Naujoji Zelandija

TURINYS

1. Bendros žinios....................4
2. Gamta........................4
3. Gyventojai.......................6
4. Ūkis ir pramonė.....................7
5. Istorija........................7
6. Naujosios Zelandijos santvarka...............8

BENDROS ŽINIOS

Pietinėje Žemės rutulio dalyje, neaprėpiamuose Ramiojo vandenyno plotuose, yra nedidelė grupė kalnuotų salų, sudarančių Naująją Zelandiją. Ši šalis yra bene labiausiai nuo Lietuvos nutolusi pasaulio šalis. Į šį salyną įeina dvi didelės salos – Šiaurinė ir Pietinė, nutolusios viena nuo kitos 32 km. pločio sąsiauriu, pavadintu salų atradėjo Dž.Kuko vardu, nedidelė Stiuarto sala, taip pat daugelis kitų mažų salelių. Bendras šalies plotas yra 270534 kvadratinių kilometrų. Savo dydžiu Naujoji Zelandija šiek tiek didesnė už Angliją ir beveik prilygsta Italijai. Saalų kontūrai šiek tiek ištįsę ir vingiuoti. Jos eina iš šiaurės į pietus 1500 kilometrų, o jų plotis tik tarpais esti per 200 kilometrų.

Geografine padėtimi yra Ispanijos ir Prancūzijos antipodas, ir jeigu ją perkeltume į šiaurės pusrutulį, tai ji atsidurtų rajone tarp šiaurinio Afrikos krašto ir Bretanės pusiasalio Prancūzijoje, o jos sostinė Velingtonas būtų toje pat platumoje, kaip ir Madridas.

Didžiuliai Ramiojo vandenyno plotai skiria Naująją Zelandiją nuo kitų Žemės rutulio žemynų ir salų. Mažiausias atstumas nuo Velingtono iki Sidnėjaus Australijoje yra daugiau kaaip 2000 kilometrų.

Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 3,4mln. gyventojų. Kalbama anglų kalba. Ši valstybė suskirstyta į 10 provincijų.

GAMTA

Didžiuliai vandens plotai supa Naująją Zelandiją. Vakaruose ją nuo Australijos skiria gili Tasmano jūra, šiaurėje jos krantus skalauja Fidži jūra, o rytuose ir pietuose – Ramiojo vandenyno vandenys. Jū

ūros gylis salų pakraščiuose vidutiniškai nuo 80 iki 200 metrų.

Palyginti su nedideliu savo plotu Naujoji Zelandija turi gana ilgą pakrančių liniją – 8019 kilometrų, kuri vietomis yra labai vingiuota. Faktiškai šalyje nėra nė vieno punkto, kuris būtų toliau kaip 120 kilometrų nuo vandenyno kranto. Ryškiausiai tai matyti Šiaurinėje saloje, kurioje yra keletas didelių ir gana toli į sausuma įsirėžusių įlankų, tokių, kaip Plenti, Hoksas, Hauraki, Manukau-Harboras, ir daugybė mažų, bet patogių užutekių.

Pietinė sala turi lygesnius kontūrus. Vakarinė jos pakrantė yra beveik tiesi, neturi bent kiek patogesnių gamtinių užutekių ir įlankų, o rytinė – apsupta smėlio kopų juosta. Tiktai pačioje šiaurėje Kuko sąsiaurio krantai išraižyti daugelio gilių įlankų, tokių, kaip Tasmano, Golden-Bėjaus, ir kitų, mažesnių, o pietvakarių dalyje jūra taip pat užliejo žemumas tarp kalnagūbrių ir sudarė siiaurus bei vingiuotus fiordus.

Naujoji Zelandija – įvairių ir labai įdomių gamtinių kontrastų šalis. Didelė jos paviršiaus dalis yra sniego ir ledynų vainikuojami kalnai. Lygūs žemės plotai nedideli. Pasitaiko taip pat ir užuovėjingų bei siaurų slėnių, kuriuose auginamos grūdinės kultūros, tabakas, apyniai, vaisiai ir kalvotų sričių, apaugusių tankia aukšta žole, kur ganosi avių kaimenės. Daug ten yra gražių gilių ežerų, sraunių slenkstėtų upių bei krioklių.

Būdingas Naujosios Zelandijos gamtos bruožas yra labai ryški seisminė veikla, kuriai būdinga dažni žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ir
r daug geizerių, karštų versmių, purvingų ežerų ir mineralinių šaltinių.

Naujoji Zelandija yra Ramųjį vandenyną juosiančio vulkaninio seisminio žiedo dalis. Kasmet joje įvyksta iki 100, o kartais ir daugiau žemės drebėjimų, ir daugiausia Šiaurinėje saloje. Dažnai žemės drebėjimai esti griaunamos jėgos, ir juos lydi sprūdžiai, nuoslinkiai ir griūtys.

Pietinė sala kiek didesnė už Šiaurinę ir yra beveik lygi kartu Anglijai ir Velsui. Salos pagrindą sudaro Naujosios Zelandijos, arba, kaip jos dažniau vadinamos,- Pietinės Alpės. Jos stačiai užlūžta vakaruose, o rytuose turi gana lėkštus šlaitus. Kalnų aukštis vidutiniškai esti iki 2000 metrų aukščio. Aukščiausias taškas Naujojoje Zelandijoje yra Kuko kalnas, kurio aukštis 3754 metrų. Pietinės Alpės susidariusios iš senų kristalinių uolienų. Jose apstu gilių slėnių ir aukštų smailių pikų. Kalnų viršūnes dengia amžinas sniegas ir ledynai. Bendras apledėjimo plotas – apie 1000 kvadratinių kilometrų. Šie kalnai yra sunkiai pereinami.

Šiaurinėje salos dalyje Pietinės Alpės truputį žemėje ir suskyla į keletą kalnagūbrių, kurie lygiagrečiai vienas kitam driekiasi į šiaurės rytus. Kuko sąsiaurio perkirstos, tos kalnų grandys toliau eina Šiaurinėje saloje.
Salos pietryčių dalį užima didžiulė kalnų plynaukštė Otago, iškilusi virš vandenyno lygio vidutiniškai 1200 – 1300 metrų. Ją kerta gilūs slėniai, kurių daugelyje tyvuliuoja ežerai.
Tarp Pietinių Alpių rytinių priekalnių ir Ramiojo vandenyno kranto plyti garsioji Krentberi lyguma. Pagrindinis šalies žemdirbystės rajonas. Bankso pusiasalis, ku
urį prie šios lygumos jungia suplauta smėlio sąsmauka, yra senovinis ugnikalnis. Jis jau seniai neveikia; jo šlaitai labai suirę, o krateris yra jūros užlietas ir sudaro Akaroa įlanką.
Šiaurinę Pietinės salos dalį užima kalvos, kurios Naujojoje Zelandijoje vadinamos daunsais. Paprastai jos susideda iš tvirtų uolienų, mažiau pasiduodančių ardomajam dūlėjimo veikimui, negu jas supančios žemumų teritorijos.

Šiaurinė sala yra mažiau kalnuota ir savo gamta gana smarkiai skiriasi nuo Pietinės. Čia kalnai nėra tokie aukšti ir užima tik 1/10 paviršiaus, bet užtat labai dideli Šiaurės salos plotai – kalvotos teritorijos, tai yra daunsai.

Rytinėje salos dalyje Tararua, Ruachine, Raukumara kalnai esti iki 1000 metrų aukščio. Kalnų šlaitai apaugę miškais.

Centrinės salos dalį užima vulkaninė plynauštė. Tai vienas įdomiausių ir puikiausių gamtos kampelių ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet ir visame pasaulyje. Visas šis rajonas virte verda ir kunkuliuoja. Žema dreba po kojomis, ir daugely vietų atsiranda gilūs plyšiai, iš kurių kamuoliai verčiasi garai. Yra karštų mineralinių šaltinių; sieros, druskos, šarmo šaltiniai, toli už šalies ribų žinomi savo gydomosiomis savybėmis; amžinai burbuliuoja purvingieji ežerai, geizeriai, periodiškai išmetantieji aukštai į orą garų ir vandens čiurkšles. Čia yra ir pagrindiniai ugnikalniai, veikiantieji ir iki šių laikų. Antai ugnikalnis Ruapehus, kuris yra aukščiausias (2796 metrų), veikė 1945 metais gegužės mėnesį, Ngauruchoe – 1949 metais vasario-gegužės mėnesiais ir

r 1953 metais lapkričio mėnesį.

Šiauriausioji dalis – siauras ir ilgas Oklendo pusiasalis, vienintelis šalies rajonas, įeinantis į subtropinę juostą. Jo paviršius kalvotas. Čia stūkso senų, jau smarkiai apirusių ir senai nebeveikiančių ugnikalnių kūgiai.

Greta vulkaninių ir kalnuotų rajonų Šiaurinėje saloje yra žaliuojančių ir įdirbtų lygumų, kuriose ganosi melžiamų karvių kaimenės arba tiesiasi darnios vaismedžių eilės. Daugiausia vaismedžių sodų galima rasti pagal jūros krantus arba pagal salą kertančių upių tėkmę.

Maža Stiuarto sala yra Otago plynaukštės nuolauža, atitrūkusi nuo pastarosios dėl stiprių žemės plutos poslinkių. Ją nuo pietinės salos skiria neplatus Fovo sąsiauris. Ši salelė turi vingiutą kranto liniją, be to, krantai daugiausia statūs ir uolėti. Kalnai pakyla beveik 1000 metrų ir yra apaugę buko miškais, krūmynais ir mažaūgiais medeliais.

Naujojoje Zelandijoje vyrauja subtropinis ir vidutinių platumų jūrinis klimatas. Liepos mėnesį vidutinė temperatūra 5-12, sausio mėnesį 14-19 0C. Šiaurinėje salos dalyje liepos mėnesį iškrenta apie 145mm, sausio mėnesį iškrenta apie 79 mm kritulių. Dauguma upių labai vandeningos. Ilgiausia iš jų yra Vaikato upė Šiaurės saloje, kurios ilgis 425 kilometrų. Gausu ežerų, kurių didžiausias Taupas. Jo plotas siekia 606 kvadratinių kilometrų. Jis taip pat yra Šiaurinėje saloje. Dirvožemiai – geltonžemiai, juodžemiai, kaštoniniai, kalnų miškų ir pievų. Miškingumas siekia 25℅. Daugiau nei 75℅ vietinių augalų yra endeminiai.

GYVENTOJAI

Naujoji Zelandija buvo vienas iš seniausiai apgyvendintų Žemės kampelių. Pirmieji žmonės – maoriai – į šias salas atsikėlė apie 950 m. iš Polinezijos. Gyvenimo sąlygos čia nebuvo tokios palankios kaip kitose Ramiojo vandenyno salose, be to, daugelis atsivežtų maistinių augalų neaugo šaltesnio ir drėgnesnio klimato sąlygomis. Todėl maoriai, norėdami išgyventi, tapo medžiotojais ir kūrėsi atokiau nuo jūros. Jų gyvenvietes supo iš dumblo drėbtos sienos, medžių kuolų aptvarai ir krūmai.
Pirmieji atsikėlę europiečiai greitai įsitvirtino šiame krašte, nors karingi maoriai ir priešinosi. Šiuo metu salose gyvena apie 350 tūkst. maorių kilmės žmonių. Apie 70% Naujosios Zelandijos gyventojų yra europiečių kilmės daugiausia Britanijos salų išeivių palikuonys, nes ilgą laiką griežti Naujosios Zelandijos įstatymai leido į šią šalį atvykti tik baltiesiems. Didžiąją daugumą tikinčiųjų sudaro anglikonai, net 36%, presbiterionai – 31%, katalikai – 16%, metodistai – 7%. Apie 72% žmonių gyvena Šiaurės saloje. Gyventojų vidutinis tankumas 12 žm/km2, kai tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis yra kelis kartus didesnis – 41 žm/km2. Miestuose gyvena net 86% Naujosios Zelandijos gyventojų. Didžiausi šios valstybės miestai yra sostinė Velingtonas ir Oklandas. Vidutinė gyventojų trukmė siekia 75 metus. Naujojoje Zelandijoje žmonių raštingumas siekia 99%. Vienam gydytojui tenka apie 580 pacientų. Televizorių skaičius 1000 žmonių yra apie 440.
Malonus šalies klimatas ir graži gamta labai tinka aktyviam poilsiui. Naujazelandiečiai mėgsta sportą: iškylavimą ir alpinizmą, irklavimą, buriavimą ir regbį. Daug turistų vyksta į Naująją Zelandiją dėl galimybės pabūti gamtoje, ir turizmas dabar yra vienas iš svarbiausių pajamų šaltinių.

ŪKIS IR PRAMONĖ

Naujoji Zelandija yra agrarinė-industrinė šalis. Jos ekonomikos pagrindą sudaro aukštai išvystytas kapitalistinis žemės ūkis, kuriame pirmininkaujančią vietą užima specializuoto tipo gyvulininkystė. Plačios pievos ir šiltas, drėgnas klimatas puikiai tinka žemės ūkiui, ypač galvijams ir avims auginti. Daugiau kaip prieš 200 m., kai pirmasis europietis Dž.Kukas išvydo Naująją Zelandiją, čia nebuvo nei avių, nei galvijų. Dabar šalyje auginama apie 50 mln. avių ir 98 mln. galvijų. Tris ketvirtadalius eksporto sudaro žemės ūkio produkcija. Naujoji Zelandija viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal vilnų, šaldytos mėsos ir pieno produktų (sviesto, sūrio) eksportą.

Naujoji Zelandija yra Pietų pusrutulyje, todėl kai į šiaurę nuo pusiaujo žiema, šioje saloje auga vaisiai. Pagrindinės rūšys augančios saloje: sėklavaisių (obuolys), uogų (braškė), kaulavaisių (persikas), citrusų (apelsinas) ir subtropinių vaisių (tamarilis).

Apie 1900 metus į Naująją Zelandiją buvo atgabenti kiniški agrastai, vėliau pavadinti kiviais – garsiojo šalies paukščio vardu. Dabar Naujoji Zelandija yra pagrindinis kivių eksportuotojas į visą pasaulį. Šiems subtropiniams vaisiams reikia šilto, saulėto klimato. Jie auginami specialiuose soduose, medžių užtvarais ar gyvatvorėmis suskirstytuose į sklypus.

Šiaurės saloje kasama rusvosios anglys, vario rūda (Oklendo pusiasalyje), švino ir cinko rūdos, titano ir magnetito smėlis, gaunama auksas, gamtinės dujos (prie Niū Plimuto). Pietų saloje kasama akmens anglis, geležies rūda.

Beveik 80% energijos Naujoji Zelandija gauna iš hidroelektrinių, pavyzdžiui iš Klaido Pietų saloje. Ši šalis nevartoja branduolinės energijos. Šiaurės saloje elektros energiją gamina ir žemės gelmių šiluma. Ji viena iš mažiausiai užterštų pasaulyje, nes gyventojų mažai ir nėra sunkiosios pramonės. Naujoji Zelandija didžiuojasi švarios, žalios šalies reputacija.

ISTORIJA

Prieš atsikeliant (X-XIV a.) į šalį iš Centrinės Polinezijos maorių (čiabuvių) pirmtakams, čia jau gyveno gentys, kurios vėliau arba išnyko, arba buvo maorių asimiliuotos. 1642 m. Naujosios Zelandijos salas atrado A.Tasmanas (Olandija). Dž.Kukas (Anglija) 1769 – 1970 jas apiplaukė ir atrado sąsiaurį tarp Šiaurės ir Pietų salos, jis paskelbė Naująją Zelandiją Didžiosios Britanijos valda. Tuo metu maoriai (200000 – 3000000 žmonių) tebegyveno pirmykštėje bendruomenėje. Vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba ir kai kur rankiojamu.

1839 m. Didžiojoje Britanijoje įkurta Naujosios Zelandijos žemės kompanija pradėjo šalį kolonizuoti; 1840 m. persikėlėliai įkūrė Velingtoną (nuo 1865 Velingtonas – sostinė). 1840 m. Didžioji Britanija primetė maorių vadams sutartį (pasirašytą Vaitangyje), pagal kurią Naujoji Zelandija tapo jos kolonija. 1852 m. europiečiai persikelėliai gavo vidaus savivaldą. Maoriai, nustumti į pratesnes žemes, pradėjo kovoti su kolonizatoriais. Daug maorių žuvo. 1861 m. atradus Pietų saloje auksą, padidėjo emigarcija. 1893 m. priimtas visuotinis rinkimo teisės įstatymas. Naujoji Zelandija pirmoji suteikė moterims rinkimų teisę.

NAUJOSIOS ZELANDIJOS SANTVARKA

Valdymo forma Naujojoje Zelandijoje yra daugiapartinė demokratija. Ši valstybė yra Tautų Sandraugos narė. Naujosios Zelandijos konstitucija susideda iš atskirų įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų (pagrindas yra 1852 m. D.Britanijos parlamento aktas). Naujoji Zelandija yra nepriklausoma valstybė, tačiau jos vyriausiasis vadovas yra Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Šaliai atstovauja jos skiriamas generalgubernatorius.

Įstatymų leidžiamąją valdžią šalyje vykdo Parlamentas, kuris susideda iš vienerių rūmų, vadinamų Atstovų Rūmais. Deputatai į Parlamentą renkami trejiems metams. Parlamentą sudaro 92 deputatai.

Teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis teismas, Apeliacinis teismas, I instancijos ir arbitražiniai teismai.

Aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę turi abiejų lyčių gyventojai, kuriems yra sukakę 21 metai1.

AUGALIJA IR GYVŪNIJA

Naujosios Zelandijos augalijos ir gyvūnijos pasaulis savitas. Galima pamatyti daug augalų ir gyvūnų, kurių nėra kitose Žemės vietose. Beveik 80% augalų rūšių auga tik šiose salose. Čia ypač mažai žmogui naudingų augalų. Didesnės reikšmės turi tik šiose salose auganti pušis kaūri. Tai vienas aukščiausių medžių Žemėje. Pušies mediena tvirta, ilgai nepūva ir ypač tinka laivų statybai. Salose gausu mẽdinių paparčių. Kai kurių jų rūšių požeminiai ūgliai yra valgomi. Tik šiose salose auga kopūstmedis, iš kurio kamieno viršuje išsišakojusio pluošto vejamos virvės ir lynai. Iš kietų ir siaurų kopūstmedžio lapų gaminamas popierius, o iš šaknų spaudžiamos sultys ir ruošiamas skanus gėrimas.

Naujosios Zelandijos gyvūnija skurdesnė už augaliją, tačiau yra gana daug įvairių rūšių. Daugelis jų neskraido ir gyvena ant žemės. Jiems nereikėjo skraidyti bei slėptis medžiuose, nes salose nebuvo plėšrūnų, todėl ir sparnai nereikalingi. Vienas įdomiausių paukščių – kivis – yra šalies simbolis. Įdomūs lyrauodegiai, kakadu, rojaus ir kiti paukščiai.

Iki europiečiams atvykstant į Naująją Zelandiją, čia gyveno neskraidantys paukščiai moa, didumu ir išvaizda panašūs į strutį. Juos išnaikino iš Polinezijos salų atsikėlę pirmieji gyventojai.

Per kelis šimtus metų į Naująją Zelandiją europiečiai atvežė apie 1000 naujų gyvūnų rūšių: ežių, triušių, pelių, lapių, elnių, stirnų, šernų ir kt. Naujai įveisti gyvūnai naikina nesugebančius apsiginti vietinius. Todėl dabar salose daugiau atvežtų gyvūnų nei vietinių.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. S. Adams, A. Ganeri, E. Kay. Enciklopedinis žinynas „Pasaulio geografija“. Vilnius. Alma Littera. 1999.
2. V.M.Andrejeva. „Naujoji Zelandija“.Vilnius. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 1955.
3. N.Pavlovas. „500 dienų vandenyne“. Vilnius. Mintis. 1966.
4. R.Šalna. „Pasaulio geografija, vadovėlis 7 klasei“. Vilnius. Briedis. 2000.
5. Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. Vilnius. Mokslas. 1981.

Leave a Comment