Lietuvos saugomos teritorijos

2641 0

Untitled

Rokiškio Suaugusiųjų Mokymo Centras

Lietuvos saugomos teritorijos

Referatas

Darbą atliko : Jovita Sadauskaitė

TURINYS

Įvadas..............................2

Biosferos rezervatai..............................3

Gamtiniai rezervatai..............................4

Kultūriniairezervatai..............................6

Nacionaliniai parkai..............................7

Regioniniai parkai..............................8

Gamtos paminklai..............................9

Išvados..............................11

Naudotos literatūros sąrašas..............................12

ĮVADAS

Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Šiuo metu sugomos teritorijos sudaro daigiau kaip 11% šalies teritorijos.Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas ( visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius,rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos paagrindus. Dažnai rezervatus supa apsauginės zonos, kurios mažina greta esančių ir ūkio reikalams naudojamų plotų įtaką, palaiko natūralius vyksmus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti. Rezervatų ekologinėms sistemoms būdingas autoreguliavimas, o rezervate žmogaus veikla gali būti skirta vieninteliam tikslui – išsaugoti rezervato ekosistemas nuo antropogeninės veiklos įtakos. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos ( buferinės ) zonos, kurių paskirtis – sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos. Rezervatams dažniausiai parenkamos pakankamai stabilaus kraštovaizdžio vietovės,atstovaujančios gamtinėms zonoms su juose esančiais moksliniu požiūriu vertingais kraštovaizdžio komponentais: augalija, gyvūnija, dirvožemiu, paviršiumi, vandenimis ir atmosfera. Pagal ūkinę ir

r kitokią antropologinę veiklą ir gamtinių ( žmogaus neliestų ) ekologinių sistemų santykį rezervatus galima skirstyti į dvi grupes: biosferos rezervatai ir valdomieji rezervatai. Biosferos rezervatai turi žmogaus veiklos visiškai nepaliestų teritorijų, kurių ekosistemoje vyrauja autoreguliavimas. Paprastai tai didelės teritorijos, kuriose nevyksta savaiminė ekosistemų destrukcija, todėl joms ir nereikia dirbtinių priemonių norimam gamtiniam režimui palaikyti. Biosferos rezervate pageidautini trys natūralios gamtos ir žmogaus veiklos santykio variantai: a) visiškai žmogaus veiklos nepaliestos teritorijos, b) unikalūs ir ypatingos reikšmės kompleksai, c) žmogaus veiklos pakeistos teritorijos. Šiose teritorijose pagal tarptautiniu mastu standartizuotą metodiką atliekami stebėjimai – aplinkos sąlygų ekologinis monitoringas. Tarptautinės programos „ Žmogus ir biosfera „ sąjunginių ir respublikinių organų nuomone, aplinkos sąlygų monitoringas būtinas kiekvienai sąjunginei respublikai ir didesniems gamtiniams vienetams.
Valdomieji rezervai turi žmogaus veiklos sąlygai nepaliestų teeritorijų, kurių ekosistemų funkcionavimui gamtinio režimo sąlygomis palaikyti reikia dirbtinių priemonių. Taigi mūsų respublikos rezervatai priklauso valdomųjų rezervatų kategorijai, nes juos dažnai veikia antropogeninis oro teršimas, hidrologiniai vandens lygio pakitimai, reikia tam tikrų priemonių saugomiems augalams ir gyvūnų rūšims išlaikyti, reikia diegti kai kurių gyvūnųpopuliacijų gausumo reguliavimo priemones.Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę. Pirmasis rezervatas pasaulyje buvo įsteigtas Danijoje 1805 metais Gamelmoseno pelkei išsaugoti. Ta
arybų sąjungoje yra beveik 200 rezervatų. Lietuvoje yra Keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto ( įkurtas T Ivanausko iniciatyva 1937 m. ), Čepkelių ( įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone ), Kamanų ( įsteigtas 1978 m. Akmenės rajone ) ir Viešvilės ( įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose ). Visuose mūsų rezervatuose bandoma išsaugoti tipiškus tai Respublikos daliai mažiausiai pakitusius kraštovaizdžius, daug retų augalų rūšių, sudaryti palankias sąlygas retoms paukščių rūšims.

BIOSFEROSREZERVATAI

Žuvinto rezervatas

Seniausio Lietuvoje Žuvinto rezervato steigimo istorija prasidėjo ir labiausiai susijusi su žymiausio praėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 – 1970) veikla. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje profesorius ėmėsi tirti Žuvinto ežero paukščius, organizavo kitus gamtos tyrimus. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos – gamtos mokslų fakultetui.Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas. Šias pareigas T.Ivanauskas nuo 1937 m. balandžio 6 d. pakvietė eiti T. Zubavičių, savamokslį ornitologą, kurio ilgamečių stebėjimų dėka sukaupta daugybė informacijos apie Žuvinto ir jo apylinkių gyvąją gamtą. T.Zubavičius Žuvinto rezervate su pertraukomis dirbo iki 1980 metų. Pirmoji rezervato kontora įkurta 1946 m. Daukšių k. Marijampolės r., vėliau, 1948 m. perkelta į Alytaus r. Žuvintų kaimą. Žuvinto rezervato plotas 1951 metais buvo 31

167,2 ha. 1954 m. Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Žuvinto rezervato nuostatus, o 1962 m.- naują gamtinio Žuvinto rezervato nuostatų redakciją. 1960 – 1962 m. Žuvinto rezervate vyko tarpinstitutinė kompleksinė tyrimų ekspedicija, kuriai Mokslų Akademijos nutarimu vadovavoZoologijos ir parazitologijos institutas. Tyrimų rezultatai paskelbti monografijoje „Žuvinto rezervatas“. 1963 m. rezervatas iš Mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto perduotas Gamtos apsaugos komitetui. Rezervato plotas padidintas iki 5428 ha. Antroji kompleksinių tyrimų ekspedicija, kurią organizavo Mokslų akademijos ekologijos, botanikos, geografijos ir kiti institutai, surengta 1979-1985 metais, vykdė Žuvinto ir Dovinės baseino hidrologinius, hidrocheminius, ekologinius, botaninius tyrimus, vertino žmogaus veiklos įtaką rezervato gamtai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Žuvinto biosferos rezervato teritorijai suteikė paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą bei priskyrė vietovėms, kurios atitinka Europinės svarbos natūralių buveinių ir rūšių,gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

Gamta

Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš

š viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt.

0x01 graphic
0x01 graphic

GAMTINIAI REZERVATAI

Čepkelių rezervatas

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas yra pietiniame Lietuvos pakraštyje, Baltarusijos pasienyje. Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku, rytuose yra apsauginė zona. Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra Varėnos rajone. Rezervato plotas 112 12 ha, aukštapelkė sudaro 54 proc. Direkcija Marcinkonyse. Rezervatas įsteigtas 1975 m. siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkėsrežimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją. Įkurtas vietoje 1960 m. įsteigto botaninio – zoologinio draustinio.

Čepkeliai – unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos. Gamtos ir kultūros paminklai – drevėtos pušys. Rezervato teritorijoje dominuoja pelkės. Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma, Katros upės slėnis – tai vis skirtingi kraštovaizdžiai su jiems būdingomis gamtinėmis sąlygomis, augalija ir gyvūnija. Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys, kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninis ežeras seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar vakaruose ir šiaurėsvakaruose juosia Čepkelių raistą. Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje vis dar tyvuliavo vanduo. Vėliau prieledyninis ežeras dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis Čepkelių pelkynas. Ant kopų auga unikalūs Čepkeliams būdingi kerpšiliai. Tai šviesūs pušynai su gausia kerpių danga. Iš žolinių augalų čia įsikūrę būdingi pietų kraštams augalai : kelerija, guboja,  smiltyninis gvazdikas, kudlė. Kerpšiliuose žiemą, vasarą žaliuoja meškauogės, kadaise tarnavusios vietoj rūtų įvairiose apeigose. Gausiausi Čepkeliuose įvairūs pušynai. Vienuose jų žolių – krūmokšnių dangoje vyrauja viržiai, kitų – mėlynės, trečių – melvenės. Kartais medžių arde kartu auga beržai, drėgnesnėse vietose eglės. Beržynus Čepkeliuoseaptinkame salose ir pusiasaliuose, kur derlingesnis dirvožemis. Beržynuose, kurių pomiškyje auga liepos, klevai, o trake – lazdynai,ožekšniai, pavasarį pražysta žibuoklės, kvapieji lipikai ir ypač retos svogūninės dantažolės. Pietrytinėje rezervato dalyje išplitę eglynai su ąžuolais. Jiems atstovauja ir Ąžuolų sala. O tarp žolynų žydi nuostabios orchidėjos – plačialapės klumpaitės. Tokiose salose lizdus slepia juodieji gandrai. Rezervate aptinkama nemažai retųjų vabzdžių, varliagyvių bei roplių rūšių. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis bei paprastasis žaltys. Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio radimviečių. Čepkeliuose didelė paukščių įvairovė. Čia išlikusios stambiausios  kurtinių, gervių, stulgių populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai, didieji apuokai. Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas, griežlė, juodasis gandras, lututė ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu. Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervatas – viena iš pagrindinių briedžių žiemos ganyklų šalyje.

0x01 graphic

Viešvilės rezervatas

Prieš įkuriant rezervatą, teritorijos šeimininkais buvo Tauragės miškų ūkio Eičių ir Sakalinės girininkijos bei Jurbarko miškų ūkio Kalvelių girininkija. 1960 m. steigiant Lietuvoje pirmuosius draustinius,Artosios pelkė buvo paskelbta ornitologiniu draustiniu (973 ha), kaip teigta “apsaugoti vieninteles Lietuvoje sėjikų lizdavietes, taip pat gerves, juoduosius gandrus ir kitus paukščius”. Upėtakių nerštavietėms apsaugoti 1974 m. įsteigtas Viešvilės ichtiologinis draustinis (21.4 km ilgio upelis). Tačiau būsimo rezervato miškai liko priskirti II kategorijai ir juose buvo toliau ūkininkaujama su kai kuriais apribojimais.Viešvilės rezervato idėja išryškėjo neužilgo po paskutinio – Kamanų – rezervato įsteigimo. Kaip neatidėliotinai steigtinu, jis buvo numatytas “Lietuvos TSR kompleksinėje gamtos apsaugos schemoje laikotarpiui iki 2000 m.”, ruoštoje 1982-84 m. ir patvirtintoje 1986 m. 1986 m. Viešvilės upelio baseine atlikti pirmieji kryptingi tyrimai. “Perestroikos” ir Atgimimo laikotarpiu rezervato įkūrimas gerokai užsitęsė. Tik atstačius nepriklausomybę, 1991 m. balandžio 23 d. LR Aukščiausioji Taryba, kartu su keturiais naujais nacionaliniais parkais, įsteigė ir Viešvilės valstybinį rezervatą.

Gamta

Viešvilės rezervatas yra vakarinėje Lietuvos dalyje, Karšuvos žemumoje. Pagal fizinį geografinį rajonavimą (Basalykas, 1965) jis priklauso Nemuno žemupio lygumos Smalininkų mikrorajonui. Tai kauburiuota, kopėta ir pelkėta smėlingoji lyguma, palaipsniui besileidžianti iš šiaurės rytų į pietvakarius. Vidutinis jos absoliutinis aukštis kinta nuo 40 iki 25 m, nors kai kurios žemyninės kopos pasiekia ir 60 m aukštį.Smėlingoji lyguma įsiterpusi tarp Mituvos ir Jūros žemutinių tėkmių. Čia retas upelių tinklas, tačiau didelės gruntinių vandenų atsargos. Dėl šios priežasties apie 20 % teritorijos yra užpelkėję. Didžiausi pelkių masyvai – Laukesos (2000 ha, eksploatuojamas durpynas) ir Artoji-Didžioji Plynia (1300 ha, rezervatas). Smėlinga teritorija yra fliuvioglacialinės kilmės, tai yra susiformavusi ledyno patvenktų marių ir čia susidariusių Nemuno, Jūros ir kitų upių deltų sąlygomis.

Sistematinė grupė

Rūšių skaičius

GYVŪNAI

3060

Stuburiniai

Žinduoliai

Paukščiai (iš jų perintys)

144 (97)

Ropliai

Varliagyviai

Apskritažiomeniai ir žuvys

Bestuburiai

Vabzdžiai

Drugiai

Vabalai

Dvisparniai (musės ir uodai)

Plėviasparniai (bitės, vapsvos ir kt.)

Apsiuvos

Žirgeliai

Tinklasparniai, skorpionmusės ir kupriukai

Voragyviai

Moliuskai

AUGALAI

966

Induočiai augalai

Samanos

Dumbliai

GRYBAI

884

Papėdgrybiai

Aukšliagrybiai

Kerpės

Gleivūnai

KULTŪRINIAI REZERVATAI

Kernavės kultūrinis rezervatas

Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus – rezervatas buvo įsteigtas unikalaus archeologijos, istorijos, kultūros ir gamtos vertybių komplekso pagrindu 1989.01.01.
2003 m. sausio mėn. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus – rezervatas reorganizuotas Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkciją. Direkcijos veiklos tikslas – užtikrinti Kultūrinio rezervato nuostatuose numatytų uždavinių įgyvendinimą. Atlikus rezervato ribų korektūrą ir paruošus rezervato ribų planą, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.birželio 20 d. nutarimu patvirtintos naujos rezervato ir jo zonos ribos bei nustatyti saugomų teritorijų plotai: rezervato teritorija – 194,4 ha, rezervato buferinės apsaugos zona – 2455,2 ha, kuri skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius:fizinės apsaugos režimo pozonis – 118,3 ha, vizualinės (regimosios) apsaugos režimo pozonis – 2336,9 ha.
Pagrindinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu. Kultūrinis rezervatas skirtas: Kernavės teritoriniam kultūros paveldo objektų kompleksui saugoti, tvarkyti, prižiūrėti, eksponuoti, lankyti ir šio komplekso autentiškumui palaikyti; nuolatiniams kultūrinio rezervato teritorijoje ir jo buferinės apsaugos zonoje esančių archeologinių ir istorinių vertybių moksliniams tyrimams vykdyti; muziejinei veiklai organizuoti – kaupti, apskaityti, saugoti, konservuoti, restauruoti ir eksponuoti muziejiniams rinkiniams, kurie sudaromi nuolatinių archeologinių tyrimų medžiagos pagrindu; juridinių ir fizinių asmenų ūkinės ir kitokios veiklos, kuri susijusi su teritorijų planavimo dokumentuose ir kultūrinio rezervato nuostatuose nustatytais apribojimais, kontrolei vykdyti; kultūriniam kraštovaizdžiui apsaugoti ir veiklos pažeistiems šio kraštovaizdžio elementams atkurti; saugomoms nekilnojamosioms ir kilnojamosioms kultūros vertybėms propaguoti, sąlygoms plėtoti pažintinį kultūrinį turizmą sukurti.

0x01 graphic

NACIONALINIAI PARKAI

Aukštaitijosnacionalinis parkas

Seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parkas yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose. Direkcija įsikūrusi Palūšėje. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. 2010 m. nacionalinį parką ketinama jungti su Labanoro regioniniu parku. Aukštaitijos nacionalinio parko plotas padidėtų 55344 ha ir užimtų 95918 ha plotą. Parkas įkurtas 1974 m. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS (po Estijos ir Latvijos). Parko schemą parengė Statybos ir architektūros instituto darbuotojų grupė (vadovas -architektas V. Stauskas). Parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai. Išlikę šiaurės rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanų suTaurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalusKretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės. Apie Kretuono ežerą surasti archeologiniai lobiai – senovinės gyvenvietės, per 300 pilkapių, supiltas ilgas gynybinis pylimas. Tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje. Parke yra 9 piliakalniai.Parke yra 116 kaimų, dauguma iš jų tik kelių sodybų grupė. Įdomūs gatviniai Kretuonių,Ginučių, Šakališkės, Meironių kaimai, Kaltanėnų miestelis, senieji vandens malūnai, medinės Palūšės bažnyčios architektūrinis kompleksas. Dėmesio verti Reškutėnų kaimo mokyklos etnografinis muziejus, Senovės bitininkystės muziejus Stripeikiuose, XIX a. technikos paminklo, Ginučių malūno, ekspozicija.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas 

Kuršių nerijos nacionalinis parkas yra Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje, užima 264,74 km² plotą. Parko direkcija yra Nidoje. Sausuma užima 37 proc. teritorijos (iš jos 70-74 proc. – miškai), iš rytų parką skalauja Kuršių marios (16 proc. parko ploto), iš vakarų – Baltijos jūra (47 proc. parko ploto). Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais siekiant išsaugoti vertingiausią gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliuEuropoje kopagūbriuir etnokultūrinio paveldo vertybes. Be gamtos vertybių nacionaliniame parke saugomi ir kultūros paveldo objektai: etnografinės žvejų sodybos, senosios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios. Vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos, Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, senosios Nidos kapinės, Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios, kiti būdingos medinės architektūros pastatai.Įdomios senosios Nidos kapinės, memorialinės vietos, užpustytų kaimų vietovės. Yra keletas muziejų – Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos muziejus, Jūrų muziejus-akvariumas Smiltynėje, Žvejo etnografinė sodyba, gyventojų versl

. . .

Vyžuonų ozas

Vyžuonų ozas (Vyžuonų sen.). Ledynui traukiantis, luistuose susidarė dideli plyšiai, į kuriuos galingi vandenys nešė ir klostė įvairiasuolienes morenas, kol suformavo kalvą – ozą. Ozo ilgis – 660 m, pamato plotis – 15-30 m, aukštis – 20 m. Ozas apaugęs žolėmis ir krūmais. Aplinkui laukai. Ozas 1968 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1997 11 03 aplinkos ministro paskelbtas saugomu objektu.

Puntukas

Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šileliokraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 m. Iki 1957 m. Puntukas laikytas didžiausiu Lietuvos akmenimi, kol Puokėje nebuvo aptiktas Barstyčių akmuo. Į pietvakarius nuo Anykščių yra akmuo Puntuko brolis, Karalienės liūnas. Milžinas sveria apie 265 tonas, yra 7,54 m ilgio, 7,34 m pločio ir 5,7 m aukščio.

Stelmužės ąžuolas

Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Lietuvos gamtos paminklas. Auga Stelmužės kaime (Imbrado seniūnija, Zarasų rajonas). Ąžuolui apie 1500 metų, jo skersmuo – 3,5 m, apimtis prie žemės 13 m, aukštis – 23 m.Šiuo metu Stelmužės ąžuolo būklė yra sunki. Senasis medis yra apniktas infekcijų, įvairių rūšių grybų, dumblių ir samanų.Medienos  ląstelės pasenusios, sunkiai atsinaujina. Stelmužės ąžuolo būklę nuo 2005 m. tiria Čekijos mokslininkas Martinas Nemecas. Jis pasiūlė ąžuolo priežiūros priemonių planą, kuriame numatyta neleisti lankytojų į ąžuolo šaknų zoną, naujai įrengti tvorą, pašalinti trinkeles. Stelmužės ąžuolo gyvybingumui užtikrintisiūloma jo aplinką mulčiuoti ąžuolo skiedromis, įrengti vandens įsigėrimo kanalus bei rinktuvus, nugenėti lajos šakų viršūnėles („epikorminio augimo” skatinimas) ir galinčias nulūžti šakas, iškirsti šviesą užstojančius menkaverčius medžius.

Žalsvasis šaltinis

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas. Jo dabartinis gylis – 20 m. Žalsvasis šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante, Pasvalio mieste, šalia Kalno gatvės. Iš urvo tekanti versmė įteka į Lėvens upę. Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį.Smegduobės, iš kuriosišteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Povandeniniai Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m.

Auksalės pusiasalis

Auksalės pusiasalis – hidrografinis gamtos paveldo objektas. 1997 m. paskelbtas gamtos (hidrografiniu) paminklu. Pusiasalis yra Plungės raj., Platelių sen., pietinėje Platelių ežero dalyje, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, Laumalenkų hidrografiniame draustinyje. Tai 43,6 ha teritorija, išsikišanti į Platelių ežerą piečiau Kreiviškių pusiasalio. Auksalės pusiasalį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km atstumą. Pusiasalyje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas kadais iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale.

IŠVADOS

• Rezervatinio landšafto paskirtis – užtikrinti jame natūralią gamtinio komplekso ir jo ekosistemų funkcionavimo dinamiką arba išlaikyti tam tikrą gamtinio kompleksoantropogenizacijos stadiją.
• Rezervatų paskirtis – išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas – gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus ( augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus ( iš senųjų išlikę organizmai ), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Rezervatuose dirbamas mokslinis darbas, todėl į juos reikia žiūrėti kaip į mokslines laboratorijas natūraliomis sąlygomis.
• Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija,apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę.
• Saugomos teritorijos – tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę.

Naudotos literatūros sąrašas

http://www.zuvintas.lt/

http://lt.wikipedia.org/wiki/Pagrindinis_puslapis

http://www.cepkeliai.lt/m1_.php

http://www.viesvile.lt/

http://www.kernave.org/

http://www.anp.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=37&Itemid=31

http://www.nerija.lt/

http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=turistams&sbid=31

Join the Conversation

×
×