Informacija apie Varnių regioninį parką
Įsteigtas 1992 m., plotas 33 800 ha, miškingumas 31,2%.Rezervatai užima 2,4%, draustiniai – 19%, rekreacinė zona – 0,8%.Varnių regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti žemaičių centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Varnių regioniniame parke prasideda vienos didžiausių žemaitijos upių: Venta, Virvytė ir Minija
Viena didžiausių gamtinių vertybių Telšių rajone yra Varnių regioninis parkas.Varnių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 dieną, siekiant išsaugoti Žemaitijos centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Direkcija veiklą pradėjo 1997 m. vasario mėnesį.Regioninio parko teritorija išsitęsusi šiaurės – pietų kryptimi 33 km. ilgio, 21 km. pločio ir apima 33508 ha plotą. Didžiausia teritorijos dalis – Telšių ir Šilalės rajonuose, mažesnė – Kelmės rajone. Miškai užima 31,2 % teritorijos, vandens telkiniai – 5,3 %, pelkės – 11,9 %, žemės ūkio naudmenos – 48,7 %gyvenvietės – 1,0 % teritorijos ploto. Rytinį parko pakraštį juosia sudėtingiausias ir seniausias Žemaičių aukštumos reljefo ruožas – takoskyrinis kalvynas su aukštais bei gražiais piliakalniais: Šatrija, Sprūde, Moteraičiu, Girgždute, Medvėgaliu, Bilionių moreniniais masyvais, sudarantys Žemaičių aukštumos branduolį. Centrinę dalį užima Biržulio – Lūksto duburio limnoglacialinė lyguma, vakarinę – Pietų Lietuvos fazės suformuotas Jaušaičių bei Apvaršuvos šoninių morenų ruožas.Parko pasididžiavimas ne vien kraštovaizdžio ir gamtinės vertybės iš kurių svarbiausi yra Stervo gamtinis rezervatas ir Biržulio zoologinis draustinis, pasižymintys turtinga botanine ir zoologine įvairove, bet ir kultūrinis palikimas. Varnių regioninis parkas yra turtingas biologine įvairove, daugelis augalų ir gyvūnų rūšių yra saugotinos. Čia yra 43 europinės svarbos gamtinės buveinės, 4 gamtinės buveinės (prie Biržulio, Stervo, Saloto ežerų bei Debesnų pelkė) atitinka „Natura 2000“ gamtinėms buveinėms keliamus reikalavimus. Varniuose yra seniausia Žemaitijoje Šv. Aleksandro katalikų bažnyčia, statyta 1416m., Šv.Petro ir Povilo katedra, statyta 1691 m., kurioje išlikę vertingų meno kūrinių, l697 m. statyti kunigų seminarijos rūmai, žemaičių vyskupo, rašytojo, visuomenininko Motiejaus Valančiaus gyvenimo ir kūrybos vietos. Parko miesteliuose -Pavandenėje ir Požerėje aplankykite XVII a. statytas Šv. Onos ir Kristaus Atsimainymo bažnyčias.
Direkcija ir jos tikslai
Direkcija yra valstybinė biudžetinė įstaiga – juridinis asmuo. Jos tikslai: išsaugoti Žemaičių ežeringo kalvyno kraštovaizdį su aukštomis Medvėgalio, Aukštagirės, Spingės, Girgždūtės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Žiogriakalnio, Šatrijos viršukalnėmis, raiškiais plokščiakalvių kompleksais, Lūksto, Paršežerio, Stervo, Kliokio, Saloto, Didovo, Pluotinalio, Baltežerio, Sydeklio, Venių ežerais ir pelkiniais kompleksais, didelės ornitologinės vertės Biržulio ežerą su apyežeriu. Išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Pabiržulio akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksą, piliakalnius, pilkapius, kūlgrindas, Varnių ir Luokės urbanistinius kompleksus. Organizuoti gamtinės ekosistemos stabilumo, biotos komponentų, savitos augalijos ir gyvūnijos išsaugojimą. Organizuoti sunaikintų ir pažeistų gamtos, kultūros kompleksų bei objektų atkūrimą. Organizuoti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse. Sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje. Reguliuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą. Vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą. Regioninio parko teritorija išsitęsusi šiaurės – pietų kryptimi 33 km. ilgio, 21 km. pločio ir apima 33508 ha plotą. Didžiausia teritorijos dalis – Telšių ir Šilalės rajonuose, mažesnė – Kelmės rajone. Miškai užima 31,2 % teritorijos, vandens telkiniai – 5,3 %, pelkės – 11,9 %, žemės ūkio naudmenos – 48,7 %, gyvenvietės – 1,0 % teritorijos ploto Rytinį parko pakraštį juosia sudėtingiausias ir seniausias Žemaičių aukštumos reljefo ruožas – takoskyrinis kalvynas su aukštais bei gražiais piliakalniais: Šatrija, Sprūde, Moteraičiu, Girgždūte, Medvėgaliu, Bilionių moreniniais masyvais, sudarantys Žemaičių aukštumos branduolį. Centrinę dalį užima Biržulio – Lūksto duburio limnoglacialinė lyguma, vakarinę – Pietų Lietuvos fazės suformuotas Jaušaičių bei Apvaršuvos šoninių morenų ruožas. Parke yra: 1 rezervatas, tai – Stervo gamtinis rezervatas 827 ha ploto, kuriame yra Stervo ežeras, jį supantys pelkynai bei pelkėti Tetervinės miško kompleksai. Gamtiniu požiūriu tai labai vertinga NATURA 2000 teritorija su retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija.
33 draustiniai. Labai vertingas ornitologiniu požiūriu yra Biržulio botaninis – zoologinis draustinis (plotas 1535 ha) su retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių buveinėmis. Jame aptikta 167 paukščių rūšys, iš jų 41 Lietuvos raudonosios knygos rūšis ir 42 Europinės svarbos rūšys. Tai Europinės svarbos NATURA 2000 teritorija. Savitos pelkėtų miškų ir ežerų biocenozės atsiveria 5 parko telmologiniuose draustiniuose (bendras plotas 1196 ha), kuriuose puikią ekologinę nišą randa retos augalų ir gyvūnų rūšys. Arčiausiai Varnių esanti ežerinės kilmės Žemapelkė – Debesnų telmologinis draustinis, vertinga NATURA 2000 teritorija, kurioje aptikta net 21 Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšis, iš kurių labai daug gegužraibių šeimos augalų. Susipažinti su pelkės augalų ir gyvūnų pasauliu kviečia čia įrengtas Debesnų pažintinis botaninis takas. Upių ir ežerų grožį ir paslaptis saugo 4 hidrografiniai draustiniai, apimantys 2420 ha. Didžiausias iš jų yra Lūksto hidrografinis draustinis. Tai antras pagal dydį Žemaitijos ežeras unikalus tuo, kad jo bangos iš tamsių gelmių į krantą išmeta gintarą. Pasigrožėti piliakalnių didybe, o užkopus ant jų gėrėtis svaiginančiais Žemaitijos krašto toliais kviečia 9 kraštovaizdžio draustiniai, jų bendras plotas 6135 ha. Pats didžiausias iš jų yra Sietuvos kraštovaizdžio draustinis pelkėtuose liūnuose ir Sietuvos upelyje slepiantis senovinį slaptą kelią – kūlgrindą. Vienas svarbiausių visoje Lietuvoje yra prie Biržulio esantis Pabiržulio archeologinis draustinis (1126 ha ploto). Čia aptikta apie 50 senovinių akmens amžiaus gyvenviečių, kapinynų su Kundos, Narvos, Indoeuropiečių ir vėlesnių laikų kultūrų pėdsakais. Donkalnyje rasta 2000 m. pr. Kr. buvusi maldų ir aukojimo vieta ir labai unikalus, gausiai pabarstytas ochra, išdabintas 57 emuletais iš pragręžtų Žvėrių dantų Žynio kapas. Parke yra 9 geomorfologiniai draustiniai, apimantys 4202 ha bendrą plotą, atskleidžiantys Žemaitijos krašto reljefo ypatybes, ledynmečio suformuotą moreninį smulkiakalvių ir plokščiakalvių masyvą. Dubulio botaninis draustinis (51 ha) svarbus augalijos požiūriu. Jo tikslas – išsaugoti šlapių pievų ir miško bendrijas su retomis augalų rūšimis. Yra 1 pedologinis – Pagirgždūčio draustinis, su velėninių jaurinių priemolio dirvožemių natūraliu etalonu ir jam būdinga aplinka. Varnių ir Luokės urbanistiniai draustiniai atskleidžia Žemaitijos miestelių planinę ir erdvinę struktūrą, architektūrines ir memorialines vertybes, svarbius visai Lietuvai kultūrinius paminklus ir vietas. Organizuojami jau tradicija tapę renginiai: Lūksto ežero pakrantėje kasmet vyksta tarptautiniai festivaliai „Bliuzo naktys”, suburiantys atlikėjus ir Žiūrovus iš įvairių ne tik Europos, bet ir Pasaulio kampelių, Kalėdiniai renginiai Biržuvėnuose, Užgavėnių šventės Varniuose, kasmet organizuojamos regioninio parko kūrybingų, darbščių Žmonių rankdarbių, kūrybos pristatymo parodos, šventės. Lūksto ežero pakrantėje įsikūrusi „Piro” poilsiavietė – pagrindinė rekreacinė vieta. Čia galima išsinuomoti poilsio namelius, pasistatyti palapinę, pramogauti. Kasmet pasigrožėti ežero platybe, pailsėti, puikiai praleisti atostogų dienas į šią poilsio ir pramogų vietą atvyksta tūkstančiai Žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Kita lankytojų pamėgta poilsio vieta – Paršežerio ežero pakrantė, o kas nori daugiau ramybės, labiau linkę šiltas vasaros dienas leisti prie Saloto ar Gludo ežerų. Dar kitų poilsiautojų poreikiams – kaimo turizmas. Lūksto ežero šiaurinėje pakrantėje gyvenantis A.Jonutis priima atostogautojus savo sodyboje. Lankytojų paslaugoms – jodinėjimas Žirgais, kaimiškos pirties malonumai, ežeras, miškas. (Telefonas pasiteiravimui 8-687 69627). Įvairių švenčių, susitikimų, jubiliejų rengimui puikiai tinka Bilionių pilikalnio papėdėje šalia tvenkinių įrengti poisio ir pramogų namai su nakvynės kambariais, pirtimi. Prie direkcijos veikia regioninio parko taryba – direktoriaus patariamoji institucija, susidedanti iš Kelmės, Šilalės, Telšių rajonų savivaldos institucijų, Šiaulių, Tauragės, Telšių apskričių, Klaipėdos ir Šiaulių regionų aplinkos apsaugos departamentų, Kultūros ministerijos teritorinių padalinių, Telšių ir Rietavo miškų urėdijų, parko direkcijos, nevyriausybinių organizacijų atstovų. Taryba analizuoja regioninio parko būklę ir teikia pasiūlymus parko teritorijos apsaugos, naudojimo ir tvarkymo klausimais. Veikia bendraminčių klubas „Sietuva”, savo gretose vienijantis visų regioninio parko mokyklų moksleivius, besidominčius gamtos, kultūros vertybėmis, propaguojančius jų apsaugą, dalyvaujančius mokslinėje veikloje, atliekančius įvairius tyrimus, gamtos stebėjimus, rengiančius ir dalyvaujančius įvairiuose projektuose, puoselėjančius Žemaičių kraštui būdingas tradicijas, papročius, organozuojančius vasaros stovyklas ir poilsį.Svarbiausios gamtos ir kultūros paveldo vertybės
Svarbiausios gamtos vertybės.
Medvėgalio, Šatrijos, Girgždūtės, Aukštagirės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos kalvos, raiškūs plokščiakalvių kompleksai. Lūksto ežeras didžiausias ne tik regioniniame parke, bet ir visoje Žemaitijoje. Unikalus jis dar ir tuo, kad išmeta gintarą. Aklaežeris, esantis Jomantų miške stebina savo vandens ištekliais: sausros metu būna sklidinas, lietingais metais – tuščias.
Regioniniame parke auga 77 Raudonosios knygos augalų rūšys. Varnių duburyje tyvuliuojantys Paršežerio, Biržulio ir Stervo ežerai bei pelkynai yra vienos vertingiausių teritorijų paukščiams Lietuvoje. Biržulio botaniniame – zoologiniame draustinyje peri daugiau nei šimtas paukščių rūšių. Netoli Varnių telkšančioje Debesnų pelkėje, tipiškoje kalkingoje žemapelkėje, auga dugiau nei 20 Raudonosios knygos augalų rūšių.Gamtos paminklaiSaugomų gamtos paminklų nedaug. Jie yra šiaurinėje regioninio parko dalyje: tai labai aukštas (27 m) ir senas Jomantų ąžuolas, gyvybingas 24 m aukščio triliemenis ąžuolas, storiausias Telšių rajone – Skliausčių ąžuolas (skersmuo 1,8 m). Labai įspūdingas didelis ąžuolas yra Aukštagirės geomorfologiniame draustinyje — tai kandidatas į gamtos paminklus. Biržuvėnų dvare — didžiulis europinis maumedis su baltojo gandro lizdu viršūnėje. Gamtos paminklu paskelbtas ir didžiausias visame parke Jomantų akmuo (3,6×2,8×2,3 m). Nenustebkite, jei apsilankę Jomantų miške, nerastumėte Aklaežerio. Ateikite kitą dieną ir jį išvysite. Vietiniai šį paslaptingą ežerą vadina Vokšteliu. Kai kurie gyventojai tvirtina, kad Vokštelį iškasė Jomantas. Sako, kad tai labai keistas ežeras, kuriame vanduo gali kuriam laikui visai dingti, o kai susikaupia jo vis daugiau, tai ir gretimo kaimo šuliniuose vandens lygis pakyląs. Pasakoja ir tai, jog šiame ežere yra nuskendęs žmogus.
Svarbiausios kultūros paveldo vertybės.
Didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra 13), menantys sunkius kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi jų: Medvėgalis, Girgždūtė, Šatrija, Moteraitis, Sprūdė, Bilioniai, Vembutai. Biržulio ežero baseino zonoje rasta apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklų, kapinynų. Čia yra ir vienas seniausių kapų visame Rytų Pabaltijyje (5 000 m. prieš Kristų).Varnių regioninio parko centras – Varniai. Varnių urbanistinis kompleksas vertingas žymiais statiniais: Varnių katedra, Šv. Aleksandro parapine bažnyčia, žemaičių kunigų seminarijos rūmais, vyskupo M. Valančiaus rezidencija. Jam atminti pastatytas paminklas. Varniai ne tik žemaičių vyskupystės centras, bet ir vienas varbiausių lietuvių kultūros centrų. Čia gyveno, mokėsi ir dirbo: M. Giedraitis, M. Daukša, M. Strijkovskis, A. Vienažindis, A. Baranauskas, S. Daukantas, M. Valančius.Biržuvėnai – buvęs stambus karališkasis dvaras, viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių. Dvaro teritorijoje yra 6-ios sakralinės bei mitologinės vietos, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės Pėda.Varnių regioniniame parke gausu senosios architektūros paminklų – kryžių, koplytėlių, koplytstulpių. Saviti statiniai – Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia, Pavandenės Šv. Onos, Janapolės Šv. Mykolo arkangelo ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios. Ant Gludo ežero kranto yra įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus.Unikali Sietuvos kūlgrinda, einanti per Sietuvos upelį tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų. Kūlgrinda sukrauta iš akmenų, kurie metų metais buvo vežami žiemą ant ledo, o šiam tirpstant nugrimzdavo, taip sudarydami tik vietiniams gyventojams žinomą važiuojamą taką.
KULTŪRA
Svarbiausios Varnių regioninio parko kultūros paveldo vertybės Tai Varnių urbanistinis kompleksas su įžymiausiais statiniais: Varnių katedra (1691 m.) (dabartinė šv.Petro ir šv.Pauliaus parapinė bažnyčia), šv. Aleksandro parapine bažnyčia, pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu 1413-1416 metais, Žemaičių kunigų seminarijos rūmais (1770m.), vyskupo M. Valančiaus rezidencija bei skverelis su paminklu vyskupui.Varnių regioninio parko centras – Varniai. Varnių istorija siekia mezolito amžių, nors pirmieji žmonės prie Biržulio ir Lūksto ežerų lankėsi dar prieš 8000 m. pr. Kristų. Atlikus kasinėjimus Biržulio ežero baseino zonoje rasta apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, stovyklų, kapinynų. Čia rastas ir vienas seniausių kapų visame Rytų Pabaltijyje – Duonkalnio žynio kapas, datuojamas 5000 m. pr.Kr. Minėtini ir mezolito laikotarpio kapai Spigino rage. Šiam kompleksui suteiktas Pabiržulio archeologinio draustinio statusas.Varniuose paties Vytauto nurodymu po Žemaičių krikšto įkurtas Žemaičių vyskupystės centras. Mieste gyveno, mokėsi ir dirbo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių: M. Giedraitis, M.Daukša, M. Strijkovskis, A. Strazdas, A. Vienažindis, A. Baranauskas, S. Daukantas ir kt. kurių dėka Varniai tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūros centrų. Išskirtina vyskupo M.Valančiaus visuomeninė ir kultūrinė veikla.Varnių regioniniame parke pamatysite, didingiausius Žemaitijos piliakalnius (jų yra 13), menančius kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus. Žymiausi jų: Medvėgalis (234,5), Girgždūtė (228), Šatrija (228), Moteraitis (218), Sprūdė (216), Bilioniai, Vembūtai.Biržuvėnai – tai viena seniausių Žemaitijos gyvenviečių, minima 1253 m. kryžiuočių kronikose. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas karaliaus vietininko. Vėliau dvaras perėjo į privačias rankas. Prieš 200 m. dvaras perstatytas. Jame įkurtas etnografinis muziejus. Iki šiol sodyba išlaikė pirminę dvaro laikų planinę struktūrą. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo Roko skulptūrėle, Gorskių šeimos kapinės, 1 pasaulinio karo vokiečių karių kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis, šaltinis Laumės Pėda.
Varnių regioniniame parke gausu sakralinės architektūros paminklų – kryžių, koplytėlių, koplytstulpių.Savitos medinės architektūros statiniai: Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia (1771), Pavandenės Šv. Onos (180.2), Janapolės Šv. Mykolo arkangelo (1776 m.) ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios (1774 m.). Ant Gludo ežero kranto yra įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus.Unikali Sietuvos kūlgrinda, einanti per Sietuvos upelį tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų. Kūlgrinda sukrauta iš akmenų, kurie metų metais buvo vežami žiemą ant ledo, o šlam tirpstant nugrimzdavo, taip sudarydami tik vietiniams gyventojams žinomą taką.GamtaHidrografinis tinklas Regioninio parko teritorijos ir jį supančių apylinkių geografinė padėtis yra reikšminga visai Lietuvos hidrografijai. Čia gauna pradžią didžiosios Žemaitijos upės. Parko rytiniu pakraščiu (per takoskyrinį kalvyną) praeina svarbiausių Žemaitijos upių – Virvytės, Ventos, Kražantės, Akmenos takoskyros. Šiaurinis pakraštinių moreninių darinių ruožas (ties Žąsūgala) yra takoskyra tarp Minijos ir Ventos baseinų.Parko hidrografinę ašį sudaro ežerai, susitelkę Varnių duburyje. Didžiausias jų yra Lūksto ež. (didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras), išsidėstęs centrinėje duburio dalyje. Bendras plotas — 1018,0 ha (baseino plotas 97 km2), krantinės ilgis 19,2 km. Ežero ilgis – 6,15 km, didžiausias plotis – 3,49 km, didžiausias ežero gylis -7 m. Į pietinę ežero dalį įteka Sietuvų upelis, (garsėjantis Sietuvos kūlgrinda), jungiantis jį su Paršežeriu, Vakariniai Lūksto ežero intakai – Domantas, Garduva ir bevardis upelis. Rytinę ežero dalį maitina du bevardžiai upeliai. Šiaurinis Lūksto ežero intakas – Ungurys. Iš ežero šiaurinės dalies išteka Varnelė (upė vingiuojanti per Varnių miestą ir davusi jam savo pavadinimą) , kuri jungia Lūkstą su Biržuliu. Lūkstas – vienintelis ežeras Lietuvoje, prie kurio atvykęs keliautojas gali rasti savo gintaro gabalėlį.Parko centrinėje dalyje plyti du žmogaus rankų nualinli ežerai – Biržulis (vienas seniausių Pabaltijo ežerų, daugiau nei 9 tūkst. m. pr. Kr. savo pakrantėse priglaudęs čia atsikėlusias šiaurės elnių medžiotojų gentis) ir Stervas. Manoma, jog ežero pavadinimas “Biržulis” kilęs nuo dievybės globojusios šventą, jo pakrančių gyventojus nuo neatmenamų laikų maitinusį žuvingiausią Žemaitijos ežerą.Iki mūsų dienų išliko esamų ir melioracijos sunaikintų Biržulio intakų pavadinimai: į pietinę Biržulio dalį įteka Varnelė ir ištisai melioruota Nakačia, vakarinis intakas – Govija, šiaurinis – Druja (senovės sanskrito kalboje druja reiškia vandens tekėjimą). Šiuo metu Drujos upė yra naturali riba tarp Žemaičių dūnininkų ir dounininkų). Rytinę ežero dalį maitina keturi nedideli upeliai – Baltupis, Kalių Skalbykla, Blakė, Gudupis (deja beveik visi jie virtę kanalais). Stervo ežerą iš vakaru pusės maitina kanalizuotas Utėlės upelis.Biržulio ežere prasideda didžiausia parko upė Virvytė (ilgis 131 km). Virvytė garsėja pakrantėmis išsidėsčiusiomis archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėmis. Pietvakarinėje parko dalyje – pelkėse pasislėpęs Paršežeris. Iš rytų pusės ji maitina Raudys. Iš pietinio ežero pakraščio pelkų išteka Viksvė. Rytinėje parko dalyje, keiminių plokščiakalvių takoskyriniame ruože (kuris praktiškai be ežerų) slypi Gludas (ežero vakarinėje pakrantėje alkakalnyje įrengta dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus). Piečiau jo plyti Venių ir Medainio ežerai, iš pastarojo prasideda Venta. Varnių duburio skersinėje pertvaroje esantį Vismaldų-Žasūgalos kalvagūbrį puošia Movos suverta ežerų girlianda: Sydeklis-Ilgis-Pluotinalis-Salotas-Klioklis-Didovas. Viename iš jų (Didovo ež.) pradžią gauna Minija. Kiek į rytus, Virvytės dešiniajame krante plyti Baltežerio, Gūšros ir Viekšnalių ežerai.Didelę parko teritorijos. dalį užima pelkės: Biržulio, Stervo, Degėsių, Vartavos, Varnelės, Debesnų, Kauklių, Kūlgrindos, Antkantų ir kt. Su Debesnų pelke supažindina Debesnų botaninis takas.
GemorfologijaRegioninio parko teritorijos reljefas suformuotas Nemuno ledynmečio Baltijos stadijos dviejų ledyninių tėkmių – Žemgalos ir Kuršių bei jų tirpsmo vandenų prieledyninės ežerines akumuliacijos sąlygomis. Pagal amžių, genezę ir reljefą dabartinę parko teritoriją sudaro 3 skirtingos dalys: duburių ruožas, takoskyrinis kalvynas ir Pietų Lietuvos fazes šonines morenos ruožas.Didžiųjų duburių ruožas tęsiasi nuo Platelių per Žarėnus, Janapolę, Varnius, Požerę iki Dievyčio ežero. Tai uždurpėjusi Biržulio-Lūksto duburio limnoglacialinė lyguma, nusidriekusi šiaurės-pietų kryptimi 150-170 m. abs. a. aukštyje. Biržulio-Lūksto duburį iš rytų pusės juosia sudėtingiausias ir kartu seniausias Žemaičių aukštumos reljefo ruožas, vadinamas takoskyriniu kalvynu, nusitęsęs nuo Luokės, per Kolainius, Pavandenę, Kaltinėnus. Šį takoskyrinį kalvyną sudaro stambios keiminės plokščiakalvės ir kalvos, iškylančios virš 200 m. abs. a. Šios rūšies kalvoms priklauso 3 aukščiausios Žemaitijos kalvos: Medvėgalis (234,6 m), Šatrija (228,7 m), Girgždūtė (228,0 m). Šio takoskyrinio makromasyvo vakarinės nuošlaitės leidžiasi į žemesnį hipsometrinį lygį. Čia iškyla Sprūdės (216,2 m), Moteraitis (218,2 m), Kietkalnis (207,7 m), Žiogriakalnis (210,1 m), Spingės (211,2 m), Bėkšvės (201,3 m), Aukštagirės (214,6 m), Švedkalnis (203,8 m).
Iš vakarų pusės parko teritoriją rėmina Pietų Lietuvos fazės šoninės morenos ruožas. Čia iškyla: Drobūkščių moreninis masyvas su aukščiausia viršūne Panų kalnu (197,2 m).KraštovaizdisGeriausiai Žemaičių aukštumos (kurios centre ir įkurtas Varnių regioninis parkas) kraštovaizdžio savitumą gali aibūdinti Č. Kudabos žodžiais: „… Deja, nėra tokio aukščio, nuo kurio visą kalvotąją Žemaitiją galima būtų iš karto apžvelgti. Nebent nuo vaizduotės sparno… Tada ji visa panaši į milžinišką piliakalnį. Aukštą kalvotą jo viršūnę su Medvėgaliu, Girgždūte, Šatrija juosia žemesnis pylimas. Tarp viršūnės ir pylimo tyvuliuoja Lūkstas, Biržulis, kiti ežerai, tvyro Kražių pelkės, dunkso Ilgšilio, Byvainės, Dievo krėslo, Rietavo miškų šepečiai. Milžiniškus griovius su tekančiais vandenimis aplink „piliakalnį” pakeičia Dubysa, Venta, Minija, Jūra su savo didingais kloniais.Ir atsirado jie, tie kalvoti nelygumai, ne vienu akimoju, o ilgai darbuojantis ledynams ir jų tirpsmo vandenims. Viršukalvės daugeliu atžvilgių lėmė ne tik gamtinę, bet ir istorinę Žemaičių aukštumų raidą.Šiame aukščiausiame Žemaitijos kalvyne buvusių prieledyninių ežerų vietoje tvyro tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių: į jas srūva šaltinių vanduo. Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja — gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai, prasidedantys apie 170 m nuo jūros lygio. Čia pagrindinė Žemaičių takoskyra. Bet nepanaši į kitas, kuriose lyg keterose skirstosi dviejų baseinų vandenys. Žemaičių takoskyra yra iškili lyg varpas, iš kurio vandenys srūva į visas keturias šalis. Antai Medvėgalio ir Girgždūtės papėdėje prasideda ir įvairiomis kryptimis nuteka Kražantė (Dubysos intakas), Akmena (Jūros intakas). Čia prasideda Venta, teka Šilupis, Kalnyčia, Alkupis, Šventupis, Mergupis, Gansė, Ramočia, Varnė, Šatrija, Nevarda, Ašvija, Karklė, Yžnė, Plusčia. Vardai gražūs, dažnai moteriški!”Ypatingu raiškumu pasižymi Šatrijos moreninis masyvas. Šatrijos kalnas (apsilankę čia gali pajusti jau nebe kalvų, o kalnų įspūdį!) iš aplinkos išsiskiria didžiausiu Lietuvoje santykiniu aukščiu. Sakoma, jog Šatrija kiekvienam Lietuviui iškiliausias kainas.Varnių regioninio parko kraštovaizdžio savitumą taip pat lemia unikalūs ežerai, daugybė pelkių, pasižyminčių gausia bioįvairove bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių “kepurės”, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis, saviti ir unikalūs Varnių ir Luokės urbanistiniai kompleksai.
Stervo gamtinis rezervatas Plotas – 827 ha, įsteigtas 1996 m., apima Stervo ežerą ir jį supančius pelkynus. Tikslas — išsaugoti natūralų pelkinį ežerą su apyežeriu ir pelkėto Tetervinės miško kompleksus su retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija. Čia saugomi ūkinės veiklos neliesti plotai – Stervo ežeras, apyežeris, Tetervinės miško pelkiniai kompleksai.Stervas (plotas 137,1 ha), tai eutrofinis, itin vakarinėje dalyje, pelkėjantis ežeras. Jo išlikimą lemia ežero rytinėje pakrantėje ant Govijos upelio įrengtas vandens reguliatorius ir apie 300 metrų ilgio supiltas pylimas. Abu šie hidrotechniniai įrenginiai buvo įrengti 1965 metais, vykdant Biržulio “užkariavimą”. Įsteigus Stervo gamtinį rezervatą, ežerą supančiuose miškuose, pastebimai pagausėjo stambiųjų žinduolių: stirnų, briedžių, lapių, kiškių ypač gausu šernų, kurių veiklos pėdsakų rasime visame parke. Ežero pelkėse ir nendrynuose peri gervės, pievinės lingės, didieji baubliai, švygždos, salos medžių viršūnėse lizdus suka didieji kormoranai. Tetervinės miško pelkėse peri tetervinai.Stervo gamtiniame rezervate draudžiama lankytis, atlikti tyrimus ir stebėjimus, be Varnių regioninio parko direkcijos raštiško leidimo.
MedynaiVarnių regioninio parko teritorija pagal biogeografinį rajonavimą priklauso Rytų Baltijos provincijai, borealinei juostai, Vidurio ir Rytų žemaičių rajonui. Čia vyrauja mišrieji eglynai, nuo turtingų rūšine sudėtimi (Querco – Picetum) bendrijų, kuriose auga nemoralinės rūšys (Aegopodium padagraria, Hepatica nobilis, Anemone nemorosa, Tilia cordata) iki neturtingų rūšine sudėtimi pietinės taigos (Eu – Picetum) bendrijų su borealinėmis ir boreotemperatinėmis (Oxalis acetosella, Maianthenum bifolium, Trientalis europaea) rūšimis. Regioniniame parke didžiausia augmenijos įvairovė rasta miškuose bei natūraliose pievose. Kiek mažiau rūšių įvairaus tipo parko pelkėse.Rytinė ir centrinė Žemaičių aukštumos dalys mažai miškingos. Miskai sudaro iki 30 % visos parko teritorijos. Jie išsidėstę netolygiai, nedideliais ploteliais. Gausiau didesnių miškų masyvų Biržulio – Stervo ežerų apylinkėse, Lūksto vakarinėje bei pietinėje pakrantėje bei Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio prieigose. Būdingas beveik visų miškų bruožas – drėgnumas, sodrus ir įvairus pomiškis. Labai įvairuoja parko reljefas, dirvožemio mechaninė sudėtis, drėkinimo sąlygos, o su tuo glaudžiai susijusi didelė augimviečių kaita, bendrijų įvairovė. Sausi pušynai aptinkami labai nedideliais ploteliais į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Stervo. Žemesnėse, drėgnesnėse vietose auga brukninio – mėlyninio tipo pušynai. Jie sutinkami Tetervinės, Gojaus, Endrikavo miškuose. Nedideliais lopinėliais auga kiškiakopūstinis pušynas. Iš pušynų bendrijų labiausiai paplitęs kimininis pušynas. Šio tipo pušynai sutinkami aukštapelkėse. Eglynų parko teritorijoje nedaug. Vyrauja trys eglynų tipai: brukninis – mėlyninis, kiškiakopūstinis ir viksvinis – kimininis. Brukniniai eglynai auga kalvose ant priesmėlių, kiškiakopūstiniai – pakilumose, lygumose ant kiek derlingesnių dirvožemių. Ten kur gruntinis vanduo slūgso negiliai, nedideliais ploteliais įsiterpia viksviniai – kimininiai eglynai. Ąžuolynų teritorijoje yra tik maži likučiai. Kiek gausiau išlikę pavienių ąžuolų. Pačiose derlingiausiose augimvietėse auga liepynai. Parko teritorijoje jie nesudaro 0,5 % visų miškų ploto. Parke taip pat paplitę įvairaus tipo beržynai. Jų gausą sąlygoja tai, kad jie auga labai įvairiose augimvietėse. Beržas auga sausuose, šlapiuose, net nederlinguose aukštutinio ir tarpinio tipo dirvožemiuose. Atskirai reikėtų paminėti ištisines lieknojo beržo (Betula humilis) viksvines – kiminines bendrijas, išplitusias tarpinio tipo pelkėse piečiau Varnių ir šiauriau nuleistojo Biržulio ežero. Tai saugotinos bendrijos. Drebulynų bendrijos susiformavusios ten kur dirvožemis derlingas, drėgnokas. Vienas iš įdomesnių drebulynų yra Liepyno miške, kur be drebulių dar auga beržai, liepos. Juodaksnynai parke tarpsta žemapelkių pakraščiuose, ežerų pakrantėse, perteklingai drėgnose žemumose, protakose. Iškirstų eglynų, beržynų vietoje, užleistuose dirvonuose, nešienaujamose pievose vis gausiau įsivyrauja baltalksnynai.
Nustatyta parke aptinkamų skroblynų bei ąžuolynų vertė. Šiuo požiūriu išsiskiria Aukštagirės miškas, miškas Gojus Medvėgalio kraštovaizdžio draustinio pietinėje dalyje.Parko grybija beveik netyrinėta. Daugiausia grybų rūšių aptinkama mišriuose parko miškuose. Iš valgomų grybų dažniausiai auga baravykiniai, ūmėdiniai, baltikiniai grybai.Žolinė augalijaVertingiausios retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų, augalų rūšių augimvietės – Varnių regioninio parko pelkės ir pievos.Pievos parke užima gana nemažus plotus. Yra paplitusios tarpumiškėse, tarp dirbamų laukų, apyežeriuose, kalvų, piliakalnių šlaituose. Labai nedaug užliejamų pievų išlikę palei Garduvos, Daumanto, Varnelės upelius. Iš žemyninių pievų dar ryškiai išsiskiria sausuminės, maitinamos atmosferos kritulių ir žemumų pievos. Pagal nusausinimą ir sukultūrinimą pievos skirstomos į natūralias ir sukultūrintas. Sausuminės vešlios natūralių pievų bendrijos plyti Švedkalnio, Burbiškių piliakalnių, Sprūdės, Gaudkalnio bei kitų stačiašlaičių kalvų šlaituose.Pelkinių ekosistemų augalija išlikusi gana natūrali, nors tik maža dalis pelkių parke nepaliestos melioracijos. Palyginus su miškais ir natūraliomis pievomis, pelkių augalijos įvairovė parke nedidelė, bet savita. Parke yra daugiausia žemapelkių bei tarpinio tipo pelkių. Labai nedaug aukštapelkių, kurios nedidelės. Didžiausia iš jų dalinai išeksplotuotas Degėsių – Pabiržulio durpynas.Ypač žinomi yra didieji parko pelkynai — Biržulio, Stervo, Debesnų, Dubulio, Paršežerio. Jiems būdingi botaniniu požiūriu vertingi natūralių pievų intarpai, daugelio retųjų augalų — gegužraibinių, tuklių, liekninių beržų, sibirinių vilkdalgių ir kt. bendrijos. Savitos, mažiau tyrinėtos, yra miškingosios duburių bei įlomių pelkės: Antkantų, Kauklių, Sietuvos, Baltežerio, Sydeklio, kur, be gausių orchidinių, auga sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica), lieknieji švyliai (Eriophorum gracile), retažiedės viksvos (Carex pauciflora), statieji atgiriai (Huperzia selago) ir kitos rūšys. Žemuminės pievos taip pat labai vertingos retais augalais. Čia auga žalsvažiedės blandys (Platanthera chlorantha), raktažolės pelenėlės (Primula farinosa), pieviniai plaurečiai (Gymnadenia conopsea) ir kt.
PaukščiaiParko teritorijoje aptinkamos 180 rūšys paukščių (peri per 120 rūšių), iš kurių net 46 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, 41 rūšis įrašyta į TARYBOS DIREKTYVOS dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą. Tačiau dalies iš jų, kurie dar prieš porą dešimtmečių gyveno Stervo ir Biržulio ežerų apylinkėse, dabar jau neberandame arba jie tapę tik retai užklystančiais svečiais, kai kurie aptinkami tik migracijų metu.Biržulyje išnyko kadaise gausi buvusi mažųjų kirų (Larus minutus) kolonija, kuri priviliodavo ir kitų rūšių paukščius, sumažėjo baltasparnių žuvėdrų (Chlidonias leucopterus) kolonija, tačiau ežere įsikūrė retos juodosios žuvėdros (Chlidonias niger). Biržulio apylinkėse anksčiau perėję startsakaliai (Falco columbarius), gaidukai (Philomachus pugnax), kukučiai (Upupa epops), dirvoniniai kalviukai (Anthus campestris) ir kai kurie kiti reti paukšciai pastaraisiais metais stebimi tik migracijų metu. Biržulio ir Stervo nendrių ir meldų dvimetrinio aukščio ,,miškai”, aplinkiniai pelkynai ir tylūs miškeliai sudaro puikiausius paukščių namus. Todėl Biržulio botaninis-zoologinis draustinis, Stervo gamtinis rezervatas, taip pat Debesnų, Paršežerio, Kauklių, Antkantų, Sydeklio pelkės — tai geriausios buveinės paukščiams. Čia peri didieji baubliai (Botaurus stellaris), vištvanagiai (Accipiter gentilis), pievinės lingės (Circus pygargus), tetervinai (Tetrao tetrix), gervės (Grus grus), švygždos (Porzana porzana), plovinės vištelės (Porzana parva), griežlės (Crex crex), pilkosios (Picus canus) ir žaliosios meletos (Picus viridis), plėšriosios medšarkės (Lanius excubitor), ūsuotosios zylės (Panurus biarmicus), mėlyngurklės (Luscinia svecica). Aptinkami juodakakliai (Podiceps nigricollis) ir rudakakliai (Podiceps grisegena) kragai, pilkosios žąsys (Anser anser), mažieji ereliai rėksniai (Aquila pomarina), griciukai (Limosa limosa), bei kiti reti ir įdomūs paukščiai.Lietuvos raudonosios knygos paukščių rūšys sutinkamos Varnių regioniniame parkeJuodakaklis naras (Gavia arctica) [1 (E)] – sutinkamas migracijų metu; Juodakaklis kragas (Podiceps nigricollis) [3 (R)] – sutinkamas, anksčiau perėjo; Rudakaklis kragas (Podiceps griseigena) [3 (R)] – sutinkamas, anksčiau perėjo; Juodasis gandras (Ciconia nigra) [3 (R)] – sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Didysis baublys (Botaurus stellaris) [3 (R)] – peri; Mažasis baublys (Ixobrychus minutus) [4 (I)] – anksčiau perėjo; Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus) [3 (R)] – peri; Pilkoji žąsis (Anser anser) [3 (R)] – stebima migracijos metu; Pilkoji antis (Anas strepera) [2 (V)] – stebima migracijos metu; Smailiauodegė antis (Anas acuta) [1 (E)] – anksčiau perėjo, stebima migracijos metu; Šaukštasnapė antis (Anas clypeata) [3 (R)] – anksčiau perėjo, stebima migracijos metu; Pievinė lingė (Circus pygargus) [3 (R)] – peri; Vištvanagis (Accipiter gentilis) [3 (R)] – stebėtas seniau; Vapsvaėdis (Pernis apivorus) [3 (R)] – peri; Jūrinis erelis (Haliaetus albicila) [3 (R)] – stebimas migracijos metu; Mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina) [3 (R)] – sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Žuvininkas (Pandion haliaetus) [2 (V)] – stebimas migracijos metu; Startsakalis (Falco columbarius) [1 (E)] – anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Pelėsakalis (Falco tinnunculus) [3 (R)] – stebėtas seniau; Sketsakalis (Falco subbuteo) [3 (R)] -stebėtas seniau; Sakalas keleivis (Falco peregrinus) [1 (E)] – sutinkamas migracijų metu; Tetervinas (Tetrao tetrix) [3 (R)] – peri; Putpelė (Coturnix coturnix) [3 (R)] – peri; Gervė (Grus grus) [3 (R)] – peri; Švygžda (Porzana porzana) [3 (R)] – peri; Plovinė vištelė (Porzana parva) [3 (R)] – peri; Griežlė (Crex crex) [5 (Rs)] – peri; Dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria) [1 (E)] – stebėtas seniau; Tikutis (Tringa glareola) [2 (V)] – peri; Raudonkojis tulikas (Tringa totanus) [2 (V)] – stebimas migracijos metu; Gaidukas (Philomachus pugnax) [2 (V)] – anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Juodakrūtis bėgikas (Calidris alpina) [1 (E)] – stebimas migracijos metu; Didžioji kuolinga (Numenius arquata) [2 (V)] – peri; Paprastasis griciukas (Limosa limosa) [2 (V)] – anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Mažasis kiras (Larus minutus) [3 (R)] – sutinkamas, anksčiau perėjo; Uldukas (Columba oenas) [3 (R)] – anksčiau perėjo; Balinė pelėda (Asio flammeus) [2 (V)] – stebėta seniau; Žalvarnis (Coracias garrulus) [1 (E)] – stebėtas kelis kartus, neperi; Tulžys (Alcedo atthis) [3 (R)] – sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Kukutis (Upupa epops) [3 (R)] – anksčiau perėjo; Žalioji meleta (Picus viridis) [3 (R)] – peri; Pilkoji meleta (Picus canus) [3 (R)] – peri; Dirvoninis kalviukas (Anthus campestris) [3 (R)] – anksčiau perėjo; Plėšrioji medšarkė (Lanius excubitor) [3 (R)] – peri; Mėlyngurklė (Luscinia svecica) [4 (I)] – peri; Ūsuotoji zylė (Panurus biarmicus) [3 (R)] – peri.
Lietuvos raudonosios knygos rūšių kategorijos:[0 (Ex)] – išnykusios ar gal būt išnykusios rūšys;[1 (E)] – išnykstančios rūšys; šiū rūšių populiacijosyra ant išnykimo ribos ir jas įmanoma išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones;[2 (V)] – sparčiai nykstančios rūšys; šių rūšių populiacijos ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja;[3 (R)] – retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių;[4 (I)] – retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos rūšies negalima įrašyti į aukštesnę (1 – 3) kategoriją;[5 (Rs)] – išsaugotos rūšys; anksčiau įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą rūšių gausumas jau atstatytas.ŽinduoliaiParko teritorijoje esančiuose miškuose bei krūmynuose gana gausu įvairių žinduolių: stirnų (Capreolus capreolus), šernų (Sus Scrofa), elnių (Cervus elaphus), lapių (Canis (vulpes) vulpes), pilkųjų kiškių (Lepus europeus), miškinių (Martes martes), ir akmeninių (Martes foina) kiaunių, žebenkščių (mustela nivalis).Stervo gamtiniame rezervate aptinkami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti baltieji kiškiai (Lepus timidus). Parke dažni usūriniai šunys (Nyctereutes procyonoideas), šeškai (Mustela putorius), palei upelius, melioracijos kanalus uoliai darbuojasi bebrai (Castor fiber), gana dažnos kanadinės audinės (Mustela lutreola) bei į Raudonają knygą įrašytos ūdros (Lutra lutra). Aptinkami briedžiai (Alces alces), o Pagirgždūtės miškuose — ir vilkai (Canis lupus). Pastaraisiais metais nešienaujamuose užleistuose plotuose pagausėjo smulkiųjų graužikų, atsistato kiškių populiacija. Atliekant smulkiųjų žinduolių momtoringą, 2000 metais sugautos retos rūšys — mažoji miškinė pelė (Apodemus sylvaticus) ir beržinė sicista (Sicista betulina).Parke aptikta nemažai rūšių šikšnosparnių: tai vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii), Brandto pelėausis (Myotis brandtii), Natererio pelėausis (Myotis nattereri), rudasis ausylis (Plecotus auritus), rudasis nakviša (Nyctalus noctula), Natuzijaus šikšniukas (Pipistrellus nathusii), šikšniukas nykštukas (Pipistrellus pipistrellus), šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssoni). Gausiausios jų buveinės yra Biržuvėnų dvaro parke bei Pavandenės ir Varnių parkai. Varnių bažnyčios rūsiuose yra nuo seno žinomos kelių šikšnosparnių rūšių žiemavietės.Varnių regioninio parko šikšnosparniais gausios teritorijos Šikšnosparnių rūšys Varniai Pavandenės dvaro parkas Pavandenė Biržuvėnų dvaro parkas Vandeninis pelėausis(Myotis daubentonii) nedažnas dažnas dažnas Brandto pelėausis(Myotis brandtii) retas dažnas retas Natererio pelėausis(Myotis nattereri) dažnas Rudasis ausylis(Plecotus auritus) retas Šikšniukas nykštukas(Pipistrellus pipistrellus) retas dažnas Natuzijaus šikšniukas(Pipistrellus nathusii) nedažnas Rudasis nakviša(Nyctalus noctula) retas dažnas Šiaurinis šikšnys(Eptesicus nilssoni) retas dažnas Viso rūšių 5 4 1 5
Ropliai ir varliagyviai Parko varilagyvių ir roplių fauną sudaro visos dažnos Lietuvos rūšys. Iš retesnių aptikta raudonpilvių kūmučių (Bombina bombina), nendrinių rupūžių (Bufo calamita), skiauterėtųjų tritonų (Triturus cristatus) ir česnakių (Pelobatus fuscus). Visame parke dažnos smailiasnukės (Rana arvalis), pievinės (Rana temoraria) ir kūdrinės (Rana esculenta) varlės, paprastosios rupūžės (Bufo bufo), visur aptinkami vikrieji (Lacerta agilis) ir gyvavedžiai (Lacerta vivipara) driežai. Kiek rečiau aptinkami gluodenai (Anguis fragilis), paprastieji (geltonskruosčiai) žalčiai (Natrix natrix) ir paprastosios angys (Vipera berus). Iš viso 5 roplių ir 12 varliagyvių rūšys.
VabzdžiaiPieviniai didžiųjų kalvų bei piliakalnių šlaitai, taip pat Biržulio, Stervo, Debesnų, Sydeklio, Antkantų ir kiti pelkynai išsiskiria ir retąja smulkiąja fauna. Geriausiai iš jų ištirti drugiai (385 drugių rūšys) Aptiktos 7 lašalų, 2 ankstyvių rūšys, rasta net 40 apsiuvų rūšių. Be gausybės įprastų vabzdžių rūšių, aptiktos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys: machaonai (Papilio machaon), rudakiai satyriukai (Coenonympha hero), juodieji apolonai (Parnassius mnemosyne), taiginiai dirvinukai (Cherosotis cuprea), geltonmargės meškutės (Hyphoraria aulica). Parke aptiktas retas vabalas — didysis puošniažygis (Carabus coriaceus).
Varnių regioniniame parke esantys draustiniai:
BILIONIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (394 ha) apima pietinę Medvėgalio moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti raiškaus reljefo kraštovaizdį su Bilionių (Švedkalnio) piliakalniu, kitomis gamtos ir kultūros vertybėmis. BIRŽUVĖNŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (299 ha) apima šiaurinę Virvytės slėnio atkarpą su Biržuvėnų kaimu. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti būdingą slėnio kraštovaizdį su archeologiniais kompleksais, senąja Biržuvėnų dvarviete.GIRGŽDŪTĖS KRASTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (602 ha) apima centrinę Girgždūtės moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti vieną raiškiausių Lietuvoje didelę gamtinę bei kultūrinę vertę turintį plokščiakalvių kraštovaizdžio etaloną su vertingu archeologiniu kompleksu.
MEDVĖGALIO KRASTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (889 ha) apima šiaurinę Medvėgalio moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti aukščiausiai iškilusios Žemaičių vandenskyrinio kalvyno geomorfologinės struktūros kraštovaizdį su vienu žymiausių Lietuvoje archeologiniu kompleksu bei Žemaitijai būdingomis miškų biocenozėmis ir retomis rūšimis. PAVANDENĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (551 ha) apima rytines Pavandenės miestelio apylinkes su Gludo ežeru. Tikslas — išsaugoti Žemaicių aukštumai būdingą stambių pavienių viršukalvių kraštovaizdį su raiškiomis Moteraičio, Sprūdės bei Knabės kalvomis, piliakalniais, Gludo ežeru, senąja Pavandenės dvarviete. SlETUVOS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (1466 ha) apima pietinę Lūksto – Paršežerio duburio dalį. Tikslas — išsaugoti senovinio protakinio duburio kraštovaizdį su Paršežerio ežeru ir natūraliu Sietuvos upeliu, apyežerio žemapelkėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija, kultūros vertybėmis. ŠATRIJOS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (813 ha) apima Žemaičių vandenskyrinio kalvyno šiaurinę dalį. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.VEMBŪTŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (444 ha) apima šiaurvakarines Lūksto ežero pakrantes bei prieigas. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti raiškų moreninio masyvo bei ežero pakrančių kraštovaizdį su Vembūtų piliakalniu.ŽĄSUGALOS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS (677 ha) apima Žąsūgalos moreninį masyvą bei šalia esančio Virvytės slėnio dalį. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti raiškaus moreninio masyvo bei erozinio slėnio kraštovaizdį su piliakalniais ir kitomis archeologinėmis vertybėmis.APVARŠUVOS GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (937 ha) apima pietvakarines Lūksto apylinkes. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti paskutiniojo apledėjimo Pietų Lietuvos fazės suformuotą būdingą moreninį smulkiakalvių masyvą.AUKŠTAGIRĖS GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (498 ha) apima šiaurines Bilionių apylinkes. Tikslas — išsaugoti pavienių kalvų ir pelkėtų įlomių reljefą su raiškiu Aukštagirės kalnu.BĖKŠVĖS GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (795 ha) apima šiaurinę Girgždūtės moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti raiškų, keiminių kalvų grandinėmis išsiskiriantį reljefą su būdinga tarpukalvių augalija.DRUJOS GEOMORFOLOGINIS DKAUSTITNIS (324 ha) apima Gūšros ežerą ir jo apylinkes. Tikslas — išsaugoti stambiausią parke Drujos plokščiakalvę, Gūšros duburį su būdingomis biocenozėmis.JAUŠAIČIŲ GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (173 ha) apima šiaurvakarines Lūksto apylinkes. Tikslas — išsaugoti Lūksto duburį uždarančią ir jo panoramą formuojančią moreninių darinių ruožo keterą.KIETKALNIO GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (568 ha) apima pietinę Šatrijos moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti ypač raiškų Žemaičių vandenskyrinės keteros geomorfologinį kompleksą su etaloniniais Kietkalnio, Stromo ir kitais kalnais.MEDVALAKIO GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (82 ha) apima į rytus nuo Didžiojo Palūksčio kaimo esančią gūbrėtą reljefo formą. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti Žemaičių vandenskyrai būdingos fliuvioglacialinės protakos zonoje suformuotą ozo požymių turintį gūbrį.SPINGĖS GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (704 ha) apima pietinę Girgždūtės moreninio masyvo dalį. Tikslas — išsaugoti moreninių plokščiakalvių grupę su raiškia Spingės viršukalve.ŽIOGRAKALNIO GEOMORFOLOGINIS DRAUSTINIS (121 ha) apima šiaurines Viekšnalių kaimo apylinkes. Tikslas — išsaugoti geomorfologiškai unikalią sališkąją Žiograkalnio plokščiakalvę. PAGIRGŽDŪČIO PEDOLOGINIS DRAUSTINIS (141 ha) apima šiaurvakarinę Pagirgždūčio miško dalį. Tikslas — išsaugoti Žemaičių aukštumos vandenskyrinio kalvyno pedologinio rajono velėninių jaurinių priemolio dirvožemių natūralų etaloną su jam būdinga aplinka. LŪKSTO HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS (1016 ha) apima Lūksto ežerą. Tikslas — išsaugoti vieną iš didžiausių Žemaitijos ežerų su plačiais lėkštašlaičiais atabradais ir būdingomis vandenų biocenozėmis.MINIJOS IŠTAKŲ HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS (635 ha) apima rytines ežeringas Kegų kaimo apylinkes. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti gamtiniu požiūriu vertingą vienos didžiausių Žemaitijos upių — Minijos — ištakų hidrografinį kompleksą su Didovo, Pluotnalio, Saloto, Kliokio ežerais bei protakomis, būdingomis pelkių, vandenų bei miško biocenozėmis.VENTOS IŠTAKŲ HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS (269 ha) apima Venių kaimo apylinkes. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti vienos didžiausių Lietuvos ir Latvijos upių — Ventos — ištakų hidrografinį kompleksą su Venių bei Medainio ežerais.VIRVYTĖS HIDROGRAFINIS DRAUSTINIS (250 ha) apima Virvytės upės slėnio atkarpą aukščiau Baltininkų kaimo. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti raiškią gamtinę hidrografinę Virvytės aukštupio vagos struktūrą bei būdingas paupines biocenozes.DUBULIO BOTANINIS DRAUSTINIS (51 ha) apima į rytus nuo Požerės miestelio esančias pievas. Tikslas — išsaugoti šlapių pievų ir miško bendrijas su retais ir nykstančiais augalais.BIRŽULIO BOTANINIS – ZOOLOGINIS DRAUSTINIS (1535 ha) apima Biržulio ežero duburį ir jo aplinką. Tikslas — išsaugoti ekologiniu požiūriu unikalų, ypač svarbų vandens ir pelkių paukščiams perėti ir apsistoti migracijų metu, gamtinį kompleksą su retų ir nykstančių augalų bei gyvūnų buveinėmis. ANTKANTŲ TELMOLOGINIS DRAUSTINIS (420 ha) apima Žiezdį bei jo apylinkes Tarvydų miške. Tikslas — išsaugoti savitas pelkėtų miškų ir ežerų biocenozes su retų ir nykstančių augalų bei gyvūnų rūšimis.BALTEŽERIO TELMOLOGINIS DRAUSTINIS (103 ha) apima į pietryčius nuo Kuršų kaimo esantį Baltežerio ežerėlį ir jį supančią pelkę bei mišką. Tikslas — išsaugoti pelkėtą duburinį kompleksą ir jo biocenozę.DEBESNŲ TELMOLOGINIS DRAUSTINIS (261 ha) apima į pietus nuo Varnių plytinčią Debesnų pelkę ir jos aplinką. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti vieną didžiausių ir vertingiausių Žemaitijoje paežerinių pelkių su retųjų augalų bei gyvūnų buveinėmis ir archeologinėmis vertybėmis.KAUKLIŲ TELMOLOGINIS DRAUSTINIS (260 ha) apima į pietryčius nuo Didžiojo Palūksčio kaimo esančią Kauklių pelkę ir apypelkio miškus. Tikslas — išsaugoti Žemaitijai būdingą miškingą pelkinį kompleksą su retų ir nykstančių augalų bei gyvūnų buveinėmis. SYDEKLIO TELMOLOGINIS DRAUSTINIS (152 ha) apima pelkinį Sydeklio ežerą ir jį supančią pelkę. Tikslas — išsaugoti būdingą pelkinį duburį su užpelkėjančiu ežeru, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija.PABIRŽULIO ARCHEOLOGINIS DRAUSTINIS (1126 ha) apima Biržulio duburio šiaurines ir šiaurvakarines apylinkes. Tikslas — išsaugoti vieną stambiausių Lietuvoje akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksą bei kitas archeologines ir kultūrines vertybes.LUOKĖS URBANISTINIS DRAUSTINIS (140 ha) apima Luokės miestelį. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti Luokės miestelio planinę bei erdvinę struktūrą su architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis.VARNIŲ URBANISTINIS DRAUSTINIS (142 ha) apima Varnių miestą. Tikslas — išsaugoti ir eksponuoti svarbų Lietuvos kultūros istorijai Varnių miestą, jo planinę bei erdvinę struktūrą, unikalius architektūros paminklus, memorialines, kultūrines vietas.