operatyvusis gamybos planavimas

ĮVADAS

Planavimas organizacijose – tai tikslų nustatymas ir priemonių tiems tikslams pasiekti parinkimas. Be plano vadovai nežino – kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali aiškiai įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks. Be plano tiek vadovai, tiek jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pasiekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Kontrolė tampa beprasmė. Labai dažnai blogi planai veikia visos organizacijos būklę. Planavimas yra būtinas.
Organizacijose paprastai valdomos paagal du pagrindinius planų tipus. Aukščiausio lygio vadovai sukuria starteginius planus ir apibrėžia pagrindinius organizacijos tikslus. Operatyviniai planai sudaromi iš detalių, kaip įgyvendinti tuos strateginius planus kasdieninėje veikloje. Visi planai susiję su esminiais santykais, su kurių pagalba siekiama organizacijos tikslų. Ir strateginiai ir operatyvieji planai sudaromi bei įgyvendinimai hierarchiškai, kaip parodyta paveiksle Nr. 1. Paveikslo viršuje – misija, pagrindinis tikslas, pagrįstas pagrindiniais teiginiais apie organizacjos paskirtį, kompetenciją bei vietą pasaulyje, misija – reliatyviai nekrintanti organizacijos tapatumo dalis ir gali daug prisidėti prie šios orrganizacijos narių susivienijimo bei motyvavimo. Taigi būdas, kuriuo pateiktas misijos teiginys, paverčia jį strateginius bei operatyvinius planus, taip pat veiksmus, kuriuo žmonės imsis organizacijoje, varomąja jėga.

Paveikslas Nr.1

Steigėjas, direktorių valdyba arba
Aukščiausio lygio vadovai

Vidurinio lygio vadovai

Žemiausio lygio vadovai

GAMYBOS OPERATYVIOJO GAMYBOS VA

ALDYMO TURINYS
IR FUNKCIJOS

Gamybos operatyviojo kalendorinio planavimo sistema suprantama, kaip tam tikra planavimo darbų vykdymo metodų, būdų, technikos ir vykdytojų visuma, apibūdinama atitinkamu planavimo darbų centralizavimo laipsniu, tam tikrais planavimo ir apskaitos vienetais, planavimo procesų diferencijavimu, kalendorinių – planinių normatyvų sudėtimi, taip pat atitinkama planinės ir apskaitinės dokumentacijos įforminimo bei perdavimo tvarka.

Planuojant gamybos apimtį, metinė įmonės gamybinė programa paskirstoma cechams ir barams darbo imlumo ir natūrine išraiška, atsižvelgiant į jiems skirtus darbo ir materialinius išteklius. Sprendžiant gamybos apimties planavimo uždavinius, siekiama kuo tolygiau apkrauti įrenginius ir darbininkus visuose įmonės baruose ir cechuose.

Elementariu požiūriu sistema kinta, priklausomai nuo valdymo lygio bei valdymo personalo sudėties ir kvalifikacijos; gamybos planavimo matematinio aprūpinimo; naudojamų priemonių sudėties ir skaičiaus; kalendorinių – planinių normatyvų sudėties; taikomų planavimo ir apskaitos viienetų ir naudojamos planavimo ir apskaitos dokumentacijos sudėties bei turinio; informacinių srautų pobūdžio ir kt.

Organizaciniu požiūriu, įmonės operatyviojo valdymo sistema savo funkcijas vykdo planavimo ir dispečerinio biuro (grupės) jėgomis, baro planavimo ir valdymo personalo jėgomis. Šie požiūriai tarpusavyje susiję ir visi jie svarbūs.

Pagrindinės gamybos operatyviojo valdymo funkcijos yra šios:
– vadovavimas, kaip sprendimų priėmimo procesas;
– planavimas, kaip procesas, padedantis nustatyti, kokiu būdu pasiekti užsibrėžtą tikslą;
– apskaita, kaip kontrolės, analizės ir nukrypimų nuo planinių užduočių nustatymo procesas;
– reguliavimas, kaip nukrypimų nuo nustatytos planinės užduoties pašalinimas;
Pagrindinės gamybos op

peratyvųjį valdymą apima gamybos apimtis ir operatyvųjį kalendorinį planavimą, apskaitą ir dispečeriavimą.

Operatyvusis kalendorinis planavimas yra gamybos apimties planavimo tęsinys. Šiame etape planavimo objektas yra atskiri gaminiai, surinkimo vienetai, detalės ir detalių operacijos. Operatyvusis kalendorinis planavimas grindžiamas tam tikrais normatyvais, leidžiančiais tiesiogiai susieti kalendorinius planus ir suderintą darbą atskirose darbo vietose, baruose ir cechuose. Šie normatyvais vadinami kalendoriniais – planiniais. Prie jų priskiriami surinkimo vienetų, gaminių, detalių ir surinkimo vienetų atidavimo į gamybą ir išleidimo apimtys ir kiti normatyvai.

Operatyvieji kalendoriniai planai sudaromi tiek įmonėms , tiek cechams. Įmonės planavimo uždavinys – nustatyti detalių, surinimo vienetų, gaminių pagaminimo ir perdavimo iš cecho apimtis ir laiką (ketvirčiais, mėnesiais). Prie cecho vidinio planavimo uždavinių priskiriama detalių –operacijų, jų grupių ar visų detalių apdirbimo pradžios ir pabaigos laikų bei konkečios vietos nustatymas, cecho, barų (srovimų ir automatinių linijų) mėnesio, dekados, paros, pamainos kalendorinio plano – grafiko sudarymas.

Kalendoriniai planai – grafikai būna trijų tipų: detaliniai operaciniai, detaliniai ir detalių sąrašai grafikai.
Detaliniai operaciniai planai grafikai. Jie sudaromi didelių serijų gamybos sąlygomis. Serijinėje gamyboje juos tikslinga sudaryti tada, kai baro detalių nomenklatūra nedidelė. Mažų serijų, o dažnai ir serijinėje gamyboje detalinius – operatyvinius kalendorinius planus – grafikus sudaryti netikslinga. Dėl didelės iš patyrimo ir statistiškai numatytų laiko normų lyginamosios dalies, dažnų gamybinio procesų pažeidimų, nepakankamos gamybinės dr
rausmės planas grafikas taip dažnai pažeidžiamas, kad tiesiog netikslinga ar net nebeįmanoma jo koreguoti ar perdaryti. Tokiomis sąlygomis rekomenduojama sudaryti sustambintą planą – grafiką. Čia planavimo objektas yra ne atskira detalė – operacija, o detalė (kaip surinkimo vienetas). Nustatomas tų detalių partijos atidavimo į gamybą ir išleidimo iš baro laikas, ty. sudaromas vadinamasis detalinis planas – grafikas.
Vienetinės, o kartais ir mažų serijų gamybos sąlygomis, gaminant smulkias ir vidutinių matmenų detales, kurių gamybos ciklas neilgas, sudaromi sąrašai – grafikai.
Operatyviojo kalendorinio planavimo uždavinių sprendimo teisingumas, patikimumas ir efektyvumas daug priklauso nuo to kaip organizuota apskaita, kontrolė, operatyviųjų planų ir gamybos eigos reguliavimas.
Operatyvi apskaita yra svarbiausia gamybos operatyviojo valdymo grandis, lemianti normalią pagrindinės gamybos eigą. Ji turi tenkinti šiuos pagrindinius reikalavimus: planavimo ir apskaitos rodiklaiai turi būti vienodi, patikimi, apskaita turi būti savalaikė, gaunama informacija naudotina daug kartų.
Tarpcechinio lygio operatyvioji gamybos apskaita remiasi faktiniais rodikliais ir jų palyginimu su planu, ty. surinkimo cechų pagamintą gaminių, detalių, jų komplektų, surinkimo vienetų pagaminimo apdirbimo cechuose ir jų atidavimo į sandelius ir kitus cechus palyginimu.
Cechų vidinės operatyviosios gamybos apskaitos objektas yra detalių ir surinkimo vienetų plano vykdymas, atskirų cecho barų, linijų detalių operacijų, surinkimo vienetų planų įvykdymas; turimų ir gaunamų ruošinių, detalių operacijas ir naudojamus įrengimus baruose; barų poros, pamainos užduočių įvykdymas ir
r pan.
Apskaitos uždavinių sprendimo periodiškumas priklauso nuo konkrečių gamybos sąlygų, jie gali būti apsprendžiami kartą per mėnesį, dekadą, savaitę, parą ar pamainą.
Reguliuojant gamybos eigą, pirmiausia būtina minimizuoti nuostolius dėl nukrypimų nuo plano tiek į vieną, tiek į kitą pusę; toliau – kuo greičiau grąžinti į įprastą gamybos ritmą, ty. pasivyti grafiką. Planai – grafikai gali būti koreguojami įprastiniais tradiciniais būdais arba automatizuotai.
Koreguojant įprastiniais būdais, didelę reikšmę turi meistro patirtis bei intuicija, nes jis atkuria normalią gamybos eigą, vadovaudamasis kalendoriniu planu – grafiku ir detalių gamybos tvarka, perskirstydamas darbininkus, pakeisdamas jų darbo režimą ir kitomis priemonėmis.

OPERATYVIOJO GAMYBOS PLANAVIMO REIKŠMĖ ĮMONĖJE

Įmonės vidinės gamybinės veiklos planavimas susideda iš dviejų dalių:
– techninio- ekonominio
– operatyviojo gamybos planavimo
Šios dvi įmonės vidinio planavimo dalys pirmiausiai skiriasi pagrindiniais planavimo ir apskaitos objektais. Pagrindiniai techninio – ekonominio planavimo ir apskaitos obejtai yra bendra įmonės gamybos apimtis, produkcijos išlaidos, darbo našumas, išlaidos produkcijos vienetui pagaminti, gamybos rentabilumas ir t.t.
Skirtingai negu techninio – ekonominio planavimo, sudarant operatyviuosius planus, neskaičiuojami visai savarankiški planavimo ir apskaitos rodikliai.
Kitas skirtumas – skirtingi planuojamų priemonių terminai. Techninis – ekonominis planavimas remiasi perspektyviais planais, užuotimis ir apskaičiavimais, kurie kalendorinių planų forma neskaidomi į trumpesnius laiko tarpus.
Operatyviojo gamybos planavimo paskirtis – suskaidyti perspektyvines užduotis pagal vykdytojus (cechus, barus, ir darbo vietas) ir trumpesniais laiko tarpais ( ketvirčiais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, paromis, pamanomis, o dažnai ir pagal vidinijį darbo grafiką).

Skiriasi planavimo ir apskaitos vienetai.
Techninis – ekonominis planavimas apibūdinamas apimties apskaičiavimų rezultatais. Pagrindiniai planavimo ir apskaitos objektai čia yra šie įmonės gamybinės veiklos rodikliai: produkcijos, kurią turi pagaminti įmonė, cechas, baras ar brigada, apimtys – šiai gamybos apimčiai būtinos darbo sąnaudos ir piniginės išlaidos, gamybos aprūpinimas įrankiais, įranga, medžiagomis; įrengimų remontas, darbo našumas ir kiti rodikliai.
Operatyvusis gamybos planavimas, remdamasis nustatytais bendrais apimties rodikliais, išskaido planines užduotis į sudedamasias dalis, konkrečiai nustato, kur ir kada turi būti atliktas kiekvienas darbas ar jo dalis. Pagaliau skiriasi ir planiniuose apskaičiavimuose naudojami matavimo vienetai. Galutiniai techninio – ekonominio planavimo apskaičiavimų rezultatai – daugiausia natūrinę arba darbo darbo imlumo išraiška.
Nepaisant šių esminių skirtumų, techninis – ekonominis ir operatyvusis gamybos planavimas yra ne atskiros, o glaudžiai tarpusavyje susijusios to paties įmonės vidinio planavimo dalys.
Abi įmonės vidinio planavimo dalys, nors ir skirtingais metodais, sprendžia tą patį uždavinį – sudaro visas sąlygas, numato ir randa būdus bei priemones iš anksto sudarytiems planams įvykdyti.
Visi su operatyviuoju gamybos planavimu susiję skaičiavimai turi būti atliekami palaipsniui, detalizuojant, patikslinant gamybos užduotis, atsižvelgiant į praėjusio mėnesio laikotarpio darbo rezultatus, atskleidžiant papildomus išteklius, koreguojant laikotarpio darbo rezultatus, atskleidžiant papildoms išteklius, koreguojant būsimųjų laikotarpio planus.

BENDRIEJI REIKALAVIMAI SISTEMAI

Pagrindinės gamybos operatyviajam valdymui keliami šie bendrieji reikalavimai: jis turi būti moksliškai pagrįstas, optimalus, valdymo sprendimai turi būti tikslūs ir operatyvūs. Pagrindinės gamybos operatyviojo valdymo sistemos mokslinis pagrįstumas reiškia, kad būtina pagrįsti jos elementų, planavimo ir apskaitos vienetų, planavimo bei apskaitos bei planavimo periodų parinkimą; kalendorinių planinių normatyvų, detalių partijų dydžių, jų periodiškumo, gamybos ciklo trukmės, detalių partijų, surinkimo vienetų atidavimo į gamybą ir išleidimo perioditiškumo parinkimą ir apskaičiavimą; gamybos apimties ir operatyviųjų kalendorinių planų parengimą; gamybos eigos kontrolės ir reguliavimo sistemų kūrimą; pradinių duomenų tikrinimą.
Su sistemos moksliniu pagrįstumu yra glaudžiai susijęs valdymo sprendimų optimalumas bei valdymo tikslumas. Optimalumo siekimas reiškia, kad iš daugelio galimų ekonominių – organizacinių sprendimų, susijusių su operatyviuoju valdymu, būtina išrinkti tokį, kuris, atsižvelgiant į apribojimus dėl turimų išeklių, užtikrintų tam tikros tikslo funkcijos minimumą ar maksimumą. Ekonominių – organizacinių sprendimų optimalumo kriterijai gali būti įvairūs rodikliai – gaminio savikaina, nebaigta gamyba, gamybos ciklo trukmė ir kt., tačiau jie negali prieštarauti bendram sistemos optimalumo kriterijui. Optimaliam sprendimui rasti tikslinga panaudoti matematinis – ekonominius metodus ir šiuolaikinę skaičiavimo techniką.
Valdymo sprendimų tikslumą parodo faktinių rodiklių ir parametrų nukrypimo ir pasirinktų planinių rodiklių laipsnis. Kuo mažiau tokių nukrypimų, tuo didesnis tikslumas, stabilesnis, patikimesnis cecho darbas. Operatyviojo valdymo tikslumas priklauso nuo gaunamos informacijos kokybės, nuo priimtų sprendimų įgyvendinimo laipsnio ir operatyviojo gamybos valdymo sistemos pakeitimo operatyvumo bei savalaikiškumo, veikiant įvairiems veiksniams.
Operatyvumą reikia nagrinėti kaip pirminės informacijos, kaip vyksta gamyba, perdavimo savalaikiškumą, greitą jos apdorojimą, savalaikį reiškiamų sprendimų priėmimą ir atitinkamą gamybos eigos paveikimą. Gamybos valdymo operatyvumas pasiekiamas mechanizuojant ir automatizuojant šį darbą. Pavėluotai gauta informacija yra mažiau naudinga ir mažiau reikalinga, o kai kuriais atvejais ji tampa net žalinga, priimami toli gražu ne geriausi sprendimai.

SISTEMOS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Pagrindinis gamybos operatyviojo valdymo sistemos tikslas mašinų gamybos įmonėje pasiekti, kad būtų įvykdyta nustatytas produkcijos gamybos ir išleidimo planas tiek apimties bei nomenklatūros; tiek terminų atžvilgiu, racionaliai panaudojant turimus gamybos išteklius.
Siekiant šio tikslo, visų pirma reikia:
– tolygiai ir komplesiškai vykdyti gamybos programą, nustatytais terminais vykdyti produkcijos gamybos gamybos ir sutartinius įsipareigojimus;
– kuo geriau ir tikslingiau panaudoti įmonės gamybinius, darbo, materialinius ir energetinius išteklius;
– sudaryti sąlygas pažangioms gamybos ir darbo organizavimo formoms nustatyti ir įdiegti;
– mechanizuoti ir automatizuoti gamybos apimties ir planinius – kalendorinius skaičiavimus, tiksliai formuluoti operatyviojo kalendorinio planavimo uždavinius.

OPERATYVIOJO GAMYBOS PLANAVIMO ETAPAI

Gamybos įmonėje išskiriami trys operatyviojo gamybos planavimo etapai:
Pirmajame etape operatyviojo gamybos ir techninio – ekonominio planavimo organai paskirsto gamybos programą planinių metų mėnesiams, nustato kiekvieno cecho kiekvieno mėnesio darbų programą. Tam tikslui apskaičiuojami kiekvieno cecho reikalingi minimalūs išekliai gamybos programai įvykdyti, atskleidžiami turimi cecho ištekliai.
Antrajame etape detalizuojama, patikslinamos ir diferencijuojamos pagal įvykdymo terminus pirmojo etapo užduotys.
Trečiajame etape galutinai patikslinamos gamybos užduotys, darbų pavadinimai, nustatomos konkrečios jų atlikimo vietos, vydytojai, pamainos. Šiame etape operatyviojo gamybinio planavimo pagrindas yra:
– tikslus gamybinės užduoties suformulavimas kiekvienai darbo vietai, kiekvienai pamainai
– kasdieninis faktiškų gamybinių rezultatų fiksavimas ir atsižvelgiant į juos, 1 ir 2 etapuose nurodytų planų ir terminų koregavimas
– atskirų darbo vietų, barų ir cechų darbų derinimas, siekiant numatyti ir pašalinti galimus nuostolius, kurių atsiranda visada, kai tik nukrypstama darbo planų ir terminų.
Trečiasis operatyviojo gamybinio planavimo etapas sąlygiškai vadinamas operatyviuoju planavimu, nes jo turinį sudaro operatyviųjų priemonių paruošimas ir įgyvendinimas, ty. tokių priemonių, kurios turi būti įvykdytos nedelsiant (operatyvusis darbo reguliavimas, darbų darbo vietose derinimas, darbo vietų aprūpinimas gamybos paruošimo, materialiniais elementais, savalaikis nukrypimų nuo gamybinių užduočių reguliavimas ir kiekvienos dienos, pamainos darbo grafiko taisymas).

OPERATYVIOJO PLANAVIMO SISTEMOS

Kadangi gamyba mašinų gamybos įmonėse yra sudėtinga ir įvairi, yra sukurtos įvairios operatyviojo kalendorinio planavimo sistemos. Gamybos operatyviojo kalendorinio planavimo sistema supranama kaip tam tikra planavimo darbų vykdymo metodų , būdų, technikos ir vykdytojų visuma, apibūdinama atitinkamu planavimo darbų centralizavimo laipsniu, tam tikrais planavimo ir apskaitos vienetais, planavimo procesų diferencijavimu, kalendorinių – planinių normatyvų sudėtimi, taip pat atitinkama planinės ir apskaitinės dokumentacijos įforminimo bei perdavimo tvarka.
Operatyviojo kalendorinio planavimo sistema parenkama atsižvelgiant į gamybos tipą, gamybos apimtį, gaminių nomeklatūrą ir technines jų charakteristikas, detalių ir surinkimo vienetų standartizavimo ir unifikavimo laipsnį, taip pat įmonės, cecho, baro gamybinę struktūrą.
Masinėje gamyboje dažniausiai naudojamos partijų – periodinė ir atidavimo į gamybą ritmo planavimo sistemos.

Laikantis partijos – periodinės sistemos, atsižvelgiant į surinkimo procesų specifiką, nustatomas tam tikras detalių partijos surinkimo vienetų gamybos perioditiškumas, kuris priklausomai nuo komplektavimo ir panaudojimo reguliavimo tampa standartiniu kalendoriniu baro ar cecho tvarkaraščiu.

Taikant atidavimo į gamybą ritmo planavimo sistemą, suvienodinamas visų baro grandžių darbo našumas. Planavimo ir apskaitos vienetas yra gaminys, surinkimo vienetas, detalės.

Serijinėje gamyboje naudojama ciklinių komplektų planavimo sistema, aplenkimo sistema, komplektavimo sistema ir įdirbio sistema.

Naudojant ciklinių komplektų planavimo sistemą, detalės jungiamos į grupes priklausomai nuo jų gamybos perioditiškumo, bendrumo, gamybos ciklo trukmės ir judėjimo maršruto. Šiuo atveju planavimo ir apskaitos vienetu tampa ciklinis detalių komplektas. Nustatomi diferencijuoti kiekvienos detalių grupės atidavimo į surinkimą terminai. Dažniausias ciklinių komplektų sistemos pranašumas tas, kad detalės mažiau praguli, taigi sumažėja ir nebaigtos gamybos apimtis. Ši sistema tinka, kai gaminių išleidžiama gana daug ir jų gamybą galima išdėstyti per keletą mėnesių, kai gaminių surinkimas palyginti ilgai trunka ir reikalauja daug darbo.

Planuojat pagal aplenkimo sistemą, nustatomas kiekvienoje gamybos grandyje gaminamos gaminių partijos atidavimo į gamybą ir išleidimo aplenkimas, palyginti su tolesne gamybos grandimi. Planavimo ir apskaitos vienetas yra to paties pavadinimo gaminių komplektas. Ši sistema universaliausia ir labiausiai paplitusi gamyboje.

Planavimo pagal komplektavimo numerius sistemai būdinga tai, kad mašinos detalių ir surinkimo vienetų gamyba kiekviename ceche pradedama, tik ankstesniam cechui pateikus visas reikiamas tos mašinos detales ir surinkimo vienetus. Planavimo ir apskaitos vienetas yra detalių, surinkimo vienetų komplektas. Visiems surinkimo vienetams suteikiamas eilės numeris. Kadangi į komplektą įeinančių detalių gamybos ciklai yra skirtingi, tai neišvengiamai dalis jų praguli, laukdamos, kol bus baigtos gaminti kitos etalės. Tai dažniausias šios sistemos trūkumas, todėl dažniausiai jį naudojama tik serijinėje gamyboje, kai mašinos komplekte yra palyginti nedaug detalių.

Planavimo pagal įdirbius sistema grindžiama tam tikra normatyvinio mažėjančio įdirbio sudarymu kiekvienai detalei ir surinkimo vienetui. Įdirbio lygį lemia normatyvinis aplenkimas. Normatyviniai įdirbiai ir aplenkimai apskaičiuojami vadovaujantis darbo planais, grafikais, gamybiniais ciklais, visų rūšių detalių paros poreikiais. Numačius įdirbius (atsargas) visiems cechams, atitinkamai pagal normatyvus sudaromos planinės užduotys sąlyginiais komplektais. Planavimo ir apskaitos vienetas yra sąlyginis komplektas, kurį pagaminus užtikrinamas produkcijos išleidimas per parą, per penkias dienas ar kitą laikotarpį.

Savotiška mašinų komplektų ir įdirbių planavimo sistemų kombinacija yra Novočerkasko elektrovežių gamykloje sukurta planavimo sistema. Planavimo ir apskaitos vienetas yra sąlyginis gamybos arba paros vienetas. Sąlyginis gaminys sudaromas įvertinant visus įmonės gaminamus gaminius pagal jų lyginamąją reikšmę sąlyginio gaminio atžvilgiu. Į paros komplektą įtraukiama vidutinis visų per parą pagaminamų ir išleidžiamų gaminių kiekis planiniu laikotarpiu. Naudojantis tarpcechine proporcingumo hipoteka, modeliuojamas detalių judėjimas ir parodoma bet kurios detalės gamybos eiga bet kuriuo laiko momentu. Tai leidžia reguliuoti detalių skaičių atsargose arba jų atidavimą į gamyklą. Naudojant bendrą ištisinį planą – grafiką, užtikrinimas darbo proporcingumas atskiruose cechuose, ritmingai išleidžiama produkcija. Jei pakeičiama gamybos programa, būtina perskaičiuoti sąlyginius komplektus, o jei kinta gaminių konstrukcija ar gamybos technologija, reikia peržiūrėti ir proporcingumo hipoteką.

Vienetinėje ir mažų serijų gamyboje labiausiai paplito užsakyminė ir surinkimo komplektų planavimo sistema. Užakyminėje planavimo sistemoje sudaromas ištisinis kiekvieno užsakymo techninio gambos paruošimo ir įvykdymo kalendorinis grafikas ir suderinamas su kitų užsakymų paruošimo ir gamybos grafikais.

Planavimo ir apskaitos vienetai surinkimo ceche yra užsakymas, o apdirbimo ir paruošimo cechuose – užsakymui vykdyti reikalingų detalių komplektas. Taikant šia operatyviojo gamybos planavimo sistemą, detalės ir surinkimo vienetai praguli gana ilgai.
Esant surinkimo komplektų planavimo sistemai, detalės į surinkimo cechą atiduodamos keliomis eilėmis, surinkimo komplektais. Nustatoma kiekvienos eilės surinkimo komplektų, iš kurių surenkamas gaminys, sudėtis. Surinkimo komplektų atidavimo terminai nustatomi atitinkamos surinkimo eilės pradžios kalendoriniu aplenkimu tų gaminių išleidimo atžvilgiu. Planavimo ir apskaitos vienetas yra detalių kompleksas surinkimo vienetui.
Reguliariai naudojamų unifikuotų ir normalizuotų detalių gamybai planuoti taikoma “į sandėlį” sistema. Planavimo “į sandėlį” sistemos tikslas – nuolat turėti sandėlyje tam tikrą detalių atsargą, kad nenutrūktų surinkimo cecho aprūpinimas jomis.
Apibendrinant – operatyvusis gamybos planavimas tai plano sudarymas, kuriame išdėstomos detalės, reikalingos strategijai įgyvendinti kasdieninėje veikloje.

LITERATŪRA:

1. Vadyba / James A.F.Stoner, R.Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr. / 2-asis patais. ir papild. leid. – Kaunas: UAB “Poligrafija ir informatika”, 2000.
2. B.Martinkus, G.Vaičiūnas, R.Venckus “Gamybos vadyba”, Šiauliai 2000.
3. A.Sakalas, R.Venckus “Operatyvusis gamybos valdymas”, Kaunas 1994.

Leave a Comment