paryziaus katedra ir eifelio bokstas

paryžius

Paryžiaus šaknys – Ile de la Cité ( Cité salos ), valties pavidalo sala Senoje, kur prieš 2000 metų apsigyveno keltų gentys. Vėliau vienos genties – parizijų – vardu buvo pavadintas miestas. Tai seniausia Paryžiaus vieta, kur dar galima pamatyti pirmųjų statinių liekanas, saugomas archeologinėje kriptoje po aikšte prieš Notre – Dame – didingą viduramžių katedrą, kasmet pritraukiančią milijonus lankytojų.

Paryžiui labai svarbi Senos upe. Ji miestą dalija į dvi atskiras teritorijas – Dešinįjį krantą šiaurinėje upės pusėje ir Kairįjį krantą pietinėje. Jos aiškiai apibrėžtos, kaip ir vadinamieji oficialūs rajonai. Miestas paadalytas ir istoriškai: rytai labiau susiję su senosiomis miesto šaknimis, o vakarai artimesni XIX ir XX amžiams.
Beveik kiekvienas dėmesio vertas Paryžiaus pastatas stovi prie upės arba netoli jos. Krantinės apstatytos puikiais miestiečių namais, prašmatniais rūmais, dideliais muziejais ir įspūdingais paminklai.
Vienas žymiausių Paryžiaus architektūrinių paminklų yra Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Ji statyta nuo 1163 iki 1250.Architektas Ž.de Šilis.Katedra iš tikrųjų telkė savyje viduramžių miesto gyvenimą. Tada katedra buvo ne tik pamaldų vieta, ji buvo visuomeninio gyvenimo centras.

Paryžiaus katedra skirta Dievo Motinai irr viskam, kas galėjo būti su ja susiję. Ji yra pastatyta romantinės gotikos stiliumi. Katedra buvo statoma miesto komunos užsakymu. Statė ją iš lėto ir ilgai – visą šimtmetį. Dedami akmenį po akmens į savo nepriklausomybės pastatą, miestiečiai kartu krovė akmenį po ak

kmens ir į savo katedrą, tartum simbolizuojančią jų laisvę ir jėgą. Paryžiaus Dievo Motinos katedros fasadas tikriausiai tobuliausias iš visų katedrų. Taip sklandžiai rikiuojasi fasado portikai ir langai, taip lanksčiai ir grakščiai vingiuoja galerijos ažūrai, kad mes pamištame šio milžiniško akmeninio statinio svorį, ir jis kyla prieš mūsų akis lyg miražas. Tokios pat grakščios ir besvorės atrodo, ir tarsi dangiškieji šeimininkai, portikuose susibūrusios figūros. Yra viduramžių legenda apie žonglierių ir Dievo Motiną. Vargšas keliaujantis žonglierius visą gyvenimą linksmino žmones savo šokiais ir fokusais. Nieko kito jis nežinojo ir nemokėjo maldų. Kartą jis pakliuvo į vienuolyną ir stojo prieš madonos paveikslą. Pagavo jį noras patarnauti madonai, kaip tarnavo žmonėms,ir jis ėmė uoliai vartytis prieš madoną ir daryti akrobatinius šuolius.Madona maloningai priėmė auką,einančią iš tyyros širdies. Atrodo, kad viduramžių meistrai, kurie lipdė katedroj įvairiausių žmonių ir scenų ,elgėsi taip kaip ir žonglierius, patikėję, kad madoną turi dominti tas pat, kas domina ir žmones. Visa katedros puošyba, įskaitant statulas,reljefus, vitražus ir altorių tapybą,-tai savotiška enciklopedija, kurioje sutelktos visos viduramžių žinios.

Eifelio bokštas buvo pastatytas šimtosioms Prancūzijos revoliucijos metinėms, kurios buvo pažymėtos milžiniška paroda Paryžiuje “Exposition Universale”. Geriausią idėją pateikė inžinierius Giustavas Eifelis (Gustave Eiffel), tuo metu jau gerai žinomas kaip kaliosios geležies specialistas. Mintį apie bo

okštą jam pasiūlė du jo inžinerinės kompanijos jaunesnieji tarnautojai Morisas Keklenas (Maurice Koechlin) ir Emilis Nužjė (Emile Nougier), kurie padarė pradinius apskaičiavimus. Eifelis perteikė idėją parodos organizatoriams ir įtikino juos palaikyti projektą.
Tikslas buvo pastatyti aukščiausią pasaulyje statinį, 300 m. aukščio. Tuo metu aukščiausio pastato rekordas priklausė Džordžo Vašingtono paminklui Kolumbijos federacinėje apygardoje Vašingtone – 168,85 m aukščio akmeniniam obeliskui. Aukščiausias senovinis statinys buvo 147 m aukščio Didžioji Cheopso piramidė. Eifelis taikėsi pastatyti beveik dvigubai aukštesnį statinį už bet kokį iki tol buvusį.
Pagal projektą bokštas turėjo būti sukonstruotas iš kaliosios geležies briaunų, sujungtų kniedėmis ir besiremiančių į masyvų mūro pamatą.Bokštą projektavo 50-ties inžinierių komanda, vadovaujama paties Eifelio.
Tikra bokšto statyba prasidėjo 1887 m. sausį. Pamatams suformuoti 15,2 m aukščio, 6,7 m pločio plieniniai kesonai buvo pripildyti betono ir nuleisti į 2,2 m gylį grunte. Birželio pabaigoje virš jų ėmė kilti kaliosios geležies konstrukcija. Atskiri jos komponentai buvo keliami kranais. Surenkamosios konstrukcijos dalys buvo taip tiksliai pagamintos, kad net bokštui iškilus į 50 m. aukštį virš žemės paviršiaus, labai tiksliai atitiko viena kitą. Tai buvo ypač svarbu, nes kaliosios geležies negalima virinti, atskiros detalės turėjo būti sujungiamos kniedėmis. Kai jau buvo baigta statyti pirmoji platforma (1888 m. balandžio 1 d.), ant jos buvo užkelti kranai.
Darbai nenutrūkstamai tęsėsi visus 1888 metus ir kitų metų kovo pa
abaigoje bokštas pasiekė savo pilną aukštį. Bokštas svėrė 9547 tonas ir buvo sudarytas iš 18000 surenkamųjų dalių, tarpusavyje sujungtų 2,5 milijono kniedžių. Darbo jėgą sudarė tik 230 vyrų, iš kurių 100 dirbo prie detalių gamybos, o 130 dirbo jų surinkimo vietoje. Verta pažymėti, kad per visą bokšto statybos procesą nežuvo nė vienas žmogus.
Galutinis bokšto aukštis buvo 301,75 m ar truputį daugiau karštu oru, kuomet geležis išsiplečia ir bokštas paauga dar 17,5 cm.
Aukštis iki 1-o aukšto – 57 m.
Aukštis iki 2-o aukšto – 115 m.
Aukštis iki 3-o aukšto – 276 m.
Aukštis kartu su televizijos antena – 320,7 m.
Maksimalus viršūnės svyravimas – 12 cm.
Apšvietimui panaudoti 352 prožektoriai po 1000 W.
Tačiau dabar šis bokštas išsiskiria iš kitų statinių ne aukščiu, o konstrukcijos ypatybėmis.

Leave a Comment