ir t.t. Svarbiausia- projekte tinkamai įvertinti rizikos veiksnius, kad jie būtų realūs, nes mulkinti kreditorius nėra jokios prasmės – bus tik veltui prarastas laikas.

Pertvarkymo projekto įgyvendinimas nedaug kuo skiriasi nuo bet kokios inovacinės programos realizavimo. Ji turi tik vieną specifinį bruožą –

kreditoriai turi teisę kontroliuoti, kaip vykdomi darbai.

Dažniausiai pasitaiko šie projektų variantai:

1) ankstesnio verslo apimčių fiksavimas esamame lygyje,

2) naujo verslo įsisavinimas, kai senasis nebeturi perspektyvų,

3) bankrutuojančios įmonės prijungimas prie normaliai veikiančios.

9 Taikos sutartis

Bankroto byla taip pat gali būti nutraukta taikos sutartimi tarp kreditorių ir įmonės savininkų.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka finansinius reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti.

Taikos sutartis gali būti sudaroma kiekvienoje bankroto vykdymo stadijoje iki to laiko, kol teismas pripažįsta įmone bankrutavusia.

Sudarant tokią sutartį, joje turi būti nurodoma: įmonei daromos nuolaidos, finansiniai kreditorių reikalavimai, įmonės atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą ir kt. Šią sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai (jų atstovai)

ir administratorius, gavęs įmonės savininko ar kito valdymo organo raštišką sutikimą. Sutartį tvirtina teismas, o jei bankroto procedūros nagrinėjamos neteismine tvarka (kai nėra teismuose iškelta bylų)- notaras.

10 8. ĮMONIŲ ADMINISTRATORIUS

Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra

Įmonės administratorius

Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas.

Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir atsakomybę.

Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratoriumi gali būti tik teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Šiuo metu Lietuvoje bankrutuojančių įmonių administravimo paslaugas turi teisę teikti 242 fiziniai ir 21 juridinis asmuo.

LR Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1072 nustatė, kad asmenys, iki 1997 m. spalio 1 d. paskirti bankrutuojančių įmonių administratoriais ir bankrutavusių įmonių likvidavimo komisijų pirmininkais, privalo iki 1998

m. spalio 1 d. išlaikyti bankrutuojančių įmonių administratorių kvalifikacijos egzaminą. Šiuo nutarimu patvirtinta įmonių bankroto administravimo paslaugų taikymo tvarka, bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija.

Pagal šį nutarimą fizinis asmuo, norintis įgyti teisę dirbti bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku, privalo:

1) turėti aukštąjį išsimokslinimą ir 3 metų vadovaujamojo darbo stažą arba aukštesnįjį išsimokslinimą ir 5 metų vadovavimo įmonei stažą;

2) išmanyti įmonių veiklą, bankroto procedūras, darbo santykius reglamentuojančius ir kitus teisės aktus.

Juridinis asmuo, norintis įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, privalo:

1)užtikrinti, kad ne mažiau kaip trečdalis darbuotojų turėtų bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinius pažymėjimus;

2) tinkamai vykdyti mokestines prievoles pagal mokesčių įstatymus ir mokestinės paskolos sutartį.

Juridinis asmuo, paskirtas bankrutuojančios įmonės administratoriumi ar bankrutavusios įmonės likvidavimo komisijos pirmininku:

1) pateikia įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (kreditorių susirinkimui, kai vykdomas neteisminis įmonės bankroto procesas) tvirtinti įgalioto asmens (įgaliotinio) kandidatūrą. Įgaliotas asmuo privalo turėti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą; šiam asmeniui keliami LR įmonių bankroto įstatyme administratoriui nustatyti reikalavimai;

2) su kreditorių susirinkimo pirmininku sudaro pavedimo sutartį;

3) atlygina visus nuostolius, kurie atsirado dėl įmonės administratoriaus kaltės.

Bankrutuojančios įmonės administratoriumi negali būti paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nutrauktas anksčiau išduoto bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas dėl pažeidimų, susijusių su įmonių bankroto administravimu.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciniai pažymėjimai ir leidimai teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas išduodami 3

metams.

Bankrutuojančių įmonių administratorių atestavimo komisija savo sprendimu gali nutraukti bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo ar leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimą.

Bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikacinio pažymėjimo galiojimas fiziniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia pažymėjimo galiojimo laikas;

2) pažymėjimo turėtojas raštu kreipiasi dėl jo panaikinimo;

3) paaiškėja, kad fizinis asmuo neatitinka išsimokslinimui ar kvalifikacijai keliamų reikalavimų.

Leidimo teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas galiojimas juridiniam asmeniui nutraukiamas, kai:

1) pasibaigia leidimo galiojimo laikas;

2) juridinis asmuo pateikia prašymą panaikinti leidimo galiojimą;

3) juridiniam asmeniui iškeliama bankroto byla (vykdomas neteisinis bankroto procesas) ar juridinis asmuo yra likviduojamas;

4) nevykdomi kiti reikalavimai (įmonėje mažiau kaip 1/3 darbuotojų turi pažymėjimus, nevykdomos mokestinės prievolės).

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo ar jo valdymo organų narys), asmuo, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus neturintis teisės būti administracijos vadovu, įmonės savininkas, jos tarybos, valdybos narys arba asmuo iš netekusios įgaliojimų dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovas, akcininkas, nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10% bankrutuojančios įmonės akcijų.

Šie reikalavimai keliami ir asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje ir buvo atleisti iš tokių pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto bylos iškėlimo.

Pažymėtina, kad fizinis asmuo vienu metu gali būti paskirtas tik vienos įmonės administratoriumi !

Nutartį dėl administratoriaus laikino pavadavimo jo atostogų ar laikino nedarbingumo (ligos ar pan.) atveju priima teismas kreditorių susirinkimo teikimu.

Administratoriaus, kaip vadovo, darbo specifika, žinoma, įmonių bankroto įstatyme menkai atskleista – kaip ir dera tokiam dokumentui. Iš tiesų bankrutuojančios ir pertvarkomos įmonės administratorius- ypatingo, specifinio tipo vadovas, atliekantis nepaprastai sunkią ir sudėtingą misiją. Dėl to jam reikia ir ypatingų sugebėjimų.

Pirmiausia, žinoma, jis turi būti novatorius – turėti originalių idėjų ir mokėti skatinti jų generavimą, nes be naujovių versle, jo technologijoje, finansų, ekonomikos, valdymo srityse joks įmonės pertvarkymas neįvyks.

Administratoriui reikia ir lyderio sugebėjimų: jis turi mokėti realizuoti naujas idėjas, efektyviai panaudodamas paprastai gana kuklų intelektualinį personalo potencialą, ribotus finansinius išteklius. Žinoma, lyderis reikalingas bet kuriai ūkinei organizacijai, veikiančiai rinkos sąlygomis, bet administratoriui tokie sugebėjimai ypač svarbūs, nes jis turi spręsti hamletišką klausimą – būti įmonei ar nebūti.

Pagaliau administratoriui savo funkcijas tenka vykdyti kreditoriams kontroliuojant. O ta kontrolė yra (ar bent turėtų būti !!!) kur kas kietesnė negu firmos valdybos verslininko veiksmų kontrolė – to reikalauja sudėtinga situacija. Dėl to administratoriui dar būtinos ir diplomato savybės- reikia mokėti įtikinti kreditorius, kad jo planai, sprendimai yra naudingi ir realūs.

Taigi reikalavimai administratoriui, arba amerikiečių terminu – korporacijų gydytojui, tikrai didžiuliai, bet jie neturi stebinti: tik toks vadovas gali pajudinti iš vietos bankrutuojančios įmonės atgaivinimo procesą ir sėkmingai jį vykdyti – suburti kūrybišką ir darbingą komandą, vadovauti pertvarkymo projekto parengimui ir įgyvendinimui, rasti tam reikalingų išteklių, pirmiausia finansinių ir žmogiškųjų, taip pat, žinoma, spręsti operatyvinius įmonės valdymo klausimus, kaip tai numatyta Įmonių bankroto įstatyme.

Vertinant administratoriaus pareigas iš vakarietiško mąstymo pozicijų, šios pareigos atrodo gana viliojančios, nes suteikia puikią progą asmenybės saviraiškai, autoritetui verslo pasaulyje užsitarnauti, nors, aišku, reikalauja didelės fizinės ir emocinės įtampos, yra gana rizikingos.

Vakaruose tokių pramuštgalvių (mūsų akimis žiūrint) atsiranda. Kai kurie iš jų tampa garsiais žmonėmis, savotiškais nacionaliniais didvyriais: kad ir

Li Jakoka (Lee A. Iacocca), buvęs automobilių korporacijos “Chrysler”

direktorių tarybos pirmininkas, 1979-1984 išgelbėjęs šią korporaciją nuo bankroto ir už tai 1986 metais pripažintas antruoju pagal populiarumą (po prezidento R. Reigano) JAV žmogumi; jis net buvo tarp pretendentų į šalies prezidentus 1984 ir 1988 metais.

Mūsų situacija kita: gyvename laukinio, ankstyvojo kapitalizmo laikais, kai yra daug norinčių greitai pralobti, bet trūksta sugebančių tai padaryti legaliai. Be to, ir sąlygos civilizuotam verslui dar tik kuriamos.

Todėl rasti tinkamą administratorių bankrutuojančiai įmonei pertvarkyti tikrai sunku. Administratorius dažnai yra silpniausia sistemos grandis, ir pertvarkymo procesai stringa nuo pat pradžios.

Žinoma, čia yra dalis pačių kreditorių kaltės – jie per mažai deda pastangų tinkamam administratoriui rasti, palankioms jo darbo sąlygoms sudaryti. Tačiau iš esmės tai kur kas platesnė problema: turime pripažinti, kad administratoriui būtinas platus akiratis – reikia išmanyti vadybą, finansus, marketingą, turėti psichologijos žinių ir specifinių charakterio bruožų – kovingumo, optimizmo, ištvermės ir kt.

Tad išeitis viena – tokio tipo vadovus reikia rengti parenkant tam tikrų savybių kandidatus ir duodant jiems reikalingų žinių. Kai žinia, toks parengimas užtrunka ne vienerius metus, todėl, manyčiau, tuo reikėjo pasirūpinti dar 1990 ar bent 1992 metais. Tada krizės padariniai būtų buvę kur kas lengvesni. Tereikėjo perimti Vakarų patyrimą. Antai legendinis japonų verslininkas K. Matsušita (Konosuke Matsushita), korporacijos

“Matsushita Electric Industrial” (gaminančios aukštos kokybės radijo, televizijos, elektronikos gaminius, mums gerai žinomus “Panasonic”

pavadinimu), savo korporacijos verslo administravimo mokyklos klausytojams jau seniai yra įvedęs stažuotę bankrutuojančiose firmose. Beje, ir mūsų kaimynai estai dar planinės ekonomikos laikais mokė būsimuosius vadovus tokių dalykų ir apskritai skyrė daugiau dėmesio vadybai negu mes. Ar ne todėl jie kur kas lengviau išgyvena perėjimą iš senosios socialinės sistemos į naująją?

Reikia pasirūpinti tinkamu administratorių darbo motyvavimu- tiek materialiniu, tiek moraliniu. Pavyzdžiui, gal juos reikėtų premijuoti už gerą darbą įmonės akcijomis? Gal dažniau rašyti spaudoje? Juk dėka Li

Jakokos, kitų įžymių verslininkų bei vadovų vardai ir nuopelnai šiandien gerai žinomi net tik Vakaruose, bet ir pas mus. O Lietuvoje? Ar daug kas žino, kieno dėka “Panevėžio stiklas” ar “Anykščių vynas” įveikė krizę, darbuotojai neprarado darbo vietų?

Suprantama, atgaivinant šias įmones aktyviai dalyvavo daug gerų specialistų, darbininkų, bet ypač nusipelnė, be jokios abejonės, šių įmonių vadovai: Alfonsas Paberalis, inžinierius, išradėjas, beje, prieš tai technologinių naujovių dėka padėjęs atsigauti kitai Panevėžio įmonei – Linų kombinatui, ir Jonas Makštelė, taip pat inžinierius, palikęs ramias pareigas sostinėje ir užsikrovęs sunkią įmonės, kurioje anksčiau dirbo, gelbėjimo naštą. Taigi korporacijų gydytojų, atrodo, atsiranda ir pas mus!

Pagaliau administratoriaus darbas bus efektyvesnis ir lengvesnis, jeigu administratorius turės gerai apgalvotus, kreditorių patvirtintus pareiginius nuostatus, nustatančius jo pareigas, teises, atsakomybę, santykių su kreditoriais ypatybes išsamiau, negu tai padaryta Įmonių bankroto įstatyme. Tokie nuostatai būtų civilizuoto ir dalykiško administratoriaus, jo komandos ir kreditorių bendravimo pagrindas, nors, žinoma, visų galimų problemų iš anksto numatyti ir aprašyti niekada nepavyks.

11 9. BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO PASEKMĖS

Teismui iškėlus bankroto bylą:

1) įmonės valdymo organai perduoda administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, parengtą remiantis tos dienos, kai iškelta įmonės bankroto byla, duomenimis, ir visus dokumentus;

2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 7 kalendorines dienas, atleidžia iš pareigų įmonės valdybos narius ir administracijos vadovą. Šiems asmenims nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas;

3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismine ar neginčo tvarka. Nutraukiamas delspinigių už visas įmonės prievoles, tarp jų išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas;

4) įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla;

5) teismas nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti, garantuoti juo kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus;

6) įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

12 Kreditorių atsakomybė

Tenka pripažinti, kad labai mažai atsakomybės junta tos grandys, kurioms pavesta valdyti valstybės turtą, tarp jų ir kreditoriai, atstovaujantys valstybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr.

1073 „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto procedūrose tvarkos patvirtinimo” patvirtino įgaliotų asmenų atstovavimo valstybės institucijoms BBĮ pagal Įmonių bankroto įstatymo suteiktas teises kreditoriaus tvarką. Šio nutarimo 32 punkte nustatyta, kad “valstybės institucija – BBĮ kreditorius – privalo kartą per ketvirtį apsvarstyti bankroto proceso ir atstovavimo konkrečioms įmonėms eigą bei rezultatus ir savo išvadas bei pasiūlymus per mėnesį (pasibaigus ketvirčiui) pateikti

Ūkio ministerijai. Ūkio ministerija, apibendrinusi pasiūlymus, išvadas pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Tačiau tyrimai rodo, kad šį dinamišką ir svarbų tiek ekonomine, tiek socialine prasme procesą reikia (bent šiame ekonominės reformos bei spartaus struktūrinių pokyčių etape) koordinuotai valdyti. Tuo tikslu

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1060

įsteigė Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos. Šio departamento nuostatai patvirtinti 1998 m. gruodžio 15 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 417.

Įmonių bankroto valdymo departamento pagrindiniai uždaviniai yra:

1) įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės politiką nuostolingai dirbančių įmonių veiklos ir bankroto srityse;

2) analizuoti nuostolingai dirbančių ir bankrutuojančių įmonių veiklą, parinkti įmones, kurioms galėtų būti taikomos jų veiklos gaivinimo ar sanavimo priemonės, naudojamos valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitos lėšos, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir/arba Ūkio ministerijos suteiktus įgaliojimus prižiūrėti ir kontroliuoti šių įmonių veiklą;

3) teisės aktų nustatyta tvarka teikti tvirtinti įmonių, kurių veiklai gaivinti tikslinga naudoti valstybės (savivaldybių) biudžeto ir kitas lėšas, gaivinimo ir sanavimo programas.

13 10. SENOJO IR NAUJOJO BANKROTO ĮSTATYMŲ PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI

Įstatyme padaryti tokie svarbesni pakeitimai:

– patikslinti kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai;

– apibrėžta įmonės nemokumo sąvoka (“Bankrotas- nemokios įmonės būsena”.

“Įmonė nemokumas- įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija”);

– išplėstas asmenų galinčių kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ratas. Į teismą, be kreditorių gali kreiptis akcininkai (pajininkai) ar nedidelės jų grupės, įmonių dirbantieji gali kreiptis į teismą patys arba per Darbo inspekciją, žemdirbiai-patys arba per Žemės ir miškų ūkio ministeriją, apskrities viršininką ar visuomenines žemdirbių organizacijas;

– patikslintos įmonių ūkinės veiklos ir disponavimo jos turtu sąlygos, iškėlus įmonei bankroto bylą. Teismas nustato ūkinės veiklos apribojimus disponuoti turtu;

– siūlomas naujas pagrindas- bankrutuojančios įmonės statusas- atleisti nereikalingus įmonės ūkinei veiklai darbuotojus. Tam įteisinti siūlomas

Darbo sutarties įstatymo papildymas. Šiuo pagrindu gali būti atleidžiami darbuotojai tik pagal teismo patvirtintą sąrašą pagal atskiras pareigybes;

– patikslinta administratoriaus skyrimo tvarka, nustatyti reikalavimai, administratoriumi gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys;

– patikslinta turto įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tvarka.

Teismas pripažins negaliojančiomis įkeitimo sutartis, jeigu jos buvo sudarytos tuo metu, kai įmonė buvo nemoki;

– patikslinta nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimo tvarka, pakeista pati sanavimo sąvoka: tai kompleksas priemonių įmonės mokumui atkurti;

– patikslinta taikos sutarties sudarymo tvarka;

– nustatytas laiko ribojimas (šeši mėnesiai), priimti nutarčiai įmonę sanuoti ar nutraukti bankroto bylą, po kurio įmonė turi būti likviduojama;

– pakeista kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka: iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, atsiskaitoma su įkaito turėtoju, o šių lėšų likutis naudojamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti;

– patikslinta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė.

Iki šiol pagal galiojančius teisės aktus nebuvo valstybės institucijos, kuri kauptų duomenis apie bankrutuojančias ar bankrutavusias įmones.

Naujajame Įmonių bankroto įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 1997 m.

spalio 1 d., bei poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta duomenų apie BBĮ

pateikimo ir skelbimo tvarka. Nuo 1997 metų spalio 1 d. įvesta statistinė atskaitomybė, todėl administratoriai ir likvidavimo komisijų pirmininkai įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų nepateikimą ar klaidingą duomenų pateikimą.

Įstatyme liko nuostata, įtvirtinanti žemės ūkio veikla užsiimančių fizinių asmenų privilegijuotą padėtį, palyginti su kitų kreditorių padėtimi. Pagal priimtą įstatymo nuostatą fizinių asmenų reikalavimai už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją tenkinami pirmiausia kartu su darbuotojų reikalavimais. Ši nuostata, sudarydama išskirtines sąlygas vienai ūkio subjektų grupei, pažeidžia kitų subjektų interesus. Tad visos pagal Darbo apmokėjimo ir Darbo sutarties įstatymus priklausančios sumos galima ir negauti.

1 11. STATISTIKA

1 lentelė. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių tipai

|Types of |1993-2003 07 01 |1st half-year of 2003 |

|enterprises | | |

| |Number of |% |Number of |% |

|Total |2699 |100 |297 |100 |

|State companies |34 |1.3 |- |- |

|Municipality |18 |0.7 |2 |0.7 |

|General |7 |0.3 |1 |0.3 |

|Joint stock |1816 |67.3 |200 |67.4 |

|Stock companies |366 |13.5 |13 |4.4 |

|Agricultural |107 |4.0 |14 |4.7 |

|Public enterprises |13 |0.5 |1 |0.3 |

|Cooperative |52 |1.9 |6 |2.0 |

|Private companies |244 |9.0 |58 |19.5 |

|Other |42 |1.5 |2 |0.7 |

[pic]

2 lentelė. Pradėtos ir baigtos bankroto procedūros savivaldybėse

| |1993-2003 |1993-1998|1999 |2000 |2001 |2002 |1st |

| | | | | | | |r of |

| | | | | | | |2003 |

| |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |S1 |E2 |

|Total |2699 |1317 |352 |283 |247 |200 |414 |313 |592 |329 |797 |174 |297 |18 |

|Alytus |141 |82 |13 |13 |11 |11 |36 |29 |34 |20 |33 |9 |14 |- |

|Kaunas |706 |359 |112 |82 |72 |58 |97 |69 |163 |99 |193 |50 |69 |1 |

|Klaipėda |254 |117 |16 |16 |28 |19 |45 |33 |51 |26 |78 |19 |36 |4 |

|Marijampo|96 |48 |20 |16 |12 |12 |16 |11 |15 |5 |15 |3 |18 |1 |

|lė | | | | | | | | | | | | | | |

|Panevėžys|207 |127 |32 |32 |13 |12 |27 |27 |64 |39 |55 |17 |16 |- |

|Šiauliai |256 |137 |36 |31 |39 |30 |45 |33 |49 |26 |93 |17 |25 |- |

|Tauragė |68 |33 |8 |7 |2 |2 |11 |10 |11 |10 |24 |4 |12 |- |

|Telšiai |234 |132 |11 |9 |20 |19 |49 |40 |60 |29 |72 |24 |22 |11 |

|Utena |117 |59 |19 |14 |5 |2 |9 |9 |24 |18 |47 |16 |13 |- |

|Vilnius |590 |223 |85 |63 |45 |35 |79 |52 |121 |57 |188 |15 |72 |1 |

1 started bankruptcy procedures in respective years

2 ended bankruptcy procedures in 2003 07 01

[pic]

3 lentelė. Bankrutavusios ir bankrutuojančios įmonės savivaldybėse pagal veiklos rūšį 1993-2003 07 01

|Type of |Tot-|Municipalities |

|economic |al | |

|activity | | |

| | |Alyt|Kau-|Klai|Marija|Pane|Šia-|Tau|Tel|Ute|Vil-n|

| | |us |nas |-pėd|-mpolė|-vėž|ulia|-ra|š-i|-na|ius |

| | | | |a | |ys |i |gė |ai | | |

|TOTAL |2699|141 |706 |254 |96 |207 |286 |68 |234|117|590 |

|Agriculture, |173 |11 |36 |10 |8 |18 |23 |10 |17 |19 |21 |

|Fishery |4 |- |- |3 |- |1 |- |- |- |- |- |

|Mining and |7 |- |1 |- |- |1 |2 |- |- |1 |2 |

|Manufacturing |831 |50 |212 |70 |42 |74 |96 |24 |63 |42 |158 |

|Supply of |5 |- |- |- |1 |- |- |- |2 |- |2 |

|Construction |265 |8 |54 |24 |12 |21 |33 |3 |29 |14 |67 |

|Wholesale and |1053|52 |308 |105 |25 |72 |103 |25 |101|29 |233 |

|Hotels and |77 |7 |18 |6 |1 |10 |8 |3 |2 |5 |17 |

|Transport, |115 |7 |27 |21 |2 |6 |11 |1 |11 |5 |24 |

|Financial |24 |- |12 |- |- |- |3 |- |1 |- |8 |

|Real estate, |78 |3 |21 |6 |3 |3 |4 |- |3 |1 |34 |

|Education |1 |- |- |- |- |- |- |1 |- |- |- |

|Health care and|12 |1 |2 |2 |- |- |1 |1 |- |- |5 |

|Other social |54 |2 |15 |7 |2 |1 |2 |- |5 |1 |19 |

[pic]

2 12. STATISTIKOS APŽVALGA

2003 m . liepos 1 diena juridinių asmenų registre buvo 270143 įmonės, iš kurių 105892 (tai yra 39,2%) buvo išregistruotos. 2003 metų pirmajame pusmetyje įregistruotos 4395 ir išregistruotos 10284 įmonės.

Nuo 1993 metų iki 2003 07 01 bankrotus deklaravo 2699 įmonės, tai yra

1% iš visų registruotų įmonių. 2613 įmonėse atlikti teisminės ir 86

neteisminės bankroto procedūros. Bankroto procedūros buvo baigtos 1317

įmonėse. Iš jų –1277 likviduotos, 4 reorganizuotos, 11 sanuotų, kitos 25

bankroto bylos baigėsi nutraukimu arba taikos sutartimi (7 diagrama).

Bankroto procedūra 1382 įmonėse progresavo taip: reorganizacija trijose, sanuotos – 5, tačiau bankroto procedūra nepriimta 253 įmonėms.

2003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūras deklaravo 297

įmonės, 18- ai iš jų bankroto procedūros buvo baigtos. Palyginus pirmą 2003

metų pusmetį su pirmuoju 2002 metų pusmečiu, deklaruotų bankroto procedūrų mažėjo 14,4%, o palyginus su adekvačiu 2001 metų periodu- augimas 9,2%.

Užbaigtų bankroto procedūrų skaičiai yra augantys. Pirmajame 2001 metų pusmetyje bankroto procedūros buvo baigtos 98 įmonėse, pirmajame 2002 metų pusmetyje – 228 įmonės, ir pirmajame 2003 metų pusmetyje – 323 įmonės.

Pirmajame 2003 metų pusmetyje, palyginus su 2002 metų, baigtų bankroto procedūrų išaugo 41,7% ir palyginus su 2001 metų – išaugo 3,3 karto (5

diagrama).

Iki 2003 07 01 bankroto procedūras per metus baigdavo 7,8%, per du metus – 40,4%, per tris metus – 31,1%, ir per keturis – 10,6% įmonių.

Visą periodą nuo 1993 metų iki 2003 07 01 daugiausia bankroto procedūrų buvo pradėta Vilniaus ir Kauno savivaldybėse. Kaune buvo pradėta

26,2% iš visų šalies bankroto bylų, Vilniuje – 21,9% (4 diagrama).

Analizė apie bankroto procedūrų trukmę bus atlikta su 1999 metų duomenimis. Apie 81% bankroto procedūrų tais metais buvo baigta iki 2003 07

01. Skirtingose savivaldybėse skirtingas ir bankrot procedūrų trukmės lygmuo. 1999 metaisAlytaus, Marijampolės ir Tauragės savivaldybių deklaruotas bankrotų skaičius nėra didelis (atitinkamai 11, 12 ir 2), ir tai buvo baigta iki 2003 07 01. Vilniaus ir Kauno savivaldybėse skaičiai iš baigtų bylų kiekio – atitinkamai 77,8% ir 80,6% iš visų deklaruotų bylų tose savivaldybėse 1999 metais (2 lentelė).

Ir tuo remiantis, 2003 metų pirmajame pusmetyje bankroto procedūros buvo pradėtos 297 įmonėse. Iš savivaldybių, kurių skaičius bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių 2003 metų pirmame pusmetyje (palyginus su visomis bankrutuojančiomis ir bankrutavusiomis įmonėmis visame 1993 – 2003 07 01

laikotarpyje), buvo didžiausias, išsiskiria Marijampolės, Tauragės ir

Klaipėdos savivaldybėse. Šiose savivaldybėse bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo atitinkamai

18,8%, 17,6% ir 14,2%. Mažiausiai bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių visame 1993 – 2003 07 01 laikotarpyje buvo Panevėžio ir Šiaulių savivaldybėse, atitinkamai 7,7% ir 8,7% (3 diagrama).

1993 – 2003 07 01 periode tarp bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių dominavo didmeninės, mažmeninės prekybos (39,0%) bei gamybos (30,8%)

įmonės.

Daugiausia bankroto bylų 2003 metų pirmajame pusmetyje buvo pradėta didmenos, mažmenos bei gamybos įmonėse. Tai prilygsta 70,4% iš visų bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pirmajame 2003 metų pusmetyje.

Kituose šaltiniuose teigiama, kad 2003 metų pirmajame pusmetyje tarp visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių dominavo didmeninės, mažmeninės prekybos (14,2%) įmonės, bei viešbučiai ir restoranai (13,0%)(2 diagrama).

Analizuojant bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių pasiskirstymą

2003 metų pirmajame pusmetyje pagal veiklos tipus, matyti, kad dominuoja akcinio kapitalo įmonės. Tai prilygsta 67,4% iš visų bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių 2003 metų pirmajame pusmetyje. Taip pat individualių įmonių dalis prilygsta 19,5% (1 diagrama ir 1 lentelė).

17 11. IŠVADOS, PASIŪLYMAI

Naujas įmonių bankroto įstatymas Lietuvos Respublikoje buvo priimtas

2001 metų kovo 20 dieną. Šis įstatymas reguliuoja įmonių bankrotų procesus.

Įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Įstatymas nustato įmonių veikimo ribas, kurioms kreditoriai turi teisę pareikalauti piniginių pretenzijų apmokėjimo, panaudoti kai kurias priemones atgauti skolas ir mokesčius, nustato jų administravimą bankroto proceso metu, bei galimybes įmonėms veikti tiek, kad jų veiksmai neprieštarautų šio įstatymo nuostatoms.

Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas žingsnis teisingame rinkos ekonomikos kelyje. Viena pagrindinių problemų yra įmonių skolos bei nemokumas. Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra išspręsti skolų problemas, apginti kreditorių ir skolininkų interesus. Ataskaitos, susijusios su šiuo įstatymu, yra lyginamos Lietuvos ir užsienio valstybių oficialių disertacijų dokumentuose. Lietuvos įmonių bankroto įstatymas yra naujas dalykas. Kiekviena pradžia yra sunki ir komplikuota. Mes esame įvairių eksperimentų kelyje, todėl neišvengiamai turime atsižvelgti į kitų šalių patyrimą. Kai kurie eksperimento rezultatai, klaidos – taip paruošiami nauji Bankroto įstatymo variantai.

Remiantis Lietuvos įmonių bankroto įstatymu, paskirtas administratorius turi pasiekti susitarimo pabaigos tarp kreditorių ir skolininkų, reorganizuoti įmonę veikiant įstatymo numatytose ribose, bei išvengti jos bankroto.

Įmonės galimybė tapti nemokia neturi būti menka – ji turi būti visiškai pašalinta.

Yra galimybė apsaugoti įmonę – tai įmonės reorganizavimas., veiklos keitimasįstatymo garantuotu mokumu atsiteisus kreditoriams.

Darbo santykių reglamentavimo įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais tema yra nepopuliari ir mažai išnagrinėta. Tai galima pasakyti apskritai apie darbo santykius kaip socialinį reiškinį.

Įmonių bankrotas yra natūrali verslo įmonių problema, tačiau, įstatymuose užsimenama pernelyg šykščiai. Susidaro įspūdis, jog dirbantieji yra beveik nesusiję su bankrutuojančia įmone. Būtent, (DK 137 str.) nurodo, kad bankrutavus įmonei, darbo sutartis gali būti nutraukta laikantis bankroto įstatymų nuostatų.

Praktika atskleidžia, jog ne visada laikomasi tos įmonių bankroto įstatymo nuostatos, kur teigiama, kad pirmumo teisę turi skolą iš bankrutuojančios įmonės susigrąžinti darbuotojai. (5 skirsnis, 35 str.)

Įmonių bankroto įstatymas, nors priimtas neseniai, prašyte prašosi pataisų ir patikslinimų.

Šis įstatymas, kaip kiti su darbo santykių reglamentavimu susiję įstatymai, labai miglotai užsimena apie asmens socialines garantijas. Tiksliau, šios garantijos praktikoje atsiskleidžia dar silpniau.

Apskritai, mūsų valstybėje žmogus socialiai yra labai pažeidžiamas.

Studijuojant literatūrą, pastebima ir tokia nuomonė, kad įstatymai labiau turi paisyti įmonių, o ne darbuotojų interesų. Tai, neva, būtų pažangesnis žingsnis mūsų ekonomikoje.

Tai, aišku, kraštutinumai.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, yra viltis, kad realiai turėtų sumažėti bankrutuojančių įmonių sąrašas mūsų valstybėje. O bankrutuojančių ir jau bankrutavusių įmonių sąrašas iš ties įspūdingas. Tik sustiprinus ekonomiką, įmanomas sumažinti bankrutuojančių įmonių sąrašą.

Šiame darbe aptarti pagrindiniai su įmonių bankrotu ir likvidavimu susiję įstatymai, šių įstatymų taikymas ir tikslai, pagrindinės sąvokos, įmonės bankroto byla ir jos iškėlimo pagrindas.

Atskleidžiamas ir svarbiausias šios temos aspektas – tai darbo santykiai, jų reglamentavimas įmonių bankroto ir likvidavimo atvejais.

Visa tai yra apibendrinama kalbant apie darbo santykių reglamentavimo problematiškumą.

18 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Įmonių bankroto įstatymas

2. Šimašius R. LLRI akiratyje – darbo santykių reglamentavimas. Laisvoji rinka, 1998 Nr. 6

3. Šimašius R. Darbo santykių reguliavimas. Verslo plėtros trukdžiai –

LLRI pozicija. Laisvoji rinka,V., 1999

4. Vilkas E. Bankrotas – klaidų atitaisymas. Veidas, Nr. 37, V., 2002

5. www.Irinka.lt/Tyrimai/Bankrotas/Bankrot2.phtml.

6. Statistical yearbook of Lithuania 2003. Statistikos departamentas. V.:

2003 10 06

7. Statistical yearbook of Lithuania 2002. Statistikos departamentas. V.:

2002

8. Įmonių bankrotas, 2003 liepos 1: [statistikos rinkinys]. Statistikos departamentas. V.: 2003

9. www3.lrs.lt (Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas).

10. www.thebankruptcysite.com

1 diagrama. Bankrutuojančiių ir bankrutavusių įmonių tipai Lietuvoje, pagal ekonominę veiklą 2003m. pirmajame pusmetyje

0,3%

municipality

enterprises

0,3% general

partnerships

0,7% other

0,3% public

institutions

19,5% private

enterprises

2,0%

cooperative

societies

4,7%

agricultural

enterprises

4,4%stock

companies

67,4% joint

stock

companies

2 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių tipai pagalekonominę veiklą

3 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis savivaldybėse

4 diagrama. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių kiekis savivaldybėse

1993 – 2003 07 01

5 diagrama. Pradėtos ir baigtos bankroto procedūros 2000 – 2003 07 01

6 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių skaičiaus kitimas laike

7 diagrama. Įmonės, kurios bankroto procedūras baigė 2003 07 01 bankroto procedūrų pagrindais

8 diagrama. Bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių kiekis iki 2003 01 01

2. Įmonių bankroto įstatymo tikslai, jo taikymas ir pagrindinės sąvokos

3. Pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai

4. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimas teisme ir ne teisminiu būdu

5. Darbo santykių reglamentavimas įmonės likvidavimo atveju

Įmonės administratorius

Panašūs darbai

Lietuvos investicijų klimatas

Lietuvos įmonių funkcionavimo problemos Europos Sąjungoje

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra regionuose

ES monetarinė sistema

Įmonių rūšys Lietuvoje ir kitose šalyse

imoniu pelningumo dinamika