Įvadas
Šiame savo darbe aš norėčiau aprašyti vieno iš naujųjų laikų istorijos įvykio – Trisdešimties metų karo raidą, jo išdavas ir dalyvius pagrindinius mūšius ir kovojančių pusių politiką. Taip pat norėčiau atskleisti kaip laikui bėgant religinį karo pobūdį keitė politinis ir kas tai paskatino, kokius siekius puoselėjo keikviena iš kovojančių.
Karo pradžia
Trisdešimties metų karas prasidėjo kaip religinis konfliktas tarp vidurio Europos protestantų bei katalikų, tačiau nors šis religinis aspektas liko viso karo eigoje pats karas greitai tapo politinių problemų sprendimų priemone.Pagrindinis konfliktas vyko tarp savo valdas norejusių išplėsti Habsburgų ir jiems priešiškų monarchų, daugiausia Prancūzijos Burbonų ,nenorėjusių leisti Habsburgams išplėsti savo galias Europoje.Habsburgų ir katalikų pusėje kovojo Austrija, Ispanija ir dauguma Vokietijos kunigaikštysčių. Jų priešais kare buvo protestantiškieji Vokietijos kunigaikščiai, protestantinės Danija ir Švedija bei katalikiška Prancuzijos karalystė. Sąlygos pastūmėjusios į karą atsirado 1617 m. kai bevaikio Šventosios Romos imperatoriaus Matiaso įpėdiniu katalikiškas seimas paskelbė Matiaso sūnėną Ferdinandą II Štirietį, kuris ir tapo imperatoriumi bei Čekijos karaliumi po dėdės mirties 1619 m. Tačiau grafo fon Turno vadovaujami čekų protestantai atsisakė pripažinti aršaus antiprotestanto Ferdinando II kandidatūrą į Čekijos sostą ir išreikšdami savo protestą, protestantų susirinkimo Prahoje metu, jie per valstybinės kanceliarijos langus išmeta karaliaus vietininkus Slavatą ir Martinicą bei jų sekretorių Fabricijų. Ši Prahos defenstracija simbolizavo Čekijos atsiskyrimą nuo Austrijos. Po to čekai įkūrė laikinąją vyriausybę, o grafas fon Turnas pradėjo rinkti kariuomenę. Karinių veiksmų pradžia galima laikyti 1618 m. grafo fon Turno suruoštą Krummau paėmimą bei fon Mansfeldo žygį į Pilzeną bei po Matiaso mirties čekų suruoštas žygis į Austrija
Pirmasis-Čekiškasis karo etapas
Pirmieji stambūs čekiškojo etapo (1618-1625) mūšiai įvyko 1619 m. prie Zablatso ir 1620 m. prie Byla Horos. Abiejuose kautynėse puikūs imperatoriaus karvedžiai fon Tilli ir de Bjukua įveikė gausesnius, bet nedisciplinuotus protestantus. Įdomu tai, kad čekams nepadėjo net ir naujos karinės rikiuotės, kurią veliau ištobulino švedai, panaudojimas. Naujoji karinė taktika bei jos įtakota karinė rikiuotė buvo dar vadinama nyderlandiška,nes jos idėja susiformuoja Nyderlanduose. Svarbiausias naujosios taktikos akcentas tai linijinis rikiuotės būdas, kai visa kariuomenė rikiuojama į kelias ilgas, bet plonas linijas. Kavalerija linijose stovi ne atskirais stambiais pulkais, bet išskaidyta į eskadronus ir išdėstyta intervaluose tarp muškietininkų ir ietininkų batalionų. Tokios rikiuotės priešakyje buvo išstatoma, pagal galingumą suskirstyta į batarėjas, artilerija, įgavusi šiame kare didesnę nei anksčiau reikšmę. Šis naujasis rikiuotės būdas leido mūšio metu saveikauti skirtingoms kariuomenės rūšims, efektyviausiai išnaudojant kiekvienos iš jų išskirtinius bruožus: kavalerijos mobilumą ir manevringumą, muškietininkų bei artilerijos ugnies galią. Tačiau pasiekti norimą rezultatą esant tokiai rikiuotei reikėjo ypatingos disciplinos bei karininkų pasiruošimo, ko katastrofiškai trūko čekų kariuomenei prie Byla Horos. Sužinojęs apie savo kariuomenės pralaimėjimą, prieš metus Čekijos karaliumi išrinktas Pfalco kurfiurstras Fridrichas V, palieka naujasias savo valdas ir bėga į vienintelę tuo metu savo sąjungininkę Olandiją kurioje ruošiasi tolesnei kovai su imperatoriumi ir katalikų lyga. Imperatorius už maištą ir nepaklusnumą atėmė iš Fridricho V visas paveldėtas jo Pfalco žemes ir turtą bei žiauriai susidorojo su čekų protestantų vadais ir visais kas buvo įtariamas dalyvaujant antiimperatoriškoje ir antikatlikiškoje kovoje . Į pagalbą Olandijoje esančiam imperatoriui 1622 m. atvyko Ernstas fon Mansfeldas, Braunšveigo hercogas Kristianas ir Baden-Durlacho markgrafas Georgas Fridrichas su savo pulkais. Kovai su jais į Reino slėnį atžygiuoja grafas fon Tilli bei de Kordobos vaudovaujami Ferdinando II sąjungininkai ispanai. Taigi karo veiksmai plečiasi įtraukdami vis daugiau Europos šalių, o Vokietija tampa pagrindiniu mūšio lauku ir tokiu išlieka per visą karą.
Po metus trukusios mūšių ir apgulčių virtinės, nesuteikusios lemiamos persvaros nei vienai iš kovojančių pusių, 1623 m. įvyksta paliaubos ir jų metu anglų spaudžiamas Fridrichas V pasiūlė Ferdinandui II taiką. Tačiau galo karui padaryti neleido prieš taikos sutartį stojęs aršus protesantas grafas fon Mansfeldas bei kiti įtakingi protestantų grafai ir kunigaikščiai ir karas įsiliepsnojo išnaujo. Sekančiais metais į karą, kaip Fridricho V ir protestantų sąjungininkai, įstoja antihabsburginę koaliciją sudariusios Prancūzija ir Olandija. Po kelių mėnesių prie pastarųjų prisijungia ištisa Europos valstybių virtinė: Anglija, Švedija, Danija, Savoja ir Venecija . 1625 m. vasara markizo Ambrozijo di Filipo Spinolos vadovaujama ispanų kariuomenė po beveik metus trukusios apgulties paima Bredą. Dar tebevykstant Bredos apsiausčiai Danijoskaralius Kristianas IV aktyviai remiamas prancūzų, olandų ir anglų, jų lėšomis nusamdo ir apginkluoja karioumenę, su kuria stoja į kovą prieš grfo fon Tilli vadovaujamą katalikų lygos kariuomenę. Taip prasideda antrasis daniškasis Trisdešimtmečio karo laikotarpis (1625-1630).Daniškas karo etapas ir Valenšteino iškilimas
Sužinojęs apie danų planus imperatorius supranta antros kariuomenės sukurimo svarbą, tačiau Ferdinandą spaudė nemažos finansinės problemos. Šiuo sunkiu laikotarpiu imperijai į pagalbą ateina žmogus, jau anksčiau valdovui žinomas kaip geras patarėjas bei puikus karys ir pasiūlė Ferdinandui palikti jam kariuomenės sukurimo klausymą. Šis žmogus buvo Albrechtas Venceslasas Eusebijus fon Valenšteinas, viena iš žymiausių šio karo figūrų. Kariuomenės išlaikymo ir aprųpinimo klausimą Valenšteinas išsprendė be didesnių finansinių išlaidų mat jo karinė sistemą skelbė, kad kariuomenė turi save pilnai išlaikyti beatodairiškai ir negailestingai plėšdama sritis kuriuose ji yra. Ferdinandas II sutiko su Valenšteino pasiūlimu ir išskyrė jo priežiūrai ir paruošimui kelių Čekijos, Frankonijos bei Švabijos sričių pulkus kurie neužilgo jau plėšė ir niokojo Čekijos bei vidurio Vokietijos sritis. Kariai iš valstiečių ir miestiečių rinko tokius didelius mokesčius, kad jų užteko ne tik kariuomenės išlaikymui, bet ir jos vadų praturtinimui.
Katalikškos Bavarijos hercogas Maksimiljanas ir katalikų lyga buvo nepatenkinta šia imperatoriui pavaldžia kariuomene, kuri vykdama į šiaurinę Vokietiją kovai su danais dar labiau padidėjo samdinių bei plėšikų gaujų sąskaita. Tuo pačiu metu prasideda ginčai tarp Valenšteino ir Tilli, kurie visgi nesutrukdo jiems laimėti vieną po kito beveik visus mūšius su danais. Nesėkminga buvo tik Štralzundo apgultis, Valenšteino priešais šiame mieste buvo danų sąjungininkai švedai. Pralaimėjęs paskutinį stambų mūšį prie Volgastės, Kristianas IV pasirašo Liubeko taiką ir pasitraukia iš nesekmingo jam karo. Danų nesėkmių paskatintas Rišeljė iškovoja Altmarko taiką tarp kovojančių Švedijos ir Lenkijos-Lietuvos valstybių, kad įtrauktų Švedijos karalių Gustavą II Adolfą į karą prieš Habsburgus. Valenšteino iškilimas per sėkmingus jo žygius sukėlė daugelio katalikų lygos kunigaikščių pavydą ir šiam pasisakius prieš imperatoriaus paskelbtą restitucujos ediktą jis Ferdinando įsakymu nušalinmas iš vado pareigų kariuomenės, kurią pats sukūrė. Tuo pat metu Uzedomo saloje išsilaipina Gustavas II Adolfas su 13.000 rinktinių švedų karių.Švedų arba Gustavo II Adolfo laikotarpis kare
Per trumpą laiką švedai užima Štetiną ir išstumia imperatoriaus kariuomenę iš Meklenburgo ir Pomeranijos. Palaikydamas savo kariuomenėje drausmę ir tvarką, kas buvo itin nebūdinga karo apimtam kraštui, Gustavas patraukė į savo pusę didžiąją Šiaurinės Vokietijos dalį ir 1631 m. Noimarke sudarė su Prancūzija sąjunginę antihabsburginę sutartį pagal kurią prancūzai privalėjo mokėti švedams kasmetinę 1000000 frankų subsidiją. Prancūzijos interesai šioje sutartyje buvo paprasti: „grąžinti protestantams jų senasias teises“ , arba kitaip tariant susilpninti Habsburgus. Po to buvo sudaryta sutartis su Pomeranijos hercogu. Tačiau net užėmus vėliau švedams Franfurtą prie Oderio ir išstūmus fon Tilli su kariais į Sileziją nei vienas protestantų lygos kunigaikštis, išskyrus Hesseno landgrafą Vilhelmą, nesuteikė Gustavui II Adolfui realios paramos . Tik imperatoriaus kariams užėmus laisvąjį Magdeburgo miestą ir žiauriausiu būdu jį nuniokojus Vokietijos protestantai suprato kas jų laukia ir vienas po kito atsisakydami neutraliteto ėmė teikti pagalbą švedų karaliaus kariuomenei.
Minėtą Magdeburgo apsiaustį ir užėmimą galimą būtų išskirti kaip tipišką šio žiauraus karo įvykį. Po pusmetį trukusios varginančios apsiausties išalkę ir sulaukėję apgulusios miestą, imperijos kariai, balandžio 20 dieną sėkmingo šturmo metu užėmė miestą. Po žiaurių skerdynių bei plėšikaujnčių karių sukelto gaisro iš 30 000 miestiečių gyvi liko tik 5000 . Ši situaciją yra tipiška, nes nedrausmingų samdytų kariaunų plėšikavimai bei priešų skerdynės buvo kone būdingiausias šio karo bruožas. Jis pasikartoja beveik visose apgultyse, mūšiuose ar žygiuose kurių metu abiejų kovojančių pusių kariai be saiko plėšė ir niokojo kraštą norėdami prasimaitinti arba tiesiog palikti persekiojančiam priešui išdegintą dykvietę ir taip jį susilpninti. Gavęs Brandeburgo kurfiurstro piniginę paramą, kurią sudarė kas mėnesį išmokama 30 tūkstančių talerių suma, Gustavas II Adolfas visdėlto stengėsi nesivelti į mūšį su grafo fon Tilli jo kariais. Tačiau pastarajam įžengus į Saksoniją ir tuo pačiu paskatinus Saksonijos kurfiurstrą Johaną Georgą stoti švedų pusėn su visa savo kariuomene, kuri jau rugsėjio mėnesį susijungė su švedais. Šį kartą Cerklasui fon Tilli neteko ilgai laukti generalinio mūšio ir rugsėjo 17 d. ties Breitenfeldu jo kariai susikovė su jungtine švedų-saksų kariuomene. Po pusdienį trukusios kovos Gustavas II įveikė fon Tilli, kuris mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir prarado 13 tūkstančių žuvusiais ir sužeistais. Sąjungininkų nuostoliai siekė 6 tūkstančius žuvusių ir sužeistų, tad jau kitą dieną jie užėmė Leipcigą kurį paskubomis apleido imperiškų dalinių kariai. Po šios triuškinančios pergalės Gustavas II Adolfas sau ir savo naujiesiems sąjungininkams parengia tikslų tolesnių veiksmų planą. Pagal jį Johanas Georgas su savo kariuomenės dalimi turi veržliu maršu užimti Prahą, o pats Gustavas II jau gavęs Europoje „Šiaurės Liūto“ pravardę rengėsi per Tiuringiją ir Frankoniją žygiuoti į pietų Vokietiją ir su tenykščiais protestantais įveikti imperijos kariomenę. Šis drąsus planas visiškai pavyko ir jau gruodžio mėnesį Saksonijos kariuomenė kaip ir buvo planuota, užėmė Prahą, o „Šiaurės Liūtas“ šeimininkavo visoje šiaurės vakarų Vokietijoje. Žiemą švedų kariai praleido Maince. Protestantų remėjų, Gustavo II ir jo sąjungininkų gretos pasiekė tuo laikotarpiu 80 tūkstančių karių. Supratęs susidariusios padėties rimtumą, imperatorius ryžtasi grąžinti Valešteinui valdžią. Tačiau grįždamas į kaiuomenės vado postą šis išsireikalauja iš Ferdinando II ypatingas privilegijas liečiančias visus su kariniu vadovavimu ir pulkų komplektavimu susijusius reikalus. Be šių sąlygų Valenšteinui perduotos visos teisės į karo grobį ir suteikta privilegija vesti derybas su priešu. Tokios veiksmų laisvės iki tol neturėjo joks kitas imperijos generolas. Jau sekančiais 1632 m. Valenšteinui atsiranda proga susiremti su švedais, kai šie įsiveržia į pietų Vokietiją ir mūšyje prie Leho upės įveikia Cerklaso fon Tilli karius. Mūšyje žuvusio grafo fon Tilli kariuomenės likučius Maksimiljanas I prijungė prie Valenšteino pulkų ir bendras imperijos pajėgų skaičius pasiekė 60 tūkstančių karių. Visa ši jungtinė imperijos kariauna buvo sutelkta prie Alte-Veste tvirtovės. Čia Valenšteino įsakymu buvo įrengti gynybiniai įtvirtinimai laukiant artėjančio švedų puolimo, kurį Gustvas II pradėjo tik sulaukęs pastiprinimo. Keturias dienas trukusios švedų ir jų sąjungininkų atakos buvo katalikų nesunkiai atremtos, nes dėl Valenšteino ginybai išrinktos vietovės ypatybių atakuojantys negalėjo panaudoti nei artilerijos, nei kavalerijos. Patyręs nemažų nuostolių Gustavas II Adolfas atsitraukia į šiaurės vakarus, bet gavęs žinią apie Valenšteino žygį į Saksoniją jis išskuba pastoti jam kelią ir po mėnesio 1632 m. lapkričio 16 d. ties Liutzenu abi kariuomenės antrą kartą susikauna. Tačiau šį kartą savo kovos būdą diktavo Švedijos karalius, išrikiavės savo karius kaip prie Breitenfeldo, kai tarp pėstininkų batalionų išsidėsto kavalerijos daliniai, o iš šonų ir per visą centrą išdėstoma į batarėjas sutelkta Gustavo II mėgiama lauko artilerija. Būtent ši nauja karinė rikiuotė leidžianti saveikauti įvairioms kariuomenės rūšims, bet reikalaujanti ypatingos drausmės mūšyje, tapo švedus pergalės garantu. Mūšis prasidėjo ryte nusileidus rūkui ir jau po pirmųjų puolimų švedai įgavo persvarą kurios neprarado ir po Valenšteino surengtų kontratakų. Vieno iš tokių katalikų atsakomųjų puolimų metu mirtinai sužeistas buvo pats Gustavas II Aodlfas, tačiau vado mirtis nesukėlė jo karių ir vadų panikos, o tik padidino jų įniršį. Vadovavimą švedų kariuomenei perėmęs Veimaro hercogas Berngardas atrėmė paskutinę į mūšio pabaigą atvykusių katalikų grafo Papenheimo pulkų ataką ir stumdamas sutriuškintus priešų dalinius užėmė Liutzeną bei atsitraukusių katalikų gurguolę su visais pabūklais. Šiame mūšyje Valenšteinas prarado 12 tūkstančių, o švedai apie 10 tūkstančių karių. Praėjus 13 dienų po šios protestantų pergalės nuo maro mirė Fridrychas V. Taip per vieną mėnesį protestantai prarado du kone iškiliausius savo vadus Švedijos karalių Gustavą II Adolfą ir Pfalco kurfiurstrą Fridrychą V. Sekančiais 1633 metais buvo įkurta švedų kanclerio akselio Oksenstiernos vadovaujama Heilbrono lyga turėjusi tęsti žuvusio karaliaus Gustavo II politiką Vokietijoje ir ginti protestantų interesus. Tais pačiais metais Valenšteinas protestantų vadams hercogui Berngardui ir generolui Hansui Georgui fon Arnimui pasiūlė derybas dėl taikos. Tačiau jie atmetė katalikų generalisimuso pasiūlymą. Tada jis sutriuškino Bohemijoje grafą Turną bei užkariavo niekeno neginamą Sileziją. Vėliau protestantams tebekovojant Bavarijoje Valenšteinas grįžo į Bohemiją kurioje įkurdino artėjančiai žiemai savo karius ir slapta ėmė kurti imperijos sosto užėmimo planus. Tuo pat metu Ferdinandas II jau nutarė dar kartą nušalinti savo generalisimusą iš užimamų pareigų, o atskleidęs jo ruošiamą sąmokslą imperatorius paskelbė Valenšteiną valstybės išdaviku už ką jam grėsė mirties bausmė. Praradęs daugelio savo rėmėjų paramą sąmokslo organizatorius su 1200 likusių šalininkų atsitraukia į Egerio tvirtovę. Čia 1634 m. vasario 24 d. Valenšteinas ir pasitiko savo mirtį, kai vieną naktį jis ir keli ištikimiausi jo karinininkai tapo jam tarnavusių, bet imperatoriaus papirktų airių kilmės karininkų žmogžudystės aukomis. Mirus Valenšteinui nominaliu visos imperijos kariuomenės vadu tapo Ferdinando II sūnus Vengrijos karalius Ferdinandas, o veikiančios kariuomenės vadu buvo paskirtas FeldmaršalasMattias Gallas. Jų abiejų vedama kariuomenė įsiveržia į Bavariją ir sugražiną dalį prarastų imperijos miestų. Ties Niordlingenu jiems kelią pastojo jungtinė vokiečių ir švedų kariuomenė vadovaujama hercogo Berngardo ir švedų feldmaršalo Gustavo Horno. Užsimezgusioje kovoje protestantų kariuomenė patyrė visišką pralaimėjimą, kurio dydi atspindi 12 tūksančių žuvusių švedų karių ir tik 2 tūkstančiai žuvusių katalikų kariuomenės karių . Kariniu požiūriu Švedijai šis mūšis tapo katastrofa, o politinė mūšio reikšmė buvo ta, kad kovais su Habsburgais ėmė vadovauti Prancūzija ir asmeniškai kardinolas Rišeljė, o tai jau galima laikyti paskutiniojo „Prancūziškojo“ viso karo etapo pradžia.Prancūziškasis karo etapas – Rišeljė ir Mazarinio epocha
Svarbiausia vaidmenį šiuo 1634-1648 m. laikotarpiu antihabsburginėje koalicijoje kaip jau minėjau vaidino Prancūzija ir jos visagalis kardinolas Rišeljė, kuris stengėsi, pasiekti, daugiausia naudos iš karo tektų jo valstybei. Po Rišeljė mirties šią politiką tesė jo ipėdinis kardinolas Mazarinį. Abu minėti kardinolai vykdydami savo politiką atidžiai sekė švedų politiką kreipdami ją savo naudai. Švedija tuo tarpu siekė sustiprinti savo įtaką Baltijos jūroje ir dėl to pradėjo karą su danais. Siekdamas grąžinti švedus į kovą su Habsburgais Mazarinis padeda švedams tarpininkaudamas jų taikos derybose su danais pagal kurias Švedijai atitenka Ezelio ir Gotlando salos. Tačiau prancūzai nenorėjo sustiprinti nei Švedijos nei savo ginamųjų vokiečių protestantų pozicijų ir tuo tikslu Mazarinis ne kartą kėlė sunkumų savo kovojančiai kariuomenei. 1634 m. lapkričio 1 d. buvo sudaryta Paryžiaus sutartis pagal kurią vokiečių protestantams ir Heilinborgo lygai prancūzai pažada nemenką karinę ir finansinę paramą mainais reikalaudami tikėjimo laisvę Vokietijos katalikams ir dalies Elzaso žemių. Sekančiais metais sudarę atskirą Kampjeno sutartį su švedais, prancūzai pradeda karą su Ispanija. Šio karo paskelbimas iėjo į vieną iš kelių Kampjeno sutarties punktų. Tais pačiais metais buvo sudaryta Prahos sutartis simbolizavusi dalinį protestantų ir katalikų susitakymą. Nuo šios akimirkos karas įgauna grynai politinį atspalvį ir prarandą religinį savo motyvą . Karo su ispanais metu Rišeljė tikėjosi suskaldyti Ispanijos valdas Prancūzijos pasienyje. Tačiau perdaug išsklaidęs savo didelę kariuomenę jis neistengė sulaikyti jungtinio Ispanijos ir imperijos pajėgų įsiveržimą į Prancūziją . Tik didžiulių pastangų dėka paskubomis naujai surinktai prancūzų kariuomenei pavyko išstumti priešus už valstybės ribų, tačiau nuo šiol Prancūzijos pasienis kaip ir Vokietija, o vėliau ir šiaurinė Italija tampa pagrindinėmis šio karo kovos laukais. Tolesnę karo eigą galimą apibūdinti kaip nepaliaujamų apgulčių, žygių bei mūšių (ne tik sausumoje, bet ir jūroje) virtinę. Karinė sėkmė lydėjo tai vieną tai kitą pusę. Tik po1643 m. Rokrua mūšio kuriame prancūzai įveikė ispanus, karinę iniciatyvą galutinai perima Burbonų Prancūzijos vadovaujamos antihabsburginės koalicijos šalys. Puikių karvedžių Tiureno bei Vrangelio dėka koalicijai pavyksta iki karo pabaigos išlaikyti karinę persvarą, kuri vėliau privertė Šventosios Romos imperatorių Ferdinandą III pripažinti 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi pralaimėjimą ir priimti šia taikos sutartimi jai primetamas sąlygas. Su Prancūzija imperija pasirašė Miunsterio sutartį, o su švedais ir vokiečių protestantais-Osnabriuko. Pagal abiejų šių sutarčių sąlygas Prancūzijai atitenka Elzasas ir didžioji Lotaringijos dalis, Švedija gauna valdyti svarbiausių Vokietijos upių Oderio, Reino ir Elbės žiotis su jas kontroliuojančiais miestai ir tų miestų valdomis. Nemažų teritorinių pakitimų buvo ir Vokietjos valstybėlėse, ypatingai savo valdas padidino Brandenburgo kurfiurstras prisijungęs Rytų Pomeraniją, Magdeburgo arkivyskupiją bei Halberštato ir Mindeno vyskupijas. Taip, smarkiai padidėjusi Brandenburgo kunigaikštystė, kuri per visą karą nevaidino svarbaus vaidmens, po karo tapo vos ne antrą pagal svarbą imperijoje, nes Prancūzija nutarė ją palaikyti kaip atsvarą Švedijai. Pfalco kurfiurstro palikuonys atgavo kartu su kurfiurstro titulu atgavo tik dalį ankstesniųjų savo valdų. Grąžintos valdos buvo ir kitiems kunigaikščiams, buvusiems imperatoriaus nemalonėje. Be to paskelbiama visuotinė amnestija ne tik kunigaikščiam, bet ir laisviesiem miestam, pripažįstama Šveicarijos sąjungos ir Jungtinių Provincijų Respublikos nepriklausomybė .
Išvados Trisdešimties metų karo laikotarpis mano manymu turėtų užimti svarbia vietą naujųjų laikų karinėje ir politinėje istorijoje. Retas laikotarpis istorijoje pagimdė tokia karinės minties genijų plejadą, kurioje į vieną eilę gali stoti tokie šio karo karvedžiai ir karo teoretikai kaip Gustavas II Adolfas, Albrechtas Valenšteinas, Rokrua nugalėtojas Engijeno hercogas Konde, Tiurenas, Cerklasas fon Tilli, Montekukoli ir daugelis kitų. Šio karo metu atsiradusios įvairios karinės naujovės smarkiai pakeitė Europos kariuomenių ginkluotę, komplektaciją ir patį Europinio kariavimo būdą. Be to šis karas tapo kone paskutiniu dideliu Europos karu kuris kilo dėl katalikų ir protestantų priešiškumo, tuo pačiu jis užbaigė Europos religinių karų epochą.
Literatūra ir šaltiniai
1.Егер.О. Новая история. –М., 2002.
2.Р.Э.Дюпюи и Т.Н.Дюпюи. Всемирная история войн (1400-1800 год).-Санкт-Петербург×Москва., 2000.